Moksleivių robotai varžėsi tarpusavyje, kuris greičiau pačiups kaladėles. Laikas – vos dvi su puse minutės.

„Mes turime nuvežti šešiakampes kaladėles nuo vieno taško iki kito, tuomet žaidimo pabaigoje robotai turi išleist lėktuvėlį. Pagal tai skaičiuojami skirtingi taškai“, – pasakojo moksleivis Povilas.

Robotams pasitelktas ir dirbtinis intelektas. Viskas sukonstruota ir suprogramuota pačių moksleivių, kurie jau dešimtokai. Neslepia, kad žinios atėjo ir iš interneto platybių. 

„Mano užduotis buvo visą robotą programuoti. Komandoje esame dviese, tai mano draugas konstruoja, o aš programuoju. Paskaičiavau, kad nuo lapkričio mėnesio, kada gavome roboto detales, praleidau gal 500 valandų“ – dalijosi moksleivis Jokūbas.

„Tai buvo mano pirmas kartas programuojant robotą, todėl reikėjo labai daug informacijos pačiai surasti ir daug perrašyti iš naujo, nes viskas vis keičiasi. Tiesiog turėjau rasti geriausią būdą“, – sakė moksleivė Nida.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Varžybose ne viskas pagal planą. Galbūt jaudulys, nes veiksmą stebi premjerė I. Šimonytė. Premjerę robotų šou įtraukė.

„Labai norėčiau irgi konstruoti robotus“, – tikino I. Šimonytė.

Vyriausybėje robotai – ne šiaip sau. Moksleivių pasiekimai stulbina. Viena lietuvaičių komanda iškovojo bilietą į Hjustoną, į ten vyksiantį Pasaulio čempionatą. Kitos pasakoja apie didelį amerikiečių dėmesį.

„Dalis mūsų važiuos varžytis į JAV. Dabar kuriam pusės metro robotą, tai mūsų tikslas – kurti metrinius, dvimetrinius robotus“, – šnekėjo „Lituanica X“ šeimų bendruomenės vadovas Algirdas Augustaitis.

„Labai daug žmonių susisiekė su mumis, pavyzdžiui, Teksaso komandos. Sakė, kad norėtų labiau bendradarbiauti. Per kompiuterį, online susitikimus, padaryti ir sužinoti apie pačią mūsų komandą“, – pasakojo moksleivė Nida.

Dvi Lietuvos komandos robotikos varžybose Italijoje pademonstravo išskirtinę drąsą. Atsisakė vienoje grupėje varžytis su rusais. Dėl to buvo diskvalifikuotos ir palaidojo viltį vykti į Ameriką. 

„Mes neturėjome tokio varianto, kuris ir sektų mūsų vertybes, ir tuo pačiu suteiktų mums šansą dalyvauti Hjustone. Mes tiesiog turėjom pasirinkti vieną mažiau blogą kelią“, – sakė moksleivis Matas.

Apgalvojom, kiek daug darbo mes įdėjome, bet taip pat, kiek daug kenčia Ukraina šiuo metu.

„Apgalvojom, kiek daug darbo mes įdėjome, bet taip pat, kiek daug kenčia Ukraina šiuo metu. Vis tiek galime dalyvauti ne tik šiais metais, tai čia tikrai dar nėra robotikos kelio pabaiga“, – atviravo moksleivis Jokūbas.

Moksleiviai negavo apdovanojimų, tačiau laimėjo lietuvių širdis, tad dalis politikų siūlo jiems atsidėkoti ne žodžiais, o premijomis.

„Vilniaus miestas turi parodyti dėmesį. Ir tas dėmesys turi atsiremti ir į finansinius dalykus, todėl siūlome skirti pinigines premijas. Kiek tai galėtų būti, tai reiktų žiūrėti pagal miesto biudžetą, akivaizdu, kad neturėtume kalbėti apie kelis šimtus eurų“, – tvirtino Vilniaus tarybos narys Povilas Pinelis.

„Vien roboto paruošimas varžyboms bus bent 1 tūkst. eurų, gal net keli. Dar kelionės, nes viską finansuojame iš šeimų ir rėmėjų lėšų“, – teigė A. Augustaitis.

Net jeigu valstybė ir neskatintų – jaunuoliai vis tiek savo ateitį sieja su robotais.

„Ateityje planuoju studijuoti inžineriją, tai tikrai arti to. Galima labai daug įgūdžių visokių išmokti, problemų sprendimo būdų“, – dalijosi moksleivis Jokūbas.

Planuose robotai ne tik žemėje.

„Kosmose robotai ir visokie tokie, labiau žiūrime į tą pusę, kad padėtume žmonijai žengti dar vieną žingsnį į priekį“, – sakė moksleivė Nida.

„Mano nuomone, patriotiškumui priklauso ateitis ir turbūt visada taip bus, nes be patriotiškumo nėra ir valstybės“, – sakė G. Nausėda.

Jis teigė anksčiau iš žiniasklaidos sulaukęs tokio klausimo ir susimąstęs, ar patriotiškumas ir ateitis susiję, tačiau dabar teigė tuo neabejojantis.

„Tas klausimas iš pradžių mane nustebino. Vėliau aš susimąsčiau – gal kiek kitaip traktuojame patriotiškumą negu traktavo jį mūsų XIX amžiaus knygnešiai, kariai savanoriai, XX amžiaus pradžioje kūrę ir stiprinę nepriklausomą valstybę. Galbūt patriotiškumo sąvoka išsikreipė dar mano kartos gyventojų metu, kuomet mums buvo skatinamas patriotiškumas tai valstybei, kuriai jokio patriotiškumo nejautėme“, – teigė prezidentas.

Anot šalies vadovo, šiandien kai kuriuos žodžius, tokius kaip pilietiškumas, patriotiškumas ir tautiškumas, vartojame taip dažnai, kad nebesusimąstome apie jų turinį.

Mano nuomone, patriotiškumui priklauso ateitis ir turbūt visada taip bus, nes be patriotiškumo nėra ir valstybės.

„Kas yra pilietiškumas? Ugningas įrašas socialiniuose tinkluose, iškeltas Vytis namo kieme, o galbūt auka Ukrainos kare kovojantiems didvyriams, o galbūt elementarus aplinkos susitvarkymas savo gyvenamoje vietoje?“, – svarstė G. Nausėda.

Šalies vadovo teigimu, tautiškumo sąvoka taip pat yra viena iš tų, vartojamų vis rečiau arba iki galo neišsiaiškinant jos turinio.

„Mano nuomone, tautos savimonė, tautos identitetas ir supratimas, iš kur yra mano šaknys, leidžia mums tvirtai atsistoti ir remtis į globalų pasaulį. Jaustis globalaus pasaulio dalimi, bet jaustis oriai, jaustis žinant savo vertę ir žinant, kuo aš galiu prisidėti, kad pasaulis būtų turtingesnis, įdomesnis, įvairialypiškesnis“, – teigė prezidentas.

Jis teigė „tautiškumo rezonansą ganėtinai stiprų“ pajutęs perleidus žurnalą „Aušra“, vartydamas šį komplektą gėrėjęsis prakalba, žinutėmis, kurių kai kurios parašytos vokiškai ir lietuvių „senoviška kalba“.

„Šiandien niekas nesikėsina nei į mūsų kalbą, nei į mūsų tradicijas, bet išorine prasme. Ar iki galo suprantame, kokį perlą turime, ar dedame pastangas, kad jis žibėtų? Manau, tikrai ir šiandien turime girdėti, kas yra lietuvių kalba, tai nedaugelis tų bruožų, kuriais galime būti įdomūs“, – kalbėjo G. Nausėda.

Anot jo, tuo metu, kai pasaulis domisi Lietuvos krepšiniu, lazeriais, kultūra taip pat visuomet išlieka įdomi.

„Prie ko ilgiausiai stovėjo (Prancūzijos prezidentas – BNS) Emanuelis Macronas Lietuvoje? Žemėlapio, kur buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, vos ne sprindžiais lygino su Prancūzija, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didesnė“, – pasakojo prezidentas. – Galima sakyt, kad nesvarbu, buvo labai seniai, bet tai įdomu, atkreipia dėmesį. Branginkime, puoselėkime tai“.

Diskusijoje apie pilietiškumą pakviesti dalyvauti mokiniai, mokytojai ir žinomi visuomenininkai – signatarė Irena Andrukaitienė,  Antakalnio gimnazijos mokinys Vytautas Chadzevičius, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai Vilius Vaivada ir Mantas Kairys, iš emigracijos į Lietuvą sugrįžęs Renatas Žyla, režisierė Giedrė Žickytė, pilietiškumo mokytojas Laurynas Kudijanovas.

Renginyje pristatoma prezidento iniciatyva sukurta visiems atvira virtuali mokymosi svetainė „Pilietiškumo mokykla“, skirta pilietiniam ugdymui, siekiant suteikti žinių apie valstybę, ugdyti pilietiškumą ir pilietinę savimonę. Platforma naudotis kviečiami mokytojai, mokiniai ir visi Lietuvos piliečiai. Svetainės išbandyme jau dalyvavo kelios mokyklos.

Kaip BNS informavo Nacionalinė švietimo agentūra, svetainė pradėta kurti 2021 metais.

„Svetainės turinio pagrindą sudaro Valstybės pažinimo centro ekspozicijos, ekspertų pritaikytos skaitmeninei erdvei. Svetainę papildo įtraukiantys interaktyvūs žaidimai, jų šablonai, kuriuos svetainės vartotojai gali užpildyti ir jais dalintis. Turinys išdėstytas pagal pagrindinio ir vidurinio ugdymo pilietiškumo pagrindų bendrąsias programas“, – informavo agentūra.

Prie projekto kūrimo prisidėjo Valstybės pažinimo centras, Prezidento kanceliarija, Nacionalinė švietimo agentūra, Europos Wergeland Centras (Norvegija), Rygos lietuvių vidurinė mokykla (Latvija).

Filosofas, KTU docentas Nerijus Čepulis pastebi, kad karo romantizavimas, smurto estetizavimas ar tiesiog demonstravimas kino industrijoje ir šiuolaikinėse medijose – paklausi prekė, atnešanti nemenką pelną: „Masinė auditorija mėgsta gražiai atvaizduotą karą.“

– Kaip manote, kodėl karas taip romantizuojamas?

– Patriotizmas, pareiga, narsa, altruizmas – laiko patikrintos ir kone universaliai priimtinos etinės vertybės, kurias reikia ugdyti, puoselėti ir perduoti iš kartos į kartą. Dėl karo įvairios tradicijos nesutaria. Daugelis tradicinių pasaulėžiūrų į gynybinį karą žiūri vienareikšmiškai pozityviai – mylėk ir gink savo bendratautį, bet nekęsk priešo, ypač agresoriaus. Kitos tradicijos (tarkim, krikščioniškoji) bando kvestionuoti tokį požiūrį imperatyvu: neatsikirsk pykčiu į pyktį, taikykis ir tarkis su agresyviai nusiteikusiu, mylėk savo priešą.

Dauguma tradicinių pasaulėžiūrų teigia, kad karas yra blogis, o taika – gėris, tačiau kartais karas neišvengiamas, ypač tada, kai reikia ginti savo žemę, šeimas, papročius, idealus. Jei žmogus sutinka su tokiu požiūriu, dar nereiškia, kad jis pasiryžęs imti į rankas ginklą, nebijo būti sužeistas ar nužudytas. Be to, norint laimėti karą, reikia visuomenės narių vienybės, kurios paprastai stinga taikos metu.

Karo romantizavimas medijose ir mene padeda visuomenei įveikti karo baimę, priimti karą kaip būtinybę ir su ginklu stoti ginti tėvynės. Karo romantizavimas taip pat pasitarnauja kaip karinės tarnybos populiarinimas tarp jaunimo.

– Kaip karas romantizuojamas, ypač filmuose ir šiuolaikinėse medijose? Koks naratyvas ten dažniausias?

– Kine ar literatūroje karo naratyvas gali būti dvejopas, priklausomai nuo vertybinio požiūrio į karą. Pavyzdžiui, propagandiniame kine dominuojantis naratyvas visų pirma sukasi apie griežtą perskyrą tarp gerųjų ir blogųjų, mūsų ir jų. Mes – teisingi, šaunūs, gražūs, drąsūs ir altruistiški, jie – sukti, bjaurūs, bailūs, kvaili savanaudžiai. Mums tenka patirti daug išbandymų, skausmų, aukotis už savuosius, bet galiausiai laimime. Priešas sunaikintas, išjuoktas, vertas paniekos.

Karo naratyve dažnai pasitaikantis elementas yra įprastos moralės suspendavimas, tarkim, žudymo pavertimas norma ir net dorybe. Kolektyvinė ar bandos valia įgauna absoliutų pirmumą asmeninio pasirinkimo atžvilgiu. Įprastai karo naratyve dominuoja vyrų varžymosi ir moters marginalizavimo ir objektyvacijos momentas. Dažna tema karo naratyve yra besikivirčijančiųjų susivienijimas prieš bendrą priešą.

Patriotas yra tas, kuris myli savo tautą, šalį ir net pasirengęs už tai paguldyti galvą, bet kartu gerbia bet kurios kitos tautybės žmones – taip pat ir savo priešus.

– Kaip žmones veikia karo romantizavimas? Tai gerai ar blogai?

– Manau, priklauso nuo žmogaus. Yra žmonių, mėgstančių smurtą, ir yra negalinčių jo pakęsti. Vieni teigiamai vertina propagandą, kai reikia vienyti tautą, kiti yra tiesiog alergiški bet kokiai propagandai ir vadinamajam smegenų plovimui. Kaip jau minėjau, kai kurie kino kritikai mano, kad antikarinis kinas neįmanomas. Taip manantys dažnai apskritai yra nusistatę prieš karo romantizavimą ir smurto estetizavimą ir demonstravimą, nes tai dar labiau skatina smurtą visuomenėje. Tam prieštarauja tokie, pavadinkime, smurtą mėgstantys kino kūrėjai kaip Quentinas Tarantino (ypač pirmaisiais savo pastatytais filmais), Michaelis Haneke (ypač filme „Pakvaišę žaidimai“ (angl. Funny Games) (1997, 2007)) ar Larsas von Trieras (ypač filmuose „Antikristas“ (2009), „Namas, kurį pastatė Džekas“ (2018)) įsitikinę, kad perdėtas smurto estetizavimas ir subanalinimas atgraso nuo realaus smurto. Treti mano, kad smurtas ir karas yra vaizduotini kine ar kompiuteriniuose žaidimuose dar ir todėl, kad leistų atsikratyti susikaupusios agresijos ir realiame gyvenime būti taikiems.

– Ekspertai tikina, kad reikėtų vengti romantizuoti karą, tačiau kartu skatinti patriotizmą, raginti visuomenės narius būti aktyviais, o ne tik pasyviais stebėtojais, supažindinti su galimais sunkumais ir iššūkiais, jei šalyje kiltų konfliktas. Kokiomis priemonėmis, jūsų nuomone, tai reikėtų padaryti?

– Laikausi požiūrio, kad karo romantizavimas ir smurto propagavimas neskatina patriotiškumo, tiksliau, autentiško patriotiškumo. Neapykantos kurstymą kitataučiams ir džiaugsmą matant, kaip liejasi tariamų ar tikrų priešų kraujas, nelaikau brandžiu patriotiškumu. Esu įsitikinęs, kad patriotas yra tas, kuris myli savo tautą, šalį ir net pasirengęs už tai paguldyti galvą, bet kartu gerbia bet kurios kitos tautybės žmones – taip pat ir savo priešus.

Suprantu, kad tai labai sunku, nes nenatūralu. Natūralu yra bėgti nuo pavojaus arba jį sunaikinti. Natūralu yra žudyti siekiant apsiginti ir apginti artimuosius. Natūralu yra mėgautis priešų naikinimu žiūrint filmus, žiniasklaidos reportažus ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Tačiau tai, kas natūralu, nebūtinai teisinga. Realus karas, smurtas, net ir gynybinis, yra blogis, kurį, kaip matome, tam tikromis aplinkybėmis tenka pateisinti. Tačiau labai svarbu išlaikyti kritinę distanciją propagandos ir skausmo subanalinimo atžvilgiu.

Asmeninė patirtis man sako, kad šeima, mokykla, universitetas patriotizmą ugdyti gali autentiškiau negu medijų ar kino industrija. Jei vertybių, kritinio mąstymo ugdymui ir filosofijai nepakankamai dėmesio skiriame edukacijos procese, susidaro nepatenkinto gilaus poreikio spraga, kurią užpildo propaganda ir pramogų verslas.

Šių dokumentų ilgus metus buvo ieškoma įvairiausiose vietose, tačiau nesėkmingai. Kokių savybių ir įgūdžių turi turėti žmogus, kad atliktų tokį darbą? Iš kur jis jų semiasi? Ne paslaptis, kad žmogaus asmenybė formuojasi nuo vaikystės. Apie vaikystę, tėvus ir ypatingus namus kalbamės su pačiu profesoriumi Liudu Mažyliu.

Apie visapusišką vaikų lavinimą ir mokymą atkakliai siekti tikslo mintimis dalinasi ir Zita Aleksandravičienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė.

– Gerbiamas profesoriau, ar laiminga buvo Jūsų vaikystė?

– Sakyčiau, kad laiminga. 1954 metais, kai gimė toks Liudukas, visai giminei tai buvo didelis įvykis. Kaip man pasakojo, atsidūriau dėmesio centre, tapau įvykių ašimi (juokiasi). Augdamas ir pats jaučiau, kad esu svarbus tėvams, seneliams ir net platesnei giminei – dėdėms, tetoms. Jų buvo daug, mano tėtis turėjo net 30 pusbrolių ir pusseserių.

– Ar Jūs šeimoje augote vienas?

– Turiu jaunesnę seserį. Ji gimė, kai man buvo ketveri. Aš tiesiog reikalavau, kad būtų būtent sesutė, nes turėti broliuką man atrodė kažkaip mažiau naudinga (juokiasi). Galvojama, ar tokių metų vaikas gali ką nors atsiminti. Gali. Aš labai gerai prisimenu tą telefono skambutį iš gimdymo namų, kuomet močiutė padėjo ragelį ir pasakė: „Mergaitė. Tau – sesutė“. Man, kitaip nei kai kuriems vaikams, buvo pasakojama, kad vaikai perkami ligoninėje, o ne gandras atneša. Tai aš jau iš anksto buvau pasakęs: „Pirkite sesutę būtinai“. Mane bandė perkalbėti: „O jei sesučių nebus likę...“. Liuduko atsakymas buvo: „Gal dar kokia viena bus...“.

– Kaip Jūs buvote auklėjamas? Ar griežtai?

– Auklėjimo būdą, kurį man taikė, įvardinčiau gimnaziniu griežtumu. Užaugau pedagogų šeimoje. Mano tėvai buvo mokslininkai, dėstytojai, senelis Pranas Mažylis – akušeris-ginekologas, profesorius. Tais laikais buvo visiems savaime suprantama, kad vaikas privalo klausyti suaugusiųjų, juos gerbti. Šeimoje buvau visokeriopai lavinamas, man buvo teikiama daug žinių, diegiami įvairūs įgūdžiai. Pakankamai griežtai jie buvo diegiami.

L. Mažylis su seneliu

Kita vertus, mano močiutė Antanina Mažylienė (ji buvo prancūzų kalbos mokytoja), nejučiomis man sugebėjo įdiegti gana žaismingų įgūdžių, pavyzdžiui, išmokė žaisti kortomis, šachmatais, teisingu būdu nulupti pašto ženklus nuo vokų ir gražiai juos kolekcionuoti. Prancūzų kalbos ji mane mokė subtiliu būdu. Kadangi aš mokiausi rusų ir vokiečių kalbų, tai prancūzų mokytis jau spyriojausi. Tad ji man girdint nuolat kartodavo prancūziškas frazes ir eilėraščius. Aš dabar ir po 50 metų galiu jums jas atkartoti.

– Kokių, būdamas vaikas, turėjote namuose pareigų?

– Pagrindinė pareiga buvo mokytis. O apie kitas pareigas galėčiau pasakyti taip – vykdydavau kai kuriuos suaugusiųjų pavedimus. Buvau mokomas kuo nors nuosekliai rūpintis, būti atsakingu. Kai man buvo dešimt metų, namuose atsirado šuniukas. Net jo pase buvo įrašyta, kad aš esu Pifo šeimininkas. Aš juo nuosekliai rūpinausi, šėriau, vedžiojau, kartą per metus nuveždavau nuo pasiutligės paskiepyti. Dar pamenu, kad vaikystėje buvau skardinėje linų prisisėjęs, laisčiau, prižiūrėjau.

Jei kalbėtume apie mokslus, turėjau dar vieną pareigą – mokytis groti pianinu. Aš tarsi pats ir įsiprašiau. Pas mus namuose buvo tarpukario laikų, geros firmos pianinas. Niekas juo negrojo. Kai buvau penkerių metų, ėmiau skambinti vienu pirštu. Ir tada man pasamdė privačią mokytoją. Vėliau užsispyriau, kad noriu į muzikos mokyklą. Penkerius metus mokiausi Naujalio muzikos mokykloje ir mečiau, pasidarė per sunku. Ten ruošė profesionalius muzikantus, tai, matyt, buvo ne man.

– Ar vaikystėje domėjotės Lietuvos istorija? Ar buvote patriotiškai auklėjamas šeimoje?

– Kai aš augau, buvo gilus sovietmetis. Apie patriotizmą Lietuvai kalbėti viešai buvo labai pavojinga. Tačiau namuose, šeimoje, aš sužinojau daug dalykų, kurie buvo uždrausti, apie kuriuos viešai buvo nekalbama ir mokykloje nemokoma.

Taigi, sakyčiau taip – patriotiškai buvau auklėjamas subtiliai. To auklėjimo poveikis buvo didžiulis.

Unikalus dalykas – per visą sovietmetį mano senelio, profesoriaus Prano Mažylio, namuose niekas nepadarė kratos. Išliko visa jo turtinga biblioteka. Tas knygas ir dabar matau prieš akis, kai su jumis kalbu. Man vaikystėje labai romantiška buvo retkarčiais įsisukti į tą biblioteką ir pasiskaityti, pavyzdžiui, apie Lietuvos kunigaikščius. Bibliotekoje buvo ir senų tarpukario laikraščių.

Šeimai, žinoma, rūpėjo, kad aš, išėjęs už namų ribų, nenukrypčiau nuo viešosios sovietinės doktrinos ir ko nors neprišnekėčiau, nes tai buvo labai pavojinga. Tačiau kartu artimieji man namuose pripasakodavo pačių įdomiausių dalykų apie Lietuvos istoriją, apie tarpukario gyvenimą. Mano senelio šeima tarpukariu priklausė Kauno elitui, bendravo su aukštais politikais, kitais žymiais asmenimis. Senelis buvo asmeniškai pažįstamas su Vasario 16-osios akto signataru Steponu Kairiu. Jų vasarnamiai šalia stovėjo, buvo kaimynai.

Taigi, sakyčiau taip – patriotiškai buvau auklėjamas subtiliai. To auklėjimo poveikis buvo didžiulis. Aš labai daug žinojau apie Lietuvos istoriją, nes augau ypatingoje aplinkoje, iš artimųjų girdėjau daug įdomių pasakojimų apie tai, ką jie patys savo akimis matė ir išgyveno.

Antra vertus, aš augau Kaune, o žinios apie tarpukarį yra užkoduotos pačiame Kaune, ir jo architektūroje, ir žmonių prisiminimuose, visame kame. Net ir giliame sovietmetyje Kaune buvo žinoma apie tai, kas vyko tarpukariu. Visi mano draugai žinojo. Buvo svarbu tiktai mokykloje per istorijos pamoką nepasakyti: „Tamsta mokytoja, o tėtis man kitaip pasakojo...“

– Didelio visuomenės dėmesio sulaukėte, kai 2017 m. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve radote 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Iki tol kažkodėl nei vienam istorikui nešovė į galvą jų ten ieškoti. Toks Jūsų žingsnis rodo įžvalgumą ir atkaklumą. Iš kur šios savybės?

– Pirmiausiai pataisyčiau Jus: buvo ieškoma, tik iki tol – nesėkmingai. Sakyčiau, kad tai aš išsiugdžiau vėliau, ne vaikystėje. Tačiau, be abejo, tam tikri auklėjimo pagrindai padedami vaikystėje. Atkakliai siekti tikslo buvau mokomas nuo vaikystės, tačiau ne vienodai intensyviai, skirtinga tėkme. Atkaklaus darbo išmokė, pavyzdžiui, grojimas pianinu. Muzikos mokykloje turėjau groti ne lengvas populiarias daineles, o sudėtingus klasikinius kūrinius. Buvo sunku.

Nuo septintos klasės aš lankiau chemijos būrelį. Ši sritis reikalauja labai didelio kruopštumo, nuoseklumo, išbaigto tikslo siekimo. Kaip žinote, esu chemikas. Kai parašiau pirmą rimtą savo mokslinę publikaciją, man buvo 26-eri. Buvo 6 bendraautoriai, įskaitant mano mokslinį vadovą. Bet gerai atsimenu, kad straipsnį parašiau ir išsiunčiau į redakciją būtent aš.

Sakytumėte, cheminė veikla ir svarbių valstybei dokumentų ieškojimas yra skirtingi dalykai, tačiau tam tikrų paralelių čia tikrai galima išvesti. Apie Lietuvos istoriją aš pasikalbėdavau su savo teta, chemijos mokslų daktare Liūda Rasteikiene. Ji, kaip ir mano tėtis bei močiutė, apie istoriją man pasakojo labai vaizdžiai, fiziškai ir apčiuopiamai. Dar reikia pridurti, kad aš esu kolekcininkas – per šią veiklą išsiugdžiau sunkią pareigą sisteminti. Štai visų šių poveikių ir pareigų visuma paveikė mano mąstymą ir atvedė prie to sprendimo ieškoti Nepriklausomybės Akto dokumentų.

Beje, didelės reikšmės turėjo ir tai, kad aš moku vokiečių kalbą. Jei aš nuo vaikystės nebūčiau išmokytas vokiškai, nebūčiau važiavęs į jokį Berlyną, kaip to nedarė ir daugelis istorikų, dėl labai primityvios, pragmatinės ir paprastos priežasties – jie nepakankamai moka vokiškai. Aš su didele nuostaba tą suvokiau.

Sakyčiau, kad pirmiausiai reikia vaiko natūroje įžvelgti, kam jis yra visų gabiausias, kokia veikla jam bus maloni, nebus sunkumas. Taip galima išugdyti talentus.

–Jūsų manymu, kokias savybes vaikuose reikėtų ugdyti, verta ugdyti? Kaip vaiką nukreipti teisinga linkme?

– Sakyčiau taip – pirmiausia reikia pažinti vaiko polinkius, atpažinti, kas jam gerai sekasi, kas jam smagu. Į tai ir orientuotis. Mano gimnaziniame auklėjime buvo laikomasi nuostatos, kad tai, kas tau lengvai einasi, yra kaip ir nevertinga. Vertinga neva yra tai, kas reikalauja ilgų, sisteminių, kruopščių pastangų. O aš sakyčiau, kad pirmiausiai reikia vaiko natūroje įžvelgti, kam jis yra visų gabiausias, kokia veikla jam bus maloni, nebus sunkumas. Taip galima išugdyti talentus. Be abejo, kruopštus darbas mėgiamoje srityje taip pat labai reikalingas.

– Kas vaikystėje Jums buvo pats didžiausias autoritetas?

– Mano diedukas profesorius Pranas Mažylis buvo neginčijamas visos šeimos autoritetas, absoliutus autoritetas. Dar man autoritetas buvo pradinių klasių mokytoja, nuoširdžiai ją mylėjau. Autoritetais buvo ir mano minėti dėdės bei tetos, taip pat vyresni kiemo draugai.

– Jūsų manymu, kaip vaikus sudominti Lietuvos istorija? Kaip juos išauklėti Lietuvos patriotais?

– Tai vienas sunkiausių dalykų. Pasakysiu jums kalambūrą: padėstykite keletą metų istoriją studentams, tada nueikite mokyti į mokyklą. Tai bus daug sunkiau, nei universitete. O tada šeimoje pabandykite savo vaikus sudominti istorija – bus dar sunkiau. Sudominti vaikus istorija yra nelengvas iššūkis.

Patriotiškumą galima išugdyti tik savo pavyzdžiu. Pavyzdys visada uždega. Tėvams visų pirma reikia patiems mylėti Lietuvą. Minėjau, kad mano tėtis, teta, močiutė gebėjo man papasakoti apie Lietuvos istoriją taip, kad visada būdavo įdomu, jie pasakojo gyvai, ne vadovėliškai, su meile ir užsidegimu.

– Koks Jūs buvote paauglystėje, ar maištavote? Kaip tėvai į Jus reagavo?

– Sakyčiau, kad maištavau pasyviai. Paauglys aš buvau ypatingu laikotarpiu. Tomis dienomis, 1972 metais, kai Kaune susidegino Romas Kalanta, man sukako aštuoniolika metų. Tėvai mane nuvarė į kirpyklą, kad nusikirpčiau, kad milicija manęs nepalaikytų tuo, kurį reikia bananais atidaužyti, supakuoti ir išvežti. Taigi, ilgų plaukų auginimas buvo mano pasyvi maištavimo forma.

Patriotiškumą galima išugdyti tik savo pavyzdžiu. Pavyzdys visada uždega. Tėvams visų pirma reikia patiems mylėti Lietuvą.

– Kaip užauginti laimingą vaiką?

– Pats sunkiausias klausimas. Vieno recepto nebūna. Turiu dukrą, jos reikėtų paklausti, kaip mano, ar jos vaikystė buvo laiminga. Galiu pasakyti tik tiek, kad aš buvau ir esu su savo dukra labai laimingas.

Sėkmė aplanko tuos, kurie daug ir nuosekliai dirba bei planuoja laiką

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Zita Aleksandravičienė dalijasi mintimis apie tai, kaip svarbu nukreipti vaiką teisinga linkme, išmokyti atkakliai siekti tikslo ir visapusiškai palaikyti:

Vaiko mokymosi ir tikslo siekimo įgūdžiai formuojami nuo mažens. Jo lavinimui ir ugdymui be galo svarbi palaikanti artima aplinka, t. y. šeima – tėvai, seneliai, kiti artimieji, taip pat ir mokytojai. Labai svarbus artimas tarpusavio ryšys.

Niekas taip neskatina vaiko veikti, kaip suaugusiojo pavyzdys, siekiai, patirtis, jo gyvenimo būdas ir skiepijamos vertybės. Vaikas stebi ir kopijuoja suaugusiųjų elgesį, pats eksperimentuoja ir panaudoja pamatytas elgesio apraiškas. Vaikas remiasi suaugusiųjų nurodytomis ribomis ir taisyklėmis.

Visapusiškam vaiko lavinimui didelės įtakos turi tėvų domėjimasis vaiku, jo pažinimas, mokėjimas išklausyti ir išgirsti, kas jam sekasi ir įdomu, skatinimas užsiimti kuo įvairesne veikla.

Taip pat labai svarbu, kad tėvų lūkesčiai vaiko atžvilgiu būtų realūs ir pamatuoti.

Būnant darželyje, pradinėje mokykloje, vaikui sveika išbandyti kuo daugiau būrelių, naujų veiklų tam, kad labiau galėtų pažinti save. Tačiau jau nuo 11-12 m. vaikas turėtų pasirinkti vieną ar kelias konkrečias sritis ir nesiblaškyti. Tuo laiku labai svarbu mokyti vaiką išbūti ne tik ten, kur lengva ir įdomu, bet ir ten, kur reikia įdėti nemažai pastangų ir darbo. Svarbu išmokyti vaiką įveikti įvairius sunkumus, tikslo siekti atkakliai, nuosekliai bei sistemiškai.

Šiais skubos laikais dažnai tikimės greitų rezultatų. Tačiau svarbu vaikus mokyti pasidžiaugti ir pasimėgauti darbo procesu, ne tik rezultatais.

Pravartu vaikus mokyti ne tik įveikti sunkumus, bet ir tinkamai išgyventi nesėkmes, joms ištikus, neprarasti savitvardos. Nesėkmės kartais atveria mums naujas galimybes. Sėkmė aplanko tuos, kurie įdeda daug pastangų, nuoseklaus darbo ir planuoja laiką.

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) jaunimo rinktinių vyr. treneris Rolandas Radvila teigė, kad vertinant komandų rezultatus, reikia nepamiršti pagrindinės šių ekipų misijos - pamainos ruošimo suaugusių rinktinėms. Tą jis dar kartą akcentavo ir po susitikimų su Lietuvos rinktinių treneriais, kurie pateikė savo darbo ataskaitas.

„Aišku sirgaliams visada norisi tik pergalių ir medalių. Mes sakome, kad jaunimo rinktinės yra kaip labai aukšto lygio priemonė savo individualiam ir komandiniam meistriškumui tobulinti, kad būtų galima pasiekti pačius aukščiausius tikslus. Čempionatuose pagrindinis tikslas yra 1-8 vietos, kad išsilaikytume Europos elite bei paruoštume krepšininkus aukščiausiam lygiui“, - sakė Rolandas Radvila.

Lietuvos vaikinų rinktinės Europos čempionatuose medalių neiškovojo, tačiau U18 ekipa, vadovaujama Gedimino Petrausko, Senojo žemyno pirmenybėse užėmė penktą vietą ir iškovojo teisę kitais metais kautis pasaulio čempionate. Labiausiai nepasisekė Arvydo Gronskio vadovaujamai U20 ekipai, kuri jau turnyro aštuntfinalyje turėjo susikauti su Ispanijos bendraamžiais ir pripažinti jos pranašumą (70:75). Patyrę tik vieną pralaimėjimą dvidešimtmečiai užėmė devintą vietą. Kalbėdamas apie šios komandos rezultatus, Arvydas Gronskis teigė, kad nepavyko surinkti pačios optimaliausios sudėties. Rinktinių formavimo problemas pastebi ir LKF atstovai.

„U20 rinktinėje nebuvo visų žaidėjų, kuriuos treneris kvietė. Čia mums jau didesnis signalas. Mes Lietuvoje jau prarandame tradiciškumo, patriotiškumo principus. Buvo neatvykimų dėl traumų, bet buvo ir dėl asmeninių priežasčių, kur mes seniau tokių problemų neturėjome, o dabar atsiranda komercializacija. Rinktinė nueina į antrą planą ir tas labai neramina“, - pabrėžė R. Radvila.

Lietuvos merginų jaunimo rinktinės kitais metais ir vėl kausis A divizione. Šešiolikmetės Kaune vykusiose pirmenybėse užėmė 11-ą vietą ir išsaugojo teisę kautis su stipriausiomis. Lietuvos U18 merginų rinktinė laimėjo B diviziono čempionatą, o U20 ekipa analogiškame divizione iškovojo trečią vietą ir kitais metais vėl kausis su elito rinktinėmis.

„Tokiuose susitikimuose su treneriais norime įsiklausyti į jų pageidavimus, pastabas. Kokios sporto bazės tinka, kurios netinka. Kokios gyvenimo sąlygos vaikams, treneriams. Atsijoti geriausias vietas. Taip pat labai svarbu trenerių darbas su vaikais - link kur mes einame, kokios mūsų problemos, nes šie treneriai dirba čempionatuose su rinktinėmis ir tai yra pats aukščiausias lygis. Jie puikiai mato skirtumus mūsų vaikų ir Europos aukščiausio lygio komandų. Tai duoda gaires, kur mums reikia pasitempti, koreguoti mūsų jau naudojamus metodus. Tai labai naudinga ir reikalinga informacija.

Merginų rinktinėmis tikrai reikia pasidžiaugti ir su plačia šypsena veide, kad buvo gera vasara. Įvykdyti visi kelti tikslai, visos komandos vėl rungtyniaus A divizione. Galime labai pasidžiaugti čempionatu, kuri surengėme namuose. Dėmesio sulaukėme labai daug, turėjome daug žmonių. Mergaičių, moterų krepšinis yra įdomus ir tai yra labai didelis stimulas treneriams ir mums, federacijos atstovams, toliau tęsti savo darbus, projektus“, - teigė LKF moterų krepšinio projektų vadovė Lina Brazdeikytė.

„Tad mano vaikystė praėjo tarp statybų, griovių, purvo, betono, improvizuotų futbolo aikštelių, tarp kilimams dulkinti skirtų tokių keistų konstrukcijų, kurios tapdavo mūsų krepšinio lankais. Mes tą aplinką pritaikydavom savo reikmėms ir linksmai gyvenom, kūrybiškai. Aš kartais pagalvoju, kad dabar mano vaikai turi tiek daug žaislų – ar jie atsimins ką nors? Mes turėjom gerokai mažiau...“, – sako žinomas vyras.

Prakalbus apie vaikus, Martyno veidą nušviečia šypsena: „Vaikas, pirmasis vaikas, yra labai svarbu gyvenime. Man vaikas yra įspūdis. Aš jo labai norėjau tuo metu, man buvo 27, jaučiausi tam subrendęs, bet vaikas pakeičia gyvenimą: tu lygini savo iki šiol buvusį ir tą, kuris prasidėjo dabar. Ir jeigu tau kažkada atrodė, kad Kalėdas visada švęsi su draugais, kad eisit iš eilės per visus barus ir panašiai, po vaiko gimimo supranti, kad tu tikrai taip nebešvęsi…“.

Dabar Martynas jau augina tris dukras ir stengiasi būti autoritetu ne tik kasdieniam šeimos gyvenime: „Be abejo, man rūpi, kas vyksta pasaulyje, kas vyksta Lietuvoje. Aš manau, kad kadangi esu toje „matomo” žmogaus pozicijoje, reikia tai išnaudoti ne vien tik savo, bet ir bendriems tikslams. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš įstojau į Šaulių sąjungą. Savo pavyzdžiu aš turiu galimybę rodyti kitiems jauniems žmonėms, ką galima gero padaryti savo šaliai. Dažnai užsiknisi nuo to, kas vyksta, nuo tos betvarkės, nuo to, kaip žmonės nesusikalba, bet mes tokiame pasaulyje gyvenam,“ – svarsto eterio žvaigždė.

Tačiau tuoj pat pasitaiso: „Mūsų demokratija dar jauna. Natūralu, kad kažkas stringa, nepavyksta, yra daug interesų, yra nesąžiningų žmonių, yra piktų, neišsilavinusių, rėkiančių, isteriškų. Bet visa tai mes turim praeiti. Ir mane labiausiai džiugina, kad susitikdamas su jaunais žmonėmis, juos matydamas, labai tikiu, kad viskas bus gerai šitai šaliai. Šita karta, kuri dabar auga – 18-mečiai, 20-mečiai – yra pozityvūs ir moka kalbas, jie pažįsta pasaulį, daug važinėję, matę. Tai tie žmonės, kurie kurs Lietuvą, ir tai yra labai svarbu.“

M. Starkaus gyvenimo istorija – dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną” šį vakarą 19.30 per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.LT.

Sunki pradžia

Lojolos universitete Čikagoje trečiakursė Miglė studijuoja sporto vadybą, rinkodarą ir ekonomiką. Ji labai aktyvi mergina – mokosi, dirba, dalyvauja įvairių organizacijų veikloje ir atlieka praktiką pagal specialybę.

"Stengiuosi visur dalyvauti, susipažinti su įvairiais žmonėmis, kadangi Amerikoje – kaip ir visur, be pažinčių gauti gerą darbą mažai galimybių", – sako M.Rupšaitė. Miglė labai dėkinga savo tėvams, kurie, atvykus į Ameriką, stengėsi Miglei ir jos broliui Mantvydui suteikti kuo geresnes galimybes mokytis. "Pirmiausia tėvai Amerikoje mums su broliu surado gerą gimnaziją, tik tada ieškojo gyvenamosios vietos netoliese", – sako Miglė.

Miglė buvo septynerių, kai persikėlė gyventi į kitą žemyną. Sunkiausia jai buvo išmokti kalbą. "Kai pradėjau lankyti gimnaziją, man viską turėjo rodyti pirštu, nes aš nei mokytojos, nei bendraklasių nesuprasdavau. Labai pasisekė, kad turėjau pagalbinę mokytoją, kurios draugė buvo lietuvė – padėjo man išmokti anglų kalbą", – prisimena mergina.

Pritapti naujoje aplinkoje buvo paprasčiau: "Nauja aplinka, naujos pažintys – viskas atrodė smagu. Dar nebuvau suaugusi su savo aplinka Lietuvoje. Sunkiau mano broliui, kuris tuomet buvo dvylikos. Lietuvoje jis paliko gerus draugus."

Na, o sunkiausia buvo Miglės tėvams, nors jie ir stengėsi vaikams to neparodyti. "Su broliu to nepajutome, bet dabar pati suprantu. Jie dirbo darbus, kokius tik galėjo rasti – mama dažnai naktimis važiuodavo prižiūrėti senų žmonių, tvarkė amerikiečių namus, o tėtis dirbo prie statybų net ir per karštas, drėgnas Čikagos vasaras. Pradžia buvo sunki", – pasakoja Miglė.

Ne kaukai turtus neša

Šiuo metu Miglei ir jos šeimai Amerikoje sekasi gerai: tėtis rūpinasi nuosava kompanija, mama dirba biure, o brolis stengiasi savo jėgomis įkurti verslą. Nepaisydama sėkmės istorijos, Miglė Amerikos svajonių šalimi nevadina.

"Kaukai turtų mums neneša. Visa mano šeima dirba labai daug, apie 60 valandų per savaitę. Taip, Amerikoje už darbą gerai sumoka, bet už tuos pinigus reikia daug dirbti. Tai labai didelis krūvis, todėl visi labai pavargę – tai vienas didžiausių trūkumų šioje šalyje", – mano Miglė.

Mergina ne itin žavisi ir amerikiečiais. Pasak Miglės, jie labai siauro mąstymo – nesupranta kitų kultūrų: "Turiu kelis draugus amerikiečius, kelis – lenkų kilmės, bet geriausia draugė – lietuvė."

Taip, Amerikoje už darbą gerai sumoka, bet už tuos pinigus reikia daug dirbti. Tai labai didelis krūvis, todėl visi labai pavargę – tai vienas didžiausių trūkumų šioje šalyje.

Miglei nepatinka Amerikoje gaminamas maistas. "Jame labai daug hormonų, kukurūzų ir sojos pupelių sirupų. Reikia žiūrėti, ką valgai, ne tik dėl nutukimo, bet ir dėl sveikatos, – pasakoja mūsų tautietė, itin kritiškai atsiliepianti apie Amerikos sveikatos apsaugos sistemą. – Amerikos daktarai kiša vaistus ir antibiotikus visais atvejais. Jei yra galimybė, mes su šeima stengiamės kreiptis į rusų klimės daktarus arba į einame į tas gydymo įstaigas, kur seselėmis dirba lietuvės. Šioje šalyje viskas sukasi apie pinigus, todėl gydymas čia – kosminėmis kainomis."

Vertinami už darbštumą

Nors ir išvardijusi daugybę trūkumų. Miglė pripažįsta, kad nevengiantiems darbo Amerikoje atsiveria daug galimybių. "Tik reikia daug dirbti ir stengtis save stumti į priekį. Lietuviai Amerikoje labai vertinami už darbštumą. Daugelis tautiečių gauna neblogus darbus ir be kvalifikacijos, nes amerikiečiai darbdaviai žino, kad jie yra darbštesni ir lankstesni", – teigia Miglė.

"Daugeliui lietuvių koją pakiša santūrumas – bijo save pagirti, eiti pirmyn, todėl stovi vietoje", – atskleidžia dar vieną už Atlanto įsikūrusių lietuvių ypatumą. – sako Miglė. Sunkus darbas ir sugebėjimas įrodyti, ko esi vertas, padėjo Miglei ir jos šeimai dabar gyventi patogiai.

Mergina labai žavisi Amerikos kraštovaizdžiais. Didžiulėje šalyje yra ką pamatyti, todėl Miglė stengiasi kuo daugiau keliauti. "Su šeima dažnai važiuojame slidinėti į Kolorado valstijos kalnus, Floridoje ilsimės prie Atlanto, esu buvusi prie Niagaros krioklių. Buvau ir Kanadoje, dalyvavau lietuvių dainų šventėje Toronte. Tąkart susipažinau su Marijonu Mikutavičiumi, kai pametusi lifte kojinę grįžau jos pasiimti, – juokiasi, prisiminusi linksmas aplinkybes. – Savaitgalius dažnai praleidžiame gamtoje, prie upės su palapinėmis, – labai primena Lietuvą. Visada pasikepame šašlykų su draugais."

Lietuvos patriotai

Ir po trylikos Amerikoje praleistų metų Miglė vadina save lietuve. "Gal anglų kalbą ir geriau moku, tačiau lietuviškai taip pat gerai kalbu. Visi stebisi, kad be jokio akcento", – šypsosi Miglė.

Nuo 2005 iki 2014 m. Miglė kiekvieną šeštadienį lankė Čikagos lituanistinę mokyklą, kurią baigė su aukščiausiais balais, dabar dirba šios mokyklos raštinėje.

"Įsitraukiau į lietuvišką veiklą Čikagoje – einame su šeima į lietuviškas operas, teatrus, konsulato renginius. Esu pristačiusi ir lietuvių dizainerių sukurtus drabužius, ir tautinius drabužius, atvežtus iš Lietuvos dailės muziejaus", – vardija bendruomeniškus darbus.

Mergina tikina, kad visa jos šeima yra Lietuvos patriotai. "Linksmiausia šventė mūsų namuose būna Mindauginės, nes mano tėtis Mindaugas. Susikviečiame draugus, apsirengiame tautiniais drabužiais ir smagiai leidžiame laiką. Ir Nepriklausomybės dieną paminime, švenčiame Kūčias, Šv.Velykas, – vardija šeimą suburiančias šventes. – Prisidėjo ir amerikiečių šventė – Padėkos diena. Kepame kalakutą ir džiaugiamės keliomis laisvomis dienomis nuo darbų ar mokslų. Yra daug kitų amerikietiškų švenčių, bet mes jų nešvenčiame, tiesiog smagu tomis dienomis pailsėti namuose."

Ilgisi maisto ir giminaičių

"Gal juokingai nuskambės, bet pasiilgstu kebabų, picos ir česnakinio padažo iš Lietuvos", – juokiasi Miglė.

Nors Amerikoje tokio maisto taip pat galima gauti, ji tikina, kad skanesnių kebabų, nei Lietuvoje, dar niekur neragavo. Taip pat Miglė pamini, kad Amerikoje greitas maistas yra skanus amerikiečiams, o europiečių skoniui nelabai pritaikytas, todėl jo beveik nevalgo. "Visada iš Lietuvos parsivežu kelis buteliukus česnakinio padažo, kad po vasaros grįžusi į Ameriką galėčiau pasidžiaugti", – sako Miglė.

Ji labai pasiilgsta savo artimųjų Lietuvoje, gamtos ir palikto Panemunėje namo. "Technologijos leidžia su seneliais ir draugais pabendrauti per feisbuką ir skaipą. O vasaromis, kol galiu, stengiuosi į Lietuvą atvykti paatostogauti. Tėvams sunkiau ištrūkti. Per tuos trylika metų jie tik tris kartus buvo sugrįžę, brolis – keturis, – sako Miglė, pati mielai gimtinėje leidžianti vasaras. – Noriu aplankyti giminaičius ir draugus, bet ir šiaip man čia vasaros smagesnės, noriu pasibūti ir viską prisiminti, nieko nepamiršti."

Įvairi programa

Ekskursijų festivalis, kurio metu buvo galima pasivaikščioti po miestą ir mintimis nusikelti į tarpukario Kauną, truko visą dieną. Po veik valandą trukusios ekskursijos buvo galima rinktis dar kitą.

Antrą kartą ekskursijų festivalį rengę organizatoriai tikino šį kartą norėję ne tik plėsti dalyvių žinias apie Kauną, padėti atrasti nepastebėtus architektūros paminklus, bet ir stiprinti gyventojų ryšį su mieste esančiu paveldu bei kurti naujus ryšius tarp pačių žmonių.

Sekdami žymių architektų ir dailininkų, tokių kaip Stasys Kudokas bei Liudas Truikys, pėdsakais, kauniečiai aiškinosi, kaip šiuo laikotarpiu kito laikinosios sostinės skonis, kur brandinti žymiausių Lietuvos menininkų talentai. Ekskursija leido pasijusti tikrais tarpukario ponais. Besidomintys medicina ar žydų istorija, galėjo pasmalsauti, kas slepiasi už Kęstučio gatvėje esančios Chaimo Elkeso įkurtos privačios klinikos durų.

"Programą pradėjome rinkti nuo "Ekskursų", nes tai yra mūsų firminis produktas, kuris trunka apie 40–60 minučių į konkrečius pastatus. Šventinę dieną kauniečiams pasiūlėme daugiausia susidomėjimo anksčiau sulaukusias vietas ir kelias naujas. Štai Vytauto Didžiojo karo muziejui priklausanti Karo ligoninė – mūsų svarbiausias taškas, nes objektas yra karinėje teritorijoje ir paprastai neprieinamas visuomenei. Labai džiaugiamės, kad mus įsileido. Ch.Elkeso ligoninę daug kas painioja su Senamiestyje esančia Žydų ligonine", – apie pasirinkimus, ką įtraukti į Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos ekskursijų planą kalbėjo "Ekskurso" koordinatorius ir architektas Algimantas Grigas.

Jis tikino, kad visada repertuare įrašomas senasis pastato pavadinimas ir paskirtis, o vėliau pristatoma, kokią funkciją pastatas atlieka dabartiniais laikais. Taip miestiečiai supažindinami su istorija ir iš karto suintriguojami. Štai Liepos 6-ąją buvo siūloma nueiti į Valstybės taupomąsias kasas. Šiuo metu čia veikia Kauno miesto savivaldybė.

Dalyvių gausa

Organizatoriai pasakojo, kad tam, kam trūko ryžtingesnio Kauno dvelksmo, galėjo leistis į Vytauto prospekto kampo ekskursiją. Gidas padėjo kauniečiams nepaklysti klajojant po karininkų ir aukštos tvoros slepiamas apleistas Karo ligoninės palatas.

"Bandėme sujungti Kauno gidus, kad jie nesipyktų, tad turime ir istorikų, ir architektų. Kvietėme ir atskirus gidus, kurie kauniečius vedė į Karo muziejų, Lietuvos energetikos institutą. Organizacija "Gražinkime Kauną" parengė temines ilgesnes ekskursijas", – apie visą ekskursijų tinklą pasakojo A.Grigas.

Šiemet pasinerti į Kauno istoriją galėjo ir tie, kurie nemoka lietuviškai. Anglų ir lenkų kalbomis miesto svečiai išgirdo apie Kauno modernizmą, Žaliakalnio ir stoties rajono istorijas. Iš viso buvo surengta trylika skirtingų ekskursijų, vedančių vis kitais Kauno keliais.

Organizatoriai tikino, kad šiemet visose ekskursijose galėjo dalyvauti apie 900 dalyvių. Praėjusiais metais galimybe nemokamai pažinti Kauną pasinaudojo apie 800 žmonių. Pastebima, kad susidomėjimas nemokamomis ekskursijomis nuolat auga. Kai būna organizuojamos ekskursijos ne šventinėmis dienomis, o savaitgaliais, vietos labai greitai užsipildo, tad kartais tenka skirti papildomai laiko.

"Ekskurso" koordinatorius tikino, jog siekiama padaryti, kad miesto pažinimo ekskursijos būtų patrauklios kuo daugiau žmonių, todėl ir siūloma trumpesni pasivaikščiojimai, kad kauniečiai galėtų atrasti laiko bei susipažinti su istorinėmis miesto vietomis.

Skatina patriotiškumą

Registracija į įvairias ekskursijas ties Įgulos bažnyčia vyko gyva eile, tad pirmieji galėjo rinktis iš skirtingų laikų. Vėliau atėjusiems teko pasirinkti kryptį ir palaukti kelias valandas iki ekskursijos pradžios, tačiau tikino, kad laukti buvo tikrai verta.

Aš esu kaunietė iki kaulų smegenų ir visada gyvenau Senamiestyje. Tėtis nuo mažens mane mėgo vedžioti po miestą, pasakojo apie pastatus, rodė, kur žydų parduotuvėlės buvo. Man tiesiog nuo to laiko yra labai įdomu.

Tiek "Ekskurso" komanda, tiek po miestą paklajoti nusprendę žmonės tikino, kad gilesnis žvilgsnis į miesto istoriją leidžia dar labiau pamilti Kauną, skatina patriotiškumą ir praturtina gyvenimą.

"Esame pakylėti galėdami vesti ekskursijas Valstybės dieną. Kartu su žmonėmis mes ne tik domimės, kas yra už uždarų durų, koks miesto paveldas, istorija, tačiau stipriname ryšius tarp pačių miestiečių. Patriotiškumas susijęs ir su vieta, kurioje mes augame, gyvename. Tai – ir pastatai, ir žmonės, nes mes kai einame į pastatus, ekskursijų dalyviai ten taip pat sutinka gyvenančius ar dirbančius žmones, kartu pasidalija istorijomis", – nuomonę apie ekskursijų reikšmę išsakė A.Grigas.

"Aš esu kaunietė iki kaulų smegenų ir visada gyvenau Senamiestyje. Tėtis nuo mažens mane mėgo vedžioti po miestą, pasakojo apie pastatus, rodė, kur žydų parduotuvėlės buvo. Man tiesiog nuo to laiko yra labai įdomu. Vienintelė vieta, kur aš tik aplinkui vaikščiojau, bet nemačiau, kaip yra viduje, tai – Karo ligoninė. Tai specialiai atvažiavau būtent į šią ekskursiją, nes kitur jau esu buvusi. Tokios ekskursijos tikrai padeda ugdyti meilę miestui ir smagu, kad ateina ir su mažais vaikučiais", – ypač gerai ir šventiškai nusiteikusi kalbėjo kaunietė Daiva Kunskienė.

Kita ekskursijos dalyvė Asta apsižvalgė ir patikino, kad jei čia atėjo daug žmonių, vadinasi, jiems rūpi miesto istorija. Ji pati programą rinkosi pagal tai, kuri ekskursija vyko pirmiausia, ir pridūrė, kad turiningai praleisti dieną paskatino laisvadienis, mat darbo metu ar savaitgaliais nežinia, ar jai būtų pavykę atrasti laisvę minutę.

Su vaiku atėjęs Deividas Šatikas aiškino, kad ekskursijos tikrai padės sūnui labiau pamilti Kauną ir tokios ekskursijos reikalingos norint sužadinti tiek patriotiškumą, tiek norą parodyti tai, ką miestas iš tikrųjų gali laikyti vertybe. "Stengiuosi sūnų supažindinti su kuo daugiau objektų, jaučiu pareigą jį ugdyti ir leisti susipažinti su viskuo. Mane labai džiugina, kad šios ekskursijos yra jaunų žmonių iniciatyva, kad jie nelaukia, kol kažkas kitas padarys, o patys kviečia žmones. Be to, galima kartu pasidžiaugti ir tuo, kad miestas labai keičiasi", – nuomonę išsakė vyras.

Įvairus amžius

"Ekskursas" – tai projektas, jungiantis savanoriškai ir švietėjiškai veiklai susibūrusius architektus, istorikus, menotyrininkus. Kolektyvas savo šūkiu pasirinko frazę "Atrask. Nustebk. Pažink", tad visų susitikimų metu nori parodyti nematytas ar seniai pamirštas miesto detales. Architektas A.Grigas tikino, kad pirmiausia žvalgosi į jaunimą, nes projektas yra finansuojamas "Iniciatyvos Kaunui" lėšomis, tačiau smagu, kai į ekskursijas ateina įvairaus amžiaus kauniečių ir miesto svečių.

"Turime ir vyresnių žmonių, ir su vaikais, neapsibrėžiame amžiumi. Labiausiai viskuo domisi tie, kurie ilgai Kaune gyvena, tada jie tikrina savo žinias ir mūsų žinias. Taip pat didesnis susidomėjimas jaučiamas iš mūsų bendraamžių, nes jie toje vietoje dažnai lankosi pirmą kartą ir patiria atradimų", – į ekskursijas atvykstančius dalyvius apibūdino organizatorius.

Su draugų kompanija atėjęs Lukas antrino organizatoriams ir tikino, kad vyresnio amžiaus žmonių įdomu pasiklausyti, todėl nemano, jog tokie miesto pažinimo keliai skirti tik jaunimui. Liepos 6-osios proga miestą pažinti nusprendęs D.Šatikas su kelių metų sūnumi tikino, kad ekskursijas rinkosi pagal vaiko dienos režimą, tad džiaugėsi, kad tarp poilsio pavyko įsprausti ir edukaciją.

"Atvykome į rytinę ekskursiją, tada grįžome ir ėjome į Karo ligoninę. Mums užteko šių dviejų, nes po to reikėjo keliauti namo ir miegoti", – apie tai, kad programa pritaikyta įvairaus amžiaus žmonėms kalbėjo dalyvis.

Įvairiose užsienio šalyse judėjimo laisvę pamilę tautiečiai kviečiami dalyvauti simboliniame 5 kilometrų bėgime. Tiesa, įveikti šią distanciją galima ne tik bėgant, bet ir pėsčiomis.

Prisiminti tėvynę, linkėti Lietuvai būti sveikai, aktyviai, kūrybingai ir vieningai – tokios mintys lydi projekto organizatorius. Pasaulio lietuvių bėgimo siekis yra pilietiško ir aktyvaus lietuvio įvaizdžio užsienyje kūrimas, tautiečių užsienyje iniciatyvų, bendradarbiavimo ir vienybės skatinimas.

„Parodykime sau bei pasauliui, kad puoselėjame lietuviškas šaknis, išliekame vieningi ir esame aktyvūs. Kurkime kartu gerąjį, teigiamą lietuvio įvaizdį užsienyje“, – skelbia organizatoriai. 

Lietuvių sąjungos, bendruomenės ar net pavieniai asmenys jūsų gyvenamose šalyse gali tapti vietinio renginio organizatoriais-koordinatoriais. Koordinatoriai žada suteikti visą būtiną informaciją ir pagalbą norint dalyvauti renginyje. Registracija vis dar vyksta.

Daugiau informacijos – www.5uzlietuva.com.