– Papasakokite apie savo kelią į aktorystę. Kaip susižavėjote aktoriaus profesija? Galbūt jūsų šeimoje yra kitų aktorių ar menininkų?
– Vaidybą ir teatro pasaulį išties pamilau nuo mažumės. Tikra tiesa, kad šią meilę man padovanojo tėvai – Sigita Matulienė ir Romas Matulis. Augau matydama tėvelius, su didžiule aistra ir atsidavimu dirbančius Plungės kultūros centre. Šis didžiulis pastatas buvo mano antrieji namai. Matydavau tėvelius, dirbančius įvairiuose renginiuose, projektuose, festivaliuose, kuriant spektaklius vaikų ir jaunimo teatre „Saula“. Stebėdavau visas spektaklių repeticijas ir žiūrovo kėdėje laukdavau tos dienos, kai ir aš galėsiu įsijungti į jų kuriamą magišką teatro pasaulį. Prisijungiau, kai man buvo šešeri. Nuo tada teatras tapo mano sielos vaistais. Teatre visada žinojau, kad esu visapusiškai priimta, mylima, matoma ir išgirsta. Todėl iki pat mokyklos baigimo geresnės terpės sau toliau augti ir mokytis negalėjau įsivaizduoti.
– Teatro meno bakalaurą baigėte Klaipėdos universitete, o magistrą – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kuo skyrėsi studijos Klaipėdoje ir Vilniuje? Kuo įsiminė patirtys studijuojant pajūryje ir sostinėje?
– Tai buvo dvi itin skirtingos ir nuostabios patirtys. Studijos Klaipėdos universitete man padovanojo neįkainojamą kelionę – dvejų metų gyvenimą Sakartvele ir unikalias rankų šešėlių teatro technikos žinias. Studijuodama galėjau ne tik mokytis kino subtilybių iš garsaus kartvelų režisieriaus Gelos Kandelakio, bet ir išmokti tautinių kartvelų šokių, liaudies dainų. Gyvenant Sakartvele šios žinios buvo itin naudingos, nes turbūt nebuvo tokio vakarėlio, kuris nebūtų pasibaigęs su kartveliškais šokiais ir dainomis. Žinoma, svarbiausia šių studijų dovana yra tai, kad dalis kurso draugų – aktoriai Martynas Tomas Gucevičius, Adelina Skalandytė ir Domas Šiaulytis – vis dar yra svarbiausi bendražygiai, su kuriais kartu kuriame ir puoselėjame rankų šešėlių teatrą „Budrugana Lietuva”.
LMTA magistro studijų metu turėjau svarbią galimybę plėsti ir gilinti savo žinias kaip teatro meno srities atstovė, kurti drauge su savo kurso draugais, kurie yra įkvepiantys ir talentingi profesionalūs aktoriai. Kiekvienas kursiokas yra neišsemiamas žinių lobynas. Po magistro studijų baigimo eina jau treti metai, o mūsų ryšys vis dar išlieka itin stiprus. Dėstytojai stebėdavosi, kad mūsų kursas yra unikalus savo tarpusavio ryšiu. Kartu susikūrėme įsimintiniausias dvejų metų studijas, tarsi vieną ilgą teatro festivalį. Pavyzdžiui, baigiamaisiais studijų metais, eidami į egzaminus, rengėmės pagal temas. Egzaminų apranga vyravo nuo havajietiškos temos iki oficialaus „Black Tie” aprangos kodo.
Magija: nors E. A. Matulytė su kolegomis kuria rankų šešėlių teatrą labiau vaikams, jis gali būti skirtas ir suaugusiesiems. Vienas tokių spektaklių – „Umbra“ (rež. Vytautas Leistrumas ir Šarūnas Datenis). / M. Markulytės nuotr.
– Dvejus metus stažavotės Sakartvele, Šota Rustavelio teatre. Čia gilinote ne tik kino vaidybos, bet ir rankų šešėlių teatro žinias. Kuo jus sudomino rankų šešėlių teatro žanras ir kaip jame save atradote?
– Iki studijų Sakartvele neįsivaizdavau, kas yra rankų šešėlių teatras. Scenoje retkarčiais matydavau tik karpinių ar lėlių šešėlių teatro formų, kurios man niekada nepalikdavo stipraus įspūdžio. Tik įstojus į vaidybą, pirmame kurse nuvykome porai dienų į Sakartvelą, Tbilisį. Kelionės tikslas buvo susipažinti su rankų šešėlių teatro technika ir vieninteliu profesionaliu rankų šešėlių teatru „Budrugana Gagara“.
Žiūrėjome šio teatro spektaklį „Keturi metų laikai“. Tai buvo magiška patirtis – matyti, kaip žmogaus rankomis sukurtas meškiuko šešėlinis siluetas išgyvena visą skirtingą jausmų paletę. Aikčiojau ir sau kartojau: „Negali būti, kad tai yra žmogaus rankos. Panašu į animacinį filmuką.“ Tuo metu šešėlių teatre savęs dar nemačiau, tai atrodė nepasiekiama, bet kartu buvo labai smalsu. Sužavėti šios patirties, antrus ir trečius studijų metus kartu su kurso draugais praleidome Sakartvele, mokydamiesi šios teatro technikos. Diena iš dienos uoliai lavindami savo rankų smulkiąją motoriką, pradėjome matyti pokyčių – mūsų rankos taip pat jau galėjo kurti magiškus vaizdinius. Tuo metu dar nežinojau, kur tai nuves, bet jau tada supratau, kad tai yra dovana, kurią norėsiu toliau puoselėti.
Teatras man visada buvo galimybė žaisti, nepriklausomai nuo amžiaus ir to, iš kur tu ir kas tu.
– Turbūt per tiek laiko, praleisto Sakartvele, ši šalis tapo antraisiais jūsų namais? Ar dažnai čia grįžtate? Kas labiausiai įsiminė?
– Tikrai taip, ši šalis yra tarsi mano antrieji namai. Grįžtu čia bent kas dvejus metus, kartais ir dažniau. Jei nutinka taip, kad negrįžtu ilgiau, širdį spaudžia, kaip norisi vėl ten grįžti! Sakartvelas pirmiausia pribloškia savo gamtos grožybėmis, skonių įvairove ir stipriu svetingumu, kokio dar niekur kitur nebuvau pajutusi. Išgirdusi šios šalies pavadinimą, pirmiausia mintyse matau Kazbeko snieguotus kalnus, įspūdingus kartvelų šokius, spalvingas Tbilisio gatveles, kvepiančias šviežiai kepamais chačapuriais, ir nuostabius vietinius žmones.
Žinoma, per dvejus gyvenimo Sakartvele metus matėme visko, pajutome ir karštą kartvelų būdą – jei myli, tai myli stipriai, jei nekenčia, tai nekenčia iki gyvenimo galo. Nuolat valgydavome vietiniuose restoranuose, prismilkusiuose cigarečių dūmų, Lietuvoje tai seniai jau buvo užmiršta. Tačiau laikui bėgant pripratome prie dūmo kamuolių, pasitinkančių įėjus į vidų.
Jei vakarieniaudavome kartu su kartvelais, valgydavome labai ilgai ir gausiai. Maisto lėkštės netilpdavo ant stalų ir būdavo statomos viena ant kitos, tarsi per šventę, nors tai būdavo tik paprasta vakarienė. Turbūt nebuvo ir vakarienės be vietinio vyno. Sunku būtų atrasti kartvelą, kurio šeima negamintų vyno. Vakarienių metu vynas būdavo geriamas tik po ilgo tamados tosto, o ne tiesiog gurkšnojamas vos užsimanius. Pavalgę kildavome nuo stalo, palikdami gausybę maisto, tad iš pradžių mums būdavo labai nepatogu, juk visi buvome išmokyti viską suvalgyti iki galo. Tačiau Sakartvele tai sunkiai įmanoma. Laikui bėgant, pripratome negalvoti, kad reikėtų, kaip Lietuvoje, paprašyti padavėjos dėžutės likusiam maistui išsinešti į namus. Manau, vietiniai tokio gesto būtų nesupratę.
Miesto centro gatvės pilnos žmonių, kadangi Tbilisis yra beveik tokio paties ploto kaip Vilnius, tačiau jame gyvena dvigubai daugiau gyventojų – per 1 mln. Ilgiau čia pagyvenus, tai stipriai jaučiasi, tad vis norėdavosi atitrūkti į gamtą ir pabėgti nuo miesto šurmulio. Grįžus į Vilnių, šis miestas atrodė kaip ramybės uostas. Laikui bėgant, kasdienybe tapo ir miesto centre laisvai bėgiojantys dideli šunys. Jei tik atsisėsi ant suolelio, iškart pribėgs kokie penki šunys. Įpratome juos paglostyti ir toliau eiti savo keliais be didelės nuostabos ar baimės. Kultūriniai Lietuvos ir Sakartvelo skirtumai išties dideli. Tačiau tai buvo neįkainojama patirtis, kurią taip gera prisiminti.
Ryšys: dvejus metus su kurso draugais praleidusi Sakartvele, aktorė šią šalį vadina antraisiais savo namais. Ji stengiasi čia sugrįžti bent kas dvejus metus, nes ilgisi kalnų ir šurmulingų Tbilisio gatvelių. / E. A. Matulytės asmeninio archyvo nuotr.
– Šiuo metu dirbate rankų šešėlių teatre „Budrugana Lietuva“, kuris veikia jau šešerius metus. Šiek tiek papasakokite apie teatrą ir jo susikūrimo istoriją. Kaip jis susijęs su tokio paties pavadinimo teatru Sakartvele?
– Mūsų teatras „Budrugana Lietuva“ savo gyvavimą pradėjo būtent studijų Sakartvele metu. 2017-aisiais savo dvejų metų studijas Sakartvele vainikavome mūsų teatro premjera, įvykusia valstybiniame Šota Rustavelio teatre. Pristatėme rankų šešėlių spektaklį „Keturi metų laikai“ (rež. G. Kandelakis), kurį perėmėme tiesiai iš kartvelų aktorių – teatro „Budrugana Gagra“. Tad dėl mūsų trupės pavadinimo klausimų nekilo, o režisierius G. Kandelakis palaimino mus, kad neštume jo teatro ir rankų šešėlių technikos vėliavą ir Lietuvoje. Todėl esame tarsi teatro „Budrugana Gagra“ dalis, tik kitoje šalyje. Nuo šiol, puoselėdami visas rankų šešėlių teatro „Budrugana Gagra“ tradicijas, toliau kuriame savo lietuviškojo teatro „Budrugana Lietuva“ tradicijas, ieškodami naujų, šiuolaikinių formų, tačiau išlaikydami rankų šešėlių teatro esmę.
– Kas sudėtingiau – vaidinti ant scenos visu kūnu ar spektaklio siužetą išreikšti tik rankomis, tiksliau, jų šešėliais? Ar šešėlių teatras skirtas tik vaikams, o gal egzistuoja ir suaugusiųjų šešėlių teatras?
– Abi teatro formos turi skirtingų iššūkių, negalėčiau įvardyti, kuri sudėtingesnė. Tačiau tiesa, kad rankų šešėlių technika reikalauja daug ilgesnio, fiziškai sunkesnio pasiruošimo. Aktoriai nuolat turi vaidinti iškeltomis į viršų rankomis, o tai didžiulė viso kūno apkrova. Fizinė ištvermė, kantrybė, valia yra pagrindinės sudedamosios dalys, norint pasiekti rezultatą šiame teatre.
Šešėlių teatras skirtas ne vien vaikams. Turime spektaklį ir suaugusiesiems – elektroninės šokių muzikos ir rankų šešėlių teatro sintezę „Umbra“ (rež. Vytautas Leistrumas ir Šarūnas Datenis). Šešėlių teatro gerbėjai šiais metais Lietuvoje, Šv. Jonų bažnyčioje, galėjo išvysti ir kartvelų teatro „Budrugana Gagra“ spektaklį „Pasija pagal Matą“ (rež. G. Kandelakis). Tai tikrai teatras ne tik vaikams, tačiau šiuo metu mūsų teatro komanda džiaugiasi kurdama ir vaidindama vaikų auditorijai.
V. Paulikaitės-Gorelovienės nuotr.
– Esate teatro stovyklos vaikams ir paaugliams „Išlaisvink šešėlį“ įkūrėja. Kuo jus traukia edukacinis darbas su vaikais? Galbūt jie – puikūs aktoriai, nes dar nepaveikti stereotipų ir socialinių baimių kaip suaugusieji?
– Darbas su vaikais man yra vienas didelis žaidimas, didelis džiaugsmo festivalis, o žaisti ir šėlti aš labai mėgstu. Teatras man visada buvo galimybė žaisti, nepriklausomai nuo amžiaus ir to, iš kur tu ir kas tu. Pirmiausia, edukacinis darbas man buvo tarsi įskiepytas nuo vaikystės, nes abu mano tėveliai yra puikūs ir įkvepiantys teatro pedagogai. Visada mačiau juos tik besimėgaujančius procesu. Kai mano rankose atsirado magiška dovana – rankų šešėlių teatro technika, panorau šia dovana dalytis su visu pasauliu, dovanoti ir kitiems tą džiaugsmą, kurį savo rankose nešuosi.
– Vaidinote 2022 m. pasirodžiusiame kriminalinės dramos seriale „Netobuli genai” (rež. R. Banionis) ir tais pačiais metais ekranus išvydusioje komedijoje „Kartą kaime” (rež. M. Pocevičius). Kuris žanras – komedijos ar dramos jums artimesnis? Ar, daug laiko praleidžiant rankų šešėlių teatre, dar norisi stotis prieš kameras?
– Šiandien kiekviena galimybė save išbandyti kino aikštelėje yra labai vertinga ir stipriai praturtinanti, todėl man buvo didžiulis džiaugsmas dalyvauti abiejuose projektuose. Pirmiausia, tai buvo nuostabi erdvė mokytis iš profesionalių aktorių ir nuostabių režisierių. Vaidyba kino aikštelėje stipriai skiriasi nuo vaidybos scenoje, todėl kiekvienas išėjimas tiek į kino aikštelę, tiek į sceną man suteikia skirtingų pamokų, įžvalgų, pastebėjimų apie save, o tai nuolat augina mano profesionalumo sparnus. Tad, nepriklausomai nuo to, kiek laiko praleidžiu šešėlių teatre, darbas prieš kameras man yra ir siekiamybė, ir didžiulė aistra.
E. A. Matulytės asmeninio archyvo nuotr.
– Dalis aktorių sako, kad aktorystė jiems patinka dėl galimybės gyventi ne vieną gyvenimą. Kuo jus labiausiai žavi ši profesija? Ar taip savo gyvenimą ir įsivaizdavote, kai vaikystėje svajodavote tapti aktore?
– Tiesa, vienas svarbiausių šios profesijos privalumų yra galimybė pagyventi daug gyvenimų, išjausti daugybę skirtingų jausmų, kurių kartais gyvenime sau neleistum jausti, taip pat galimybė suprasti ir pateisinti skirtingus personažus, skirtingus jų mąstymo ir veikimo vingius. Manau, mes visi savyje turime aibę skirtingų personažų, tačiau gyvenime pasirenkame kelis socialinius vaidmenis, kuriais ir žongliruojame. Aktoriaus darbas suteikia galimybę įžengti ir į tokius vaidmenis, nuo kurių įprastai gyvenime bėgtum ar nenorėtum šių savo pusių pripažinti ir pažinti. Taip pat ši profesija žavi tuo, kad tai yra nuolatinis gilinimasis į savo asmenybę, į savo vidinį pasaulį, į santykius su savimi, artimaisiais ir aplinka. Manau, aktoriaus profesija panaši į psichologo. Tiek psichologai, tiek aktoriai analizuoja žmogų, tik iš skirtingų požiūrio taškų. Ar vaikystėje savo gyvenimą įsivaizdavau būtent taip? Galbūt ne visai, tačiau apie šiandien likimo man padovanotas dovanas anuomet nė nesvajojau.
