Kitąmet Lietuva minės garsaus literatūros klasiko, filosofo Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-ąsias gimimo metines. 2018-ieji paskelbti Vydūno metais. Šios vienos ryškiausių mūsų kultūros asmenybių reikšmingumas yra akivaizdus. Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, jos žadinimo darbams.

Parodos sumanytojas fotomenininkas V.Jankauskas – vizualusis savojo krašto menininkas, ieškantis šiandienos ir praėjusio laiko santykio. Parodoje jis vizualia kalba per savo prizmę perteikia požiūrį į Vydūną, jo gyvenimą, jungdamas istoriją su dabartimi.

Fotografijose užfiksuotos vietos, kurios tiesiogiai susijusios su Vydūno gyvenimu, – Jonaičiai, Naujakiemis, Pilkalnio preparandija, Ragainės mokytojų seminarija, Kintų pradinė mokykla, Kintų bažnyčia, Tilžės berniukų gimnazija, Vydūno namai Tilžėje, Tilžės kalėjimas. Deja, ne visi pastatai išlikę, nebelikę kaimų, todėl autentiškumui atkurti panaudotos istorinės nuotraukos iš muziejų archyvų.

Fotografo tikslas – priminti apie Vydūno gyvenimą bei jo filosofiją šių dienų Lietuvos žmonėms. V.Jankausko įsitikinimu, Vydūno išsakytos mintys ypač aktualios šiandien.

Fotografijų paroda „Vydūnas. Gyvenimas, mirtis ir kas toliau…“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki lapkričio 25 d.

Pirmojoje fotografijų ciklo parodoje autorius pasakoja apie pagoniškąsias baltų šventes, tuoktuvių ar vardynų apeigas. Fotografinį pasakojimą, apie iš užmaršties pakylantį tikėjimą, menininkas sako pradėjęs prieš daugiau nei dešimtmetį.

„Aš negaliu sakyt, kad čia yra tikroji pagonybė, nes niekas turbūt ir nežino kokia ji yra. Bet nuotraukos rodo tai, kaip bandoma šiais laikais atkurti apeigas, tradicijas. Ir šios apeigos būna linksmos, geros“, – kalbėjo fotografas.

Kartu eksponuojami tautodailininko Petro Balsio medžio drožiniai. Jų motyvai daugiausia krikščioniški, tačiau pasak skulptoriaus – su pagonybę puoselėjančiomis fotografijomis drožiniai nedisonuoja.

„Mes esam senieji baltai ir tą gilų meną turim iš senų laikų. Tai gilios tradicijos“, – sakė tautodailininkas P. Balsys.

Medžio drožiniai tampa lyg įvadu į kitą ciklo „Tikėjimas“ fotoparodą. Ji pasakos apie katalikų vienuolynuose gyvenančių bendruomenių kasdienybę.

Didysis V. Jankausko tikslas – fotografijomis papasakoti apie visus Lietuvoje išpažįstamus tikėjimus.

Virgilijaus Jankausko fotografijų paroda „Stačios akys medinių dievukų“ iš ciklo „Tikėjimas“ – fotografinis pasakojimas apie didžiąsias baltų šventes Lietuvoje, prasidėjęs prieš 10 metų, kai fotomenininkas ėmė fotografuoti baltiškas šventes ir apeiginius minėjimus – Kupolę, Rudens Lygę, Ilges, Mildos dieną, Gabijos šventę, Jorę, Vardynas, Tuoktuves ir t. t. Pasak autoriaus, pagrindinė parodos „Stačios akys medinių dievukų“ mintis – dabartis neatsiejama nuo praeities, protėviai yra labai arti mūsų. Ir visa tai, ką šiandien mes turime, yra protėvių palikimas. Todėl privalome jį išsaugoti ir išlaikyti, kad ateities kartos nepamirštų, kas yra primiršta pagoniškoji religija, įvairios pagoniškos apeigos ir šventės bei visa mitologija.

O tautodailininkas Petras Balsys klaipėdiečiams pristatys savo medžio drožinių parodą.

Medžio drožėjas, skulptorius P.Balsys gimė 1949 m. liepos 31 d. Švėkšnoje. Medžio drožyba susižavėjo dar jaunystėje ir nuo 1976-ųjų ėmėsi šio amato. Ypač mėgsta drožinėti pagoniškomis, baltiškomis, krikščioniškomis bei istorinėmis temomis. P.Balsys drožia kaukes, mažas skulptūrėles, kamerines skulptūras, bareljefus, kryžius ir monumentalias skulptūras. Tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys jis yra nuo 1979 m. 1982-aisiais P. Balsiui suteiktas liaudies meistro vardas, o 2005 m. – meno kūrėjo statusas. Jis nuolat dalyvauja medžio drožėjų simpoziumuose, yra tautodailės parodų bei skulptorių kūrybinių seminarų dalyvis.

Tautodailininkas jau dalyvavo maždaug 60 parodų, surengė daugiau nei 10 personalinių parodų. Nemažai P.Balsio darbų iškeliavę po visą pasaulį, taip pat eksponuojami ir Lietuvoje – Nacionaliniame, Molėtų etnokosmologijos, Mažosios Lietuvos ir kituose muziejuose.

Pats tautodailininkas P.Balsys apie save sakė taip: „Mėgstu „išvaduoti“ iš ąžuolo ar liepos kamieno visokias asabas, kurių pasirodymas verčia judėti toliau“.

Abi parodos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) bus atidarytos balandžio 19 d. 17.30 val. ir ten veiks iki gegužės 14 d.

Virgilijaus Jankausko fotoparoda „Donelaitis“, savo kelią vasarį pradėjusi Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, visus metus keliavusi po Lietuvą, kitą savaitę vėl grįžta į uostamiestį, prasmingai apvainikuodama Kristijono Donelaičio metus. 12-os fotografijų cikle įprasmintas autoriaus siekis rasti K.Donelaičio pėdsakus Mažojoje Lietuvoje dabar, praėjus 300 metų po jo gimimo.

Per vernisažą ištraukas iš K.Donelaičio poemos „Metai“ skaitys lituanistė Nijolė Klimantavičienė, muzikuos Eduardo Balsio menų gimnazijos moksleiviai. Paroda veiks iki 2015 m. sausio 12 d.

KUR? Meno bibliotekoje (J.Janonio g. 9).

KADA? Atidarymas – gruodžio 9 d. 17.30 val.

KAINA? Nemokamai.

Vasario 13 d. 17.30 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma fotografo Virgilijaus Jankausko fotografijų paroda „D-O-N-E-L-A-I-T-I-S“. Pasak parodos autoriaus, tai jo noras pasisavinti Kristijoną Donelaitį savo fotografijoms ir surasti jo pėdsakus Mažosios Lietuvos Žemėje šiandien.

Praėjo jau trys šimtai metų, kai gimė garsiausias ir pirmasis lietuvių poetas.

Praėjusių metų pavasarį, kai „pavasario linksmybės budino svietą“, fotografas Virgilijus Jankauskas dar kartą apkeliavo visas vietas, kur gimė, gyveno, mokėsi ir dirbo K. Donelaitis.
Pirmasis sustojimas – Lazdynėliai. Šiame kaime prieš tris šimtus metų gimė didis lietuvių literatūros klasikas. Dabar kaimas išnykęs, o poeto atminimui ošia prieš 25 metus pasodinta 275 ąžuoliukų giraitė. 1992 m. pastatytas paminklinis akmuo.

Fotografas bandydamas surasti tą nepakartojamą kadrą pamatė, kad atmintis apie K. Donelaitį yra gyva ir ją mena lietuviškas akmuo bei ošiantys ąžuolai. O svarbiausia – tai rūpestis, kuriuo apgaubta ši vieta.

Antras sustojimas – Karaliaučius. Čia Kristijonas mokėsi Karaliaučiaus katedros kolegijoje, studijavo Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete.
Ir Karaliaučiuje nerasta nei Kolegijos, nei Universiteto. Juos mena paminklinis akmuo ir šalia stovinti Kanto katedra.

Stalupėnai, dabar Nesterovas. Čia K. Donelaitis dirbo mokyklos kantoriumi ir vadovavo bažnytiniam chorui. Ir Stalupėnuose fotografui nepasisekė surasti tos mokyklos, kurioje dirbo K. Donelaitis. Tik vietinių gyventojų dėka pavyko nustatyti jos buvimo vietą, o dabar toje vietoje pastatyta nauja mokykla.

Tolminkiemis. Čia K. Donelaitis kunigavo iki pat mirties. Tebestovi Tolminkiemio bažnyčia. Tebestovi ir namas, kuriame gyveno K. Donelaitis. Pasisekė fotografui Virgilijui ir panakvoti tame name, ir pajausti „donelaitišką“ dvasią. Ir nufotografuoti Tolminkiemio bažnyčią naktį, žvaigždžių ir medžių apsuptyje.

V. Jankauskas kurdamas šią parodą galvojo apie tuos praradimus, kurie sutinkami kiekviename žingsnyje ieškant K. Donelaičio šiandien.

Fotografas savo darbuose taip pat siekia parodyti visą to krašto tragizmą per griūvančius pastatus, per karų, žmonių ir laiko sunaikintas vertybes.

Fotografijos spalvingos, atspalviai nepaprastai niuansuoti, grafiški. Taip fotografas siekia savo darbuose suartinti K. Donelaitį su dabartimi – kaip jis turėtų būti suprantamas mūsų.

Paroda veiks iki kovo 22 d.