– Pradėkime pokalbį nuo tų vaikų, su kuriais teks kurį laiką nebendrauti. Turite tris kolektyvus?

– Taip, per visą savo choreografės karjerą pagimdžiau tris asmeninius kūdikius ir tris kolektyvinius. Jauniausias iš jų – "Demo" šokių studija, skinanti pirmąsias vietas pasaulinio lygio šokių čempionatuose. Dar turiu Deimantės modelių agentūrą ir Vaikų mados teatrą. Viskas prasidėjo nuo to, kad, baigusi choreografijos studijas tuometėje Klaipėdos konservatorijoje, buvau pakviesta dirbti Dalios Teišerskytės vadovaujamame "Gabijos" mados teatre. Vėliau (galbūt jo inspiruota) įkūriau pirmąjį Lietuvoje vaikų mados teatrą.

– Ne tik apie jį, bet ir apie jūsų įkurtą "Demo Kids" studiją jau sklando legendos. Kad ir kur pasirodytų jūsų vaikai, visur lipa ant aukščiausios pakylos. Kur slypi jūsų šokėjų jėga ir stiprybė?

– Su "Demo" šokių studijos vaikais pasaulio čempionatuose dalyvaujame jau ketvirti metai ir tiek pat metų skiname pergales. Pasiruošimas tokio lygio konkursams be proto sunkus. Kartais jie net pyksta ant manęs, kad ir vėl užrašiau jų grupę tarp dalyvių. Juk nusibosta kasdien po tris valandas pagal tą pačią muziką zulinti tuos pačius centimetrus, milimetrus… Vieniems šokėjams pavyksta greičiau, kitiems užtrunka ilgiau tą sinchroną pagauti. O juk visa komanda turi judėti kaip vienas.

Per pasirodymus mes nedarome nei gimnastinių, nei akrobatinių triukų (kaip kitos užsienio grupės) – tik šokame. Bet puikiai žinome savo slaptąjį ginklą. Tai teatras. Kažkodėl kitų šalių kolektyvai jo visai nenaudoja. O mūsų kiekvienas pasirodymas išsiskiria savo siužetu, teatrine linija, kostiumais. Tai sužavi komisiją ir nokautuoja konkurentus.

– Savo veiklą mylinčiam žmogui visa kita lieka antrame plane. Vis dėlto, jei paprašyčiau išvardyti keletą įsimintinesnių jūsų asmeninio gyvenimo įvykių, kokie jie būtų?

– Darbas ir hobis man yra neatsiejami dalykai. Tai mano gyvenimas, mano išraiška, o šeimai tenka prisiderinti. Jei pažiūrėtume į statistinę choreografų profesijos pusę, dauguma jų neturi šeimų, vaikų. Turbūt todėl, kad mūsų darbas netelpa į tradicines paros valandas.

Buvo laikas, kai ir aš nenorėjau šeimos: viską užpildydavo darbas. Bet atšventusi trisdešimtmetį supratau, kad man reikia vaiko. Kai su vyru susilaukėme pirmojo vaikelio, per kitus penkerius metus atėjo ir kiti du. Visi nėštumai buvo lengvi, tad savo veiklos niekada nenutraukiau. Ačiū Dievui, jaučiausi sveika, kupina energijos, o ir vaikeliai nesirgo. Pamenu, penktadienį pasigimdau, o jau pirmadienį lekiu į generalinę kažkokio renginio repeticiją dirbti su šokėjomis. Viena nebūčiau susidorojusi. Į darbą buvo įkinkyta visa palaikymo komanda – tėvai, vyras, auklės.

Kaip jau turbūt supratote, suku link to, kad didžiausias mano asmeninio gyvenimo pasiekimas – vaikai. Vyriausiajam Danieliui dabar 20, Augustei – 17, o jaunėliui Justinui – 16 metų. Visi jau užauginti.

– Dažno kauniečio šeimoje rasime vaikų, nors trumpai lankiusių Deimantės Ūsienės mados teatrą, modelių agentūrą ar šokių studiją. Jie pasakoja mažumėlę prisibijoję jūsų garsaus ir griežto balso...

– Žinau (juokiasi). Dabar po truputėlį keičiuosi ir aš. Vis dėlto noriu pasiteisinti, kad kadaise ir pati buvau baigusi griežtą, sovietinę choreografijos mokyklą, kurioje dėstė daug rusų. Jų darbo metodikoje nebuvo jokių "palauk". Natūralu, kad tas jų griežtumas paveikė ir mano šokių pamokų braižą. O čia dar ta stulbinanti sėkmė, kuri užklupo mane, jauną vadovytę, vos baigusią studijas.

Dabar skiriu daug dėmesio ne tik darbui, bet ir savęs tobulinimui, asmenybės paieškoms. Važiuoju į įvairias šokio ir saviugdos stovyklas, kurios vyksta visame pasaulyje. Tai nuostabi patirtis ne tik pabūti su savimi, su kolegomis, bet ir prisiliesti prie to krašto autentiškos šokio kultūros. Tai ne tik atgaiva sielai, bet ir dirva naujiems kūrybiniams projektams.

– Būtų keista manyti, kad nė viena iš trijų jūsų atžalų neseka mamos pėdomis. Kaip yra iš tiesų?

– Iš pradžių mano vyras Valdas, alpinizmo instruktorius, bandė daryti iš vyresnėlio sūnaus Danieliaus slidininką. Bet šio sporto treniruočių bazės Lietuvoje nėra: kalnų nėra, sniego – irgi, o į Druskininkus kasdien neprivažinėsi. Vis tiek nuo trejų metukų vyras jį statė ant slidžių, vežiojo į Slovakiją treniruotis su profesionalais, augino sporto stovyklose. Kol… šiek tiek padalyvavęs tose varžybose sūnus suprato, kad tas kelias ne jo.

Paskui iki keturiolikos metų Danielius šoko mano grupėje. Tuomet dar priimdavau ir berniukus. Dabar, mano sprendimu, "džiaze tik merginos" (juokiasi). Tai reiškia, kad mūsų studijos mergaitės šoka net ir vyriškas partijas. O Danielius jau nebešoka – filmuoja, kuria vaizdo klipus žymioms dainininkų grupėms. Specialių mokslų nebaigęs, bet turi Dievo dovaną, pats domisi, siunčiasi knygas. Planuoja studijas užsienyje (kaip aš juokiuosi, vis tiek nekaltai nueina mamos – menininkės, o ne tėčio – sportininko keliu).

Dukra Augustė vienu metu taip pat šoko mano grupėje. Maniau, bus man pagalbininkė, deja… Augustė nori būti mokslininke, studijuoti gamtosaugą, gelbėti Žemę. Metais už ją jaunesnis Justinas užsiima karatė. Abu su vyru stengiamės palaikyti visų vaikų svajones. Žinau, ką tai reiškia jaunam žmogui.

– Tėvų palaikymas jaunam žmogui išties be galo svarbus. Ar sulaukėte jo dar anais laikais iš savo tėvų: juk, sutikite, choreografo profesija neskambėjo labai jau rimtai…

– Būtent. Nors visą savo gyvenimą degiau šokiais, kai atėjo laikas rinktis studijas, mama nelabai mane suprato. Sakė: baik su tais šokiais, iš jų duonos nevalgysi. Tėvai siūlė rinktis mediciną arba visuomeninį maitinimą – tuo metu tai buvo populiariausios specialybės. Teko pažadėti, kad išpildysiu jų svajones, kai baigsiu choreografijos studijas. O baigus mane aplankė tokia sėkmė (kaip tik tuomet Lietuvoje prasidėjo Atgimimo laikotarpis), kad nebeliko nė minties dar kažką mokytis, kažkur stoti. Prisiėmiau tiek darbų, kad vos spėjau visur dalyvauti.

– Daugelis vyresnės kartos pedagogų, mokiusių vaikus dar sovietiniais laikais, dažnai burnoja ant XXI a. jaunimo. Sako, kad šiuolaikiniai vaikai išlepinti, turi daugiau teisių nei pareigų. O ir jų gimdytojai jau kitokie…

– Žinoma, kartos labai skiriasi. Kai buvau jauna, nė nepamenu, kaip aš su tais vaikais ir jų tėvais bendraudavau. Dabar išties pasigendu ir psichologinių žinių. Kita vertus, žinau viena: kai žiūriu į juos (vaikus, tėvus) su meile – viskas gerai ir išeina. Jei imu ieškoti priekabių – kaipmat atsiranda trintis ir priešiškumas. Dažnai nevengiu pasakyti ir pastabų – kas man juose nepatinka. Šitais klausimais esu stačiokė. Bet iš esmės tiek su vaikais, tiek ir su jų tėvais sutariu draugiškai.

Ir man ne kartą senesnės kartos vadovės yra skundęsi, kad dabar sunku su tais jaunais žmonėmis susišnekėti. Net vaikai, ir tie, jau į šokių studiją ateina žinodami savo teises. Tiesa, pas mane jie greitai sužino, kad salės durys tuoj gali būti atviros… Ši karta nori mažiau dirbti. Turi nuolat su ja gudrauti – tai skatinti saldainiais, tai sukurti kažkokį repeticijų-varžybų įvaizdį ar dar kažkaip juos įkvėpti.

Anksčiau vaikai buvo labiau idėjiniai. Niekas neklausdavo, kiek laiko vyks repeticija – valandą, dvi ar net visas tris. Pamenu, kai paauglėms šokėjoms rengdavau seminarus, pasikviesdavau choreografų iš kitų miestų. Susirinkdavome visi ryte, o išeidavome iš salės jau vėlai vakare. Tai būdavo ne tik šokiai, bet ir bendravimas per pertraukėles, diskusijos. Niekas neskaičiavo laiko, nes tuo gyveno. Dabar seminaras trunka dvi valandas, o paskui visi lekia namo.

Visko būna: ir sijonai nukrenta, ir mergaitės scenoje tik su pėdkelnėmis lieka. Bet viena žinau – mano šokių mokyklą išėję vaikai jau nesutriks scenoje. Anei gyvenime!

– Ar tiesa, kad dabartiniams vaikams labai reikia apdovanojimų?

– Stebiuosi, kad šiuolaikinė karta, kuri iš esmės turi viską, už kiekvieną žingsnį nori kažką gauti. O dar – šiuolaikiniai vaikai nemoka pralaimėti. Mūsiškiams antra vieta čempionate – šakės! Jie tooookie nelaimingi… O kiek tų ašarų, kurių jūs, žiūrovai, nematote, atneša įvairūs televizijos projektai, kuriuose mes šokame ir kur dalyvauja vaikai. Baisu! Manau, kad mūsų jaunajai kartai visų pirma reikia mokytis ne laimėti, bet pralaimėti.

– Esate esktravagantiška moteris. Dar nuo anų laikų pamenu, kad visad trumpai kirpdavotės plaukus ir juos dažydavote keisčiausiomis spalvomis. Tais visuomenės niveliacijos laikais matyti gatvėje tokias stilingas moteris buvo labai neįprasta.

– Paauglystėje daug laiko praleidau prie veidrodžio: labai norėjau būti aktore. Dėliodavausi mamos sukneles, skrybėles, rankinukus ir improvizavau. Pamenu, į Klaipėdos konservatoriją atvažiavau su skrybėle ir ilgu lietpalčiu. Draugai iš manęs juokėsi, sakė, kad tame vėjuotame krašte su skrybėle ilgai nepabūsiu… Bet nekreipiau į juos dėmesio ir toliau žaidžiau savo stiliumi. Šiandien irgi nejaučiu jokių jo ribų: vieną dieną galiu būti tautinė, kitą – ekstravagantiška, trečią – sportiška ar hipiška.

Manau, kad stiliaus pajautimas žmogui yra duotybė, bet gyvenimas irgi duoda progų tą stilių išsiugdyti. Pavyzdžiui, studijų metais turėjau labai griežtą kostiumų istorijos mokytoją – teko įvairių tautų, įvairių laikmečių kostiumus išanalizuoti nuo–iki. Gal tos paskaitos irgi prisidėjo prie mano stiliaus, o ir Vaikų mados teatro idėjos atsiradimo: juk nieko nebūna be reikalo.

– Jūs – choreografė, sukūrusi nesuskaičiuojamą daugybę šokių kompozicijų. O kada paskutinį kartą šokote scenoje pati?

– Oi, seniai… Pamenu, tuomet dar važinėdavom su Dalios Teišerskytės "Gabijos" teatru. Net buvo sugalvotas toks scenarijus, kad mimas mane valdo kaip lėlę… Panešioja, o paskui aš šoku.

Dar pamenu, kad per vieną madų demonstravimą Rygoje neatvyko keli aukšti modeliai, trūko manekenių, tai dizaineriai sumąstė ant podiumo išleisti mane – kad kažką laisvu stiliumi pašokčiau ir pademonstruočiau drabužį. O renginys grandiozinis, Operos ir baleto teatre. Man stresas baisus. Seniai juk ant scenos pati buvau lipusi.

Žodžiu, kažkaip jie mane įkalbėjo, sukneles sutrumpino ir išleido ant podiumo. Buvau kaip kosmose. Nieko neatsimenu, kas tada su manimi darėsi. Tik draugai sakė, kad pasirodžiau puikiai!

– Tapote modeliu, nors jūsų ūgis – tik 159 cm. Visuotiniai grožio standartai skelbia kitokius skaičius. Ar buvimas Coliuke apsunkino, o gal kaip tik – palengvino jūsų gyvenimą?

– Dėl ūgio labai kentėjau visą laiką. Ypač kai tapau paaugle. Pagrindines šokėjų sudėtis sudarydavo aukštos merginos, o jei tau trūksta ūgio, vadinasi, eidavai šokti prie darbinių arklių, į galą. Kai supratau, kad Coliukės ūgis neleis man prasimušti į rimtas šokėjas, nusprendžiau būti bent gera vadove.

Man stojant į Klaipėdos konservatoriją, sklandė gandas, kad kursas renkamas iš labai gražių šokėjų, kurios negali būti žemesnės kaip 167–175 cm. O dar privalo turėti gražų veidą, mat turės daug gastroliuoti ir reprezentuoti Lietuvą. Vėl puoliau į depresiją, manydama, kad neturiu jokių šansų ten patekti. Bet noras ir pastangos nugalėjo. Į grupę atrinko ir dvi mažaūges. Visos kitos šokėjos buvo tiesiog ledinės: vienodo ūgio, kaip nulietos.

Dar vienas akibrokštas dėl mano ūgio laukė studijų pabaigoje. "Žinai, Deimante, – sakė man viena dėstytoja atsisveikindama, – turėtum dirbti tik su vaikais." Na va, maniau, ir vėl gavau kaip su šlapiu skuduru per veidą… Bet ilgainiui supratau, kad tie dėstytojos žodžiai buvo man kaip ženklas. Aš tarsi gavau žinojimą, kokia galėtų būti mano misija. Taip ir buvo. Būtent Vaikų mados teatras atnešė man didžiausią sėkmę, pripažinimą.

– Nors šaunioji "Demo" šokėjų komanda jau keturis kartus tapo IDF pasaulinio konkurso čempione, tikiu, kad visuomet būna momentų, kai vadovei norisi skradžiai prasmegti į žemę. Nes kažkas vyksta ne pagal planą, ne pagal D.Ūsienės choreografiją ir iki milimetrų atidirbtus šokio žingsnelius…

– Be abejo. Bet dėl viso šito dažniausiai kalta būnu aš pati. Juk daugybę kartų perstatau šokį, keičiu muziką, tad to paties šokio muzikos variacijų prisikaupia galybė. Beskubėdama ir pati tarp jų susipainioju – paleidžiu ne tą versiją. Vaikai jaučia, kad kažkas ne taip, bet šaukštai popiet – akimis jiems rodau, kad šoktų! Ir jie šoka… Visko būna: ir sijonai nukrenta, ir mergaitės scenoje tik su pėdkelnėmis lieka. Bet viena žinau – kad mano šokių mokyklą išėję vaikai jau nesutriks scenoje. Anei gyvenime!

Laureato vardą pelnyti siekė 5 merginų, 15 jaunimo, 18 vyresniųjų ir 15 pagyvenusiųjų šokių kolektyvų. Visos šokių grupės, išskyrus merginų, varžėsi trijose kategorijose: miestelių ir kaimų, rajonų centrų ir miestų. Kolektyvus, atsižvelgus į tinkamą ir menišką šokių kompozicijų atlikimą, sceninę kultūrą, vadovų kūrybiškumą ir repertuaro originalumą, vertino profesionali Lietuvos nacionalinio kultūros centro sudaryta choreografijos žanro ekspertų komisija.

„Lietuviai mėgsta susirinkti, bendrauti ir šokti. Tą parodė ir liaudiškų šokių konkursas „Pora už poros“. Džiaugiamės, kad vis daugiau jaunimo, senjorų, skirtingų profesijų, poreikių žmonių nori išmokti šokti ir ateina į kultūros centrus. Šoka visos šeimos: į kolektyvą atėjusi moteris meile šokiui užkrečia ir vyrą, ir vaikus. Žmonės pajunta, kad šokis gyvenimą daro gražesnį, prasmingesnį, skatina pagarbą tautiniam kostiumui. Jaučiama atsakomybė ir pasididžiavimas atstovauti savo gimtąjį miestą ar miestelį Lietuvos dainų šventėje“, – pasakojo konkurso organizatorė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Choreografijos poskyrio vadovė Živilė Adomaitienė.

Geriausia merginų šokių grupe pripažinta Vilniaus miesto Grigiškių kultūros centro merginų liaudiškų šokių grupė (vadovė Vilma Abrutytė).

Miestelių kategorijoje geriausia Jaunimo šokių grupe tapo Molėtų rajono Alantos gimnazijos jaunimo liaudiškų šokių grupė „Alanta“ (vadovė Audronė Ališkevičiūtė). Rajonų centrų kategorijoje laureatais paskelbti Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro šokių studijos „Vyželė“ jaunimo grupė (vadovė Sonata Jankienė), mažuoju laureatu – Jurbarko kultūros centro liaudiškų šokių studijos „Nemunėlis“ jaunimo grupė (vadovė Jolanta Telišauskienė). Miestų kategorijoje geriausia pripažinta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos jaunimo liaudiškų šokių grupė „Džigūnas“ (vadovės Vilma Tiškevičienė, Aistė Jacikė).

Žmonės pajunta, kad šokis gyvenimą daro gražesnį, prasmingesnį, skatina pagarbą tautiniam kostiumui.

Tarp vyresniųjų šokių grupių miestelių kategorijoje geriausiai pasirodė ir laureatais tapo Šilutės rajono Juknaičių seniūnijos vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Juknaičiai“ (vadovė Loreta Margarita Černeckienė). Rajonų centrų kategorijoje laureatais paskelbti Jurbarko kultūros centro liaudiškų šokių studijos „Nemunėlis“ vyresniųjų grupė (vadovė Jolanta Telišauskienė), mažuoju laureatu – Kretingos rajono kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Toncius“ (vadovai Andrius Razmus, Svajonė Razmuvienė). Miestų kategorijoje geriausia vyresniųjų šokių grupe tapo Kauno kultūros centro „Tautos namai“ vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Suktinis“ (vadovė Laimutė Rekašienė).

Pagyvenusiųjų šokių grupės laureatai išsidėstė tokia tvarka: miestelių kategorijoje geriausiais pripažinti Šakių kultūros centro Girėnų laisvalaikio salės pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Girėnai“ (vadovė Vitalija Venienė). Rajonų centrų kategorijoje laureatais tapo Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Vajaunas“ (vadovė Ligita Gediminienė), mažuoju laureatu – Telšių rajono savivaldybės kultūros centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Džiugas“ (vadovė Janina Reinienė). Miestų kategorijoje laureato vardą pelnė Vilniaus miesto Vilkpėdės bendruomenės centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupė „Šimtažiedis“ (vadovė Rūta Januškevičienė).

Nuo 1969 m. rengiami konkursiniai festivaliai įrodė, kad šis renginys turi savo vertę ir kilnius siekius. „Pora už poros“ rengėjai – Lietuvos nacionalinis kultūros centras – sudaro galimybę į festivalį atvykti šokėjams iš visų šalies rajonų centrų ir miestelių. Tai stimulas toliau plėtoti jų veiklą. Kolektyvų vadovai konkursuose įgyja daugiau patirties, ugdoma sceninė šokių atlikimo kultūra, meninis skonis. Varžytuvėse pelnyti aukšti rezultatai suteikia galimybę kiekvienam šokių kolektyvui toliau varžytis dėl kasmetės „Aukso paukštės“ nominacijos „Geriausias mėgėjų meno kolektyvas ir jo vadovas“ ir skatina aktyviai rengtis 2018 m. vyksiančiai valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirtai Lietuvos dainų šventei „Vardan tos...“.

Pernai sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ gerbėjus pasiekė liūdna žinia – komandos nebėra, šokėjai nebedalyvaus čempionatuose ir nebegarsins Lietuvos vardo auksinėmis pergalėmis. Taip sutapo, jog ši žinia Lietuvą apskriejo likus vos metams iki dviejų ypatingų „Žuvėdrai“ datų. Šiemet ansamblis, kuriam vadovauja treneriai Skaistutė ir Romaldas Idzelevičiai, mini savo 25-erių, o klubas – 50 metų jubiliejus. Šia ypatinga proga auksinė uostamiesčio „Žuvėdra“ skrydžiui išskleis sparnus paskutinį kartą – ji kviečia į jubiliejinį atsisveikinimo koncertą Klaipėdos „Švyturio" arenoje.

Repetuoja nuo rudens

Balandžio 3 d. arenoje griaudint muzikai ir tviskant įspūdingiems šokėjų kostiumams „Žuvėdra“ savo gerbėjams primins visą sunkiu darbu ir pelnytomis pergalėmis vainikuotą istoriją.

Šio kolektyvo biografijoje – 8 Lotynų Amerikos šokių pasaulio čempionų aukso medaliai, tiek pat – Europos čempionų aukso medalių, dešimtys įvairių tarptautinių konkursų apdovanojimų ir užaugintas nesuskaičiuojamas profesionalių šokėjų būrys. Pasaulinė šlovė „Žuvėdros“ kolektyvą lydėjo nuo 1999 m., kuomet jie pirmą kartą tapo Europos ir pasaulio čempionais.

„Yra kaip yra. Visą gyvenimą atidaviau „Žuvėdrai“, todėl kalbėti apie tai, kas įvyko man per skaudu. Mes su Romu jau kelis pastaruosius metus sakėme, kad yra blogai, nebeturime kuo pakeisti kolektyvą paliekančių šokėjų, tačiau visi ir toliau matė tik išorę – ir vėl šokame, ir vėl laimime, o niekas nežinojo, kas vyksta ansamblio viduje ir kokia yra tikroji pergalių kaina“, – pokalbį apie sudėtingą kolektyvo situaciją pradėjo ilgametė „Žuvėdros“ vadovė, Klaipėdos universiteto profesorė S.Idzelevičienė.   

Trenerė ir klubo vadovė neslepia, kad atsisveikinti su ansambliu, kuriam paaukoti gražiausi gyvenimo metai, be galo sunku ir graudu, tačiau S. Idzelevičienė neturi laiko emocijoms, šiomis dienomis vyksta intensyvus pasiruošimas jubiliejinėms iškilmėms, daug laiko atima darbas klube, jaunųjų žuvėdriečių treniruotės, porų ruošimas įvairiems čempionatams.

„Jei jau laikas išeiti – tai su pakelta galva. Mane tiesiog įkalbėjo buvę šokėjai. 50 metų klubui – graži, įspūdinga data, kilo idėja jubiliejų ir ansamblio 25-ajį gimtadienį paminėti iškilmingai. Pakvietėme visus neseniai ansamblį palikusius ir iš Lietuvos dar neišvykusius šokėjus, kurie sutiko prisidėti prie šio jubiliejinio pasirodymo įgyvendinimo ir pradėjome repetuoti“, – pasakojo S. Idzelevičienė.

Anot jos, visi šokėjai turi darbus, yra labai užimti. Tai žinodama ansamblio vadovė koncertui arenoje pradėjo ruoštis dar nuo praėjusių metų spalio.

Primins triumfo akimirkas

Dviejų dalių renginyje  „Žuvėdra“ kvies į auksinį skrydį – žiūrovai išvys pasaulį ir Europą pakerėjusias programas „Rio“, „Viva Ispanija!”, „James Bond”, „Uraganas”, solinius šokėjų pasirodymus.

Arenoje susitiks net kelios „Žuvėdros“ klubo išaugintos šokėjų kartos. Jaunimą keis veteranai, klubą sveikins iš užsienio sugrįžusios buvusios kolektyvo šokėjos Natalia Maidiuk su šokių partneriu Manueliu Favilla bei Kanadoje gyvenanti Andra Vaidilaitė su šokių partneriu Maurizio Vescovo. Abi šios poros įvairiuose pasaulio čempionatuose nuolat laimi prizines vietas ir tampa lyderiais.

„Žuvėdroje“ šokau nuo 7 iki 14 metų. Jei ne šeimos apsisprendimas persikraustyti gyventi į Ukrainą, būčiau ir toliau šokusi. Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių kolektyve visuomet buvo  palaikoma geležinė tvarka ir disciplina. Tai tapo ir mano gyvenimo pagrindu. „Žuvėdros“ mokykloje įgyta patirtis nulėmė visą tolesnę mano karjerą. Lenkiu galvą prieš dėstytoją S. Idzelevičienę. Jos pamokų, atsidavimo šokiui ir pasiaukojimo savo idėjai dėka šiandien ir man pažįstamas pergalių skonis ”, –  atvirauja N. Maidiuk.

Kartu su darbartiniu šokių partneriu M. Favilla, Natalija skina pergales Europos ir pasaulio čempionatuose, yra nuolat kviečiama dalyvauti užsienio televizijų rengiamuose šokių projektuose.

Prisimindama praeitį, dar viena „Žuvedros“ šokėja A. Vaidilaitė taip pat negailėjo šiltų žodžių buvusiems savo treneriams.

„Šokau šiame klube nuo 4 metų. S. ir R. Idzelevičius drąsiai vadinu savo karjeros krikštatėviais. Skaudu, kad ansamblis išgyvena sunkius laikus. Kodėl taip atsitiko, reikėtų klausti ir valdžios atstovų. Ansamblyje šoko studentai, kuriems anksčiau nereikėjo mokėti už mokslą. Šiandien šokėjas privalo užsidirbti mokslui, pragyvenimui ir kitoms reikmėms. Šokti esant tokioms sąlygoms – labai sunku,  nes reikia ieškoti papildomų pajamų, nelieka laiko repeticijoms. „Žuvėdra“ – visos Lietuvos pasididžiavimas ir šalis turėjo stengtis išlaikyti tai, kas garsino jos vardą. Klubo vadovams linkiu išsaugoti kantrybę ir taupyti energiją – jos prireiks ugdant mažuosius būsimus čempionus“, – klubą su jubiliejumi sveikino A. Vaidilaitė.

Iškilmingame renginyje „Žuvėdrą“ taip pat sveikins ir  buvę kolektyvo šokėjai, dabar žinomi televizijos veidai, grupės „Džentelmenai“ nariai Andrius Butkus ir Tadas Rimgaila.

„Žuvėdros“ atsisveikinimo skrydį Klaipėdos „Švyturio" arenoje lydės pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, vadovaujamas dirigento Ugniaus Vaiginio. 

Sekmadienį jubiliejų mini Eišiškes garsinantis dainų ir šokių ansamblis „Eišiščanie“. Jau 25-erius metus šis ansamblis saugo ir skleidžia Vilniaus krašto tautinių mažumų dainas ir šokius.

Veiklą dar 1988 metais pradėjusio dainų ir šokių ansamblio „Eišiščanie“ repertuare – lenkų liaudies, Vilniaus krašto ir lietuvių liaudies šokiai bei dainos.

„Tos dainos, kurios sukurtos čia – Lietuvoje, šioje žemėje – Vilenčynoj. Lenkiškos, baltarusiškos. Šiandien programa pagal scenarijų ,kad jaunuolis iš Eišiškių, daug kur koncertavo, tai ta prasme, kaip tas ansamblis. Ir visur ieškojo sau žmonos, bet rado tik grįžęs į namus, nes čia vietoj yra savos, o namie geriausia“, – kalbėjo Eišiškių kultūros namų vadovė Teresa Suchockaja.

Šiandien ansamblyje krašto istoriją puoselėja apie 60 žmonių – nuo jaunimo iki pensininkų.

„Tai mano gyvenimas. dabar aš pensininkas, laisvas žmogus, be ansamblio negaliu gyventi. Čia su draugais pakalbėsim, padainuosim. čia lengviau ir gyventi. Mes vietiniai lenkai čia turim savas tradicijas, kultūra, ir norime, kad taip ir būtų, kaip dabar yra“, – sakė „Eišiščanie“ narys Henrikas Federovičius.

„Šokis, tai gyvenimo būdas, nes Eišiškėse pramogų nelabai yra, o mūsų amžiuje susirinkti, susiburti, ir pašokti, išvažiuoti kažkur, tai labai svarbu ir įdomiai. Aišku, nepamirštam savo kultūros, nes iš vaikystės tėvai mus auklėjo, mokykloje esu čia baigusi, tai ir buvo lenkiškas liaudies ansamblis, taigi ir ten dalyvavom, o dabar savo vaikus auklėjam pagal savo pavyzdį, kad nepamirštų savo tautybės“, – teigė „Eišiščanie“ šokėja Teresa Berzanska.

Per 25 metus ansamblis sėkmingai koncertavo beveik visame Vilniaus krašte, taip pat Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Austrijoje. Artimiausiuose planuose gastrolės po JAV ir Australiją.