„Valstybinė miškų tarnyba po dažnos kaitos, tikimės, pagaliau turės nuolatinį vadovą, kuris visapusiškai įsigilins į miškuose vykstančius procesus ir juos padarys aiškesnius ir skaidresnius“, – pranešime sakė aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

S. Vasiliauskas teigė sieksiantis, kad tarnyba taptų „visa apimančiu miškų srities kompetencijų centru“.

„Inicijuosime valstybei reikalingus pokyčius miškų srityje: diegsime pažangias projektinės veiklos praktikas, skaitmenizuosime procesus“, – pranešime sakė jis.

S. Vasiliauskas iki šiol buvo Aplinkos projektų valdymo agentūros Europos Sąjungos programų valdymo departamento Gamtotvarkos skyriaus vadovas. Agentūroje dirbo du dešimtmečius, anksčiau yra dirbęs kitose ministerijai pavaldžiose įstaigose.

Naujo vadovo ieškota po to, kai tarnybai nuo pernai lapkričio vadovavęs Saulius Cironka balandį pradėjo vadovauti buvusiai darbovietei – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai, kur anksčiau buvo Tarptautinių ryšių ir bendradarbiavimo skyriaus vadovas.

„Debiutuojantiems autoriams skaitytojus nustebinti lengviau, nes jie neneša sunkaus lūkesčių bagažo“, – sako literatūrologas, rašytojas, LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus ekspertas Saulius Vasiliauskas. Pokalbis su juo – apie šiandienės lietuvių literatūros tendencijas, autorių kūrybinę laisvę ir skaitytojo pasaulį sudrebinančias knygas.

– 2021 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką rinkę mokslininkai pastebėjo, kad pripažintų autorių naujos knygos dažniau nepateisino skaitytojų lūkesčių, jose stinga kūrybinio atsinaujinimo. Vyresnės kartos kūrėjai tarsi kartojasi, neretai užsižaisdami citatomis iš ankstesnių kūrinių. Kita vertus, debiutantų karta atsisako įprasto lyrizmo, plėtoja grotesko ir farso tradiciją. Gal galite plačiau pakomentuoti instituto mokslininkų įžvalgas? Ar jie tik atrodo pakankamai kritiški?

– Dėl kūrybiškiausių knygų dvyliktuko kasmet verda diskusijos. Netgi tos knygos, kurios atrodo stipresnės, neretai vertinamos prieštaringai, komisija ilgai diskutuoja ir nesutaria dėl jų kokybės, išskirtinumo. 2021-ieji atnešė nedaug kūrinių, kuriuos visi Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai įvardytų kaip reikšmingą įvykį lietuvių literatūros laukui. Kita vertus, yra ir kuo pasidžiaugti. Mane asmeniškai labiausiai džiugino debiutantai. Šiemet labiausiai išsiskyrė Ievos Dumbrytės romanas „Šaltienos bistro“, kuris ir tapo kūrybiškiausia 2021 m. knyga. Šis romanas yra šmaikšti, gyva ir šiek tiek simbolinė istorija apie ką tik istorijos studijas baigusį vaikiną, bandantį rasti savo vietą darbo rinkoje, pradėti naują gyvenimo etapą. Pastebėjęs kiek netipišką pasiūlymą įsidarbinti šaltienos bistro, jis sumano čia išmėginti laimę.

Autorė sukuria atskirą, kiek orvelišką šaltienos bistro pasaulį, praturtindama pasakojimą daugybe smagių palyginimų, šaržo ir grotesko elementų. Autoironiškas, šmaikštus jos braižas, kiek primenantis K. Vonegutą ar neseniai į lietuvių k. išversto estų rašytojo Andruso Kivirähko stilių, įtraukia ir nepalieka abejingų. Šią knygą sunku palyginti su kitų lietuvių autorių kūryba. Tai – išties gaivus kūrinys. Sykiu tai pirmas kartas per dvidešimties metų dvyliktuko istoriją, kai laureate tampa debiutuojančios autorės knyga.

Leidėjų nuotr.

– Kokias įžvelgėte šiandienės lietuvių literatūros tendencijas renkant kūrybiškiausiųjų dvyliktuką?

– Vertinant tik vienų metų knygų derlių, sunkoka išskirti ryškias tendencijas. Kitais metais, jei aplinkybės leis, planuojame organizuoti platesnį lietuvių literatūros tendencijų aptarimą. Tada bus galima geriau įvertinti poslinkius ir pokyčius. Renkant šiųmetį dvyliktuką, susidarė įspūdis, kad nemažai knygų yra kokybiškos, tačiau pernelyg nenustebina. Patyrę, žinomi autoriai knygose dažnai kartoja savo manierą, nebeieško įdomesnių, novatoriškesnių sprendimų. Tai ypač būdinga, jei autoriaus knygos pasirodo dažnai – kas vienus–dvejus metus. Gali būti, kad atsinaujinimo stygių lėmė ir pandeminis laikotarpis, įtraukęs į tam tikrą monotoniją ir izoliaciją. Tiesa, debiutantams visuomet yra kiek lengviau – auditorija jiems nekelia didelių lūkesčių.

Žinoma, absoliutinti visų jaunųjų ir patyrusių autorių negalima. Yra ir tokių jaunų rašytojų, kurie tvirčiau laikosi tradicijų, adoruoja vyresniuosius autorius. Jei tai yra poezijos knygos, jie, pavyzdžiui, skiria žymiems poetams dedikacijas, cituoja juos epigrafuose, o savo poetinėje kalboje vienaip ar kitaip tarsi polemizuoja su jų kūryba. Man atrodo, jauniesiems rašytojams (o tai sakydamas, galvoje turiu ir save) neretai pritrūksta kiek platesnio akiračio, stipresnės užsienio literatūros įtakos, ypač užsienio knygų skaitymo originalo kalbomis. Įvairovė galėtų būti didesnė, nei turime šiandien.

Iš debiutantų norėčiau išskirti poetą Ramūną Liutkevičių, kuris debiutuoja su autentiška pasaulėvoka – tam tikra nerimo, neurozės, paribių poetika. Jo poezijos knygoje „Šokis įsuka šviesą“ paliečiamos depresijos, priklausomybių, bandymo išsilaisvinti, išsivalyti temos. Įdomu, kad R.Liutkevičiaus poezijos lyrinis subjektas ieško santykio su kitu, bet jį atradęs praranda savąjį ,„aš“. Kalbėdami apie R.Liutkevičių ir metų tendencijas, su kolegomis įvardijome ir tam tikrą tekstų performatyvumo aspektą. Dalis tekstų visai kitaip skamba, kai juos atlieka pats autorius, tad atlikimo būdas gana svarbus. R. Liutkevičius savo knygos nugarėlėje yra pridėjęs QR kodą, kurį nuskaičius galima išgirsti balsu įskaitytus tekstus su muzika. Šie performatyvūs kūriniai suteikia žavesio ir papildomo atspalvio tekstams.

Taip pat dera pridurti, kad lietuvių literatūroje daugėja humoro, grotesko, farso, o to anksčiau labai trūko. Maloniai nustebino ir kai kurie autoriai, likę už dvyliktuko ribų. Jų knygos galbūt buvo ne iki galo išbaigtos, nevienalytės, bet turėjo tam tikro savitumo. Iš tokių noriu paminėti Egidijaus Gaidausko poezijos rinkinį „Kranto linija“, išsiskiriantį kitokia, „daiktiškai egzistencine“ pasaulėjauta, truputį binkiška autoironija. Taip pat galima išskirti visai šalia dvyliktuko likusią Anetos Anros knygą „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“. Tai – dokumentinė apysaka, kurioje dalis pasakojimo yra Holokaustą išgyvenusių žydų liudijimai, o kita dalis – autorės permąstymai ir kasdienybė, bandant tuos liudijimus surinkti, suvirškinti. Šis rakursas man kiek priminė dokumentinį kiną. Per dialogą, empatiją ir susitapatinimą autorė – nelyg režisierė – išgauna savitą, nepatetišką kalbėjimo būdą apie skaudžias, autentiškas patirtis.

Leidėjų nuotr.

– Iš kokio skaičiaus knygų rinkote dvyliktuką? Ar autoriai praėjusiais metais buvo aktyvūs? Galbūt pastebėjote tam tikrų temų, kurios būtų „ant bangos“ ir atsikartotų ne viename kūrinyje?

Šiemet būta daugiau įvairovės, nebuvo vienijančios, per kelias knygas atsikartojančios temos.

– Kasmet knygų skaičius būna gana panašus – renkama iš kelių šimtų kūrinių. 2021-ieji šiuo aspektu nuo praėjusių metų nesiskyrė. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje galima gauti visų tais metais išleistų literatūros kūrinių sąrašą. Iš sąrašo mūsų instituto mokslininkai atrenka apie šimtą dėmesio vertesnių knygų. Kaip žinoma, kiekvienais metais prirašoma ne tokių vertingų poezijos ir prozos knygų, kurios reikalingos labiau sau ir artimųjų ratui. Tad tokias knygas rinkimų procese pirmiausia atsijojame. Tada kiekvienas sudarome savo asmeninius topus, o vėliau laukia posėdžiai, diskusijos ir balsavimas. Procesas išties ilgas ir reikalauja daug darbo. Rinkimų tikslas – parodyti skaitytojams, kas, anot mokslininkų, yra kūrybiška ir verta dėmesio ir laiko. Šiemet dvyliktukas simboliškai skilo per pusę – šešios poezijos ir šešios prozos knygos. Įprastai rinkimuose dominuoja poezija, o kokybiškos prozos rasti sunkiau. Sakyčiau, kad šiemet būta daugiau įvairovės, nebuvo vienijančios, per kelias knygas atsikartojančios temos.

– Instituto mokslininkai pastebėjo, kad daugiausia šiais neramiais laikais rašoma ramios vidutiniško lygio prozos. Ar galima daryti išvadą, kad pandeminė įtampa literatūros nepalietė? Apskritai, kaip šiuolaikinis pasaulis atsispindi naujausiose lietuvių autorių knygose?

– Dažniausiai rašoma ne apie dabartį, o apie praeities įvykius. Tarkime, Sandra Bernotaitė romane ,,Akys Chimeros“ rašo apie 1939-uosius, karo priešaušrį. Iš konteksto galima išskirti Undinės Radzevičiūtės romaną „Minaretas ir 7“, kuriame ji aprašo kūrybinės rezidencijos patirtis Vokietijoje. Beje, tai yra dar viena bemaž nauja tendencija – prozos autoriai ima dažniau rašyti apie patį rašymo procesą. Tokiems kūriniams galima priskirti naujausią Mariaus Ivaškevičiaus knygą „Tomas Mūras“, taip pat paskutinę apysaką naujoje Lauryno Katkaus knygoje „Nakvynė Berlyne“. Poetas Gintaras Grajauskas knygoje „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms" autoironiškai žvelgia į mūsų rutiną, tam tikrą susireikšminimą. Mums puikiai žinomas kasdienybės smulkmenas autorius pateikia kitokiu, netikėtu rakursu.

Labai šiuolaikiška autorė yra Paulina Pukytė. Ji – konceptualiosios prozos kūrėja, daug eksperimentuojanti, kurianti tekstų koliažus ir demaskuojanti socialines klišes. Į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką pateko ir Valdo Papievio romanas „Ėko“. Jis pasakoja apie apokaliptinį, griūvantį, vis labiau gyventojų apleidžiamą Paryžių. Iš dalies istorija rezonuoja su šiandienos geopolitiniu kontekstu ir mūsų nuotaikomis.

Leidėjų nuotr.

– Ekspertų organizuojami kūrybiškiausios knygos rinkimai kartais painiojami su populiariausių ir perkamiausių knygų sąrašais. Vis dėlto, ar paskelbtas dvyliktukas koreliuoja su populiarių knygų sąrašu? Galbūt jame atsidūrusios knygos taip pat turi didelę paklausą tarp skaitytojų?

– Priešprieša tarp, ekspertų nuomone, vertingiausių ir visuomenės skaitomiausių knygų yra įsisenėjusi. Pristatydami dvyliktuką, siekiame didinti skaitytojų kompetenciją, skatinti skaityti kokybiškesnę literatūrą, atrasti gurmaniškus kūrinius. Jei kalbėtume apie bibliotekų skelbiamus topus, juose daugiau populiarios, bet gana vidutiniško, kartais netgi žemo lygio literatūros, kuri nereikalauja didesnių skaitytojo pastangų, dažnai yra tiesiog lengvas užkandis prieš miegą. Mes bandome išskirti knygas, kurios turi pretenziją skaitytoją paveikti, išjudinti jo kasdienybę, priversti iš jos bent trumpam atsitraukti, apmąstyti savo praeitį, dabartį, įpročius, nenustoti augti. Aišku, kartais šių skirtingų sąrašų knygos kartojasi, sutampa. Pavyzdžiui, 2017 m. išleistas R. Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ ne tik buvo labai populiarus tarp skaitytojų, bet ir mokslininkams pasirodė itin pavykęs. Tad tokių knygų išties pasitaiko, ir, visai tikėtina, rasis vis daugiau, nes ribos tarp populiariosios ir „elitine“ vadinamos literatūros mažėja.

– Knyga gali būti labai kūrybiška, geniali, bet jai bus sunku prasibrauti į leidyklas, nes ji neatspindi tam tikrų tendencijų, ypač jei autorius yra nežinomas. Galbūt dėl to autoriai kartais bijo kūrybiškiau pažiūrėti į rašymą ir kartoja tam tikras, patikrintas klišes?

– Naujiems, dar nepripažintiems autoriams nelengva įsilieti į knygų rinką. Kita vertus, dvyliktuko laureate tapusios I. Dumbrytės pavyzdys rodo, kad tai įmanoma, net labai sėkmingai. Kiek girdėjau, ji savo rankraštį siuntė į kelias leidyklas, kol buvo pastebėta ir priimta „Kitų knygų“ redakcijos. Beje, kartais mažesnės leidyklos nusprendžia išleisti tokių autorių kūrinius, tačiau leidyklos dydis ir vardas iš dalies lemia ir knygos pastebėjimo galimybę, jos prieinamumą knygynuose ir per tai sėkmę.

Neseniai skaičiau Venclovų muziejaus skelbto konkurso tekstus, kuriuos siuntė įvairaus amžiaus autoriai. Konkurso tema – Vilniaus legendos, tad konkurso dalyviai rengė tekstus apie kunigaikštį Vildaugą, Rožytę, kitas miesto personas. Kiek apmaudu, kad bendrame sraute yra daug kalbėjimo klišėmis, panašių sakinių konstrukcijų, štampų. Sakyčiau, kad jaunųjų autorių rašymo gebą šiek tiek sugadina mokykla – konkurso tekstuose būta nemažai didaktiško, patetiško kalbėjimo, tautiškų elementų sureikšminimo, jautėsi kūrybinės laisvės, savarankiško mąstymo stygius. Būtų galima svarstyti ir apie tai, kaip rašytojus veikia socialiniai burbulai ir bendravimas su kitais rašytojais. Man atrodo, kūrybinę drąsą ir laisvę lengviau išsiauginti, jei autorius geba išlaikyti tam tikrą distanciją ir puoselėja asmeninę erdvę.

– Kokybiška poezija – vienas nepopuliariausių žanrų tarp skaitytojų. Tačiau galbūt debiutuojantys, kūrybiški poetai šią situaciją pakeis? Minėjote, kad  didžiąją dalį dvyliktuko visada užima poezijos knygos.

– Nieko keisto, kad romanas yra populiariausias žanras, o poezija patinka mažesniam skaitytojų ratui. Nebent tai būtų populiarioji, „instagraminė“ poezija, kaip, tarkime, Kanados poetės Rupi Kaur kūryba, kuri yra universali, liečianti bendras patirtis, neturinti daug poteksčių, paslėptų kodų. Išties kokybiška poezija iš skaitytojų reikalauja įdirbio ir konteksto išmanymo. Jei lygintume su kinu, viena yra žiūrėti nuspėjamai struktūruotus holivudinius filmus, kita – arthausinį ar lėtąjį kiną, pavyzdžiui, Š. Barto filmus. Viskas priklauso nuo to, kiek laiko skaitytojas skiria literatūrai ir ko joje ieško. Tačiau nenoriu nuskambėti snobiškai – populiarioji literatūra taip pat reikalinga. Gerai, kad skaitytojai turi plačias galimybes rinktis, kas jiems tuo metu įdomiau ir priimtina.

Leidėjų nuotr.

Man atrodo, poezija ypatingai reikalinga ir paveiki šių dienų geopolitiniame fone. Antai vasario pabaigoje vykusioje knygų mugėje spontaniškai suorganizuotas Ukrainos palaikymo renginys, kurio metu skaityta ukrainiečių poezija – nuo Taraso Ševčenkos klasikinių tekstų apie karą iki šiuolaikinių autorių, kurie parašė tekstus karo priešaušryje ar jam prasidėjus. Šie poetiniai tekstai sulaukė daug dėmesio. Jais gausiai dalijamasi socialiniuose tinkluose, nes poezijos tekstas paprastai gana trumpas, bet turi didžiulę emocinę įkrovą. Vykęs eilėraštis gali palaikyti emociškai, padėti įsijausti į kito būsenas, paskatinti išgyventi dabartį, suteikti vilties ir stimulo judėti toliau.

– Šiandien gyvename didelės įtampos laikais – nuvarginti pandemijos, sulaukėme dar ir karo. Vis dėlto sakoma, kad vyraujant didžiulei įtampai gimsta geriausi meno kūriniai. Tad galbūt kitais metais galime sulaukti labai įtraukiančių karinių romanų ar panašių knygų, įkvėptų dabartinių įvykių?

– Ukrainoje tekstai, sklidini būsimo karo nuotaikų, rašyti dar prieš prasidedant Rusijos invazijai. Kalbėdamas apie Lietuvą, galiu pasakyti: poetė Jurgita Jasponytė sukūrė tekstą apie gniaužiančią karo įtampą, mirties artumą. Ar iš tokio pobūdžio tekstų galiausiai išeis atskiros knygos? Nesu tikras. Manau, kol kas karas labiau liks pavienių tekstų tema, nes sunku nuosekliai rašyti apie dalykus, su kuriais užmiegi ir pabundi, baimindamasis, kuo ir kada viskas baigsis. Kol kas realybės srautas stelbia literatūrą.

2021 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

Abėcėlės tvarka

1. Sandra Bernotaitė. Akys chimeros: romanas. Vaga, 2021.

2. Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

3. Ieva Dumbrytė. Šaltienos bistro: romanas. Kitos knygos, 2021.

4. Dainius Gintalas. Vienos vasaros giesmė: eilėraštis upė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

5. Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

6. Ramūnas Liutkevičius. Šokis įsuka šviesą: poezija. Bazilisko ambasada, 2021.

7. Gytis Norvilas. Akla valtis: eilėraščiai proza ir kiti įvykiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

8. Valdas Papievis. Ėko: romanas. Odilė, 2021.

9. Kornelijus Platelis. Korijantys veidrodžiai: eilėraščiai. Odilė, 2021.

10. Paulina Pukytė. Lubinas ir seradėlė. Apostrofa, 2021.

11. Undinė Radzevičiūtė. Minaretas ir 7: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

12. Tomas Vaiseta. Ch.: romanas. Baltos lankos, 2021.

Nuo 2015-ųjų metų „Pirmosios knygos“ konkurso serijos apipavidalinimui naudojamas Tomo S. Butkaus dizainas.

Pristatydamas knygą, S. Vasiliauskas rašo: „Žinau, kad mano senelis Stasys, ištremtas į Vorkutos lagerį, pasakodavo blatniesiems intriguojančias istorijas – kad nebūtų sumuštas, kad išgyventų. Turėjo būti geras pasakotojas. Išgyvenimo pasakotojas. O aš? Pasakoju bandydamas išgyventi? Matyt, taip teigti nebūtų tikslu ir sąžininga. Veikiau mokausi klausyti ir stebėti, bent truputį sulėtinti įvykius, patirti dabartį“.

Pasak rašytojo Vido Morkūno, knygos „Dabar aš ramiai papietausiu“ redaktoriaus, „Sauliaus Vasiliausko prozoje negirdėti dažnam iš jaunųjų būdingo egzaltuoto literatūrinio riksmo. Pirmoje savo knygoje autorius šneka, būtent šneka, negarsiu, bet aiškiai artikuliuotu, gyvu, autentišku balsu, o ironija čia – taikli lyg akupunktūros adatėlės, duriančios be skausmo, su meile“.

Prisimindamas savo pirmuosius kūrybinius bandymus ir pirmuosius tekstus, Saulius Vasiliauskas pasakoja: „Ankstyviausieji tekstai gimė mokykloje. Pirmoji „publikacija“ pasirodė dar 5-oje klasėje – žurnale vaikams „Žvaigždutė“.

Vadinosi tokiu holivudiniu pavadinimu „Gražuolė 2“ ir dramatiškai pasakojo apie katytę, nukritusią nuo laiptų ir vėliau užmigdytą veterinaro. Vėliau rašytus sentimentalius eilėraščius lietuvių kalbos mokytoja Rasa Baranauskienė korektiškai pašiepė ir pasiūlė pamėginti esė žanrą (ačiū, mokytoja!). Tų esė (menu pavadinimus – „Matematikė žuvis“, „Dantistė“, „Kėdė“, „Sostinėje nėra krokodilų“ ir pan.; pasirausęs sename PC savo nuostabai radau ir tekstą „Dienos miegas ir dienos pietūs“, susišaukiantį su pirmosios knygos pavadinimu) rašiau gana daug, ypač paveiktas Kęstučio Navako ir Sigito Parulskio eseistikos.

Iš lietuvių filologijos studijų anuometiniame Lietuvos edukologijos universitete prisimenu Vandos Juknaitės paskaitas. Sykį, gavęs jos kiek pabraukytus savo kuklius tekstus, radau įrašą: „Sveikinu, viščiukas išsirito!“, o kitame lape – „Dabar jau plaũk pats.“ Iki šiol jai, kaip ir daugeliui kitų literatūros katedros dėstytojų, esu nuoširdžiai dėkingas“.

S. Vasiliauskas gimė 1989-aisiais Vilniuje, augo Širvintose. Spausdinti tekstus – esė, apsakymus, miniatiūras – pradėjo atsikraustęs į sostinę. Šiuo metu jis studijuoja literatūrologijos doktorantūroje, aktyviai užsiima įvairiomis kultūrinėmis veiklomis ir, pasak jo paties, gainioja „kamuolį jaunųjų humanitarų, menininkų krepšinio komandoje „Egzistenciniai klausimai“.

Susitikti su autoriumi ir pasiklausyti jo skaitomų ištraukų iš knygos „Dabar aš ramiai papietausiu“ skaitytojai turės progą spalio 6 dieną, antradienį, 19 val. „Paviljone“ (Pylimo g. 21B, Vilnius). Vakaro metu savo kūryba dalysis ir naujas knygas pristatys poetai Mantas Balakauskas ir Nojus Saulytis. Vakaro vedėja poetė Aušra Kaziliūnaitė. Renginys nemokamas.

2020 m. "Pirmosios knygos" konkursui buvo pateikta 50 rankraščių – po lygiai prozos ir poezijos kategorijoms. Poezijos rankraščius vertino poetai Aidas Marčėnas, Erika Drungytė ir Gytis Norvilas. Prozos komisijos nariai – rašytojai Herkus Kunčius, Rasa Aškinytė ir Danielius Mušinskas. Lauros Kromalcaitės eilėraščių rinkinį "Mūsų čia niekad nebuvo" ir Sauliaus Vasiliausko prozos knygą "Dabar aš ramiai papietausiu" Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis dar šiais metais, jų leidybą iš dalies finansuoja Kultūros taryba.

Po konkurso rezultatų paskelbimo paklausinėjome būsimųjų knygų autorius S.Vasiliauską (S.V.) ir L.Kromalcaitę (L.K.).

– Laimėjote "Pirmosios knygos" konkursą, tai žinome, ką daugiau papasakotumėte apie save būsimiems kūrybos skaitytojams?

L.K.: Gimiau Kaune, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Marijampolėje – pakeliui į mokyklą sukūriau ir dalį knygoje esančių eilėraščių. Tuometėje aplinkoje buvo mažai dirgiklių, tad lengvai atsitraukiau nuo išorinio pasaulio – tada telefonu buvo galima tik paskambinti, o kalbėdavau irgi gan taupiai. Kaimynystėje gyveno upė, tiltas, agresyvoki jaunuoliai lakiniais batais ir ratais slampinėjančios benamės katės. Kartais visiems jiems jaučiu stiprius sentimentus. Paskui, nors vis dar buvau mažakalbė, mistiniu būdu baigiau komunikacijos studijas, o šiandien gyvenu, rašau ir dirbu Vilniuje. Pastaruoju metu mane labiausiai domina naivusis menas, persų manuskriptai ir vaikiškos knygos.

S.V.: Kaip ir visi debiutantai, visų pirma norėčiau, kad skaitytojai atsiverstų būsimą knygą, o žinios apie autorių telieka kur nors jos pabaigoje ar paraštėje (na, arba atsakymuose į kitus klausimus).

– O ką norėtumėte nuslėpti?

L.K.: Kurie eilėraščiuose atsispindintys įvykiai yra tikri, o kurie – ne.

S.V.: Nieko, esu atviras ir patiklus.

– Laura, paklausta, kaip reagavo sužinojusi, kad laimėjo konkursą, atsakė labai konkrečiai: "Nustebau – apsidžiaugiau." Sauliau, o kaip jūs reagavote į šią žinią?

S.V.: Pirmiausia pasiekė žinia, kad konkurso nelaimėjau. Natūralu, vėlesnę žinią sutikau su dviguba nuostaba, truputį suglumęs, it netikėtą rokiruotę, išgelbėjusią jau nurašytą partiją.

– Ką veikėte tuo metu, kai sužinojote, kad šiemet bus išleista jūsų pirmoji knyga?

L.K.: Kai ryte suskambo telefonas, ropščiausi iš patalų ir buvau bepradedanti eilinę dieną.

S.V.: Tuo metu sėdėjau prie kompiuterio, sklaidydamas archyvinius dokumentus ir skrebendamas klaviatūrą. Kelios akimirkos prieš netikėtą skambutį parašė žurnalistė iš mano gimtinės (Širvintų), norėdama susitarti dėl interviu "apie kelio pasirinkimą, mokslus, kūrybinį gyvenimą, veiklas" ir panašiai. Pasiūliau kalbėtis 27 d., t.y. per savo gimtadienį, o netrukus netikėtas skambutis virto kone gimtadienio dovana.

– Apibūdinkite keliais sakiniais savo pirmąją knygą. Apie ką ji?

L.K.: Apie prisiminimus, kurie dažnai virsta neapibrėžtomis, sapniškomis istorijomis – faktai ir detalės, žmonės ir gyvūnai, kuriuos kažkada pažinojau arba sugalvojau. Kad ir kaip būtų, juos vienaip ar kitaip pažįstame visi – jie liudija apie svarbiausias neišvengiamybes: susitikimus, išsiskyrimus, mirtį. Apie saugios distancijos tarp savęs ir kasdienos išlaikymą. Ir apie tą jausmą, kad mūsų čia iš tikrųjų galbūt niekuomet ir nebuvo.

S.V.: Knyga sudaryta daugiausia iš trumpų tekstų, rašytų skirtingu laiku ir įvairiomis aplinkybėmis. Aišku, galima būtų sukurpti visokių gražių metaforų ir išvedžiojimų, bet knyga vis tiek yra (bus) apie mane ir kitą, santykį su išoriniu pasauliu, nerimą ir laukimą, įvairias kasdienybės įtampas ir bandymus iš jų išsprūsti, patirti estezę.

Lietuvos rašytojų sąjungos konkursas suteiks galimybę S.Vasiliauskui ir L.Kromalcaitei savo kūrybą pristatyti plačiam literatūros mylėtojų ratui.

– Kada parašėte pirmąjį tekstą? Kas jums yra rašymas?

L.K.: Rašyti pradėjau seniai, o eilėraščius rodyti kitiems – tikriausiai 8-oje klasėje. Kodėl rašau, negaliu atsakyti ir šiandien. Tikriausiai įvardyčiau kaip būtinybę – nesvarbu, kad ir kuo būtum užsiėmęs, kartais įspūdis ar veikėjas iš pradžių iškyla mintyse, o paskui braunasi į popieriaus lapą (dažniausiai tai būna parduotuvės čekiai). Niekas neatsiklausia, ar tau to reikia, ar tu nori – tiesiog neturi pasirinkimo. Kitą dieną ateina dar viena eilutė ar įvaizdis – taip lipdosi eilėraščio kūnas.

S.V.: Rašymą siečiau su saviieška ir mokymusi prabilti (suvokti pasaulį) naujai. Teksto kūrimo procesas sykiu yra ir darbas, ir terapija, ir ugdymasis, ir stebėjimas, ir labiau pavykusio kūrinio atveju – stebėjimasis.

Ankstyviausi tekstai gimė mokykloje. Pirmoji publikacija pasirodė dar 5-oje klasėje – žurnale vaikams "Žvaigždutė". Vadinosi tokiu holivudiniu pavadinimu "Gražuolė 2" ir dramatiškai pasakojo apie katytę, nukritusią nuo laiptų ir vėliau užmigdytą veterinaro. Vėliau rašytus sentimentalius eilėraščius lietuvių kalbos mokytoja Rasa Baranauskienė korektiškai pašiepė ir pasiūlė pamėginti esė žanrą (ačiū, mokytoja!). Tų esė (menu pavadinimus – "Matematikė žuvis", "Dantistė", "Kėdė", "Sostinėje nėra krokodilų" ir pan.; pasirausęs sename PC, savo nuostabai, radau ir tekstą "Dienos miegas ir dienos pietūs", susisiejantį su naujojo rankraščio pavadinimu) rašiau gana daug, ypač paveiktas Kęstučio Navako ir Sigito Parulskio eseistikos. Netgi buvau sudaręs rankraštį ir dalyvavau "Pirmosios knygos" konkurse, rodos, 2009-aisiais, tuo metu, kai ėmiau skelbti pirmąsias rimtesnes publikacijas kultūrinėje spaudoje. Tada dar vykdavo konkurso dalyvių kūrybos aptarimai, ir vienas komisijos narys, demonstratyviai pavartęs kelis rankraščius, visiems susirinkusiems pasiūlė kažką panašaus: "Meskite tas rašliavas, susiraskite normalų darbą, antrąsias puses ir laimingai gyvenkite" (!). Nemažai dalyvavusiųjų taip ir pasielgė, vienas kitas (tikrai buvo Ernestas Noreika, jį ir kitus užfiksavo su fotoaparatu sukiojęsis Regimantas Tamošaitis) – dabar literatūros lauke jau įsitvirtinęs autorius. Vėliau vyko visokie literatūrinės iniciatyvos-sambūriai, padėję pažvelgti į savo tekstą ne kaip į kūdikį, o kaip į savarankišką kalbos, literatūros objektą.

Iš lietuvių filologijos studijų anuometiniame Lietuvos edukologijos universitete prisimenu Vandos Juknaitės paskaitas. Sykį, gavęs jos kiek pabraukytus savo kuklius tekstus, radau įrašą: "Sveikinu, viščiukas išsirito!", o kitame lape – "Dabar jau plaũk pats." Iki šiol jai, kaip ir daugeliui kitų literatūros katedros dėstytojų, esu nuoširdžiai dėkingas.

– Kas yra pirmasis jūsų kūrybos skaitytojas? Ar nebijote kritikos?

L.K.: Pirmoji mano eilėraščius skaitė lietuvių kalbos mokytoja, kuri supažindino su tais poezijos autoriais, kurie, deja, nebuvo įtraukti į vadovėlius. Kalbant apie kritiką, manau, kad ji vertingiausia tada, kai yra auginanti. Ir jeigu nusprendi savo kūryba dalytis su kitais, tau neišvengiamai turėtų rūpėti, ką apie ją galvoja skaitytojai.

S.V.: Įtariu, kad tekstai aktualesni daugmaž mano kartai, jaunimui (tiesa, 20-mečiui aš turbūt jau nebe toks ir jaunimas), nors, jei komisija atrinko, gal šį tą įdomaus čia įžvelgs ir patyrusio skaitytojo akis. Konstruktyvios tekstų kritikos veikiau ne bijau, o laukiu. Prisibijau tėvų, giminių kritikos! (Antai tėvas, sužinojęs naujieną apie mano "Pirmąją knygą", paklausė: "Konkursą laimėjai, o knygą ar parašei?").

– Ką mėgstate skaityti? Kokius rašytojus įvardytumėte kaip savo autoritetus?

L.K.: Paskutinė grožinė knyga, palikusi įspūdį, – Arnono Grunbergo "Fantomo skausmas". Kalbant apie mėgstamus autorius, į galvą ateina šios pavardės: Ota Pavelas, Ianas Banksas, Miloradas Pavičius, Richardas Brautiganas, Philipas Larkinas, Rae Armantrout, C.A.Conradas. Man patinka jų kuriama realybė ir tyčinis, kartais kraštutinis naivumas.

S.V.: Mėgstu kalbos ir naratyvo požiūriu koncentruotą, suveržtą rašymą, vengiantį dekoracijų, estetinio pertekliaus. Iš lietuvių prozos imponuoja Danutės Kalinauskaitės, Vido Morkūno, Undinės Radzevičiūtės, Andriaus Jakučiūno, Mariaus Ivaškevičiaus kūryba (iš vyresnių – Juozo Apučio, Icchoko Mero, Sauliaus T.Kondroto, Jurgio Kunčino, V.Juknaitės); savo šmaikštumu ir nebūdinga mūsų laukui pozicija traukia Antano Šileikos asmenybė ir trumpieji tekstai; kontekste kitoniški, bet aktualūs Paulinos Pukytės, Jono Žakaičio, Valentino Klimašausko tekstai. Svarbi ir jau minėtoji K.Navako ir S.Parulskio, taip pat Giedros Radvilavičiūtės, Dalios Staponkutės eseistika. Kalbant apie užsienio literatūrą, savo laiku nemenką įtaką darė Bohumilo Hrabalo "Aš aptarnavau Anglijos karalių" ir Guenterio Grasso "Šuniški metai"; taip pat Johno Pilcho, Jeano P.Sartre̕'o, Samuelio Becketto, Charleso Bukowskio, Daniilo Charmso, Jono Fosse, Etgaro Kereto, Oto Pavelo trumpoji proza, daugelis Milano Kunderos, Witoldo Gombrowicziaus ir Svetlanos Aleksijevič knygų. Toliau reikėtų vardyti ne mažiau svarbius dienoraščius, psichologinę, sociologinę, įvairią akademinę lektūrą ir, žinoma, poeziją, kurią kartkartėmis mėginu versti iš vokiečių ir anglų kalbų.

„Toliau nei vandenynas“ – pirmasis autoriaus romanas, kuriame jis prisiliečia prie paslapties, gaubiančios pradingusiuosius, ir, užuot konstatavęs faktus ar pateikdamas atsakymus, užduoda klausimus: kodėl žmogus keliauja, kas jį verčia rinktis savo kelią, kokios priežastys lemia pasirinkimus, ir, galų gale, kas įvyksta su žmogumi, kai jis pradingsta?

N. Kairio romanas „Toliau nei vandenynas“ lapkričio 21 dieną 18 val. bus pristatytas Kauno Centriniame knygyne, o drauge su autoriumi pristatyme dalyvaus literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas. Knygos dizainą kūrė dailininkas Jurgis Griškevičius, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

N. Kairio romano pagrindinė figūra – jaunuolis, išsiruošęs į piligriminę kelionę ir dėl vienų ar kitų priežasčių „dingęs be žinios“. „Toliau nei vandenynas“ – dienoraščio forma aprašyta piligriminė kelionė, kuri leidžia pagrindiniam knygos veikėjui ne tik reflektuoti save patį, bet kartu kaleidoskopiškai apžvelgti ir jį supantį išorinį pasaulį. Veikėjo kelionė prasideda Vilniuje ir per visą Europą tęsiasi į vakarus iki Atlanto vandenyno.

Vilnius, kaip vėlių, šmėklų, pamėnų miestas, romane atsiskleidžia kaip esminė vieta, kuri praranda konkrečias geografines koordinates ir virsta veikiau namų tropu. Viso romano metu lieka abejonė, ar personažas iš tiesų paliko Vilnių. Intrigą aštrina dvilypis personažo charakteris: nuolatinis svyravimas, puolimas į kraštutinumus ir kartu puoselėjamas dvasingumas.

Knygos veiksmas vyksta 2010 m. kovo-balandžio mėnesį ugnikalnio Islandijoje išsiveržimo fone, taigi persipynę mikro ir makro įvykiai kuria dramatinę įtampą: pasaulio pabaiga išryškėja ne kaip visą planetą apėmusi katastrofa, o pirmiausia kaip asmeninė tragedija. Be to, konkreti data leidžia fiksuoti ir aprašyti atitinkamą istorinį laikotarpį, turintį ne tik aibę įvairiausių tik jam būdingų laiko žymenų, kurios, neaprašytos dėl pasikeitusių aplinkybių, tiesiog išnyktų, bet kartu yra tarsi įžanga į nuo 2011 m. prasidėjusius reikšmingus sociopolitinius įvykius, suteikusius istorinę tapatybę šiuolaikiniam žmogui.

Šis romanas galėtų prasidėti taip: 2010 m. kovo 9 d. išėjo iš namų Vilniuje ir iki šiol negrįžta. Knygos herojus leidžiasi į piligriminę kelionę pėsčiomis: palikęs už nugaros gimtąjį miestą ir mylimą žmogų, keliauja autostopu, o vėliau – su padirbtais traukinių bilietais į Europos pietus. Kankinamas abejonių ir baimių, nuolatos pasinerdamas į pasaulio svaigulį, sutikdamas kelyje įvairiausių žmonių ir klausydamas jų neįtikėtinų istorijų, retkarčiais patirdamas gyvenimo pilnatvę, jis pamažu ima suprasti, ką iš tiesų reiškia eiti viena koja žemėje, o kita – dangumi. Tuo tarpu Islandijoje išsiveržia ugnikalnis. Kas tai – pikta lemiantis ženklas ar, priešingai, viltis, kad net ir tuomet, kai atrodo, jog nėra kelio atgal, tavęs visąlaik kas nors laukia grįžtant?

N. Kairys – rašytojas, vertėjas, kino kritikas, žmogaus teisių dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojas, dėstytojas. Rašydamas autorius derina skirtingas disciplinas ir lygmenis: literatūros tradiciją, antropologiją, filosofiją ir asmenines patirtis. Jo prozos kūriniai – antropologinės fikcijos – ir publicistiniai tekstai (recenzijos, straipsniai, interviu) spausdinami pagrindiniuose Lietuvos kultūros leidiniuose. „Toliau nei vandenynas“ – pirmasis autoriaus romanas.

Romano pristatymas vyks lapkričio 21 d. (ketvirtadienį) 18 val. Kauno Centriniame knygyne „Pegasas“. Visi maloniai kviečiami dalyvauti.

Jaunimas Lietuvoje vis dažniau vartoja užsienio kalbos sąvokas vietoje lietuviškų, tačiau tarmiškai kalba geriau nei jų tėvai – taip apie lietuvių kalbos iššūkius ir dabartinį jos vartojimą kalba lituanistai. Pasak jų, pribrendo laikas keisti lietuvių kalbos mokymo programą.

„Lietuvių kalboje nyksta kalbos sąvokų kūrimo raumenys. Labai dažnai susiduriame su tokia situacija, kai jaunas žmogus, pradėjęs kalbėti abstrakčiai, mintis ima reikšti anglų kalba. Tai – didžioji problema. Ką mes čia turime daryti? Pirmiausia, visi kartu turime keisti požiūrį į kalbą“, – sakė Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė.

Svarstoma, kada ir kaip keisti lietuvių kalbos mokymo programą mokykloje, esą kalba keičiasi, su ja vis daugiau susiduriame dirbdami kompiuteriu, todėl būtent technologijas reikia pasitelkti mokant.

„Robotas kai kuriais atvejais, su didele pagarba žmonėms, lenkia savo kantrumu, tikslumu ir emocijų kitiems rodymu. Buvęs įsisenėjęs mechanizmas, – kad mokytojas turi stovėti, kalbėti, o vaikas turi sėdėti, klausyti ir neklausinėti, – jau seniai sugriuvęs“, – kalbėjo „Robotikos akademijos“ įkūrėjas Saulius Vasiliauskas.

Pasak lituanistų, apklausus vyresnių klasių gimnazistus, pastebima, kad jaunimas linkęs kalbėti tarmiškai, taip net susirašinėja žinutėmis ir esą tarmę moka geriau nei tėvai.