Ieškojimų sūkuryje
2019-aisiais už šventųjų skulptūrų iš medžio kolekciją simboliniu „Aukso vainiku“ apdovanotas A.Janickas dar ir dabar negali patikėti, kad iš dvidešimt aštuonių kūrėjų, geriausių savo apskričių meistrų, sugebėjo patraukti garbios komisijos dėmesį.
Kelias į talento išsipildymą ir pripažinimą nebuvo tiesus. Baigęs mokyklą, Artūras išbandė daug ką. „Aukštųjų mokslų neragavau – gal mažumėlę buvau prie tinginio“ – žodžių kišenėje neieško pašnekovas, prieš daugiau nei dešimtmetį įstojęs mokytis į tuometę Alytaus dailiųjų amatų mokyklą ir joje atradęs save. Iki tol dirbo užsienyje ir svarstė, ko norėtų iš gyvenimo. Atsidūręs tinkamoje vietoje tinkamu laiku, jis stačia galva pasinėrė į tradicinio lietuviško amato – medžio drožybos – pasaulį. „Labai keista, kad mokykloje, nors irgi tekdavo per technologijų pamokas daryti darbų iš medžio, tie dalykai man visiškai nerūpėjo. Kažką sumeistraudavau tik todėl, kad atsiskaityčiau, prasisukčiau“, – nebijo pašiepti savęs menininkas, prisipažįstantis, kad kūrybą „nuo dūšios“ atrado gerokai vėliau, jau būdamas brandaus amžiaus.
Pasirausęs atmintyje, prisimena tėvų žodžius, kad vaikystėje labai gražiai piešė. „Vadinasi, glūdėjo tas meno genas kažkur giliai manyje. Juolab kad vienas iš diedukų buvo savamokslis medžio meistras – klumpes pats išsidroždavo ir visokius buities įrankius. Močiutė, kilusi nuo Anykščių, gražiai mezgė ir lovatieses audė“, – pasakoja Artūras, šventai įsitikinęs, kad visi žmonės, vos gimę, jau būna gabūs vienokiai ar kitokiai kūrybai.
Skirtumas tik tas, kad gyvenimo aplinkybės jiems susiklosto labai skirtingai. Vieni anksčiau tas Dievo dovanas savyje atranda, kiti pirmiau į šeimą puola, o tik paskui saviraiškos ieško.
„Jei jau Dievo duota – gabumai anksčiau ar vėliau išlįs, – drąsiai teigia medžio drožėjas, turintis nemažai pavyzdžių iš savo draugų gyvenimo. – Kai sukrėtimas darbe ar šeimoje įvyksta, žmogus pradeda Dievo pagalbos prašyti, ima svarstyti, ko iš gyvenimo nori, kokia jo paskirtis ir kokios pamokos. Taip ta kūrybos gyslelė ir pasimato: tapytojais ir rašytojais dažnai žmonės ir vyresniame amžiuje tampa“, – svarsto A.Janickas.
Nesu turtingas finansiškai, bet kiekviena mano diena užpildyta širdžiai mielais dalykais.
Pasijuto savo rogėse
Dabar Artūrui Janickui 38-eri. Kaip pats sako, nėra jau toks jauniklis – žino, ko nori. Kai prieš daugiau nei dešimt metų nuėjo mokytis dailiųjų amatų, vaikiną domino viskas – nuo drožybos iki keramikos. Tačiau kažkas viduje tarsi sakė, kad turi medį rinktis – išmokti jo dvasią prakalbinti.
„Vos tik kažką iš medžio išdrožtą pamatydavau – ar kokį kryžių pakelėje, ar skulptūrėlę liaudišką, išsyk smalsumas pagaudavo – kaip tai padaryta?!“ – atvirauja vyras, iš pradžių dar abejojęs savo jėgomis.
Vos pradėjęs mokytis pajuto, kad darbas rankose tirpte tirpsta. „Jaučiau, kad viskas man toje mokykloje patinka: ir aplinka, ir įrankiai, ir medžio kvapas, ir pati atmosfera, o jau mokytojas – Saulius Lampickas – tikras lobis!“ – prisimena Artūras.
Viskas jam tuomet taip gerai sekėsi, kad mokytojas nelabai ir patikėjo, kad mokinys pirmąsyk medžio drožybos įrankius rankose laiko. Liepė nevaidinti naujoko ir prisipažinti, kad su medžiu jau seniai draugauja.
„Tobulėjau sulig kiekvienu darbu. Ir dar papildomus metus mokykloje pasilikau. S.Lampickas pasiūlė, kad tik daugiau praktikos įgyčiau. Mielai savo profesinėmis žiniomis, paslaptimis dalijosi, nieko neslėpė. Taip per trejus metus skulptorystės pradmenis įgijau, o paskui gautas žinias turėjau praktiškai įtvirtinti“, – pasakoja jis.
Taip po truputį į A.Janicko tėvų sodybą ėmė skristi mediniai paukšteliai, kieme žydėti medinės gėlės. Per tuos smulkius darbelius vyko naujoko susipažinimas su medžiu, su naujais darbo įrankiais. Puikiai įvertintas diplominis darbas – angelo skulptūra didžiuliame rėme – Artūrui dar daugiau pasitikėjimo savimi suteikė. Tada jis galutinai apsisprendė: kas bus, tas bus – imsis medžio drožybos.
Savitai: kūrėją išduoda savitas braižas, už kurį Artūras sakosi esąs dėkingas Aukščiausiajam. Jo angelus žmonės jau atpažįsta.
Aplankė netikėta sėkmė
Vasarą pabaigė mokyklą, o rudeniop jau dalyvavo tautodailininkų parodoje „Šventieji piligrimai“, kur į Vilnių garsūs meistrai iš visos Lietuvos suvežė savo darbus – šventųjų skulptūrėles.
„Per vasarą buvau išdrožęs keletą, jas nudažiau ir visai netikėtai laimėjau pirmąją vietą. Dar žalias toks visai“, – juokiasi pašnekovas, sakantis, jog pirmoji vieta išties buvo geras užtaisas nesustoti ir kurti toliau.
Juolab kad tąkart A.Janickas dar gavo ir piniginį prizą – 500 litų, kurie 2013-aisiais pradedančiam menininkui pasirodė visai nemenka suma. Kur ją išleido? Pirko benzininį pjūklą lauko skulptūroms pjaustyti. Šią nelengvą darbo specifiką dar irgi reikėjo perkrimsti. Anot Artūro, vienas pažįstamas įrenginėjo lauko skulptūrų parką ir paprašė jo pagalbos.
„Tai buvo pirmasis mano darbas, žinia, su to skulptoriaus pamokymais, kai išbandžiau savo jėgas lauko skulptūrų drožyboje. Išėjo tikrai ne prastesnės už paties mokytojo. Taip pamažu ir įsivažiavau“, – prisimena drožybos pradžią pašnekovas.
Talentą vadina Dievo dovana
Dabar A.Janickas išdroš viską, ko tik paprašysite, – kryžių, koplytstulpį, medinę paukštelio skulptūrėlę, žuvį ar katiną. Juk visa drožyba vyksta iš gyvenimo. Ką patiri, pamatai – tą ir vaizduoji.
Pažiūrėkite, kad dažnas vyresnis drožėjas daro Duonos kelią, nes sunkiai tą duonutę anais laikais gaudavo. Kiti vaizduoja Sibiro realijas... O aš galėčiau „kovidą“ drožti, bet kur kas mielesni man yra gamtos kūriniai. Ir dar šventieji.
„Pažiūrėkite, kad dažnas vyresnis drožėjas daro Duonos kelią, nes sunkiai tą duonutę anais laikais gaudavo. Kiti vaizduoja Sibiro realijas... O aš galėčiau „kovidą“ drožti, bet kur kas mielesni man yra gamtos kūriniai. Ir dar šventieji“, – prisipažįsta Artūras, sakantis, kad tikras menas yra šventojo statulėlei tikrovišką veido išraišką suteikti.
Juk šv.Jurgis negali atrodyti nei piktas, nei liūdnas, nei per daug linksmas – jis turi tiesiog šventumo būsenos būti. Kaip ją išgauti?
„Menotyrininkai sako, kad kam jau Dievulio duota, tam ir išeis. Matyt, man duota… Mat kitas ilgus metus daro ir vis tiek nepavyksta. O man kažkaip sekasi ir be didelių pastangų“, – atvirauja kūrėjas, savo talentą vadinantis Dievo dovana.
Netikintis žmogus šventųjų drožti turbūt negalėtų. Koks paties santykis su Dievu? Anot Artūro, jis nevaikšto kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, dažnai „nepamaldauja“, bet mėgsta užsukęs ten tiesiog pabūti, pasėdėti, o sekmadieniais – pasiklausyti pamokslo, gražaus choristų giedojimo.
Mažėja šventųjų sodybose
Kur galima pasigrožėti A.Janicko drožiniais? Alytuje gyvenantis autorius kviečia nepasididžiuoti ir užsukti pas jį į svečius. Taip pat vardija vietas, kur galima pamatyti jo darbų. Keletas kryžių Seirijų bažnyčios šventoriuje, šv.Jurgio skulptūrėlė Veisiejų Šv.Jurgio bažnyčioje. Dar vienas Artūro kryžius stovi kelių sankirtoje prie Veisiejų.
Nemažai darbų yra įsigiję privatūs asmenys. Kūrėjas atvirauja, kad seniau beveik prie kiekvienos sodybos stovėdavo kryžius. Dabar laikai nebe tie. Koplytstulpį, kryžių ar šventojo skulptūrėlę prie namų pageidauja turėti vos vienas kitas.
„Tai kalba apie nelabai šviesią mūsų, drožybos meistrų, ateitį, – apsiniaukia jis. – Šventųjų skulptūros kuo toliau, tuo labiau tampa tik mūsų pačių laisvalaikiu. Droži dėl to, kad pats nori, o ne dėl to, kad kažkas būtų užsakęs.“
Kaip vieną iš priežasčių tautodailininkas įvardija medžio laikinumą. Į tėvų sodybas grįžtantys jauni žmonės galbūt mieliau renkasi kalviškus dirbinius, kurių gyvavimas kur kas ilgesnis, arba bendresnę sakralinę temą – angelus.
„Su jais paprasčiau. Juk angelai – belytės būtybės. Nereikia išgauti kažkokių specifinių veido išraiškų. Žmonės sako, kad pažįsta mano kūrinius iš jų veidų. Vadinasi, net ir mano belyčiai angelai turi tik man vienam būdingų kūrybos bruožų“, – juokiasi A.Janickas, ir pats lengvai atskiriantis kolegų darbus.
Skrydis: artėjant pavasariui, šimtai medinių paukščiukų paliko Artūro dirbtuves Seirijuose ir pasklido po visą Lietuvą.
Medyje gražiau nei popieriuje
Paklaustas, kokia eilinė medžio drožėjo diena, Artūras susimąsto. Jei žiemą – ji lėtesnė. Galima sakyti, atostogos, skirtos įvairiems smulkiems darbams. Vienas iš jų – jau pagamintų skulptūrėlių dažymas.
„Kažkodėl apie lauko skulptūras žmonės prisimena atėjus pavasariui ir vasarai. Tuomet sujunda, sukrunta visi vieni metu – tik spėk suktis“, – aiškina drožėjas, tuomet savo protą, mintis turintis vėl į aktyvaus darbo režimą perjungti.
Ar per žiemą mažiau dirbusios rankos gali netikslų judesį medyje padaryti? Visko būna. Laimei, lauko skulptūroje tikslumo trūkumas – dar pataisomas dalykas. Iš pradžių medžio gabalas apdorojamas benzininiu pjūklu – antraip tektų kapoti kirviu gerą savaitę. Jei įpjovei per giliai – turi suktis iš padėties.
„Kartais iš to broko gimsta visai neblogų dalykų. Imi dailinti, gludinti. Žiū – dar gražiau išėjo!“ – juokiasi A.Janickas, lauko skulptūros formą išgaunantis pjūklu, o paskui imantis į rankas kaltą. Priklijuoti per klaidą nupjautos detalės nė nebandyk – ilgainiui laikas būtinai tą vietą parodys.
Vyras sako, kad vaikystės pomėgis piešti labai praverčia ir medžio drožyboje. Juk reikia bent apytikslius eskizus žmonėms pabraižyti, kad paskui galėtum juos dešimt kartų padidinti.
„Turint eskizą lauko skulptūrą drožti kur kas lengviau. Bet įdomiausia, kad drožiu kur kas gražiau nei piešiu“, – prisipažįsta Artūras, kartais iš užsakovų sulaukiantis visokių komentarų. „Jei piešti nemoki, tai kaip drožti gali?!“ – juokiasi jis.
Vadina save gamtos vaiku
A.Janickas gamtą vadina didžiausiu, o pandemijos metu – ir vieninteliu savo įkvėpimo šaltiniu. Be jos nemato savęs ir kūrybos. Kadangi gyvena vienas, mėgsta su šuneliu po mišką pasivaikščioti, į medžius pažiūrinėti. Vasarą ir rudenį renka ir džiovinasi žoleles arbatai, grybauja, žvejoja. Mokosi iš gamtos spalvų ir formų įvairovės.
Jei darbas nesiseka, kaltai iš rankų krinta – vėl į gamtą lekia. Ji kaipmat pagydo, viską į savo vietas sustato. Dažnai mėgsta kartoti širdin įstrigusią, vieno skulptoriaus pasakytą frazę, kad viskas kūryboje – iš gamtos. Tereikia mokėti pastebėti, įžvelgti ir savo darbuose pritaikyti.
Šiuo metu A.Janicko dirbtuvėse Seirijuose jau būriuojasi pirmieji pavasario šaukliai – paukščiai, išdrožti dar praėjusią vasarą ir rudenį. Artūras juos vežasi į namus Alytuje, dažo ir sako, kad be galo laukia gamtos atbudimo.
Paklaustas, ar seniau medžio drožėjai taip pat skulptūras dažydavo, aiškina, kad bent jau Žemaitijoje medžio dažymo tradicija tikrai egzistavo. Net spalvos, dažant šventuosius, griežtai ikonografiškos turėjo būti. Marija Maloningoji buvo vaizduojama su mėlynu apsiaustu ir balta suknele, Marija Sopulingoji – raudonai „pasirėdžiusi“.
„Kartais galiu su šventųjų rūbais paimprovizuoti, o kartais ir nelabai. Paskui žmogus nesupras, kad čia vienas ar kitas šventasis išdrožtas, – aiškina jis. – Jei abejoji, gali seną, tikinčią močiutę pasikviesti ir šventojo skulptūrą jai parodyti. Atpažino, įvardijo, – vadinasi, teisingai padarei“, – sako kūrėjas, kartais užsimanantis ir kažką moderniau paeksperimentuoti.
Tuomet drožia tai, ką žmogus savo namų interjere, eksterjere galėtų panaudoti. „Ne vienas šimtas mano medinių paukščiukų jau čiulba pas žmones ant komodų, stalų, palangių“, – tikina tautodailininkas, nevadinantis pavasario mėgstamiausiu metų laiku. Jam kiekvienas sezonas savaip įdomus.
Specifika: anot A.Janicko, sudėtingiausia išgauti šventųjų veido išraiškas – kad ir šv.Jurgio, kovojančio su drakonu.
Medžių kirsti neprireikia
Ar negaila, kad, norint kurti skulptūrą, reikia aukoti gyvą medį? Pasirodo, Artūrui beveik niekada netenka to daryti pačiam. „Interjerinei drožybai labai tinka liepos. Man vis papuola, kad kažkas tą liepą padovanoja“, – džiaugiasi pašnekovas, turintis nemažai šios medienos atsargų.
Norint, kad jos tarnautų ilgiau, reikia supjaustyti liepą metro ilgio gabalais, skelti juos pusiau, pašalinti žievę – antraip sušus. Galai paprastai uždažomi arba užtepami lipalu, kad kuo mažiau trūkinėtų. Tuomet naudingos medienos darbui lieka daugiau. Skulptorius aiškina, kodėl kai kurios medinės skulptūros, stovinčios lauke, neestetiškai sutrūkinėja. Tai lemia saulės kaitra, kritulių poveikis. Kartais gamtos reiškiniai sugadina skulptūrą per pačią nepatogiausią vietą – tarkime, nosį.
„Tuomet dažnas keikia medžio drožėją, bet prieš keikdamas turėtų žinoti, kad medis yra medis. Darbas su juo – kaip loterija, ir ne visada meistras gali nuspėti savo kūrinio ateitį. Tarkime, droži lauko skulptūrą iš ąžuolo, kuris galuose jau truputį įtrūkęs. Tuomet tikimybė, kad po kelerių metų, jei gaus daugiau saulės, jis džiūdamas suvaikščios ir kažkurioje vietoje skils, – tikrai nemaža“, – aiškina savo darbo specifiką išmanantis profesionalas, pridedantis, kad pleištas, įkaltas į trūkusią vietą, situacijos tikrai nepataisys – veikiau pagadins.
Jaučiasi laimingas
A.Janickas atvirauja, kad kol šeimos neturi, darbui gali skirti visą savo laiką. „Kojines ar pirštines numegzti galima ir per savaitgalį, o štai lauko skulptūros per dvi dienas neišpjaustysi – tam turi aukoti visą savo energiją – dieną ir naktį, nes kartais tyloje gimsta naujos mintys, idėjos“, – sako jis.
Pandemijos metais, per kuriuos meno profesijų žmonės patyrė daug nuostolių, Artūras nesiskundžia. Sako, kad visą tą sunkmetį gavęs Kultūros tarybos stipendiją. Pinigėliai nebuvo labai dideli, bet susiveržus diržą pakako. Susitikęs su kolegomis, jis mėgsta pajuokauti, kad medžio drožėjų gyvenimas visada vyko lyg savotiškame karantine.
„Mes užsidarome su savo kūriniais ir dirbame vienumoje. Kartais į vieną ar kitą kūrybos plenerą kokioje nors sodyboje išvažiuojame, štai ir viskas. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad nuo 2013-ųjų, kai tik baigiau amatų mokyklą, visą laiką gyvenau karantine!“ – šypsosi.
Ar jaučiasi laimingas? „Labai. Nesu turtingas finansiškai, bet kiekviena mano diena pripildyta širdžiai mielų dalykų. Kiekvienam žmogui linkėčiau atrasti tai, kas suteiktų jam laimės, – nesvarbu, ar tai būtų darbas, ar šeima, o gal vaikai“, – nuoširdžiai linki jis.
