Į muziejų – savarankiškai

Muziejaus kultūrinių ir socialinių projektų kuratorė Rūta Klevaitė pasakoja, kad iki šiol lankytojams su negaliomis buvo pritaikytos tik tam tikros edukacinės programos. Pavyzdžiui, edukacija „Matyti širdimi“, leidžianti M. K. Čiurlionio kūrinius patirti lytėjimu.

Tačiau naujuoju banduomuoju projektu, inicijuotu LR kultūros ministerijos pagal programą „Muziejai žmogaus gerovei“, siekiama lankytojams su regos, klausos, intelekto ir fizinėmis negaliomis suteikti daugiau galimybių savarankiškai apsilankyti muziejuje. Pokyčiai buvo įgyvendinti trijose nuolatinėse muziejaus ekspozicijose ir bendrose erdvėse.

Pasak pašnekovės, įgyvendinant projektą, buvo remiamasi Estijos ir Suomijos muziejų pavyzdžiais. Daug konsultuotasi su muziejaus lankytojais, turinčiais negalių, kurie tapo projekto patirčių ekspertais. Ši suburta speciali ekspertų taryba talkino testuojant tam tikrus sprendimus ir padedant geriau suprasti, ko muziejuje reikia neįgaliajam.

Projekto komunikacijos specialistės Donatos Bocullo teigimu, siekiant muziejų labiau pritaikyti lankytojams su negalia, patirčių ekspertų įsitraukimas buvo itin svarbus. „Jei projektą būtų vykdę tik muziejaus darbuotojai, kurie spręstų, kur pastatyti informacinius stendus ar kokios tekstūros turi būti taktilinės informacijos lentelės, rezultatas nebūtų sėkmingas. Todėl patys lankytojai mums išsakė, kas jiems muziejuje svarbu, kokių patirčių laukia, kas trukdo jaustis saugiai, – atskleidė ji. – Taip atsirado elementų, kurie padeda žmonėms su negalia lengviau orientuotis muziejuje, ir eksponatų 3D modeliai, leidžiantys lytėjant susipažinti su meno kūriniais. Pastaruosius labai teigiamai įvertino patirčių ekspertai su regėjimo negalia, besidžiaugiantys, kad nuo šiol muziejaus eksponatus galės pamatyti ir jie.“

J. Mocevičiūtės nuotr.

Svarbios naujovės

Siekiant, kad muziejus būtų atviras kuo įvairesnėms lankytojų grupėms, visų pirma buvo sukurta nauja interneto svetainės skiltis, parašyta lengvai suprantama kalba. Pasak R. Klevaitės, ši skiltis informaciją apie muziejų ir jame vykstančias parodas padės lengviau suprasti žmonėms su intelekto negalia ar besimokantiems lietuvių kalbos užsieniečiams. Svarbiu informacijos šaltiniu pačiame muziejuje tapo nauja ženklinimo sistema ir naujai parengti taktiliniai planai, įrengti prie muziejaus prieigų ir jo viduje.

Stengėmės, kad į muziejų atėjęs žmogus su negalia galėtų kiek įmanoma savarankiškiau naudotis jo paslaugomis.

„Stengėmės, kad į muziejų atėjęs žmogus su negalia galėtų kiek įmanoma savarankiškiau naudotis jo paslaugomis. Mūsų tikslas buvo kuo aiškiau pateikti visą reikalingą informaciją ir palengvinti fizinį muziejaus prieinamumą, – pasakojo R. Klevaitė. – Tam, kad neįgaliojo vežimėliu besinaudojantiems žmonėms būtų lengviau patekti į pastatą, prie pagrindinių durų buvo įrengtas nuolydis. Ant laiptų, vedančių į antrąjį aukštą, įrengtas keltuvas, kurio iki tol nebuvo. Tad dabar vežimėliu besinaudojantis žmogus į muziejų gali patekti pro paradines duris, o ne per pagalbines patalpas, kaip anksčiau. Muziejaus išorėje įrengta daugiau nuorodų, skirtų žmonėms su judėjimo negalia, išleistas lankstinukas, kuriame galima rasti ne tik informaciją apie parodas, bet ir judėjimo schemų, padedančių lengviau orientuotis muziejuje.“

Pašnekovės teigimu, nuo šiol garsui jautrūs žmonės kasoje gali pasiskolinti specialias triukšmą slopinančias ausines. Silpniau girdintys gali pasinaudoti čia įrengta garsą stiprinančia indukcine kilpa, kuri padės lengviau susišnekėti su kasininke. Muziejuje pasikeitė ir ženklinimo sistema, kuri dabar didesnė ir aiškiau matoma, nes parengta pagal kontrasto principą. Tai svarbu ne tik žmonėms su regos sutrikimais, bet ir visiems kitiems lankytojams. Siekiant lankytojams su regos negalia padėti geriau orientuotis muziejuje, įrengta ir daugiau naujovių.

Pavyzdžiui, ant kasos ir drabužinės krašto priklijuota speciali pilka juosta, leidžianti silpnaregiui suprasti, kad čia yra erdvės kraštas. Ant laiptų turėklų priklijuotos specialios juostelės su Brailio rašto užrašais, padedančiais neregiams orientuotis.

J. Mocevičiūtės nuotr.

Pažinti garsu

Muziejuje buvo įrengti vedimo takeliai, padedantys žmogui su regos negalia savarankiškai keliauti specialiu maršrutu. Kasoje lankytojas gali pasiimti garsinio vaizdavimo principu parengtą audiogidą ir juo naudodamasis pasivaikščioti po muziejų dviem maršrutais. Audiogidas padės lankytojui orientuotis muziejuje, susipažinti su eksponatais ir lytėjant apžiūrėti kelias jų kopijas.

Pasak R. Klevaitės, neregiams buvo pritaikytos trys nuolatinės muziejaus ekspozicijos: „Lietuvos dailė XV–XIX a.“, „Archaika: lietuvių liaudies menas XVIII–XX a.“ ir „M. K. Čiurlionio kūryba“.

Pirmasis audiogido maršrutas yra skirtas M. K. Čiurlionio tapybos ekspozicijai. Norėdamas ją apžiūrėti, lankytojas su regos negalia turi paprašyti muziejaus darbuotojo, kad jį palydėtų į ekspozicijos salę, o čia atkeliavęs gali pasiklausyti audiogido pasakojimo apie M. K. Čiurlionio paveikslus. Svarbu, kad pasakojimai parengti garsinio vaizdavimo principu ir leidžia neregiui aiškiau suprasti, kaip atrodo paveikslai ir apie ką jie pasakoja.

J. Mocevičiūtės nuotr.

Taktiliniai eksponatai

„Antrojo maršruto pradžia yra pirmame aukšte, netoli paradinių durų. Čia įrengtas vedimo takelis, kuris padės lankytojui lengviau orientuotis. Klausydamasis audiogido žmogus iš pradžių išgirs visą reikalingą informaciją apie tai, kaip jis galės keliauti po muziejų, orientuodamasis vedimo takeliu ir papildomais taktiliniais planais. Pirmiausia audiogidas ir vedimo takelis nuves lankytoją apžiūrėti Senosios Lietuvos dailės ekspozicijos. Salėje lankytojas galės perskaityti čia įrengto taktilinio žemėlapio informaciją“, – pasakoja R. Klevaitė.

Pirmasis eksponatas, prie kurio žmogus prieis ir galės paliesti jo 3D kopiją, yra Žygaičių liūto skulptūra. „Per audiogidą lankytojas išgirs įvadą apie šią ekspoziciją ir skulptūros istoriją. Eidamas tolyn susipažins su tapybos darbu „Memento mori“ ir liečiama šio paveikslo kopija. Šalia  galima rasti žmonėms su intelekto negalia parengtą magnetinę dėlionę paveikslo tematika. Visus šiuos sprendimus įgyvendinome konsultuodamiesi su neįgaliųjų grupėmis“, – sakė pašnekovė.

Apžiūrėjus tapybos darbą, lankytoją maršrutas ves susipažinti su skulptūra „Veliuonos Madona“ ir liečiama jos 3D kopija. Keliaujant nuo eksponato prie eksponato, audiogidas pasakos apie ekspoziciją, paaiškins, kaip orientuotis aplink. Klausydamasis audiogido, lankytojas  gali rinktis, kokį eksponatą jis toliau norės apžiūrėti.

Priėjęs tam tikrą kryžkelę, lankytojas gali pasirinkti keliauti į Archaikos ekspoziciją arba apžiūrėti muziejaus 3D maketą. Pasirinkusį keliauti į ekspoziciją lankytoją audiogidas supažindins su čia eksponuojamais eksponatais, galės juos paliesti, o jei pavargo, bus kviečiamas patogiai prisėsti. Šioje ekspozicijos erdvėje galima rasti magnetinę lentą, kurtą kartu su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią. Ant šios lentos iš brūkšnelių ir taškelių galima sukurti lietuvių liaudies raštų, puošiančių puodynes.

Aplankius Archaikos ekspoziciją, audiogido vedamas žmogus gali nukeliauti prie muziejaus pastato 3D maketo ir jį paliesti. Pasak R. Klevaitės, audiogide yra šiam maketui skirtas specialus garsinio vaizdavimo principu sukurtas maršrutas, susidedantis iš dviejų dalių. Klausantis pirmosios dalies, pasakojančios apie pastato architektūrą ir struktūrą, žmogus kviečiamas apeiti aplink maketą jį liečiant. Antrosios pasakojimo dalies metu lankytojas vėl gali apeiti aplink maketą, klausydamasis muziejaus pastato istorijos.

Dimensijos: muziejaus 3D modelis. / J. Mocevičiūtės nuotr.

Džiugina pokyčiai

Vykdant projektą buvo remiamasi ir užsienio muziejų pavyzdžiais. Pasak R. Klevaitės, skirtingi muziejai užsienyje skirtingais būdais užtikrina didesnį prieinamumą lankytojams su negalia. Vieni muziejai stengiasi savo patalpas pritaikyti kuo įvairesnėms grupėms, o kiti daugiau susikoncentruoja į vieną ar dvi lankytojų grupes. Pavyzdžiui, daugiau dėmesio skiria žmonėms su regos negalia.

„Besidomėdami užsienio muziejų patirtimi, matėme tiek liečiamų eksponatų kopijų, tiek vedimo takelių ar neregiams skirtų audiogidų. Tačiau nepakanka tiesiog pritaikyti užsienyje pamatyto sprendimo. Svarbu, kad muziejaus darbuotojai jaustųsi užtikrintai ir būtų pasiruošę priimti įvairias lankytojų grupes ir jas aptarnauti. Visiems atviras muziejus yra gilaus ir nuoseklaus proceso rezultatas, kai mes visi nuolat dirbame šia kryptimi, vis atrandame naujų sprendimų ir juos pritaikome", – neabejoja ji.

Muziejininkė džiaugėsi, kad patirčių ekspertai, su kuriais konsultuotasi, įvertino jų pastangas. „Vienas iš mus konsultavusių silpnaregių, Virginijus, pasakė, kad svarbiausia šiame projekte yra tai, kad nuo šiol jis gali drąsiau jaustis muziejuje, nes mato, kad kad čia yra laukiamas, dėl jo stengiamasi. Muziejaus pastato 3D maketą testavusi regėjimo negalią turinti Irma labai džiaugėsi pagaliau galinti lytėdama pamatyti šį gražų istorinį pastatą, kuriame tiek kartų lankėsi“, – sakė pašnekovė.

Ypač svarbu, kad M. K. Čiurlionio dailės muziejuje įgyvendintas visas pokyčių komplektas, kadangi po vieną šios priemonės tiesiog neveiktų.

R. Klevaitė ir D. Bocullo džiaugiasi, kad Kauno kultūros erdvės tampa vis labiau pritaikytos žmonėms su negaliomis. „Įgyvendindami projektą ne tik konsultavomės su patirčių ekspertais, bet ir dalyvavome prieinamumo mokymuose. Kartu su mumis mokėsi ir kitų kultūros įstaigų, kurios jau įgyvendino panašius projektus arba ruošiasi juos įgyvendinti, atstovai. Matau, kad kultūra išties tampa vis labiau prieinama įvairioms visuomenės grupėms, ir džiaugiuosi, kad esame šio proceso dalis“, – sako D. Bocullo.

Jaučiasi laukiami

Kauniečiai Laura Stadalninkaitė ir Virginijus Jucius įgyvendinant projektą teikė konsultacijas, kaip muziejų efektyviau pritaikyti neregiams ir silpnaregiams. L. Stadalninkaitė džiaugiasi, kad muziejui pavyko įgyvendinti svarbių pokyčių ir jis tapo labiau prieinamas.

„Džiugu, kad muziejuje atsirado neregiams skirti vedimo takeliai, kuriais eidami galime keliauti nuo vieno objekto iki kito. Svarbios liečiamos eksponatų kopijos ir audiogidas, kuris ne tik apibūdina eksponatus, bet ir suteikia instrukcijų, kaip orientuotis ekspozicijos salėje. Džiaugiuosi, kad muziejuje nuo šiol yra kiekvieno aukšto taktiliniai planai, padedantys geriau suprasti, kaip atrodo erdvė, kurioje esi. Orientuotis padeda ir naujosios Brailio rašto žymos ant laiptų turėklų. Visų šių elementų kombinacija padeda neregiui muziejuje judėti savarankiškiau ir labiau užtikrintai. Jaučiamės, kad esame čia išties laukiami ir galime be įtampos keliauti muziejaus erdvėmis, – pokyčius teigiamai įvertino ji. – Iš tikrųjų muziejuje buvo įgyvendinta tiek naujų sprendimų, kad vieną kartą jame apsilankyti tikrai nepakanka. Man atidžiau susipažinti su muziejaus naujovėmis pritrūko laiko, tad reikės dar kartą užsukti ir viską apžiūrėti atidžiau.“

Pasak L. Stadalninkaitės, ypač svarbu, kad M. K. Čiurlionio dailės muziejuje įgyvendintas visas pokyčių komplektas, kadangi po vieną šios priemonės tiesiog neveiktų. „Kai kuriuose kituose muziejuose įrengti vedimo takeliai, bet nepritaikyti eksponatai, arba jeigu jie pritaikyti, nėra vedimo takelio ar audiogido. Tokiu atveju neregiui nėra tikslo eiti į muziejų, nes jis eksponatų apžiūrėti vis tiek negalės, – atkreipė dėmesį pašnekovė. – Smagu, kad M. K. Čiurlionio dailės muziejus žengė didelį žingsnį į priekį ir tapo lyderiu, įgyvendinti pokyčius skatinančiu ir kitus. Šio muziejaus pavyzdys įrodo, kad, turint noro ir motyvacijos, išties galima pritaikyti erdves lankytojams su negalia.“

J. Mocevičiūtės nuotr.

Pokyčiai naudingi visiems

V. Jucius gyrė muziejaus sprendimą projekto nevykdyti vien savo nuožiūra ir į jo įgyvendinimą įtraukti suinteresuotų grupių atstovus.

„Anksčiau būta projektų, kai muziejai įgyvendindavo pokyčius ir tik vėliau pakviesdavo lankytojus juos įvertinti, o tada taisydavo padarytas klaidas. Smagu, kad šiuo atveju į konsultacijas iš anksto buvo pakviesti neregiai ir silpnaregiai, kurie suteikė praktinių įžvalgų. Tada kurti sprendimų maketai, kurie buvo dar kartą įvertinti, ir tik vėliau įgyvendinti galutiniai pokyčiai. Tai leido pasiekti greitesnių ir efektyvesnių rezultatų“, – pastebėjo jis.

Anot V. Juciaus, M. K. Čiurlionio muziejuje yra nemažai tamsių erdvių su tamsiomis grindimis, laiptais ir kitomis architektūrinėmis detalėmis. Tad silpnaregiams ar prasčiau matantiems vyresnio amžiaus žmonėms būdavo gana sunku susiorientuoti, nes jie aplink tiesiog matydavo daug tamsos. Atsiradęs aiškus laiptų ir kraštų žymėjimas, ryškesnės informacinės lentelės dideliu šriftu tapo svarbiais pokyčiais.

„Šaunu, kad informacija muziejuje nuo šiol pateikiama įvairiais būdais – tiek ryškesnėmis lentelėmis, tiek taktiliniais stendais ir garsiniu formatu. Naujajame audiogide ne tik pasakojama apie eksponatus, bet ir nusakomas maršrutas, įvardijamos kelyje laukiančios kliūtys. Pavyzdžiui, informuojama apie laiptus ir jų skaičių. Silpnaregiams ir neregiams tai be galo aktualu, – atkreipė dėmesį jis. – Nors projektas skirtas mažesnei grupei žmonių, džiugu, kad muziejaus pokyčiai bus naudingi, įdomūs ir plačiajai visuomenei. Pavyzdžiui, atsiradęs muziejaus pastato 3D modelis sudomins visus lankytojus ir padės aiškiau pamatyti ir įvertinti jo architektūrą. Didesnio šrifto informacinės lentelės muziejuje saugiau jaustis padės ne tik silpnaregiams, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms.“

Pašnekovo manymu, muziejuje atsiradę taktiliniai stendai ir Brailio rašto žymos taip pat kiek labiau priartins neregių ir silpnaregių bendruomenę prie plačiosios visuomenės. „Naujieji pokyčiai greičiausiai sudomins daugumą lankytojų, kurie darbuotojų galbūt paklaus, kam skirtos šios brūkšneliais išmargintos lentelės ar įrengti vedimo takeliai. Taip lankytojai galbūt geriau supras iššūkius, su kuriais susiduria neregiai“, – svarsto jis.

Parodos kuratorės, menotyrininkės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, parodos architektas – Saulius Valius. Kuratorės išsamiai pristatė žalią spalvą, jos simboliką, kuri skirtinguose kontekstuose nebūtinai tik pozityvi, dvelkianti gamtovaizdžių kuriama gyvybe, energija, ramybe, bet kartais ir prieštaringa – bauginanti, blogą pranašaujanti. Parodoje užsimota sujungti Lietuvos meną, istoriją, amatus, gamtą ir mokslą.

Pristatomi kūriniai atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas – nostalgiją, hedonizmą, grėsmes, baimes. Eksponatai: nuo žalumos prisodrintų Lietuvos gamtos peizažų, skirtingo braižo, stiliaus objektų, siužetinių kompozicijų, skulptūrų, tautodailės kūrinių iki mokslinių, istorinių artefaktų ir galimybės peržiūrėti Mindaugo Survilos dokumentinį filmą „Sengirė“, siūlantį pasinerti į įspūdingą gamtos kelionę.

Retai kada pamatysi, kad žmonės pernelyg neraginami, neorganizuojant kažkokių akcijų, patys pasirinktų žalios spalvos drabužius, į atidarymą atneštų žalios spalvos puokščių ar panaudotų kitą atributiką žaliam įvaizdžiui. Lankytojų gausa ir pasirengimas rodo, kad tai mums išties artima, tačiau klausimas vis dėlto lieka atviras: nors sunku paneigti šios spalvos dažnį mene, kodėl ne, tarkime, geltona ar taip lietuvių mėgstama ir aprangoje, ir kituose pasirinkimuose vyraujanti juoda? Ar spalva gali suburti skirtingus menininkus, jų stilius, matymus, ar to pakanka, kad išsikristalizuotų kažkas daugiau nei tiesiog spalva? Kas įprasmintų, suformuluotų kažkokį apibendrinimą? Gal bus tęstinumas – parodos, dedikuotos ir kitoms spalvoms?

Čia galima prisiminti ir spalvoms skirtas mokslines studijas, pvz., prancūzų istorikas Mischelis Pastoureau, besispecializuojantis spalvų, jų simbolių tyrimuose, išleido knygų, skirtų juodos, geltonos, taip pat ir žalios spalvų istorijai. Knygoje „Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kaip žalios spalvos suvokimas ir reikšmė kito per laiką, kaip tai atspindėjo visuomenės nuostatas ir kultūrinį kontekstą, pasitelkiami pavyzdžiai, kurie iliustruoja žalios spalvos svarbą istoriniuose įvykiuose, religijoje, meno kūriniuose ir kasdieniame gyvenime.

M. Pastoureau savo knygoje rašo: „Prancūzų teatre 1630–1660 m. pristatyti žaliai apsirengusį personažą dažnai reiškė siekį konstruoti keistą, burleskinį veikėją, kuriuo siekiama sukelti juoką.“ (156 p.) Tai – tik viena iš daugelio sąsajų, istoriko aptinkamų ir reflektuojamų. Išgirdus žodžius „žalia, žalias“, XXI a. jauniausios kartos žmogus šalia spalvos identifikacijos ar perkeltinės reikšmės, tikėtina, pagalvos ir apie kino industriją ir žaliąjį ekraną (angl. Green Screen) – vienas populiariausių specialiųjų efektų, prieinamų jau ne tik kino kūrėjams, bet vis labiau ir plačiajai auditorijai, eksperimentuojančiai su įvairiomis programėlėmis, kai norima keisti filmuojamų veikėjų aplinką.

„Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose.

Apie mėlynos ir geltonos spalvų lydinio reikšmę daug kalbėta pristatant parodą, akcentuojant skirtingą įvairių kultūrų, istorinių laikotarpių žvilgsnį interpretuojant spalvą, tačiau pačioje parodoje dominuoja praėjusio ir šio amžiaus lietuvių autorių darbai. Ką ši kiek apibrėžtesnė kūrybos imtis signalizuoja apie žalios spalvos panaudojimą (be to, kad ji reprezentuoja peizažus ar teptuko potėpiu panaudota viename ar kitame darbe)?

Parodą „Žalia“ iš viso sudaro septynios dalys. Viena jų – „Mokslo koridorius“: anot kuratorių, norėta kalbėti ne tik apie žalios simboliką mene, bet ir jos atsiradimą. Indrės Spitrytės kūriniai ir siekis sukurti nacionalinę augalinių pigmentų kolekciją tikrai įdomūs, nes sudėtinga įsivaizduoti, kad, gyvendami tokioje žalių augalų apsuptyje, labai sunkiai išgauname žalius pigmentus, iš kurių paskui gimsta meno kūriniai.

Toks simbolinis ir net mitologinis kontekstas įrėmina nebe pirmą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus organizuojamą parodą. Prieš kurį laiką tose pačiose ekspozicijos salėse surengta lenkų menininkės Aleksandros Waliszewskos paroda „Kraupios istorijos“ – kai kurie darbai į naująją atkeliavo ir iš jos (pvz., žymusis Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906) ar Vlado Drėmos „Karas“ (1929). Ką tai rodo? Menininkų kūrinių universalumą, temų daugiasluoksniškumą, paprastą „pritempimą“ arba tiesiog labai plačią tematiką, kuri apima galybę skirtingų kūrėjų darbų?

Ankstesnė paroda buvo gausi, tačiau naratyvinis, siaubo elementų aspektas ją kiek struktūrizavo. Naujoje parodoje visko dar daugiau: eksponatų, potemių, skirtų ne tik vizualiesiems menams, bet ir moksliniams tyrimams, besigręžiojant į meno istoriją. Jeigu jau kalbame apie platesnę žalios spalvos imtį, galima pasigesti dar ir impresionistų taip pamėgtų „žaliųjų fėjų“, juolab kad norint, galima surasti ir lietuviško produkto alternatyvų, turinčių ir panašius pavadinimus.

Žinoma, kalbant kiek rimčiau, paroda vertinga tuo, kad suteikia galimybę pamatyti skirtingų kartų kūrėjų darbus: nuo M. K. Čiurlionio, Petro Kalpoko, Stasio Eidrigevičiaus, Arvydo Martinaičio, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Algimanto Kuro iki Algimanto Švėgždos, Vytauto Kalinausko, Šarūno Saukos, Justinos Gražytės ir daugelio kitų (autorių net 61), reflektuoti kaitą, sąsajas. Neabejotinai ši panorama gali pritraukti užsienio lankytojų žvilgsnį.

A. Žmuidzinavičius gimė 1876 metų spalio 31 dieną Seirijuose (Seinų apskr.). Baigė Veiverių mokytojų seminariją ir dirbo įvairiose pradžios mokyklose, Lenkijoje. Varšuvoje A. Žmuidzinavičius vėliau studijavo tapybą. Studijas įvairiais laikotarpiais tęsė Prancūzijoje bei Vokietijoje. Tarpukariu dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, paskui – Kauno taikomosios dailės institute. Praeito amžiaus penktojo dešimtmečio gale tapo profesoriumi.  

Jo meninio palikimo tyrinėtojų teigimu, A. Žmuidzinavičius iš viso nutapė apie 2000 kūrinių, daugiausiai – peizažų, taip pat – portretų, teminių kompozicijų. Jis iliustravo knygas, rinko dokumentinę medžiagą apie Lietuvos dailę bei liaudies meno kolekcijas. Vienos iš jų pagrindu Kaune 1965-aisiais buvo įkurtas Velnių muziejus (šiandien vadinamas A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejumi, primena ELTA).

Nemažiau reikšminga ir šio dailininko visuomeninė veikla, jam dalyvaujant ne vienoje organizacijoje. A. Žmuidzinavičiaus kūrybinio kelio pradžia sutapo su nacionaliniu išsivaduojamuoju sąjūdžiu. Dailininkas 1906–1907 m. kartu su Marija Žmuidzinavičiene, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Petru Rimša, Antanu Jaroševičiumi, Kajetonu Šklėriumi bei Petru Kalpoku surengė Pirmąją lietuvių dailės parodą. Vėlesniais metais skaitė paskaitas, kūrė, rengė parodas bei rinko aukas lietuvių menininkams Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Paminėtina ir tai, kad 1918 metais A. Žmuidzinavičius padėjo parinkti Lietuvos vėliavos spalvas, o 1929–1934-aisiais jis buvo Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas.

Pagal pranešimą, renginyje, skirtame paminėti A. Žmuidzinavičiaus gimimo 145-ąsias metines, apie dailininko kūrybą kalbės menotyrininkė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė. Visuomeninę A. Žmuidzinavičiaus veiklą pristatys vienas iš iniciatyvos atkurti Lietuvos šaulių sąjungą autorių, LŠS garbės šaulys, LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Minėjimo metu skambės bardo ir poeto Edmundo Janušausko muzika.

Istorinėje Prezidentūroje spalio 6-osios popietę vyks ekskursija „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“. Apžvelgiant muziejaus sodelyje veikiančią parodą ir istorizmo stiliaus pastatą, kurį daug kas atpažįsta kaip tarpukario Lietuvos Prezidento rūmus, bus pasakojama kone du šimtmečius apimanti šio pastato ir jį supančios aplinkos istorija.

M. K. Čiurlionio dailės muziejuje spalio 8-ąją senjorams numatyta teminė ekskursija „Stebėtojas – žmogus su savybėmis“, bus pasiūlyta pažvelgti į paveikslus per skirtingų tyrinėtojų prizmę.

Spalio 15 dieną vyksianti teminė ekskursija „Išgirsti protėvių raštą“ garbaus amžiaus kauniečius supažindins su ekspozicijoje „Archaika“ surinktais, per amžius nepakitusias formas išlaikiusiais kūriniais. Spalio 22 dieną senjorams bus pristatytas „Naujo žvilgsnio metodas“, kurį panaudojant teminės ekskursijos metu bus galima patyrinėti Senosios dailės ir Lietuvos dailės parodose eksponuojamus portretus bei autoportretus.

Edukacinio užsiėmimo metu nusikelsite į tarpukarį, sužinosite, kaip buvo rašomas meilės laiškas, ką reiškė merginai padovanota rožė.

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje spalio 13 bei 27 dienomis senjorai galės aplankyti dailininko velnių kolekciją bei išgirsti istorijas, kodėl ji atsirado, kokie žymūs asmenys padėjo ją gausinti.

Istorinė Prezidentūra spalio 13 dieną pakvies į edukaciją „Romantika tarpukariu: apie meilę, flirtą ir kitas linksmybes“. Ji skirta tikintiems, kad meilei amžius nesvarbu. „Edukacinio užsiėmimo metu nusikelsite į tarpukarį, sužinosite, kaip buvo rašomas meilės laiškas, ką reiškė merginai padovanota rožė, lelija ar kita gėlė, kaip ant voko klijuoti pašto ženklą, kad adresatas neatplėšęs žinotų jo turinį“, – taip organizatoriai pristato projektą. Spalio 20 dienos popietę senjorams dar bus surengta ekskursija „Prezidento rūmai“, o spalio 27-ąją – edukacija „Lietuvos valstybės kūrėjai dailėje“.

L. Truikio ir M. Rakauskaitės namuose-muziejuje spalio 22 ir 28 dienomis vyksiančioje ekskursijoje jos dalyviai išgirs pasakojimus apie talentingus tarpukario kūrėjus.

A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje spalio 5, 12 dienomis senjorai kviečiami į ekskursiją „Pažintis su Kauno architektūros modernizmu“. Spalio 23-iąją edukacijoje „Baltų ženklai ir simboliai“ bus kalbama apie Gyvybės medį, o praktinio užsiėmimo metu mokoma atpažinti liaudies meno dirbinių ornamentuose paslėptas simbolines prasmes. Spalio 30-ąją muziejus kvies į dailininkės Nijolės Jurkuvienės vedamas „Meno laboratorijos“ edukacijas.

J. Zikaro namuose-muziejuje spalio 21 ir 29 dienomis apsilankiusiems senjorams žadama pažintis „su žmogaus, spinduliavusio kūrybos šviesą, atsidavimą savo mokiniams ir meilę Tėvynei, gyvenimu. Apžiūrėdami gyvenamąsias patalpas ir dirbtuvę, per šio menininko kūrybą bandysite pažinti Lietuvos istoriją“, teigiama Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pranešime, pristatančiame Senjorų mėnesio renginių programą.

Eksponuojami lietuvių dailės fondo, kurio žiūrovai nematė jau keturiolika metų, kūriniai, anksčiau rodyti daugelyje užsienio parodų.

Pirmiausia pristatomi menininkai ir jų darbai, dalyvavę pirmosiose lietuvių dailės parodose. 1907 metais Vilniuje vykusi pirmoji lietuvių dailės paroda, anot muziejininkų, buvo lūžis, bandant identifikuoti save kaip vieningą tautą. Pradėjo burtis menininkai, lavinosi visuomenė, atsirado bendrumo jausmas, gimė kritika. Tarp pirmųjų parodų dalyvių buvo Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, M. K. Čiurlionis, Adomas Varnas, Petras Rimša, Jonas Šileika, Kazys Ulianskis, Kazimieras Stabrauskas, kiti menininkai. Iki Pirmojo pasaulinio karo surengtos aštuonios parodos, trys – ir Kaune. Greta profesionalaus eksponuotas ir liaudies menas.

Pasak muziejaus pranešimo, 1919–1930 m. pradėti kloti nacionalinės dailės pamatai. „Lietuvai po truputį atsiveriant pasauliui, pradedant aktyviai dalyvauti tarptautinėse parodose, paaiškėjo, kad galime pristatyti tik liaudies meną, nes kol kas profesionaliuoju nieko nenustebinsime. Darėsi aišku, – reikia mokyklos, kuri formuotų, augintų naują menininkų kartą. Jos iniciatoriumi tapo Justinas Vienožinskis. Jo iniciatyva 1922 m. Kaune atidaryta meno mokykla, skirta ruošti menininkus ir dailės mokytojus“, primena ekspozicijos rengėjai, kviesdami į muziejaus salę, kur eksponuojama pirmųjų mokytojų J. Vienožinskio, Adomo Galdiko, A. Varno, Jono Mackevičiaus, P. Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Juozo Zikaro, J. Šileikos kūryba.

XX a. 3 dešimtmečio gale Lietuvoje išpopuliarėjo Art Deco stilius. Spartėjant gyvenimo tempui, keitėsi gyvenimo būdas, mados, grožio etalonai. Trumpėjo ne tik plaukai, bet ir suknelės. Kaunas buvo vadinamas „Mažuoju Paryžiumi“. Iš tiesų, pasiturinčių kauniečių gyvenimas menkai skyrėsi nuo europietiško. Lietuvos dailėje Art Deco užima reikšmingą vietą, turi specifinį tautinį atspalvį ir tuo yra išskirtinis. Ekspozicijoje pristatoma tik nedidelė dalis šias stiliaus apraiškas atitinkančių kūrinių.

Galima muziejuje užsukti ir į skulptoriaus Petro Rimšos dirbtuvę. Jo namai visuomet buvo savotiškas skulptūros ir numizmatikos muziejus. Pirmasis jo butas, kuriame apsigyveno 1924 metais, buvo mažutis ir toks kuklus, kad 1939 metais kino kronikoje parodytas kaip skurdžios menininko buities simbolis. 1946-aisiais skulptorius persikėlė į penkių kambarių butą prie Karo ligoninės, pasistatė dirbtuvę kieme. P. Rimšos kūrybinis palikimas 1962 metais, jau po dailininko mirties, buvo perduotas dailės muziejui Kaune.

Ypatingą vietą ekspozicijoje užima moterų, 1938-aisiais susibūrusių į Moterų dailininkių draugiją, kūryba. Beje, kolegos vyrai gana skeptiškai priėmė tą moterų vienijimąsi. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijoje dabar pristatomi tragiško likimo menininkės Marcės Katiliūtės, Bronislavos Adelaidos Abaravičiūtės, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Veronikos Šleivytės kūriniai.

1930–1940 m. itin reikšmingas dešimtmetis, nuspalvintas sparčiu dailės augimu bei jaunosios kartos maištingumu. Jaunieji, kurių estetinės ir idėjinės pažiūros buvo labai nevienalytės, vis dėlto buvo vedini bendro siekio – „kurti gyvą, modernią ir tautinę dailę“. 1929 m. Kauno meno mokyklos streikas buvo postūmis iš jos pašalintiems vykti studijuoti į užsienį. Studijuodami pas stiprius to meto dailininkus, lankydamiesi muziejuose, galerijose, jauni kūrėjai labai praplėtė savo akiratį, keitė pažiūras. Tačiau Antrasis pasaulinis karas sustabdė lietuvių dailės vystymąsi, išblaškydamas dailininkus po pasaulį, kitus pasmerkdamas sunkiems išbandymams. Ekspozicijos finale – paskutiniai kūriniai, paliesti okupacijos ir karo nuotaikų.

Atskira „Lietuvos dailės 1900–1940“ salė yra skirta ir tautinės valiutos lito istorijai. Lietuviškų pinigų kūrimas buvo nauja patirtis neturinčioje tradicijų taikomosios grafikos srityje. Žymūs to meto dailininkai A. Varnas, A. Galdikas, V. Jomantas ir A. Žmuidzinavičius drąsiai ir aktyviai įsitraukė į nepažįstamą ir sudėtingą pinigų kūrimo procesą. Banknotuose ir monetose atsispindėjo istoriniai įvykiai, to meto aktualijos, buvo pavaizduoti žymūs asmenys. Juose gausu lietuviškų simbolių, tautinės ornamentikos: kryžių, audinių, juostų raštų motyvų. Monetoms būdingas dekoratyvumas, o plačiai panaudoti stilizuoti augalai atspindėjo Lietuvą kaip žemės ūkio kraštą, – taip ekspoziciją pristato jos kūrėjai, kviesdami gyvai aplankyti Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune.

Apie parodos koncepciją, struktūrą ir iššūkius – pokalbis su muziejaus vadove Daina Kamarauskiene.

– Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus šimtmečio proga ruošia 1900–1940 m. lietuvių dailės ekspoziciją. Šalyje įsitvirtinantis karantinas stabdo fizinį kultūrinių įstaigų lankymą. Kokiu būdu ekspozicija bus prieinama visuomenei?

– Ekspozicija jau po truputį atveria duris muziejaus feisbuko paskyroje, pradėdama supažindinti lankytoją su eksponatais, jų istorijomis. Neretai čia žiūrovai sužinos daugiau, nei galėtų pamatyti muziejuje. Tačiau tikimės, kad pavasarį galėsime pakviesti žmones saugiai džiaugtis kūriniais fizinėje muziejaus aplinkoje.

Pažintis: improvizuotoje P.Rimšos dirbtuvėje – žinomo grafiko, skulptoriaus kūrybos pavyzdžiai.

– Parodos atskaitos taškas – 1900-ieji. Kodėl pasirinkta būtent ši data? Ar ją galima sieti su profesionaliosios dailės vystymusi Lietuvoje? Ar  muziejuje, konkrečiai šioje ekspozicijoje, galima išvysti ir anksčiau datuojamų kūrinių?

– Tai natūrali, chronologiška ekspozicijos, kuri prasideda senąja Lietuvos daile, tąsa. Profesionalioji dailė egzistavo visais laikais, nenutrūkstamai, tačiau šis laikotarpis nuo XX a. pradžios mums yra itin svarbus tuo, kad mes, kaip ir daugelis Europos šalių, tuo metu pradėjome suvokti savo tautinį identitetą, ieškoti savęs kaip lietuvių tautos.

Tai labai aktyviai vyko ir mene. Dailininkai pradėjo matyti lietuvių meno parodas kaip galimybę suvienyti po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius – tuos, kurie identifikavo save kaip lietuvius. Tad ekspozicija prasideda nuo tų menininkų ir tų kūrinių, kurie dalyvavo pirmose lietuvių dailės parodose.

Visa ekspozicija suskirstyta temomis, kad būtų lengviau papasakoti mūsų dailės formavimosi šiuo laikotarpiu ypatumus. Ekspozicija prasideda nuo 1900–1918 m., kai vyko labai aktyvus inteligentijos būrimosi, diskusijų laikotarpis. Kai buvo keliamas klausimas, ar iš viso egzistuoja lietuvių menas. Tad nieko keisto, kad pirmose parodose greta profesionalių menininkų buvo eksponuojami ir liaudies meno dirbiniai, taip bandant atskleisti lietuvišką dvasią. Šio laikotarpio dailė persmelkta Europoje vyravusio simbolizmo. Apie tai byloja ir patys darbų pavadinimai: "Mąstytojas", "Pesimistas"...

Toliau žiūrovas susipažins jau su Kauno meno pasauliu, čia persikėlus sostinei. Ekspozicija "1919–1930. Nacionalinės dailės pamatai" pasakos apie Kauno meno mokyklos formavimąsi. Nuo idėjos iki mokymo metodikų ir asmenybių, kurios kūrė šią profesionalų kalvę. Justinas Vienožinskis, Kajetonas Sklėrius, Adomas Galdikas, Vladas Didžiokas, Juozas Zikaras, Vincas Grybas ir kt. – tai buvo žmonės, kurie ugdė jaunuosius, skatino važiuoti į Europos meno centrus, keliauti, domėtis, taip bandydami iš lokalios dailės pasukti į pasaulinę.

Toliau atskleisime ryškią art deco tendenciją, kuri pavergė ne vieno menininko širdį arba bent gundė išbandyti šią stilistiką. Ekspozicijoje "1930–1940. Jaunoji karta. Opozicija" pristatysime "Ars", Nepriklausomų menininkų, Moterų dailininkių grupių dailę, kurie, kaip ir priklauso jauniems, priešinosi savo mokytojų, jų nuomone, stagnacijai, ieškojo savito kelio, drąsiau eksperimentavo. Ir tai dar ne viskas. Žiūrovų lauks ne viena staigmena. Pavyzdžiui, jie galės užsukti į Petro Rimšos dirbtuvę.

– Ar yra vienas kertinis akmuo, kūrinys, su kuriuo užvedama ekspozicija? Ar tai daugiau bendrai mąstančių, pavyzdžiui, Antano Žmuidzinavičiaus, M.K.Čiurlionio kūriniai, atspindintys laiko dvasią, kultūrinį sąmoningumą?

– Kiekviena salė, kiekviena tema turės savo kūrinį-raktą, kuris, mūsų manymu, geriausiai atspindi temą. Pavyzdžiui, pradžioje mus pasitiks Kazimiero Ulianskio "Mąstytojas", kitoje – J.Vienožinskio autoportretas ar P.Rimšos "Skausmas".

– Atsižvelgiant į tai, kad muziejų galima laikyti švietėjiška įstaiga, ar ši paroda buvo kurta turint tikslą pasakoti autentišką lietuvių ir visos Lietuvos dailės istoriją? Ar kuruojama prioritetą teikiant M.K.Čiurlionio muziejaus archyve esančiai medžiagai?

– Taip, mūsų tikslas buvo pristatyti trumpą Lietuvos dailės ir kultūros istoriją ir tam užteko muziejuje saugomų kūrinių, kadangi tai muziejaus aukso fondas, stipriausi darbai. Žinoma, mielai, papildytume šį pasakojimą ir iš kitų muziejų pasiskolintais, tačiau šiuo atveju tiesiog fiziškai yra per mažai vietos. Tad papildysime ekspoziciją tik pora skolintų kūrinių.

Jonas Mackevičius. Vaizdas pro langą.

– Ar išsirinkti menininkus, o gal tam tikrus kūrinius buvo sunki užduotis? Galbūt kuris nors įsimintinas menininkas, padėjęs pamatus dailės srityje, liko už borto?

– Pasirinkti menininkus tikrai nebuvo sunku. Tai mūsų grandai, tad čia negalėjo būti didelės atrankos. Kūriniai, žinoma, pateko ne visi. Tačiau kuriant ekspoziciją, kartais nutinka taip, kad kūrinys tiesiog nesikalba su kaimynu ir keliauja namo, į saugyklą palaukti kitos progos. Tačiau ekspoziciją pradedi formuoti nuo geriausių, ryškiausių pavyzdžių ir prie jų derini kitus, tad galiu drąsiai teigti, kad geriausi kūriniai bus parodyti.

Tai labai didelė ir įvairi ekspozicija, kuriai įveikti, ko gero, neužteks vienąkart apsilankyti.

– Kiek apskritai tokio tipo ekspozicija objektyvi? Ar galima teigti, kad bet kokia atranka tokio masto parodoje yra neišvengiamai subjektyvi ir atliepia institucinės kritikos madas, pajėgumą?

– Nėra objektyvios tiesos kuriant ekspoziciją ar parodą. Kiekvienas kuratorius kuria savo interpretaciją. Net jeigu 100 proc. parodytum, pavyzdžiui, kokio menininko kūrybą, jau tai, kaip pasirinksi akcentus, kuriam darbui suteiksi daugiau erdvės, bus subjektyvus kuratoriaus žvilgsnis. Viso pasaulio kuratoriai iš tų pačių kortų sudėlioja vis kitokį pasjansą. M.K.Čiurlionis – ryškiausias to pavyzdys. Kuo tik jis nebuvo: ir mistikas, ir simbolistas, ir avangardistas. Ši ekspozicija yra ganėtinai klasikinė, tad apie madas kalbėti čia nematau prasmės.

Kajetonas Sklėrius. Gedimino sapnas.

– Prieš kelis mėnesius atidaryta paroda Kauno paveikslų galerijoje sulaukė kritikos. Ar rengiant naująją ekspoziciją buvo išgirsta kritika?

– Kritika buvo išgirsta. Mes džiaugiamės kiekviena kritika, nes profesionalios parodų analizės labai trūksta. Su įdomumu skaitėme ir Petro Kalpoko retrospektyvinės parodos kritiką "Naujajame židinyje". Konstruktyvi kritika skatina diskusiją. Gaila, kad parodos "Drambliai ir chameleonai" kuratorės idėja nebuvo suprasta. Ši ekspozicija, kaip sakiau, baigiasi karo metais, tad ir temos čia kitos.

– Per keturiasdešimt metų Lietuva ne kartą buvo okupuota, patyrė represijų, tačiau tarpukariu sugebėjo ne tik atsitiesti, bet ir pasiekti aukštą meninį lygį, prilygstantį bendroms modernizmo tendencijoms Europoje. Ar šiam periodui bus skiriamas ypatingas dėmesys?

– Taip. Tam bus skiriama didžiausia ekspozicijos dalis. Pristatysime net lito sukūrimo istoriją.

– Smagu matyti, kad ekspozicijoje išvysime art deco stiliaus kūrinių. Nors dekoratyviu stiliumi kūrusių menininkų negausu, gal galite pakomentuoti kurių autorių kūryba pasirinkta atstovauti art deco stiliui?

– Gaila, kad šioje ekspozicijoje neturime daug vietos atskleisti visą šio stiliaus suklestėjimą, kuris apėmė kūrybą nuo reklamos iki baldų. Čia daugiausia matysime dailininkų Stasio Ušinsko, Liudviko Strolio, Broniaus Pundziaus, Mato Menčinsko, Kazio Šimonio ir kitų kūrinius. Šiek tiek dėmesio skirsime amatams, mados aksesuarams. Čia lankytojai galės sužinoti, kaip atrodo bakelitas, kokios dailios sidabrinės rankinės ir kokio puikaus dizaino skrybėlaitėmis puošėsi ponia Vincenta Lozoraitienė.

Deja, lietuviški baldai, kuriais teisėtai galime didžiuotis, nebetilpo šiose erdvėse, tačiau žiūrovai jų ras labai daug A. ir P.Galaunių namų-muziejaus ekspozicijoje.

Justinas Vienožinskis. Autoportretas.

– Tarp vaizduojamosios dailės kūrinių muziejus ruošiasi įtraukti neseniai rodytus P.Kalpoko darbus. Ar galima tikėtis pamatyti dar nematytų drobių?

– Tikėtis, kad po tokios grandiozinės parodos, kuri ką tik vyko muziejuje, parodysime ką nors netikėto, tikrai neverta. Tačiau turėsime kitų netikėtumų, kūrinių, kurių žiūrovas dar nematė. Pirmą kartą bus pristatyta beveik visai nežinoma menininkė B.A.Abaravičiūtė – puiki art deco stiliaus atstovė, rodysime ir ką tik įsigytą Kazimiero Stabrausko, M.K.Čiurlionio mokytojo, darbą.

– Kaip vertinate tokią nelengvą užduotį, muziejuje eksponuoti Lietuvos profesionaliosios dailės pradžią? Ar jums, kaip meną propaguojančiai asmenybei, paroda atrodo įtaigi?

– Klausti, ką galima patobulinti, dar tikriausiai anksti. Tai paaiškėja, kai parodą pradeda lankyti žiūrovai. Jie parodo silpnesnes parodos vietas, patvirtina arba paneigia, ką esi sumanęs. Apie įtaigą taip pat turėčiau kalbėti ne aš, o kritikai ir lankytojai. Galiu pasakyti tik tiek, kad dirbti su tokiu gero meno kūriniais yra begalinis malonumas. Todėl manau, kad žmonės tikrai atras kiekvieno skoniui artimus kūrinius, o galbūt ir perskaitys mūsų įdomią nacionalinio meno gimimo istoriją. Tai labai didelė ir įvairi ekspozicija, kuriai įveikti, ko gero, neužteks vienąkart apsilankyti. Į pagalbą ateis gidai, konsultantai, edukatoriai, išsamūs aprašymai. Tad belieka laukti, kad grėsmingasis virusas trauksis ir žmonės galės atsigauti salėse, kuriose daug kokybiško meno.

– Ar ateityje sulauksime panašios parodos, kurią sudarytų Lietuvos menininkų kūryba nuo 1940-ųjų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?

– Kol kas tokių planų neturiu, nes labai dubliuotume tai, kas rodoma Nacionalinėje dailės galerijos ekspozicijoje. Tad, jeigu ir kils minčių kurti tokią plačios aprėpties parodą, tai greičiausiai siesis su Kauno menu.

Ši paroda, kurios kuratorius Rodolphe‘as Rapetti, 2018-aisiais buvo eksponuota Orsė muziejuje Paryžiuje, minint Baltijos šalių nepriklausomybės šimtmetį, primenama muziejaus pranešime.

Ir tuomet parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“ aplankė daugiau nei 230 tūkst. žiūrovų.

Tais pačiais metais paroda buvo perkelta į Kumu muziejų Taline, o 2020-aisiais, minint Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, ji eksponuota Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje.

„Šiuo metu paroda svečiuojasi Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje, Rygoje. Kviečiame pasižvalgyti po šią parodą, pristatančią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Baltijos šalių dailės „aukso fondą“, – sako M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atstovai, dar pridurdami, kad galimybė virtualiai susipažinti su parodos eksponatais galios iki Lietuvoje dėl COVID-19 pandemijos suvaldymo paskelbto karantino pabaigos – ateinančių metų sausio 31-osios.