Kauno įmonės „Jakelio žvakės“ vadovas Vytautas Jakelis pabrėžė, kad trispalvių žvakių pardavimai sudaro tik labai nedidelę dalį, tačiau prieš tris pagrindines valstybines šventes jų prekyba išauga ir sudaro maždaug pusę visų metinių pardavimų.

„Jei lygintume pagal metus, tai 2019 metais buvo parduota apie 4,6 tūkst. žvakių, 2020-aisiais augo apie 44 proc., visais kitais metais išsilaikė panašiame lygyje su nedideliais svyravimais“, – BNS sakė veslininkas.

Vilnietė Gabrielė Babelė, per savaitę galinti pagaminanti apie 100 trispalvių žvakių, BNS teigė, kad daugiausia jų  parduoda prieš Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją.  

„Pagal kiekius kovo vienuoliktai didžiausi pirkimai ir Mindaugo karūnavimui būna intensyviausi“, – BNS sakė ji. 

Pasak žvakes liejančios moters, prieš Vasario 16-ąją žvakių parduodama mažiau, nes norint palaikyti ukrainiečius daugiau nuperkama geltonų ir mėlynų – Ukrainos vėliavos spalvų – žvakių.

„Ukrainietiškų dvispalvių pardavimai mažina trispalvių. Būna užsakymų iš įmonių, kad tą dieną po žvakelę turėtų padėti ant kiekvieno darbuotojo stalo. Nesvarbu – geltonai mėlynų ar mūsų trispalvių“, – teigė žvakes trejus metus gaminanti internetinės parduotuvės „Giftija“ savininkė.

Šiemet G. Babelė pardavė apie 150 geltonai mėlynų žvakių komplektų.

Vienetinių žvakių liejimo dirbtuves turinti vilnietė Jelena Zdravec pastebi, kad vis daugiau melsvai geltonų žvakių užsako lietuviai ir jas dovanoja ukrainiečiams, su kuriais yra susidraugavę ar kartu dirba.

„Prašo plazdančią vėliavą primenančių žvakių, bet darau tik cilindro formos, įvairių dydžių. Renkasi mažesnes, bet ima kelias“, – BNS teigė J. Zdravec.

Panevėžietė Jurgita Krištaponienė BNS teigė pernai gavusi užsakymą išlieti apie 1 tūkst. pusės sprindžio aukščio dvispalvių žvakių, o šiemet – beveik antra tiek. Pagamino šiek tiek daugiau ir visas pardavė dar vasario pradžioje.

„Mokytojai ėmė renginiams mokyklose, įmonės. Keli pirkėjai sakė norį vasario 24-ąją ant palangės tas žvakeles uždegti žuvusiems ukrainiečiams, kuriuos pažinojo arba jų artimuosius“, – sakė J. Krištaponienė. 

Žvakių gamintojai taip pat pastebi augančius kitose šalyse gyvenančių lietuvių trispalvių žvakių pirkimus.

„Užsieniečiams draugams dovanoja arba atsiunčia giminėms Lietuvoje. Bičių vaškas yra brangesnis ir labiau vertinamas tų, kurie ir pinigų šiek tiek daugiau turi, tai ir leidžia juos. Lietuvoje bičių vaško žvakės dar nėra taip vertinamos. Žmonės renkasi pigesnes“, – teigė G. Babelė.

„Užsienyje lietuvių bendruomenės yra stiprios, daug turi renginių, perka jiems trispalves žvakeles“, – pridūrė ji. 

Minint Kovo 11-ąją, dauguma Klaipėdos pastatų buvo papuošti trispalvėmis, tačiau ne visi.

Pasak savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjo Lino Lapinsko, per šią šventę nebuvo tikrinta, ar ant visų pastatų iškeltos valstybinės vėliavos, bet pranešimas apie pažeidimą gautas.

„Viešosios tvarkos skyrius tądien tikrinimų nevykdė, bet vėliau gavome vieną pranešimą apie Kovo 11-ąją neiškeltą vėliavą prie vieno pastato“, – teigė poskyrio vedėjas.

Žvejų gatvėje šventinę dieną ant vieno pastato pastebėta ne trispalvė, o įmonės vėliava.

L. Lapinskas teigė, kad vėliavą su įmonės logotipu iškelti nėra draudžiama, bet valstybinės šventės metu prie to įmonės pastato Lietuvos vėliava taip pat privalėjo būti iškelta.

Jei valstybinės šventės dieną ant pastato neiškelta trispalvė, tai laikytina vėliavų iškėlimo tvarkos pažeidimu.

Už tai Administracinių nusižengimų kodekse numatyta administracinė atsakomybė ir bauda. Ji gali siekti nuo 10 iki 12 eurų.

Pastebima, kad kai kurie daugiabučiai trispalvėmis pasipuošia keliomis dienomis anksčiau prieš šventę, L. Lapinskas patikino, kad jokio pažeidimo tokiu atveju nėra.

„Draudimo vėliavą iškelti kitomis dienomis nėra, svarbiausia, kad iškeliamos Lietuvos valstybinės vėliavos būtų tvarkingos ir nenublukusios“, – paaiškino poskyrio vedėjas.

Gargždiškius ir miesto svečius skvere prieš autobusų stotį nuo pernai metų pasitinkantis užrašas „Gargždai 770“ papildytas nauju akcentu. Skaičius 770 pakeitė stilizuota, šviečianti, kiek aukštesnė nei dviejų metrų Lietuvos herbo – Vyčio – kompozicija.

Dar vienas šventinis akcentas papuošė ir aikštę prie savivaldybės. Čia pastatytas dviejų su puse metrų aukščio ir pločio Gediminaičių stulpų vitražas.

Gyventojai ir miesto svečiai šiomis meniškomis dekoracijomis galės grožėtis iki pat kitos šventės – Kovo 11-ąją minimos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos.

„Minint Vasario 16-ąją renginių netrūks visame rajone – nuo Priekulės iki Kretingalės, nuo Gargždų iki Veiviržėnų. Labai kviečiu dalyvauti šventiniuose koncertuose, viktorinose, paskaitose ir kituose prasminguose mūsų kultūros įstaigų, bendruomenių suorganizuotose renginiuose. Džiaugiamės galėdami papuošti miestą ir išskirtiniais elementais, kurie dėmesį trauks beveik visą mėnesį“, – sakė Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas.

Skirtingas ryšys

Diskusijoje, kurią moderavo Lietuvos istorijos instituto doktorantė, visuomenininkė Ieva Šimanauskaitė, dalyvavo Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita, visuomenininkė, komunikacijos ekspertė, LRT radijo laidos „Vardan tos“ autorė Luka Lesauskaitė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinė Vakarė Vidžiūnaitė ir šios gimnazijos istorijos mokytojas Tomas Vaitkūnas.

L. Lesauskaitės pastebėjimu, kiekvieno žmogaus ryšys ir santykys su viena ar kita švente yra skirtingas, todėl kažko privalomo visiems nuleisti iš viršaus nereikia, tam ir reikalinga ta visa didelė renginių pasiūla, kad kiekvienas galėtų išsirinkti sau artimiausius šventimo būdus. Tai labai priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo pasaulėžiūros, vertybių, šeimos, mokyklos, draugų, nuo paties savęs. Todėl nereikia, kad tau nurodinėtų, kaip turi švęsti, nereikia nieko daryti dirbtinai, o suteikti galimybę pasirinkti.

„Kai organizuojame renginius orientuodamiesi į jaunimą, dažnai pamirštame, kad reikalinga ir atitinkama komunikacija, – jų visai kiti bendravimo kanalai, kiti socialiniai tinklai, nei esame įpratę. Kurdami turinį turime pasižiūrėti ir iš šiandienos perspektyvos – ne tik, kad tai svarbu, kad reikia pagarbos, kad tai istorija, bet ir ką tai duoda šiandienai. Kodėl iš šiandienos perspektyvos turėčiau minėti ar švęsti tą ar kitą dieną“, – kalbėjo komunikacijos ekspertė.

V. Vidžiūnaitė sutiko, kad jaunimo ryšys su valstybinėmis šventėmis yra šiek tiek kitoks. „Mums svarbu, kad jaustųsi, jog tai ne eilinė laisva diena ar įprastas koncertas, o būtent skirtas valstybinei šventei. Kad neapleistų jausmas, jog gyvename laisvoje šalyje. Pavyzdžiui, Baltijos kelio metinių šventimas jaunimui yra įdomesnis, įtraukesnis ir interaktyvesnis nei kai kurie kitų švenčių momentai“, – sakė gimnazistė ir pridūrė, kad jei mokytojai rodo, kad jiems yra įdomu, neformalu, tai ir mokiniams tikrai bus įdomiau. „Jei mokiniai mato, kad mokytojas yra atsidavęs savo darbui, jie tai labai gerai jaučia. Jei mokytojų bendruomenei bus įdomios tos šventės, tai persiduos ir mokiniams, ir visiems bus įdomu“, – teigė V. Vidžiūnaitė.

Turime taip sluoksniuoti pasakojimą, kad jis įtrauktų kuo daugiau jaunimo.

Svarbūs niuansai

T. Vaitkūnas akcentavo ir asmeninio ryšio kūrimo su valstybės šventėmis ir svarbiomis istorinėmis datomis svarbą.

„Šios šventės neturėtų būti vertinamos kaip eiliniai laisvadieniai, skirti vien tik poilsiui, o toks požiūris, deja, neretai yra vyraujantis. Naujos tradicijos ir formos yra gerai, bet vis dėlto reikia išlaikyti ir formalumą, rasti pusiausvyrą. Manau, mokykla yra viena svarbiausių vietų, formuojančių istorinę sąmonę. Tik dažnai pamirštame, kad oficiali minėjimo forma dažniausiai ta pati, bet žmogus, sėdintis minėjimų salėje, keičiasi, kaskart susiduriame su atsinaujinančia karta. Manau, tradicijų ir jų perdavimo antspaudas turėtų išlikti. Žinoma, sukurtą institucinį pagrindą toliau galime dekonstruoti, tobulinti ir, manau, iš to yra naudos, nes turima nuo ko atsispirti“, – savo požiūriu diskusijoje dalijosi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas.

Jis pridūrė, kad labai sveikintinos gana naujos, bet jau prigijusios šventes lydinčios iniciatyvos, pavyzdžiui, pagarbos bėgimai, ekspedicijos, pavardžių skaitymai ir kt.

Liko seno požiūrio

Diskutuojant apie gana didelį valstybinių švenčių ir atmintinų dienų skaičių, dr. S. Jazavita teigė, kad, viena vertus, gal ir galėtume pasiekti geresnių rezultatų koncentruodamiesi į kelias pagrindines valstybės šventes, bet labai gerai, kad ir pagal amžių, ir pagal pomėgius galima atrasti sau artimiausių švenčių, ir tokia pasiūla yra.

„Pasikeitė švenčių turinys, bet gaila, kad dar liko daug seno požiūrio, tokio kaip privalomumas, o tai jaunimą atbaido. Visada esama skirtingų grupių žmonių, taip pat ir skirtumų net tarp pačių mokinių. Vieni iniciatyvesni, smalsesni, kiti – mažiau. Todėl reikia taikytis ir į tuos ir, į tuos, sluoksniuoti pasakojimą, kad jis būtų įdomus ir įtrauktų kuo daugiau jaunimo, atsirastų naujų šviesesnių spalvų, kurias jau matome minėdami, pavyzdžiui, Laisvės gynėjų dieną“, – sakė istorikas.

„Turime įvairiausių švenčių – nuo visiškai gaivališkų Joninių iki atmintinų, tragiškus įvykius žyminčių dienų, kur tikrai reikia ir paliūdėti, ir žvakutę uždegti. Prisiminti, kad tai daugiau niekada nepasikartotų. Nekalbėdami apie tragizmą, turbūt nepaliksime tam tikrų vertybinių pamokų ir jaunajai kartai“, – pusiausvyros tarp šventiškumo, linksmumo ir pagarbos paieškas reziumavo L. Lesauskaitė.

Diskusija „Tarp eilučių: kokių valstybinių švenčių ir minėjimų nori jaunoji karta?“ tęsia jau keletą metų Kultūros ministerijos organizuojamą renginių ciklą, kviečiantį pažvelgti į įvairias kultūros sritis ir reiškinius pilietiškumo, medijų ir informacinio raštingumo aspektais.

Tai numatančias Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo pataisas įregistravo Seimo narys Algimantas Dumbrava.

Jo nuomone, tokiu būdu būtų ugdomas sąmoningas žmonių patriotiškumas, o ne formalumas iškelti vėliavą prie namo, kuriame niekas negyvena.

Anot parlamentaro, projekto rengimą paskatino žmonių kreipimasis dėl administracinių baudų, kurias gauna už tai, kad prie gyvenamojo namo, dažniausiai tai būna tėvų ar senelių paveldėtos negyvenamos sodybos, neiškėlė Lietuvos valstybės vėliavos valstybės švenčių dienomis.

Anot projekto autoriaus, pasidomėjus kaip yra reglamentuojamas valstybės vėliavos kėlimas kitose Europos Sąjungos valstybėse, paaiškėjo, kad daugumoje valstybių vėliavos kėlimo valstybės švenčių progomis teisinis reguliavimas taikomas tik oficialioms institucijoms, t. y. reguliavimas nėra taikomas fiziniams asmenims, pavyzdžiui, Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Ispanijoje, Kipre, Kroatijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vokietijoje.

„Fiziniams asmenims keliant vėliavą taikomi tik bendrieji pagarbos vėliavai kaip valstybės simboliui reikalavimai. Kadangi daugumoje valstybių pareiga iškelti valstybės vėliavą privatiems asmenims nėra įtvirtinta, tad nėra nustatyta ir atsakomybė už vėliavos neiškėlimą. Atsakomybė taikoma už netinkamos vėliavos ar netinkamą iškėlimą arba už demonstruojamą nepagarbą valstybės vėliavai ir pan. Iš apžvelgtų 19-os valstybių pareiga fiziniams asmenims nustatytomis valstybės švenčių dienomis iškelti vėliavą ant gyvenamųjų namų yra įtvirtinta tik Estijoje ir Latvijoje. Be to, vienintelėje Estijoje fiziniams asmenims yra taikoma administracinė atsakomybė už vėliavos neiškėlimą“, – dokumento aiškinamajame rašte sako Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys A. Dumbrava.

Jo duomenimis, Latvijoje pareiga yra įtvirtinta, tačiau atsakomybė už pažeidimą nenumatyta – atsakomybė po Konstitucinio Teismo sprendimo nuo 2015 m. liepos mėnesio nebetaikoma.

„Ir nors šiose dviejose valstybėse yra įtvirtinta pareiga iškelti valstybės vėliavą ant gyvenamųjų namų, tačiau nuostatų, kaip asmuo privalo elgtis, jei jis nuosavybės teise valdo kelis gyvenamuosius namus, nėra“, – sako A. Dumbrava.

Jis atkreipia dėmesį į vėliavos kėlimo praktiką Suomijoje: jei privatus asmuo nuosavybės teise turi kelis gyvenamuosius namus, iškelti valstybės vėliavą gali tik ten, kur jis tuo metu yra, t. y. neleidžiama iškelti valstybės vėliavos prie namų, jei tuose namuose nieko nėra.

Šiuo metu prie visų gyvenamųjų namų, nepriklausomai nuo to, ar namas yra gyvenamas, ar negyvenamas, privalo būti iškelta Lietuvos valstybės vėliava valstybės švenčių dienomis.

Pernai kovo 11 ir 12 d., apimti džiugesio, negalvojome, kiek ji dar pareikalaus mūsų aukų ir aukojimosi, ir tos aukos jau yra, ir jos visus darbus daro šventus, neatšaukiamus, įteisina tai, kas buvo paskelbta žodžiu. Išsipildė ar neišsipildė mūsų viltys, laiku ar ne laiku žengtas lemtingas žingsnis, bet Kovo 11-oji vis dėlto buvo. Ta diena šiandien atrodo kitaip, per metus išaugo jos reikšmė, ji tapo riba, kurios peržengti atbulomis jau neįmanoma. Tai daugiausia, ką per tuos metus pasiekėme ir supratome. Juk ir Vasario 16-oji ne iš karto pasidarė tuo, kuo tapo po metų, dešimties, dabar. Ji galėjo likti tik kelių Aktą pasirašiusių žmonių drąsiu vienkartiniu iššūkiu, jeigu svarbiausi darbai nebūtų padaryti po to – sudėtos aukos, parodyta valia ir išmintis. Kad Kovo 11-osios aktas neliktų vien politinės raštijos faktu, jis turės prisipildyti diplomatinės išminties, įstatymų rimtumo ir žmogiškumo, sutelktos tautos valios, kokią regėjome blokados metu, sausio 13-ąją ir vasario 9-ąją.

Šiais metais mes taip pat brėžėme tokius vis didėjančius ratus, laisvi, bet su nutraukta grandine prie kojų. Sunkiausias dalykas – nepasitikėjimas laisve.

Visa, ką per metus išgyvenom, supratom, pajutom, vienaip ar kitaip yra susiję su pernykščiu kovu: pasiryžimas ir rezignacija, tiesa ir abejonė, drąsa ir bejėgiškumas, pirmosios savarankiškos klaidos... Ėmė veikti mūsų istorijos laikrodis, mes ėmėm gyventi pagal kitus sąmonės ir laiko dėsnius... Rodyklės sukasi ir tiems, kurie to nenori, ir stoja prieš mus piestu, kaip, tarkim, tėeskapininkų partinis taboras Lietuvoje, dar vis nepripažįstantis Vidurio Europos laiko.

Kovo 11-osios darbai dar nebaigti. Tai tebėra vyksmas, mūsų pačių nervai, protas ir kraujas. Istorija tarsi kuriama atgal, atbuliniu laiku patvirtinamas veiksmų ir aktų teisingumas bei teisėtumas, vieni jų apauga įvykiais, prasmėmis, o kiti, kad ir svarbūs, sunyksta, miršta, keičia savo reikšmes. Mūsų jėga ir valia buvo sudėta į žodį, kuris po tos kovo dienos turėjo pratrūkti veiksmu ir tapti tikrove. Mes buvom žodžio žmonės ir tikėjom, kad Akto tekstas viską savaime pakeis, išgelbės mus ir apsaugos nuo aukų, taip, kaip yra tikima Dievo žodžiu. Mes, dainų, poezijos ir maldos žmonės, trumpam patyrėme stebuklo galią. Buvo viena naktis ir viena diena, kada, rodės, viskas pasikeitė, atsivėrė pasaulis ir dangus, kada, rodės, vienu užmoju galima pradėti gyventi kitaip. Bet buvo mažai vienos nakties ir vienos dienos, nes antrą ir trečią dieną jau prasidėjo politika, kuri nesibaigė ir po metų. Ir nesibaigs, nes mus ne kartą klampins, draskys mūsų tarpusavio ryšius ir nervus, bet darys savarankiškus, išmanančius. Įvyko – ir nieko neįvyko, bet nebus to, kas buvo, o kas buvo – to jau nėra arba greit nebus. Scenarijus jau parašytas, nors vaidmenys dar neišmokti.

Per tuos metus supratome, kad būti laisvam nėra lengvas dalykas. Išlaisvinti reikia žodžius, daiktus, žemę, knygas, darbą, pinigus, išėjimą į laukus ankstyvą pavasarį, žiūrėjimą nuo Gedimino bokšto į Vilnių, vaikų žaidimus, vyrą ir moterį, einančius aplink rugių lauką. Mums reikia išlaisvinti savo mintis apie Paryžių, Maironio Alpes, Romą, lietuvių Magadaną, Čikagą, jų kapus prie Lenos... Ilgai buvęs pririštas ir nuo grandinės paleistas arklys dobilų lauke kurį laiką dar eina ratu, bet tie ratai darosi vis didesni ir didesni. Šiais metais mes taip pat brėžėme tokius vis didėjančius ratus, laisvi, bet su nutraukta grandine prie kojų. Sunkiausias dalykas – nepasitikėjimas laisve, tie išminti ratai dešimtmečių ganyklose, kuriose viskas kruvinai nugraužta. Atsiverčiam, bet tik kita puse – kaip pinigai, pasivadinam kitaip – kita partija arba įstaiga, puolam kitokį – laisvesnį, labiau nepriklausomą ar tiesiog protingesnį.. Kam laisvė ir nepriklausomybė širdyse, o kam šventė – kišenėse...

Mėgino blokados metu, mėgino sausio mėnesį pasinaudoti mumyse dar esančia nelaisve, jos liekanomis. Ir jau nepavyko, pavėlavo porą ar trejetą metų, nes jau pajutom, kad grandinė nutraukta, kad nuėjom per toli, ir ji per trumpa mus vėl pririšti. Pirmą kartą po daugelio metų žmonių mirtis prie TV rūmų ir bokšto buvo laisva. Tai svarbus pasikeitimas mumyse, nes žuvusiųjų mirtis patvirtino, kad ir gyvenimas yra laisvas ar greit bus laisvas. Mūsų akyse imperija pradėjo susinaikinimą, tarsi stengdamasi, kad jos pabaiga būtų kiek galima šlykštesnė, kruvinesnė. Ji – tas didžiulis mėsėdis gyvūnas – nė metų nėra išbuvusi be kraujo: kai pritrūkdavo svetimo, Josifas skersdavo savus, o vengrų, afganistaniečių kraują lakte lakė. Šį mėsėdį suėmė traukuliai, kai jam buvo užduota lietuviškų žolelių: dabar jis spjaudo ir klykia. Jis nebijo ginklų, – juos gerai virškina, bet silpsta, vos priimamas žmoniškesnis įstatymas, atitaisoma skriauda, pasakoma tiesa, išlaisvinamas nekaltai nubaustas. Vos buvo nukelti keli leninai, ir ši sistema pasijuto pralaiminti labiau nei Afganistane, kur buvo paguldyta tūkstančiai jaunų galvų. Nors ir neįtikėtina, bet šį baisų mėsėdį mes galime įveikti savom lietuviškom žolėm, žolelėm, žolelytėm... Kalnuos užsigulėjusio sniego lavinos pajuda nuo vieno žodžio. Tokį žodį mes jau mokame!

Neseniai iš naujojo pranašo V.Alksnio lūpų radijo bangomis ir per laikraščius pasigirdo, kad silpstant karinei galiai niekas ims nebijoti Maskvos, kad duonos žmonėms tikrai reikia, bet jie nežino, kaip laivynui trūksta lėktuvnešių, o rinką geriau įvesti ne laisva žmonių valia, bet botagu ("knutom"), panašiai kaip Jekaterina rusų mužikus privertusi auginti bulves. Jis pasakė tiesą apie tai, kuo grindžiama ši sistema, nes visi laisvės pažadai, suverenitetai, laisva rinka tėra tiktai futliaras, kuriame laikomas senas, gerai pažįstamas botagas. Todėl sujudo sistemos užnugaris, kareivinėse ir barakuose treniruotas bei ugdytas rezervas, akla karta, kuri paskutinė turės suvaidinti farsą, galbūt – kruviną. Juos jau matėm, jie buvo išleisti į Vilniaus gatves – negarbingi negarbingos valstybės kareiviai.

Dabar į klausimus Maskvoje atsakinėja arba atsiliepia toks ponas Nežinau. Jis kalba pačių vyriausiųjų, vyresnių ir mažiau vyresnių lūpomis, nežino, ką pasakyti, nes nei melas, nei jų botaginė tiesa jau neveikia. Jie įpratę kalbėtis su užimtais, pasiduodančiais, prašančiais pribaigti. Jų botaginė ideologija per keletą metų pavirto parodija, M.Žvaneckio intermedijomis, o jos paskutinė sala, deja, liko Lietuvoje – užgrobtuose TV rūmuose. Jie, susispietę už ginkluotos, paskutinį savo pasienį saugančios sargybos, primena paskutinę pasaulyje mažytę Albaniją, iš kurios sklinda archyviniai "priešakinio mokslo" fragmentai ir sudvisusių uždarų patalpų oru trenkianti demagogija. Tokių nueinančios epochos šedevrų jau neišgirsi niekur – net didžiausių Maskvos stagnatorių sambūriuose. Vienas pažįstamas maskvietis įsirašinėja užgrobtos TV laidas, kad savo draugams parodytų, kaip atrodo genetiškai išsigimusi ideologija ir jos palikuonys, už kareivių nugarų susispietę į mažą lenininės sargybos ištikimųjų būrelį. Ir jie dar nori mus valdyti, net sako mus mylį. O žodis "myliu" tokio auklėjimo žmonėms reiškia – noriu jus turėti ir valdyti, botagu auginti kaip Jekaterina bulves. Ir jie jau negali būti kitokie: mėsėdis netampa žolėdžiu.

Mes jau paragavom vaisiaus nuo užginto laisvės medžio. Adomas ir Ieva, tik jo atsikandę, pamatė, kad yra nuogi. Pamatėme ir mes savo nuogumą, vienišumą ir neturtą. Jie išėjo iš rojaus dirbti žemės ir pradėti pirmosios žmonių kartos. Mes taip pat išeiname iš žadėto, griūvančio rojaus dirbti žemės ir tęsti tautos. O neapsinuoginus vaikai neįmanomi, ponai.

1991, kovo 11, "Atgimimas", 1991, kovo 14–21, p. 2

Tekstu pasidalijo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, pernai išleidusi poeto, publicisto, vertėjo, visuomenės veikėjo Marcelijaus Martinaičio publicistikos rinkinį "Iki Sąjūdžio ir po jo" (sudarė Valentinas Sventickas).

Vasario 16-ąją bus minima Lietuvos valstybės atkūrimo diena, o kiek mažiau nei po mėnesio, kovo 11-ąją, – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.

Pasaulinė koronaviruso pandemija šiemet renginius, skirtus šioms progoms, vers stebėti virtualiai.

Kaip atrodys valstybinės šventės Klaipėdoje, dar bus patikslinta sausio 29 d.

„Jau neabejojame, kad jos vyks virtualiai, nes masiniai renginiai dar bus uždrausti. Juk ir pernai, kai susirgimų ir mirčių mastas nebuvo toks didelis, ribojimai renginiams ir galimybė žmonėms būriuotis atlaisvinti tik liepos viduryje. Dabar akivaizdu, kad nei vasarį, nei kovą masinių švenčių rengti nebus galima“, – patikino Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Asta Dirgėlienė.

Klaipėdos – Europos jaunimo sostinės renginių atidarymo šventė buvo suplanuota dar gruodį, bet būtent tada pandemija šaliai smogė skaudžiausiai. Europos jaunimo forumas leido renginius perkelti į šiuos metus.

Pagal dabartinį planą, šių metų kovo 12 d. Klaipėdoje turėtų įvykti minėtų metų renginių atidarymo šventė, kai buvusi sostinė perduos estafetę Klaipėdai.

Numatyta, kad joje turėtų dalyvauti Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Europos Sąjungos institucijų, Jaunimo forumo atstovai.

Kol kas uostamiesčio savivaldybės darbuotojai suka galvas, kaip įvykdyti visas sąlygas ir nepažeisti karantino ribojimų reikalavimų.

Pernai Klaipėdoje turėjęs vykti didžiausias tarptautinis Europos folkloro kultūros festivalis „Europiada“ sužlugo dėl tos pačios priežasties, bet gyvenimas nesustojo, jau deramasi, kaip sudėlioti renginių, kuriame uostamiestis – viena artimiausių festivalio stotelių, grafiką.

Kol kas laukiama festivalio organizacinio komiteto sprendimo. Gali būti, kad šis spalvingas, beveik savaitę trunkantis renginys Klaipėdoje įvyks kitąmet, o iš uostamiesčio „Europiados“ vėliavą perims siciliečiai. Dėl tokios sekos dar deramasi.

„Nuo šiol visada per šias valstybines šventes gyventojai galės mėgautis nemokama žvejyba. Turime laisvą šalį, tad kviečiu laisvai žvejoti“, – BNS sakė K. Mažeika.

Iki šiol žvejoti be mėgėjų žvejybos leidimo buvo galima Mindaugo karūnavimo dieną, liepos šeštąją, ir per Žolinę, rugpjūčio 15-ąją.

Nuo šiol visada per šias valstybines šventes gyventojai galės mėgautis nemokama žvejyba.

Nuo šiol keturias dienas per metus nemokamai bus galima žvejoti visuose valstybiniuose vandens telkiniuose, kuriuos mėgėjų žvejyba nedraudžiama ir kuriuose neorganizuojama limituota žvejyba.

Nemokamai žvejoti taip pat galima ir Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose, kuriuose nedraudžiama mėgėjų žvejyba.

Šiaulių rajone dar prie reto namo plazda trispalvė. Tačiau Vasario 16-ąją vaizdas turėtų pasikeisti. 

Net ir pagal įstatymą per valstybines šventes vėliavą šalia namų privalu iškelti.

O žmones galima skirti į tris kategorijas: tie, kurie trispalvę kelia visada; tie, kurie tai darys pirmą kartą; ir tie, kurie įstatymą pažeidžia. 

Įmonių ir institucijų vadovai, daugiabučių administratoriai ar individualių namų savininkai, per valstybines šventes neiškeliantys vėliavos, rizikuoja gauti nuo 12 iki 16 eurų baudą. Jei pažeidimas pakartotinis, gali tekti sumokėti ir 30 eurų.

Policija sako, kad jų tikslas nėra nubausti, todėl dažniausiai stengiasi tiesiog įspėti pažeidusius įstatymą. 

Gyventojai teigia, kad jiems Lietuvos vėliava - pasididžiavimo ir meilės šaliai simbolis. 

Visgi pernai dėl neiškeltos vėliavos policija surašė apie 150 protokolų. Pasiteisinimai dėl pažeisto įstatymo dažniausiai panašūs. 

Atkūręs ir sukūręs virš 100 miestų ir miestelių herbų, vėliavų ir spaudų projektų, taip pat istorinę valstybės vėliavą, dailininkas Arvydas Každailis sako, kad lietuviška trispalvė išsiskiria iš kitų europiniame kontekste. Ji yra sukurta ne pagal heraldikos taisykles, kai vėliavos spalvos panašios į šalies herbo. Menininkas sako, kad lietuvių meilė trispalvei matoma plika akimi. 

Vėliavą taip pat privalu iškelti Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją. 

Vilniaus savivaldybės taryba pritarė sprendimui, kad nemokamai troleibusais ir autobusais būtų leidžiama važiuoti Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, bei Mindaugo karūnavimo dieną – liepos 6-ąją.

Meras Remigijus Šimašius sako, kad šiemet pirmą kartą taikyta nemokamo transporto iniciatyva vasario 16-ąją pasiteisino, jis tikisi, kad tai taps paskata kitus kelionės būdus besirenkantiems vilniečiams išbandyti viešąjį transportą ir juo naudotis ateityje.

Anksčiau svarstyta, jog nemokamai būtų galima keliauti ir rugsėjo 1-ąją, tačiau politikai idėjos atsisakė. Vietoje to protokoliniu sprendimu taryba nusprendė įpareigoti viešojo transporto kontrolierius rugsėjo pradžioje atlaidžiau žiūrėti į moksleivius ir studentus, nespėjusius įsigyti mėnesinio bilieto, taip pat pakvietė prisidėti prie iniciatyvos Vyriausybę.

Iš viešojo transporto bilietų pardavimo per metus Vilniaus savivaldybė surenka apie 30 mln. eurų, viena diena, leidus viešuoju transportu naudotis nemokamai, biudžetui kainuotų apie 27 tūkst. eurų.

Pasiūlymą inicijavę valdantieji liberalai teigia, kad šios nuolaidos pajamų nepaveiks, nes didžioji dalis vilniečių įsigyja 30 dienų transporto bilietus.

Savivaldybės atstovai teigia, kad nemokamu transportu Vasario 16-ąją pasinaudojo dvigubai daugiau keleivių, nei tai darydavo įprastai šventinėmis dienomis pirkdami bilietus.

Kauno miesto savivaldybės taryba jau vasarį nusprendė viešąjį transportą per valstybines šventes mieste padaryti nemokamą.