2022 m. finansavimą gavo devynios neįgaliųjų socialinės integracijos srityje veikiančios organizacijos: Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinė valdyba, LASS pietvakarių centras, Kauno rajono neįgaliųjų draugija, Garliavos neįgaliųjų draugija, Kauno rajono Vilkijos neįgaliųjų sąjunga, Vidurio Lietuvos asociacija „Kauno Gyvastis“, Kauno miesto neįgaliųjų draugija, viešoji įstaiga Socialinės terapijos namai ir Ežerėlio jaunimo ir suaugusiųjų ugdymo centras.

Organizacijos Kauno rajono neįgaliesiems teikė neįgaliųjų dienos užimtumo, pagalbos atkuriant ar stiprinant darbo įgūdžius, pagalbos neįgaliųjų šeimos nariams paslaugas ir individualią paslaugą neįgaliajam.

Įstaigose yra 454 vietos socialinės reabilitacijos paslaugoms gauti.

Nuo šių metų sausio 1 d. Kauno rajone socialinę reabilitaciją neįgaliesiems bendruomenėje teikia dvylika akredituotų socialinių įstaigų. Prie anksčiau minėtų prisidėjo Lietuvos samariečių bendrijos Kauno rajono skyrius ir viešosios įstaigos „Tapk laisvas“ ir Zapyškio bendruomeninių paslaugų centras.

Įstaigose yra 454 vietos socialinės reabilitacijos paslaugoms gauti. Prašymus galima teikti socialinę reabilitaciją teikiančiose akredituotose įstaigose. Teikiant prašymą dėl socialinės reabilitacijos paslaugų reikia turėti negalią patvirtinantį dokumentą.

Akredituotos socialinės įstaigos teikia socialinių ir (ar) kasdienių savarankiško gyvenimo įgūdžių, gebėjimų ugdymo ir (ar) palaikymo, ir (ar) atkūrimo, suteikiant bendrųjų žinių ir praktiškai mokant spręsti dėl negalios buityje ir (ar) aplinkoje kylančias problemas ir mokymosi, užimtumo ir (ar) darbinių įgūdžių ugdymo, atkūrimo ir (ar) stiprinimo, padedant pasirengti dalyvauti darbo rinkoje ir (ar) įsidarbinti, ir (ar) išsilaikyti darbo vietoje ar dalyvauti užimtumo veikloje.

Be išvardytų pagrindinių, siūloma ir papildomų paslaugų: palydėjimo ir (ar) transporto organizavimo, aktyvaus judėjimo ir sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymo, saviraiškos įgūdžių ir meninių gebėjimų lavinimo ir (ar) palaikymo bei individualios ir (ar) grupinės emocinės-psichologinės pagalbos, savitarpio paramos grupių.

„Būtent tam reikalingas šis žingsnis –  struktūrinė, sisteminė, ilgalaikė reforma, kuria mes siekiame, kad žmonės, turintys negalią, galėtų savarankiškai gyventi visose gyvenimo srityse – įsitraukti ir į visuomeninį gyvenimą, ir kad būtų palengvintas jų įtraukimas į darbo rinką“, – pirmadienį pristatydama naują reformą žurnalistams sakė ministrė.

Pasak M. Navickienės, šiuo metu Lietuvoje žmonės su negalia sudaro apie 8 proc. visų šalies gyventojų.

„Nors 147 tūkst. darbingo amžiaus gyventojų turi negalią, pernai tik 34 proc. jų pasinaudojo socialinėmis integracijos priemonėmis ir tik 13 proc. 2020 metais gavo paslaugas savivaldybėse“, – pabrėžė ministrė.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Justinos Jakštienės teigimu, siekiant, kad apie 6 mln. eurų kainuosianti reforma įsigaliotų nuo 2023 metų liepos, reikės ne tik pakeisti bent penkis įstatymus, tačiau ir iš esmės pertvarkyti negalios nustatymo modelį

„Šiai dienai negalios vertinimas iš dalies yra diskriminacinis, nes nustatytas darbingumo lygis siejamas su asmens darbiniu užimtumu ar asmens galimybėmis dirbti, tačiau visiškai nevertinami aplinkos veiksniai, galimybės gyventi savarankiškai, dalyvauti visuomenės gyvenime lygiai su kitais asmenimis“, – sakė viceministrė.

Anot jos, dabartinis negalios vertinimo modelis grindžiamas medicininiais kriterijais (jie sudaro apie 90 proc.) ir tik maža apimtimi vertinami žmogaus gebėjimai, todėl bus siūloma medicininių kriterijų įtaką mažinti iki 60 proc., vėliau – iki 50 ir 40 proc., o daugiau svorio suteikti gebėjimams.

Viceministrės teigimu, taip pat bus siūloma, kad ir darbingo amžiaus, ir pensinio amžiaus žmonėms būtų nustatomas vadinamasis dalyvumo lygis – jiems būtų leidžiama rinktis, kurią išmoką nori gauti po negalios vertinimo.

Ministerijos teigimu, šiuo metu neįgaliųjų skurdas siekia 32 proc. ir yra vienas didžiausių ES, o pensinio amžiaus asmenų – 29 proc.

Reforma taip pat siūloma mažinti biurokratiją bei apjungus dvi neįgaliaisiais besirūpinusias institucijas sukurti vieno langelio principu veikiančią Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrą.

„Taip pat bus mažinama biurokratizmo ir painiavos, o reorganizavus dvi institucijas – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą ir Neįgaliųjų reikalų departamentą su pavaldžiomis įstaigomis – bus įsteigta Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra veiksianti „vieno langelio“ principu“, – pridūrė J. Jakštienė.

Pasak viceministrės, dėl dabartinės sistemos nerangumo šiuo metu tik apie trečdalis (34 proc.) žmonių su negalia naudojasi socialinės integracijos priemonėmis, skirtomis jų socialinei atskirčiai mažinti: būsto pritaikymu, asmenine pagalba, socialinės reabilitacijos paslaugomis bendruomenėje. Šią problemą planuojama spręsti pasitelkianti vadybos paslaugą.

„Pavyzdžiui, nustačius negalią, asmeniui bus paskiriamas atvejo vadybininkas, kuris su žmogumi ir jo artimaisiais sudarys atvejo vadybos planą, pagal kurį turės būti teikiama kompleksinė pagalba ir paslaugos“, – sakė J. Jakštienė.

Ministerija tikisi, kad pakeistas negalios nustatymo modelis ir vadybos taikymas kasmet padės mažiausiai 65 tūkst. žmonių su negalia gauti būtiną pagalbą.

Planuojama reforma taip pat leis neįgaliesiems paprasčiau gauti tikslinių kompensacijų, jos bus didesnės.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo, kad asmuo turės teisę pasirinkti vieną iš kompensacijų: už lengvojo automobilio įsigijimą (kartą per 6 metus – 3 tūkst. eurų) arba jo techninį pritaikymą (kartą per 6 metus – iki 6 tūkst. eurų). Iki šiol kas šešerius metus buvo galima gauti tik 3 tūkst. eurų automobilio techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.

Pernai beveik 221 tūkst. šalies neįgaliųjų, įvairioms pagalbos ir integracijos priemonėms iš biudžeto buvo skirta 14,6 mln. eurų.

Kartu nuo pirmų dienų

„Saviškių mes nepaliekame. Būsime kartu tiek, kiek reikės“, – pažadą, kurį davė sau karo pradžioje, Lietuvos šaulių sąjungos narys Raimundas Lumbis tęsia iki šiol.

Visai neseniai į Ukrainą iškeliavo visiškai mechanizuotas neįgaliojo vežimėlis. Rugpjūtį ta pačia kryptimi bus išsiųsti dar keli įrenginiai, palengvinsiantys negalią turinčių ukrainiečių dalią. Per daugiau kaip 150 dienų trunkantį karą lietuvio dėka Ukrainos kovotojus pasiekė termovizoriai, dronai. Suvienijus jėgas su pagalbą teikiančios savanoriškos organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėju Johnu Ohmanu, į karo siaubiamą šalį buvo išsiųsta antidronų sistema.

Tvirtas: šaulys Raimundas ukrainiečiams norėtų padėti sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Turiu puikų draugą Mikolą – ukrainietį, gyvenantį ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Vasarį mudviem susitikus, jis pasakė, kad mėnesio pabaigoje vyks aplankyti saviškių. „Ne pirmas kartas!“ – pasakiau jam, o vasario pabaigoje prasidėjo karas“, – R.Lumbis pasakojo, jau netrukus sulaukęs bičiulio skambučio ir pagalbos prašymo. Fronte esantiems kovotojams labai reikėjo šiltų drabužių, miegmaišių, šarvinių liemenių, nešiojamųjų įkroviklių. Raimundas pasakojo, kad žmonės buvo geranoriški ir reagavo žaibiškai – skyrė piniginę paramą, patys jam vežė daiktus. Jau per pirmąsias savaites į Ukrainą išvyko trys pilni mikroautobusai.

„Aš gerai pažįstu Mikolą. Jis yra jis buvęs diplomatas. Dirbo Ukrainos ambasadoje Vilniuje. Turi daug kontaktų, pažįsta ne vieną aukšto rango karininką, todėl žinojau, kad viskas, ką surenkame ir siunčiame, keliaus ne per trečias rankas, o tiesiai į frontą kariams“, – kalbėjo R.Lumbis.

Teko bėgti į slėptuves

Pirmuosius kartus vykęs vienas, jau netrukus Raimundas į mikroautobusą sodinosi artimus bičiulius. Daugiau patikrintų žmonių, anot jo – daugiau galimybių ir mažiau baimės.

„Nebijo tik kvailiai. Paskui, kai jau matai, kad kažkas eina tuo keliu, eini ir tu, maksimaliai besisaugodamas nuo visko, o svarbiausia – suvokdamas, kad esi ne vienas. Važiuoji į reisą, palieki suaukotus daiktus, tada sėdi prie vairo ir pradedi galvoti, kaip surinkti kitą siuntą“, – nors prie maršruto Lietuva–Ukraina priprato, R.Lumbis neatsipalaiduoja.

Kelis kartus lietuviui savu kailiu teko patirti Ukrainos žmonių kasdienybę, šokti iš automobilio ir bėgti į slėptuves, kad apsisaugotų nuo rusų atakų.

„Pirmosiomis dienomis išgirdę signalus vietiniai bėgdavo ir slėpdavosi, paskui priprato, atbuko. Tačiau po įvykių Vinicoje, Odesoje, Mykolajive, kai kala bombos ir nežinai, kur jos nukris, žmonės nebeužduoda klausimų. Išgirsta signalus, renkasi daiktus ir lenda į slėptuves“, – pasakojimą tęsė šaulys.

Išpildė svajonę

Jau penktą mėnesį betarpiškai su ukrainiečiais bendraujantis vyras pasakojo, kad lietuvių noras padėti Ukrainos žmonėms atslūgo. Pirmosiomis savaitėmis buvusio sujudimo nėra. Liko ištikimiausi, nuolatiniai paramos teikėjai, kas mėnesį atriekiantys tam tikrą pinigų sumą.

Iš sąstingio, anot Raimundo, lietuvius išjudino ukrainiečių paauglių istorija, kuria prieš kelias savaites jis pasidalijo savo feisbuko profilyje.

Irina ir Jevgeni – imigrantai iš kairiojo Mariupolio kranto. Rusų okupantams sugriovus jų namą netoli gamyklos „Azovstal“, visa šeima liko be gyvenamosios vietos. Paaugliai su mama keturis mėnesius gyveno rūsiuose, kol galiausiai savanoriams pavyko juos išvežti į kontroliuojamą teritoriją. Irina serga įgimta genetine liga, kuri nuolatos progresuoja. Šiuo metu Irina negali judėti be pagalbos net neįgaliojo vežimėliu, jai nepakanka jėgų rankomis pasukti ratus. Merginos brolio Jevgeni diagnozė tokia pat. Raimundui brukštelėjus kelias eilutes virtualiojoje erdvėje, žinia apie seserį ir brolį nuvilnijo labai plačiai. Žmonės gausiai aukojo ir padėjo surinkti pinigų ne vienam, o keliems vežimėliams. Prieš porą dienų siuntinys pasiekė paauglį. Vaizdo įrašą su džiaugsmingu jo veidu Raimundui atsiuntė Jevgeni artimieji.

Nebijo tik kvailiai. Paskui, kai jau matai, kad kažkas eina tuo keliu, eini ir tu, maksimaliai saugodamasis nuo visko.

„Ačiū kiekvienam, kuris prisidėjote. Jevgeni raudonasis bolidas jau rieda pirmuosius kilometrus. Vairuotojas posūkiuose lenkia savo tėvus, iš trasos neišvažiuoja. Lenktynininkas turi realių šansų džiaugtis kitokia gyvenimo kokybe. Dėkui, kad išgirdote, jūsų širdys plaka išvien“, – R.Lumbis dėkojo visiems geradariams.

Laiko klausimas, kada vežimėlis pasieks ir Iriną. Šiuo metu priemonė pritaikoma pagal merginos poreikius, nes jai yra būtina galvos atrama.

Dovana: Jevgeni jau džiaugiasi nauju neįgaliojo vežimėliu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Turi daugiau planų

Dabar didžiausia Raimundo svajonė, kad parama paaugliams specialiosiomis priemonėmis turėtų ir tam tikrą tęsinį.

„Fronto linija ilga – apie 1 200–1 400 km. Kaip nuo Varšuvos iki Barselonos. Daug žmonių patiria rimtų traumų. Kai pastarąjį kartą buvau Ukrainoje, lankiausi viename reabilitacijos centre, kur guli kovotojai, netekę galūnių. Karininkai pasakojo, kad ne visi susitaiko su tuo, ką mato. Pasitaiko visokių atvejų, būna savižudybių. Nepakanka protezo, – R.Lumbis neabejojo, kad suvienijus jėgas nukentėjusiems Ukrainos kariams būtų galima teikti psichologinę pagalbą, reabilitaciją. – Žmonėms uždeda protezą, pastato ant kojų, ačiū ir viso gero. Bet to nepakanka, reikia kur kas daugiau. Deja, karo metu to neišeina padaryti.“

Paramos poreikis, anot Raimundo, išlieka didelis. Tarkim, šiuo metu labai stinga repelentų nuo uodų ir kitų vabzdžių įkandimų. Žmonėms reikia elementarių dalykų – patalynės, skalbyklių. Todėl Raimundas ragina nepriprasti prie karo, o prieš perkant antrą puodelį kavos vienoje miesto kavinių gerai pagalvoti, ar jo tikrai reikia.

„Kaip jau minėjau, paramos poreikis išlieka didelis. Ypač dabar, kai jaučiama antrinė banga – traumos, neįgalumas. Ukrainos žmonėms labai reikia mūsų pagalbos“, – nelikti abejingus kvietė šaulys.

Padėti negalią turintiems Ukrainos paaugliams galite ir jūs

VšĮ „Ačiū, kad esi“

LT097300010171360773

PAYPAL

lumbislietuva@gmail.com

– Kurią naujovę būtų galima įvardyti svarbiausia?

– Neseniai Vilkijos apylinkių seniūnijoje pradėjome teikti laikino atokvėpio paslaugas namuose. Tai išties reikalinga paslauga Kauno rajono gyventojams. Žmones, turintys negalią, ir senyvo amžiaus asmenis prižiūrintys žmonės turi turėti galimybę derinti asmeninį bei visuomeninį gyvenimą, pailsėti nuo nuolatinės asmens priežiūros ar slaugos. Paslaugos pagal poreikį bus teikiamos ir kitose seniūnijoje.

Laikino atokvėpio paslauga – tai trumpalaikės specialiosios socialinės paslaugos (socialinės priežiūros ir (arba) socialinės globos), teikiamos vaikams, turintiems negalią, neįgaliems suaugusiems asmenims ir (ar) senyvo amžiaus asmenims, kuriuos namuose augina, prižiūri ir (ar) globoja (rūpina) kartu gyvenantys šeimos nariai, artimieji, laikinai dėl tam tikrų priežasčių negalintys jais pasirūpinti.

Margarita Venslovienė

– Kas teikia šias paslaugas, kiek laiko jos gali būti teikiamos?

– Laikino atokvėpio paslaugas teikia savivaldybės biudžetinė įstaiga Kauno rajono socialinių paslaugų centras. Laikinas atokvėpis arba dienos socialinė globa asmens namuose teikiama iki dviejų kartų per savaitę, iki 10 valandų per parą, iki 720 valandų per metus, o laikinas atokvėpis arba pagalba į namus – iki dviejų kartų, iki 10 valandų per savaitę, iki 208 valandų per metus.

– Kur reikėtų kreiptis, norint pasinaudoti laikinu atokvėpiu?

– Vienas iš suaugusių šeimos narių ar jo globėjas, rūpintojas, pageidaujantis gauti laikino atokvėpio paslaugą, turėtų užpildyti prašymą-paraišką socialinėms paslaugoms gauti ir pateikti seniūnijos atsakingam specialistui asmeniškai, paštu arba elektroniniu paštu. Kokius dokumentus reikia pridėti prie prašymo, galima rasti (pridėkite nuorodą).

– Ar paslaugos yra mokamos?

– Taip, o mokesčio dydis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į asmens (šeimos) finansines galimybes.

Žmones, turintys negalią, ir senyvo amžiaus asmenis prižiūrintys žmonės turi turėti galimybę derinti asmeninį bei visuomeninį gyvenimą, pailsėti nuo nuolatinės asmens priežiūros ar slaugos.

– Kokių, be laikino atokvėpio paslaugų, yra dar naujienų?

– Pačios paslaugos naujiena vadinti negalime, tačiau geroji žinia yra ta, kad pakaunėje pratęsiama asmeninio asistento paslauga. Ji bus teikiama asmenims, kuriems nustatytas arba neįgalumo, arba 55 proc. ir mažesnis darbingumo, arba specialiųjų poreikių lygis.

Svarbiausias asmeninio asistento uždavinys – ne atlikti veiksmus už neįgalųjį, o tik padėti. Atsižvelgiant į individualius poreikius, asmeninis asistentas suteikia individualią asmeninę pagalbą namuose ir viešoje aplinkoje, kuri neįgaliajam padeda gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, asistentas gali padėti pasirūpinti asmens higiena, maistu, padėti nuvykti į reikiamą vietą, pagelbėti bendrauti, tvarkyti finansinius išteklius, orientuotis aplinkoje, organizuoti laisvalaikį ir poilsį, palydėti ir padėti nuvykti į darbo pokalbį, surasti tinkamą transporto priemonę, padėti judėti ten, kur nepritaikyta aplinka. Tačiau asmeninis asistentas neteikia pagalbos, susijusios su mokymo, sveikatos priežiūros ar nepilnamečio asmens priežiūros procesu (pavyzdžiui, neatlieka už asmenį buities ir namų ruošos darbų, nevykdo slaugytojo ar slaugytojo padėjėjo pagalbos priimant kasdienius sprendimus, mokytojo padėjėjo funkcijų ir kt.).

Gauti asmeninę pagalbą prioritetą turi asmenys, kurie mokosi pagal formaliojo švietimo programas; dirba arba ieško darbo, naudodamiesi Užimtumo tarnybos ar kitų organizacijų teikiamomis pagalbos įsidarbinant paslaugomis; gyvena vieni.

Jeigu neįgaliojo, kuriam reikalinga asmeninė pagalba, pajamos yra mažesnės kaip 256 eurai, už asmeninę pagalbą jam nereikėtų mokėti. Jeigu pajamos didesnės, neįgalusis turėtų apmokėti ne daugiau kaip 20 proc. pagalbos teikimo išlaidų, o asmens įmoka neturėtų viršyti 20 proc. jo pajamų.

– Minėjote, kad vienas paslaugas įdiegti lengviau, o kitoms reikia daugiau laiko ir kantrybės.

– Išties, pavasarį atidarėme pirmuosius Kauno rajone bendruomeninius vaikų globos namus. Tam, kad būtų įsteigti pirmieji, prireikė net penkiolika patalpų paieškos konkursų. Ketiname atidaryti dar tris tokius namus, šiuo metu intensyviai jiems ieškoma tinkamų patalpų, kiek laiko tai užtruks, sunku prognozuoti.

Artimiausiuose savivaldybės planuose – ir keturių grupinio gyvenimo namų statyba, dviejų socialinių dirbtuvių ir vieno dienos centro asmenims, turintiems proto negalią, sukūrimas. Grupinio gyvenimo namai – svarbi institucinės globos pertvarkos dalis, padedanti neįgaliesiems integruotis į bendruomenę, ugdyti socialinius įgūdžius ir gyventi visavertį gyvenimą. Tokio tipo namuose žmogui užtikrinama savarankiškumo, saviraiškos, tobulėjimo laisvė, sudaromos sąlygos dienos užimtumui ar darbinei veiklai.

Prieš ketverius metus Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Artėja laikas, kai už jos nuostatų vykdymą turėsime atsiskaityti ir prieš kitas 142 konvenciją priėmusias šalis.

Kaip tą dieną atrodys Lietuva pasaulio šalių akivaizdoje? Ką padarėme, kad negalią turintys žmonės gyventų visateisį visuomeninį gyvenimą?

"Daug dalykų gerai darome, bet bus ir kritikos", – teigia JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Jonas Ruškus.

– Kiek galių turi neįgaliųjų teisių komitetas?

– Labai daug. Neįgaliųjų teisių konvenciją pasirašiusios valstybės pasižada keisti savo įstatymus ir praktiką konvencijos vertybių pagrindu. Kas ketveri metai už nuostatų vykdymą turi atsiskaityti kiekviena šalis. Komiteto nariai analizuoja šalies parengtą ataskaitą ir ją viešai svarsto Ženevoje. Į svarstymą, kuris būna gana griežtas, atvyksta tos šalies aukščiausio rango politikų, teisininkų ir kitų specialistų delegacija. Šios konvencijos laikymasis yra didelis įsipareigojimas tam tikrų socialiai jautrių žmonių grupėms. Gauti neigiamą įvertinimą yra labai nepalanku tarptautiniu mastu, nes šalis bus laikoma diskriminuojančia. Lietuva labai didelės kritikos sulaukė už Vaiko teisių konvencijos nevykdymą, nes daug vaikų yra uždaryti didelėse institucijose. Taip pat bus ir su neįgaliaisiais.

– Kaip atrodo Lietuva artėjant svarstymui?

– Jau dabar tam ruošiamasi, daromi pakeitimai. Pavyzdžiui, iki šiol buvo dar sovietine dvasia kvepiantis įstatymas dėl neveiksnumo priskyrimo, kai psichiatras nustatydavo diagnozę, o teismas pripažindavo neveiksnumą. Taip nebebus. Neįgalusis galės pats pasakyti savo nuomonę, valstybė turės paskirti advokatą, jam atstovauti taip pat galės ir šeimos nariai. Galima spėti, už ką bus kritikuojama Lietuva – už vadinamąją institucializaciją. Neįgalieji dar tebėra laikomi didelėse institucijose arba paliekami šeimoje, nes nėra išplėtoto socialinių bendruomeninių paslaugų tinklo, kuriame jie galėtų praleisti dieną nedidelėse bendruomenėse. Moteris, auginanti vaiką su negalia, dažnai palieka darbą, dėl to smarkiai sumažėja šeimos pajamos, netenkama labai daug socialinių ryšių, šeimoje – nuolatinis stresas. Alternatyvų nėra – arba augini vaiką namuose, o tai reiškia, kad iškrenti iš visuomenės gyvenimo, arba atiduodi vaiką į instituciją, ko irgi nereta mama nenori. Čia pagelbėti turėtų dienos centrai, buvimas bendruomenėje kartu su visuomenės nariais. Valstybė turi pati kurti tokias paslaugas ir tam nereikia papildomų pinigų, tam reikia tik sumažinti milžiniškas įstaigas, į kurias yra sukišami milijonai.

– Taip sakant, integruoti?

– Žodis integracija turi neigiamos reikšmės. Integruoti – vadinasi, paimti kažkokį daiktą ir kažkur jį įkišti. Ne, neįgalieji nėra daiktas, kurį reikia paimti ir kažkur integruoti. Jie yra mūsų visuomenės nariai. Neįgaliųjų teisių konvencija sako, kad neįgalieji turi būti ten, kur ir visi kiti visuomenės nariai. Labai apsidžiaugiau, kad Lietuvoje yra puikus to pavyzdys: negalią turintys žmonės Palangoje išsikovojo, kad jiems būtų nutiesta prieiga iki pat jūros. Per 15 sek. priėjote prie jūros, įmerkėte kojas ir turbūt niekada nepagalvojote, kad šalia yra žmogus, kuris taip pat norėtų tai padaryti. Mūsų pareiga yra nutiesti jam prieigą. Ir tai nekainuoja labai brangiai, tam tereikia žmonių valios.

– Bet jeigu patys neįgalieji nebūtų dėl to kovoję, nieko nebūtų padaryta.

– Valstybė yra atsakinga, kad tie žmonės, kurie neturi galimybių, jų turėtų. Pavyzdžiui, kad neįgalieji, net ir turintys intelekto sutrikimų, galėtų mokytis bendrojo lavinimosi mokyklose kartu su kitais vaikais. Mes jų neturime kažkur uždaryti, tai yra mūsų piliečiai. Baisu, kai įstaigos pasako, kad dėl vieno žmogaus neįrengs lifto. Kaip gali būti toks požiūris į žmogų? Galbūt su vėžimėliu atvažiuos tik vienas žmogus, bet gal ateis seni žmonės, gal susižeidę, gal mamos su vėžimėliais. Mes visi dėl to laimime.

– Dažnai įstaigos įrengia įvažą neįgaliesiems, bet kažkodėl arba jis būna ne prie pagrindinės įeigos, arba nefunkcionalus.

– Tai aš vadinu socialiniu nejautrumu. Kaip tarnybos pasirūpina senais žmonėmis žiemą, kad jie galėtų patekti bent jau į parduotuvę? Aišku, sakys, kad nėra tam lėšų, bet problema slypi kitur. Ar mes suvokiame, kad turime pasirūpinti tais žmonėmis? O gal manome, kad visi žmonės yra tokie pat stiprūs kaip aš ir kitokių nėra, o socialinis jautrumas nėra reikalingas, nes tik technologijos mus išgelbės. Taip manančių žmonių yra be galo daug. Pavyzdžiui, Kaune yra viešojo sektoriaus įstaigų, kurios turi specialias užvažas, tačiau jomis negalėtų užvažiuoti net mama su vėžimėliu, nekalbant apie neįgaliuosius. Teko būti su negalia turinčiais žmonėmis, kurie Gedimino pr. Vilniuje negalėjo patekti nė į vieną kavinę dėl per siaurų įeigų. O juk kiekvienas turi teisę išgerti kavos. Ar mūsų miesto bibliotekoje yra liftas, kad aš galėčiau laisvai į ją patekti ir paskaityti? Nuo mūsų priklauso daug žmonių gyvenimų. Negalią turinčių žmonių yra priskaičiuojama apie 10 proc., bet dar yra seni žmonės, kurių artėja iki 15 proc., yra mamos su kūdikiais, yra maži vaikai, yra žmonės, kurie suserga būdami darbingo amžiaus. Vadinasi, maždaug pusei mūsų reikia to prieinamumo ir visuomenės gyvenimo. Jeigu manome, kad jiems to nereikia, vykdome socialinį genocidą.

– Darbas turbūt yra kita jautri tema?

– Taip. Kiekviena valstybė yra prisiėmusi tam tikrų įsipareigojimų, kaip padidinti neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes. Vėlgi klausimas, kiek darbdavys įžvelgia neįgaliame žmoguje potencialo. Visi mano pažįstami neįgalieji nori dirbti ir galėtų darbdaviui kalnus nuversti. Netgi psichikos negalią turintys žmonės gali daug ką padaryti, jeigu jiems būtų pritaikyta darbo vieta. Užsienyje yra praktika priimti negalią turintį žmogų, nes jis sukuria darbe žmoniškumo atmosferą.

– Klausimas, ar norėtų tokio komandos nario Lietuvos darbdaviai, kai net mamos skundžiasi, kad jų vaikas turi lankyti darželį kartu su raidos sutrikimų turinčiu vaiku.

– Aš pats vedžiau savo vaiką į specialiųjų poreikių vaikų darželį, kad išsiugdytų socialinį jautrumą. Bet esu girdėjęs tėvų, kurie sako: leiskite mano berniuką su gerokais vyresniais vaikais tam, kad jis išmoktų konkuruoti. Kai paklausi, kam to reikia, atsako, kad mes gyvename vilkų visuomenėje, todėl jis jau dabar turi išmokti būti vilku, kad galėtų išlikti. Neįgalieji tam ir yra, kad kurtume žmonių visuomenę. Yra vaikai, yra seneliai. Jeigu nematai kitų, pagalvok, kad pats gali susirgti, pagalvok apie savo vaikus. Kelkime klausimą: ar žmogus turi savo vertę? Ar valstybė myli savo žmones? Ar žmonės myli savo artimą? Ar suprantame, kad kiekvienas atsidursime tokiame gyvenimo periode, kai būsime silpni ir norėsime paramos? Neįgalieji yra mūsų pačių žmogiškumo pagrindas ir ši konvencija padės mums tapti žmoniškesniems.

Didžiosios Britanijos buitinės technikos gamintojas „JTM Service“ rinkai pristatė skalbimo mašiną, kuri ima veikti vos šuniui sulojus, skelbia rusų Computerra.Ru.

Belieka nuraminti, kad tai ne namuose laikomų keturkojų išnaudojimo priemonė, o naujas būdas padėti šeimininkams su negalia.

Taigi nuo šiol šunys vedliai gali ne tik pavedžioti neregį šeimininką po miestą ar pakloti sėdinčiajam vežimėlyje lovą, bet ir sukrauti nešvarius rūbus į skalbimo mašimą, ją įjungti ir viską išplauti.

Tai leidžia buitiniai prietaisai su „pėdute“ pažymėtu specialiu pedalu. Šuniui jį nuspaudus, atsidaro skalbimo mašinos durelės. Jas atverti pilnai šuo gali pritaisyta virvele. Skalbiamieji milteliai į reikiamą plovimo skyrių patenka automatiškai. Keturkojui belieka tik amtelėti.