Teatras teatre, būtent tokiu principu Dalia Urnevičiūtė-Pilėnienė daugiau nei prieš 55 metus sukūrė dviejų dalių dramą „Tėvuko žaislai“. Tai nepatogi, skaudi drama apie neatperkamą kaltę. Kaltė tokia didelė, kad net, kalbant veikėjų žodžiais, darant „Vieną gerą darbą kasdien“, galiausiai randi save ten pat. „Liko mano kaltė“, – taria vienas iš pagrindinių pjesės veikėjų Tėvukas. Dramaturgė meistriškai įtraukia žiūrovus į galvosūkį: kiekviena scena tampa didesnio paveikslo dalimi, kiekvienas dialogas – raktu į dėlionės visumą. Ir tik finalinė scena atidengia didžiosios kaltės užsklandą – Antrojo pasaulinio karo paliktas žaizdas.

„Tėvuko žaislai“ – sudėtingiausias ARTYN teatro spektaklis: tiek tema, tiek techniniais sprendimais, tiek apimtimi. Pasiteiravus režisierės M. Vendland, su kokiais iššūkiais teko susidurti statant tokį sudėtingą kūrinį, ji atsako: „Ko gero, didžiausias iššūkis buvo erdvė, kurioje statėme „Tėvuko žaislus“. Tai buvo 50 kvadratinių metrų kambarėlis, kurio vaidybinė zona nesiekė nė 40 kvadratų. Juokinga, tačiau mano sugalvota scenografija net netilpo į tą mūsų kambarėlį, tad vienas dekoracijas kūrėme tik repeticijoms, kitas – tik pasirodymams. Kitas iššūkis – ta pati erdvė. Repetavome patalpoje, kurios ilgis – 3–4 metrai, o Klaipėdos dramos teatro Mažosios salės ilgis (kurioje dažniausiai rodome šį spektaklį) – maždaug 19 m. Jau nekalbant apie plotį. Kaip perkelti visą veiksmą į tokio dydžio salę, nepametant spektaklio tempo? Atrodo – neįmanomas iššūkis, bet mes jį įveikėme. Toliau sekė šviesų partitūra, kurią visą reikėjo sukurti per dvi paras, kuomet ją pilnai paruošti reiktų bent dviejų savaičių. Įveikėme ir tai. Garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, visi techniniai ir meniniai sprendimai būtų buvę neįmanomi be profesionalaus technikų Mantvydo Poškaus, Mariaus Luko ir Andriaus Šatovo bei aktorių trupės darbo. Kai kartu ir vieningai dirba savo srities profesionalai – iššūkiai nebaisūs, ypač, kai viską veža pirmyn tikėjimas tuo, ką darome ir ką kuriame.“

Pasidomėjus, kiek daug kūrybinės laisvės ji turėjo kuriant „Tėvuko žaislus“, režisierė atsako:

„Režisūra tuo ir nuostabi, kad jos pagrindinis variklis – kūrybinė laisvė, žinoma, nenukrypstant nuo dramaturgo užduotos temos, o ją papildant netikėtais, o kartais ir neįtikėtinais sprendimais. D. Urnevičiūtės „Tėvuko žaislų“ atveju visus pjesės personažus išsaugojau, papildžiau, bet... Visus numarinau. Pjesės veiksmą ir jos personažus perkeldama į Skaistyklą, kurioje išsitrina laiko ir erdvės ribos. Šis sprendimas nesugriovė dramaturgės minties, kurią ji išreiškė sukūrusi žiedinės konstrukcijos pjesę apie besikartojančius personažų bandymus atpirkti savo kaltes, tik ją papildė netikėtu sprendimu, šią konstrukciją įgalinančiu veikti ypač subtiliai – veiksmą vystant pomirtiniame pasaulyje.“

M. Vendland režisūra žiūrovus nukelia į nespalvotą filmą – scenografijoje dominuoja juoda ir balta spalvos, akimirkomis viskas sulėtėja, atrodo, lyg filme stebėtume aktorių darbą stambiu planu. Nejučiomis žiūrovai patys įtraukiami į spektaklį – kiekvieno rankose atsiranda simbolinis popierinis lėktuvėlis. Žiūrovas paliekamas vienas su savo sprendimu – lėktuvėlis liks jam, ar bus paleistas taiklus šūvis į sceną.

Spektaklis kviečia prisiliesti prie tamsiosios kiekvieno žmogaus pusės ir dar kartą į dienos šviesą kels klausimą, užduotą dar romėnų laikais: „Žmogus žmogui – vilkas?“

Susitikime teatre:

„Tėvuko žaislai“

Klaipėdos dramos teatras (Mažoji salė)

Gruodžio 6 d. 18 val.

Bilietus platina: kakava.lt

„Pjesė mane pasirinko“

Tuo metu, kai didžiojoje salėje žiūrovai sulaikę kvėpavimą žiūrėjo sukrečiančią Oskaro Koršunovo režisuotą lenkų autoriaus Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“, mažojoje salėje vyko Gedimino Šimkaus teatro „Artyn“ premjera.

Šįkart šis jaunas, bet klaipėdiečių jau pamėgtas teatras pristatė daugiau nei prieš pusšimtį metų parašytą Dalios Urnevičiūtės pjesę „Tėvuko žaislai“.

Salė buvo sausakimša.

„Man atrodo, kad pati pjesė mane pasirinko. Bibliotekoje skaitau daug knygų, ieškau, kas mane užkabintų. D. Urnevičiūtės pjesė man į rankas pateko atsitiktinai, ji tiesiog krūvos kitų pjesių viršuje. Vos tik pradėjau ją skaityti, supratau, kad būtent jos man reikia. Labai gaila, kad autorės nebėra tarp gyvųjų, būčiau ją pakvietusi ir tikiu, kad ji būtų patenkinta“, – svarstė teatro „Artyn“ įkūrėja ir režisierė Marta Vendland.

Galbūt labai drąsu, bet norėtume pasakyti, kad žiūrovai turėtų daugiau nei kartą pamatyti šį spektaklį.

Raktas – režisieriui

Įdomūs ir dažnai netikėti režisūriniai spektaklio sprendimai vertė žiūrovus įsitempti, neleisti pamesti scenoje besivyniojančio painaus siužeto siūlo.

M. Vendland atviravo, kad spektaklis – nepaprastai daugiasluoksnis.

„Galbūt labai drąsu, bet norėtume pasakyti, kad žiūrovai turėtų daugiau nei kartą pamatyti šį spektaklį. Tėvukas ir režisierius yra tas pats asmuo. Kiekvienas veikėjas turi savo istoriją. Holokausto temą pritaikėme XXI amžiaus aktualijoms ir tam, kas vyksta mūsų dienomis. Kiti veikėjai taip pat nešiojasi kaltę, bet jas dar labiau išryškinti reikėtų aštuonių skirtingų spektaklių. Ieškojome galimybės bent šiek tiek atskleisti kiekvieno jų istoriją“, – pasakojo M. Vendland.

Režisierė įsitikinusi, kad prieš gerą pusšimtį metų pjesę rašiusi D. Urnevičiūtė pranoko savo laikmetį ir rado labai įdomų raktą režisieriui savaime suprasti, apie ką yra šis darbas.

Tik finaliniame Tėvuko tekste nuskamba „raktas“ – jį visą gyvenimą graužė kaltės jausmas dėl to, kad jis šaudė žmones, nors ir išgelbėjo mažą mergaitę ir užaugino ją kaip savo dukrą. Ta pati kaltė vertė jį priglausti nėščią savo dar negimusio vaiko nemylinčią merginą.

Marta Vendland. Asmeninio archyvo nuotr.

Veiksme – ir žiūrovai

Žiūrovai nė nepajuto, kaip buvo įtraukti į veiksmą, išlankstydami iš gautų prieš spektaklį juodų lapų lėktuvėlius ir mesdami juos į sceną.

Kažin, ar visi susivokė, kad jų lėktuvėliai yra kulkų metafora ir kad mesdami juos į mirusiuosius vaidinančius aktorius patys turėjo pasijusti juos žudantys.

Panašių netikėtų patyrimų buvo ir daugiau, daugelio jų prasmės supratimas ateina gerokai vėliau, jau išėjus iš teatro pastato.

„Šiandien jaučiuosi panašiai kaip kitą dieną po gimdymo – dar labai skauda, bet kartu jaučiu nepaprastą palaimą. Žinau, kad premjera yra labai sunkus išbandymas aktoriams, tikiu, kad kiekvienas kitas kartas jiems bus vis lengvesnis“, – vylėsi M. Vendland.

Spektaklis „Tėvuko žaislai“ bus rodomas balandžio 29 ir gegužės 18 d.