Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje veikia paroda „Žalia“, kurioje daugiau nei 200 kūrinių, vienaip ar kitaip reflektuojančių žalios spalvos tematiką.

Parodos kuratorės, menotyrininkės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, parodos architektas – Saulius Valius. Kuratorės išsamiai pristatė žalią spalvą, jos simboliką, kuri skirtinguose kontekstuose nebūtinai tik pozityvi, dvelkianti gamtovaizdžių kuriama gyvybe, energija, ramybe, bet kartais ir prieštaringa – bauginanti, blogą pranašaujanti. Parodoje užsimota sujungti Lietuvos meną, istoriją, amatus, gamtą ir mokslą.

Pristatomi kūriniai atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas – nostalgiją, hedonizmą, grėsmes, baimes. Eksponatai: nuo žalumos prisodrintų Lietuvos gamtos peizažų, skirtingo braižo, stiliaus objektų, siužetinių kompozicijų, skulptūrų, tautodailės kūrinių iki mokslinių, istorinių artefaktų ir galimybės peržiūrėti Mindaugo Survilos dokumentinį filmą „Sengirė“, siūlantį pasinerti į įspūdingą gamtos kelionę.

Retai kada pamatysi, kad žmonės pernelyg neraginami, neorganizuojant kažkokių akcijų, patys pasirinktų žalios spalvos drabužius, į atidarymą atneštų žalios spalvos puokščių ar panaudotų kitą atributiką žaliam įvaizdžiui. Lankytojų gausa ir pasirengimas rodo, kad tai mums išties artima, tačiau klausimas vis dėlto lieka atviras: nors sunku paneigti šios spalvos dažnį mene, kodėl ne, tarkime, geltona ar taip lietuvių mėgstama ir aprangoje, ir kituose pasirinkimuose vyraujanti juoda? Ar spalva gali suburti skirtingus menininkus, jų stilius, matymus, ar to pakanka, kad išsikristalizuotų kažkas daugiau nei tiesiog spalva? Kas įprasmintų, suformuluotų kažkokį apibendrinimą? Gal bus tęstinumas – parodos, dedikuotos ir kitoms spalvoms?

Čia galima prisiminti ir spalvoms skirtas mokslines studijas, pvz., prancūzų istorikas Mischelis Pastoureau, besispecializuojantis spalvų, jų simbolių tyrimuose, išleido knygų, skirtų juodos, geltonos, taip pat ir žalios spalvų istorijai. Knygoje „Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kaip žalios spalvos suvokimas ir reikšmė kito per laiką, kaip tai atspindėjo visuomenės nuostatas ir kultūrinį kontekstą, pasitelkiami pavyzdžiai, kurie iliustruoja žalios spalvos svarbą istoriniuose įvykiuose, religijoje, meno kūriniuose ir kasdieniame gyvenime.

M. Pastoureau savo knygoje rašo: „Prancūzų teatre 1630–1660 m. pristatyti žaliai apsirengusį personažą dažnai reiškė siekį konstruoti keistą, burleskinį veikėją, kuriuo siekiama sukelti juoką.“ (156 p.) Tai – tik viena iš daugelio sąsajų, istoriko aptinkamų ir reflektuojamų. Išgirdus žodžius „žalia, žalias“, XXI a. jauniausios kartos žmogus šalia spalvos identifikacijos ar perkeltinės reikšmės, tikėtina, pagalvos ir apie kino industriją ir žaliąjį ekraną (angl. Green Screen) – vienas populiariausių specialiųjų efektų, prieinamų jau ne tik kino kūrėjams, bet vis labiau ir plačiajai auditorijai, eksperimentuojančiai su įvairiomis programėlėmis, kai norima keisti filmuojamų veikėjų aplinką.

„Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose.

Apie mėlynos ir geltonos spalvų lydinio reikšmę daug kalbėta pristatant parodą, akcentuojant skirtingą įvairių kultūrų, istorinių laikotarpių žvilgsnį interpretuojant spalvą, tačiau pačioje parodoje dominuoja praėjusio ir šio amžiaus lietuvių autorių darbai. Ką ši kiek apibrėžtesnė kūrybos imtis signalizuoja apie žalios spalvos panaudojimą (be to, kad ji reprezentuoja peizažus ar teptuko potėpiu panaudota viename ar kitame darbe)?

Parodą „Žalia“ iš viso sudaro septynios dalys. Viena jų – „Mokslo koridorius“: anot kuratorių, norėta kalbėti ne tik apie žalios simboliką mene, bet ir jos atsiradimą. Indrės Spitrytės kūriniai ir siekis sukurti nacionalinę augalinių pigmentų kolekciją tikrai įdomūs, nes sudėtinga įsivaizduoti, kad, gyvendami tokioje žalių augalų apsuptyje, labai sunkiai išgauname žalius pigmentus, iš kurių paskui gimsta meno kūriniai.

Toks simbolinis ir net mitologinis kontekstas įrėmina nebe pirmą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus organizuojamą parodą. Prieš kurį laiką tose pačiose ekspozicijos salėse surengta lenkų menininkės Aleksandros Waliszewskos paroda „Kraupios istorijos“ – kai kurie darbai į naująją atkeliavo ir iš jos (pvz., žymusis Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906) ar Vlado Drėmos „Karas“ (1929). Ką tai rodo? Menininkų kūrinių universalumą, temų daugiasluoksniškumą, paprastą „pritempimą“ arba tiesiog labai plačią tematiką, kuri apima galybę skirtingų kūrėjų darbų?

Ankstesnė paroda buvo gausi, tačiau naratyvinis, siaubo elementų aspektas ją kiek struktūrizavo. Naujoje parodoje visko dar daugiau: eksponatų, potemių, skirtų ne tik vizualiesiems menams, bet ir moksliniams tyrimams, besigręžiojant į meno istoriją. Jeigu jau kalbame apie platesnę žalios spalvos imtį, galima pasigesti dar ir impresionistų taip pamėgtų „žaliųjų fėjų“, juolab kad norint, galima surasti ir lietuviško produkto alternatyvų, turinčių ir panašius pavadinimus.

Žinoma, kalbant kiek rimčiau, paroda vertinga tuo, kad suteikia galimybę pamatyti skirtingų kartų kūrėjų darbus: nuo M. K. Čiurlionio, Petro Kalpoko, Stasio Eidrigevičiaus, Arvydo Martinaičio, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Algimanto Kuro iki Algimanto Švėgždos, Vytauto Kalinausko, Šarūno Saukos, Justinos Gražytės ir daugelio kitų (autorių net 61), reflektuoti kaitą, sąsajas. Neabejotinai ši panorama gali pritraukti užsienio lankytojų žvilgsnį.