-
Mažoje Elijos širdelėje – kovotojos dvasia 9
Graži pradžia
"Jei galite, paskambinkite po valandos. Tik ką grįžome iš Kauno, todėl norime bent jau nusirengti ir pavakarieniauti", – balsas telefono ragelyje veikė raminančiai, nors Eglės ir nepažinojau. Tik virtualiojoje erdvėje buvau mačiusi jos šypseną, prie krūtinės glaudžiant dukrytę Eliją.
Smalsumo dėlei dirstelėjau į mergytės vardo šaknis. Pasirodo, iš hebrajų kalbos kilęs Elijos vardas reiškia: Viešpats yra mano valdovas. Panašiai taip į savo vienturtę žiūrėjo ir Eglė. Tiesa, jos žvilgsnyje buvo kur kas daugiau – nežemiška meilė, susipynusi su rūpesčiu, viltimi ir begaliniu tikėjimu. Esu dviejų dukrų mama, žinau, kad jos – mano tvirtovė, todėl įžūliai brautis į Eglės rūmus nenorėjau. Pokalbiui leidau tekėti sava vaga. Taip žodis po žodžio iš jos lūpų išgirdau stiprios moters istoriją, prie kurios eigos gali prisidėti kiekvienas mūsų.
Pirmiausia moteris mintimis grįžo į savo nėštumą, kuris buvo lengvas ir sklandus, tarsi iš mokomojo vadovėlio. Vaisius vystėsi gerai, Eglė buvo kupina jėgų, todėl priežasčių nerimauti nebuvo. Moteriai skaičiuojant paskutinį nėštumo mėnesį, įprastinės apžiūros metu gydytoja užfiksavo, kad vaisiaus vandenų mažoka, todėl būsimą mamą išsiuntė į ligoninę. Ten buvo nutarta skatinti gimdymą. Kaip ir devynių mėnesių laukimas, 2017-ųjų sausio 13 d. Elijos atėjimas į pasaulį buvo greitas, sklandus. Nei gimdyvė, nei naujagimė komplikacijų nepatyrė, todėl po privalomų dienų Eglė su mažyle grįžo namo, kur ėmė rašyti judviejų istoriją. Kaip netrukus paaiškėjo, pagal kitokį, nei tikisi kiekviena mama, scenarijų.
Elija yra pati didžiausia savo mamos įkvėpėja ir ramybės skleidėja. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Mėnesiai su įtvaru
Pirmuosius mėnesius mergaitė augo taip, kaip ir kiti jos bendraamžiai. Gugavo, šypsniu sveikino mamą ir ją supančią aplinką. Anot Eglės, į namus Elija atnešė daug meilės, šilumos, šviesos ir mažų rūpesčių. Pastarieji prasidėjo tada, kai mergaitei buvo du mėnesiai. Po apsilankymo pas ortopedą jai buvo diagnozuota dešiniojo klubo displazija – patologija, kai klubo sąnario vystymasis atsilieka nuo normos dėl įgimtų sąnario pakitimų ar tam tikrų pogimdyminių sąlygų. Pagrindinė problema – šlaunikaulio galvos nestabilumas sąnario duobėje, nenormali šlaunikaulio galvos ir sąnarinės duobės forma. Patologija dažniausiai gydoma specialiais dirželiais arba ortopedinėmis pagalvėmis. Nors mamai buvo neramu, kaip toks mažas kūdikis su įtvarais išbus du mėnesius, gydytoja ramino.
"Sakė, kad laikas greit prabėgs, viskas susitvarkys, o patirti nepatogumai liks užmarštyje. Deja, dviejų mėnesių nepakako. Prireikė dar tiek pat", – Eglė pasakojo, kad įtvarais suvaržytų kojų judesius mergaitė kompensavo rankomis.
Būdama gultuke siekė virš galvytės kybančių žaislų ir tarsi bandė juos prakalbinti.
Kitų ligonių patirtys rodo, kad panašių procedūrų kompleksas gali pagerinti ir Elijos gyvenimo kokybę.
Nustatyta ligų puokštė
Pusės metukų sukaktis buvo pažymėta laisve nuo įtvarų. Tiesa, po keturių mėnesių suvaržymų, apėmusių kojų ir nugaros sritį, mažylė negalėjo nei verstis, nei sėdėti. Specialistai rekomendavo lavinti mergaitę, lankyti mankštas ir masažus. Šie, kaip pamena Eglė, Elijai sukeldavo itin nemalonių pojūčių. Ji įsitempdavo ir verkdavo.
"Specialistė tokio dukros elgesio nesureikšmino ir toliau tęsė procedūras. Žinoma, man, kaip mamai, buvo labai skaudu girdėti ir matyti Elijos ašaras, tačiau pasitikėjau specialiste", – po dešimties masažų kurso dukros būklė, pasak Eglės, nepagerėjo.
Priešingai, ji pastebėjo, kad mergaitė ėmė kitaip elgtis. Tapo jautresnė prisilietimams, dirglesnė aplinkai, greičiau susigraudindavo. Praėjus savaitei po šešių mėnesių kūdikiams rekomenduojamų skiepų, mažylė kardinaliai pasikeitė – nebepalaikė akių kontakto, nustojo guguoti, pradėjo drebėti rankytės. Elijai tapo nebeįdomūs ir jos žaislai.
Didžiausia Eglė svajonė, prie kurios išsipildymo gali prisidėti kiekvienas, – reabilitacijos centrai Slovakijoje arba Lenkijoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)
"Pradėjome lankyti kineziterapijos užsiėmimus raidai vystyti. Vieno tokio užsiėmimo metu kineziterapeutė pastebėjo, kad judesio metu atsilieka Elijos akytės. Patarė kreiptis pas neurologus. Tada supratau, kad kažkas mano mergytei kažkas negerai", – žodžiai, kuriuos netrukus išgirdo iš gydytojo neurologo, mamos nuojautą patvirtino.
Atlikus smegenų magnetinį rezonansą ir pakartotinį encefalogramos tyrimą, Elijai buvo diagnozuotas didžiosios smegenų jungties nebuvimas, regos nervo subatrofija. Medikai mergaitei patvirtino epilepsiją, spazminį cerebrinį paralyžių ir mikrocefaliją.
Rado privačią kliniką
Išgirdus ne vieną, o bent kelias dukros diagnozes, Eglei žemė slydo iš po kojų. Moteris nežinojo, ko imtis ir ko tikėtis iš ateities. Gydyti epilepsijai buvo paskirti hormoniniai vaistai ir reabilitacijos. Nors mergaitei dingo infatiliniai spazmai, jokio kito pagerėjimo mama nematė. Negana to, hormoniniai vaistai taip nualino imuninę sistemą, kad dėl plaučių uždegimo mergaitė buvo skubiai išgabenta į intensyviosios terapijos skyrių. Ir nors iš minėtos ligos greit išsivadavo, bendra Elijos būklė prastėjo.
"Susilpnėjo galvytės kontrolė, ji tapo labiau mieguista, neįgijo naujų įgūdžių. Be to, atsirado nauji epilepsijos priepuoliai", – anot Eglės, buvo dienų, kai ji suskaičiuodavo apie 40 priepuolių. Situacijoje, kurią ne vienas mūsų pavadintume beviltiška, Eglė nenuleido rankų. Ieškojo būdų, kaip padėti savo mylimiausiajai. Mama mergaitę ėmė vežioti pas logopedę, kineziterapeutę ir ergoterapeutą. Lankėmės sanatorijose.
"Išbandėme ir akupunktūrą. Patebėjau, kad po jos dukrai būdavo kiek lengviau", – momentiniai pagerėjimai Eglę mažai guodė.
Moteris suvokė, kad reikia rimtesnio gydymo. Taip Eglės akiratyje atsirado privati Kauno klinika, kurioje dirba viena stipriausių kineziterapeučių ir kitų Elijai labai reikalingų specialistų.
Lūžis – penktieji metai
Keturis, o nuo sausio ir penkis kartus iš Birštono moteris važiuoja į kliniką Kaune, kur mergaitei taikomos mankštos, vyksta susitikimai su logopede, ergoterapijos užsiėmimai, neurotreniruotės. Pastarųjų, anot Eglės, Elijai rekomenduojama 150 per metus.
"Kitų ligonių patirtys rodo, kad panašių procedūrų kompleksas gali pagerinti ir Elijos gyvenimo kokybę", – nors dukra kol kas savarankiškai nesėdi, nevaikšto ir nekalba, mama džiaugėsi terapijų nauda ir mažais dukros pasiekimais.
Tai ją esą varo į priekį. O jei akimirką ir pasiduoda emocijoms, dirstelėjusi į mažąją kovotoją, save sugėdina.
"Patikėkite, tai, ką ji kiekvieną daro klinikoje, atima labai daug jėgų. Elija puikiai toleruoja mankštas, labai stengiasi, tačiau kūnas ne visada lengvai pasiduoda terapijoms. Reikia nuolatinio ir atkaklaus darbo. Todėl gydymas negali trukti ilgiau nei tris mėnesius. Po jo reikalinga maždaug mėnesio pertrauka. Žinoma, yra dvi to atokvėpio pusės. Mergaitė pailsi ir grįžta su naujomis jėgomis, tačiau per tą laiką kažkas vėl labiau sušlubuoja", – kalbėjo Eglė.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Šie metai Elijai lemtingi, mat didžiausių pokyčių, specialistų teigimu, galima pasiekti iki penkerių. Todėl po trumpų atostogų, kurias Eglė svajoja praleisti prie jūros, Elijai būtina tęsti gydymo kursą, kuris klinikoje Kaune kainuoja apie 600 eurų per mėnesį. Dėl dukros ligų dirbti negalinčiai moteriai tokia suma yra ganėtinai didelė. Yra dar viena, gerokai daugiau išlaidų reikalaujanti, tačiau ir daugiau vilčių teikianti alternatyva.
"Svajojame nuvykti į Slovakijoje arba Lenkijoje esančius stiprius reabilitacijos centrus, kuriuose, manau, Elijai būtų suteikta visa reikalinga pagalba", – Eglė iš anksto dėkojo visiems, kurie prisidės prie judviejų svajonės.
Nori pamatyti delfinus
Kaip dabar atrodo Eglės diena? Moteris neslėpė gyvenanti ritmu, kurį diktuoja dukra Elija.
"Ryte keliamės, pusryčiaujame, tada važiuojame į Kauną. Namo grįžtame popiet. Valgome, miegame, tada žaidžiame, mankštinamės ant gimnastikos kamuolio, nes Elijai jis labai patinka, arba darome specialistų paskirtus namų darbus. 21 val. dukrytė eina miegoti", – vieniša mama džiaugėsi, kad mergaitės sapnai būna saldūs.
Dažniausiai ji ramiai išmiega iki pat ryto, todėl Eglė gali bent kelias minutes skirti sau. Tuomet jos rankose atsiduria gera knyga ar nedideli svareliai.
Vis dėlto kur kas dažniau mamos delnuose – dainuojančios knygelės ir lavinamieji žaislai, kuriuos ji liečia kartu su Elija.
"Mėgstamiausių žaisliukų dukrytė neturi, nes, kaip minėjau, pati jų negali paimti. Geriausias jos draugas ir žaislas esu aš. O ji man – įkvėpėja ir ramybės skleidėja. Visi taip sako, kurie bent kartą ją pamato", – prieš baigdama pokalbį Eglė prasitarė apie vaikiškas dukros silpnybes. Ledai, šokoladas ir… delfinai.
Pasirodo, ne mažiau nei mamos balsas Eliją ramina ir gerų emocijų suteikia įrašai su šių jūrų žinduolių garsais. Eglė vylėsi, kad kitąmet jai pavyks suorganizuoti pasimatymą su jūrų gražuoliais ir galbūt net išbandyti gydančią terapiją. Mokslininkai teigia, kad delfinai puikiai jaučia žmogaus nuotaikas, supranta gestus, todėl jų terapija apibūdinama kaip itin veiksminga sveikatos sutrikimų turintiems vaikams. Vien šio gyvūno prisilietimas žmogų veikia ypatingai ir žadina teigiamas emocijas.
Vytauto Petriko nuotr.
"Šiemet jau nespėsime, nes labai didelės eilės. Bet kitąmet, tikiu, mums pavyks", – savo šypsena ir akių spindesiu Eglė tarsi iliustravo "Keistuolių teatro" dainos "Už girių, už kalnų" žodžius: "Neliūdėk, jei būna sunku. Išsipildo svajonės laiku. Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti."
Padeda nelaimėje
Labdaros ir paramos fondas "Rūpestinga širdelė" padeda šeimoms, kurios augina sunkiai sergančius ar neįgalius vaikus. Dėka geradarių ir fondo surinkta parama skiriama vaiko būtiniems poreikiams patenkinti, t.y. apmokamos jo kasdienės paslaugos, tokios kaip kineziterapijos, ergoterapijos, logoterapijos užsiėmimai. Parama skiriama medicininėmis, higienos priemonėmis, vitaminais ir papildais.
"Labdaros ir paramos fondas organizuoja sergančiųjų išvykas į "Olinek" reabilitacijos centrą Lenkijoje. Lietuvoje kol kas nėra tokio lygio reabilitacijos centro, renkamės arčiausiai esantį, kuriame dirba kompetentingi specialistai. Kiekvienas atvejis skirtingas, todėl visada palaikome nuoširdų santykį su globojamomis šeimom, kad jos drąsiai galėtų kreiptis pagalbos", – Labdaros ir paramos fondo "Rūpestinga širdelė" projektų vadovė Gabrielė Vaitekūnaitė kvietė ir kitas šeimas, kurių pečius yra užgulę tokie sunkūs išbandymai, nebijoti ir kreiptis, jei tik yra reikalinga pagalba. "Rūpestingos širdelės" bendruomenė, anot projektų vadovės, auga ir noriai padeda likimo nuskriaustiems žmonėms.
Galite padėti Elijai ir jos mamai
A/S LT807300010144236452
Gavėjas: "Rūpestinga širdelė"
PASKIRTIS: Parama Elijai
"Swedbank" AB
Banko kodas 73000
Paypal:https://www.paypal.com/donatehosted_button_id=LURRUWNCMFWGS
Siųsti SMS numeriu 1670, įrašant žodį AUKA (SMS kaina 5 eurai)
-
Žmonių gerumas ir medikai daro stebuklus: vėžys traukiasi 10
Vėžys su metastazėmis
"Metastazės nugaroje išnyko, dusulys – taip pat. Dinamika yra teigiama", – sužinojusi naujausius tyrimų magnetinio rezonanso metodu rezultatus vakar džiugią žinią ne tik ligoniui, jo tėvams, bet ir aktualią "Kauno dienos" skaitytojams pranešė Kauno klinikų Vaikų onkologijos ir hematologijos sektoriaus vadovė mokslų daktarė Giedrė Rutkauskienė.
Apie jos pacientą Konstantiną Makukhą iš Ukrainos pasakojome kovo viduryje. Rašėme, kad vaikas serga onkologine liga, bet savo tėvynėje medicinos pagalbos negavo. Berniuko tėtis Mikolas jau metai dirba Kaune, pabėgęs nuo karo ir skurdo tėvynėje. Mama Tetiana su jaunėliu Konstantinu į Lietuvą atvyko vasario pabaigoje, gelbėdama sūnų nuo mirties, Ukrainoje visus metus nesėkmingai galynėjusis su sunkia liga.
"Tai, ko Ukrainos medikai nepadarė per metus, Kauno klinikose mums buvo atlikta per dvi dienas", – tuomet Tetiana džiaugėsi, kad jos sūnui labai operatyviai buvo patikslinta ligos diagnozė.
Tai, ko Ukrainos medikai nepadarė per metus, Kauno klinikose mums buvo atlikta per dvi dienas.
Tai vėžys. Su metastazėmis stubure. Nustatyta ir tai, kad labai sunkios onkologinės ligos gydymas uždelstas. Viltis ją įveikti šeimai sužibo Kaune, kai Konstantinas pajuto medikų meilę ir rūpestį, o vaiko tėvai pamatė, kokie jie profesionalūs ir nuoširdūs.
Viskas būtų buvę gerai, jei ši šeima būtų iš ES, o ne iš trečiosios šalies. Jos piliečiams gydymas pas mus nėra kompensuojamas, o kaina neturtingiems žmonėms – didelė.
Konstantino tėvai buvo giliai sujaudinti, kai Mikolo bendradarbiai pradėjo organizuoti finansinės paramos akcijas. Pasirodo, altruistų Lietuvoje yra daug.
Baimė, džiaugsmas ir viltis
O kaipgi jaučiasi pats Kostia?
Berniuko mama Tetiana vietoj atsakymo į klausimą apie sūnaus sveikatą pirmiausia ima kalbėti apie begalinį dėkingumą Lietuvos žmonėms.
"Žodžiais sunku padėkoti visiems, kurie atsiliepė į mūsų pagalbos šauksmą. Pagalbos vaikui iš kitos, svetimos šalies. Lietuviai ir Lietuvos gyventojai – nuostabūs žmonės, kiekvieno jų krūtinėje plaka labai didelė širdis", – giliai susijaudinusi kalba moteris, pati serganti sunkia neurologine liga – epilepsija.
Nesunku suprasti mamą, kurios vaikui – vėžys. Kuri savo tėvynėje sužino, kad nėra prasmės eikvoti valstybės lėšas gydant sergančiuosius onkologinėmis ligomis.
"Ukrainoje žmonių sveikatai neskiriama nė dešimtadalio dėmesio, kiek jo skiriama Lietuvoje", – iš patirties palygina T.Makukha.
Išties, berniukas, kuriam labai patinka Kaune, labai sulysęs, bet šypsosi daug dažniau nei pavasarį. Sako, kad jaučiasi daug geriau nei prieš gydymą ir kantriai vykdo gydytojų nurodymus. Kai nebepykina po chemoterpijos, norėtų imti kamuolį ir bėgti žaisti futbolą. Būti profesionaliu futbolininku – Kostantino svajonė. Gal ji išsipildys?
"Mūsų viltys kaitaliojasi su skausmu", – žvilgsnį į šalį nukreipia Tetiana, kad sūnus nepastebėtų jos akyse besitvenkiančių ašarų.
Vaikas nebuvo gydomas
Tris pastarąsias praėjusios savaitės darbo dienas Konstantinas praleido Kauno klinikose: dvylikametis ištvėrė jau penktą chemoterapijos kursą. Kiekvienas jų trunka po tris dienas.
"Gydymas vyksta pagal planą: penki chemotarapijos kursai, tyrimai, operacija, radioterapija. Tada dar aštuoni chemoterapijos kursai", – tai, kas atliekama Konstantinui, pakomentuoja gydytoja mokslų daktarė G.Rutkauskienė.
Ir nudžiugina: tyrimų, atliekamų magnetinio rezonanso ir kitais metodais, rezultatai vis geresni, o tai rodo, kad gydymas sėkmingas. O kovo mėnesį sakė, kad Konstantinas jau metus gyveno su augliu. Visą tą laiką jam skaudėjo nugarą, buvo sunku kvėpuoti.
"Nenoriu kaltinti kolegų ukrainiečių, bet daugybė simptomų rodo, kad liga galėjo būti diagnozuota anksčiau, kol dar nebuvo išplitusi", – apgailestavo vaikų ir jų tėvelių mylima gydytoja G.Rutkauskienė.
Dėl menkų medikų galimybių ir abejingo požiūrio į ligonius, pridūrė Konstantino mama Tetiana, susirgę visi bėga iš Ukrainos. Moteris sako, kad jos sūnus nuo vėžio buvo gydytas vien tik analginu. Poltavos apskrities ligoninės onkologai jiems pasakė, kad sarkomų negydo.
"Sakė, važiuokite į Kijevą. O sostinėje išgirdome: gydykitės pagal savo gyvenamąją vietą. Taip patekome į beviltišką situaciją", – Konstantino tėtis Mikolas ryžosi atsivežti sūnų į Kauną, nors jis neturi sveikatos draudimo.
Berniukui vėžys jau buvo išplitęs krūtinės ląstoje, peraugęs į kairįjį plautį. Pradėjęs augti aštuntame šonkaulyje, navikas pažeidė ir šeštą stuburo slankstelį. Metastazės aptiktos pozitronų emisijos metodu. Kai kurių tyrimų, atliktų Ukrainoje, Kauno klinikų medikai nesant būtinybės nekartojo taupydami ligonio tėvų lėšas.
Konstantinas Makukha
Reikės apie 40 tūkst. eurų
"Kiekviena chemoterapijos procedūra kainuoja skirtingai, priklausomai nuo to, kaip organizmas reaguoja. Kartais pakanka dienos stacionaro, kartais, kai leukocitų norma kraujyje kritinė, liekame Klinikose", – T.Makukha akylai seka sūnaus savijautą.
Moteris džiaugiasi, kad tai, kokį sūnų atsivežė į Lietuvą ir koks jis dabar – labai didelis skirtumas, prilygstantis stebuklui.
"Žinoma, mums teks dar daug išgyventi, ištverti. Kasdien širdyje – ir viltis, ir baimė. Svarbiausia – tikėti, kad mums pasiseks. Jei nutrauksime gydymą – šansų praktiškai liks mažai. Kiek lėšų pakaks, tiek gydysimės", – apie didžiausią skausmą kalba trijų sūnų mama.
Už kiekvieną procedūrą, visus vaistus, lovą palatoje ir maitinimą tenka mokėti. Konstantino tėvai rodo Kauno klinikų išduoto kasos pajamų orderio kvitus, sąskaitas faktūras. Jose sumos – 5 200 eurų, 1 341,48 euro, 2 685,13 euro, 1 199,13 euro ir taip toliau. Susumavus susidaro beveik 15 tūkst. eurų. Gydymas dar neįpusėtas. Tetiana sako, kad reikės dar bene devynių chemoterapijos seansų. Ir operacijos.
"Nežinome, kiek pinigų už gydymą dar reikės, bet dabartiniais skaičiavimais – apie 40 tūkst. eurų. Tik gerų Lietuvos žmonių dėka mūsų vaikas turi šansą pasveikti nuo šios baisios ligos", – apibendrina Konstantino tėtis Mikolas.
Ukrainoje jis uždirbdavo po šimtą eurų per mėnesį, dėl to atvažiavo į Lietuvą. Jo vyresnysis sūnus – taip pat, o vidurinis – studentas. Tetianos neįgalumo pensija – 50 eurų per mėnesį.
Geraširdžių tarp mūsų labai daug. Jei visi kauniečiai sudės po vieną eurą, o jei turtuoliai – po kelis, iš viso bus tikrai daug.
Gyvybės kaina
"Kaune mus suprato, leido mokėti dalimis, kol neturime visos sumos, kad negaištume laiko", – Tetiana vertina kiekvieną paguodos žodį ir paramos gestą.
Pirmą įmoką – 5 200 eurų – tėvai Kauno klinikoms sumokėjo, finansiškai paremti tautiečių dar Ukrainoje. Tada paramos pradėjo ieškoti ir parėmė Mikolo bendradarbiai. Jie prašė neskelbti nei jų, nei įmonės, kurioje dirba.
"Mikolas dirba presuotoju. Jis labai darbštus, atsakingas, ir labai geros širdies", – taip apibūdino kolegos.
Jie ir kiti geranoriai prašė "Carito", "Mamų unijos", "LDK Palikuonių", Kitataučių diasporos pagalbos. Deja, šios padėti, matyt, negalėjo.
Užtai padėjo "Kauno dienos" skaitytojai: po straipsnio "Sergančio vaiko tėvas pagalbos neprašo – maldauja jos nebyliai", kovo 19 d. išspausdinto dienraštyje ir portale, į T.Makukhos sąskaitą suplaukė beveik 12 tūkst. eurų. Konstantino tėvai rodo išklotines: kauniečiai ir kitų miestų gyventojai aukojo, kiek kas galėjo: tris, penkis, dešimt eurų. Kai kas – 50, kai kas – 100. Didesnės sumos – iš įmonių kolektyvų, didžiausia – 1 500 eurų. Tačiau daugiausia – vos po kelis eurus, ir tai jaudina bene labiausiai. Akivaizdu, kad savo pajamomis dalijasi patys neturtingiausi žmonės, menkas pensijas gaunantys senjorai.
"Mums tai labai dideli pinigai. Be vieno euro niekada nebus nei šimto, nei tūkstančio. Jei ne tos aukos, nežinau, ką būtume darę. Jų vertė – mūsų vaiko gyvybė", – ištaria ir giliai atsidūsta T.Makukha.
Konstantinui gydyti reikia medikų ir pinigų. Reikės dar daugiau, nei jau sumokėjo.
"Gydymui skiriame kiekvieną centą. Taip elgsimės, kol Kostia pasveiks, – tvirtai ištaria Tetiana ir jau tylesniu balsu priduria: – Kol turėsime pinigų."
Išties keli eurai yra nedaug net ir neturtingiems. Geraširdžių tarp mūsų labai daug. Jei visi kauniečiai sudės po vieną eurą, o jei turtuoliai – po kelis, iš viso bus tikrai daug. Tiek, kiek reikia, kad Kostia gyventų...
Tetianos Makukhos sąskaita sūnaus gydymui Šiaulių banke: LT427180900024726724.