Pusė miesto biudžeto

Pernai rudenį apie išėjimą paskelbė trejus metus čia dirbęs savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas, savivaldybės duris taip pat užvėrė net 42 metus joje išdirbęs Finansų ir ekonomikos skyriaus vedėjas Algimantas Laucius bei Miesto civilinės saugos skyriaus vedėjas Gediminas Jankus, šioje valstybės tarnyboje praleidęs beveik 20 metų.

Šiemet miesto valdymo aparate – vėl dideli pokyčiai. Jau rasta, kas vadovaus Daugiabučių namų administravimo ir renovavimo skyriui, tačiau teks leistis ir į Švietimo skyriaus vedėjo paieškas.

Palyginti su kitomis sritimis, iš miesto biudžeto švietimui skiriamos didžiausios lėšos. Tad laukia atsakingas sprendimas, kam patikėti šias pareigas.

"Švietimui, kaip visada, atitenka didžiausia biudžeto dalis – 46 proc., kultūrai ir sportui – 13 proc., socialinei apsaugai – 10 proc., miesto infrastruktūrai ir tvarkymui – 17 proc.", – pristatydama šiųmetį biudžetą kalbėjo Finansų ir ekonomikos skyriaus vedėja Vijolė Karpienė.

Šiemet į miesto biudžetą planuota surinkti 288 mln. eurų pajamų ir skirti 326 mln. eurų asignavimų. 148,6 mln. euro numatyta skirti švietimui, 55,4 mln. euro – miesto infrastruktūrai ir tvarkymui, dar 42,5 mln. euro – kultūrai ir sportui.

Nuo švietimo nenutolo

V.Mažeikos pavardė jau švyti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbuotojų kontaktinių duomenų sąraše. Jis tapo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus vedėju, kur perėjo tarnybinio kaitumo būdu.

Vieni baigiasi, kiti prasideda. Nepakeičiamų nėra.

"Man tas darbas įdomus, – naująsias pareigas apibūdino V.Mažeika. – Be to, jau 20 metų savivaldybėje dirbau, gal kažko nepamatau, kažką pakeisti reikia."

Sudėtingiausiu projektu jis įvardijo švietimo įstaigų tinklo tvarkymo procesus. "Jie turi ir politinio atspalvio. Turi ir reorganizuojamų įstaigų žmonių, kurie visaip vertina tas reorganizacijas.

Daug smagiau atidaryti naują mokyklą, nei sumažinti jų skaičių", – sakė naujasis ministerijos darbuotojas.

Gal tai bus ramesnis darbas? "Visur gerai, kur mūsų nėra. Ir šis darbas reikalauja atsakomybės, čia dar viskas labiau matoma. Daromi siūlymai dėl švietimo teisės aktų, koordinuojama švietimo padalinių veikla, kiti momentai. Klausimai sudėtingi, bet tiek metų dirbęs savivaldybėje būsiu įgalus ir ministerijoje", – neabejojo V.Mažeika.

Jis teigė, kad visą laiką galima kažką padaryti geriau, darbai niekada nesibaigia. "Vieni baigiasi, kiti prasideda. Nepakeičiamų nėra", – dėstė pašnekovas.

Ministerija įsikūrusi Vilniuje, tačiau naujoji jo darbo vieta yra Kaune. "Skyrius yra išsibarstęs po visą Lietuvą. Skyriaus žmonių yra ir Panevėžyje, ir Šiauliuose. Dirba teritoriniu principu", – pasakojo V.Mažeika.

Paprašėme palyginti, kaip pasikeitė atlyginimas. "Finansinė išraiška panaši, nes tai yra lygiavertės pareigos, nors atrodo, kad tai karjera. Anksčiau darbas apsiribodavo vienos savivaldybės ribomis, dabar yra Respublikos lygmens", – lygino V.Mažeika.

Tęsiami suplanuoti darbai

Paskutinė V.Mažeikos darbo diena savivaldybėje buvo rugsėjo 19-oji. Jam išėjus Švietimo skyriaus vedėjo pareigas laikinai patikėta eiti pavaduotojai Onai Visockienei.

Personalo valdymo skyriaus vedėjos Eglės Andriuškienės teigimu, paprastai konkursų į valstybės tarnybą procedūros trunka iki šešių mėnesių, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai konkursai neįvyksta dėl tam tikrų objektyvių priežasčių, kai, pavyzdžiui, turi būti ne mažiau kaip du pretendentai, o tiek natsiranda.

O.Visockienė teigė, kad V.Mažeikai išėjus iš darbo sumaišties nekilo, suplanuoti darbai tęsiami. "Bendro ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 m. bendrasis planas bus įgyvendinamas toliau, atliekant stebėseną ir priimant atitinkamus sprendimus", – kalbėjo laikinoji skyriaus vadovė.

V.Mažeikos nuomone, nepakeičiamų žmonių nėra.

Kaip aktualiausius ir svarbiausius tęstinius darbus, ji paminėjo į Lietuvą atvykusių užsieniečių ir grįžusių šalies piliečių šeimų vaikų ugdymo organizavimą, visos dienos mokyklos modelio taikymą bendrojo ugdymo mokyklose, pasirengimą nuo kitų mokslo metų įgyvendinti tarptautinio bakalaureato programas Jono Jablonskio gimnazijoje ir Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje.

"Taip pat tęsiamas Tarpdisciplinio itin gabių mokinių ugdymo programos įgyvendinimas išplečiant veiklos galimybes, bus įgyvendinti numatyti renginiai, pvz., Mokytojų dienos paminėjimas "Žalgirio" arenoje, rengiamasi kitąmet Kaune vyksiančiai Tarptautinei fizikos olimpiadai ir kt.", – vardijo O.Visockienė.

Pats panoro išeiti

Savivaldybei neseniai teko ieškoti ir naujo Daugiabučių namų administravimo ir renovavimo skyriaus vedėjo. Personalo valdymo skyriaus vedėja E.Andriuškienė "Kauno dieną" informavo, kad buvęs skyriaus vadovas K.Miškinis iš darbo išėjo rugpjūčio 30 d. šalių susitarimu.

"Atleidimo iniciatorius buvo jis pats. Savo pateiktame prašyme K.Miškinis nenurodė, dėl kokių priežasčių siūlo nutraukti darbo santykius", – tikino E.Andriuškienė.

Pasiteiravome, ar tiesa, kad tam įtakos turėjo faktas, jog valdininkas buvo apklaustas ikiteisminiame tyrime dėl vieno renovacijos projekto. "K.Miškiniui išėjus iš darbo, tokia informacija savivaldybės administracijos nepasiekė", – tvirtino vedėja.

"K.Miškinis savo iniciatyva pateikė prašymą nutraukti tarnybos santykius šalių sutarimu, išmokant vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką. Administracijos direktorius šį jo prašymą tenkino ir priėmė sprendimą atleisti iš pareigų", – pakartojo E.Andriuškienė.

"Kauno dienos" šaltinių teigimu, nepaisant abstrakčios formuluotės, K.Miškinis visgi buvo priverstas palikti postą. Jam buvo pareikšta nemažai priekaištų ir dėl darbinės veiklos, o paskutiniu lašu tapo esą nuslėpti su vienu būsto administratoriumi susiję dokumentai.

Su K.Miškiniu susisiekti nepavyko.

Ikiteisminiame tyrime apklaustas K.Miškinis pasiprašė atleidžiamas iš darbo po įtarimų dėl jo veiklos.

22 vietoje 33

Nuo šių metų pradžios savivaldybę paliko nemažai darbuotojų, tačiau buvo ir priimta naujų: 33 žmonės išėjo, 22 įdarbinti.

Šalių sutarimu valstybės tarnybos santykius nutraukė 20 tarnautojų, dar penki išėjo į pensiją. Taip pat iš darbo išėjo aštuoni darbuotojai, tai yra, kurių veikla nebuvo susijusi su viešuoju administravimu, vieni jų – šalių sutarimu, kiti – pačių prašymu ar pasibaigus darbo sutarties galiojimo laikui, "Kauno dieną" informavo E.Andriuškienė.

Šiemet Kauno miesto savivaldybės administraciją papildė 17 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, ir penki valstybės tarnautojai.

– Kiek moksleivių šį rudenį susirinks į mokyklų klases? – naujienų agentūra ELTA pirmiausia paklausė Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėją Virginijų Mažeiką.

– Tikslaus skaičiaus dar negaliu pasakyti, nes jį žinosime tik rugsėjo pradžioje, kai visi susirinks į savo mokyklas. Galvojame, kad šiais mokslo metais bendrojo lavinimo įstaigose mokysis apie 31,5 tūkstančio moksleivių. Panašiai tiek, kiek pernai, gal kokiu šimtu mažiau, – bus matyti. Tačiau jau dabar aišku, kad moksleivių skaičius stabilizuojasi ir, galima konstatuoti, kad didysis jo mažėjimo periodas Kaune baigiasi.

– Daugelis švietimo bei ugdymo įstaigų – mokyklų, gimnazijų, daugiafunkcių centrų, vaikų darželių (o jų iš viso Kaune, kaip minėjote, yra 155) vasaros atostogų metą gražinasi, remontuoja vidaus patalpas, tvarko aplinką. Kuriose iš mokyklų vyksta ryškiausi pokyčiai?

– Remontuojama V. Adamkaus gimnazija, Inžinerijos licėjus Vaidoto gatvėje, artėja prie pabaigos priestato statyba Žaliakalnio progimnazijoje, tvarkomasi ir daugelyje kitų mokyklų. Nemažiau svarbūs kitokie pokyčiai. J. Dobkevičiaus progimnazijoje nuo rugsėjo 1-osios numatytas dvikalbis ugdymas pagal pradinio ugdymo programą bei dalį pagrindinio ugdymo programos. A. Puškino gimnazijoje, esant poreikiui, leistina formuoti išlyginamąją klasę (nuo 5 iki 8-os) Lietuvos Respublikos piliečiams ir mokiniams, atvykusiems iš užsienio bei nemokantiems lietuvių kalbos.

– O kitose Kauno mokyklose nebus galimybių mokytis grįžusių emigrantų vaikams?

– Jau dabar yra ir ateityje bus. Pagal teisės aktus jie gali mokytis visose mokyklose. Tačiau stengiamasi sudaryti kuo platesnes galimybes mokytis ne tik grįžusių mūsų valstybės piliečių, bet ir atvykusių į Lietuvą (Kauną) gyventi bei dirbti užsieniečių vaikams.

Kalbėdamas apie naujoves, kurios miesto švietimo tinkle bus nuo rudens, turėčiau paminėti ir tai, kad J. Jablonskio gimnazijoje bei J. Dobkevičiaus progimnazijoje diegiama bakalaureato programa, – gimnazijoje integruota anglų kalba, progimnazijoje – prancūzų. Tarptautiniame projekte dalyvauja ir A. Puškino gimnazija, kurioje mokosi ir užsieniečių vaikai, ypač pastaraisiais metais daugėja ukrainiečių moksleivių.

– Prieš sprendimų priėmimą politikams paaiškinote, kad pagal mokinių skaičių nustatomas klasių skaičius, o pagal šį skiriamos mokytojams kontaktinės valandos bei etatai. Pernai liepą Vyriausybės nutarimu patvirtintame Mokymo lėšų apskaitos, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašė nurodyta, kad 1 – 10 klasėse minimaliai turėtų būti po 8 mokinius, o 11 – 12 – po 12 mokinių. Maksimalūs moksleivių skaičiai galimi 1 – 4 klasėse – ne daugiau kaip 24, bet 5 – 12 – jau po 30 mokinių. Priešmokyklinėse grupėse siūloma 10 – 20 vaikų klasėje. Kaip pavyksta tokios tvarkos laikytis komplektuojant klases Kauno mokyklose?

– Kauno miesto savivaldybėje orientuojamasi į didelių klasių komplektavimą (nuo 21 iki 30 mokinių klasėje). Rengiant sprendimo projektą, pastebėta, kad dalis tėvų nenori vesti vaikų į mokyklą, kuri priskirta pagal gyvenamąją vietą. Daugelis pageidauja, kad pradinis vaiko ugdymas (1 – 4 kl.) vyktų mokykloje – darželyje ir pradinėje mokykloje. Tuo pasižymi dažnai toliau nuo miesto centro esančios mokyklos. Kai kurios jų turi pakraščio mokyklos statusą. Pavyzdžiui, nėra tėvelių, pageidaujančių vežioti savo vaikus mokytis į Vaišvydavos pagrindinę mokyklą, todėl joje ir dar kelių daugiafunkcių centrų komplektuojamose klasėse mokinių skaičius bus mažesnis. Dalis mokyklų (tarp jų yra ir kelios gimnazijos) nesukomplektuoja klasių iki reikiamo mokinių skaičiaus. Yra ir prašymų sumažinti klasių komplektų skaičių, kuris Kauno miesto tarybos sprendimu buvo patvirtintas šių metų vasarį. Bet dalis kitų mokyklų jau dabar norėtų daugiau sutalpinti moksleivių, nes sulaukė nemažai jų tėvų prašymų. Taip yra Šilainiuose – didžiausiame Kauno miesto gyvenamajame rajone, kurs pastaraisiais metais netgi paaugo.

Jau dabar aišku, kad moksleivių skaičius stabilizuojasi ir, galima konstatuoti, kad didysis jo mažėjimo periodas Kaune baigiasi.

Išanalizavus mokinių pasiskirstymą bei atsižvelgus į nuo vasario įvykusius pokyčius, teko skaičius tikslinti. Dabar mokyklos turi galimybę užbaigti komplektuoti klases 2019 – 2020 mokslo metams ir rengti ugdymo planų projektus, atsižvelgiant į gaunamas valstybės dotacijas, taip pat – planuoti etatus.

– Kai pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau kalbama apie mokytojų trūkumą, gal ir Kauno mokyklos su tokia problema susiduria?

– Kritinės situacijos dėl to tikrai Kaune nėra, ir mokytojų mokyklose netrūksta. Gal tik vienoje ar kitoje reikia ikimokyklinio ugdymo pedagogo ar matematikos mokytojo. Bet Kauno švietimo tinkle šiuo metu labiau trūksta vadovų. Sudėtingos mokyklų ar darželių direktorių atrankos procedūros iš dalies irgi nulemia tokį trūkumą.

Galiu dar paminėti, kad nuo šių mokslo metų pradžios pedagogai algas gaus pagal etatinį apmokėjimą, – atlyginant už dirbtas kontaktines ir už nekontaktines valandas.

– Dėkoju už pokalbį.

Skatinama idėja

"Pirmosiomis rugsėjo dienomis iš mokyklos grįžęs sūnus labai pakiliai pareiškė, kad norės savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, nes mokykloje privalomos 10 valandų savanoriškos veiklos. Nudžiugau ir pagyriau, palaikiau. Tik mintyse nusijuokiau, kad pati savanorystės idėja lyg ir prieštarauja prievolei", – "Kauno dienos" skaitytojos laiškas paskatino pasidomėti, kaip miesto mokyklos priėmė šį ministerijos nutarimą.

Moksleiviams privaloma veikla apibrėžta kaip socialinė veikla, kurios atspirtis yra savanorystė. Socialinė veikla pagrindinio ugdymo programoje yra privaloma, siejama su pilietiškumo ugdymu, mokyklos bendruomenės tradicijomis, vykdomais projektais, kultūrinėmis ir socializacijos programomis bei pan.

"Ką norėtumėte, kad sutvarkytume?" – šluostėmis, šepečiais, valymo priemonėmis apsirūpinusios moksleivės klausė regėjimo negalią turinčią kaunietę. "Kauno diena" stebėjo, kaip moters butą merginos iškuopė iš pagrindų ir nors šeimininkė dėl savo  negalios negalėjo įvertinti merginų triūso, paauglės duris uždarė pakylėtos – dar vienas akmenukas į gerų darbų krepšelį.

Kas laimėjo daugiau – merginos, padėjusios neregei, ar pastaroji, švariuose namuose sutikusi kurią nors metų šventę? Istorijų girdėta įvairių, net ir tokių, kad paprašę sutvarkyti namus, senoliai tvarkdarių laukia stalus nukloję vaišėmis ir net neleidžia išsiimti valymo priemonių. Ne darbininkų jie laukia. Laukia atjautos, artumo, šilto žodžio.

Pamatyti kitą pasaulį

Jaunų žmonių sąmoninga savanoriška veikla visaip skatinama  siekiant, kad tai taptų įpročiu, tokia veikla pripažinta privaloma ugdymo programoje.

Jėzuitų gimnazijoje nuo pat įkūrimo Kaune ir Vilniuje socialinė praktika yra privaloma veikla. Toks tarptautinio Jėzuitų tinklo reikalavimas.

"Neužtenka vien tik į pažymius orientuoto ugdymo. Reikėtų, kad mokiniai prisiliestų prie įvairių dalykų. Tai nebūtinai turi reikšti, kad jie taps visam laikui padedantys ar užjaučiantys, tačiau  pamatys kitą pasaulį, prisilies prie tikrai vargingos socialinės atskirties grupėse atsidūrusių žmonių gyvenimo. Todėl mūsų gimnazijoje socialinė veikla nėra orientuota į sienų valymą ar aplinkos tvarkymą", – ilgamete patirtimi dalijosi Jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Saulius.

Jėzuitų gimnazijoje privalomos 40 valandų socialinės praktikos. Gimnazistams administracija rekomenduoja kartą per savaitę nueiti į įstaigą, kuri sutiko priimti atlikti socialinę praktiką. Siekiama, kad tai nebūtų vienkartinis atėjimas.

"Savanorystės idėja sunkiai skinasi kelią. Vaikai nemato tėvelių, net ir mokytojų pavyzdžių, todėl sunkiai pavyksta motyvuoti. Mes, visa visuomenė, dar neturime savanorystės tradicijų. Katalikiškose mokyklose ta atjautos idėja labiau puoselėjama, tačiau mes visi esame visuomenė, todėl visose mokyklose ir turėtume raginti užsiimti socialine veikla", – įsitikinęs V.Saulius.

Aktualu stojant

V.Saulius pripažino, kad susiduriama ir su tam tikrais techniniais trukdžiais. Kas atsakingas už vaiko saugą, kai jis dirba ligoninėje? O jei užsikrėstų, susirgtų? Mokykla su įstaigomis pasirašo sutartis, kad priims mokinius atlikti socialinę praktiką. Tai ne tik atsakomybė, atsiranda ir teisinių niuansų.

"Labiausiai mūsų sistemoje nepatinka, kad kartais tėvai mėgina vaikus išgelbėti nuo socialinės praktikos. Jie bando išsukti vaiko uodegą, taip padarydami meškos paslaugą. Juk yra šeimoje seneliai, privalai ugdyti atjautą, kitaip gali atsitikti, kad tas vaikas niekada neatsisuks į senelį ar į tave patį", – savanoriškos socialinės veiklos svarba neabejojo V.Saulius.

Savanorystės idėja sunkiai skinasi kelią. Vaikai nemato tėvelių, net ir mokytojų pavyzdžių, todėl sunkiai pavyksta motyvuoti.

Direktoriaus pavaduotojas išskyrė Tarptautinio bakalauriato programą. Joje ypač akcentuojama socialinė veikla. Visi šios programos vaikai privalo dalyvauti socialinėje veikloje. Asmenybės ugdymui išskirti trys aspektai: meninė veikla, aktyvus gyvenimo būdas ir tarnystė. Šiai veiklai numatytos 150 valandų per porą metų.

Vėliau savo veiklą vaikai turi aprašyti ir galiausiai vyksta jos vertinimas. Bakalauriato programoje gimnazistai gauna diplomus, bet jei socialinė praktika šlubuoja, diplomas gali ir nuplaukti.

"Per mano praktiką pasitaikė, kad akademiškai puikus moksleivis neįstojo į užsienio universitetą, nes neturėjo normaliai aprašytos socialinės veiklos. Universitetai reikalauja ne tik šimtukų, kuriais mokinys baigė mokyklą, bet ir klausia: ką tu davei kitiems, kur buvai dėl kitų?" – pasaulinį požiūrį pristatė V.Saulius.

Tėvai išsišoka

Socialinės veiklos idėja nesvetima ir kitose Kauno mokyklose. Šia linkme orientuotos veiklos vyko visada. Jono Jablonskio gimnazijos direktorės Danguolės Miškinienės nė kiek nenustebino ugdymo plane atsiradus socialinės veiklos valandoms. Esą panašios krypties veiklos vyko ir iki šiol –  pagalba, savanoriška veikla.

"Norėtųsi tą savanorystę išplėtoti iki pagalbos naujai atvykusiesiems ir kitų sąmoningų veiklų", – patikslino direktorė. Pirmieji daigai jau randasi. J. Jablonskio gimnazijoje pradėjo mokytis angliakalbė mergaitė. Kita moksleivė jai pasisiūlė padėti per pertraukas integruotis į bendruomenę.

Direktorė svarstė, kad veiklos apibrėžimas kaip privalomos gal kiek ir prieštarauja pačiai savanorystės idėjai, tačiau esmės neiškreipia. "Man truputį keista, kai pradedame nuo galinio etapo. Juk iš pradžių turėtų būti idėja, koncepcija, aprašas, susitarimai ir tik paskui pagal poreikį paskiriamas valandų skaičius. Čia atvirkščiai – nurodyta 10 valandų, o dabar galvokime, ką daryti. Jei mokykla neturi savanorystės kultūros, tai klasės tvarkymas taps savanoryste", – svarstė D.Miškinienė.

Tendencijos, kad vis dažniau moksleiviai nėra patenkinti gana siauru socialinių valandų panaudojimu ir veiklų pasirinkimu, pastebimos. Dėl to mokiniai gali vis pasyviau prisidėti prie mokyklos bendruomenės veiklų, neįsilieti į veiklas, organizacijas miesto lygiu. Neigiamą požiūrį stiprina ir tėvų prieštaravimai.

"Klasės tvarkymas sulaukia daugiausia tėvų pasipriešinimo. Ką veiks valytojos, jei jų darbą padarys vaikai?" – neslėpė nuostabos direktorė.

Gyvenimo dalis

"Kauno dienos" apklaustų mokyklų atstovai minėjo labai panašias socialines veiklas, kurios rekomenduojamos moksleiviams – vizitai į senelių namus, dalyvavimas akcijoje "Darom", gilių rinkimas ir pristatymas į Zoologijos sodą.

"Esame padėję "Maisto bankui", mokiniai vyksta į Tado Ivanausko sodybą ir talkina, per metines važiuoja tvarkyti kapo", – mokyklos pavadinimo padiktuotas veiklas vardijo Tado Ivanausko progimnazijos direktorius Sigitas Alubauskas.

Simono Daukanto progimnazijos direktorė Jekaterina Juknevičienė socialinei veiklai priskyrė vyresnių klasių mokinių pagalbą per pertraukas. Mat mokykloje padaugėjo mokinių ir per ilgąsias pertraukas pagalbos norintiesiems pavalgyti naujokams išties prireikia. "8 klasės mokiniai per dvi pertraukas savanoriškai talkina valgykloje. Pati padėjau berniukams. Dabar pasisiūlė padirbėti mergaitės", – pasakojo direktorė.

"Nepasakyčiau, kad čia naujas dalykas. Visuomenei naudinga veikla ir anksčiau buvo. Požiūris teigiamas, nes tai gyvenimo dalis – gyventi kartu ir padėti kažkam neatlygintinai. Apibrėždama 10 privalomų valandų, ministerija konkrečiau reglamentavo šią reikalingą veiklą biurokratine-juridine kalba. O pati ta veikla visada buvo gyvenimo dalis", – apibendrino S.Alubauskas.

Rekomendacijos: V.Mažeika siūlo mokykloms kūrybiškai pažvelgti į socialinių veiklų pasiūlymus.

V. Mažeika: savanorystės idėją jaunimas supranta labiau

Kauno savivaldybės Švietimo skyrius mokykloms neprimeta, kaip konkrečiai turėtų vykti savanoriška socialinė veikla. Pastebima, kad jaunimui savanorystės idėja gerokai labiau suprantama nei vyresnės kartos žmonėms.

Apie socialinės veiklos prasmę mokyklose "Kauno diena" kalbėjosi su Kauno savivaldybės švietimo skyriaus vedėju Virginijumi Mažeika.

– Savanoriškas socialinis darbas mokinukams apibrėžtas ne mažiau kaip 10 valandų per metus. Tačiau pati veikla mokyklose vyko ir anksčiau.

– Taip. Mano nuomone, ši savanoriška veikla nėra kažkoks atradimas, ko mokyklose anksčiau nevyko. Dabar ta veikla labiau apibrėžta ugdymo plane, nurodytas valandų skaičius. O ir pernai turėjome puikių savanorystės pavyzdžių – Aplinkotyros būrelio vaikai Panemunės senelių globos namuose sodino gėles. Puikiausia socialinė veikla – Moksleivių dainų šventė prie Kauno pilies. Gražūs pavyzdžiai, kai vaikai globoja į klasę atėjusį naują vaiką – savotiškai mentoriauja. Negaliu išskirti kurios nors vienos mokyklos. Tik galiu pasakyti, kad vienaip ar kitaip visose mokyklose panaši veikla vyko ir vyksta. Ikimokyklinėse įstaigose savanoriška veikla vyksta kartu su tėvais. Gal darželinukams sunkiau, tačiau jiems labai suprantama, kad reikia būti draugiškiems, padėti kitiems, nešiukšlinti, rūšiuoti atliekas.

– Daugeliu atveju ši veikla buvo natūrali, nes savanoriškai ją vykdydavo tie, kurie norėjo ir matė prasmę. Privaloma savanorystė skamba prieštaringai. Ar reikėjo kilnią veiklą reglamentuoti valandomis?

– Yra bendras fonas, kai įvairiais lygiais kalbama apie jaunimo pilietinę saviraišką, socialinę saviraišką, kad ne žinios lemia jauno žmogaus galimybes. Dvasinių vertybių ugdymas labai svarbu jaunam žmogui skinantis gyvenimo kelią.

10 valandų – toks Švietimo ministerijos sprendimas, toks ministro patvirtintas ugdymo planas ir tam tikra apibrėžtis, nes tokios veiklos valandų skaičius per savaitę negali būti begalinis. Nuo vaiko amžiaus priklauso, kiek pamokų jis gali turėti.

– Socialinę veiklą pasiūlo mokykla? Ar pats moksleivis gali susirasti, kur jam savanoriauti?

– Pirmas taškas – pati mokykla: kaip ji pagal savo kryptį sudėlioja šitas veiklas. Aišku, bendros rekomendacijos priklauso nuo mokinių amžiaus. Savanorystė aprėpia daug veiklų, tačiau šiuo atveju rekomenduojamos socialinės kryptys. Tokio sąrašo nuo a iki z nėra, nėra ribojimų, ką veikti galima ir ko negalima.

Asmeniškai manau, kad ta socialinė veikla gali būti ir pagalba kitam sunkiau besimokančiam ar turinčiam kokių nors sveikatos, elgesio problemų moksleiviui, dalyvavimas talkose, akcijoje "Darom". Projektinė mokyklos veikla galėtų būti susijusi su pagalba vienišiems, pagyvenusiems žmonėms, renginių rengimu praskaidrinant vienišų senjorų kasdienybę, gėlių sodinimo akcijos. Spektras galėtų būti labai platus.

Pirmokams gal pakaktų artimiausios aplinkos – šeimos, namų, mokyklos, klasės, koridoriaus aplinkos. Didėjant mokinuko amžiui, veikla galėtų tolti nuo mokyklos. Aišku, tai nėra taisyklė. Tuos pačius pradinukus juk galima nuvesti į Zoologijos sodą ar į gyvūnų prieglaudą.

– Kai kurių mokyklų vadovai prasitarė, kad įgyvendinti savanoriškos socialinės veiklos idėjas neretai trukdo tėvai.

– Labai daug priklauso nuo to, kaip tėvams paaiškinama, kaip organizuojama. Jei pateikiama sausa informacija, pavyzdžiui, sakoma: ateikite su pirštinėmis ir kažką tvarkysime, neigiama tėvų reakcija gali būti, nors ji nepageidautina. Bet jeigu veikla siejasi su ugdymo tikslais, aptariama su tėvais, išklausoma jų nuomonė, tai tada galima rasti bendrą vardiklį, bendrą idėją, kuri būtų priimtina ir tėvams, ir vaikams, ir mokyklai. Būtent sutarimo ir norėtųsi derinant šitas veiklas – kas mokykloje vertinga, kas vertinama visuomenėje.

Juk kalbame ne tik apie vaiką, bet ir šeimos dalyvavimą. Gali būti organizuojamos bendros tėvų ir vaikų tam tikro prasmingo turinio veiklos.

Kalbama įvairiai, tačiau kiek man tenka susidurti, yra labai pilietiško jaunimo, kuriam savanorystės idėja daug labiau suprantama nei vyresnės kartos žmonėms. Abiturientams ši veikla gali turėti daugybę sąsajų su brandos darbu, užsienio universitetuose vertinamas socialinis darbas. Naudos iš šios veiklos tikrai yra, variantų labai daug, o esmė – kiek kūrybiškai tai išnaudojama.

– Jei mokykloms suteikiama visiška laisvė pasirinkti socialinę veiklą, ar nėra pavojaus, kad mokykla supras šią nuostatą primityviai ir apsiribos tik jos pačios bendruomenei naudinga veikla. Savanorystės misija – neatlygintina veikla visuomenei vyks labai siaurame rate, bet plačiam šios kilnios misijos suvokimui ir įtvirtinimui neturės pakankamos įtakos.

– Mokyklos direktorius derina su švietimo skyriumi ugdymo planą, tačiau jis yra gana didelis dokumentas. Socialinė veikla derinama tiek, kiek neprieštarauja švietimo ministro įsakymui. Pasitarę su direktorių asociacija, gal ir parengtume rekomendacijas, tačiau yra gana sudėtinga atspindėti visą spektrą, nes šablonas iš karto riboja.

Yra nuostata, kad tai turi būti bendruomenės sutarimas, kad pritaikoma pagal amžiaus tarpsnį, kad ta veikla turėtų būti socialiai orientuota ir sietųsi su ugdymo tikslais, su vaikų bendradarbiavimu, su pagalba vienas kitam, patyčių, smurto prevencija. Šios bendrosios nuostatos yra koordinuojamos, o konkretus tvarkaraštis yra mokyklos kūrybos reikalas.

Komentaras

Arminas Varanauskas

Švietimo ir mokslo ministro patarėjas

Socialinė-pilietinė veikla – bendruomeniškumą ir praktinius pilietinio dalyvavimo gebėjimus ugdanti mokinio pasirinkta veikla. Ji yra privaloma ugdymo dalis, todėl fiksuojama dokumentuose, kaip ir visi kiti mokykloje ugdomi mokinių gebėjimai ir pasiekimai.

Šiemet buvo priimtas sprendimas šiai veiklai skirti 10 valandų. Tai mažas žingsnis nuosekliai pereinant prie kaupiamojo vertinimo: mokykloje vertinamos ne tik akademinės mokinių žinios, bet ir kiti gebėjimai, socialinis aktyvumas, pilietiškumas, lyderystė, gebėjimas dirbti komandoje ir pan. Diegiant kaupiamąjį balą Lietuvos mokyklose, ateityje numatoma skirti dar didesnį dėmesį tokio pobūdžio veikloms.

Ne mažiau kaip 10 socialinės-pilietinės veiklos valandų nėra savanorystė, tai privaloma ir į ugdymo planus įtraukta veikla, kurios metu ugdomos mokinių kompetencijos. Svarbu nepamiršti, kad mokinių ugdymas vyksta ne tik per pamokas, sėdint klasėje. Tokia veikla siekiama teorines mokinių žinias susieti su realiu pasauliu, skatinti juos spręsti bendruomenės problemas ir prisidėti prie jos gerovės kūrimo, ugdyti aktyvų pilietiškumą. Įvairūs tyrimai rodo, kad praktinis šių gebėjimų ugdymas yra efektyviausias.

Savanorystės principas tikrai išlieka, nes mokiniams nėra nurodoma, kokia tiksliai ši veikla turi būti. Kaip tik ministerija pasisako už didesnių galimybių rinktis patiems vaikams suteikimą.