Anksčiau pranešta, kad jis yra sunkios būklės. Dėl to perkeliamas į reanimaciją. Kaip teigiama, M. Saakašvilio gydytojai mano, kad išgydyti buvusį Sakartvelo prezidentą beveik neįmanoma. Pastaruoju metu jis numetė 42 kilogramus, sutriko politiko pažintinės funkcijos, susirgo polineuropatija.

Gydytojai akcentavo, kad dabartinis gydymas yra neveiksmingas ir tik pablogina M. Saakašvilio būklę. Jei buvusio prezidento sveikata nepagerės, jis gali išgyventi tik kelis mėnesius.

Specialioji Sakartvelo bausmių vykdymo tarnyba CCTV paviešino skirtingais praėjusių metų gruodžio laikotarpiais filmuotą medžiagą iš M. Saakašvilio palatos. Čia matyti, kaip M. Saakašvilis pakeltu tonu kalba su medicinos personalu ir jiems priešinasi, taip pat rūko elektronines cigaretes, žiūri televizorių. Yra fragmentas, kai buvęs prezidentas tyčia bando iškristi iš ligoninės lovos, o gydytojai jam neleidžia to padaryti. Gruodžio 12 d. filmuotoje medžiagoje M. Saakašvilį galima pamatyti išsekusį ir po palatą judantį su vaikštyne.

Anksčiau M. Saakašvilis kreipėsi į užsienio žiniasklaidą prašydamas ištirti jo apsinuodijimą. Jis patikslino, kad šį faktą įrodė laboratorija JAV ir žinomas toksikologas Niujorke. Politikas taip pat prašė ištirti įtartinus Sakartvelo ryšius su Rusija.

Vasario 6 dieną Sakartvelo teismas atsisakė paleisti buvusį šalies prezidentą.

"Sakoma, kad filosofai ir tikri išminčiai abejingi. Netiesa, abejingumas – tai sielos paralyžius, priešlaikinė mirtis."

Čechovas, Antonas. Palata nr. 6. Vilnius: Baltos lankos. 2014, 171 p.

Spektaklis pasižymi tekstualumu, kitaip sakant, dramaturginė medžiaga, būdinga tradiciniam teatrui, čia hierarchiškai užima tvirtą poziciją. 2009-aisiais įvykus premjerai režisierius R.Kazlas akcentavo: "A.Čechovas yra genijus, todėl jo negalima paprasčiausiai iliustruoti. O genijai gali ir pražudyti, jei neturėsi ką pasakyti." (Meškauskaitė, Audronė. Palata protingiems žmonėms, In: Bernardinai.lt. 2009 12 01).

Režisierius šio spektaklio dramaturginio pamato konstravimui pasirinko dviejų A.Čechovo apysakų "Palata nr.6" ir "Juodasis vienuolis" adaptaciją. Jungdamas skirtingų kūrinių pasakojimus R.Kazlas nesistengė literatūrinės medžiagos prikišamai sukontekstinti, šiuolaikinti, kas šiandien būdinga daugumai klasikinės literatūros pastatymų. Nors Neringos Keršulytės scenografija, kostiumai lyg ir veda kelis dešimtmečius į praeitį, pati pasakojama istorija konkretaus erdvėlaikio neakcentuoja.

Šios temos nuosekliai apjungtos į vientisą, galima numanyti kiekvienai auditorijos grupei suprantamą, atpažįstamą pasakojimą.

Režisierius tiki pasirinktos literatūros siūlomų temų, problemų reikšmingumu ir jomis įtikina jau daugiau nei dešimtmetį besilankančius žiūrovus. Reikia pripažinti, tuomet iš R.Kazlo lūpų nuskambėjusi literatūros inscenizavimo intencija buvo tiksli: "<..> ji šiandien mums gali atstoti vaistus, padėti išgyti nuo chaoso, sutrikimo ir išsibarstymo. Daugybė simptomų rodo, kad sergame, todėl pagaliau reikia gelbėtis." (Meškauskaitė, Audronė. Ten pat.). Šiuo metu visuomenę užpuolus ne tik fizinėms, bet ir iš to sekančiomis psichologinėms, dvasinėms ligoms, tai suskamba lyg žinia apie ką tik įvykusią premjerą. Tarkime, kad tai tik sutapimas – juk spektaklio rodymo laikotarpis apima ir kiek lengvesnį laikmetį. Tačiau nemažiau svarbu tai, kad jame paliečiami ir kiti pamatiniai klausimai, susiję su vienatve, gyvenimo prasme, liga, galiausiai mirtimi, kuri neatsiejama nuo mūsų visų būties. Šios temos nuosekliai apjungtos į vientisą, galima numanyti, kiekvienai auditorijos grupei suprantamą, atpažįstamą pasakojimą, kuriame organiškai jungiasi tai, kas kelia šypseną, skatina empatišką liūdesį ar verčia suklusti dėl kontrastingos šių pojūčių kaitos.

Sėkmė: R.Kazlo režisuotas spektaklis žiūrovus masina jau daugiau kaip dešimtmetį – bilietai akimirksniu išperkami. / D. Matvejevo nuotr.

Kita prielaida susijusi su spektaklyje vaidinančiais aktoriais. Žinoma, pirmiausia žiūrovus į premjerą traukė R.Kazlo kaip režisieriaus ir aktoriaus, kuriančio Gromovo vaidmenį, pavardė, suvokiama kaip neabejotinos kokybės ženklas. Šalia jo – kūrybinės patirties nestokojantys ne mažiau garsūs teatro, kino aktoriai: Liubomiras Laucevičius (Raginas) ir Dainius Svobonas (Juodasis vienuolis). Tačiau spektakliui skaičiuojant metus, su kiekvienu rodymu augo, keitėsi ir kiti kūrybinės komandos aktoriai: Raimonda Šukytė (slaugė), Lili Stepankutė (Darjuška), Artūras Sužiedėlis (gydytojas Chobotovas), Arūnas Stanionis (Nikita) bei šį vaidmenį 2014 m. perėmęs Ričardas Vitkaitis. Aktorių išauginti, išgryninti įtaigūs, paveikūs vaidmenys ir jaučiama bendradarbiavimo sinergija – tai dar vienas stiprus šio spektaklio elementas. Žinoma, svarbus čia ir vaidybos technikos pasirinkimas – psichologinis vaidmens konstravimo būdas, įsikūnijimas į personažą, kuris nemažai daliai publikos daro stiprų įspūdį ir, tikėtina, yra priimtinesnis nei atsiribojimo metodas, griaunantis realybės iliuziją.

Dar viena ilgaamžiškumą paaiškinanti prielaida sietina su spektaklio erdve – neišpuoselėta, neremontuota ilgąja NKDT sale. Ši erdvė kuria užtikrintą dialogą su scenografija, rekvizitu – baldais, atkeliavusiais iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės, prisodrintais atsiminimų ir autentiškos patirties. Kamerinė erdvė taip pat suteikia intymesnį santykį su pasakojama istorija, leidžia pasijusti tarsi "Palatos" veikėju, nori – pacientu, nori – gydytoju, stebėtoju, galiausiai suprantant, kad jų visų situacijos panašios ir komplikuotos. Kita vertus, ši erdvė – tai ir patogus susipažinimas su netradicinės vietos teatru tiems, kurie argumentuoja, esą teatras turi vykti teatre ir didesniems "eksperimentams", galbūt peržengiantiems teatro pastato ribas, nesiryžtama.

Sėkmė: R.Kazlo režisuotas spektaklis žiūrovus masina jau daugiau kaip dešimtmetį – bilietai akimirksniu išperkami. / D. Matvejevo nuotr.

Aktorių išgryninti vaidmenys ir jaučiama bendradarbiavimo sinergija – tai dar vienas stiprus šio spektaklio elementas.

Dar vienas šio spektaklio aspektas, tikiu, galintis prisidėti prie ilgo šio spektaklio gyvavimo – jo trukmė. "Palata" – vienos dalies, netrunka nei dviejų valandų, o tai daugumos šiuolaikinių teatro žiūrovų teigiamai vertinamas rodiklis. Po ilgos darbo dienos dažnai nelengva ilgam sukoncentruoti dėmesį į kelių dalių, daugiau nei tris valandas (ar ilgiau) trunkančius spektaklius. O jeigu spektaklis žiūrovą išvargina, mintimis pradedama tolti nuo teatrinio įvykio, tada menka tikimybė, kad žiūrovas jį rekomenduos kitam ar juo labiau leisis į jį dar kartą.

Svarbus spektaklio ilgaamžiškumo faktorius – publika, į kurią orientuotas spektaklis. R.Kazlas su šiuo spektakliu nekelia ambicijų pasiekti konkretų žiūrovų segmentą, socialinę grupę. Universalius dalykus reflektuojantis kūrinys traukia įvairaus amžiaus, kultūrinės patirties žiūrovą. Jame lankosi tiek vyresnieji (galbūt dažniau?), tiek jaunimas, studentai. Peržvelgus NKDT repertuarą matyti, kad nemaža dalis spektaklių turi kažkokią apibrėžtą kryptį – orientuoti į tam tikras auditorijas, čia ir dabar aktualias problematikas, įvykius ar asmenybes. Gi profesionalaus, nelaikiško, universalias problemas analizuojančio, pilnakraujiškai įgyvendinančio visus spektaklio elementus, pastatymo kaip ir nėra. Tad galbūt žiūrovai į "Palatą" net po kelis kartus eina kaip į tą spektaklį, kuriame galima pasitikrinti tradicinio teatro turinį ir formą, turėti garantuotą teatrinio įvykio patirtį. Ar "Palata" po dar vieno jubiliejinio spektaklio užvers mums duris? Tikiu, kad ne: teatras šio spektaklio reiškiniui alternatyvos, regis, dar neturi, o pacientų-žiūrovų vis dar nestinga.

– Prieš dešimtmetį, premjeros išvakarėse sakėte, jei pastatymas pagal A. Čechovo kūrinius „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ gali atstoti vaistus, tai jis paveikus padėti išgyti nuo chaoso, sutrikimo ir išsibarstymo. Tas vaistas reikalingas – žiūrovai lanko „Palatą“ ne po viena kartą. Kas tą lemia?

– Tai tik spektaklis, bet sprendimas statyti jį Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje buvo teisingas. Nesinori dangstytis skambiais žodžiais, o prisiminti pačią pradžią – prieš dešimt metų paskambino teatro vadovas Egidijus Stancikas ir pasiūlė at-vykti. Apžiūrint sales ir, užėjus į Ilgąją salę, aš iš karto prisiminiau aiškiai suskambant viduje žodį „Palata“ – štai, kur galėtų būti Čechovo kūrinys, apie kurį galvojau anksčiau. Pati erdvė davė impulsą. Dabar spektaklis neatsiejamas nuo jos.

Aišku, kaip režisierius galiu pasakyti, kad spektaklis keitėsi kaip geras vynas ir dabar mes vaidiname geriau negu prieš dešimt metų, ir žiūrovai klauso žymiai geriau. Jeigu pačioj pradžioj ateidavo tikėdamiesi kažko kito, tai dabar žiūri visai kitaip ir ne po vieną kartą. Iš kur tų žmonių atsiranda, nes visada pilnos salės? Nors spektaklis nėra lengvas, jame perteikiami apysakose išrašyti mums svarbūs dalykai – gyvenimas, jo prasmė, kaip surasti savo nišą jame, kaip saugoti, kuo užpildyti. Yra ir vienatvės, mirties, ligos temos. Daugybė temų, jos visos persipynę ir aš džiaugiuosi, kad spektaklyje pavyko jas sudėlioti. „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas. Ir nors tai griežtos slaugos palata, aš į tą spektaklį važiuoju kaip į sanatoriją.

– Papasakokite, kaip ruošiatės atvykimui į Kauną, susitikimui su kolegomis?

– Ir su teatro kolektyvu, ir su spektaklyje vaidinančiais aktoriais mes tapome bičiuliais. Valanda prieš spektaklį ir valanda po spektaklio mums būna smagus susitikimas, nes aptariame kultūros ir meno naujienas, savo naujienas, paklausinėjame, kaip kam sekasi. Liubomiras Laucevičius ir Lili Stepankaitė pirmieji atsiunčia pasveikinimo žinutę per Kalėdas ir Velykas. Be galo malonu jiems atsakyti.

Noriu padėkoti visiems aktoriams, pirmiausiai Liubomirui Laucevičiui, be kurio ne-būtų „Palatos“ – dėl jo ir ryžausi statyti spektaklį, nes jis gali sukurti stiprų vaidmenį, pakelti tokį krūvį, bėgant metams išlaikyti puikią formą, – jis yra profesionalumo pa-vyzdys. Padėka jam. Norėčiau apie kiekvieną pakalbėti. Su Dainiumi Svobonu turime vieną sceną, bet joje mes kiekvieną kartą susitinkam naujai ir kas kartą tikimės naujo dialogo, stengiamės suvaidinti skirtingai, kad patiems netaptų rutina. Raimonda Šukytė, kuri subtiliai kuria seselės vaidmenį, yra ne tik aktorė, bet ir režisieriaus padėjėja. Ji prižiūri spektaklį ir slaugo ligonį kaip Dievo dovaną turinti seselė. Arūnas Sta-nionis su didžiuliu pasimėgavimu įkūnija sanitarą Nikitą ir aš stebiuosi, kaip jo vaidmuo auga ir kaip jis gerai jaučiasi jame, yra labai įtikinamas. Artūras Sužiedėlis, su kuriuo pirmąkart susitikome „Palatoje“, labai imlus, jautrus aktorius, vėliau dar kartą jį pasikviečiau į režisuojamą spektaklį Jaunimo teatre „Raštininkas Bartlbis“. Norėtų-si dar susitikti. Lili Stepankaitė...

Taip jau sudėliotas spektaklis, kad ji pasirodo pačioje pabaigoje ir mes pasisveikiname po spektaklio: „Labas Lili, labas Rolandai“. Nedidukas vaidmuo, bet ji visada pasiruošusi, atlieka jį su tokia atsakomybe, kad tie-siog belieka tik žavėtis. Tiesa, iškilus būtinybei įvesti aktorių, prisijungė Ričardas Vitkaitis, kuris, nors ir įnešė savo spalvų, bet atrodo kaip čia buvęs ir dalyvavęs nuo pirmųjų repeticijų. Talentingam aktoriui, regis, tas yra būdinga.

Kad spektaklis gyvuoja dešimt metų yra naudinga ir tai, kad jį prižiūri režisierius. Juk spektaklis kaip sodas, kurį laikui bėgant reikia apgenėti, apravėti ir palaistyti, nes kitaip apžels. Iš savo patirties žinau, – kai režisierius stebi spektaklį, aktorius pasitempia, negali vaidinti puse kojos ir pan. Beje, aktoriui nereikėtų to daryti niekada ir vaidinti ne puse, o abejomis, o gal net pustrečios kojos (šypsosi).

Džiaugiuosi, kad mūsų „Palata“ pulsuoja kaip vienas mechanizmas. Norėčiau padėkoti garso operatoriui Ramūnui Peršoniui, kuris su mumis nuo pirmųjų repeticijų, garso operatoriui Mariui Jadkauskui ir šviesų dailininkui Sauliui Laucevičiui, kurie dirba labai atsakingai. Aš matau šių ir daugelio kitų žmonių pastangas, kad spektaklis būtų kokybiškas ir esu labai dėkingas.

– Spektaklio pradžioje vyksta mizanscena – renkantis publikai jūsų herojus Gromovas guli geležinėje ligonio lovoje. Ar stengiatės pajausti, koks žiūrovas renka-si, ar atsiribojate tuo momentu?

– Žinot, anksčiau, pirmaisiais metais bandydavau nuspėti. Atrodydavo, kad renkasi labai triukšminga publika ar nusiteikusi kitam, ar net nenusiteikusi žiūrėti spektaklį. Patyriau, kad kartais renkasi nenuspėjamai tyli publika arba ateina triukšminga žmonių minia, bet prasidėjus pirmoms minutėms, nuščiūva, klauso mūsų. O būna gal tiesiog atsitiktinai atklydę žmonės, aplankę Kauną, žiūri spektaklį. Tai jaučiama. Bet brangiausi tie žiūrovai, kurie ateina specialiai į „Palatą“. Toji publikos transformacija man yra pati didžiausia staigmena, kad ne tik spektaklis išliko tam pačiam lygmeny, bet vis geresnė publika renkasi į jį. Tai pats didžiausias atpildas už pastangas.

– Minėjote, kad spektaklis yra neatsiejamas nuo Ilgosios salės erdvės. Ši salė reikalauja remonto. Jeigu tai įvyktų, ką tai reikštų spektakliui?

– Manau, jeigu perkeltume į kitą sceną, tai būtų šiokia tokia butaforija. Kol Ilgoji salė yra, tol joje būsime ir liksime. Noriu, kad liktų ir visas kolektyvas. Po 50-ojo spektaklio surengėme nedidelį paminėjimą, o tų paminėjimų jau būta nemažai. Visada susi-rinkę klausiame: „Paskutinis, ar ne?“. Vis dar ne paskutinis ir jau artėjame prie kito, trijų šimtų suvaidintų spektaklių, jubiliejaus. Tiesą sakant, reta tokios lemties spektaklių, o dešimtmetis – tai trečdalis mano kūrybinės biografijos teatre. Tai yra daug. Esu vaidinęs ir ilgiau, bet tiek ilgai ir tokį dramatišką spektaklį, ne. Tai rodo, kad ir klasika dar reikalinga, ir autorius girdimas šiais laikais, ir mes išlaikome kokybę. No-risi palinkėti šiam spektakliu, kad palata neužsidarytų.

Spektaklis „Palata“ tradiciškai rodomas antradieniais ir trečiadieniais Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje. Lapkričio 19 dieną vyks jau 278-asis spektaklis.

Po trečio skambučio žiūrovai neįleidžiami. Tam yra labai rimta priežastis – palatoje- celėje vyksta labai svarbus, nepertraukiamas ligonio ir gydytojo pokalbis. Jį reikia išgirsti nuo pirmos sekundės.

Procedūros atliekamos palatose

Kauno klinikų filialo Onkologijos ligoninės Konservatyviosios onkologijos skyriuje darbas kasdien vyksta labai intensyviai. Jei yra galimybė, stacionarizavimo dieną pacientams pasiūloma pasirinkti esamas laisvas vietas, nes palatos skiriasi jose esamų vietų skaičiumi. Ne kiekvienas nori gydytis vienvietėje palatoje, yra pacientų, kurie jaučiasi geriau galėdami bendrauti su kitais ligoniais, nenori jaustis vieniši ar atskirti.

Dažnai medicinines procedūras tenka atlikti palatose, tokiais atvejais labai gelbsti teleskopinės širmos, kurios suteikia privatumo ne tik, ligoniui, bet ir procedūrą atliekančiam gydytojui, slaugos personalui.

Šalia – daug skirtingos būklės pacientų

Pasak vyresniosios slaugytojos-slaugos administratorės Reginos, į Konservatyviosios onkologijos skyrių stacionarizuojami pacientai su įvairių lokalizacijų onkologiniais susirgimais, todėl daugiavietėse palatose gydomi ligoniai su skirtingomis ligomis ir jų sukeltomis problemomis.

„Nėra lengva matyti šalia kančios varginamą žmogų arba kai jam atliekama kažkokia procedūra, ypač kai ir pačiam nėra labai gerai. Tokiu atveju norisi lyg užsidaryti į savo kambarėlį ir bent šiek tiek atsiriboti nuo kitų skausmo“, – mano Regina.

Kaip pasakoja vyresnioji slaugytoja-slaugos administratorė, matyti mažiau kitų skausmo ir gauti daugiau privatumo pacientams padeda širmos. Kitiems jos praverčia ir panorėjus paskaityti vakare knygą ar užsiimti kita veikla. Ne visos skyriaus daugiavietės palatos buvo aprūpintos širmomis, todėl logistikos bendrovė „Hegelmann Transporte“, sužinojusi apie šį pageidavimą pagerinti pacientų gydymosi sąlygas, Onkologijos ligoninės Konservatyviosios onkologijos skyriui padovanojo 16 prie sienos montuojamų širmų – joms nupirkti skirta 3760 eurų.

„Bendrovė, visų pirma, yra žmonės, kurie rūpinasi vienas kitu ir aplinka, kurioje jie gyvena. Sužinoję apie skyriaus poreikį širmoms, negalėjome likti abejingi. Pastebėjome, kad niekas kitas taip nesuvienija kaip noras padėti tam, kuriam to reikia labiausiai“, – sakė „Hegelmann Transporte“ direktorius Tomas Jurgelevičius.

Vyresnioji slaugytoja-slaugos administratorė Regina dėkinga už parodytą dėmesį, kuris yra svarbus ir prasmingas. Ji džiaugėsi, kad tiek pacientai, tiek ligoninėje dirbantis personalas turės daugiau privačios erdvės.

Vasario 7 d. apie 15.45 val. S. Nėries g. Klaipėdoje, ligoninės palatoje, iš 1940 m. gimusios pareiškėjos rankinės, paliktos spintoje, buvo pavogti 460 eurų vertės daiktai.

Pažįstantieji vaikiną nuotraukoje prašomi paskambinti tyrėjui telefonu 8-616 28826 arba susisiekti el. paštu andrius.motuzis@policija.lt.

„Šaltas rudens vėjas švelniai glosto veidą Santaros klinikų palatoje. Langai uždaryti. Bet kas iš to – jie tiesiog kiauri“, – rašo politikė ir priduria, kad slaugytojos šį skyrių vadina pamirštu. Čia guli sunkūs ligoniai po insultų, su išsėtine skleroze, su sunkiais neurologiniais susirgimais. Jie beveik kasnakt miršta.

D. Šakalienei skaudulių negailėjo išsakyti ir viena ilgametė darbuotoja: „Valdžia čia nelabai eina, ne prestižas: suraukia nosį ir lekia kur gražiau, kur skaniau kvepia“. Paaiškėja, kad Santaros klinikų komplekse telikę tik du neremontuoti skyriai – 5 a. korpuse A ir 4 a. korpuse C.

Politikė užsimena, kad neilgai trukus pavyksta surasti atsakingų darbuotojų telefonų numerius, tačiau susikalbėti su jais sunku. Anot D. Šakalienės, ji išgirsta moralą, ko, nebūdama statybininke, kišasi ne į savo reikalus. Anot atsakingo specialisto, neurologijos skyriaus personalas dėl netenkinančių darbo sąlygų gali pasiskųsti jam pačiam.

„Į triskart užduotą klausimą, kokiais kriterijais remiantis sudaroma skyrių remonto tvarka, atsakymo negaunu. Tik sužinau, kad negražu šitaip skambinti, nes Seimo narių darbas yra duoti pinigų, o ne uždavinėti klausimus“, – rašo žinoma moteris.

Jai pavyko išsiaiškinti, kad šio skyriaus remonto planas visgi parengtas, tačiau personalas kiaurus langus iki šiol dar turi kamšyti antklodėmis. D. Šakalienė ironizuoja, kad bendrose erdvėse gražioms durims atsirasti nebuvo jokių kliūčių, koridoriuose sutikti darbuotojai tyliai burbteli: „Pinigus plovė, negi nesuprantat“.

Nuo šiol Santariškių klinikų gimdyvės ir jų artimieji turės galimybę pasidžiaugti verslininko Dariaus Katino šeimos dovana - šeimynine  pogimdyvine palata „Budapeštas”.

Ąžuolo masyvo baldai, solidi grindų danga, šilti rusvi bei auksiniai atspalviai suteikia šiai palatai klasikos bei rafinuotos ir subtilios prabangos stilistiką.

“Įrengdami šią palatą norėjome suteikti galimybę savo gyvenimo stebuklą pasitikti ir pirmąsias  jo gyvenimo dienas praleisiti jaukioje ir malonioje aplinkoje, kad visa šeima pasinertų  į ramybės ir jaukumo oazę. Mes žinome, kad aukščiausio lygio medicinos personalas čia jau yra, o mes su žmona prisijungėme dar ir prie aplinkos sukūrimo, kurios šiuo metu mūsų valstybė dar negalėtų pasiūlyti. Mes labai norėtume, kad mūsų pavyzdžiu pasektų ir kiti geranoriški verslo žmonės. Nes taip gera daryti darbus, kurie siejasi su grožiu ir meile”, - teigė verslininkas D.Katinas.

Anot jo, palata įrengta miesto žmogaus, jaučiančio verslo pulsą, keliaujančio ir besidominčio pasauliu akimis.

Verslininkas palatos pavadinimą ir visą stilistiką pasirinko jausdamas tam tikrus sentimentus Vengrijai. Šį įspūdį pastiprino papuošdamas palatos sienas fotomenininko Antano Miežansko darytomis Budapešto nuotraukomis, kurios, jo manymu, suteiks galimybę pasijausti ypatingu pasaulio žmogumi jaukiame namų šilumos fone.

Palata įrengta Dariaus ir Vaidilės Katinų šeimos lėšomis (vertė - 20 tūkst. eurų).

Palatos atidarymo ceremonijoje dalyvavo Vengrijos ambasadorius H.E. Mr Zoltán Pecze, Darius ir Vaidilė Katinai, VUL SK generalinis direktorius prof. akad. Kęstutis Strupas ir kiti VUL SK darbuotojai

Dizainą kūrė Elžbieta Skunčikienė ir  Ramunė Vytė iš Interjero Dizaino studijos "Soul House".

Viena moteris, paguldyta į ligoninę San Paulo priemiestyje su šautinėmis žaizdomis, atgavusi sąmonę pamatė, kad guli šalia vyro, kuris nužudė jos dukrą ir vyrą ir kuris taip pat šovė į ją.

"Tai medžiaga muilo operai", - interneto naujienų svetainei G1 sakė Moži das Kruziso policijos inspektorius Luizas Roberto Bilo (Luisas Robertu Bilu).

L.R.Bilo, kuris vadovauja šio nusikaltimo tyrimui, sakė, jog bando nustatyti motyvus ir ar su tuo gali būti susiję dar kokie nors žmonės.

Žmogžudystę užfiksavo autobuse įrengtos saugumo kameros. Prie autobuso buvo nušautas apsaugininkas Jose Cosme Barrosas (Žozė Kosmi Barosas). Jo žmona ir penkerių metų duktė bandė išsigelbėti lipdamos į autobusą, bet užpuolikas šovė ir į jas.

J.C.Barrosas ir jo duktė žuvo, o 28 metų žmona Naircleide Duarte (Nairkleidi Duarti) sunkios būklės buvo nuvežta į ligoninę.

Po kelių valandų užpuolikas, 27 metų Lucas Ribeiro do Nascimento (Lukas Ribeiru du Nasimentu), buvo sučiuptas per peštynes prie vieno naktinio klubo ir pašautas, pranešė policija.

Visai atsitiktinai jis buvo paguldytas į tą pačią ligoninę ir tą pačią palatą kaip N.Duarte, sakė policija, kuri nurodė, kad jau turi ilgą šio įtariamojo bylą, pirmiausia - dėl apiplėšimų ir nužudymų.

Ketvirtą sezoną Kauno nacionaliniame dramos teatre rodomas Rolando Kazlo režisuotas spektaklis "Palata" tebėra anšlaginis.

"Bilietų dar turime, bet į lapkričio pabaigos spektaklius, – tokį atsakymą šiomis dienomis užkalbinę teatro kasininkę išgirsta kauniečiai. – Tačiau apsispręsti turite greitai, nes jų tuoj neliks".
2009 m. lapkritį pradėtas rodyti vaidinimas kurį laiką traukė dėl R.Kazlo humoristinės žvaigždės spindesio, tikintis, kad bus proga skaniai pasijuokti ir papramogauti. Tačiau ilgainiui tapo aišku: "Palatoje" juokų mažai, tai anaiptol ne komercinio teatro spektaklis, į kurį galima ateiti su spragėsių maišeliu.

"Palata" – sudėtinga, gilaus, filosofinio teksto drama pagal Antono Čechovo "Palatą Nr. 6" ir "Juodąjį vienuolį", kurios inscenizaciją parašė ir režisavo R.Kazlas, spektaklyje vaidinantis beprotnamio pacientą Ivaną Gromovą. Už šį vaidmenį jis buvo nominuotas 2009 m. Auksinio scenos kryžiaus geriausio dramos aktoriaus kategorijoje.

Nepaisant vyraujančios rimties ir gvildenamų temų solidumo, "Palata" netruko sutraukti žiūrovus net ir iš Vilniaus.

"R.Kazlo žvaigždė greičiausiai ir šiandien tebetraukia žiūrovą, – pastebi vieną pagrindinių, gydytojo Andrejaus Ragino, vaidmenų spektaklyje įkūnijantis aktorius Liubomiras Laucevičius, – tačiau žiūrovai jau akivaizdžiai ateina nusiteikę ne pasijuokti. Apskritai, pastebime, kad į spektaklį ateina vis kita publika, reaguojanti į kitus dalykus, ir tai mums patiems leidžia pamatyti vis kitas spektaklio ašis, galime vis naujai permąstyti tekstą, išsakomas mintis."

Kita vertus, suprantama, kad susirenka vis nauji žiūrovai, nes gauti bilietų į "Palatą" – iki šiol problemiška. "Žmonės ima klausinėti bilietų į "Palatą" prieš mėnesį", – neblėstantį populiarumą patvirtina teatro atstovė spaudai Jolanta Garnytė-Jadkauskienė.

Maždaug keturis kartus per mėnesį parodoma "Palata" dėl didelio R.Kazlo užimtumo dažniau būti vaidinama negali. Spektaklis po NKDT remonto nepakeitė ir savo pirminės erdvės – teberodomas Ilgojoje teatro salėje.