Buvęs Konservatorių frakcijos narys Kristijonas Bartoševičius iš Seimo spruko dar sausio pabaigoje. Tą pačią dieną pranešta apie jo atžvilgiu pradėtą tyrimą dėl galimų seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius vaikus. Šiuo metu nukentėjusiaisiais pripažinti keturi asmenys, tuo metu buvę mažamečiai arba nepilnamečiai. Tyrimas – užtruko.

„Norime informuoti, kad jau šiandien ikiteisminio tyrimo byla, kurioje K. Bartoševičius kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu, vežama į Panevėžio apygardos teismą“, – spaudos konferencijoje antradienį paskelbė generalinė prokurorė Nida Grunskienė.

Prokurorė paskelbė, kad K. Bartoševičius kaltinamas dėl dviejų seksualinio prievartavimo ir keturių jaunesnio nei 16 metų amžiaus asmens tvirkinamųjų veiksmų epizodų, taip pat dėl keturių mažamečių vaikų nesunkaus sveikatos sutrikdymo epizodų.

Viešojoje erdvėje skelbta, kad seksualiniai nusikaltimai galimai padaryti vaikų vasaros stovyklose. Institucijos ėmėsi tikrinti vaikų stovyklas, ar čia dirbantys asmenys nėra teisti dėl panašių nusikaltimų.

Tai parodo, kaip sunku yra išnešti tą situaciją iš šeimos, kaip sunku yra pasakyti, kas vyksta šeimoje, bet džiaugiuosi, kad vaikai pasitiki, praneša.

„Patikrintos šešios stovyklos. Džiugu, kad dvi stovyklos turi visus reikalingus duomenis ir yra atlikę patikras arba gavę pažymas visų suaugusių žmonių, esančių stovykloje, atžvilgiu. Keturios stovyklos dar turi patikslinti savo duomenis ir pateikti papildomą informaciją“, – sakė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Seksualinis smurtas prieš vaikus, pasak policijos vadovo, išlieka rimta problema.

„Atvejų prieš mažamečius vaikus daugėja ir dalis vėlgi tenka vadinamajai artimai aplinkai. Tos informacijos iš kaimynų, iš darželių, mokyklų administracijos niekada nebus per daug“, – teigė generalinis komisaras Renatas Požėla.

Specialistai negali nustatyti, ar smurto atvejų prieš vaikus daugėja, tačiau faktas, kad žmonės kasmet vis dažniau ryžtasi apie tai pranešti. „Smurto atvejų pranešimų turime virš 30 proc. daugiau“, – skaičiavo I. Skuodienė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Dažniau apie smurtą artimoje aplinkoje pasipasakoti tarnyboms sutinka ir patys vaikai, tačiau pastebima, kad tą jiems padaryti vis dar labai sunku. „Vaikai labai saugo savo anonimiškumą ir tėvų anonimiškumą, nepriklausomai nuo elgesio. Tai parodo, kaip sunku yra išnešti tą situaciją iš šeimos, kaip sunku yra pasakyti, kas vyksta šeimoje, bet džiaugiuosi, kad vaikai pasitiki, praneša“, – pasakojo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.

Kad vaikams būtų kuo mažiau streso bendraujant su specialistais, institucijos pasirašė susitarimą dėl pagalbos nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams.

„Kad vaikai, kurie ir šiaip seksualinio smurto atveju patiria nežmoniškus išgyvenimus, papildomai su jais daugiau nebesusidurtų tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu, ir visos institucijos darytų viską, kad kuo mažiau kartų reikėtų vaiką apklausti, kad jis ir jo artimieji patirtų kuo mažiau papildomų traumų“, – susitarimo tikslus vardijo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

„Visi pareigūnai ir tarnautojai žinos, kodėl ir ką jie daro, ir tada vaikui nereikės viso to iškentėti. Deja, iš savo skundų, tai, ką mūsų įstaiga gauna, tokių situacijų yra, ir todėl, matyt, tie susitarimai ir reikalingi – kad visi žinotų, kada, kur, ką turi pateikti, kada turi sureaguoti“, – aiškino Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Vis dėlto, teisėsaugininkai priduria, kad būna visko. Toli gražu ne visi pranešimai apie smurtą prieš vaikus pasitvirtina. „Pasitaiko tokių atvejų, kuomet informuojama apie smurtą iš vieno iš tėvų, tačiau, atlikus tyrimą, paaiškėja, kad ta informacija apkaltinant vieną iš tėvų smurtu buvo pateikta, todėl, kad atsisakė tėvai nupirkti vieną ar kitą brangesnį daiktą“, – pasakojo N. Grunskienė. 

Per pirmąjį šių metų pusmetį gauti daugiau kaip 2 tūkst. pranešimų apie galimą smurtą prieš vaikus. Iš jų net 1,5 tūkst. – dėl fizinio smurto, o 200 vaikų pranešė apie seksualinį išnaudojimą.

„Norime informuoti, kad jau šiandien ikiteisminio tyrimo byla, kurioje K. Bartoševičius kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu, vežama į Panevėžio apygardos teismą“, – spaudos konferencijoje paskelbė generalinė prokurorė.

Prokurorė paskelbė, kad K. Bartoševičius kaltinamas dėl dviejų seksualinio prievartavimo ir keturių jaunesnio nei 16 metų amžiaus asmens tvirkinamųjų veiksmų epizodų, taip pat dėl keturių mažamečių vaikų nesunkaus sveikatos sutrikdymo epizodų.

LNK reportažas:

„Tvirkinamaisiais ir seksualinio prievartavimo veiksmais šiems nepilnamečiams ir mažamečiams buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas“, – sakė N. Grunskienė.

Nida Grunskienė. L. Balandžio / BNS nuotr.

Generalinė prokurorė patvirtino, kad K. Bartoševičius kaltę neigia.

Kaip skelbia prokuratūra, pernai lapkritį pradėtame ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys „leidžia pagrįstai manyti, kad ištirtos nusikalstamos veikos galimai buvo įvykdytos kaltinamajam esant Seimo nariu“.

Nukentėjusiais yra pripažinti keturi asmenys, tuo metu buvę mažamečiais arba nepilnamečiais.

Tvirkinamaisiais ir seksualinio prievartavimo veiksmais šiems nepilnamečiams ir mažamečiams buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Į kausimus, kur ir kada buvo padarytos nusikalstamos veikos, koks nukentėjusių vaikų amžius ir lytis, generalinė prokurorė neatsakė, argumentuodama siekiu apsaugoti nukentėjusių vaikų konfidencialumą.

N. Grunskienė tik patvirtino, kad nusikalstamos veikos buvo atliekamos per ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį, o šioje byloje yra vienas kaltinamasis – K. Bartoševičius.

„Kaltinamasis aktas perduotas vienam kaltinamajam, t. y. K. Bartoševičiui, buvusiam Seimo nariui“, – patvirtino prokurorė.

K. Bartoševičiui lieka galioti anksčiau skirtos kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti, uždraudžiant bendrauti su nurodytais asmenimis, ir dokumentų paėmimas.

Ikiteisminis tyrimas buvo baigtas liepos 5 dieną, tuomet ikiteisminio tyrimo medžiaga perduota susipažinti proceso dalyviams.

Kaip sakė N. Grunskienė, Baudžiamasis kodeksas  už seksualinį prievartavimą numato laisvės atėmimą nuo 3 iki 15 metų, už jaunesnių kaip 16 metų asmenų tvirkinamuosius veiksmus – laisvės atėmimą iki 5 metų, o dėl sveikatos sutrikdymo numatytos švelnesnės bausmės.

Nida Grunskienė. L. Balandžio / BNS nuotr.

Prokuratūra K. Bartoševičiui vasario 1 dieną pateikė įtarimus dėl galimo nepilnamečio ir mažamečio asmens seksualinio prievartavimo bei tvirkinimo prieš keturis asmenis, nusikaltimai, kaip įtariama, įvykdyti jam esant Seimo nariu.

Naujienų portalas „Delfi“ skelbė, kad įtariama, jog K. Bartoševičius tvirkino berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ auklėtinius.

Ikiteisminį tyrimą dėl galimo nepilnamečių ir mažamečių seksualinio prievartavimo bei tvirkinimo prokuratūra atliko nuo pernai lapkričio.

Įtarimai K. Bartoševičiui pateiktį vasarį, Seimo nario mandato jis atsisakė sausio pabaigoje.

Vėl prisimintas net keletą metų Seimo stalčiuose gulėjęs seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Kas nors pasikeitė, o gal tik žinomos pavardės paskatino drąsiau kalbėti?

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvoje buvo užfiksuota 50 nusikaltimų, susijusių su artimoje aplinkoje patirta seksualine prievarta, o 2021 m. – 47. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. veiklos ataskaitos duomenimis, užfiksuoti 239 galimai seksualinį smurtą patyrusių vaikų atvejai. Praėjusiais metais registruoti 247 tokie nusikaltimai, nukentėjo 236 vaikai.

„Kalbant apie pačią nusikaltimų gausą, nemanau, kad 2023-ieji kažkuo skiriasi nuo kitų metų. Gal tik tuo, kad išplaukė į paviršių žinomesnės pavardės. Kažkodėl visuomenę labiau jaudina, jei sužinoma, kad atsakomybėn patrauktas koks nors politikas, prokuroras ar kunigas, tačiau mūsų komanda jau seniai nemato skirtumo tarp šių veikėjų ir kokio vienkiemio gyventojo, bedarbio ar eilinio inžinieriaus sadistiško elgesio su savo ar svetimais vaikais. Na, gal vis dėlto pasitaisysiu, tas skirtumas – ne nusikaltimo pobūdis, bet kas atsitinka, kai paslaptys iškyla į viešumą. Sutikite, tikrai nesame girdėję, kad koks aukštas pareigas užimantis dvasininkas, duodamas interviu būriui šalies žurnalistų, su rūpesčiu atsilieptų apie niekam nežinomo vaikų prievartautojo dvasinę būseną – „jis labai prislėgtas, sutrikęs, bendrauju su juo žinutėmis“. Ne, taip jis sakys tik apie saviškį“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu  centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras.

Ji atkreipė dėmesį, kad kai kurie pastarieji skandalai kilo tik dėl žurnalistų atliktų tyrimų, nes būtent su jais susisiekė aukos ar jų artimieji ir papasakojo apie savo patirtis.

„Taip vyksta visame pasaulyje, Lietuva – ne išimtis. Nors, žinoma, be galo liūdna, kad teisėsauga, esu įsitikinusi, valdanti beveik visą informaciją, nemato reikalo apie tai informuoti visuomenės, laiko visuomenės domėjimąsi ir interesą nesvarbiais, trukdančiais tyrimams. Pavyzdžiui, pabandykite sužinoti, kiek per pastaruosius penkerius metus Kauno apskrityje buvo pateikta kaltinimų dėl vaikų prievartavimo ar tvirkinimo kad ir tiems patiems dvasininkams ir jų bendradarbiams. Nereikia pavardžių, bylų detalių, užtenka skaičiaus. Esu įsitikinusi – to jūs nesužinosite“, – pastebėjo K. Mišinienė.

Požiūris: anot K. Mišinienės, visuomenę labiau jaudina, kai atsakomybėn patraukiamas žinomas asmuo. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Prievartos atpažinimas

Į Kauno apygardos prokuratūros 1-ąjį baudžiamojo persekiojimo skyrių suplaukia visi vaikų seksualinės prievartos tyrimai Kauno regione. Skyriui vadovaujanti prokurorė Auksė Lipkevičienė pokalbį pradėjo nuo naujausios statistikos.

„12 val. duomenimis, atliekame 65 ikiteisminius tyrimus nuo šių metų pradžios, 25 ikiteisminiai tyrimai nutraukti, šešiolika tyrimų perduota į teismą. Tai gana didelis skaičius“, – pauzę, pasakiusi skaičius, padarė prokurorė ir įvardijo priežastis.

„Manau, kad pradėta labai daug kalbėti apie vaikų seksualinę prievartą, nes balandis buvo mėnuo prieš vaikų seksualinę prievartą, bylos gal ne taip išsamiai nušviečiamos, bet apie jas netylima. Prokuratūros tinklalapyje, neatskleisdami duomenų, skelbiame apie pabaigtus ikiteisminius tyrimus. Tai padėjo – žmonės pradėjo atpažinti seksualinę prievartą“, – nuomone dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė neatmetė prielaidos, kad kartais policija ir prokuratūra yra stigmatizuojama – ai, vis tiek nieko neišsiaiškins. Tačiau matydami, kad tyrimai vyksta, skelbiami apkaltinamieji nuosprendžiai, žmonės drąsiau kreipiasi.

„Kitas momentas – labai paplitę nusikaltimai elektroninėje erdvėje. Tai mūsų skaudžiausia rykštė. Farmacininkai sako, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Ta pati situacija dėl interneto. Jis yra gėris renkant duomenis, susipažįstant su reikalingais dalykais, plečiant akiratį, bendraujant, bet mes, teisėsaugos atstovai, matome kitą pusę. Per susirašinėjimo platformas plaukia srautas pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami vaikai. Tai irgi didina nusikalstamų veikų skaičių“, – šokiruojančią statistiką aiškino prokurorė.

Liūdniausia, kad nusikalstamos veikos elektroninėje erdvėje padaromos iš nežinojimo. Pavyzdžiui, prokuratūra gauna pranešimą iš JAV centro, kuris registruoja ir stebi, kad nebūtų platinama vaikų pornografija. Tarkime, Rugiagėlių kaime yra abonentas, kuris įkėlė į savo paskyrą vaikų pornografijos. Prokurorai pradeda ikiteisminį tyrimą, vyksta pas paskyros naudotoją. Ateina garbaus amžiaus žmogus.

„Mes jam rodome jutube vaizdą su minima pornografija. Klausiame, kas tai? Žmogus sutrikęs sako: „O Dieve, juk čia mūsų Jurgelis šoka nuogas.“ Vadinasi, vaikai, paveikti socialinių tinklų, platformų „TikTok“ ir pan., kartoja, ką mato, filmuoja save nuogi ir nežinodami, kaip tinkamai ir saugiai elgtis internete, platina tą savo nusifilmuotą vaizdelį“, – kasdienybės grimasomis dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė įsitikinusi, kad būtina vaikus laiku šviesti. Vaikai nuo mažų dienų turi žinoti, kas yra internetas, kur jo gėris ir blogis, ką galima daryti ir ko ne.

Tyrimų atomazgos

Remiantis prokurorės pateikta statistika, nuo šių metų pradžios kas savaitę nutraukta po vieną ikiteisminį tyrimą dėl galimos vaikų seksualinės prievartos. Anot A. Lipkevičienės, nutrauktas ikiteisminis tyrimas nėra blogis.

„Nutrauktas tyrimas reiškia, kad nusikaltimas neįvyko, tai irgi yra gerai. Tai nereiškia, kad mes nesurinkome duomenų, tai reiškia, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo toks faktas. Dar ir dėl to pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius didėja“, – aiškino prokurorė A. Lipkevičienė.

Švietimas: prokurorė A. Lipkevičienė įsitikinusi, kad vaikai nuo mažų dienų turi žinoti, kas, kiek ir kur gali prie jų liestis, tai pat ir interneto juodąsias paslaptis. Regimanto Zakšensko nuotr.

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė kiek kitaip vertino tyrimų nutraukimą. „Centre mes visada labai jautriai reaguojame į nutrauktus ikiteisminius tyrimus, ypač dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus. Galbūt prokurorams su tyrėjais tai atrodo eilinė situacija, na, nepavyko surinkti įrodymų, kažkas kažko nepatvirtino, tikrai neisime į teismą su tokiais įrodymais. Tačiau aukos atžvilgiu tai yra didelė drama, neretai lydinti vaiką ilgus metus: tu sakei netiesą, viską išsigalvojai. Jeigu skriaudėjas gyvena šalia, įsivaizduojate šio triumfą ir ką reiškia toliau būti kartu?“ – kitą medalio pusę minėjo K. Mišinienė.

Seksualinis vaiko skriaudėjas dažnu atveju – ne iš tarpuvartės iššokęs prievartautojas, dažniausiai seksualinė prievarta vyksta artimoje erdvėje. K. Mišinienė pastebėjo, kad, deja, vis dar nėra gerai veikiančių procedūrų, kai liudijanti auka yra nedelsiant perkeliama iš tos aplinkos, apsaugoma nuo likusių šeimos narių, neretai ir paties smurtautojo poveikio.

„Ar gali būti didesnis sukrėtimas vaikelio gyvenime, nei patirti seksualinį smurtą iš artimo žmogaus? O jeigu dar tai trunka ne vienus metus? Tie atvejai, prie kurių dirbame, lydime aukas viso teisinio proceso metu, organizuojame reikalingas paslaugas, yra sukrečiantys, kartais net verčiantys abejoti mūsų visuomenės ateitimi – kaip galima, pavyzdžiui, niekam nepastebėti trejus metus prievartaujamų vienoje šeimoje vaikų, kai visi gyvena ankštame daugiabutyje? Vaikai lanko darželius ir mokyklas, jie nuolat serga, yra nelaimingi. Deja, tyli ir vaikų motina, ilgus metus pati kentėjusi sutuoktinio smurtą. Teisme ji tvirtino nieko nežinojusi, ką šis išdarinėjęs su juodviejų vaikais, kai ji išeidavusi į darbą“, – pasakojo K. Mišinienė.

Teisė žinoti

Vis dėlto akivaizdu, kad dalies visuomenės požiūris į seksualinius nusikaltimus prieš vaikus keičiasi. Savo nepakantumą visuomenė pademonstravo degalinėje pastebėjusi galimą pedofilą, apsupusi įtarimų sukėlusio asmens namą reikalavo pareigūnų rasti galimą auką.

Prieš kelis dešimtmečius visuomenei padedant buvo išaiškinti garsaus pedofilo Ervydo Čekanavičiaus nusikaltimai. Kaimynai rūsyje rado fotojuostelių, kuriose E. Čekanavičius fiksavo apsvaigintus berniukus ir savo žaidimus su jais.

Šiandienos įstatymai griežti, saugant nukentėjusiųjų tapatybes seksualinės prievartos bylos teismuose nagrinėjamos už uždarų durų, o pranešimuose apsiribojama tik faktu apie priimtą sprendimą. Visuomenės nepasiekia seksualinio vaikų išnaudotojo priemonių arsenalas, sukauptas patirčių lobynas, todėl dažnas sunkiai įsivaizduoja pedofilo vilionių lipnumą.

„Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras, žinojimas tik sukels sumaištį ir pan. Neretai susiduriame su kategorišku nenoru dalytis informacija dar ir tada, kai siekiama paslėpti savo klaidas, kad ir tų pačių apklausų metodus, galimą korupciją, nagrinėjimo vilkinimą“, – įsitikinusi KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Prokurorė A. Lipkevičienė kalba apie dvi medalio puses. Kai visuomenė nežino įvykio detalių, regis, nėra kaip apsisaugoti, nežinai, kaip veikia nusikaltėlis.

„Pasakiusi, kad Lietuva labai maža, neatrasiu Amerikos. Jei mes pradėsime viešinti detales, labai didelė tikimybė, kad kažkas kažką identifikuos, atseks vietovę; jei nusikaltimas įvykdytas kaime, kuriame kokie penki namai, nurodysime, kiek šeimoje vaikų, gali identifikuoti vaiką. Ar tai gerai? Manau, kad ne“, – pastebėjo prokurorė.

A. Lipkevičienė prisiminė Kaune įvykusį plėšimą. Buvo patekta į garažą ir pavogtas automobilis, tačiau nusikaltimas įvykdytas identiškai, kaip buvo rodyta seriale „Komisaras Reksas“. Ar, viešindami detales, neįteiksime dovanėlės nusikaltėliui?

„Net nežinau, bet turbūt kaltinimas vaiko seksualine prievarta yra baisesnis nei kito žmogaus gyvybės atėmimu, nes, tarkime, nužudymo atveju gali galvoti apie kažkokią situaciją – gal gynėsi, dar kažką, o čia nusikaltimas padaromas tyčia, t. y. žmogus suvokia, ką jis daro, ir siekia to, – pastebėjo prokurorė. – O jei įtarimai nepasitvirtins? Galime kalbėti apie to žmogaus, dėl kurio įtarimai nepasitvirtino, gyvenimą ir padarinius.“

Anot prokurorės, visur turi būti pusiausvyra, visi turi dirbti savo darbą ir labai atsakingai žiūrėti, kokia žinią skleidžia. Turėtų būti akcentuojama, kad tokie nusikaltimai išaiškinami, todėl nukentėjusieji neturėtų bijoti kreiptis į teisėsaugą.

Apsaugoti nuo išgyvenimų

Labai svarbus vaidmuo minimuose nusikaltimuose tenka teismui. Apkaltinamasis nuosprendis aukas veikia kone kaip terapija. Po teismo priimto verdikto, regis, būtų galima plačiau papasakoti seksualinio nusikaltėlio veikimo planą, tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Judita Sungailaitė pažvelgė dar iš kitos pusės.

Nuomonė: teisėja J. Sungailaitė sutinka, kad seksualinių nusikaltėlių registras reikalingas, tačiau abejonių kelia viešumo galimybės. Kauno apygardos teismo nuotr.

„Nusikaltimų aukų teisių direktyva įpareigoja visas institucijas aukas apsaugoti nuo pakartotinių neigiamų išgyvenimų. Kaip ir šių bylų specifika, taip ir jose esantys nukentėję asmenys ypač jautriai reaguoja į bet kokius įvykius, susijusius su patirtu smurtu. Įsivaizduokime situaciją, kad, pavyzdžiui, teismas pateikia detalesnę informaciją žiniasklaidai, aišku, be nukentėjusiojo asmens identifikacinių duomenų, ir ši situacija vėliau paskleidžiama viešai. Ar turėtų kilti abejonių, kokius jausmus turės išgyventi nukentėjusysis ar jo šeimos nariai, žiūrėdami reportažą per žinių laidą arba skaitydami apie tai populiariame tinklalapyje? Akivaizdu, kad, net ir nenurodant identifikacinių duomenų, nukentėjusiajam, jo šeimos nariams atrodys, kad visi tikrai suprato, jog čia kalbama apie jį. Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas, yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis“, – aiškino J. Sungailaitė.

Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis.

Teisėja tvirtino gerbianti visuomenės norą žinoti, tačiau tokiose situacijose prioritetas teikiamas nukentėjusiems asmenims, jų privatumui ir saugumui. Kalbant apie galimus išsamesnės informacijos sklaidos būdus, sunku surasti visų interesus užtikrinantį būdą.

Duomenų patikimumas

Priimant sprendimą labai svarbus duomenų pakankamumas, ypač vertinant tai, kad nukentėjusysis gali būti ir mažametis, nepilnametis, kurių parodymai neretai būna nedrąsūs, nenuoseklūs, nes vaikas pasakoja, kaip dažniausiai pasitaiko, apie jį nuskriaudusį artimą žmogų.

„Labai svarbu užfiksuoti tų asmenų, kuriems pirmiausia tapo žinoma informacija apie nusikaltimą, parodymus. Tiksliai užfiksuoti, kokiais žodžiais ar veiksmais nukentėjęs asmuo apibūdino smurtą. Nepilnamečiai nukentėjusieji, tam tikrais atvejais ir pilnamečiai, proceso metu yra apklausiami padedant psichologams, apklausos vyksta specialiai įrengtuose kambariuose, kur užtikrinama, kad nukentėję asmenys nesusitiktų su kaltininkais, jiems nereikėtų tiesiogiai atsakyti į jų klausimus. Atlikus apklausas, proceso metu paprastai į pagalbą pasitelkiami ekspertai psichologai, psichiatrai, kurie, atlikę tyrimą, gali nustatyti, ar nukentėjusio, parodymai yra išgyventi, ar jis nefantazuoja, ar neturi polinkio meluoti ir pan. Tokios ekspertų išvados ypač padeda teisėjams vertinant įrodymų patikimumą. Taigi, nors įrodymų rinkimas atrodo sudėtingas, tačiau, renkant kiekvieną trupinėlį, vaizdas galiausiai susidaro labai aiškus, nenuginčijamas ir tai padeda priimti teisingus sprendimus“, – sakė Kauno apygardos teismo teisėja.

Didžioji dalis tokio pobūdžio nusikaltimų vyksta šeimoje. Vaikas nukenčia nuo pačių artimiausių, kurie natūraliai turėtų juos saugoti, ginti. Automatiškai vaikas kartais net nesuvokia, kad tai, ką su juo daro jo artimas žmogus, yra blogai. Negi kažką blogo gali padaryti tėtis, mama, dėdė, teta ar senelis?

„Šeimos kaltininkas turi besąlygišką vaiko pasitikėjimą. Jam sunkiau sugundyti svetimą vaiką, turėti vietą, kur galėtų rodyti pornografinio turinio dalykus arba būti vienam su juo. Tai sudėtinga ir tokių atvejų labai reta. Jei jau jie būna, jie paskelbiami ir žinomi visuomenei. Kai esi šeimoje, natūraliai su vaiku gali likti vienas, prisikalbinti aiškindamas, kad tai yra normalu arba tai bus mūsų paslaptis. Vaikams turi būti sakoma, aiškinama, kad yra tam tikrų dalykų, kurių negali daryti niekas. Jau geriau bus melagingas pranešimas ar perdėtai sureaguota, bet geriau reaguoti, nei nereaguoti“, – akcentus dėliojo A. Lipkevičienė.

Bausmės dalis

Prieš keletą metų sukritikuotas seksualinių nusikaltėlių registro projektas prisimintas ir pateiktas Seimui gegužę. Ar žinojimas apie grėsmę būti įtrauktam į tokį registrą atgrasytų nuo noro nuskriausti vaiką ir apsaugotų juos nuo visam gyvenimui luošinančios patirties?

„Asmens, nuteisto dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, įrašymas į registrą būtų bausmės dalis – ją ir jos trukmę numatytų teismas. Dėl linčo? Galbūt daliai visuomenės tektų mokytis kitaip reaguoti, laikytis teisės keliamų mums visiems reikalavimų. Jei atvirai, nemanau, kad susidorojimo ar persekiojimo grėsmės čia didesnės nei dabar, kai tokio registro nėra“, – sakė KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Anot jos, registro reikia pirmiausiai dėl to, kad norime apsaugoti naujas aukas nuo asmenų, kurie nevaldo savo seksualinio potraukio vaikams ir nepilnamečiams, nuo jau padariusių sunkius nusikaltimus asmenų, pavojingų ir linkusių savo veiksmus kartoti.

„Nesu sutikusi aukų artimųjų, kurių nedegintų šis kartėlis, skausmas, kartais net neapykanta. Neapsimetinėkime, kad suprantame juos arba kad mes jų vietoje galėtume geriau valdytis. Aukų artimiesiems reikalinga didelė pagalba, palaikymas, reikia, kad atsirastų, kas juos išklauso, eina kartu link susitaikymo su faktais ir jų priėmimo. Dažniausiai, laikui bėgant, pradedama reaguoti nuosaikiau, ne tokie aštrūs tampa skausmas ir kaltė“, – emocinę pusę atskleidė K. Mišinienė.

Abejoja dėl viešumo

Prokurorė A. Lipkevičienė atsargiau vertino tokio registro veikimą. Ji pabrėžė, kad registro kūrimo procese turi būti įvertinta labai daug aspektų: ir žmogaus teisės, ir vaikų teisių užtikrinimas, kad nesukeltume perdėto jautrumo, gal net baimių.

„Negaliu kalbėti už visą mūsų instituciją. Turiu argumentų už ir prieš. Grįžkime prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Ar  nesukelsime neadekvačių poelgių, ieškojimo, tikrinimo, pranešinėjimo, neapykantos kurstymo visuomenėje? Juk puikiai žinome, kad gali būti neadekvačių reakcijų į tokius žmones. Negalima įsteigti ir pasižiūrėti, kaip veiks registras. Tai labai jautru. Galima net suskaldyti visuomenę ir turėti labai skaudžių padarinių“, – svarstė A. Lipkevičienė.

Pasak prokurorės, jei turėtume seksualinių nusikaltėlių registrą, kaip tada būtų dėl nužudymų? Ar atimta gyvybė mažiau vertinga nei seksualinė prievarta vaiko atžvilgiu? Pagal Baudžiamojo kodekso vertinimą, nusikaltimai žmogaus gyvybei yra aukščiau už seksualinius nusikaltimus.

Teisėjos J. Sungailaitės nuomone, toks registras turėtų būti naudingas ir ypač aktualus darbdaviams, kurie priima darbuotojus dirbti su nepilnamečiais. „Visiems mums sunku išgirsti žinią, kad su vaikais dirbantys asmenys, prisidengdami atliekamu darbu, rado lengvesnį priėjimą prie nepilnamečių savo nusikalstamoms veikoms įvykdyti. Ir tokie veiksmai kartojasi. Šios situacijos liūdina ir sukrečia, tad seksualinių nusikaltėlių registro egzistavimas apribotų į šiuos nusikaltimus linkusių asmenų galimybes“, – sakė teisėja.

Tačiau ji abejojo dėl galimybės viešai skelbti asmens vardą, pavardę ir vietovę. „Tikriausiai suprantama, kad tokiais duomenimis remtis visapusiškai negalima, jų patikimumas abejotinas, nes vardas ir pavardė gali būti tiesiog sutapimas, tad ar tikrai tikslinga visuomenę šviesti nepatikimais duomenimis? Tikriausiai nė vienas nenorėtume šiame registre pamatyti savo vardą ir pavardę, net jei tai tik sutapimas, ir jausti nepatiklius kaimynų žvilgsnius. Todėl šio viešo registro nauda galima suabejoti“, – pastebėjo teisėja.

Apie seksualinių nusikaltėlių registro projektą

Seimui pateiktas prieš kelerius metus sukritikuoto seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Jame numatoma, kad registrą sudarytų dvi duomenų bazės – dalis duomenų būtų prieinama viešai, dalis būtų ribotos prieigos.

Įstatymo projekte nurodoma, kad įstatymas būtų taikomas seksualinių nusikalstamų veikų atveju, įskaitant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat išžaginimo, jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo atvejais, vaiko išnaudojimo pornografijai, taip pat tuomet, kai pelnomasi iš kito žmogaus prostitucijos, į ją įtraukiama ir disponuojama pornografiniu turiniu.

Ribotos prieigos duomenų bazėje būtų kaupiami duomenys apie už anksčiau paminėtus nusikaltimus teistus asmenis, taip pat apie tuos, kurių atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas ar buvo pritaikytos apsaugos priemonės, apie nepilnamečius, kuriems paskirtos auklėjamojo pobūdžio, pataisos ar gydymo priemonės.

Ribotos prieigos registre būtų pateikiama žmogaus pavardė, vardas, lytis, gimimo data ir vieta, gimimo šalis, tėvų vardai, pilietybė, motinos mergautinė pavardė, gyvenamoji vieta. Taip pat būtų informacija apie nusikalstamos veikos padarymo datą ir vietą, nukentėjusiojo nepilnamečio amžių.

Viešajame registre būtų pateikti duomenys apie nusikaltimą padariusio asmens gimimo šalį, jo vardas, pavardė, vietoj gyvenamosios vietos adreso būtų paskelbtas tik vietovės, kurioje jis gyvena, pavadinimas.

Informacija, esanti ribotos prieigos registre, būtų prieinama ne visiems – teisę ją gauti turėtų teismai, prokurorai ir kiti teisėsaugos organai, policijos pareigūnai, valstybės administracijos ir teritorinės savivaldos organai ir kiti organai, vykdantys viešąsias užduotis.

Informacija apie nusikaltimą būtų pasiekiama darbdaviams ar fiziniams ir juridiniams asmenims, kai darbas susijęs su nepilnamečių auklėjimu, švietimu, poilsiu, gydymu ar jų priežiūra. Tokiais atvejais būtų suteikiama teisė gauti informaciją, ar registre renkami to asmens duomenys.

Šią savaitę po pateikimo pritarta tokiam grupės Seimo narių parengtam Baudžiamojo kodekso pataisos projektui, už balsavo 70 parlamentarų ir 25 susilaikė. Toliau projektas bus svarstomas rudens sesijos metu.

„Se­na­ties ter­mi­ną Lie­tu­va skai­čiuo­ja nuo nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo, jei­gu vai­kui yra ket­ve­ri ar­ba pen­ke­ri tuo me­tu, kai prieš jį yra smur­tau­ja­ma, tai nuo to am­žiaus skaičiuojamas 15 me­tų se­na­ties ter­mi­nas. Kai taip skai­čiuo­ja­ma, vai­kui su­ėjus 19 me­tų ši se­na­tis kaip ir pa­si­baig­tų, papildomas saugiklis pra­tę­sia šį lai­ką iki 25 me­tų“, – sakė projekto iniciatorė, Laisvės frakcijos atstovė Morgana Danielė.

Pataisomis M. Danielė su kolegomis iš konservatorių, socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio frakcijų siūlo nustatyti, kad senaties terminas tokio pobūdžio nusikaltimams būtų pradėtas skaičiuoti, kai nukentėjusiam asmeniui sueina 35 metai.

Šiuo metu Baudžiamajame kodekse įrašyta, kad dėl seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų nukentėjus nepilnamečiui senaties terminas negali baigtis anksčiau, negu jam sueina 25-eri.

Šian­dien mes siū­lo­me pa­da­ry­ti iš­im­tį šiam se­na­ties ter­mi­nui.

„Šian­dien mes siū­lo­me pa­da­ry­ti iš­im­tį šiam se­na­ties ter­mi­nui – bū­tent jį pail­gin­ti dėl vei­kų, su­si­ju­sių su vei­ko­mis prieš ne­pil­na­me­čius, sek­su­a­li­niais nu­si­kal­ti­mais, seksualine prievarta prieš ne­pil­na­me­čius. Pa­gal da­bar­ti­nį ter­mi­ną mes ma­to­me, kad iš tik­rų­jų trūks­ta ga­li­my­bių au­koms pa­siek­ti tei­sin­gu­mą ir vy­rau­ja ne­bau­džia­mu­mas sek­su­a­li­nių nu­si­kal­tė­lių prieš vai­kus“, – kalbėjo M. Danielė.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, senaties terminas siekia nuo trejų iki 30 metų, skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Iniciatoriai sako, kad senaties terminas byloms dėl seksualinio smurto nepilnametystės metais yra per trumpas, nes apie patiriamą seksualinę prievartą vaikai dažniausiai nutyli, bijodami smurtautojo bei aplinkinių reakcijų, nepasitikėdami pagalbos galimybėmis.

Aiškinamajame rašte pateikiami duomenys, kad sunkiausiems lytinio pobūdžio nusikaltimams prieš nepilnamečius senaties terminas išvis nėra taikomas Airijoje, Estijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Vengrijoje. Latvijoje sprendimą dėl senaties nepilnamečio išžaginimo ir kai kuriais kitais seksualinio smurto prieš nepilnametį atvejais priima teismas.

Dalyje ES valstybių kai kurių lytinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš nepilnamečius senaties eiga neskaičiuojama, kol tų veikų aukos nesulaukia tam tikro amžiaus. Ispanijoje šis amžius yra 35 metai, Vokietijoje – 30 metų, Vengrijoje – 21 metai, daugelyje kitų šalių – 18 metų.

Ne vakarykštė problema

Siekdami spręsti seksualinio smurto prieš vaikus problemą, vaiko teisių gynėjai surengtoje konferencijoje „Seksualinis smurtas prieš vaikus: prevencija, atpažinimas ir pagalba“ subūrė įvairių sričių – teisėsaugos, psichologijos, medicinos, socialinių paslaugų, valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų – ekspertus.

Europos tyrimų duomenimis, vienas iš penkių vaikų Europos šalyse yra patyręs kokios nors formos seksualinį smurtą. 2022 m. Lietuvoje apie 300 vaikų pripažinta nukentėjusiais nuo seksualinių nusikaltimų. 70–80 proc. tokių seksualinių nusikaltimų įvyksta artimoje aplinkoje. Tokią statistiką pateikė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Svarbu: M. Navickienė ragino gilinti smurto atpažinimo žinias, o jį pastebėjus – pranešti. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

„Nukentėję vaikai dėl patiriamų stiprių jausmų slepia savo išgyvenimus, nedrįsta apie tai kalbėti, kreiptis pagalbos. Suaugusiesiems galbūt pritrūksta atidumo, kad pastebėtų vaiko išgyvenimus arba siunčiamus pavojaus ženklus. Todėl kiekvienas iš mūsų galime padėti stabdyti seksualinį smurtą prieš vaikus“, – teigė ministrė.

M. Navickienė ragino gilinti smurto atpažinimo žinias, o pastebėjus – apie tai pranešti. Nulinė tolerancija smurtui prieš vaikus turi būti siekiamybė visiems ir visada. Vaikams labai svarbu matyti, kad į jų skundus reaguojama, tada patiriantis smurtą vaikas greičiau kreipsis pagalbos.

„Vien per šių metų pirmą ketvirtį sulaukta dvigubai daugiau pranešimų apie galimą seksualinį smurtą prieš vaikus nei praėjusiais metais. Vadinasi, neturi būti tabu tema. Turime didinti pasitikėjimą institucijomis“, – sakė M. Navickienė.

Tai, kad apie seksualinį smurtą prieš vaikus vis dar nepatogu kalbėti, nes tai labai baisūs kaltinimai, konferencijoje minėjo ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Procesas:  E. Žiobienės teigimu, labai svarbu žinoti, kur kreiptis ir ką daryti, kokių paslaugų ir kur gali tikėtis į seksualinės prievartos pinkles patekę ne tik vaikai, bet ir jų šeimos nariai. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

„Seksualinis smurtas prieš vaikus atsirado ne vakar, užvakar ir, turbūt, ne sausio mėnesį, kai ši tema susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Visi, kurie dirbame vaiko teisių apsaugos srityje, šią temą, deja, dažnai girdime“, – pabrėžė E. Žiobienė.

Anot kontrolierės, labai svarbu žinoti, kur kreiptis ir ką daryti, kokių paslaugų ir kur gali tikėtis į seksualinės prievartos pinkles patekę ne tik vaikai, bet ir jų šeimos nariai. „Patikėkite – išsigandę, streso apimti tėvai gali padaryti dar daugiau klaidų ir netinkamų veiksmų vaiko gyvenime ir dar labiau apsunkinti jo padėtį. Kodėl tai sakau? Todėl, kad tai atsiremia į paslaugas ir pagalbą, kaip jiems visa tai išgyventi“, – pastebėjo E. Žiobienė.

Nusikaltimų daugėja

Konferencijoje pripažinta, nors seksualinio smurto prieš vaikus identifikavimas po truputį gerėja, jo atpažinimas ir tinkama pagalba vis dar išlieka didžiausia problema.

Negalima sakyti, kad vaiko teisių apsaugos srityje stovime vietoje. Per pastarąjį penkmetį vaiko teisių apsauga mūsų šalyje davė pozityvių rezultatų – didėja paslaugų spektras ir prieinamumas, po truputį ima mažėti visuomenės pakantumas smurtui, gerėja atpažįstamumas.

Nors, išgirdus apie galimą seksualinę vaiko prievartą, nebesakoma „na ką jūs, Marijos žemėje to negali būti“, seksualinis smurtas vis dar išlieka ypač opi tema, kuria mums dar sunku kalbėti ir pripažinti jos egzistavimą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė prisiminė, kad prieš trejus metus, kai tarnyba rengė vaizdo klipus apie smurtą, tebuvo trys temos – nepriežiūra, fizinis ir psichologinis smurtas. Seksualinio smurto tema nebuvo liečiama.

Šios srities nusikaltimų statistika grėsminga. Tarnybos vadovės pateiktais duomenimis, praėjusiais metais mūsų šalyje seksualinį smurtą galimai patyrė 300 vaikų, 2021 m. – 239, 2020 m. – 185 vaikai. Tačiau realūs nukentėjusiųjų skaičiai gali būti gerokai didesni. Tai rodo, kad dalis nukentėjusių vaikų taip ir nesulaukia pagalbos.

„Nukentėjęs vaikas dažnai jaučia itin stiprius jausmus – baimę, kaltę, gėdą – ir būna linkęs slėpti savo išgyvenimus, jaučiasi atsakingas dėl to, kas įvyko, todėl jam gali būti nedrąsu atsiverti ir paprašyti pagalbos. Tad labai svarbus suaugusiųjų įsitraukimas ir gebėjimas atpažinti, kad vaikui reikia pagalbos. Kviečiu kalbėti, mokytis atpažinti ir padėti nukentėjusiam vaikui“, – sakė I. Skuodienė.

Jausmai: I. Skuodienė pastebi, kad nukentėjęs vaikas dažnai jaučia itin stiprius jausmus – baimę, kaltę, gėdą – ir būna linkęs slėpti savo išgyvenimus. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Švietimo trūkumas

Viena silpniausių grandžių seksualinių nusikaltimų, padarytų vaikams, kontekste yra švietimas. Tik nereikėtų mesti akmens į ugdymo įstaigų daržą. Pirmosios švietimo pamokos prasideda šeimoje. Pats paprasčiausias dalykas, kuris priklausytų tėvams, – supažindinti savo vaikus su apatinių drabužėlių taisyklėmis. Net ir visai mažiems vaikams galima išaiškinti, kad viskas, kas yra po apatiniais drabužėliais, kitų yra neliečiama, kad tai yra riba, kurios negali peržengti kitas.

„Kai mama užtiko mane masturbuojantis, sakė, kad aš esu iškrypėlė. Įsiutusi skaudžiai patrynė mano vulvą ir paklausė, ar dabar man irgi patinka, yra malonu, tada pasakė: jei dar kartą pamatys, kad mano vulva paraudusi, tikrai bus labai blogai. Man buvo dešimt metų. Ilgai bijojau praustis po karštesniu vandeniu, kad tik neparaustų. Prireikė 26 metų, kad jums atsiųsčiau šitą istoriją, iki šiol liko klausimas, ar normalu nekęsti savo mamos“, – tokia dabar 36 metų moters istorija savo pranešimą pradėjo VšĮ „Ribologija“ įkūrėja Rugilė Butkevičiūtė.

Šia istorija ji patvirtino ne vieno konferencijos dalyvio minėtą faktą, kad vaikams prireikia labai daug metų, kol išdrįsta kreiptis pagalbos, pripažinti, kas nutiko.

Seksualinio smurto prevencija, anot R. Butkevičiūtės, – nustoti vadinti šią temą nepatogia, pikantiška, paslaptinga ar aštria. Kai šitaip pasakome, iš karto atsiranda atitinkamas nusiteikimas. Ši tema yra gyvenimiška, su ja susiduriame, nes ji susijusi su lytiškumu, seksualumu.

„Apie seksualumą ir lytiškumą turėtume kalbėti lygiai taip pat atvirai, kaip apie tai, ką šiandien valgysime pietums. Kai atvirai kalbėsime apie tai, bus lengviau atvirai kalbėti ir apie seksualinį smurtą. Raidžių linijoje seksualinis smurtas yra raidė ž, iki jos dar turime labai daug raidžių, ką galėjome padaryti prieš tai“, – natūralų kalbėjimą apie natūralius dalykus pabrėžė R. Butkevičiūtė.

Kasdien susiduriame su iššūkiais. Nėra savaitės, kai prokuroras neitų pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl galimo seksualinio smurto prieš vaiką.

Ji išskyrė dar vieną svarbų momentą: kūno dalis, taip pat ir intymias, turime vadinti tikraisiais vardais, o ne „peliukais“ ar „meduoliukais“. Esą taip patys sukuriame kažkokią neliečiamą temą vaikams. Apie kojas, rankas kalbame laisvai, o apie vieną kūno dalį kažkodėl vengiame kalbėti.

Konferencijos dalyviai pripažino, kad vengimas su vaikais kalbėti apie intymius dalykus jiems sukuria tarsi neliečiamą temą ir net tada, kai vaikas kenčia nuo seksualinio smurto, jis nesugeba arba nežino, kaip tai pasakyti. Net jei pasako, tarkime, kad dėdė laižė mano meduoliuką, nebūtinai darželio auklėtoja ar pradinės klasės mokytoja supras, kad vaikas skundžiasi dėl patiriamo seksualinio smurto.

Reabilitacija

Kauno apygardos prokurorė Auksė Lipkevičienė atkreipė dėmesį į tai, kad konferencijos pranešėjai nederino tarpusavyje temų pavadinimų, tačiau beveik visuose yra žodis „iššūkiai“. „Kasdien susiduriame su iššūkiais. Nėra savaitės, kai prokuroras neitų pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl galimo seksualinio smurto prieš vaiką“, – kasdienybe dalijosi prokurorė.

Anot prokurorės, kuo daugiau kitiems vaikas pasakos apie tai, kas jam nutiko, tuo labiau gali būti pakenkta ikiteisminiam tyrimui – apklausos metu vaikas jau nenorės apie tai kalbėti, nes ir taip daug pasakojo.

Tačiau ikiteisminis tyrimas, apkaltinamasis nuosprendis, anot prokurorės, yra vaiko reabilitacijos sudėtinė dalis, jo gijimo pradžia. Vaikas patiki, kad kažkam yra svarbus, kad tikima tuo, ką jis sako.

Blogiausias dalykas, kurį suaugę gali padaryti, – tai užkrauti vaikui atsakomybę, kad jis papasakotų ir tada tas blogiukas sės į kalėjimą. Vaikui tai neturi rūpėti, jam pakanka žinoti, kad tai, kas buvo su juo daroma, – ne jo kaltė.

Dar viena konferencijoje aptarta problema – pagalbos ir paslaugų nukentėjusiems vaikams plėtra. Specialistų siūlymu, reikėtų plėsti psichologų, kurie specializuojasi seksualinio smurto klausimais, ratą, taip pat psichosocialinių paslaugų ir ilgalaikės pagalbos prieinamumą ir ypatingą dėmesį skirti regionams.

Konferencijoje kalbėta apie kokybišką ir vaiko interesus atitinkantį jo nuomonės išklausymą ir kaip tai atliekantys specialistai turėtų elgtis, kad nesukeltų papildomo streso ir trauminių išgyvenimų. Pabrėžta, kad vaiko nuomonės svarba ir smurtautojų teisinė atsakomybė dėl įrodyto smurto – vieni reikšmingiausių veiksnių, siekiant užkirsti kelią seksualiniam smurtui prieš vaikus.

Vaiko teisių gynėjų turimais duomenimis, 70–85 proc. atvejų seksualinį smurtą vaikai patiria artimoje aplinkoje, o skriaudėjas dažnai būna žmogus, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki, – giminaitis, bendraamžis, šeimos draugas ar kitas artimasis.

2 tūkst. – tiek vaikų buvo suteikta pagalba vieninteliame specializuotame vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre „Užuovėja“.

Statistiniai duomenys rodo, kad nuo seksualinio smurto daugiau nukenčia mergaitės. Tačiau specialistų įžvalgomis, mažesnį galimai nukentėjusių berniukų skaičių gali lemti dažnesnė jų baimė kalbėti apie savo išgyvenimus ir kreiptis pagalbos.

Apžvelgus seksualinio smurto prieš vaikus pasiskirstymą pagal amžiaus grupes, ryškėja tendencija, kad pažeidžiamiausi vaikai yra paauglystėje.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad nėra vieno konkretaus požymio, kuriuo remiantis būtų galima tvirtai pasakyti – vaikas patiria seksualinį smurtą, tačiau pastebėjus pernelyg seksualizuotą vaiko elgesį, staigų susidomėjimą seksualinėmis temomis, polinkį žaisti seksualinius žaidimus, uždarumą ar nenorą bendrauti, fizinės ir emocinės sveikatos pablogėjimą, savęs žalojimą – galima įtarti, kad prieš vaiką yra ar buvo smurtaujama, todėl prašoma, kad žmonės neliktų abejingi ir visada praneštų šią informaciją.

Skirtingoms frakcijoms priklausantys parlamentarai siūlo nustatyti, kad senaties terminas tokio pobūdžio nusikaltimams būtų pradėtas skaičiuoti, kai nukentėjusiam asmeniui sueina 35 metai.

Tokią Baudžiamojo kodekso pataisą inicijuoja Laisvės frakcijos atstovė Morgana Danielė su kolegomis iš kitų frakcijų – konservatorių, socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio.

Šiuo metu Baudžiamajame kodekse įrašyta, kad dėl seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų nukentėjus nepilnamečiui senaties terminas negali baigtis anksčiau, negu jam sueina 25-eri.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, senaties terminas siekia nuo trejų iki 30 metų, skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Iniciatoriai sako, kad senaties terminas byloms dėl seksualinio smurto nepilnametystės metais yra per trumpas, nes apie patiriamą seksualinę prievartą vaikai dažniausiai nutyli, bijodami smurtautojo bei aplinkinių reakcijų, nepasitikėdami pagalbos galimybėmis.

„Visuomenėje neretai išgirstame suaugusių, jau vidutinio amžiaus sulaukusių aukų prisipažinimus apie prieš kelis dešimtmečius vaikystėje patirtą seksualinę prievartą, tačiau tokios bylos nebegali būti nagrinėjamos dėl pasibaigusio senaties termino“, – sakoma pataisos aiškinamajame rašte.

Patiekiami duomenys, kad sunkiausiems lytinio pobūdžio nusikaltimams prieš nepilnamečius senaties terminas išvis nėra taikomas Airijoje, Estijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Vengrijoje. Latvijoje sprendimą dėl senaties nepilnamečio išžaginimo ir kai kuriais kitais seksualinio smurto prieš nepilnametį atvejais priima teismas.

Dalyje ES valstybių kai kurių lytinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš nepilnamečius senaties eiga neskaičiuojama, kol tų veikų aukos nesulaukia tam tikro amžiaus. Ispanijoje šis amžius yra 35 metai, Vokietijoje – 30 metų, Vengrijoje – 21 metai, daugelyje kitų šalių – 18 metų.

Pasak iniciatorių, atsižvelgiant į kitų ES valstybių praktikas projekte pasirinktas tarpinis variantas – senaties termino skaičiavimas nuo 35 metų.

„Yra ne vienas pranešimas, kai mokytojas, auklėtojas iš piešinių, iš vaiko seksualizuoto elgesio atpažįsta ir praneša mums ar policijai“, – trečiadienį per Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos posėdį sakė Ilma Skuodienė.

Tarnybos duomenimis, apie seksualinį smurtą prieš vaikus kasmet pranešama vis dažniau.

2020 metais sulaukta 185 tokių pranešimų, 2021 metais – 239, 2022 metais – 300.

„Nenorėčiau sakyti, kad auga seksualinio smurto prieš vaikus mastas, turbūt to negalėčiau sakyti, nes tendencijos ir atlikti pasauliniai tyrimai rodo, kad kas penktas vaikais nukenčia nuo seksualinio smurto“, – tvirtino I. Skuodienė.

VVTAĮT duomenimis, daugiausia seksualinio smurto nustatoma prieš mergaites, pernai būta 256 tokių pranešimų, 44 kartus pranešta tokį elgesį prieš berniukus.

Nenorėčiau sakyti, kad auga seksualinio smurto prieš vaikus mastas, turbūt to negalėčiau sakyti, nes tendencijos ir atlikti pasauliniai tyrimai rodo, kad kas penktas vaikais nukenčia nuo seksualinio smurto.

„Kaip sako specialistai, psichologai, nebūtinai tie skaičiai taip smarkiai skiriasi todėl, kad berniukai pasisakyti, įvardyti tam tikrą seksualizuotą elgesį prieš save nėra linkę, tuo metu mergaitės ir kalba, ir piešia apie šį elgesį gerokai lengviau“, – sakė VVTAĮT vadovė.

Generalinės prokuratūros prokuroro Arūno Meškos teigimu, pernai dėl seksualinio vaikų išnaudojimo registruoti 247 nusikaltimai, jų aukomis buvo 236 nepilnamečiai.

Komisijos narys Linas Slušnys abejojo, ar minėti skaičiai parodo realią situaciją. Jis priminė 2003 metais atliktą tarptautinį tyrimą apie seksualinį smurtą prieš nepilnamečius ir priekabiavimą. Jame be kitų valstybių dalyvavo ir Lietuva.

Anot Seimo nario, nors tuomet neleista apklausti 16-mečių ir buvo galima klausimus užduoti tik 18-mečiams, apklausus per 5 tūkst. jaunuolių, paaiškėjo, kad 50 proc. vaikų iki 18 metų patiria seksualinę prievartą arba priekabiavimą. Tuo metu tokių bylų būdavo pradedama viena ar dvi per metus.

Pasak L. Slušnio, tada niekas nepatikėjo tyrimo rezultatais, nors tai buvo tarptautinis tyrimas.

„Dabartinė situacija yra kitokia, nes atsiranda netiesioginiai įrodymai, pakantumas yra sumažėjęs. Bet manau, kad čia tik pradžia, ir to nereikia bijoti“, – teigė Seimo narys.

VVTAĮT duomenimis, pažeidžiamiausias vaikų amžius yra nuo dešimties iki 14 metų.

„Kaip matome, daugiausia – 123 – nukentėjusių vaikų 2020 metais buvo tarp dešimties ir 14 metų. Tai dar vaikai, neįėję į paauglystę, tai yra tas amžius, kai jie dar besąlygiškai pasitiki savo artimaisiais, pasitiki pažįstamais žmonėmis ar emociniais ryšiais“, – sakė I. Skuodienė.

Specialistų teigimu, dažniausiai prieš vaikus seksualinį smurtą naudoja pažįstami ar giminystės ryšiais susiję asmenys.

Kriminalinės policijos biuro atstovė Eglė Maziliauskienė teigė, kad pusėje ikiteisminių tyrimų kaltininkai yra iš pažįstamos aplinkos, apie 20 proc. – iš artimos aplinkos.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė savo ruožtu tvirtino, jog su vaikais dirbantys specialistai nepakankamai žino, kaip atpažinti potencialų seksualinį nusikaltėlį.

„Šiuo metu daug dėmesio skiriame seksualinio nusikaltėlio portretui. Einame per savivaldybes, siūlome organizacijoms paskaitas, mokymus, ir kas mane asmeniškai sukrečia, kad socialiniai darbuotojai, baigę įvairius universitetus, kolegijas, išplėstomis akimis klauso tos temos ir sako: bet mūsų apie tai niekas nemokė, pirmą kartą girdime tokius dalykus. Mes turime kalbėti apie specialistų mokymo programas, kad galų gale prieitume prie to vaikelio“, – sakė K. Mišinienė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad „tragiška padėtis“ tokiose bylose yra su valstybės nukentėjusiesiems priskirtais advokatais.

Anot K. Mišinienės, būta ne vieno atvejo, kai šie ateina į teismo posėdį net nesusipažinę su bylos medžiaga ir neturi laiko pasikalbėti su ginamuoju.

Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisija posėdį apie seksualinius nusikaltimus prieš vaikus surengė, paaiškėjus, kad prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą dėl dabar jau buvusio Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus galimo nepilnamečių ir mažamečių vaikų prievartavimo bei tvirkinimo.

Kasdienė baimė

Mūsų nerūpestinga, pliušiniais meškučiais, lėlėmis, mašinėlėmis apkamšyta vaikystė ypač pražysta prisiminimuose, kai sulaukiame savo vaikų. Puslapį po puslapio verčiame nuotraukų albumus, kuriuose užfiksuotos mūsų tėvams atrodžiusios itin svarbios akimirkos. Juokiamės, kad rankos pakėlimas aukščiau arba žemiau mūsų tėvams atrodė toks reikšmingas ir tik vėliau suvokiame, kad lygiai tą patį darome su savo vaikais.

Darijai (pavardė redakcijai žinoma) šiandien yra 28-eri. Gal kažkur labai giliai ir ji turi šviesių vaikystės prisiminimų, tačiau juos užgožia kiti – skausmingi, kasdien sugrįžtantys, persekiojantys vaikystės vaizdai: nuolat girtaujantis tėvas, tokie pat girti ir agresyvūs jo bičiuliai, prirūkyti ir dvokiantys namai, tuščias šaldytuvas.

Tačiau tai tik mažoji blogybė. Darijai buvo devyneri, kai tapo tėvo seksualinių įgeidžių tenkintoja. Mažiausiai penkerius metus savo vaiką tėvas išnaudojo dar ir pornografijai. „Na, mieloji baigiasi pinigėliai, pasistenkime“, – maždaug taip dukrai sakydavo iškrypėlis, traukdamas filmavimo kamerą.

Ši Darijos gyvenimo dalis pašiurpino ir visko mačiusius teisėsaugininkus. Darijos tėvas buvo nuteistas už atimtą vaikystę. Kad kažkas baisaus vyksta už šios šeimos namų durų, kalbėjo visas miestelis. Darija pasakoja, girdėdavusi, kaip žmonės kalba apie tai, kad ji miega su tėvu. Tačiau niekas neištraukė vaiko iš šio pragaro.

„Labai visko bijau ir bijojau visada. Net nemoku paaiškinti, kodėl nenorėjau išeiti iš tėvo namų. Atvažiuodavo policija ir klausdavo, ko noriu, bet aš bijodavau, kad mane paims, bijodavau važiuoti į vaikų namus. Tėvas rodė siaubo filmus, kalbėjo apie tai, kaip vagia vaikus, mergaites prievartauja. Esu mačiusi tokių baisių dalykų, kad net nežinau, ar kas nors dar mane nustebintų. Kiekvieną dieną prisimenu tėvą, Giedrių, kuris mane prievartavo. Kiekvieną dieną apie tai pagalvoju. Aš visko bijau, visą laiką bijau dėl savo vaikų“, – su Darija kalbamės per nuotolį, ji išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę.

Tapusi pilnamete Darija paliko tėvo namus. Tačiau jos pasirinkimas buvo ne ką geresnis – įkrito į glėbį vyro, kuris mažai kuo skyrėsi nuo tėvo. Pati sutinka, kad toks bendravimas jai atrodė lyg norma. O kaip kitaip? Ji nematė kitokio.

„Dabar gal tėra porą metų, kai jaučiuosi geriau, galiu kontroliuoti savo pyktį, nuotaikas“, – Darija paliko savo dviejų vaikų tėvą, tačiau iki ramybės jos viduje dar šviesmečiai.

Teisybės paieškos

Dabar jau suaugusios moters, mamos akimis žvelgdama į savo praeitį, Darija neranda atsakymo, kodėl ji taip niekam nerūpėjo, kodėl niekas jos, mažo vaiko, negelbėjo. Nuo košmariškų vaikystės išgyvenimų praėjo maždaug penkiolika metų. „Tačiau ar gali tam būti senatis“, – retoriškai klausia Darija.

Nuolatinė savęs analizė, skaudūs prisiminimai atsitiktinai sutapo su socialiniame tinkle perskaityta informacija apie Pravieniškių seniūnijos seniūnę ir specialistę socialiniam darbui. Darija sako supratusi, kad po Pravieniškių bendruomenės kritikos pasikeitė seniūnas, o socialinė darbuotoja liko dirbti.

„Man įdomu, kas mano kaime vyksta. Mačiau, kad socialine darbuotoja tebedirba ta pati Vaida Kubilienė, kuri buvo, kai augau. Skaičiau, kad žmonės nori keisti seniūnę ir ją. Tada pagalvojau, kad ji neteks darbo, kurio ir negali dirbti, bet ji liko. Seniūnę pakeitė, o socialinė darbuotoja liko. Aš jai parašiau, kad prisimenu ją, ir paklausiau, kodėl man nepadėjo, bet ji nieko neatsakė. Mačiau, kad ji perskaitė. Ji galėjo bent atrašyti. Ji žino, kas man buvo. Tada ir nusprendžiau parašyti Kaišiadorių savivaldybei“, – apie atsakymų paieškas pasakoja Darija.

Nė vieno karto nepaklausė manęs, ar aš pavalgiusi, ar turiu kuo apsirengti, ar turiu kur miegoti, ar aš saugi namuose.

Darija kreipėsi į Kaišiadorių savivaldybę nurodydama, kad laikotarpiu nuo 2005 iki 2011 m. Pravieniškių seniūnijoje dirbanti socialinė darbuotoja V. Kubilienė neatliko savo pareigų.

„Nė vieno karto nepaklausė manęs, ar aš pavalgiusi, ar turiu kuo apsirengti, ar turiu kur miegoti, ar aš saugi namuose. Nė vieno karto ši moteris nepasiteiravo manęs, kodėl aš bėgu iš namų.

Vieną vienintelį man žinomą atvejį Vaida lankėsi mūsų namuose. Tik vieną kartą per visą šį ilgą laikotarpį. Tam, kad būtų galima įsitikinti, jog augu netinkamomis sąlygomis, net nereikėjo būti profesionalu. Bet kuris žmogus, buvęs mūsų namuose, patvirtins, kad gyvenau landynėje. Dėkojau socialinei darbuotojai už atneštą naują, švarią patalynę. Nesvarbu, kad, grįžusi kitą dieną iš mokyklos, rasiu joje girtą tėvą arba jo girtą draugą. Užtat V. Kubilienė klausėsi mano tėvo, kuris tikino, kad esu sunkus vaikas, neklausau, rūkau ir geriu“, – taip rašte savivaldybei nurodė Darija.

Biurokratai: Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija ir dabar gina savo darbuotoją ir jokios kaltės neįžvelgia. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Atsakymas pribloškė

Kaišiadorių savivaldybei Darija išklojo ir apie patirtą seksualinę prievartą, apie ją lydėjusi norą ir net mėginimą nusižudyti, apie nuolatinius užgauliojimus namuose, fizinį smurtą, apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuostabą, kad vaikas tokioje situacijoje buvo paliktas vienas be pagalbos.

„Buvau mušama, tąsoma ir vadinama baisiausiais keiksmažodžiais. Turėdavau mėlynių ant kūno. Keturiolikos metų buvau sumušta ir išprievartauta vieno iš tėvo draugų. Kai man buvo septyniolika, tėvas vos neužmušė manęs, praskeldamas man galvą su šuke“, – Kaišiadorių savivaldybės valdininkams rašė Darija.

Po mėnesio Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija atsiuntė atsakymą. Jame nurodytas Darbo kodekso straipsnis ir išvardyta, už kokius darbo drausmės pažeidimus darbdavys gali atleisti darbuotoją ir kad turi būti nustatytas pažeidimo padarymo faktas.

„Atsižvelgiant į tai, kad nuo prašyme nurodytų galimai darbuotojo neatliktų pareigų ar netinkamo jų vykdymo praėjo daugiau kaip dešimt metų, administracija neturi objektyvių galimybių patikrinti, ar nurodytos aplinkybės pagrįstos ir teisingos“, – atrašė valdininkai.

Nurodytos aplinkybės: „šaltakraujiškai neatliko savo pareigų“, „nė vieno karto nepaklausė manęs, ar aš pavalgiusi, ar turiu ką apsirengti, ar turiu kur miegoti, ar aš saugi namuose“, „nė vieno karto ši moteris nepasiteiravo manęs, kodėl aš bėgu iš namų“ dar neįrodo, kad darbuotojas iš esmės neatliko savo pareigų ar netinkamai jas vykdė.

Kaišiadorių rajono savivaldybės atsakymas vėl bloškė Dariją į nepasitikėjimo aplinka liūną. „Kvailai pasijutau, nes tikriausiai parašiau per daug emocionaliai. Labai užstresavau, ką aš darau, kur aš pati lendu. Vėl suėmė baimės jausmas“, – atvirai išgyvenimus klojo Darija.

Dar viena jos gyvenimo detalė leidžia suprasti, koks šaltas ir nejautrus nuolatinį stresą išgyvenančiam žmogui yra aplinkinis pasaulis. Ikiteisminis tyrimas dėl Darijos tėvo seksualinės prievartos jos atžvilgiu buvo pradėtas ne tada, kai pati mergina, būdama maždaug aštuoniolikos, nuėjo į Kaišiadorių policiją. Ten ją sugėdino, kad visi sužinos, todėl neverta. Tyrimas buvo pradėtas gerokai vėliau, kai išsiliejo socialiniame tinkle, o jos viešą išpažintį draugė persiuntė Kauno policijai.

„Tada tyrimo metu, kai ji (specialistė socialiniam darbui – red. past.) buvo apklausiama, galvojau, kad užteks ir savivaldybė pamatys, ko ji nepadarė, atleis iš darbo. Man atrodė, kad tai savaime suprantama“, – sprendimą tik dabar, o ne anksčiau informuoti Kaišiadorių savivaldybę paaiškino Darija.

Biurokratinė siena

„Kauno diena“ taip pat kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją prašydama pakomentuoti Darijos situaciją. Administracijos direktorė Vaida Babeckienė patikino paprašiusi Pravieniškių seniūnijos darbuotojos pateikti paaiškinimą apie skunde nurodytas aplinkybes.

„Buvo įvertinti tuo metu galioję teisės aktai ir funkcijų pasiskirstymas tarp institucijų, dirbant su šeimomis, patekusiomis į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Pažymėtina, kad minimu laikotarpiu pagal tuo metu galiojančius teisės aktus socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas, t. y. darbas su šeima, specialistų lankymasis šeimos namuose, informacijos vaiko teisių apsaugos specialistams teikimas ir pan., teikė VšĮ Rumšiškių vaikų dienos centras. Šios funkcijos nebuvo įtrauktos į seniūnijos specialisto socialiniam darbui pareigybės aprašymą, ir V. Kubilienė jų nevykdė“, – „Kauno dienai“ atsakė administracijos direktorė.

Savivaldybės administracijos vadovė mini ir tai, kad pareigybei nustatytos funkcijos nuo Darijos minimų 2005 m. iki šiol iš esmės nesikeitė. Seniūnijos specialistas socialiniam darbui dalyvauja rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos gerinimo priemones, vykdo daugybę kitų šiai pareigybei nustatytų funkcijų.

Taigi, specialistas socialiniam darbui dalyvauja rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos gerinimo priemones, bet tai nereiškia, kad į specialisto pareigybines funkcijas įeina pastebėti skriaudžiamą vaiką, pamatyti jo nebylų pagalbos šauksmą, pagalvoti, kodėl jis bėga iš namų, pamokų, ar landynė tikrai tinkama tam vaikui.

Administracijos direktorė apgailestavo dėl Darijos prašyme aprašytų aplinkybių ir vaikystės prisiminimų. „Tokių atvejų iš vis neturėtų būti, todėl tiek institucijos, tiek atskiri darbuotojai ir visuomenė neturi likti abejingi ir privalo dėti visas pastangas, kad tokios ir panašios situacijos nepasikartotų“, – „Kauno dienai“ sako V. Babeckienė.

Kaltino save

„Tai kas tada turėjo mane ištraukti?“ – taškus susidėlioti mėgino Darija. Rašte Kaišiadorių rajono savivaldybei ji parašė toli gražu ne visas savo patirtis. Jos išgyvenimai galėtų būti lyg gėdos stulpas visų aplinkinių abejingumui.

„Kviesdavau policiją tėvui, nes girtas jis mane mušdavo, tąsydavo, eidavo pas mane į kambarį ir visaip vadindavo. Jie atvažiuodavo, tėvas akimirksniu pasikeisdavo ir su jais gražiai kalbėdavo, dingdavo visas agresyvumas. Prašydavau, kad jį išvežtų į blaivyklą, nes noriu miegoti. Tačiau jie sakė, kad negali jo išvežti, nes aš esu nepilnametė ir manęs negali vienos palikti namie. Palikdavo namie su juo arba kartais išeidavau nakvoti pas draugę“, – pasakoja Darija.

Tačiau pabrėžia ir tai, kad, būdama vienuolikos metų, nelabai jau ir turėjo pas ką eiti. Vaikščiodavo naktimis. Žiemą sušaldavo. Šiandien ji sergu artritu, nes nuolat nušaldavo rankos tiek, kad nebegalėdavo judinti. Sušilti eidavo į bendrabučio laiptinę, geležinkelio stotį.

„Tik prisimenu, kad visą laiką buvau kaltinama. Žmonės kalbėjo apie tai, su kuriais vyrais aš miegu, nors aš su jais nemiegojau. Šaipydavosi garsiai, manau, suaugę žmonės tai girdėjo. Tėvas kaltino, kad esu sunkus vaikas, bėgu iš pamokų, iš namų, kad rūkau, geriu, nors aš kartu su juo rūkiau ir gėriau. Tiesiog dėl visko jaučiausi kalta“, – pasakoja Darija.

Dabar taip negalėtų nutikti?

Apie dabar galiojančią tvarką – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovų komentaras:

Vaiko teisių gynėjai į šeimą vyksta tada, kai sulaukiame pranešimo iš policijos pareigūnų, sveikatos priežiūros įstaigų, mokyklų, visuomenės ar kitų įstaigų, taip pat ir iš socialinių darbuotojų. Gavę pranešimą vykstame į šeimą, bendraujame su vaiku, tėvais ir, atsižvelgdami į šeimos poreikius, pasiūlome ir inicijuojame pagalbą, kurią teikia tų sričių specialistai. Jeigu vaikui yra nesaugu jo šeimoje, vaiko teisių gynėjai užtikrina jam saugią aplinką.

Tad tais atvejais, kai yra nustatomas nesmurtinis vaiko teisių pažeidimas, inicijuojama pagalba šeimai. Jeigu pažeidimas yra smurtinis, ar vaikui gresia pavojus, tuomet pirmiausia skubama užtikrinti vaikui saugią aplinką, jam suteikiama pagalba.

Tais atvejais, kai nustatomas pagalbos šeimai poreikis, už paslaugų vaikui ir šeimai teikimą atsakinga savivalda – visose savivaldybėse įkurti socialinių paslaugų centrai, dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, kiti specialistai. Pagalba seksualinį smurtą ar išnaudojimą patyrusiam vaikui teikiama Globos namuose „Užuovėja“ veikiančiame specializuotame centre. Profesionali pagalba būna reikalinga ir vėlesniuose etapuose. Čia vėl įsitraukia socialinių paslaugų centras ir jame dirbantys socialiniai darbuotojai, psichologas ir kt. Neretai profesionalią pagalbą pasiūlo ir nevyriausybinės organizacijos.

Shutterstock nuotr.

Pastebėjus bet kokį netinkamą elgesį su vaiku, reikėtų nedelsiant pranešti policijai arba kreiptis į artimiausią vaiko teisių apsaugos skyrių. Tad labai svarbu būti atidiems, mokytis atpažinti ženklus, rodančius, kad vaikas patiria smurtą. Svarbu, kad vaikui atidūs būtų jo aplinkoje esantys žmonės – šeimos nariai, mokytojai, medikai ir socialiniai darbuotojai ir kt.

Tikime, kad visi su vaikais ir šeima dirbantys specialistai yra profesionalūs ir pasirengę atpažinti seksualinio smurto požymius.

Mes, vaiko teisių gynėjai, suprantame, kiek svarbu būti tinkamai pasirengus atpažinti net menkiausius seksualinio smurto ženklus, gebėti padėti vaikui atsiverti, pasitikėti mumis. Todėl nuolat giliname žinias apie bendravimą su smurtą patyrusiu vaiku, pagalbą vaikui, skiriame ypatingą dėmesį specialiems šios smurto rūšies atpažinimo mokymams.

Komentaras

Neringa Martišienė

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja

Požymiai, išduodantys, kad vaikas patiria seksualinį smurtą, dažnai nesiskiria nuo kitų trauminių patirčių: vaikas gali tapti liūdnas, apatiškas, nusivylęs, baimingas ar nerimastingas. Dažnai išgyvena kaltę ir gėdą dėl to, ką patyrė ir užsisklendžia.

Vidiniam skausmui malšinti vaikas gali pasirinkti psichotropines medžiagas, pasinerti į virtualųjį pasaulį ar net fiziškai žalotis. Gali bėgti iš namų, vengti į juos sugrįžti.

Neretai įgudę specialistai galimą seksualinį smurtą prieš vaikus atpažįsta iš specifinių ženklų: vaikas imituoja tam tikrus judesius (toks elgesys kartojasi, dažnėja), piešiniuose dominuoja nuogybės, ne pagal amžių domisi seksualinio pobūdžio klausimais, dažnai apie tai kalba. Seksualinį smurtą patyrę vaikai paauglystėje gali būti linkę neigti savo lytiškumą, nepriima kūno pokyčių ir tai atsispindi elgesyje, aprangoje, pasirinkimuose.

Seksualinis smurtas išlieka viena sunkiausiai atpažįstamų ir identifikuojamų smurto formų.

Ši istorija – abejingumo pavyzdys

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotojos buvo Darijos atrama ikiteisminio tyrimo dėl seksualinės prievartos ir teisminio nagrinėjimo metu. Centro vadovė Kristina Mišinienė gerai prisimena jaunos moters išgyvenimus.

Įvertino: K. Mišinienės teigimu, Darijos istorija – giliausias aplinkinių abejingumo kenčiančiam vaikui pavyzdys ir socialinių, vaiko teisių apsaugos tarnybų fiasko liudijimas. J. Elinsko / BNS nuotr.

– Kaip manote, kodėl baisios Darijos vaikystės patirtys neduoda jai ramybės dabar, kai pati augina du vaikus, kai atrodo turėtų džiaugtis, kad ištrūko iš to liūno, yra laisva nuo jai vaikystę sutrypusių žmonių?

– Man regis, tai visai suprantama. Neigiamos vaikystės patirtys yra giliai traumavusios jauną moterį, iškrypėliškas tėvo elgesys tęsėsi labai ilgai, tuo metu kaip tik formavosi mergaitės pasaulio suvokimas, jos santykis su išoriniu pasauliu. Šiuo konkrečiu atveju išgyvenimai persekioja auką dar ir dėl to, kad jai teko sutikti ypač abejingus aplinkinius, kurie nesikišo į toksišką tėvo elgesį su dukra – vieni galbūt patys smaginosi, žiūrėdami vaikų pornografiją, kiti jautėsi esą ne prie ko, treti tiesiog kietaširdžiai buvo. Žinau, ką merginai teko išgirsti komisariate, jai ryžusis prašyti pagalbos, manau. Ne vienas mūsų palūžtų tokioje situacijoje, nuleistų rankas.

– Jūs gana gerai žinote Darijos istoriją, ne kartą teko bendrauti su ja pačia. Kaip manote, ar be pagalbos iš šono (kad ir tos pačios socialinės darbuotojos, mokytojų, vaikų dienos centro specialistų ir kitų) Darija galėjo kažkaip kitaip rasti, kas jai padėtų?

– Sunku dabar atsakyti. Man šis atvejis visada liks kaip giliausio aplinkinių abejingumo kenčiančiam vaikui pavyzdys, socialinių, vaiko teisių apsaugos tarnybų fiasko liudijimas. Nesvarbu, kaip šios tarnybos dabar gina savo skylėtą profesionalumą – gėda joms, kad buvo šalia ir nematė, nereagavo. Esu įsitikinusi, kad socialinė darbuotoja, kuri taip ilgai lankė šeimą, po teismo nuosprendžio pedofilui įsiteisėjimo turėjo palikti tarnybą arba gauti nuobaudą. Jei vadovai užstoja tokį profesionalą – suabejočiau ir jų tinkamumu organizuoti tokios svarbios tarnybos darbą. Juk kalba eina apie vaikų gyvenimus.

– Kaip jūs manote, ar tokia situacija, kokioje Darija buvo prieš penkiolika metų, įmanoma šiandien, kai, regis, labai daug kas pasikeitė vaiko teisių apsaugos reikaluose, socialiniai darbuotojai turi daugiau įgūdžių atpažinti, kas vyksta už uždarų šeimos namų durų?

– Šiandien vaikų seksualinio išnaudojimo temai tikrai yra skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio, specialistai mažiau krūpčioja įvardydami problematiką. Į jūsų minimas tarnybas dirbti ateina vis daugiau išsilavinusių, principingai ginančių skriaudžiamuosius darbuotojų, mūsų centras vis dažniau sulaukia skambučių iš tarnybų, kurios praneša, dalijasi, klausia. Tačiau ši baisi tragedija – seksualinis vaikų išnaudojimas artimoje aplinkoje – nesibaigė, ji tebevyksta. Pirmiausia dėl to, kad tarp mūsų yra žmonių, kurie jaučia liguistą seksualinį potraukį vaikams. Užsienio literatūroje minima, kad Vakarų visuomenėse tokių asmenų yra iki 3 proc. Lietuva atkakliai neigia Seksualinių nusikaltėlių registro būtinumą. Vadinasi, mes, nors ir žinodami, kad pedofilinis potraukis yra neišgydomas, atsisakome domėtis, ką veikia atlikę bausmę vaikų prievartautojai, kur jie kuriasi.

– Ar socialiniams darbuotojams pakanka kvalifikacijos atpažinti seksualinį vaiko išnaudojimą? Ką pastebite šiandien?

– Tikrai neužtenka, nuolat girdime iš pačių specialistų nusiskundimų, kad trūksta žinių, universitete ar kolegijoje to nemokė. Jeigu didesniuose miestuose yra geresnių galimybių kvalifikacijai kelti, atokesnėse vietovėse yra sudėtinga šiomis temomis sulaukti kokybiškų mokymų ar paskaitų. Vis dėlto pastebėčiau, kad galimos seksualinės prievartos prieš vaikus identifikavimas nėra pavienio specialisto reikalas – ir pati tarnyba turėtų būti pasirengusi tikslias procedūras, kaip kiekvienu tokiu atveju komanda reaguoja. Ir tikrai ne tada, kai jau įrodymai bado akis ir nėra kaip jų nematyti, reikia pradėti krapštyti galvą, kam čia paskambinus, gal kas žinote pareigūno kokį kontaktą – jau iki tol reikia atlikti namų darbus, nuolat analizuojant situacijas, bylas, trūkstamas kompetencijas.