Siūlė atleisti iš darbo?

– Kas vis dėlto nutiko, kad nusprendėte pasitraukti iš viešumos?

– Prasidėjus karui, mus visus rusakalbių ir kitų Klaipėdos tautinių organizacijų atstovus sukvietė į Tautinių kultūrų centrą pokalbio. Tai buvo daugiau nei prieš metus. Mūsų klausinėjo, ar mums viskas gerai, ar mūsų neužgaulioja, gal turime kokių problemų? Man pačiai tada kilo klausimas, kas leido mieste iškabinėti plakatus apie rusų karo laivą? Taigi buvo parašyta rusiškai, be to, su keiksmažodžiu. Pabrėžiau, kad tuo patys provokuojame nesutarimus. Tai viena tuometė tarybos narė man pasakė, kad tokį leidimą šitiems plakatams davė Vladimiras Putinas. Paprašiau, kad taip nekalbėtų, pradėjau aiškinti, kad aš čia gimiau, čia gyvenu, myliu Klaipėdą ir Lietuvą. Žinoma, aš kalbu rusiškai ir galvoju rusiškai, lietuviškai taip gerai nemoku, kad galėčiau sklandžiai reikšti mintis, nesimokiau lietuvių kalbos, nes mano tėtis buvo kariškis, keliaudavome iš šalies į šalį ir nesimokėme vietos kalbų, kur gyvenome, nes ten apsistodavome trumpam. Bet kalba net ne apie tai.

– Kas buvo vėliau?

– Kažką leptelėjau atgal, ir prasidėjo. Socialinio tinklo paskyroje rado vieną vienintelį mano patiktuką šalia kažkokios moters iš Vokietijos komentaro dėl pabėgėlių elgesio. Sulaukiau televizijos reporterių, pradėjo man skambinėti visokie žmonės nuo ryto iki vakaro. Ateidavo į mokyklą, kurioje dirbu, klausinėjo mano kolegas, kaip aš čia elgiuosi, ar neskleidžiu kokios propagandos.

– Ar ką nors rado?

– Nieko nerado, nes nieko nedariau ir nedarau, juolab mano pačios šaknys ukrainietiškos, mano tėtis – ukrainiečių tautybės, mama – rusė, aš gimiau Lietuvoje. Bet tie reikalai pasiekė Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Direktoriui skambino ir klausė, kodėl jis manęs iki šiol neatleido.

Festivalis: pati lėles siuvanti ir liaudies meistro vardą turinti S. Vasičkina kartu su dukra Tatjana džiaugiasi pabuvojusios Londone didžiuliame lėlininkų renginyje, kuris buvo skirtas žaislinio meškučio Tedžio atsiradimo šimtmečiui. / S. Vasičkinos asmeninio archyvo nuotr.

– Ką atsakė direktorius?

– Jis paklausė, kodėl turėtų mane atleisti, jei tiek darau dėl mūsų mokyklos bendruomenės ir viso miesto. Ir, kai visa tai nutiko, nusprendžiau pasitraukti iš viešumos ir pasinėriau į kūrybą mokykloje bei teatre. Ir per tuos metus nepadariau nė vieno renginio mieste.

Pamainos taip ir neatsirado

– Ar kas nors pastebėjo jūsų atsitraukimą?

– Žinoma, žmonės man pradėjo skambinti ir klausinėti, kur esu, kodėl mieste nėra švenčių rusakalbiams. Kodėl nėra naujametės eglutės renginio, kodėl nebėra vaikiškų spektaklių? O kas tai darys, jei ne tu? To jie manęs klausinėjo. Pasitraukdama į šalį tikėjausi, gal atsiras koks žmogus, kuris mane pakeistų, ir galėsiu ramiai užsiimti savo lėlėmis, nes reikėjo atgaivinti ir spektaklius miesto bendruomenei, ir „Snieguolės“ šventę. Tik toks žmogus neatsirado.

– Tai jums teks vėl imti vadžias į rankas, o ir juk nėra labai pigu pastatyti spektaklį?

– Vien kainos už salės nuomą per metus išaugo beveik dvigubai. Beveik visi rėmėjai atsisakė su mumis bendradarbiauti, niekas nenori turėti reikalų su rusų bendrija. Vienintelis rėmėjas, kuris padeda mūsų bendrijai, – tai mano dukra. Tokia laimė, kad ji yra, ji nuolat šalia ir kai tik reikia pinigų veiklai, ji ne tik visada padeda, bet ir paguodžia, palaiko. O visi kiti, į ką besikreipčiau, kaip į sieną. Nepaisant to, mes atgaiviname savo veiklą.

– Per tuos metus, kai atsitraukėte nuo aktyvios visuomeninės veiklos, kuo užsiėmėte?

– Aš gaminu lėles, turiu jų nesuskaičiuojamą kolekciją, dalis jų – mokykloje. Visai neseniai vykau dalyvauti į Londoną į Tarptautinį žaislinio meškučio Tedžio festivalį, vežiau savo naują kolekciją. Šiemet tiems meškučiams sukako šimtas metų. Kelionę finansavo mano dukra. Norėčiau išeiti į pensiją ir atsiriboti nuo visuomeninės veiklos, bet kol kas negaliu, nepaleidžia.

– Ar bendrija turi kur susirinkti?

– Taip, Bangų gatvėje turime patalpas, sutartis su savivaldybe dėl jų pratęsta dar trejiems metams. Virš mūsų biuro gyvena trys ukrainiečių pabėgėlių šeimos, mes puikiausiai su jais sutariame. Žiemą jiems skolinau elektrinį radiatorių, nes jie šalo, mergytės ir mamos ateidavo pas mane į kūrybines dirbtuves. Kai vasarą repetuodavome, jie išeidavo į kiemą pasiklausyti, kaip mūsų vaikai dainuoja. Niekas niekam jokių pretenzijų neturi. Aš kategoriškai prieš tą siaubingą karą. Mes, vietiniai rusai, juk nekalti dėl to, kas nutiko. Tačiau jaučiame įtampą, tarsi būtume kalti. Pačioje karo pradžioje manęs paprašė, kad miesto renginiuose kol kas nenorėtų rusiškų dainų ir šokių. Aš labai gerai tai suprantu. Bet per tuos metus neliko miesto renginių rusakalbiams vaikams ir jų labai trūksta, nes mažiems vaikams, kurie dar nemoka lietuviškai, tiesiog nėra švenčių. Visa laimė, kad pas mus Lietuvoje veikia tautinės mokyklos. Tai, kad buvo išsaugotos rusakalbių mokyklos, kuriose vaikai gali kalbėti ir mokytis savo gimtąja kalba, tiesiog fantastika.

Kai visa tai nutiko, nusprendžiau pasitraukti iš viešumos ir pasinėriau į kūrybą.

Nerimas dėl giminaičių

– Kaip jaučiasi jūsų bendrijos žmonės, karui tebesitęsiant antrus metus?

– Labai skirtingai. Bet visiems labai sunku, vieni – ties nervinio išsekimo riba, kiti – įpykę. Nes buvo atvejų, kai teko susidurti su neadekvačia reakcija, kai liepė užsičiaupti ir nekalbėti rusiškai, bet senyvi žmonės tiesiog nemoka lietuviškai, tai ką dabar daryti? Kai kurie ramiai reaguoja, kai kurie aštriai kritikuoja V. Putiną. Bet mes stengiamės vengti pokalbių apie politiką. Tačiau, neslėpsiu, susiduriame su negatyviu požiūriu į mus. Manau, kartais išgyvename tą patį, ką ir vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo, kai bet kurį vokietį vadindavo fašistu. Bet juk ne visi jie buvo fašistai. Ar aš dabar kalta, kad kalbu rusiškai, nes esu rusakalbė? Ir kuo esu kalta dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje? Ką turime padaryti, kad galėtume čia normaliai jaustis? Pačioje karo pradžioje į Klaipėdą buvo atvažiavusi vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, sukvietė visas tautines bendrijas ir pasakė, jei mus kas nors skriaustų ar žemintų, turėtume skambinti tiesiai į policiją telefonu 112. Neprireikė. Žinau, kad visi mes ne be trūkumų, kiekvieno mūsų galvoje pasitaiko kažkokių tarakonų. Pati stengiuosi nesivelti į konfliktus, ir ne todėl, kad bijau, man tiesiog tai yra bjauru.

– Minėjote, kad turite ukrainietiškų šaknų. Ar Ukrainoje liko jūsų artimųjų, giminaičių?

– Žinoma yra, tėčio tėviškė netoli Kijevo, bet nuo karo pradžios negaliu su jais susisiekti. Rašau nuolat, kone kasdien – jokio atsako. Kviečiu, kad atvažiuotų pas mane. Visiška tyla, gal jų net nebėra gyvųjų tarpe. Tai, kad dabar naikinama Ukraina, yra siaubinga. Ten tokia turtinga žemė, o dabar ji apleista, niokojama, žudomi žmonės, dėl to širdis plyšta.

Piršliai prisižiūri vaizdų

Klaipėdietė Svetlana Vasičkina per keliolika metų organizavo pusantro šimto vestuvių. Dabar moters verslą perėmė jos dukra Tatjana.

Per savo piršliavimo praktiką S.Vasičkina patyrė tiek situacijų, kad turi medžiagos storokai knygai apie tai, kas galėtų nutikti per vestuves.

Kartą jos praktikoje per tuoktuves net buvo pralietas kraujas, nes jaunikiui teko ginti savo ir nuotakos garbę kumščiais nuo gatvės chuliganų.

"Pamenu, tuokėsi korėjiečių kilmės vaikinas su baltaruse mergina. Ėjome fotografuotis prie fontanų šalia Dangės. Ten sėdėjo jaunuolių kompanija, jie gurkšnojo alų. Staiga jiems užkliuvo jaunųjų išoriniai skirtumai. Jie ėmė užgaulioti nuotaką, esą ką ji jame rado? Gal jie manė, kad jaunikis nesupranta lietuviškai, tačiau jo šeima Klaipėdoje gyveno jau labai seniai, vaikinas buvo baigęs lietuvių mokyklą. Taigi jaunasis neištvėrė tokio elgesio, atsiprašė savo nuotakos bei mūsų visų. Ir toliau jau viskas vyko kaip koviniame filme", – prisiminė Svetlana.

Per kelias minutes nepraustaburniai gulėjo ant grindinio, vienas jų – su nuplėšta ausimi. Aplink buvo pilna kraujo. Šventės nuotaika, žinoma, buvo sugadinta.

Kraują plovė vandens žarna

Vestuvių organizavimu šiuo metu aktyviai užsiima ir S.Vasičkinos dukra Tatjana.

Moteris pasakojo dramatišką vos ne Romeo ir Džuljetos istoriją. Jaunųjų šeimos prieštaravo jų santuokai.

Įtampa buvo jaučiama nuo pat vestuvių pradžios. O kai svečiai gerokai apgirto, viskas peraugo į susistumdymą.

"Kažkas pastūmė vieną jaunuolį, jis nusirito nuo laiptų ir susilaužė koją. Buvo itin daug kraujo, nes lūžis buvo atviras. Kol laukėme greitosios, kažkas paėmė baltą staltiesę, pradėjo šluostyti. Kai sužeistąjį išvežė, atėjo sodybos šeimininkas ir ėmė plauti kraują vandens žarna. Ta banga nusirito per visą kiemą. Vaizdas ir pati situacija buvo labai kraupu ir buvo sunku viską užglaistyti, nes nuotaikos jau nekokios", – prisiminė Tatjana.

Iškylose – jokio alkoholio

Savaitgaliais paprastai būna daug vestuvių. Neretai vestuvininkų kompanijos susitinka ne tik prie bažnyčių, santuokų rūmų, bet ir pakeliui link jūros, kur mėgstama fotografuotis.

S.Vasičkina pasakojo maždaug 10 metų senumo istoriją, kai viena vestuvininkų kompanija automobiliais visus kitus nuolat pralenkdavo, šūkavo išlindę pro langus, kitaip kvailiojo.

"Po kiek laiko mes grįžtame iš Palangos į Klaipėdą ir matome štai tokį vaizdą – viena su kita susidūrusios keturios mašinos, nuotaka guli ant plento jau uždengta, jaunikis vaikšto laukuose akivaizdžiai neblaivus, kruvinas, leisgyvis, susiėmęs už galvos. Taip baigėsi neprasidėjęs jaunųjų bendras gyvenimas, ir viskas dėl besaikio girtuokliavimo", – pasakojo S.Vasičkina.

Svetlana pabrėžė, kad į tas vestuves, kurias ji organizuodavo, kategoriškai neleisdavo imti alkoholio, kai jaunieji važiuodavo fotografuotis ar šiaip pabūti gamtoje.

"Jaunimas labai pykdavo dėl to. Ir nuolatos turėdavau jiems kartoti, kad tėvams juos noriu grąžinti sveikus ir gyvus, o paskui jau elkitės, kaip išmanote", – teigė S.Vasičkina.

Laimingai pasibaigusios nelaimės

Svetlana pasakojo apie jos organizuotas vestuves, kuriose ir pati tik per plauką nežuvo. Viename Klaipėdos restorane vidury salės buvo fontanas.

Moteris vedė puotą ir žengė kelis žingsnius atbula, kai netikėtai įkrito į fontaną. Visiems buvo labai juokinga.

"Juokiausi, žinoma, ir aš. Visa laimė, kad manęs, įkritusios į vandenį, nenutrenkė elektra, nes tuomet laikiau rankoje mikrofoną. Gerai, kad krisdama jį iškėliau virš galvos. Persirengiau, ir šventė toliau tęsėsi", – pasakojo Svetlana.

Nutiko ir ne tokių pavojingų dalykų. Buvo atvejis, kai prieš pat išvykstant į tuoktuvių ceremoniją, jaunikiui bekvailiojant, ant sėdmenų per siūlę plyšo kelnės.

"Jau reikia važiuoti į santuokų rūmus, o jaunikio kelnėse – baisiausia skylė. Paskubomis teko siūti. Šiaip taip spėjome. O per vestuves, kurios buvo švenčiamos ukrainiečių papročiu, liudininkas turėjo atkąsti kiek galima didesnį kąsnį lašinių, kad parodytų, kokia didelė yra jaunikio meilė nuotakai. Jis kando tuos lašinius, bet atkąsti negalėjo. Taip ir stovėjo su tuo lašinių gabalu burnoj sustingęs, kol visi ėmė juoktis", – prisiminė vestuves organizuojanti Tatjana.

Mamyčių ir anytų "pokštai"

Buvo atvejis, kai jaunikio motina užsakė itin prabangias vestuves – nuotakos suknelė išskirtinai puošni, pasamdyti šventės organizatoriai, muzikantų grupė, operatorius, fotografas, užsakytas prabangus restoranas Melnragėje.

Šventė buvo rengiama 70 žmonių, tačiau paaiškėjo, kad svečių bus perpus mažiau.

Prieš pat puotą jaunikio mamytė virėjams pareiškė, kad mėsos patiekalų jiems nebereikės, nes ji atsivežė žuvų. Liepė ruošti patiekalus iš žuvų, nors mėsos patiekalai jau buvo paruošti.

"Galiausiai, kai reikėjo su visais atsiskaityti, ji pareiškė, kad pinigų neturi, nes pametė. Iškvietėme policiją. Pareigūnai išsivežė ir nuotaką, ir jaunikį, ir jos tėvus. Nuovadoje išsiaiškinta, kad jaunikis dar ir pats ieškomas policijos. O jaunojo mamytė "nusiplovė" nuo visų reikalų. Labai keistos buvo vestuvės", – šypsojosi S.Vasičkina.

Dar keisčiau buvo pačioje nepriklausomybės pradžioje, kai Svetlanai teko organizuoti vestuves vienos tada žinomos Klaipėdoje damos dukrai.

"Kai jau reikėjo atsiskaityti su muzikantais, fotografais, operatoriais ir manimi, ji mums pareiškė, kad dirba Mokesčių inspekcijoje, ir pareikalavo pasiaiškinti, kaip už šią savo veiklą sumokėsime mokesčius valstybei. Mes nuščiuvome, kokie dar mokesčiai, buvo tik pati laisvosios rinkos pradžia. O iš fotografo tiesiog paėmė fotojuosteles, pagrasinusi atiduoti geruoju, jei jis nenori nemalonumų. Nukabinome nosis ir išėjome", – prisiminė S.Vasičkina.

Žmonės vis dar tiki prietarais

Kad vestuvės vyktų sklandžiai ir būtų išvengta nelaimių tiek per šventę, tiek tolesniame vedybiniame gyvenime, žmonės laikosi tam tikrų papročių, apipintų prietarais.

Anot S.Vasičkinos, negalima skolinti nuotakos suknelės kitai jaunajai, nes neaišku, kaip susiklostė ankstesnės nuotakos gyvenimas, ir tos jos nelaimės neva gali persekioti visas kitas merginas, dėvėsiančias tą patį rūbą.

Dar kiti mano, kad blogas ženklas, jei iki vestuvių jaunikis pamatys savo išrinktosios suknelę.

Iki santuokos ceremonijos nuotaka paprastai niekam neduoda palaikyti savo puokštės, nes tai esą blogas ženklas.

Dar blogiau, jei kas nors svetimas pasimatuoja vestuvinius žiedus.

Esą labai blogas ženklas, jei bažnyčioje per ceremoniją ant grindų nukrenta jaunavedžių žiedas.

Teigiama, kad vis dar madinga savo vedybinę ateitį "išsiaiškinti" pas būrėją.

Pakanka ir vienos dienos?

Vienas garsiausių piršlių Lietuvoje – komikas Raimundas Šilanskas sutuokė šimtus porų. Ir, kaip pats teigė, po 200 vestuvių, vos pamatęs jaunavedžius, jis galėdavo pasakyti, ar ta pora gyvens kartu.

"Pagal anytos veidą galima nuspręsti, kaip ji priima marčią ir kaip sūnus klauso mamos. Kartais jau per vestuves matyti, kad iš tos santuokos nieko nebus", – pasakojo R.Šilanskas.

Labai didelių tragedijų per savo piršliavimo patirtį R.Šilanskas teigė nepatyręs, tačiau viena istorija itin įsiminė.

"Jaunikis pagriebė jaunąją ant rankų ir, norėdamas pasirodyti, per tiltą norėjo perbėgti pirmas. Ir labai apmaudžiai griuvo. Vaizdas buvo baisus – jaunosios suknelė suplyšo, jaunikio keliai – kruvini. Jaunoji taip "užsiputojo", kad liepė jam važiuoti savo keliais. O šiaip didelių tragedijų patirti neteko. Bet pasitaikydavo, kai antrą vestuvių dieną jaunikis prie stalo sėdėdavo prakirsta lūpa ir pamušta akimi, o jaunoji su juo nesikalbėdavo. Gerai, kad dabar vestuvės nebevyksta dvi ar tris dienas, kaip būdavo anksčiau", – kalbėjo R.Šilanskas.

Pasitaikydavo, kai antrą vestuvių dieną jaunikis prie stalo sėdėdavo prakirsta lūpa ir pamušta akimi, o jaunoji su juo nesikalbėdavo.

Pati didžiausia tragedija

Vis dėlto nelaimių išvengti net ir per šventes nepavyksta. Bene pati skaudžiausia jų Lietuvoje nutiko 1998-ųjų rugpjūčio 30 d. Plungės rajone.

Antrąją vestuvių dieną puotos svečiai buvo skraidinami sraigtasparniu virš Platelių ežero.

49 m. pilotas iš Rygos, pavojingais piruetais bauginęs žiūrovus, nusileido vos per metrą nuo vandens, staiga sraigtasparnio ratai kliudė ežero paviršių, skraidyklė vertėsi ir išsyk nuskendo.

Sraigtasparnį gelbėtojai aptikto 9 metrų gylyje, jame žuvo 10 žmonių (nuo 7 iki 62 m.), tarp jų – pilotas ir 5 vaikai.

Tik jaunojo teta iškilo iš vandens be sąmonės, tačiau dėl daugybės sužalojimų ji ligoninėje išgyveno vos porą savaičių.

Nepaprastos tiems laikams vestuvės staiga virto kraupiausiomis laidotuvėmis. Jaunikis neteko motinos ir seserų. Jaunoji gedėjo mamos.

Jaunieji liko gyvi, nes turėjo skristi kitu reisu. Vėliau buvo nustatyta, kad pilotas buvo neblaivus.

Beveik "pasakėlės iš rūsio"

Beveik legenda virtusi istorija, kai vestuvės virto kone siaubo filmu, nutiko sovietmečiu, praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Tada buvo įprasta stabdyti vestuvininkus, ištiesiant virvę ar juostą, puoštą gėlėmis, kad jaunųjų svita "išsipirktų" saldainiais ar svaigalais. Tokie veikėjai, laukdami "Volgos" su jaunaisiais, per kelią tarp dviejų beržų ištempė grandinę, kuria rišami galvijai. Vairuotojas, pamatęs užtvertą kelią, paspaudė greičio pedalą. Tvirtai užrišta grandinė nupjovė automobilio viršų ir visiems viduje buvusiems vestuvininkams galvas.

O štai jau nepriklausomoje Lietuvoje švenčiant vestuves viename Dzūkijos kaime girta kompanija naktį važinėjosi automobiliu ir sukėlė avariją, kurios metu žuvo jaunuolis.

Vidurio Lietuvoje per vestuvių puotą girtas jaunikio dėdė šampano taurės šuke perrėžė gerklę kitam pokylio dalyviui.

Šiaurės Lietuvos kaime per vestuvių įkarštį girtas jaunikis sulaužė nosį savo žmonos paaugliui sūnui.

O Vilniaus rajone neblaivus uošvis peiliu mirtinai subadė jaunikį.

Vaikai – svarbiau už aktorystę

– Iš kur esate kilusi?

– Aš – klaipėdietė. Mano tėtis – kariškis. Tuo laiku gyvenome tai Vokietijoje, tai Lietuvoje. Gaila, bet lietuviškai taip gerai nemoku, kaip mano vaikai ar anūkai, kurie lietuviškai kalba beveik idealiai, o mano žinios – tik buitinio lygio. Baigiau Klaipėdos tuomet 16-ą vidurinę mokyklą, po to mokiausi Teatro mokykloje liaudies teatro režisieriaus specialybės. Vėliau – Leningrado kultūros institute (dabar Sankt Peterburgo menų akademija), gavau masinių renginių režisieriaus diplomą.

– Mokėtės viename didžiausių Rusijos miestų. Ar jums patiko studijos? Gal ketinote ten ir likti?

– Buvo žmonių, kurie norėjo, kad likčiau Leningrade, mane kvietė filmuotis kino filmuose. Buvau labai aktyvi, fotogeniška ir charizmatiška aktorė, bet aš jau buvau ištekėjusi, vienas po kito gimė vaikai. Negalėjau jų kam nors palikti. Tiesą sakant, man darbą siūlė ne tik Leningrade, bet ir Maskvoje bei Vilniuje. Bet aš labai myliu savo gimtąjį miestą, dievinu Klaipėdą, negaliu be jos gyventi.

– Bet juk Klaipėda – provincija, lyginant su Maskva, Sankt Peterburgu ir Vilniumi.

– Man tai nesvarbu, tai – mano miestas. Aš čia pažįstu beveik visą rusakalbių bendruomenę. Ruošiu ir organizuoju renginius, publikuoju ir skelbiu mūsų darbus. Man patinka, ką čia darau.

– Ar niekada nekilo noras išvažiuoti iš Klaipėdos, juk turbūt buvo nelengvų akimirkų?

– Niekada nenorėjau iš čia išvažiuoti. Nors ir kaip sunku buvo. Galvojate, kad kitur yra lengviau? Yra toks posakis: "Gera ten, kur mūsų nėra." Jei žmogus turi tikslą gyvenime, jis daug pasiekia. O juk aš ir pati galėjau visai kitaip sudėlioti savo gyvenimą. Buvo labai sunkus metas, kai nežinojau, ko griebtis. Duobė buvo taip arti, tad dar neaišku, kaip viskas būtų susiklostę.

Tūkstantinės trupės režisierė

– Kur gyvenimas jus buvo nubloškęs?

– Teko dirbti Mongolijoje. Mano vyras, kaip ir mano tėtis, buvo kariškis. Tada Tarybų Sąjungos laikais kariškius komandiruodavo į pačius įvairiausius šalies kampelius. Taip mes atsidūrėme Mongolijoje. Gyvenimo etapas ten buvo labai įdomus. Aš gyniausi savo diplominį darbą, ten pradėjau savo karjerą kaip masinių renginių režisierė. Kaip tik Mongolijoje ruošiau masinį teatralizuotą renginį, kuriame buvo 10 tūkst. dalyvių. Aš jiems visiems vadovavau. Buvo 1987 metai. Dalį divizijos turėjo perkelti kitur, ir man pavedė surengti šventę – eitynes su visų 15-os respublikų tautiniais kostiumais, su šokiais, dainomis, kariniu paradu, iš visų dalyvių formuojant įvairiausias figūras, kurių mus mokė institute. Pamenate 1980-ųjų olimpiadą Maskvoje ir žiūrovų tribūnas su verkiančiu olimpiniu meškiuku? Tai buvo mūsų Masinių renginių katedros darbas. Viso to išmokau ir panaudojau tai Mongolijoje per šią šventę. Tik apsigyniau diplominį darbą Leningrade, kai gavau vyro telegramą, kad jis grįžta iš Mongolijos, daiktai jau sukrauti į konteinerį. Deja, su vyru netrukus išsiskyrėme, taip jau nutiko, kad jis gyveno savo pasaulyje, aš – savo. Jis sunkiai pakentė mano kūrybinę veiklą ir mano būvimą viešumoje. Taigi likau su dviem vaikais ir grįžau į Klaipėdą.

– Ką veikėte, kai grįžote gyventi į gimtąjį miestą?

– Klaipėdoje buvo Karininkų namai, ten dirbau. Vadovavau liaudies teatrui "Bendraamžis". Paskui, po Tarybų Sąjungos griūties, labai ilgai ieškojau darbo ir negalėjau rasti, kol mane pakvietė į mokyklą vadovauti moksleivių teatro būreliams. Dabar dirbu "Žaliakalnio" gimnazijoje, vadovauju muzikiniam jaunimo teatrui, pati rašau pjeses, kuriu dainų tekstus. Turime savo kompozitorių, choreografą. Rengiu daugybę projektų, skirtų jaunimui, vaikams ir suaugusiesiems. Mano gyvenimas labai aktyvus. Esu visuomenės veikėja, deja, atlygio už tai negaunu.

– Esate teatro režisierė. Kokias pjeses statote?

– Esu konservatyvi ir mane žavi klasika. Modernus teatras man nepriimtinas, nes jo nesuprantu. Man nepatinka scenoje klyksmai, isterijos, nepatinka pjesės apie nuo savo mokytojų nėščias moksleives, prievartą ir patyčias. Važiavome neseniai į Jaunimo teatrų festivalį, kur visa tai mačiau. Po 15 minučių atsistojau ir tyliai išėjau iš salės. Man buvo liūdna ir bjauru nuo viso to, ką mačiau. Negaliu pakęsti keiksmažodžių scenoje, juolab – prievartos ir žeminimo. Negaliu žiūrėti tokio pobūdžio filmų, negaliu skaityti tokių knygų. Aš statau "Pelenę", statau Moljero pjeses, kuriu spektakliams kostiumus, mano spektakliuose daug muzikos ir dainų. Ir iš jų žmonės išeina laimingi, besišypsantys. Aš noriu, kad iš mano spektaklių žmonės išeitų trokštantys gyventi, kurti, mylėti. Taip aš dirbu, taip auklėju jaunimą. Nors ir nelengva, nes jauni žmonės dabar tai nelabai nori suprasti, jie beveik neskaito knygų. Labai gaila, bet taip yra. Pažiūrėkite, kaip jie bendrauja tarpusavyje.

Nuo vestuvių tamados iki lėlininkės

– Ar tiesa, kad jūs užsiiminėjote vestuvių organizavimo verslu?

– Taip, 20 metų tai dariau. Šis verslas mane maitino ir padėjo patikėti savo jėgomis, kai nebebuvo, ką daryti. Organizuodavau vestuves ir jose būdavau tamada. Tai buvo sunkus ir atsakingas darbas. Kai kurie paniekinamai žiūri į tokį užsiėmimą, bet pabandykite patys viską suorganizuoti ir dar dvi dienas dirbti neatsikvepiant, linksminant svečius. Manęs ne kartą klausė, kieno aš giminaitė, negalėdavo patikėti, kad svetimas žmogus taip nuoširdžiai gali dirbti ir tiek energijos ir širdies atiduoti nepažįstamiems žmonėms. Esu dalyvavusi daugiau nei pusantro šimto vestuvių. Dar ir dabar gatvėje sutinku buvusius jaunavedžius, kurie ketina jau savo vaikus tuokti ir kviečia mane, kad surengčiau šventę. Bet to nebedarau jau kokius penkerius metus, nes tai labai sunkus darbas, reikia stiprios sveikatos, kad galėtum tai daryti. O formaliai to daryti nenoriu.

– Jūs dar užsiimate ir suvenyrinių lėlių gaminimu. Kaip sugalvojote?

– Čia, kaip rusai sako, laimei nelaimė padėjo. Dėl ligos sunkiai lankstau rankų pirštus, gydytojai man pasiūlė rasti užsiėmimą, kad vystyčiau smulkiąją motoriką. Megzti negalėjau, nes virbalai krito iš rankų, o štai siūti dar galiu. Ir jei 3–4 dienas nesiūnu, mano pirštai surambėja, traukia mėšlungis, tada nebenulaikau net puodelio, todėl nuolat turiu mankštinti rankas, ką nors gaminti. Tai tokia savotiška terapija, kuri man padeda geriau jaustis.

Politika tegul lieka politikams

– Klaipėda – daugiatautis miestas. Ar tautinės bendruomenės čia gerai jaučiasi?

– Įtampos čia nėra. Gal tik tam tikra trintis tarp mūsų pačių organizacijų ir kitų bendrijų, kas geriau pasirodys pasauliui ir žmonėms. Kai dar Klaipėdoje nebuvo Tautinių bendrijų centro, rusų bendruomenė "Lada" vienijo visas kitas tautines bendrijas bendriems renginiams. Pamenu puikų projektą "Vieno medžio šakos". Rengėme puikius festivalius, kurie jungė visas bendrijas, jos kvietė iš savo šalių kolektyvus. Teko organizuoti naujamečius renginius – visi susirinkdavome prie bendro stalo ir dainuodavome kiekviena bendruomenė savo dainas. Dabar kažkaip viskas atitolo, gal laikas pasikeitė.

– O politika jūsų visai nedomina?

– Stengiuosi į tai nesivelti. Bijau, kad pasakysiu ką nors ne taip, o paskui teks srėbti. Tiesa, triskart balotiravausi į Klaipėdos miesto tarybą su partija "Rusų aljansas". Buvau net surinkusi reikiamą balsų skaičių, bet atsisakiau mandato, nes man visuomeninės veiklos ir taip pakanka. Man siūlė kandidatuoti ir į Seimą, sakė, kad bendruomenė mane žino ir tikrai išrinks. Bet politika – ne mano sritis. Yra žmonių, kuriems tai patinka, tegul jie ir dirba.

– Ar jūs laiminga?

– Man patinka tai, ką darau, tai – mano profesija, kur puikiai save realizuoju. Manęs neretai klausia, kaip aš ištveriu tokį krūvį, juk renginių organizavimas reikalauja daugybės jėgų ir energijos. Aš tai darau su džiaugsmu, nes tai – mano profesija. Darau tai, ką moku, ir tai, kas man patinka. Tai ir yra laimė.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1961 m. rugsėjo 5 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 16-oje vidurinėje mokykloje.

Baigė Leningrado Kultūros institutą (dabar Sankt Peterburgo menų akademija), kur įgijo masinių renginių režisieriaus specialybę.

Vadovauja rusų bendruomenei "Lada".

Dirba "Žaliakalnio" gimnazijoje, vadovauja moksleivių teatrui.

Turi dukrą ir sūnų.

Apdovanojimai: Tautinių mažumų departamento (prie LR Vyriausybės) sidabro medalis už aktyvią ilgametę kultūrinę švietėjišką veiklą (2016).

Tatarstano medalis už patriotinį jaunimo auklėjimą ir savos kultūros puoselėjimą (2016).

Rusijos Federacijos apdovanojimas Didžiojo tėvynės karo 70-mečio proga už ryšius su veteranais ir jų palaikymą (2015).

Medalis už Baltijos šalių ir Rusijos kultūrinių santykių gerinimą (2010).

Lėlės su tautiniais rūbais – visų keturiolikos Klaipėdoje gyvenančių tautybių simboliai, tekstiliniai šachmatai, vaikystės nostalgiją keliantys animaciniai personažai, papuošalai, paveikslai, buities dekoracijos ir kitos grožybės – viską savo rankomis pagamino klaipėdietės, kurios nėra profesionalios menininkės, bet savo išmone bei kruopštumu beveik nenusileidžia meistrams.

"Pavyzdžiui, šitas lėles, kurios vaizduoja Klaipėdoje gyvenančių tautybių žmones, pagaminau iš keramikos, po to joms siuvau tautinius kostiumus. Stengiausi, kad net veidai atspindėtų tipiškus tos tautos bruožus", – pasakojo viena parodos organizatorių ir dalyvių, rusų bendrijos "Lada" vadovė Svetlana Vasičkina.

Moteris neslepia, kad lėles kurti pradėjo prieš kelerius metus, ir tai yra jos hobis, kuriam aukoja kone visą savo laisvalaikį. Iš pradžių ji lėles siuva, paskui gruntuoja, nudažo, siuva joms rūbus, spalvina.

"O čia – animaciniai personažai iš mūsų vaikystės filmukų. Tai jau trečia kolekcija, kurią pagaminau kartu su savo padėjėjomis. Darbus dovanojame vaikų ligoninėms, lėles naudoja su vaikais dirbantys psichologai. Vieną kolekciją išvešime į Kauną, kitą – į Vilnių. Kur to išmokau? Ogi internete. Nuostabus dalykas, įvairių technikų mokausi iš ten", – neslėpė pašnekovė.

Įspūdingi ir S.Vasičkinos gaminti šachmatai, kurių figūros taip pat siūtos iš audinių, paskui gruntuoti ir nudažyti.

Moteris išreiškė norą, kad rankdarbius žmonės pirktų, bet esą pas mus kažkodėl kol kas mieliau perka kiniškus daiktus, o ne rankų darbo kūrinius.

"Ši paroda veiks iki rugpjūčio 17 d., tai jau trečia tokia didelė klaipėdiečių ekspozicija. Čia galima pamatyti šiuolaikine technika pagamintų aukštos kokybės meno kūrinių. Mūsų tikslas yra populiarinti tokių rankdarbių gamybą", – pasakojo parodos kuratorė Aleksandra Portenko, kuri pati čia eksponuoja savo gamintus papuošalus.

Telefoniniai sukčiai apšvarino rusų bendrijos "Lada" banko sąskaitą. Labdaringais darbais garsėjančios bendrijos pirmininkė įsitikinusi, kad jos nuoširdumas atvėrė kelius nusikaltėliams žmonių suaukotų pinigų link.

Pasidavė įtaigai

Bendrijos "Lada" pirmininkė Svetlana Vasičkina dienraščiui prisipažino, kad telefoninių sukčių skambučio sulaukė sekmadienį, rugpjūčio 25 dieną, kai jokia valstybinė įstaiga ir bankų filialai nedirba.

"Nors buvo sekmadienis, aš net nesusimąsčiau, kad taip galėjo būti specialiai elgiamasi. Juk sekmadienį į banką nepaskambinsi ir neišsiaiškinsi, ar sakoma tiesa", – tikino S.Vasičkina.
Nusikaltėliai moterį įtikinėjo padėti sučiupti neva pinigus plaunančius aferistus.

"Skambinęs vyras prisistatė policijos pareigūnu. Jis aiškino, kad per banko sąskaitą kažkokie nusikaltėliai plauna pinigus. Žmogus net vardijo nusikaltėlių pavardes. Aš patikėjau, nes neseniai buvo pavogti mano asmens dokumentai ir banko kortelės", – pasakojo S.Vasičkina.

Klaipėdietė pati išklojo skambinusiajam, kur ir kada ji neteko dokumentų.

Aferistai pokalbio metu ramino rusų bendrijos "Lada" pirmininkę ir įtikinėjo, kad policija esą jau lipa nusikaltėliams ant kulnų.

"Todėl buvo pasakyta niekam apie tai nepasakoti. Nusikaltėliai kalbėjo labai profesionaliai. Pokalbio metu neva buvau sujungta su banko administracijos darbuotoju, telefono ragelyje girdėjosi specifinė muzikėlė, kuri pasigirsta laukiant, kol atsilieps banko darbuotojas", – apie apgavystės scenarijų pasakojo moteris.

Mulkino pusantros valandos

S.Vasičkinai neva banko administracijos darbuotojas aiškino, kad jie įtaria nusikaltėliams talkinantį darbuotoją.

"Kai žmogus išsigandęs, juk neįsidėmi visų smulkmenų. Bet buvo vardijami adresai, nurodomos tarnautojų pavardės. Galų gale man buvo liepta prisijungti prie banko sąskaitos. Atsidariusi internetinės bankininkystės paskyrą, nieko įtartino neradau", – pasakojo klaipėdietė.

Moterį sukčiai pusantros valandos kvotė telefonu ir aiškino, kad tai labai sudėtinga sukčių sugavimo operacija.

"Aš nežinau, kodėl jiems atidaviau visus prisijungimo prie banko sąskaitos kodus. Buvo toks jausmas, lyg mane kažkas būtų užhipnotizavęs. Aš juk išsilavinęs žmogus, dirbu gimnazijoje, o pasimoviau ant tokio kvailo kabliuko", – prisipažino S.Vasičkina.

Ligoniams skirtų pinigų nelietė

Moteris prisipažino, kad jaučia apmaudą dėl šios istorijos, nes sukčiai nugvelbė bendrijos, o ne jos asmenines lėšas.

"Tokio ilgo pokalbio metu jie sužinojo, kad aš dirbu gimnazijoje. Gal jie pagalvojo, kad mokytojams po vasaros atostogų dar nėra pervesta alga. Todėl puolė klausinėti apie bendrijos sąskaitą", – svarstė S.Vasičkina.

Moteris net išgirdo, kaip nusikaltėlis neva piktinosi piktavaliais, kurie nusitaikė į uostamiestyje gerais darbais garsėjusią bendriją.

"Tiesa, jie nelietė tos sąskaitos, kur yra suaukoti pinigai Klaipėdos vaikų ligoninei paremti. Mes dovanojome ligoninei specialų aparatą. Toje sąskaitoje buvo 280 litų. Mes šiais metais jau nupirkome 5 tūkst. vertės aparatą ir padovanojome. O štai bendrijos sąskaitoje buvusius 1 145 litus jie pavogė", – aiškino bendrijos "Lada" pirmininkė.

Moteris susivokė, kad ją apgaudinėja, tik po to, kai pakalbėjo su dukra. Nors S.Vasičkina iš karto užblokavo banko sąskaitą, nusikaltėliai jau buvo spėję pervesti bendrijos pinigus į kitą sąskaitą.

"Banko pavedime buvo parašyta "už prekes". Aš manau, jog taip nutiko dėl to, kad buvau auklėta sovietmečiu. Ir man įdiegta pasitikėti teisėsaugos organais. Atvirumas man tapo priešu", – prisipažino S.Vasičkina.

Apie tai, kad buvo apgauta, žinoma klaipėdietė pasikalbėjo su kaimyne. Senyva moteris prisipažino S.Vasičkinai, kad ir ji šį sekmadienį sulaukė sukčių skambučio.

"Bet kaimynė išrėžė nusikaltėliams, kad ji iš viso neturi banko sąskaitos. Tačiau aš manau, jog sukčiai pasidomėjo mano pavarde ir puolė aiškinti, kad kažkas naudojasi bendrijos sąskaita", – kalbėjo S.Vasičkina.

Rusų bendrijos pirmininkė tikino, kad kol kas neturi žinių iš policijos, kaip sekasi tirti nusikaltimą.
"Aš tik bijau, kad bus bėdų su Mokesčių inspekcija. Kaip teks paaiškinti, kokiu būdu pradingo bendrijos pinigai? Labai nemaloni istorija", – prisipažino bendrijos "Lada" vadovė.