Jo žiniomis, pontifikas atvyks į Libaną birželio 12 d., vizitas truks dvi dienas. Pažymima, kad Pranciškus lankysis šioje arabų šalyje solidarizuodamasis su libaniečių tauta ir remdamas Libano vadovybės pastangas surengti parlamento ir prezidento rinkimus.

Sausio pabaigoje buvo surengtas Šventojo Sosto sekretoriaus ryšiams su valstybėmis Paulo Richardo Gallagherio vizitas į Libaną. Jis buvo skirtas Vatikano ir Libano diplomatinių santykių užmezgimo 75-osioms metinėms.

Kovą Libano prezidentas Michelis Aounas lankėsi Vatikane su vizitu. Jis perdavė popiežiui oficialų kvietimą atvykti į Libaną. Katalikų bažnyčios vadovas anksčiau ne kartą išsakė norą apsilankyti šioje arabų šalyje.

Prezidentas Michelis Aounas pasirašė dekretą, kuriuo programai paskyrė 100 mlrd. Libano svarų (56 mln. eurų), paskelbė jo biuras, pridurdamas, kad šalies kariuomenei ir Beiruto savivaldybei bus pavesta sudaryti lėšų paskirstymo mechanizmą.

Kompensacijas gaus namų ir verslų savininkai, nukentėję per sprogimą, nusinešusį daugiau nei 190 žmonių gyvybių ir suniokojusį ištisas sostinės teritorijas, sakė Prezidentūros šaltinis.

Kariuomenės duomenimis, nelaimė kilo sprogus sandėlyje laikytam amonio nitratui. Sprogimas, sukėlęs blogiausią Libano ekonominę krizę nuo 1975-1990 metais vykusio civilinio karo laikų, paveikė 61 tūkst. namų ir per 19 tūkst. verslų.

Rugpjūčio 9 dieną tarptautinė bendruomenė Prancūzijos ir Jungtinių Tautų (JT) suorganizuotoje konferencijoje šaliai paskyrė 300 mln. dolerių skubios pagalbos lėšų. Jų paskirstymą koordinuos JT, kad finansai nepasiektų Libano valdžios institucijų, dažnai kaltinamų korupcija.

Naujasis šalies premjeras Mustapha Adibas patiria daug spaudimo kuo greičiau suformuoti naują Ministrų kabinetą, kuris galėtų imtis reformų, kurių įgyvendinimas suteiktų prieigą prie milijonų dolerių užsienio pagalbos.

Libanas prieš šį mėnesį Beirute nugriaudėjusį galingą sprogimą jau buvo paniręs į smarkiausią ekonominę krizę per kelis dešimtmečius ir kovojo su naujojo koronaviruso pandemija.

Televizijoje transliuotoje kalboje prezidentas sakė, kad šiuo metu šalies prognozės atrodo niūrios. „Darantis vis sunkiau įtvirtinti naujas pozicijas, horizonte nematyti greito sprendimo“, – sakė 85-erių prezidentas.

Paklaustas, kokia linkme šalis nueis, jei greitu metu nebus pasiektas sprendimas dėl naujos vyriausybės, M. Aounas atsakė: „Žinoma, į pragarą“.

Šalies premjeras M. Adibas anksčiau pirmadienį paragino šalies politines partijas susivienyti ir išgelbėti valstybę. „Bet koks atidėliojimas pagilins esamą krizę“, – pranešime sakė jis, praėjusią savaitę pasibaigus Prancūzijos nustatytam vyriausybės suformavimo terminui.

„Libano žmonių bėdos... reikalauja visų žmonių bendradarbiavimo“, – pridūrė jis.

M. Adibo pastangas suformuoti vyriausybę blokuoja dvi pagrindinės šiitų grupuotės pagal Libano valdžios pasidalijimo susitarimą – „Amal“ ir „Hezbollah“.

Stebėtojų teigimu, grupuotės reikalauja išlaikyti Finansų ministerijos kontrolę, o tai yra susiję su neseniai įvestomis JAV sankcijomis prieš vieną buvusį ministrą, priklausiusį „Amal“, ir prieš su „Hezbollah“ siejamą verslą.

Rugpjūčio 4 dienos sprogimas pasiglemžė daugiau nei 190 gyvybių, sužeidė dar kelis tūkstančius žmonių, nusiaubė didelę Libano sostinės teritoriją ir privertė atsistatydinti buvusią šalies vyriausybę.

Demonstracijos visoje šalyje vyksta nuo spalio 17 dienos. Aktyvistai reikalauja pertvarkyti neefektyvia ir korumpuota laikomą politinę sistemą.

Judėjimo atstovai praėjusią savaitę privertė atsistatydinti šalies vyriausybę. Politikai žadėjo įgyvendinti svarbių reformų, kurios padėtų įveikti korupciją.

Tačiau pirmadienį protestai tęsėsi. Pasak demonstrantų, gatvėse jie bursis tol, kol bus įgyvendinti visi jų reikalavimai, taip pat suformuota technokratinė vyriausybė.

Sostinėje Beirute protestuotojai sėdėjo viename iš pagrindinių kelių ir susibūrė prie Centrinio banko, kurį protestuotojai laiko atsakingu už Libano ekonominę krizę.

Pirmadienį turėjo būti atidarytos Libano mokyklos, tačiau kai kurios taip ir liko uždarytos.

Libano prezidentas Michelis Aounas pasitraukiančiosios vyriausybės paprašė išlikti pareigose, kol bus suformuota nauja vyriausybė, tačiau Libane šiuo metu įsivyravo visiška nežinomybė.

Dėl valdžių padalijimo daugeliui skirtingų bendruomenių ministrų postų skyrimas gali užtrukti kelis mėnesius, o demonstrantai teigia, kad šalis negali sau to leisti.

„Žmonės ir politikai gyvena dviejuose skirtinguose pasauliuose, – teigė 34 metų Stevenas. – Prezidentas dar net nesikreipė į parlamentą, kad aptartų naujos vyriausybės formavimą“.

„Niekas mūsų neklauso“, – sakė jis.

Praėjus savaitei po vyriausybės atsistatydinimo, prezidentas ir parlamento frakcijos vis dar nesitarė dėl šio klausimo.

Pirmadienį prezidentas paragino protestuotojus užmegzti dialogą „abipusiam supratimui pasiekti“ ir teigė, kad kova su korupcija šiuo metu yra prioritetas.

„Vykdomas tyrimas apims visus pareigūnus, kiekvieno rango atstovus iš visų administracijų“, – tviterio paskyroje rašė jis.

Sekmadienį prezidentas paragino libaniečius susitelkti kovai su korupcija, sukurti ekonominės žalos atlyginimo veiksmų planą ir suburti pilietinę vyriausybę.

Tačiau manoma, kad jis taip pat reikalauja, kad jo žentas Gebronas Bassilis, kuris yra Libano užsienio reikalų ministras ir vienas iš protestuotojų labiausiai nemėgstamų figūrų, liktų vyriausybėje.

Po keturių balsavimų, iš kurių du buvo pakartotiniai, M. Aounas gavo 83 balsus iš 127 – 36 parlamentarai susilaikė ir dar aštuoni biuleteniai buvo pripažinti negaliojančiais.

Kad būtų išrinktas prezidentu, politikui būtų užtekę 65 parlamentarų palaikymo.

81-erių metų M. Aounui nepavyko užsitikrinti dviejų trečdalių daugumos palaikymo, kad užsitikrintų pergalę per pirmąjį balsavimą. Antrąjį balsavimą teko kartoti du kartus, kadangi surinktų biuletenių skaičius viršijo 127 balsavusiųjų skaičių.

Tačiau buvusio kariuomenės vado pergalę užtikrino jį palaikę du jo ilgamečiai politiniai varžovai.

M. Aouno pergalė nutraukia nuo 2014 metų trukusį politinį vakuumą, kuris prasidėjo pasibaigus jo pirmtako prezidento Michelio Sleimano (Mišelio Sleimano) mandatui.

Itin susiskaldžiusiam parlamentui ilgiau nei dvejus metus nepavyko susitarti dėl kandidato į prezidentus. Prezidento postas Libane priklauso krikščionims maronitams, tačiau jį renka parlamentas.

Netikėtas proveržis įvyko, kai du didžiausi M. Aouno politiniai varžovai – Libano krikščioniškųjų pajėgų partijos lyderis Samiras Geagea (Samiras Džeadžea) ir buvęs premjeras sunitas Saadas Hariri (Saadas Hariris) – pareiškė remią jo kandidatūrą.

S. Hariri, kurį M. Aounas turėtų paskirti premjeru, sakė, kad jo parama buvo būtina, siekiant „apginti Libaną, (politinę) sistemą, apginti valstybę ir Libano žmones“.

M. Aounas jau seniai buvo laikomas kandidatu į prezidento postą. Jo kandidatūrą visą laiką palaikė įtakingas šiitų judėjimas „Hezbollah“.

Tačiau taip pat įtakingas parlamento pirmininkas Nabih Berri (Nabis Beris), jo blokas priešinosi M. Aouno kandidatūrai ir savo nepasitenkinimo neslėpė.

„Jūsų išrinkimas turėtų būti pradžia, o ne pabaiga“, – pareiškė N. Barri, kai buvo pranešta apie M. Aouno pergalę balsavime.

„Šis parlamentas yra pasiruošęs ištiesti ranką Libanui pakelti. Tegyvuoja prezidentas, tegyvuoja Libanas“, – sakė jis.

M. Aouno šalininkai, apsirengę oranžinės, jo vadovaujamos Laisvojo patriotinio judėjimo partijos, spalvos drabužiais, džiūgavo gatvėse, M. Aounui duodant priesaiką parlamentarų akivaizdoje.

„Prisiekiu didžiajam Dievui gerbti konstituciją ir jos įstatymus, saugoti Libano, jo žmonių ir žemių nepriklausomybę“, – prisiekė jis.

„Šiandiene aš skelbiu savo sprendimą paremti generolo Michelio Aouno (Mišelio Auno) kandidatūrą į respublikos prezidento postą“, – sakė S.Hariri.

Savo sprendimą jis laiko būtinu, kad būtų „apgintas Libanas, apginta (politinė) sistema, apginta valstybė, apginti Libano žmonės“.

Gali būti, kad šis palaikymas padės užpildyti Libano prezidento postą, kuris yra neužimtas nuo 2014-ųjų gegužės, itin susiskaldžiusiam parlamentui nesugebėjus lig šiol išrinkti pamainos tuomet kadenciją baigusiam Micheliui Sleimaną (Mišeliui Sleimanui).

Šis palaikymas daugeliui buvo netikėtas – kalbama, kad esama susitarimo, jog S.Hariri vėl taptų premjeru.

Lig šiol sunitas S.Hariri, kurio partija vadovauja Vakarų ir Saudo Arabijos remiama politiniam blokui, griežtai nepritardavo M.Aouno kandidatūrai.

M.Aounas yra susijęs su šiitų judėjimų „Hezbollah“, kurį remia Iranas ir kuris yra išsiuntęs į kaimyninę Siriją kautis prieš prezidento Basharo al-Assado (Bašaro Asado) režimą.

Dabar savo šalininkams S.Hariri sako palaikyti varžovą nusprendęs todėl, kad visi kiti variantai jau išsemti, o reikia „išsaugoti politinę sistemą, sustiprinti valstybę, atkurti ekonomiką, atsitolinti nuo Sirijos krizės“.

„Mes norime apsaugoti mūsų šalį nuo šios krizės“, – pabrėžė jis.