Koncerte „Smuiko ir gitaros amžių dvikova“ bus gausu emocijų, aistrų, meistriško skambesio, energingo ritmo ir, žinoma, juoko.

„Žodis „dvikova“ dabartiniais laikais visada skamba intriguojamai. Atrodo, kad technologijų ir demokratijos amžiuje tai nerealus dalykas, ir staiga netikėtai galima tai pamatyti ir išgirsti. Tik ginklai – smuikas ir gitara – tokie malonūs sielai, emocingi ir romantiški. Idėja gimė patiems muzikantams – dviem profesionalams, kurie jau daug metų scenoje ieško naujų išraiškos formų. Kaip matome iš auditorijos reakcijos – eksperimentas pavyko“, – istorijos užuomazgas atskleidė koncerto rengėjas, prodiuseris Gintaras Kamsiukas.

Kas lemia tokią sėkmę? Pasak G.Kamsiuko, daugiausia energijos žiūrovams suteikia nuoširdūs ir atviri muzikantai scenoje: „Visada įdomu klausytis ir stebėti šiuos du puikius instrumentus, scenoje skambančius kartu. Nepaisant to, kad labai skiriasi jų grojimo technika, tembrai, išgaunamo garso stiprumas, scenoje jie puikiai papildo vienas kitą, tarsi susilieja į vieną mažą orkestrą, kuris tiesiog užburia auditoriją. Mūsų, organizatorių, tikslas – renginio metu emociškai „sujungti“ atlikėjus ir publiką į bendrą visumą. Kai tai pavyksta, jausmas būna nerealus, visi lieka laimingi ir pakylėti. Todėl mes visuomet su atlikėjais ilgai ir kruopščiai deriname koncertines programas ir ieškome optimalaus santykio. Dažniausiai tai pavyksta sėkmingai įgyvendinti.“

Turbūt ir publikai jau smalsu sužinoti, kas nugalės šį kartą – rokas ar klasika? Mozartas ar Stingas? Kieno stygos šį sykį atlaikys iki galo ir pelnys ne tik žiūrovų simpatijas, bet ir pergalės laurus? Koncerto rengėjai žadėjo, kad bus ne tik skambesio, bet ir intrigos, energijos, o svarbiausia – begalinės meilės savo mūzai. Įėjimas – laisvas.

Linksma koncerto nuotaika publiką lydės į Naujuosius metus. Gruodžio 31 d. 24 val. Juodkrantės dangų nušvies įspūdingi fejerverkai, Kuršių marių krantinėje ties Raganų kalnu, prie Juodkrantės miesto šventinės eglės, vyks smagi diskoteka.

Kartu su pripažintais scenos grandais pasirodys ir puikių muzikantų komanda – „Vilniaus senamiesčio kvartetas“ (smuikininkė Vakarė Daukšaitė, altininkė Inga Žiutelytė, violončelininkė Aistė Pamerneckytė, kontrabosininkas Ramutis Ležinskas) ir talentingas perkusininkas Viktoras Krasauskas.

Visame pasaulyje žinomų kompozitorių A. Vivaldžio, M. Teodorakio, C. Orfo, L. Van Bethoveno, A. Piacolos, M.Ravelio, A. Mocarto, I. Mončio, J.S. Bacho, A. Bočelio ir daugelio kitų žymiausių kompozitorių auksinės dainos bei melodijos suskambės naujai, netikėtai ir įtaigiai kaip dar niekada neskambėjo Lietuvos scenoje.

„Koncerte bus netikėtų kompozicijų. Pavyzdžiui, J.S. Bacho kūrinys persipins su A. Piacolos, o A. Mocarto muzika taps miuziklo dalimi. Ir tokių netikėtų sprendimų bus net ne keli”, – su šypsena sake V. Genytė.

Jos teigimu, muzika ir meilė yra tiesiogiai susiję, todėl šįkart vakaras Šv. Kotrynos bažnyčioje bus pašvęstas pastarajai.

Pasakyti, kad jie mylėjo vienas kitą, būtų per silpna… Tai buvo kažkas daugiau.

Dainininkė užsiminė – ji žino ne vieną netikėtą meilės storiją, o vienos liudininke net tapo pati. V. Genytės tėveliai kartu praleido 50 metų ir mylimą moterį bei mamą iš gyvenimo neseniai išplėšė klastinga liga.

„Tėveliai buvo stiprūs šeimoje. Jutome jų bendrystę, pagarbą vienas kitam. Pasakyti, kad jie mylėjo vienas kitą, būtų per silpna… Tai buvo kažkas daugiau”, – sake V. Genytė.

Tokie jausmai, anot jos, gal kažkam yra netikėti ir tampa pažįstami tik perskaičius romaną, pažiūrėjus filmą ar pavarčius žurnalą.

„Man tai buvo tarsi kasdienybė…”, – sake pašnekovė.

Bet dalelę tikrų jausmų, pasak V. Genytės, bus stengiamasi perduoti ir gruodžio 6-ąją rengiamame koncerte.

Galima drąsiai pasakyti, kad muzikos gurmanų laukia išskirtinis renginys, kur nebus ribų tarp atlikėjų ir žiūrovų, nes gražiausios pasaulio dainos ir melodijos magiškoje Šv. Kotrynos bažnyčios erdvėje bus tikra atgaiva mūsų visų širdims. 

Klausytojai bus apdovanoti tikra nuoširdžių emocijų jūra. Ko dar galima tikėtis publikai, kai vienoje scenoje susitiks „Žvaigždžių duetai“, „Triumfo arka“, „Chorų karai“ projektų laureatė bei dalyvė ir „Auksinio balso“ komisijos narys? 

Pirmasis į pripažintus klasikos kūrinius naujai pažvelgti kviesiantis koncertas įvyks jau lapkričio 9 d. Jonavoje, o lapkričio 16, 19 ir gruodžio 14 dienomis sukvies įspūdingu koncertu pasimėgauti ir Vilniaus, Kauno bei Panevėžio klausytojus. Šį kartą Lietuvos scenoje muzika bus dainuojama, o žodžiai bus perteikiami instrumentu. Tokią naują klasikos koncepciją pateiks du Lietuvoje pripažinti menininkai: dainininkė Vaida Genytė ir smuikininkas Zbignevas Levickis. Artėjant pirmiesiems pasirodymams Z. Levickis sutiko pasidalinti įžvalgomis apie naują koncertą.

– „Auksinės klasikos ir miuziklų dainos“ – projektas, kurį Lietuva išgirs pirmą kartą. Panašios koncepcijos meninės programos mūsų klausytojai dar negirdėjo. Su kokiais iššūkiais teko susidurti, ruošiantis naujam projektui?

– Ruošdamasis šiam projektui, prisiminiau, kaip pradėjome dirbti su gitaristu Aurelijumi Globiu ir kaip tas darbas išaugo į meninę programą. Aurelijus nuolat vis mane skatino kartu padaryti kokį įdomų kūrinį, kitaip pažvelgiant į klasiką. Jis kvietė padaryti su mums įprasta muzika kažką naujoviško, man tuomet atrodė keisto. Taip vis pabandant jis įkalbėdavo vis daugiau ir daugiau kūrinių išbandyti, kol galiausiai tie nedideli bandymai išaugo į meninę programą, kuri ištobulėjo. Taip aš per Aurelijų išmokau elgtis su muzika kiek kitaip, savitai ir neprarandant muzikos skonio bei padorumo. Taip galėjo ir neįvykti, jei ne Aurelijus, tad aš jam už tai labai dėkingas, kad jis taip įžengė į mano gyvenimą. Ruošiantis šiam projektui lygiai taip pat aš įžengiau į Vaidos Genytės gyvenimą. Ir mums pavyksta kartu dirbti, atrasti kažką naujo, tad tikiuosi, kad šis gražus mūsų bendravimas nesibaigs vienu projektu. Tikiuosi, kad galėsime tai dar ne kartą pakartoti. Galbūt kažkada Vaida, jau tapusi visame pasaulyje žinoma dainininke, taip pat su kūrybiniais užmojais įžengs į kokio kito menininko gyvenimą ir sukurs vėl kažką naujo ir įspūdingo.

– Dar neprasidėjus koncertams užsimezgė intriga, jog visame pasaulyje puikiai žinomi ir pripažinti kūriniai, koncertuose nuskambės visiškai naujai, į juos bus kviečiama pažvelgti per naują prizmę. Kai kurie kūriniai bus išdainuoti, nors esame pripratę juos girdėti tik atliekamus instrumentalistų. Kodėl pasirinkote būtent tokią koncepciją?

– Idėja gimė labai netikėtai. Mano bičiulis, „ARTS Libera International“ vadovas, prodiuseris Gintaras Kamsiukas kartą pasiūlė sukurti meninę programą, kurioje būtų ir instrumentinė, ir vokalinė muzika. Gal pirmiausia todėl, kad aš pats esu kilęs iš instrumentinės muzikos ir daug metų dirbant orkestre yra tekę atlikti įvairiausių kūrinių. Turbūt yra labai mažai pasaulyje klasikos kūrinių, kurių aš nežinočiau. Bet prieš tai buvę projektai, kuriuose dalyvavau su A. Globiu bei Daumantu Slipkumi buvo tik instrumentiniai, o mes visi žinome, ir pasaulyje yra pripažinta, kad vokalas labai pagyvina koncertą. Tačiau visą vakarą klausantis vien vokalo, gali atsirasti ir instrumentinės muzikos stygius. Tad tikime, jog smuiko ir vokalo idėja projekte atskleis tiek balso grožį ir gebėjimus, tiek parodys kitą smuiko veidą. Galima sakyti, jog prisiminsime laikus, kai balsas buvo ne dominuojantis, o kaip fonas ar spalva. Mūsų pasirodymuose balsas bus labai įvairus: deklamuos, melodizuos, improvizuos. Taip siekiame atskleisti balso galimybes ir turtingumą. Svarbiausia, kad siekiame jį išlaisvinti iš bet kokių rėmų ir leisime nusiimti kaukę, kad neva tai atlikėjas turi tik vieną balsą.

– Tokiam sudėtingam užmojui pasirinkote jausmingo balso dainininkę V. Genytę. Kaip pavyksta dirbti ir susitarti dviem tokiems žinomiems ir skirtingiems Lietuvoje menininkams?

– Reikia pripažinti, jog Vaida yra Lietuvoje labai žinoma dainininkė ir yra laikoma vunderkinde – juk ji dar vaikystėje net kelerius metus iš eilės yra laimėjusi „Dainų dainelės“ konkursą. Jau būdama vaikas ji buvo labai ryški asmenybė. Nuo pat vaikystės jos ryškus dainavimas sukūrė ir etiketę – itin gabi mergaitė. Vėliau ta mergaitė suaugo ir vėl save atrado įvairiuose projektuose Lietuvos scenoje. Ir aš tuo labiau džiaugiuosi. Beje, Vaida, ragavusi vokalo studijų, kažkodėl savęs nepozicionuoja kaip operos dainininkės, nors šios manieros aiškiai matyti jai dainuojant, ypač miuzikluose. Man buvo maloni staigmena, kai ji sutiko su mano siūlymu dainuoti įvairius kūrinius. Dirbdamas su Vaida pamačiau dar didesnį jos muzikalumą, nei maniau, jos dar neatskleistas galimybes, jos išraišką. Aš dažnai esu labai įsigilinęs į kūrinio formą, mane labai įkvepia ir Vaidos atlikimas, kai ji sugeba pateikti kūrinį taip, kad aš galiu įvairiai jį apžaisti, apgroti. Jaučiu, kad Vaida yra labai universali dainininkė, džiaugiuosi, kad dirbame kartu ir sugebame taip susiderinti, net kai programa improvizacinė.

– Veiklos Jums niekuomet netrūksta: koncertai su orkestru, dabar muzikinis projektas. Kaip pavyksta rasti laiko ir įkvėpimo naujiems iššūkiams?

– Tiesa ta, kad buvau ne kartą nusprendęs nieko naujo nebekurti, nes tai paprasčiausiai atima labai daug laiko ir pastangų. Be to, gyvenime esu jau nemažai nuveikęs, daug projektų dalyvavęs. Bet šį kart mintis, jog tai dar Lietuvoje neskambėjęs projektas, mane labai paskatino. O dar labiau kurti motyvavo galimybė muzikuoti su V. Genyte. Juk nuolat atlikti kitų kūrinius ilgainiui tampa rutina, o čia projektas, kuriame atsiveria galimybė pačiam kažką naujo sukurti. Štai pavyzdžiui mes grojame ir dainuojame Sen Sanso „Gulbę“. Tai ir yra kūryba. Būkime atviri, jog šiandien, kai yra tiek daug kūrinių, tiek daug stilių, tikra kūryba yra labai svarbi. Žinote, tik dabar ir supratau, jog gal ir gerai, kad mane atkalbėjo nuo kompozitoriaus kelio, nors ir studijavau kompoziciją. Dabar žinau, kad yra kompozitorių, kurie labai vargsta. Pirmiausia reikia būti geru muzikantu ir tik tada gali būti kompozitoriumi. Nes jei būsi tik kompozitorius, o su muzika bus sunku, tavo kūryba bus neskani, o gal ir visai nereikalinga

– Koncertai prasideda jau netrukus. Ko iš jų tikėtis Lietuvos publikai?

– Reikia tikėtis išgirsti Vaidą labiau kamerinėje aplinkoje. Juk daugelis ją žino labiau kaip televizijos žvaigždę. O čia ji nulips arčiau žmonių, bus natūralesnė ir paprastesnė. Klausytojams ji nebus nepasiekiama primadona, ji atsiskleis kaip dar jautresnė dainininkė nuo scenos be ribų. Aišku, visų lauks didelė dozė teigiamų emocijų, jausmingos muzikos ir puikios nuotaikos.

Koncertai vyks:

Jonavoje – lapkričio 9 d. 18 val. Jonavos kultūros centre,

Vilniuje – lapkričio 16 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje,

Kaune – lapkričio 19 d. 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje,

Panevėžyje – gruodžio 14 d. 18 val. Panevėžio muzikiniame teatre.

Bilietus platina koncertų salių kasos ir bilietai.lt.

Būtent tokio meno oazėje galės pabūti kiekvienas, apsilankęs koncertuose „Auksinės klasikos ir miuziklų dainos“, kur savo talentus sujungs jausmingo balso dainininkė Vaida Genytė ir smuiko virtuozas Zbignevas Levickis.

Paklausti, kas paskatino juodu parengti tokią intriguojančią programą, muzikantai atsakė, jog džiaugsmas ir palaikymas, kurį jie nuolat jaučia sklindant iš Lietuvos meno gerbėjų. Taigi šis koncertinis turas – menininkų noro atskleisti scenoje balso ir smuiko meilę bei savo nuoširdumo ištikimai publikai išraiška, kuri bus neabejotinai jaučiama koncertuose.

Ko tikėtis publikai, kai vienoje scenoje susitiks „Žvaigždžių duetai“, „Triumfo arka“, „Chorų karai“ projektų laureatė bei dalyvė ir „Auksinio balso“ komisijos narys? Galima atsakyti lakoniškai: tai bus įspūdinga ir tikrai nustebins: virtuoziški Zbignevo pasažai, kerintis Vaidos vokalas ir jausmingas Laurynos Lankutytės fortepijono skambesys. Koncertuose skambės žinomų kompozitorių A. Vivaldžio, C. Orfo, A. Pjacolos, M. Ravelio, A. L. Vėberio, A. Mocarto, I. Kalmano, I. Mončio ir kt. kompozitorių kūriniai. Klausytojų taip pat laukia ir pasaulinė premjera – Z. Levickio autorinis kūrinys „Maestro“.

Bilietus platina bilietai.lt.

Koncertai vyks:

lapkričio 9 d. 18 val. Jonavoje, kultūros centre,

lapkričio 16 d. 19 val. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje,

lapkričio 19 d. 17 val. Kaune, filharmonijojel

gruodžio 14 d. 18 val. Panevėžyje, muzikiniame teatre.

Muzikinis projektas į LRT eterį sugrįžo kiek kitoks: šiame sezone dėl nugalėtojo titulo varžysis tik aktoriai. Projekto vedėjų vairas patikėtas naujam scenos duetui – Giedriui Savickui ir Andriui Rožickui.

„Auksinio balso“ dalyvių pasirodymus vertina komisija, kurioje – Zita Kelmickaitė, Nomeda Kazlaus, Vytautas Lukočius bei komisijos pirmininkas Zbignevas Levickis. Ne mažiau svarbus bus ir televizijos žiūrovų balsas.

Rokas Petrauskas retro temai pristatė kitokią Jazzu dainos „Po Tavo oda“ versiją. „Galima jus pasveikinti, kad visai neblogai dainuojate, ir šią sudėtingą melodiją puikiai atlikote“, – gyrė N. Kazlaus, tačiau suabejojo, ar kūrinio interpretacija tikrai tiko retro stiliui. „Man atrodo, kad šis kūrinys tarsi ne jo“, – nedaugiažodžiavo Z. Kelmickaitė.

Z. Levickis pasidžiaugė, kad aktorius nevengia eksperimentų ir šiuolaikinę dainą nutarė perdainuoti retro stiliumi, tai, jo žodžiais, tarsi atvirkštinė praktika. „Visada bandau suprasti Jazzu fenomeną, ji labai populiari Lietuvoje. Šitaip atlikta daina neteko Leono Somovo aranžuočių, tarsi nuvertėjo, neturi visos savo giluminės prasmės, ir man jūsų atlikimas patiko labiau nei originalas“, – kalbėjo smuikininkas.

Neringa Nekrašiūtė atliko Lady Gaga dainą „Bad romance“, scenoje jai talkino šokėja. „Jeigu nežinotumėte, net nepasakytumėte, kad ji – aktorė, sakytumėte – dainininkė“, – susižavėjimo neslėpė V. Lukočius. Z. Kelmickaitei pritrūko vokalistės ryšio su scenoje pasirodžiusia šokėja.

„Tai nebuvo duetas, buvote viena, šokėja taip pat buvo viena, tačiau, jei scenoje esate dviese, tai ir turite būti dviese“, – sukritikavo Z. Kelmickaitė. Kritiškų pastebėjimų turėjo ir Z. Levickis: „Turite unikalų sugebėjimą pasirodymo metu įkristi į liūdną ir niūrią nuotaiką. Jūs atrodėte sustabarėjusi liūdesyje, man baisu, kad ateityje rodysite tik liūdnus numerius“.

„Brucia la tierra“ – Mariaus Jampolskio pasirinkimas, sulaukęs komisijos ovacijų. „Buvo labai ryšku, profesionalu, įdomu, pamalonino širdį, ačiū“, – kalbėjo N. Kazlaus.  Z. Levickis aktorių taip pat šmaikščiai pagyrė: „Man patiko, kad kai numirei, dar kvėpavai diafragma, tai reiškia, kad turi teisingą vokalinį kvėpavimą ir gali laimėti „Auksinį balsą“. Komplimentų negailėjo ir Z. Kelmickaitė bei V. Lukočius. „Kol kiti gitaras susiderina, jis mini spektaklį sukuria. Jei duotum dvi valandas, tai ir filmas čia būtų“, – aktoriaus sugebėjimus apibūdino dirigentas.

Lina Rastokaitė į sceną lipo su kūriniu „Locamotion“. „Aš užaugau laikais, kai mamos rėkdavo ant vaikų, ir aš to labai nemėgau, bet kai jūs rėkiate, įsivaizduoju, kad dalyvauju mongolų projekte „Auksinė gerklė“, – progos pajuokauti ir vėl nepraleido Z. Levickis. Z. Kelmickaitės nuomone, aktorės pasirodymas puikia atitiko vakaro temą ir buvo vertas „retro“ vardo. „Buvote labai elegantiška anų laikų ponia“, – pagyrė ji. Komplimentais prisiėjo ir V. Lukočius: „Manau, kad tai – nuostabus aktoriaus persikūrimas“. „Man buvo malonu, kad jūs mėgavotės kiekviena akimirka, galbūt buvo tam tikri vokaliniai pasikartojimai. Ateičiai pagalvokite įnešti dar spalvų, nes jų turite labai daug“, –  prie pagyrų prisidėjo N. Kazlaus.

Savo dainos „Eina sau“ versiją Vidas Bareikis pateikė retro ritmu. „Žmogus, kuris turi protą, išmonę, gerą pasiutimą. Tokia gera daina: ir pasišaipyta, ir „metaforikė“, kur reikia, įmesta. Man net nepatogu ir vėl rašyti 10“, – vertino Z. Kelmickaitė. Su ja sutiko ir V. Lukočius: „Man smagu, kai artistas pilnai atsiduoda save scenai. Vidas nesitaupo“. „Pats linksmiausias kūrinys šį vakar. Nesupratau, kur tas retro, bet jutau, kad yra retro. Man retro – kai žmonės buvo laimingi“, –  aiškino Z. Levickis.

Rasa Rapalytė ir vėl pasirinko Edith Piaf dainą, šį kartą – „L‘Himne la mour“. Su ja scenoje pasirodė du šokėjai iš Latvijos. Deja, pasirodymo idėja bei kūrinio pateikimas nesužavėjo komisijos.

„Galima paimprovizuoti ir pajuokauti, tačiau tai buvo ne himnas meilei, o protestas, bet kodėl gi ne, jei tai turėtų nors kokį ryšį su tuo, ką jūs darote. Tai nebuvo įtikinama“, – nutarė N. Kazlaus ir sukritikavusi aktorės prancūzų kalbą pasiūlė išbandyti kalbos pedagogą. „Man buvo liūdna, manau, pasiekėte meninį rezultatą“, – rado kuo pagirti Z. Levickis. Vis dėl to Z. Kelmickaitė rėžė negailestingai ir skyrė kol kas mažiausiai – 7 balus: „Nepykite, bet tai truputį nevykęs provincialus kaimo teatras, šiek tiek nesolidu, nes tai – profesionali aktorė. Buvo kažkaip net nepatogu“. V. Lukočius pasiūlė pasirinkti ir kitus kūrinius, ne tik iš E. Piaf repertuaro. „Galbūt tai padėtų“, – manė jis.

Giedrius Arbačiauskas atliko dainą „Trololo“. Be žodžių sudainuotas kūrinys paliko gerą įspūdį komisijai. „Man patiko, kad šį kartą jūs – be gitaros, galite žymiai laisviau dainuoti. Pasigedau, kad būtų kelios frazės falcetu, nes girdėjau, kad jį irgi gerą turite“, – įvertino Z. Levickis. V. Lukočiaus įsitikinimu aktorius pasirinko sunkiausią kūrinį šį vakarą. „Man labai patiko jūsų vidinė laisvė. Nekliuvo jokie vokaliniai dalykai, nes esate aktorius, kalbėkime apie jūsų aktorinį talentą, kurį be abejonės turite, nes sugebėjote nukelti į laukus tarp rugių“, – tikino N. Kazlaus.

V. Radžiūno / LRT nuotr.

Komisijos balai:

M. Jampolskis 40 balų

G. Arbačiauskas 40 balų

V. Bareikis 40 balų

L. Rastokaitė 39 balai

R. Petrauskas 35 balai

N. Nekrašiūtė 35 balai

R. Rapalytė 34 balai

I. Maškarina 0 balų

Žiūrovų lentelė:

L. Rastokaitė 3794 balsai

V. Bareikis 3514 basų

M. Jampolskis 3507 balsai

N. Nekrašiūtė 3074 balsai

G. Arbačiauskas 1904 balsai

R. Rapalytė 1220 balsų

R. Petrauskas 1063 balsai

I. Maškarina 0 balsų

Po dviejų laidų bendra lentelė atrodo taip:

V. Bareikis 38 balai

M. Jampolskis 35 balai

L. Rastokaitė 33 balai

N. Nekrašiūtė 30 balų

G. Arbačiauskas 28 balai

R. Rapalytė 19 balų

R. Petrauskas 17 balų

I. Maškarina 8 balai 

Būtent į tokį ugningą pasirodymą – smuiko ir gitaros „Amžių dvikovą“ – birželio 8-ąją dieną Vilniuje kviečiami visi ekspresyvios muzikos mėgėjai.

Klausytojų pamilta muzikinė dvikova, kurioje susitinka gitara prieš smuiką - tai aistringas energijos ir muzikos užtaisas. Smuiko ir gitaros „Amžių dvikovos“ scenoje vienas kitam pirštinę mes gitaros virtuozas Aurelijus Globys ir smuiko genijus Zbignevas Levickis. Artėjant renginiui, A. Globys sutiko pasikalbėti ir pasidalyti su mūsų skaitytojais įžvalgomis apie meilę gitarai.

- Kas paskatino rinktis muzikanto kelią?

- Matyt, tai yra užkoduota jau nuo gimimo. Mama visada norėjo šokti ir dainuoti, o tėtis grojo mandolina.

- Žinome, kad pirmiausia prie muzikos prisilietėte grodamas fortepijonu. Kada ir kodėl nusprendėte paimti į rankas gitarą?

- Į muzikos mokyklą tėtis mane atvedė šešerių, kur mokiausi groti pianinu. O gitarą pirmą kartą paėmiau būdamas trejų. Juokinga prisiminti, bet pirmoji mano gitara buvo tėčio išpjauta iš faneros gabalo, su vietoje stygų įtemptomis vielutėmis.

- Jūs taip pat ir kompozitorius. Kokios temos labiausiai skatina kurti?

- Kūrinių esu sukūręs gal apie pusšimtį. Jie visi labai skirtingi – nuo improvizacijų iki dainų ar eilėraščių. O temos ateina iš gyvenimo, iš aplinkos, kuri mane supa kiekviena minutę.

- Ar atlikti savo paties kūrinius yra maloniau?

- Taip, atlikti savo kūrinį yra be galo malonu. Tai jausmas, kai esi visiškai atviras prieš klausytoją ir niekas kitas taip jo neatliks, kaip tu pats. O kas gi nori būti kopija?!

- Kokį dar instrumentą norėtumėte iškviesti į dvikovą?

- Instrumentas be atlikėjo yra nieko vertas, nebent tai Stradivarijaus smuikas. Bet ir jis pats negroja. Svarbiausia scenoje yra emocinis ir visiško pasitikėjimo partneriu ryšys, tada gali su muzika išdarinėti kas tik šauna į galvą, o Zbignevas Levickis yra puikus partneris, nes viską žaibiškai pagauna ir suteikia dar daugiau spalvų mūsų improvizacijai.

Renginys vyks birželio 8-ąją dieną Vilniuje, 19 valandą, Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30).

Spalio 6 d. 18 val. Kauno filharmonijoje į muzikos ringą sugrįžta „Smuiko ir gitaros amžių dvikova“, kurioje bus gausu emocijų ir aistringo muzikos skambesio. Šaunusis Zbignevas Levickis, pirmasis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro smuikas, kviečia visus, mylinčius gerą muziką, drauge švęsti jo 50-ąjį gimtadienį.

Šia neeiline proga prodiuserinė kompanija „Ars Libera Internatinal“ organizuoja ir neeilinį koncertą. Tai precedento Lietuvoje neturinti dvikova, kurioje susikaus, atrodytų, nepalyginami kovotojai – akustika ir rokas. Muzikiniame ringe susirems seni bičiuliai – Z. Levickis ir gitaros virtuozas Aurelijus Globys.

„Smuikas prieš gitarą, klasika prieš roką, Mocartas prieš Stingą! Kuris laimės, kas pavergs klausytojų emocijas ir užkariaus muzikinį ringą? Dvi skirtingos stichijos – gitara ir smuikas – atskleis savo dar nepažintas puses. Energijos, netikėtų derinių ir intrigos vakarą svarbiausia ne stilistinės vingrybės ar laimėjimas bet kokia kaina, o draugystė ir atsidavimas savo mūzai. Abiejų kovotojų siekis, tikime, bus išpildytas su kaupu – tai siekis, kad visi pajustų meilę, tokią, kurią abu sudėjo kurdami programą – karštą, atvirą ir drąsią!“, – skelbia renginio organizatoriai.

Apie rudenį, liūdesį ir išėjusius šį šeštadienį LRT televizijos eteryje mintimis dalinsis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pirmasis smuikas, projekto „Auksinis balsas“ komisijos narys Zbignevas Levickis. Viešumoje nuolat juokaujantis, tačiau vidinius išgyvenimus giliai slepiantis muzikas atvers, kodėl ruduo jam – kančios ir liūdesio laikas.

Daug artimųjų, jo mokytojų jau anapus. Išsiskyrimą su jais menininkas išgyvena itin jautriai. „Tačiau kančia, liūdesys – taurus jausmas, tauresnis negu abstraktus džiaugsmas arba šūkavimas iš laimės, – svarsto maestro ir prisimena,  kaip jaunas būdamas vis ieškojo gyvenimo prasmės. – Buvo toks metas, kai galvojau, grosiu  pramoginius koncertus, o mano profesorius Raimondas Katilius gražiai mane sustabdė, sakė, palauk, turi praeiti visą kelią nuo pradžių, suprasdamas visą menininko kančią, darbą, įdėti visa tai į smuiką, tada galbūt atsivers galimybių.“

Šiuo metu vienatvę kaip gyvenimo būdą pasirinkęs muzikas įsitikinęs, jog vienam gyventi paprasčiau. Niekam netrukdo su savo išgyvenimais, su niekuo netenka varžytis. Sako, santuoka – tai poros išbandymas, atskleidžiantis, kuris partneris stipresnis: „Gal žmona yra daugiau priešprieša vyrui, nėra to pajautimo iki galo, nes kai ryšys yra sutartinis, bet ne kraujo ryšys, viskas kitaip, o man taip yra labai gerai.“

Smuikininkas pripažįsta daug meilės patiriantis iš žmonių. „Man pasisekė, jei to negaučiau, čia nebūčiau. Nes, atvirai sakant, nuo vaikystės buvau labai silpnos sveikatos, ir tai, kad galiu funkcionuoti, kad galiu džiuginti žmones ir jiems teikti džiaugsmo, o kartais liūdesio, juk dažnai žmonės apsiverkia per mano koncertus ir dėl to nejaukiai jaučiuosi, bet suprantu, kad kančia yra reikalinga, liūdesys yra labai svarbus, jis yra kilnesnis nei džiaugsmas“, – sako Z. Levickis.

Smuikininkas prasitaria tris dienas galįs neatsiliepti telefonu, o dar visai neseniai jis neturėjo net mobilaus aparato. O muzikanto veikla – ne tik repeticijos ir koncertai,  bet ir apmąstymai, pasinėrimas į kūrinį taip giliai, kad realybė nutolsta, prasideda neadekvatus pasaulio matymas. „Vėl grįžtu prie minties, kad visi geriausi smuikininkai yra kankiniai, tik tie, kurie atiduoda visą savo sukauptą kančios, įdirbio patirtį, daug išgyvena, artistas turi daug repetuoti, laukti pasirodymų, turi nepriekaištingai pasirodyti, nes jeigu  blogai groja, jam didele trauma“, – pasakoja pripažinimo sulaukęs muzikas.

Smuikininkas kukliai prasitaria – jis ne tik groja, bet ir rašo eiles, stengiasi pabūti gamtoje, kurios vis labiau pasiilgsta. O savo pasirodymus televizijoje  vadina atsitraukimu iš apmąstymų. Humoro blyksniai televizijos laidoje „Auksinis balsas”, netikėti dalyvių vertinimai nėra jo kaukė. Tai yra nuoširdu. „Nemoku to įvardinti, bet savo paradoksalų humorą pastebėjau dar jaunas ir labai jo gėdijaus. Kiekvienas jaunas žmogus nori suaugti rimtas ir atsakingas, būti tikras vyras, stiprus, ir nėra čia ko juokauti. Ir aš kurį laiką laikiausi ir buvau labai rimtas, bet vėliau supratau – galbūt tai yra prigimtis, ir nėra čia ko kovoti su tuo, tuomet sau nusileidau“, – „Stiliaus“ laidoje dėsto smuiko virtuozas.

Neseniai smuikininkui nutiko tai, kas daugelį muzikantų priverčia pasijusti nelaimingais – jis patyrė riešo traumą. Tačiau Zbignevas traumą įvertino kaip  galimybę tobulėti, keisti grojimo techniką ir toliau likti scenoje: „Todėl, kad čia yra vienintelis kelias likti prie grojimo, nes jeigu žmogus nusprendžia – ai, pailsėsiu, pasigydysiu, iškart keičiasi jo santykis su gyvenimu, savo mylimu užsiėmimu, muzika.“

Televizija smuikininką dar labiau suartino su klausytojais – žmones po koncertų jį stengiasi užkalbinti, nusifotografuoti, netgi paliesti.  Zbignevo Levickio tai negąsdina. Tačiau juokaudamas prasitaria  – prie kotletų jis negroja.  Nuoširdus pokalbis su maestro – „Stiliuje“ per LRT televiziją lapkričio 1 d. 19.30 val. Vedėja Violeta Baublienė.

Didžiojoje LRT studijoje pirmadienio vakarą susirinkę kokybiškos muzikos gerbėjai mėgaujasi reto melodijomis. Čia filmuojama jau penktoji „Auksinio balso“ laida. Nors po šių pasirodymų dar nekris nei vienas dalyvis, konkurencija stiprėja, o komisija vis aštriau išsako savo nuomonę.

Projekte dalyvauja ir auksinius savo balsus išbando Jurga Šeduikytė, Daiva Starinskaitė, Kristina Jatautaitė, Monika Liu, Aistė Lasytė, D. Norvilas (Deivis), Edgaras Lubys, Egidijus Sipavičius, Antanas Zakarauskas ir Povilas Meškėla.

„Auksinio balso“ komisijos sudėtis kiek pasikeitė. Dalyvius vertina muzikologė Zita Kelmickaitė, smuikininkas Zbignevas Levickis ir dirigentas Vytautas Lukočius, o operos solistę Nomedą Kazlaus pakeitė aktorius, režisierius ir politikas Julius Dautartas.

Projektą veda aktorių duetas – Giedrius Savickas ir Arūnas Sakalauskas.

Pirmoji į sceną užlipo Monika Liu su kūriniu „Cry me a River“. „Tai buvo tikrai nostalgiškas dainavimas“, – pastebėjo Z. Kelmickaitė. Jos manymu, atlikėjos balsas skambėjo puikiai ir priminė aksomą.

Z. Levickiui atlikėjos įvaizdis pasirodė rūstus, o muzika – liūdna. Pasak smuikininko, retro stilius turi skambėti linksmiau.

„Nuostabu, kai jaunos mergaitės, gimusios po karo, pradeda vaizduoti, kad žino retro“, – ironizavo  V. Lukočius.

Operos solistas A. Zakarauskas retro vakarui pasirinko dainą „Save the last dance for me“. Scenoje jis pasirodė kartu su šokėjomis.

„Matau gražių pokyčių“, – gyrė V. Lukočius.  Z. Kelmickaitėi pasirodė, kad scenoje „nieko neįvyko“. Muzikologei pritrūko veiksmo ir dainininko emocijų.

„Laukiau kol užsidegsite, bet net pučiamieji jūsų neįkvėpė“, – pastebėjo J. Dautartas.

J. Šeduikytės pasirinkimas – Andy Williams „Exodus song“. Jai padėjo Lietuvos Edukologijos choras, kuriam vadovauja Kastytis Barisas.

„Sveikinu jūsų hipišką ir pacifistišką retro. „Auksinis balsas“ labai daug laimi dėl to, kad Jūs čia dalyvaujate“, – pagyrų negailėjo Z. Levickis.

„Štai, kaip galima retro stiliaus vakare dalyvauti tikrai protingai. Jurga niekada nebando pigiai patraukti publikos ar komisijos dėmesį“, – prie komplimentų prisidėjo Z. Kelmickaitė.

J. Dautartas teigė,kad jam pirmą kartą patiko ne tik daina ir pasirodymas, bet ir filmuoti vaizdai už atlikėjos nugaros.

„Gerbiu Jūsų ieškojimą, bet nemanau, kad tai esate jūs“, – komisijos kolegoms paprieštaravo V. Lukočius.

Ne vienas scenoje pasirodė ir P. Meškėla. Talkinant šokėjoms, jis atliko dainą „Fly me to the moon“.

Z. Kelmickaitei pritrūko nostalgijos, jos manymu, atlikėjas pasirodėte kiek nejausmingai.

„Povilai, netikėta buvo Tave matyti scenoje su vestuviniu kostiumu“, – pokštavo Z. Levickis ir pasirodymą įvertino aukščiausiu balu.

„Nėra ko kabinėtis, ponas šiandien tiesiai į dešimtuką“, – nedaugiažodžiavo V. Lukočius.

„Šie metai man buvo gausūs darbų, aš jaučiu gyvenimo pilnatvę“, – besibaigiančius 2013-uosius vertina Valstybinio simfoninio orkestro smuikininkas Zbignevas Levickis.

Interviu Zitai Kelmickaitei „Auksinio balso“ teisėjas taip pat atskleidžia, kad jį gyvenime šiuo metu labiausiai žeidžia jo paties pernelyg griežtos ar emocingos reakcijos į kai kurias situacijas.

Smuikininkas laidoje „Ryto suktinis“ viešėjo kartu su sūnumi – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos dvyliktoku Konradu Levickiu.

- Gerbiamas Zbignevai Levicki, Jūs esate aukščiausios klasės profesionalas, tačiau visiems įdomu, kaip ten su tais pašmaikštavimais, pažaidimais „Auksiniame balse“? Kaip Jūs į tai žvelgiate?

- Žinote, aš tiesiog galvoju, kad gyvenimas ir taip pakankamai sudėtingas, ypač klasikos muzikanto. Tai ilgos repeticijos, kartojimai, po to stresas koncerto metu... Todėl savęs pateikimas tokia linksmesne forma iš tikrųjų yra kaip atgaiva.

- Konradai, Tu žiūrėdavai į tėvą televizijoje – ar būdavo po to klasėje kokios kalbos apie jį, ar nebūdavo?

- Iš tikrųjų ir namie, ir tarp draugų šnekėdavomės, bet tai didelių emocijų nesukėlė.

- Pats jau dvylika metų groji smuiku – ar sieji savo karjerą su šiuo instrumentu?

- Taip. Jeigu nebūčiau planavęs, tai, manau, anksčiau būčiau viską nutraukęs.

- Kaip pats žvelgi į muzikus profesionalus? Ar nebuvo kilusi mintis pasirinkti kitokią profesiją?

- Nežinau, apie tai net nepagalvojau. Turiu tokį autoritetą namie, mane veikia jo įtaka.

- Zbignevai, tai kaip Jūs veikiate sūnų?

- Aš kaip tik per daug nesistengiu veikti. Kai Konradas įstojo, aš primygtinai norėjau, kad jis nesimokintų groti smuiku. Jis buvo priimtas mokytis groti arfa – 2 metus buvo puikus arfistas. Susipažino su rektoriumi, su meru Zuoku, su visais susidraugavo, taip sakant, Lietuvoje „padarė“ karjerą kaip arfistas ir po to nusprendė, kad gros smuiku. Aš nieko negalėjau pakeisti. Jam pradedant aš kažkiek su juo užsiiminėdavau, bet nuo 8 klasės jis savarankiškas.

- Konradai, esi jaunas žmogus ir klausaisi įvairios muzikos. Ką pats mėgsti?

- Mėgstu visus žanrus, bet ta muzika turi man patikti. Man to paties žanro kūrinys, pavyzdžiui, roko, gali vienas patikti, o kitas jau ne.

- Visi sako: tegu greičiau baigiasi tie metai ir ateina kažkas naujo! Zbignevai, kokie tie metai Jums buvo šiemet?

- Man buvo labai darbštūs metai, kadangi turėjau labai daug darbų, daug koncertų ir pats dalyvavimas televizijoje atėmė kažkiek laiko ir pastangų, nes reikėjo kelis numerius paruošti. Buvo daug pasinėrimo į darbą ir aš stengiausi pagal galimybę visur suspėti, visus patenkinti – visus, kas norėjo klausytis mano koncertų ar susitikti su manimi. Aš dėl to viliuosi, kad ateinantys metai man bus ramesni. Jau net iš gruodžio pabaigos jaučiu, kad jie jau truputį ramesni.

- Na, o dvyliktoko gyvenimas, aš manau, turėtų būti labai neramus. Kokie Konrado metai?

- Metai iš tikrųjų įtempti, ypač nuo rudens, nes dvylikta klasė. Taip pat mūsų mokykloje yra tradicija statyti operą, mes ją kuriame patys – muziką, libretą. Ji bus pagal Skoto Fitzgeraldo novelę „Keista Bendžamino Batono istorija“ – kai žmogus gimsta senas, bet su metais jaunėja.

- Baigiantis metams žmogus visuomet apie kažką pagalvoja – kartais jis jaučia džiaugsmą, kartais liūdesį. Zbignevai, kas dažniausiai apninka patį, kai metai jau praeina?

- Aš nelabai atsimenu tų praėjusių metų, nes metai eina ir eina, o žmogus, atrodo, tik tais metais gyvena stipriausiai. Tai todėl, kad šie metai man buvo gausūs darbų, aš jaučiu gyvenimo pilnatvę. Manau, muzikantui tai yra naudinga, nes yra nemažai gabių muzikantų, kurie pilnai neišreiškia savęs. Jie iš tikrųjų galėtų žmonėms suteikti malonumą, bet dėl įvairių priežasčių – nemokėjimo savęs pareklamuoti, neturėjimo gerų draugų, organizatorių – jų talentas nyksta. Manau, nėra nieko blogiau jautriam artistui kaip nykstantis talentas. Kai televizija „ištraukia“ kokį žmogų, kaip, pavyzdžiui, mane, iš orkestro ir pateikia kaip komisijos narį, gaunasi toks staigus šuolis. Televizija, sakyčiau, taip idealizuoja žmogų ir man labai smagu, kad Jūs savo laidoje taip paprastai žmogiškai šnekatės apie įvairius dalykus.

- 25 metai orkestre, 20 metų kaip koncertmeisteris, o po buvimo televizijos konkurse „Auksinis balsas“ ir parduotuvėje atpažįsta!

- Aš džiaugiuosi, kad žmonės, kurie mane sutinka ir su kuriais pašnekame, pasižymi savo kultūringumu. Jie supranta, kas vyksta, ir džiaugiasi. Aš projekte dėl to ir dalyvavau, kad „Auksinis balsas“ nebuvo šou dėl šou, o iš tikrųjų kaip maži kursai tiems vokalistams, kad su komisijos pagalba pagerintų savo sugebėjimus.

- Konradai, Tau turbūt nueinantys metai reiškia tik judėjimą pirmyn. Kaip yra iš tikrųjų?

- Taip ir yra.

- O kas Tave gyvenime labiausiai žeidžia?

- Konradas: Galbūt kai meluoja ir tu tai žinai.

Zbignevas: Mane šiuo metu labiausiai žeidžia, kad aš, sakykim, nesusitvarkau su situacija, per daug griežtai kažką pasakau ar per ryškiai pasielgiu. Bendraujant visgi yra kažkokios ribos, kurių nereikėtų peržengti. Ankstesni laikai, kai aš studijavau, buvo labiau gaivališki, žmonės buvo labiau romantiški. Savo profesorių Katilių aš pirmą kartą pamačiau klasėje sėdintį ant fortepijono, rūkantį cigaretę ir mosuojantį kojomis. Man tuo metu tai buvo kažkoks siaubas! Tačiau po to aš supratau, ką reiškia menininko galia. Kartais, kai aš nesantūriai pasielgiu, mane tai žeidžia, kad ne toks tvarkingas ir normalus esu kaip visi žmonės.

- Kadangi tie metai nori ar nenori jau pasibaigia, tad palinkėkite visiems žmonėms ko nors iš širdies!

- Zbignevas: Aišku, yra tie standartiniai linkėjimai, kurie iš tikrųjų labai svarbūs, bet aš turbūt kartočiausi, jei linkėčiau sveikatos, meilės, pinigų. Mano palinkėjimas būtų, kad nesustotume tobulėti dvasine prasme – lankytis koncertuose, spektakliuose, skaityti įdomias knygas, kad norėtume sužinoti, domėtis, susitikti. Tegul ateinančiais metais mūsų gyvenime būna ne tik tikslas suspėti į darbą ar į kažkokį išpardavimą, bet ir laiko pagalvoti, pailsėti ir giliau prisiliesti prie meno.

Konradas: Aš palinkėčiau supratingumo. O ypač jauniems tėvams palinkėčiau, kad gerai auklėtų vaikus.