„Toliau nei vandenynas“ – pirmasis autoriaus romanas, kuriame jis prisiliečia prie paslapties, gaubiančios pradingusiuosius, ir, užuot konstatavęs faktus ar pateikdamas atsakymus, užduoda klausimus: kodėl žmogus keliauja, kas jį verčia rinktis savo kelią, kokios priežastys lemia pasirinkimus, ir, galų gale, kas įvyksta su žmogumi, kai jis pradingsta?

N. Kairio romanas „Toliau nei vandenynas“ lapkričio 21 dieną 18 val. bus pristatytas Kauno Centriniame knygyne, o drauge su autoriumi pristatyme dalyvaus literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas. Knygos dizainą kūrė dailininkas Jurgis Griškevičius, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

N. Kairio romano pagrindinė figūra – jaunuolis, išsiruošęs į piligriminę kelionę ir dėl vienų ar kitų priežasčių „dingęs be žinios“. „Toliau nei vandenynas“ – dienoraščio forma aprašyta piligriminė kelionė, kuri leidžia pagrindiniam knygos veikėjui ne tik reflektuoti save patį, bet kartu kaleidoskopiškai apžvelgti ir jį supantį išorinį pasaulį. Veikėjo kelionė prasideda Vilniuje ir per visą Europą tęsiasi į vakarus iki Atlanto vandenyno.

Vilnius, kaip vėlių, šmėklų, pamėnų miestas, romane atsiskleidžia kaip esminė vieta, kuri praranda konkrečias geografines koordinates ir virsta veikiau namų tropu. Viso romano metu lieka abejonė, ar personažas iš tiesų paliko Vilnių. Intrigą aštrina dvilypis personažo charakteris: nuolatinis svyravimas, puolimas į kraštutinumus ir kartu puoselėjamas dvasingumas.

Knygos veiksmas vyksta 2010 m. kovo-balandžio mėnesį ugnikalnio Islandijoje išsiveržimo fone, taigi persipynę mikro ir makro įvykiai kuria dramatinę įtampą: pasaulio pabaiga išryškėja ne kaip visą planetą apėmusi katastrofa, o pirmiausia kaip asmeninė tragedija. Be to, konkreti data leidžia fiksuoti ir aprašyti atitinkamą istorinį laikotarpį, turintį ne tik aibę įvairiausių tik jam būdingų laiko žymenų, kurios, neaprašytos dėl pasikeitusių aplinkybių, tiesiog išnyktų, bet kartu yra tarsi įžanga į nuo 2011 m. prasidėjusius reikšmingus sociopolitinius įvykius, suteikusius istorinę tapatybę šiuolaikiniam žmogui.

Šis romanas galėtų prasidėti taip: 2010 m. kovo 9 d. išėjo iš namų Vilniuje ir iki šiol negrįžta. Knygos herojus leidžiasi į piligriminę kelionę pėsčiomis: palikęs už nugaros gimtąjį miestą ir mylimą žmogų, keliauja autostopu, o vėliau – su padirbtais traukinių bilietais į Europos pietus. Kankinamas abejonių ir baimių, nuolatos pasinerdamas į pasaulio svaigulį, sutikdamas kelyje įvairiausių žmonių ir klausydamas jų neįtikėtinų istorijų, retkarčiais patirdamas gyvenimo pilnatvę, jis pamažu ima suprasti, ką iš tiesų reiškia eiti viena koja žemėje, o kita – dangumi. Tuo tarpu Islandijoje išsiveržia ugnikalnis. Kas tai – pikta lemiantis ženklas ar, priešingai, viltis, kad net ir tuomet, kai atrodo, jog nėra kelio atgal, tavęs visąlaik kas nors laukia grįžtant?

N. Kairys – rašytojas, vertėjas, kino kritikas, žmogaus teisių dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojas, dėstytojas. Rašydamas autorius derina skirtingas disciplinas ir lygmenis: literatūros tradiciją, antropologiją, filosofiją ir asmenines patirtis. Jo prozos kūriniai – antropologinės fikcijos – ir publicistiniai tekstai (recenzijos, straipsniai, interviu) spausdinami pagrindiniuose Lietuvos kultūros leidiniuose. „Toliau nei vandenynas“ – pirmasis autoriaus romanas.

Romano pristatymas vyks lapkričio 21 d. (ketvirtadienį) 18 val. Kauno Centriniame knygyne „Pegasas“. Visi maloniai kviečiami dalyvauti.

– Kas šiemet buvo svarbiausia rengiant „Nepatogaus kino“ programą? Kuo galbūt ji kitokia nei ankstesniais metais?

– Kaip ir kiekvienais metais, rengdami programą stengėmės atsižvelgti į du skirtingus aspektus: pirma, rodyti filmus, kurie pasakotų, perfrazuojant filmo apie filosofę Donną Haraway pavadinimą („Donna Haraway: pasakojimai žemiškojo išlikimo labui“ – aut. past.), apie būdus ir priemones, kaip išlikti Žemėje, taigi tapsmo kartu pasaulį; antra, siekėme atrinkti tokius filmus, kurie būtų ne tik aktualūs ir svarbūs turinio prasme, bet kartu atlieptų aukštus estetinius reikalavimus. Rasti balansą tarp šių dviejų aspektų, ypač turint omeny, kad kiekvienais metais dėl technologinių pokyčių sukuriama vis daugiau filmų, nėra taip jau paprasta. Atsakant į klausimą, kuo šių metų programa skiriasi nuo praėjusių metų, pirmiausia pagalvoju net ne apie pačią programą, kuri kasmet natūraliai keičiasi dėl filmų specifikos ir laiko diktuojamų sąlygų, bet apie tai, kas sudarė filmų programą. Šįmet už ją, formaliai kalbant, buvo atsakingi net penki asmenys: Dovilė Grigaliūnaitė, Austė Zdančiūtė, Vladas Rožėnas, aš ir kviestinis kuratorius iš Lenkijos Konradas Wirkowskis, suformavęs intriguojančią Postpropagandos programą. Žinoma, ne mažiau svarbus priimant galutinius sprendimus buvo ir visas „Nepatogaus kino“ kolektyvas. Nors tokio pobūdžio bendras darbas kėlė nemažai iššūkių, bet galiausiai programa išėjo tikrai įvairiapusiška ir įdomi.

– Į kokias programas filmai šiemet bus suskirstyti? Kas naujo, ko atsisakyta?

– Be pagrindinių, jau įprastų „Nepatogaus kino“ programų – Konkurso, Panoramos, Žaliosios bei skirtos jauniesiems „Nepatogaus kino“ žiūrovams „Filmai, padedantys augti“, atsirado dar kelios naujos – tai Aktyvizmo, Postpropagandos ir „Drąsa kalbėti“. Pastaroji kvies žiūrovus po filmų likti kino salėse ir diskutuoti apie smurtą prieš moteris, lytinius santykius be sutikimo, diskriminaciją darbe bei universalių bazinių pajamų idėją. Postpropagandos programos filmai, kaip jau galima spręsti iš pavadinimo, kalbės, kaip pasikeitė propagandos samprata ir taikymas interneto ir posttiesos laikais. Na, o Aktyvizmo programą sudaro penki filmai, kurių centre – išskirtinės asmenybės, įkvepiančios pasaulio žmones savo veikla ir mintimis. Taigi laikomės pasiteisinusio modelio: vaizdžiai tariant, nors namo išvaizda ir pasikeitė, jis stovi ant patikimų pamatų – festivalio tradicijų, patirties, tapatybės.

Taigi laikomės pasiteisinusio modelio: vaizdžiai tariant, nors namo išvaizda ir pasikeitė, jis stovi ant patikimų pamatų – festivalio tradicijų, patirties, tapatybės.

– Kokie ryškiausi filmai, sulaukę daugiausia dėmesio kituose festivaliuose, bus rodomi „Nepatogiame kine“?

– Jei kažkas iš tiesų rinktųsi eiti į filmą, kuris jau spėjo apkeliauti pagrindinius pasaulio festivalius, išskirčiau Talalo Derki „Apie tėvus ir sūnus“. Režisierius sugrįžo į gimtąją Siriją ir dvejus metus, įgijęs pasitikėjimą, praleido kartu su džihadistų grupuotės „Al-Nusra“ kovotojo Abu Osamos šeima, taigi filmas leidžia pažvelgti į šią liūdnai pagarsėjusią radikalių islamistų kasdienybę iš vidaus. Be to, „Nepatogaus kino“ žiūrovams T.Derki turėtų būtų žinomas dėl savo ankstesnio, ne mažiau įsimenančio filmo „Sugrįžimas į Homsą“. Konkursinėje programoje taip pat bus rodomi nemažai apdovanojimų jau spėję susižerti filmai kaip „Kambodžos pavasaris“, net šešerius metus kurtas filmas apie paprastų žmonių donkichotišką kovą su korumpuota valdžia, ir „Alkanų dvasių sala“ – gražiai liūdnas filmas, nukeliantis žiūrovus į tolimą Kalėdų salą, kurioje Australijos valdžia yra įsteigusi griežto režimo pabėgėlių centrą. Panoramos programoje taip pat nėra nė vieno filmo, kuris liko nepastebėtas didžiųjų festivalių. Išskirčiau garsaus rumunų režisieriaus Radu Jude's filmą „Mirusi šalis“, novatoriškai atskleidžiantį rumunų požiūrį į Holokaustą. Lauren Greenfield filmas „Turto karta“, manau, irgi bus vienas populiaresnių festivalyje, ypač patrauklus tiems, kurie matė ankstesnį režisierės darbą „Versalio karalienė“. Mano manymu, festivalis turi gana aiškią tapatybę ir politiką, kurią žiūrovai atpažįsta, be to, pasitikime savo žiūrovais – jų smalsumu, drąsa ir skoniu, todėl idealiu atveju visi filmai (jų bus apie 60) atras ir savo žiūrovus.

– Kokios jūsų asmeninės rekomendacijos?

– Klausimą pakreipčiau kiek į kitą pusę: norėčiau išskirti kelis filmus, dėl kurių labiausiai abejojau, bet galiausiai esu patenkintas mūsų sprendimu juos įtraukti. Vienas jų yra Gustavo Vinagre's filmas „Aš prisimenu varnas“ apie transseksualią brazilę. Filmas iš pažiūros labai paprastas: viena bemiegė naktis, moteris pasakoja apie savo gyvenimą, režisierius sėdi už kameros, klausosi, kartais užduoda kokį klausimą. Žiūri ir galvoji, ar tu čia kažko nesupranti, ar filmas tėra kažkoks blefas. Galų gale praeina keli mėnesiai, o filmo vis nepaleidi: mąstai apie atsitiktinumą kine, apie žmogaus fotogeniją, apie kūrybos dvilypę prigimtį. Manau, tokia abejonė jau yra vaisinga filmo žiūrėjimo patirtis. Kitas, nors ir radikaliai kitoks filmas, yra „Interneto valytojai“. Tai filmas apie žmones, kurie dirba interneto korporacijoms prižiūrėdami tinklų turinį, t.y. kasdien peržiūri tūkstančius vaizdų ir nusprendžia, ar juos reikia trinti, ar palikti. Atrodytų, tema itin aktuali ir svarbi, viskas padaryta labai profesionaliai ir efektingai, tačiau pasirinkta forma yra gana manipuliatyvi ir, sakyčiau, netgi tiesmuka. Pavyzdžiui, konstruojamas įspūdis, kad šie žmonės dirba išimtinai naktį. Taigi, nors ir nėra lengva nuspręsti, ar toks filmas turėtų patekti į programą, ar ne, tačiau vien faktas, kad aš dabar pasakodamas jį prisiminiau, jau daug sako.

– Iš kokių festivalių atkeliauja filmai? Į ką labiausiai kreipiate dėmesį, kai atrenkate juos?

– Matyt, nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad pagrindinis filmų atrankos principas yra pamatyti per metus (filmų atranka prasideda iškart po festivalio) kuo daugiau filmų ir išsirinkti tuos, kurie mums dėl vienos ar kitos priežasties pasirodė savičiausi, įdomiausi ir vertingiausi. Yra keli būdai tai padaryti: pirma, programos sudarytojai vyksta į kitus festivalius: nuo didžiųjų, kaip Berlyno kino festivalis, iki labiau specifinių, tarkime, FIDMarseille. Antra, susisiekus tiesiogiai su įvairiomis filmų platinimo agentūromis ar pačiais režisieriais (pastaruoju metu atsirado tendencija filmo platinimu užsiimti pačiam) peržiūrėti sudominusį filmą kurioje nors interneto platformų. Trečia, žiūrėti filmus, kuriuos atsiunčia patys filmų kūrėjai ar jų platintojai, – tokių per metus būna apie 200. Be kita ko, stengiamės nesprausti savęs į iš anksto apibrėžtus rėmus, pavyzdžiui, kad žiūrėsime tik tuos filmus, kurie yra priskiriami dokumentiniam kinui. Mums įdomios įvairios kino praktikos, net jei jos formaliai būtų priskirtos veikiau šiuolaikiniam menui ar mokslui, o ne kinui.

– Ar filmai gali kažką keisti? Kaip jie tai daro?

– Praėjusių metų programoje buvo rodomas filmas „Nėra kur slėptis“. Į Vilnių buvo atvykęs ir filmo režisierius Zaradashtas Ahmedas. Kažkas iš žiūrovų po peržiūros uždavė panašų klausimą, tik akcentas buvo kiek kitur: ar filmas keičia jį sukūrusįjį. Režisierius atsakė: „Jei filmas nepakeis jo kūrėjo, tai jis nepakeis ir žiūrovo.“

„370“ nori pranešti, kad ketinantieji patekti į festivalio filmus gali įsigyti bilietų rodymo vietose dieną prieš seansą. Žiūrovai patys renkasi, kokia suma norėtų paremti festivalį, net jei tai ir 1 centas. Bet jei festivalis rodo filmą, kurio nė už ką neketinate praleisti ir bilietą norisi įsigyti iš anksto, jų į seansus visoje Lietuvoje galima įsigyti ir internete už fiksuotą kainą.

A. Tarkovskis yra bene garsiausias rusų kino kūrėjas, kurio vardas visame pasaulyje tapo žinomas po filmo „Ivano vaikystė“ (1962) premjeros Venecijos kino festivalyje. Nors režisierius yra sukūręs tik 7 ilgametražius filmus, tarp jų – „Andrejus Rubliovas“ (1966), „Soliaris“ (1972) (su lietuvių aktoriumi Donatu Banioniu), „Stalkeris“ (1979) , kiekvienas iš jų paliko gilų pėdsaką kino istorijoje. Deja, jo filmai, tarp jų ir „Veidrodis“ turėjo įveikti daug tuometinių politinių ir ideologinių kliūčių. Dėl jų režisierius nusprendė pasitraukti į Vakarus, kur sukūrė du paskutiniuosius savo filmus „Nostalgija“ (1983) ir „Aukojimas“ (1986).

A. Tarkovskio kūriniais žavisi ir įkvėpimo iš jų semiasi daugelis pasaulio kino kūrėjų. „Paskui Tarkovskį taip ir ėjo, ir nežinia, kiek dar eis. Išaušta štai tokio „Veidrodžio“ diena, griaudama įvairialypio, ne tik meninio, konformizmo citadeles ir esi priverstas iš naujo mokytis, kas yra tikra, o kas ne, priverstas prisipažinti, kad iki šiol nedaug žinojai apie Žmogų“, – tuomet rašė kino kritikas Saulius Macaitis.

Filme „Veidrodis“ yra atskleidžiamas kūrėjo vidinis gyvenimas, kuris yra neatskiriamas nuo gamtos, istorinių įvykių, sudėtingų santykių su tėvais. Filmo pasakojimas dėliojamas iš pagrindinio herojaus Aleksejaus, kurio prototipas yra pats A. Tarkovskis, prisiminimų ir sapnų, į kuriuos sugrįžta jo motina, kaimo pievos, vaikystės namas, taip pat žmona Natalija ir sūnus Ignatas. Filmas apima tris laiko atkarpas – prieškarį, karą ir pokarį. Tačiau esminis įvykis, palikęs Aleksejaus gyvenime įspaudą – tėvų skyrybos. Filme herojaus nematome, tik girdime. Tačiau tai, kas matoma, yra jo atspindys. Jame – ir tėvo Arsenijaus Tarkovskio poezija.

„Nikolajus Bolbyriovas, vienas iš Andrejaus Tarkovskio kūrybos tyrinėtojų, siūlo į rusų režisieriaus filmus žvelgti kaip į savotiškas kino meditacijas, kurių metu vyksta savižinos procesas, t. y. žiūrėdamas filmą tarsi atrandi pats save. Ne veltui pats Tarkovskis sakė, kad į jo filmus galima žiūrėti kaip į veidrodį. Būtent veidrodis tampa centriniu tropu ir 1975 m. sukurtame to paties pavadinimo filme,“ – pasakoja N. Kairys, žiūrovams pristatysiantis režisieriaus filmą.

Anot kino kritiko, pirmojo pristatymo metu bus daugiau dėmesio skiriama A. Tarkovskio kūrybos autobiografiškumui; antrojo – pagrindiniam jo kūrybos principui, kurį režisierius metaforiškai įvardijo kaip laiko skulptūrų liejimą; trečiojo – vienai pagrindinių A. Tarkovskio filmų temų – mirčiai, ir su ja natūraliai susijusiems religiniams klausimams.

A. Tarkovskio filmas „Veidrodis“ bus rodomas „Skalvijos“ kino centro rengiamuose kino klasikos vakaruose rugsėjo 2, 9, 16 d. (pristatys kino kritikas N. Kairys) ir spalio 21, 28 d. Filmas taip pat bus parodytas rugsėjo 13 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“.