„Situaciją žinome. Visos Lietuvos susijusios institucijos šiuo metu susitelkusios jėgas, kad sužeistieji kuo greičiau būtų pargabenti į Lietuvą ir jiems būtų suteikta reikalinga pagalba“, – BNS teigė ministras.

Kaip antradienio vakarą pranešė portalas, vienas iš asmenų buvo sunkiai sužalotas, tačiau pavojus gyvybei nei jam, nei kitiems negresia. Teigiama, kad informaciją „15min“ patvirtino vienas iš sužeistų lietuvių Sigitas Maliauskas.

Pasak portalo, sužalotieji dviem automobiliais į Ukrainos priešakines linijas vežė paramą kariams.

Tuo metu tinklaraštininkas Žilvinas Svitojus savo feisbuko paskyroje pastebėjo, jog su įvykiu nesusijusių savanorių išplatinta informacija nėra „nei faktiškai tiksli nei išsemianti, bet jau atskleidžianti vieno iš sužeistųjų buvimo vietą, kas kelia pagrįstą pavojų jo saugumui ir apsunkina jo evakuaciją bei ligoninės personalo ir kitų nukentėjusių situaciją“.

Anot jo, Pokrovsko mieste pirmadienį nukentėjo lietuvis savanoris ir karo fotografas.

„Savanoriui buvo sužeista koja ir jam, kitų, šalia buvusių savanorių, buvo suteikta pirmoji medicinos pagalba, po kurios jis buvo nugabentas į artimiausią ligoninę. Lietuviui fotografui buvo sužeista ranka. Nei vieno iš jų gyvybei pavojus dėl sužeidimo negresia“, – rašė jis.

– Kokia situacija Bachmute?

– Nieko naujo keletą mėnesių. Mūšiai vyksta visu tempu. Reikia pasidžiaugti, kad iniciatyva ukrainiečių pusėje ir Rusijos okupantams niekaip nepavyksta užimti Bachmuto. Aplinkui pilna ukrainiečių tankų, kurių būklė prasta. Mes nuvežėme reikiamos pagalbos.

– Koks yra Ukrainos karinių pajėgų pasiruošimo, apmokymo lygis? Kaip atrodo ši jėga?

– Labai didelis skirtumas matomas kas mėnesį. Ginkluotė keičiasi labai stipriai ir labai greitai. Šiuo metu mums būnant keletas padalinių buvo pakeisti kitais fronto linijose, mūšio pozicijoje, kad įsisavintų ir gautų naują ginkluotę.

– Ar Ukrainos kariai spėja išmokti valdyti iš Vakarų gaunamą ginkluotę?

– Manau, taip. Vienas iš mūsų tikslų – padėti jiems tai padaryti, paaiškinti, ne tik kaip elementariai naudoti, bet kaip gudriau panaudoti prieš priešą.

– Kaip keistų karo eigą žadami apie 200 tankų?

– Pakeis reikšmingai. Netrukus įvyks labai rimtų pokyčių Ukrainoje, smulkiai negaliu detalizuoti.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Tačiau tai bus teigiami pokyčiai?

– Taip, labai teigiami. 24-oji tankų brigada labai daug atėmė rusų karinės technikos iš okupantų. Rusai savo technikos nemyli, nemoka prižiūrėti, ji labai prastos būklės. Iš rusų paimta technika nėra įtraukta į Ukrainos karinės technikos apskaitą, todėl nenumatyta detalių, tepalų, degalų. Tai bus sritis, kuria užsiimsime kitu važiavimu, kad ukrainiečiai galėtų susiremontuoti techniką.

Greitai bus labai įdomu.

– Tačiau ukrainiečius taip pat apmokote, kaip tais tankais naudotis?

– Ne tankais, o ginklais. Ukrainiečiai tankais naudojasi puikiai. Atrinktų ekipažų apmokymas, manau, truks trumpiau, nes jis vyks ne nuo nulio. Taktikos niuansų nebereikės mokyti, tik technikos priežiūros, vairavimo subtilybių.

– Teko dalyvauti operacijoje, kai pavyko išgelbėti per 100 ukrainiečių. Kaip dažnai pavyksta išsaugoti ukrainiečių karius?

– Gelbėjimas mūsų santykinis. Bendradarbiaujant su medicinos kuopa, kur patenka sužeisti kariai, sužeisti civiliai, jų prašymu mes atvežėme jiems sintetinio kraujo, plazmos.

– Ukraina pasitraukė iš Soledaro, ar nebus tas pats ir Bachmute?

– Tikrai ne. Soledaras tai miestelis, didelės reikšmės neturėjo šiame žaidime. Bachmuto dydis – Panevėžio, Utenos. Nemačiau sveikų namų, bet jie gana sveiki, kad būtų galima tęsti mūšius, infrastruktūra vis dar tinkama gynybai.

– Kaip manote, kaip atrodys priešai, kai Ukrainą pasieks per 200 tankų, ar suvoks, kad jiems tikrai ateina galas?

– Su tankais ateis ir aviacija. Bus reikalinga ir aviacijos parama. Mums grįžtant į Lietuvą, link Ukrainos važiavo „Patriot“ sistemos, jų buvo ne viena kolona. Greitai bus labai įdomu.

Lietuvoje – tik trumpam

Gimęs Raseiniuose, vėliau kartu su tėvais persikraustęs į Klausučius, o iš ten – į Jonavą, kur iki šiol oficialiai deklaruota jo gyvenamoji vieta, pastarąjį pusmetį Sigitas Maliauskas gyvena Ukrainoje. Į Lietuvą buvęs kariškis grįžta retai ir labai trumpam. Mudviem susitikus jis laukė, kada prie pikapo, pakrikštyto Keršytojo vardu, bus privirintas specialus rėmas, skirtas sunkiajam kulkosvaidžiui, o kai tik tai įvyks, žadėjo keliauti atgal į Ukrainą.

Pasirinkimas: Lietuvoje S.Maliauskas dabar retas svečias. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Per kiekvieną mūšį žūsta žmonės, kartu su jais sunaikinama įranga, todėl gabensiu naują įrangos paketą. Be to, nuvešiu daugiau nei 6 tūkst. hematogeno batonėlių. Sako, juos sveika valgyti. Paimsiu užpilamų makaronų, cigarečių, kavos“, – nors vis rečiau girdime raginimų padėti fronto linijose stovintiems kovotojams, įvairių priemonių poreikis, anot S.Maliausko, išlieka labai didelis.

Kad ir kokia būtų situacija, turi iš jos išeiti.

Žmonėms reikia ne tik elementariausių higienos priemonių ar drabužių pamažu vėstant orams, bet ir šalmų, šarvinių liemenių, radijo stočių, dronų. Pastarųjų įsigyti itin sunku. Tiesa, ne dėl lėšų. Net ir užsakius pas tiesioginius gamintojus, jų tektų laukti ne mažiau kaip mėnesį.

„Vieną droną jau nupirkome. Kiek žinau, dar vienas yra Vilniuje“, – sėkmingomis radybomis džiaugėsi S.Maliauskas.

Netrukus sužinojau, kad pastarąjį pusmetį buvusio kariškio misija – kur kas daugiau nei įrangą ir kitas priemones gabenti į karo niokojamą šalį.

Batalionas vietoje kuopos

Į Ukrainą Sigitas išvyko pirmosiomis kovo dienomis. Planavo ten kariauti, tačiau įvykiai pakrypo kiek kita linkme. Profesionaliems kariams stovint pirmosiose fronto linijose buvo pradėta mobilizacija. Vyrus reikėjo apmokyti, nes ginti šalį buvo pakviesti ir verslininkai, ir valstybės tarnautojai, ir darbininkai.

„Turėjome sudaryti programą. Buvo katastrofa, nes bazinis kario kursas Lietuvos kariuomenėje trunka tris mėnesius, o mums buvo skirta dešimt dienų. Sėdėjome ir braukėme viską, kas, mūsų supratimu, šiandien nebūtina, – S.Maliauskas pasakojo, kad misijos „Gyvačių sala“ instruktoriams ukrainiečius teko mokyti laikyti, užtaisyti ginklus, taikytis jais ir šaudyti. – Ketvirtą dieną šaudyklose jie jau šaudo koviniais šoviniais, o Lietuvos kariuomenėje kariai tai daro tik po dviejų mėnesių.“

Kartu su pora bendraminčių iš Lietuvos ir vienu vokiečiu planavęs apmokyti 100–120 ukrainiečių kuopą, atvykęs į poligoną Sigitas išvydo gerokai didesnę minią – priešais jį tąkart stovėjo visas batalionas.

„Stovi karių rikiuotė, klausiu, su kuria kuopa dirbsime, o man sako, kad įvyko šioks toks nesusipratimas, todėl reikės apmokyti visą batalioną, t.y. apie 600 žmonių“, – instruktorius skaičiavo pirmąją dieną dirbęs  daugiau nei su 180 vyrų.

Kilnu: „Gyvačių sala“ Ukrainoje yra nuo pirmų karo šalyje dienų ir per tą laiką jau apmokė daugiau kaip 8 tūkst. paprastų žmonių. (Všį „Iki pergalės“ nuotr.)

Skaudžios netektys

Per pusantro mėnesio Lvive savanoriai instruktoriai paruošė daugiau kaip 3 tūkst. ukrainiečių. Tada išvyko į Kyjivą. Tiesa, keturias dienas ten negalėjo vykdyti jokių mokymų, nes miestas buvo bombarduojamas iš visų pusių ir dieną, ir naktį.

„Paskui vykome į kupolą – poligoną, stendinio šaudymo šaudyklą. Ten treniravome diversinę žvalgybos kuopą, dar vadinamą Kyjivo 9-uoju gynybos batalionu. Paskui vėl grįžome į Lvivą, nes buvo surinkti trys rezerviniai batalionai. Paskutinis 14-osios brigados apmokymas baigėsi prieš mėnesį. Dabar visi fronte“, – mums kalbantis, S.Maliauskas į rankas paėmė savo telefoną ir ėmė versti nuotraukas.

Ties viena jų instruktoriaus veidas persimainė. Pasirodo, tądien, kai susitikome, Ukrainoje vyko nė 30 metų neturėjusio 24-osios Karaliaus Danilos brigados 5-ojo bataliono vado Aleksandro laidotuvės. Šalies gynėją į paskutinę kelionę lydėjo šimtai žmonių, o jo kapas paskendo gėlių žieduose ir vainikuose.

„Su šiuo batalionu dirbau mėnesį. Jie vis laukė skambučio, kada jau reikės eiti, bet, kiek žinau, buvo kažkokių trikdžių dėl aprūpinimo  kulkosvaidžiais“, – misijos „Gyvačių sala“ instruktorius neslėpė, kad susitaikyti su kiekviena tokia netektimi nelengva.

Nepaklausė instruktorių

Kartu su bendraminčiais, karo metu susibūrusiais po VšĮ „Iki pergalės“ vėliava, instruktoriai ukrainiečius mokė pačių įvairiausių dalykų. Tarkim, kaip vykdyti puolimą, apsisaugoti nuo biologinio, cheminio ar atominio ginklo, kaip nepastebimai priartėti prie pastato, patruliuoti su automobiliais ir be jų, kaip apžiūrėti automobilius patikros punktuose ir pasiruošti priedangą nuo artilerinio apšaudymo.

„Prisimenu vieną pirmųjų batalionų, kurį apmokėme. Mes jiems vis kartojome, kad, sustojus nakvynei, iškart reikia kasti maždaug 60 cm gylio poziciją nuo lekiančių skeveldrų. Nežinau, ar per vėlai atvažiavo, ar kas kito nutiko, bet jie to nepadarė. Žuvo apie 150 žmonių. Iš to bataliono praktiškai nieko neliko, jį sujungė su kitais“, – S.Maliauskas prisiminė tik ką palaidoto bataliono vado Aleksandro žodžius. Esą tie, kurie atidžiai klauso, lieka gyvi. Tie, kuriems instruktorių informacija pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, atsisveikina su savo gyvybe.

Patys įrengė šaudyklą

Per pusę metų Sigitas gyveno pačiose įvairiausiose vietose. Kartu su užsieniečiais iš legiono pastogę lietuvis rasdavo ir priešgaisrinėje stotyje, ir kareivinėse, ir pakelės namuose, ir viešbučiuose. Šiuo metu entuziastai, už savo darbą negaunantys nė cento, svarsto išsinuomoti  kokią nors sodybą.

„Kaip atrodo mūsų diena? 7 val. ryto išvažiuojame į poligonus, maždaug už 60 km nuo mūsų. Vienas poligonas skirtas treniruotėms, kitas – šaudymui. Vakare grįžtame, ir viskas. Ką čia daugiau priveiksi“, – kalbėdamas apie savo dienotvarkę, S.Maliauskas prisiminė pirmąsias dienas Ukrainoje ir iššūkius, su kuriais teko susidoroti. Atvykę į šaudyklą instruktoriai pamatė, kad čia nėra nė vieno taikinio. Mintis taikytis į tuščius butelius misijos dalyvių neviliojo.

„Važiavome į vietinį prekybos centrą, pirkome medienos, vinių, plaktuką, kirvį, kalėme taikinių rėmus, kad prisegtume lapus. Juos, beje, irgi reikėjo pirkti“, – instruktoriaus teigimu, apsipirkti Ukrainoje buvo ir tebėra komplikuota.

Tarptautiniai mokėjimai neįmanomi. Be to, veikia ne itin daug bankomatų, o ir tie patys išduoda vos po kelis šimtus grivinų. Už tiek esą galima nusipirkti nebent tik svarbiausų maisto produktų, todėl dėl didesnių pirkinių Sigitui su komanda teko stoti prie kelių bankomatų.

Viskas už ačiū

Visa tai, ką daro Sigitas su kitais misijos instruktoriais, – neatlygintinas darbas. Už jį vyrai negauna nė cento.

„Nebuvo minties mokėti kažkokius pinigus žmonėms. Kalbu apie „Gyvačių salos“ instruktorius – tiek lietuvius, tiek užsieniečius. Mūsų reikalas, kad vyrai turėtų kur miegoti, kad būtų pavalgę, kad būtų važiuojantis automobilis ir degalų. Viskas“, – nedaugžodžiavo S.Maliauskas.

Iš netyčia išgirsto skambučio supratau, kad poreikis kur kas didesnis. Tarkim, šalmai, kurių niekaip neįmanoma rasti misijos dalyviams. Mano įtarimus patvirtino ir VšĮ „Iki pergalės“ direktorė Aiva Levendrauskienė. Vyrams, kurie ten dirba 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę, reikia kur kas daugiau, nei sakė Sigitas.

„Jie nuolat kalba apie tai, ko reikia ukrainiečiams, o apie save visai negalvoja. Tik pagalvokite, jie ten gyvena ir dirba kiaurą parą. Jie turi valgyti, susimokėti už būstą. Juk negauna jokių pajamų, nes dirba savanoriškai“, – norint padėti ukrainiečiams ir aprūpinti misijos dalyvius, anot A.Levendrauskienės, buvo įkurta viešoji įstaiga „Iki pergalės“ ir atidaryta sąskaita. Visai neseniai 20 tūkst. eurų ją papildė Kauno miesto savivaldybė. Prisidėti gali kiekvienas norintis geros valios žmogus. Visos lėšos bus skirtos ir ukrainiečiams, ir specifiniams misijos instruktorių poreikiams.

Ekonomika sukasi

Maisto Sigitas ir kiti lietuviai vežasi iš namų. Ką reikia, nusiperka vietos parduotuvėse. Nuo vakarinės pusės iki Kyjivo ir maždaug 100 km už jo problemų įsigyti maisto produktų nėra. Taip pat – ir degalų.

„Nori nenori, bet ekonomika turi suktis. Turbūt matėte vaizdo įrašą, kai laukas dega, o žmonės ir toliau pjauna javus. Arba ugniagesiai gesina  subombarduotą pastatą, nors į tą pačią vietą gali atskristi dar viena raketa“, – situaciją pavyzdžiais iliustravo pašnekovas.

Paklaustas, ar per visą tą laiką pačiam bent sykį teko rizikuoti gyvybe ir slėptis slėptuvėse, Sigitas patikino, kad jos nedidelės, todėl ten bėga tik moterys ir vaikai. Kovotojai ir į Ukrainą vykstantys instruktoriai žino, kad pavojinga gali būti ir apšaudomame daugiabutyje.

„Iš tokio pastato, kokiame yra jūsų redakcija, geriau bėgti. Nukritus raketai lauke, visi stiklai susmigtų į žmones. Būtume kaip stikliniai ežiukai. Ir šiaip per tokį pastatą galima kiaurai skristi. Jei kalbame apie daugiabučius, saugiausia vieta yra vonia arba laiptinė“, – patarė buvęs karys.

Kartu – iki pergalės

Praktinius patarimus dalijęs misijos „Gyvačių sala“ dalyvis tikino baimės dėl to, kas vyksta aplink, niekada nejautęs. Suvokimas, kas galėjo nutikti, esą ateina po dienos, dviejų ar dar ilgesnio laiko.

Tikslas: Všį „Iki pergalės“ rūpinasi ne tik ukrainiečių, bet ir  specifinių misijos instruktorių poreikių patenkinimu. (Všį „Iki pergalės“ nuotr.)

„Tuo metu nėra laiko bijoti, nes turi veikti. Kad ir kokia būtų situacija, turi iš jos išeiti. Tas pats ir dėl apšaudymo. Sėdime, kalbame, girdime – du sprogimai. Tai nebuvo tiksliniai apšaudymai. Atrodo, kad rusas po nevykusio šūvio dar du kartus iššovė toliau ir aukščiau. Kai įvertini viską, supranti, kad apšaudymas nepavojingas“, – S.Maliauskas prisiminė ir kelias situacijas, kai išlikti gyviems pavyko tik per stebuklą.

Antai, dėl kažkokių trikdžių Sigitas vėlavo atvykti į vieną poligoną. Jei būtų spėjęs laiku, greičiausiai šiandien jo, kaip ir dar kelių šimtų stovyklavietėje įsikūrusių žmonių, nebūtų tarp gyvųjų. Nepaisant visų grėsmių, Sigitas nežada sustoti.

„Klausiate, kiek dar laiko žadu būti Ukrainoje? Tiek, kiek reikės. Chersono užėmimas yra durų atidarymas į Krymą. Ukrainiečiai turi atsiimti jį, Luhanską ir Donecką. Jie tai ir darys. Per pusmetį ukrainiečiai sugebėjo sustabdyti rusų kariuomenės puolimą. Atsiimti užtruks ne mažiau kaip metus. Nebent Putinui galva prašviesėtų ir jis duotų įsakymą pasitraukti iš Ukrainos, bet taip nebus, nes tai reikštų pralaimėjimą, gėdą. Ukrainiečiai neturi kito varianto, nes jei nuleis ginklus, jie bus moderniojo XXI a. vergai“, – Ukrainos žmonėms palinkėjęs stiprybės, S.Maliauskas davė pažadą būti drauge iki pergalės.

Galite padėti misijos „Gyvačių sala“ instruktoriams

Sąskaitos Nr. LT177300010171472276

Gavėjas: VšĮ IKI PERGALĖS

Bankas: „Swedbank“

SWIFT kodas: HABALT22

Mokėjimo paskirtis: PARAMA

Įtarimai dėl kokybės

Šį kartą tarp pačių karių pyktis užvirė dėl gyvybiškai svarbių medicininių prietaisų – turniketų pirkimo.

Šis prietaisas, dar vadinamas žgutu, yra privalomas kiekvienam kariui.

Lauko sąlygomis nutikus nelaimei juo stabdomas kraujavimas ir taip išgelbstima kario gyvybė.

Paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba ir vėl lipa ant to paties grėblio – skelbiamas viešasis konkursas, ekspertų manymu, nekeliant ypatingų kokybės reikalavimų šių prietaisų tiekėjams.

Iš viso tai jau ketvirtas šių priemonių pirkimas kariškiams. Šį kartą planuota pirkti 5 tūkst. turniketų.

Pernai Karo medicinos tarnyba prisipirko 17 tūkst. Kinijoje gamintų šių priemonių.

"Iki šiol kariai nešiojasi kiniškus turniketus ir nežino, suveiks jie lemiamu momentu ar ne. Daugelis nepagailėjo pinigų ir patys nusipirko visus NATO standartus atitinkančius prietaisus. Kiniški lūžta, o tu negali rizikuoti lemiamu momentu savo paties sveikata", – į redakciją atnešę kariuomenės išduotą amuniciją pasakojo privalomosios karo tarnybos šauktiniai su savanoriais.

Užsakymai – artimųjų įmonei

Dėl šių įrenginių pirkimo Karo medicinos tarnyboje (KMT) pernai jau buvo kilęs skandalas.

Dienraštis rašė, kad daugelį kiniškų priemonių KMT pirko iš Kaune registruotos mažosios bendrijos "Beanita", kuriai vadovavo buvusios KMT Personalo skyriaus viršininkės Ligitos Goželskienės vyras (V.Kvedaras. "Karių gyvybės patikėtos įtartinos kokybės gaminiams", 2016 04 25).

Tą kartą Krašto apsaugos ministerija neįžvelgė nieko įtartino ar nederamo tame, kad buvusios aukštas pareigas KMT ėjusios darbuotojos sutuoktinio įmonę viešuosiuose kariuomenės pirkimuose lydi pavydėtina sėkmė.

Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, 2014–2015 m. KMT su šia bendrija yra sudariusi septynias viešųjų pirkimų sutartis.

Sustabdė pirkimą

O štai ką tik vykusį KMT skelbtą viešąjį turniketų įsigijimo konkursą užprotestavo jo dalyviai.

Šį kartą patiems tiekėjams užkliuvo kokybės reikalavimų klausimas.

Paaiškėjo, kad ir dabar kariškiams tik per plauką nebuvo pripirkta kiniškų ir nepatikimų įrenginių.

Konkurso pasiūlymų atranka turėjo vykti pagal mažiausios kainos kriterijų, o patiems turniketams esą nebuvo keliami aukšti saugos reikalavimai.

Palyginus NATO patvirtintas ir visus kokybės sertifikatus turinčių gamintojų prekes su tomis, kuriomis yra aprūpinti mūsų kariai, aiškėja intriguojantys dalykai.

"Apverskite šio prietaiso sagtį ir pažiūrėkite, kas rašoma ant jos. Ar pažymėtas gamintojas, yra koks nors sertifikavimo ženklinimas?" – iš kariuomenės arsenalų atneštą įrenginį apžiūrinėjo klaipėdiečiai kariai.

Lietuviams nupirkta amunicija ženklinama vieninteliu – CE ženklu.

Ką jis galėtų reikšti, padeda susigaudyti lietuvių kalba atspausdinta įrenginio naudojimo instrukcija.

Joje aiškiai parašyta ir šio gaminio kilmė.

Nors oficialiai tiekėju pristatoma Vokietijos mieste, Hamburge, registruota įmonė, kaip gamintojas nurodoma Hebėjaus provincijoje (Kinijoje) įsikūręs fabrikas.

O pačios įmonės pavadinimas leidžia viską suprasti – "Shanghai International Trading Corporation".

Dėl CE ženklų – byla

Kodėl šie gaminiai ženklinami CE raidėmis?

Tai paaiškino kariškių įranga prekiaujančios įmonės įkūrėjas, 21 metus karo tarnyboje praleidęs ir trijose lietuvių karių užsienio misijose dalyvavęs Sigitas Maliauskas.

Juokas pro ašaras, bet tai reiškia "China Eksport" (angl.), o ne "Conformité Européenne" (pranc.).

"Juokas pro ašaras, bet tai reiškia "China Eksport" (angl.), o ne "Conformité Européenne" (pranc.). Trumpinys CE turėtų reikšti, kad produktas atitinka Europos Sąjungos standartus", – teigė S.Maliauskas.

CE yra privalomasis atitikties ženklinimas tam tikriems gaminiams, kuriais prekiaujama Europos ekonominėje erdvėje nuo 1985 m.

"Ženklą sudaro CE logotipas ir, jei taikoma, notifikuotosios įstaigos, dalyvavusios atitikties įvertinimo procedūroje, keturių skaitmenų identifikacinis numeris. CE ženklinimas yra gamintojo pareiškimas, kad produktas atitinka Europos Komisijos direktyvų reikalavimus. Paaiškėjo, kad Kinija ėmė savo produkciją žymėti labai panašiu logotipu. Europos prekybos rūmai kreipėsi reikalaudami nenaudoti tokio ženklinimo, pradėtos bylos, tačiau kinai aiškina, kad tai jų apsisprendimas, o prekės esą yra vidaus produktas, tik skirtas eksportui, kaip ir ženklinimo informacija", – tikino S.Maliauskas.

Nepaiso standartų

Atmetus bauginančius pamąstymus, kad kinų produkcija gali būti nesaugi, dienraštis eksperto klausė, ar turėtų NATO karinių pajėgų dalimi esanti Lietuvos kariuomenė laikytis būtent šiam Aljansui būtinų standartų?

"Yra tokia sąvoka kaip karinių operacijų ar karinė įranga. Kas po tuo slepiasi? Visa karinė įranga skirstoma į penkias pagrindines aprūpinimo klases. Pirma klasė – maistas ir vanduo. Antra – kario aprūpinimas pagal aprūpinimo lentelę (ginklai, uniforma ir visa kita ekipuotė). Trečia klasė – degalai, tepalai. Ketvirta klasė – visa kita karinė įranga, kuri nėra paminėta antroje klasėje. Penkta klasė – barikados, užtvaros, inžinerinė įranga. Visos šios klasės yra patvirtintos ir aprašytos kariniais "stanagais". Karinės kokybės NATO standartą nustato STANAG ir NSN kodai. Jie šifruojami taip – National Stock Number (NSN) ir NATO Standardization Agreements. Visa karinė įranga turi turėti NSN kodą, kuris suteikiamas padarius privalomus bandymus ir testus. Turi būti atliktas gaminio kokybės monitoringas. Jei kas nors suplyšo, sulūžo, turi būti pildoma tam tikra forma ir teikiamos rekomendacijos gamintojui. Visa tai ir lemia aukštesnę kainą ir, be abejonės, kokybę", – karinės įrangos standartizavimo subtilybes aiškino S.Maliauskas.

Pirko plagiatą?

Ką tuomet vietoj gyvybes turinčių gelbėti turniketų savo uniformos kišenėse nešiojasi Lietuvos kariai?

"Žinomų gaminių kopijas. Kinai kopijuoja ir plagijuoja viską be gailesčio bei gėdos. Tai – tik pigi kopija. Atsiverskime šių turniketų aprašymą ir pamatysime, kad Lietuvos kariuomenę šiais įrenginiais aprūpinusi įmonė net nepasivargino ištaisyti gramatinės klaidos, kurią aš pats įvėliau, rašydamas mano įmonėje parduodamų turniketų aprašymą. Tai jau yra daugiau, nei akivaizdu, kad čia plagiatas", – šypsojosi S.Maliauskas.

Pats S.Maliauskas ir jo įmonė nedalyvauja KMT skelbtuose aprūpinimo konkursuose.

Sertifikuotų prietaisų kaina tikrai kur kas didesnė – apie 39,5 euro.

Tačiau Lietuvos kariams siūlomi turniketai buvo perkami po 3–5 eurus už vienetą.

Internete galima rasti tų pačių kiniškų turniketų, kainuojančių 12,95 euro.

Pastarojo – trečiojo viešojo konkurso metu turniketai buvo perkami po 3,74 euro už vienetą.

Amunicijai – priekaištų lavina

Kaip veikia turniketas ir kodėl jam turi būti keliami kokybės reikalavimai?

"Lauko sąlygomis, prasidėjus stipriam kraujavimui galūnėse, geriausiu atveju karys sąmonę praras po 6 minučių, o šiaip realiai tai gali nutikti ir po trijų. Lietuvoje gyvenamuosiuose rajonuose greitoji medicinos pagalba atvyksta per 9 minutes. Taip skelbia Bendrasis pagalbos centras. Kariai tokių sąlygų neturi. Net pratybų metu atviroje vietovėje ar miške karys gali pagalbos tikėtis tik iš kito kario arba ją pats sau suteikti, kol atvyks karo medikai. Kariai supažindinami su sąvoka "auksinė valanda". Jei pats karys neturi tinkamų priemonių, jo gyvybė kybo ant plauko. Man kyla natūralus klausimas – kada tai nutiks, kai pirmas žmogus nukentės ar neteks gyvybės taikos metu? Ir kas dėl to bus kaltas? Dažniausiai lūžta šių įrenginių sagtys ir vadinamasis malūnėlis, kuris turi užveržti diržą. Jam lūžus, diržas tampa bevertis. Suprantu, kad kariuomenė turi taupyti, ir gerai, kad taupo. Tik ne tuo atveju, kai reikia. Tai pirmiausia sietina su "auksinių" šaukštų skandalu. Tačiau negalime taupyti kario gyvybės sąskaita", – sakė S.Maliauskas.

Šio įrenginio konstrukcija leidžia kariui viena ranka, jei kita yra sužeista, jį uždėti virš žaizdos ir keliais judesiais sustabdyti kraujavimą.

Kalbinti klaipėdiečiai šauliai ir savanoriai pripažino, kad Lietuvos kariuomenės pripirktų kiniškų turniketų net nesinešioja.

"Mes nusipirkome padorius už savus pinigus. Tai ne vienintelė amunicijos dalis, kurios kokybė mums kelia įtarimų. Kariškiai net batus perka už savus pinigus. Gerai, jei jie atlaiko mėnesį trunkančias pratybas. Bet ne ilgiau. Net šarvinių liemenių savanoriai neturi. Šalmai ir tie dauguma yra metaliniai, gauti kaip labdara. Savanoriams buvo žadėta naujų ginklų, bet, pasirodo, gausime naudotus. Net transportas yra "ne pirmos jaunystės", – priekaištus aprūpinimu žėrė klaipėdietis, nepanoręs viešinti savo pavardės.

Turniketai – mokymams

Viešajame konkurse dalyvavusios vienos įmonių vadovas, nenorėjęs skelbti savo pavardės, priminė, kad žinomas televizijos kanalas BBC per specialų reportažą pasakojo apie šių gaminių keliamą riziką kario gyvybei.

"Karo medicinos tarnyba akcentuoja, kad jie esą perkami tik mokymams. Bet kas yra mokymai, ar jų metu nerizikuojama gyvybe ir sveikata? Buvo atvejis, kai kariui sprogmuo nutraukė tris piršus. Ir tai esą tik mokymai, nieko rimto? Rugsėjo 9 d. profesionalios karo tarnybos karys dragūnų batalione prie vartų persišovė koją. Tai taip pat tik mokymai? Priimta, kad ne tik tokie įrenginiai, bet net ginkluotė turi specialų žymėjimą – jei tai paramedikams skirti turniketai, jie būna raudonos spalvos, karių yra juodi, o mėlyni – mokymams. Juk net ginklai, naudojami tik mokymams, būna mėlynos spalvos. O KMT perka tikrai ne mokymams skirtus dalykus", – nuomonę išsakė verslininkas, pats savanoriaujantis ne pirmus metus.

Įmonės vadovas stebėjosi, jog krašto apsaugos sistemoje vykstantys viešieji pirkimai ne pirmą kartą kelia klausimų.

"Tai jau ketvirtas pirkimas. Ketvirtą kartą ant to paties grėblio lipama", – stebėjosi konkurso dalyvis.

Skundų negavo

Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadė dienraščiui liko nepasiekiama.

Pulkininkės leitenantės Jolitos Sesartienės sekretorė darbo dieną iš ryto žadėjusi, kad tarnybos vadė darbe bus po pietų, vėliau išpyškino, jog darbe jos iš viso nebus įmanoma rasti.

Dienraščiui tarnybos atsiųstame paaiškinime teigiama, kad  šiuo metu vykstantis konkursas dėl turniketų įsigijimo yra sustabdytas, nukeliant susipažinimo su pasiūlymais terminą, kol bus išnagrinėta gauta pretenzija.

"NATO standartuose nėra nustatyta konkrečių techninių parametrų turniketui, o NSN (angl. – NATO Stock Number) kodas negali būti naudojamas kaip prekę apibūdinanti pagrindinė charakteristika. Viešųjų pirkimų įstatymas įpareigoja, nurodant standartą, jį pateikti kartu su žodžiais "arba lygiavertis". Kadangi lygiaverčio atitikmens NSN kodui nėra, perkančioji organizacija, vengdama pažeisti įstatymo nuostatas, užtikrinant konkurenciją ir nediskriminuojant tiekėjų, turniketo techninėje specifikacijoje NSN kodo nereikalauja, tokiu būdu neribodama suinteresuotų konkurso dalyvių konkurencijos, kuri yra būtina siekiant užtikrinti racionalų lėšų panaudojimą", – akcentuojama tarnybos paaiškinime.

KMT tikino, kad turniketams buvo iškelti tik būtiniausi reikalavimai.

"Todėl turniketų techninėje specifikacijoje nėra reikalavimo, kuris nurodytų prekės pagaminimo šalį. Jokių nusiskundimų dėl šiuo metu LK naudojamų turniketų kokybės iki šiol nėra užfiksuota, trūkumų nenustatyta. Turniketai ne kartą patikrinti, praktiškai išbandyti ultragarsinėmis priemonėmis vertinant kraujotaką galūnėje, ant kurios užveržtas turniketas. Kraujotaka galūnėse sustojo, turniketas savo funkciją atliko. Paminėtina, kad turniketai yra vienkartinio naudojimo, tačiau turniketus naudojant mokymui per ilgą laiką gali atsirasti kai kurių detalių pažeidimų. Taip pat yra skirtingų kartų ir modifikacijų turniketai, todėl reikėtų kalbėti ne apskritai, o nagrinėti konkrečius atvejus, jei tokių pasitaikytų ateityje", – dėstoma rašte.

Renkasi tai, kas pigiau

Krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas aiškino, kad šio konkurso detales atidžiai aiškinsis.

"Aš žinau, kad mes esame jų nupirkę daug ir ganėtinai pigiai. Kitas klausimas – ar esame gavę nusiskundimų? Ne. Yra nustatyta tvarka, kaip galima pranešti vadovybei ar logistikos tarnybai apie nekokybiškus rūbus, batus, prietaisus ar kitą amuniciją. Gal ta informacija nepasiekia, aš nežinau. Jei man kariai pasakytų, kad taip yra, reikėtų aiškintis. Kiti sako, kad mes perkame vienkartinius turniketus. Na, taip, jų yra ir vienkartinių, vienkartiniam naudojimui", – tikino viceministras.

G.Jeglinskas svarstė, kad išeitis būtų treniruotėms įsigyti vienkartinių turniketų, o kariams nupirkti brangių, kurie galėtų atlaikyti kelerius metus.

"Na, gal už 3,75 euro jie ir lūžta. Gal už 30 eurų būtų visai kitokia kokybė? Visa tai mes turime susidėlioti. Tačiau paskaičiuokime, kiek tai atsieitų. Jei visam rezervui, ne tik šauktiniams ir profesionalams, bet ir būsimiems šauktiniams reikėtų nupirkti 30 eurų kainuojančius turniketus, mes išleistume apie 1,5 mln. eurų. Tada vėl visi šauktų, kad netaupome", – garsiai svarstė viceminstras.

Vis dėlto G.Jeglinskas tikino, jog ir jis yra girdėjęs kalbų, kad šie kiniški turniketai yra netvirti.

Turėsime apsispręsti – ar mes perkame labai brangius originalus, ar pigius pakaitalus.

"Aš girdėjau, kad jie lūžta. Bet ir neaišku, iš kur ta informacija atėjo. Kokybės klausimas yra svarbus, bet pirkimų metu vis tiek tenka rinktis pagal mažiausią kainą. Dabar ketinta nupirkti 5 tūkst. vienetų, dar tūkstantį norima pirkti per NATO paramos ir pirkimo agentūrą NSPA. Gal ir geriau būtų, daugiau skaidrumo, o rinktis galima būtų iš NATO šalių pasiūlos. Turėsime apsispręsti – ar mes perkame labai brangius originalus, ar pigius pakaitalus. Palyginkime – ar išleisti 1,5 mln. eurų, ar 200 tūkst. eurų?" – kalbėjo G.Jeglinskas.

Žlugo diržų pirkimas

KAM viceministras G.Jeglinskas tikisi, kad daugybė neatsakytų skaidrumo klausimų dėl viešųjų kariuomenės pirkimų būtų išspręsta pradėjus veikti naujam kontrolės mechanizmui – karinių pirkimų agentūrai.

"Neseniai buvo diskusijų dėl kariškų diržų pirkimo. Mes konkursą stabdėme ir siuntėme Viešųjų pirkimų tarnybai patikrinti. Palyginus visų kriterijų visumą, ėmė aiškėti, kad pirkimas pritaikytas vienai įmonei. Iš aštuonių dalyvių dėl vienokių ar kitokių priežasčių atmestos buvo septynios. Todėl ir kilo klausimų", – prisiminė G.Jeglinskas.