Lietuvos apeliacinis teismas pirmadienį atmetė prokuratūros skundą, kuriuo prašyta buvusį sovietų milicijos pareigūną 85 metų Ukmergės gyventoją Vaclovą Lučinską pripažinti kaltu dėl karo nusikaltimų.

Teismas paskelbė, kad sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis.

„Nėra gyvų įvykio dalyvių liudytojų, nėra priemonių, leidžiančių patikrinti akto surašymo aplinkybių“, – sakė teisėjas Svajūnas Knizleris.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritarė žemesnės instancijos teismo išvadoms, kad visos abejonės yra kaltinamojo naudai, spėjimais grįsti nuosprendžio negalima.

Išteisintasis į posėdį nebuvo atvykęs, jo gynėja sakė, kad kliento sveikata prasta, jis gyvena ne Vilniuje, todėl atvykti jam sunku.

V.Lučinskas kaltintas, kad 1949 metais, vykdymas įsakymą dėl buožių iškeldinimo, atvyko į civilio 67 metų Antono Bogdanovičiaus šeimos namus. Vyras, žmona bei du judviejų sūnūs ir dukra prievarta buvo išvaryti iš namų ir pristatyti į Vilniaus miesto geležinkelio stotį, paskui išvežti į Irkutsko sritį, kur prievarta gyveno iki 1959 metų. Jauniausiam ištremtos šeimos asmeniui buvo 14 metų.

Iš Juozapinės kaimo buvo iškeldinama šeima, turėjusi 35 hektarus žemės, 5 hektarus miško ir ne vieną dešimtį gyvulių.

Kitas šeimos sūnus 31 metų Julianas Bogdanovičius trėmimo bandė išvengti bėgdamas ir šokdamas pro langą. Įtarta, kad V.Lučinskas šovė į bėgantį vyrą ir jį nušovė.

Bylą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija pernai liepą paskelbė, kad kaltei įrodyti trūksta įrodymų, nėra liudytojų, negalima patikrinti surašytų aktų autentiškumo, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Su tokiomis teismo išvadomis nesutiko Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Rita Vaitekūnienė. Ji sakė, kad Apeliacinis teismas turi priimti naują nuosprendį – V.Lučinską pripažinti kaltu ir įkalinti vienuolikai metų.

„Iš archyvinių dokumentų matyti, kad būtent V.Lučinskas šovė į bandantį bėgti J.Bogdanovičių. Ir po 1949 metų jis dirbo, dalyvavo represinių struktūrų veikloje, už ką ne kartą buvo skatintas“, – yra sakiusi kaltintoja.

V.Lučinskas teisme kaltu neprisipažino. Jis tvirtino minėtoje trėmimo operacijoje nedalyvavęs.

„Šumske buvo milicijos poskyris, man viršininkas pasakė, kad „niekur neprapulk, vakare būsi reikalingas“. Abu nuėjom į saugumo poskyrį. Budinčiam kambaryje buvo daugiau kariškių. Paskui atėjo Medininkų apylinkės įgaliotinis, pasakė, kad bus kokia tai operacija. Nežinau, ar buvo atšaukta, bet mus atleido. Man pasakė, kad važiuoti nereikės: „galit būti laisvi“. 12 val. nakties išėjau į namus“, – anksčiau teismui yra pasakojęs V.Lučinskas.

Prokurorės R.Vaitekūnienės pastangomis rastas ir šiame ikiteisminiame tyrime vieninteliu nukentėjusiuoju pripažintas šiuo metu Kanadoje gyvenantis nužudytojo asmens sūnus, jo tuo metu motina dar tik laukėsi.

Šioje byloje tėvo pokaryje netekęs Kanadoje gyvenantis Julianas Wieromiejus (Julianas Veromejus) buvusiam sovietų milicijos pareigūnui buvo pateikęs daugiau nei pusės milijonų eurų ieškinį. Bylos nagrinėjime nukentėjusysis nedalyvavo, tačiau domėjosi jos eiga.

Šalys dar gali rašyti skundus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Vilniaus apygardos teismas antradienį išteisino buvusį sovietų milicijos pareigūną Vaclovą Lučinską, kuris buvo kaltinamas tuo, kad pokaryje Vilniaus apskrityje nušovė trėmimo bandžiusį išvengti jauną vyrą.

Teismas paskelbė, kad kaltei įrodyti trūksta įrodymų, nėra liudytojų, negalima patikrinti surašytų aktų autentiškumo, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Buvusiam sovietų milicijos pareigūnui 85 metų Ukmergės gyventojui V. Lučinskui buvo pateikti įtarimai dėl nužudymo ir civilių asmenų trėmimo.

Teisėjas Pavelas Frolovas sakė, kad V.Lučinsko byloje nėra jokių žymų apie šį ypatingą įvykį - V.Lučinskas nei buvo paskatintas, nei nubaustas už šį įvykį. Teisėjo vertinimu, toks incidentas ir tuo metu buvo priskiriamas prie ypatingų atvejų, todėl turėjo būti paminėtas milicininko asmens byloje.

Nuosprendis nėra galutinis - per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Šioje byloje tėvo pokaryje netekęs Kanadoje gyvenantis Julianas Wieromiejus (Julianas Veromejus) buvusiam sovietų milicijos pareigūnui, kuris buvo kaltinamas dėl jo tėvo žūties, buvo pateikęs daugiau nei pusės milijonų eurų ieškinį.

V. Lučinskas buvo kaltinamas, kad 1949 metais atvyko į civilio 67 metų Antono Bogdanovičiaus šeimos namus. Vyras, žmona bei du judviejų sūnūs ir dukra prievarta buvo išvaryti iš namų ir pristatyti į Vilniaus miesto geležinkelio stotį, paskui išvežti į Irkutsko sritį, kur prievarta gyveno iki 1959 metų. Jauniausiam ištremtos šeimos asmeniui buvo 14 metų.

Kitas šeimos sūnus 31 metų Julianas Bogdanovičius trėmimo bandė išvengti bėgdamas ir šokdamas pro langą. Įtariama, kad V. Lučinskas šovė į bėgantį vyrą ir jį nušovė.

Prokurorės pastangomis rastas ir šiame ikiteisminiame tyrime vieninteliu nukentėjusiuoju pripažintas šiuo metu Kanadoje gyvenantis nužudytojo asmens sūnus, kurio tuo metu jo motina dar tik laukėsi.

Remiantis istoriniais ir archyviniais dokumentais bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtomis pažymomis, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Rita Vaitekūnienė nustatė, kad V. Lučinskas 1949 metų pavasarį dalyvavo iš Juozapinės kaimo iškeldinant šeimą, turėjusią 35 hektarus žemės, 5 hektarus miško ir ne vieną dešimtį gyvulių.

V.Lučinskas teisme kaltės nepripažino.

„Šumske buvo milicijos poskyris, man viršininkas pasakė, kad „niekur neprapulk, vakare būsi reikalingas“. Abu nuėjom į saugumo poskyrį. Budinčiam kambaryje buvo daugiau kariškių. Paskui atėjo Medininkų apylinkės įgaliotinis. Pasakė, kad bus kokia tai operacija. Nežinau, ar buvo atšaukta, bet mus atleido. Man pasakė, kad važiuoti nereikės: „galit būti laisvi“. 12 val. nakties išėjau į namus“, - teismui yra pasakojęs V.Lučinskas.

Paskui jis esą sužinojo, kad esą Medininkuose buvo susišaudymas tarp kariškių ir civilių.

Kanadoje gyvenantis Julianas Wieromiejus (Julianas Veromejus) buvusiam sovietų milicijos pareigūnui, kuris, kaip įtariama, pokaryje Vilniaus apskrityje nušovė trėmimo bandžiusį išvengti jo tėvą, pateikė 2 mln. litų ieškinį.

„Ieškinys paremtas mano moraliniais išgyvenimais dėl tėvo. Nuo gimimo neturėjau tėvo, visą gyvenimą turėjau gyventi mintimi, kad tėvas buvo beprasmiškai nužudytas“, - ieškinyje rašo J.Wieromiejus.

Teismo posėdyje penktadienį, kuriame nagrinėjama, kaip įtariama, J.Wieromiejaus tėvą nušovusio Ukmergės gyventojo Vaclovo Lučinsko baudžiamoji byla, Kanados gyventojas nepasirodė. Jis apgailestaudamas elektroniniu paštu pranešė, kad jo darbdavys nepatenkino prašymo išleisti atostogų, kol vyks teismo procesas. Teismas nusprendė, kad nukentėjusysis yra tinkamai informuotas apie bylą, todėl nusprendė pradėti nagrinėjimą nukentėjusiajam nedalyvaujant.

85 metų anksčiau neteistam, aukštąjį išsilavinimą įgijusiam buvusiam sovietų milicijos pareigūnui V.Lučinskui pateikti įtarimai dėl nužudymo ir civilių asmenų trėmimo.

V.Lučinskas kaltinamas, kad 1949 metais, ginkluotas šaunamuoju ginklu, veikdamas bendrininku grupėje, atvyko į civilio 67 metų Antono Bogdanovičiaus šeimos namus. Vyras, žmona bei du judviejų sūnūs ir dukra prievarta buvo išvaryti iš namų ir pristatyti į Vilniaus miesto geležinkelio stotį, paskui išvežti į Irkutsko sritį, kur prievarta gyveno iki 1959 metų. Jauniausiam ištremtos šeimos asmeniui buvo 14 metų.

Kitas šeimos sūnus 31 metų Julianas Bogdanovičius trėmimo bandė išvengti bėgdamas ir šokdamas pro langą. Įtariama, kad V.Lučinskas šovė į bėgantį vyrą ir jį nušovė.

Prokurorės pastangomis rastas ir šiame ikiteisminiame tyrime vieninteliu nukentėjusiuoju pripažintas šiuo metu Kanadoje gyvenantis nužudytojo asmens sūnus, kurio tuo metu jo motina dar tik laukėsi.

Remiantis istoriniais ir archyviniais dokumentais bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtomis pažymomis, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Rita Vaitekūnienė, savarankiškai atlikusi ikiteisminį tyrimą, nustatė, kad V.Lučinskas 1949 metų pavasarį dalyvavo iš Juozapinės kaimo iškeldinant šeimą, turėjusią 35 hektarus žemės, 5 hektarus miško ir ne vieną dešimtį gyvulių.

V.Lučinskas penktadienį teisme kaltės nepripažino, tačiau sutiko teismui duoti parodymus. Jis pasakojo, kad pokaryje pradėjo dirbti milicijoje, 1946 buvau nukreiptas į Kauno milicijos mokyklą, paskui paskirtas į Vilniaus miesto septintą policijos poskyrį.

Pasak kaltinamojo, padėtis pokaryje buvo sunki - buvo kortelių sistema, nebuvo kur gyventi, jam pasiūlė gyventi Dieveniškėse. Jis sutiko ir išvažiavo dirbti į Dieveniškes apylinkės įgaliotiniu. Vilniuje buvo paskirtas operatyvinio įgaliotinio padėjėju, paskui į Šumsko valsčių buvo perkeltas.

„Šumske buvo milicijos poskyris, man viršininkas pasakė, kad „niekur neprapulk, vakare būsi reikalingas“. Abu nuėjom į saugumo poskyrį. Budinčiam kambaryje buvo daugiau kariškių. Paskui atėjo Medininkų apylinkės įgaliotinis. Pasakė, kad bus kokia tai operacija. Nežinau, ar buvo atšaukta, bet mus atleido. Man pasakė, kad važiuoti nereikės: „galit būti laisvi“. 12 val. nakties išėjau į namus“, - teismui pasakojo kaltinamasis.

Paskui jis esą sužinojo, kad esą Medininkuose buvo susišaudymas tarp kariškių ir civilių.

„Kodėl raportuose jūsų pavardė minima, kad jūs dalyvavote, kad šaudėt ir sužeidėt civilį žmogų?“ - klausė teisėjas Pavelas Frolovas.

V.Lučinskas sakė, kad reikėjo surasti kažkokį kaltininką, kuriam būtų galima suversti visą kaltę.

Kaltinamojo aiškinimai neįtikino ir prokurorės R.Vaitekūnienės.

„Jūsų charakteristikoje rašoma, kad visus įsakymus vykdėte laiku ir tiksliai. (..) Ypatinga situacija trėmimo metu, ar įrašytų aukščiausio lygio generolai išvadas, nepagrįstas faktais? Ką galite atsakyti, kad teikiant jus apdovanojimui Tėvynės karo ordinui rašoma, kad dirbdamas nuo 1947 metų aktyviai dalyvavote kovinio likvidavimo operacijose?“ - klausė prokurorė.

V.Lučinskas pripažino, kad vėliau, Lietuvoje jau atkūrus Nepriklausomybę, sulaukė pranešimo, jog jam sumažintas stažas ir dėl to mažėja pensija.

„Buvo parašyta, kad už tai, kad kovojau su rezistencija. Sumažino pensiją. 39 metus milicijoje dirbau“, - sakė kaltinamasis.

Kitas teismo posėdis vyks gruodžio 15 dieną, jame numatoma apklausti dvi garbaus amžiaus liudytojas. Procese planuojamos ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotojų apklausos.

Baudžiamasis kodeksas už civilių trėmimą ar perkėlimą numato laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų, už tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą – laisvės atėmimą nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.