„Rašau šį diktantą dar nuo studijų Mykolo Romerio universitete. Esu gimtosios kalbos žinias tikrinęsis diktantuose Vilniuje, Kretingoje, Gargžduose, Klaipėdoje“, – pasakoja pareigūnas. „Mano jau mirusi teta ir krikšto mama buvo lituanistė. Ji turėjo tris sūnus, bet nė vienas iš jų nepanoro rašyti Nacionalinio diktanto. O aš sutikau ir iki šiol tai darau: tiek iš pagarbos lietuvių kalbai, tiek – krikšto mamai“, – sako jis.

Žydrūnas Kazbaraitis turi tikslą patekti į aukštesnį Nacionalionio diktanto etapą, sykį jis jau buvęs netoli nuo šio tikslo. Sunkiausia diktante, pasak jo paties, yra atskirti, kur pradėti naują pastraipą, kartais – absoliučiai negirdėtų žodžių rašyba. O dar pareigūnas pamini ir lietuvių kalbos taisyklių liberalizavimą, kai, pavyzdžiui, galima ir dėti skyrybos ženklus, ir ne. Tai trikdo kitaip rašyti išmokusį policininką.

Labiausiai šiam raštingam kriminalistui patiko, kai Nacionalinio diktanto tekstus skaitė Juozas Šalkauskas ir Marijus Žiedas. „Malonūs jų balsų tembrai, lengva rašyti“, – paaiškino jis.

Tą pačią dieną, grįžęs iš Klaipėdos miesto savivaldybės, Ž. Kazbaraitis kaip dalyvis skubėjo ir į Klaipėdos apskrities VPK organizuotą Kovo 11-ajai skirtą Protų mūšį.