2022 m. Kinijos gyventojų skaičius traukėsi pirmą kartą per šešis dešimtmečius – tada jis sumažėjo 850 tūkst.. Pernai Kinija daugiausiai gyventojų turinčios pasaulio šalies titulą perleido Indijai.

Gyventojų Kinijoje mažėja dėl menkstančio gimstamumo. Pernai Kinijoje pasaulio šviesą išvydo 9,02 mln. kūdikių. 2022-aisiais jų dar buvo 9,56 mln. Be to, išaugo mirčių skaičius – nuo 10,41 mln. iki 11,1 mln. Manoma, kad tai galėjo lemti ir koronaviruso pandemija.

Kinija jau seniai patiria smarkų gimstamumo nuosmukį. Be to, senėja visuomenė. Dabar vis aiškiau matosi dešimtmečius trukusios „vieno vaiko politikos“ padariniai. Ginčytinos gimstamumo kontrolės sušvelninimas nuo 2016 m. tik trumpam nežymiai padidino gimimų skaičius.

Ekspertai mano, kad tikrosios nerimą keliančios tendencijos priežastys yra dideli būsto, švietimo ir sveikatos priežiūros kaštai, taip pat mažėjantis noras tuoktis.

2022 m. vidutinis ES gyventojų amžius siekė 44,4 metų, kai 1955 m. jis sudarė 29,5 metų. Nuolat didėja senatvės koeficientas ir mažėja gimstamumas. Kiekviena moteris ES gimdo po 1,53 vaiką. Tačiau, norint, kad visuomenė neišmirtų ir natūraliai atsinaujintų, reikia, kad kiekviena moteris gimdytų mažiausiai po 2,1 vaiką. Palyginimui, 1955 m. gimstamumo rodiklis ES buvo 2,66. Per beveik 60 metų bendras santuokų skaičius ES sumažėjo daugiau nei 50 proc., o skyrybų rodiklis – padvigubėjo.

Taigi bet kokiam blaiviai mąstančiam politikui turėtų būti suprantama, kad reikia ieškoti būdu skatinti Europos demografinį atsinaujinimą. Tačiau Europa renkasi kitokį kelią. Aktyviai kovodama ir gindama seksualinių mažumų interesus, ES nustūmė į paraštes tradicinių, vyro ir moters sudarytų šeimų interesus.

Norint, kad visuomenė neišmirtų ir natūraliai atsinaujintų, reikia, kad kiekviena moteris gimdytų mažiausiai po 2,1 vaiką.

 

Mokslininkai seniai muša pavojaus varpais, įspėdami, kad ES neturi šeimos politikos. Užuot rėmusi šeimas, kurios susiduria su ekonominiais ir socialiniais iššūkiais, ES šeimą laiko problema. ES politikos formuotojai mano, kad šeimos yra ne ta vieta, kur žmonės gauna paramą ar randa prasmę, o ta vieta, iš kurios jie perima „pavojingas“ nuostatas ir vertybes, pavyzdžiui, tradicijas, ištikimybę ar nacionalinę tapatybę.

Ir tai nenuostabu – politikams naudinga skaidyti šeimas į atskirus individus, kurie savo ruožtu tampa politikos formuotojų įrankiais.

Galima būtų sakyti, kad šeima yra pasenusi formuluotė ir šiuolaikiniai žmonės į pasaulį žiūri laisviau ir plačiau. Tačiau tyrimai rodo ką kita.

Nuo 2016 m. kasmet atliekamo viešosios nuomonės tyrimo rezultatai parodė, kad daugumai europiečių šeima yra ypač svarbi. Iš viso 73 proc. apklaustųjų ES gyventojų nurodė teigiamai žiūrintys į šeimas ir tik 7 proc. nurodė vertinantys jas neigiamai. Dar daugiau – tyrimo rezultatai parodė, kad europiečiai nevienareikšmiškai vertina LGBTQ judėjimus ir smerkia LGBTQ idėjų sklaidą mokyklose. Tiriant, ką respondentai rekomenduotų savo vyriausybėms, jei tektų rinktis – ar daugiau dėmesio skirti šeimų apsaugai, ar veikiau seksualinių mažumų apsaugai ir paramai, vidutiniškai 61 proc. ES šalių gyventojų pirmenybę teiktų paramai šeimoms.

Taigi, nors europiečių parama šeimos vertybėms išlieka aukšta ir jie supranta jos svarbą, ES nedrįsta imtis iniciatyvos remti europiečių šeimų, todėl šalys priverstos ginti jas pačios.

Lenkija, Vengrija, Slovakija ir Čekija dar 2021 m. įkūrė šeimų aljansą, kurio tikslas skatinti šeimos politiką vietos, nacionaliniu ir ES lygmeniu. Ir nors šis žingsnis ES buvo vertintas nevienareikšmiškai, o pačios valstybės – šeimų gynimo iniciatorės buvo nubaustos Europos Komisijos, kuri pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Vengrijos ir Lenkijos vyriausybes, tačiau skaičiai rodo, kad sėkmingai įveikia demografinius iššūkius būtent tos šalys, kurios skiria dėmesį šeimos paramai.

Lenkija, Vengrija, Slovakija ir Čekija dar 2021 m. įkūrė šeimų aljansą, kurio tikslas skatinti šeimos politiką vietos, nacionaliniu ir ES lygmeniu.

 

Lyginant 2001 m. ir 2021 m. gimstamumo rodiklius, labiausiai jie išaugo Čekijoje – net 59 proc., Slovakijoje – 36 proc., Vengrijoje – 23 proc. Tuo tarpu Danijoje, Belgijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje per 20 metų gimstamumo rodikliai tik mažėjo.

Būdamas EP nariu, klausimą dėl šeimų skatinimo Europos mastu keliu nuolatos. Šių metų birželio mėnesį buvo užregistruotas mano pasiūlymas dėl rezoliucijos „Dėl šeimos vertybių ir institucijos išsaugojimo ES“.

Rezoliucijoje yra atkreipiamas dėmesys, kad ES švietimo sistemose turi būti skiriamas ypatingas dėmesys tradicinės šeimos institucijos stiprinimui ir tradicinės šeimos propagavimui, nes tai yra sveikos ir gyvybingos visuomenės pamatas; kad švietimo sistemose yra vis daugiau kalbama apie LGBT, o pamatinėms vertybėms, tokioms kaip tradicinė šeima, lieka vis mažiau vietos, o bet koks tradicinės šeimos institucijos gynimas yra marginalizuojamas ir traktuojamas kaip neapykantos kurstymas; kad vaikai yra seksualizuojami ir jiems yra diegiamas lytinis bei seksualinis švietimas, kuris neatitinka nei jų amžiaus, nei jų suvokimo galimybių.

Todėl paraginau EK pradėti remti pamatines ir pagrindines vertybes, tokias kaip šeima bei žodžio laisvė, kurios yra bet kurios demokratinės visuomenes pagrindas.

Taip pat atkreipdamas dėmesį į mažėjančius gimstamumo rodiklius, ne vieną kartą buvau įspėjęs EP, kad ekonomika negali augti ir nėra kaip užtikrinti socialinių garantijų bei pensijų dėl mažėjančio dirbančiųjų skaičiaus, todėl visą laiką turi augti mokesčiai, kurie dar labiau mažina ekonomikos augimą. Todėl paraginau EK pradėti remti šeimos instituciją.

Neabejoju, kad ES, keldama aukštą vertybinę žmogaus teisių ir lygybes kartelę savo valstybėms narėms, turi būti nuosekli iki galo ir vienodai traktuoti visus savo piliečius, neskirstant žmonių į tuos, kieno teisės yra daugiau svarbios, o kieno – mažiau. Pagaliau turime pradėti rodyti tinkamą dėmesį ir pagarbą visoms Europos šeimoms.

Už pareikštas nuomones atsako tik autorius. Šios nuomonės nebūtinai atitinka oficialią Europos Parlamento poziciją.

Pasak demografijos specialistės, nerimą kelia tai, kad didėja vaikų iš viso neturinčių moterų dalis, o esminę įtaką gimstamumo mažėjimui turi pastaruosius du dešimtmečius vykusi migracija, kai šalį paliko reproduktyvaus amžiaus moterys.

„Čia yra pozityvioji žinia – tos, kurios susilaukia vaikų, jų susilaukiamų vaikų skaičius mažai kinta, bet negatyvioji žinia yra tai, kad daugėja negimdančių“, – BNS šią savaitę Statistikos departamento paskelbtus duomenis komentavo V. Stankūnienė.

Daugėja moterų, kurios iš viso neturi vaikų

Statistikos departamentas šią savaitę paskelbė duomenis, kad su kiekviena karta moterys gimdo vis mažiau vaikų. Pagal statistikos pranešimą, moterų, gimusių 1980–1984 metais, vidutinis pagimdytų vaikų skaičius nesiekia dviejų vaikų, o jauniausios kartos moterų – artimas vienetui.

Tačiau, kaip pastebi V. Stankūnienė, skaičiuojant tik gimdžiusias moteris, vidutiniškai susilaukiamu vaikų skaičius išlieka stabilus, o į skaičiavimus įtraukiant amžiaus grupę nuo 15 metų iškreipiamas realus vaizdas.

„Mes galime įžiūrėti ir pozityvius, ir negatyvius procesus, vertindami gimstamumo mažėjimą. Kada žiūrim pagal kartas, tos moterys, kurios gimdo, mažai skiriasi, jos vidutiniškai pagimdo du vaikus“, – statistikos duomenis komentavo demografė.

Pasak jos, žiūrint į jauniausią amžiaus grupę moterų, kurios, tikėtina, nebegimdys, t. y. sulaukusios 40 metų ir vyresnės, ir paėmus amžiaus grupę nuo 70 ir vyresnių, beveik visų kartų gimdžiusios moterys susilaukdavo vidutiniškai maždaug dviejų vaikų, tik pačios vyriausios – 2,2.

„Tai rodo, kad, jei moterys gimdo, vidutiniškai susilaukia dviejų vaikų. Ir jei pažiūrėsime pagal struktūrą, dažniausiai dominuoja tos, kurios pagimdo du vaikus, apie 50 proc., ir per visas kartas svyruoja labai nedaug – ir tos, kurios gimusios 80-aisais metais, kurios jau sulaukė 40 metų, ir tos, kurios gimusios praėjusio šimtmečio ketvirtam, penktam dešimtmety, kažkiek mažėja tik susilaukiančių tris ir daugiau vaikų, bet skirtumas nedidelis“, – kalbėjo mokslininkė.

Pasak jos, „iš esmės gimdančios moterys susilaukia labai panašaus vaikų skaičiaus, bet daugėja tų, kurios nesusilaukia vaikų, ir tai atkartoja modernių šalių tendencijas, Vakarų Europos, kur daugėja negimdančių“.

Demografė pastebi, kad tarp moterų, kurios per pastaruosius dešimt metų baigė reproduktyvų amžių, t. y. gimusių 1971–1979 metais, šiek tiek paspartėjo negimdžiusių dalies didėjimas ir pasiekė 12 procentų. Vyresnėse  kartose tokių moterų buvo mažiau nei 10 procentų.

Pagrindinė problema – emigracija

Pasak V. Stankūnienės, esminis veiksnys, nulėmęs gimstamumo mažėjimą, yra emigracija, ir vertinant demografinius rodiklius absoliučiais skaičiais jie kelia nerimą.

„Kada pradedam vertinti kiekybiškai, absoliučiais skaičiais, mes žinome, kad praėjusiais metais gimė jau mažiau kaip 25 tūkst. vaikų, anksčiau gana ilgai laikėsi, kad 30 tūkst. gimdavo, o pradedant nuo 2017 metų gimsta mažiau kaip 30 tūkst., bet čia labai svarbi emigracijos dedamoji dalis“, – kalbėjo mokslininkė.

Ji pažymi, kad vertinant, kiek Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį sumažėjo reproduktyvaus amžiaus moterų, skaičius siekia beveik 170 tūkst., ir didžioji dalis mažėjimo yra nulemta emigracijos.

„Didžioji dalis emigravo, tie procesai labai susieti, kad gimusių skaičius mažėja ne tik dėl to, kad moterys mažiau gimdo, bet ir dėl to, kad emigruoja reproduktyvaus amžiaus moterys, ypač intensyviai praėjusį dešimtmetį, iš esmės nuo šio šimtmečio pradžios“, – teigė V. Stankūnienė.

„Todėl reikia akcentuoti ne tik gimstamumą, bet ir pačią situaciją, kodėl taip yra, kodėl emigruoja jaunimas, kodėl nėra jaunimo, kurie kurtų šeimas ir susilauktų vaikų čia, Lietuvoje“, – reziumavo mokslininkė.

Statistika: vaikų mažėja

Statistikos departamentas šią savaitę paskelbė pranešimą, jog su kiekviena karta moterys gimdo vis mažiau vaikų – aštuonios iš dešimties pagimdžiusių moterų pagimdė vieną arba du vaikus.

Pagal Statistikos departamentą, moterų, gimusių 1980–1984 metais, vidutinis pagimdytų vaikų skaičius nesiekia dviejų vaikų, o jauniausios kartos moterų – artimas vienetui.

Moterys iki 29 metų dažniausiai buvo pagimdžiusios po vieną vaiką. Daugiausia du vaikus pagimdžiusių moterų buvo 60–64 metų amžiaus grupėje, tris vaikus ir daugiau – 70 metų ir vyresnių. Demografė atkreipia dėmesį, kad jauniausia grupė apima moteris nuo 15 metų, o iki 20 metų vaikų susilaukiama retai.

2021 metų gyventojų surašymo duomenimis, pernai Lietuvoje nuolat gyveno 1,3 mln. 15 metų ir vyresnių moterų, iš jų 76,5 proc. arba 996,6 tūkst. buvo gimdžiusios. Jos pagimdė 1 mln. 962 tūkst. vaikų.

Palyginti su 2011 metų surašymo rezultatais, šio amžiaus moterų sumažėjo 8,3 proc. (117,4 tūkst.), pagimdžiusių moterų – 6,6 proc. (70,7 tūkst.), o pagimdytų vaikų – 11,3 proc. (249 tūkst.).

Palyginti su pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo surašymo, kuris įvyko 2001 metais, rezultatais, pagimdžiusių moterų ir pagimdytų vaikų skaičius sumažėjo atitinkamai 13,1 proc. (150,5 tūkst.) ir 19,8 proc. (485,5 tūkst.).

2021 metų surašymo duomenimis, tūkstančiui 15 metų ir vyresnių moterų teko 1 tūkst. 506 pagimdyti vaikai (2011 metais – 1 tūkst. 557, 2001 metais – 1 tūkst. 607).

Surašymų duomenimis, 2021 metais vidutinis vienos moters pagimdytų vaikų skaičius sudarė 1,97 vaiko, 2011 metais – 2,07, 2001 metais – 2,13 vaiko.

Miesto moterų vidutinis pagimdytų vaikų skaičius išliko beveik toks pats kaip ir 2011 metais – atitinkamai 1,83 ir 1,88. Palyginti su 2011 metų rezultatais, kaimo moterys gimdė mažiau vaikų – vidutiniškai viena kaimo moteris pagimdė 2,27 vaiko, o 2011 metais – 2,47.

2021 metų surašymo duomenimis, beveik ketvirtadalis (23,5 proc.) visų 15 metų ir vyresnių moterų buvo nepagimdžiusios nei vieno vaiko (2011 metais – 24,5 proc., 2001 metais – 22,5 proc.). Daugiau nei pusė (56,6 proc.) negimdžiusių moterų buvo 15–29 metų amžiaus.