Kosovo parlamentas pirmadienį priėmė konstitucijos pataisą, leidžiančią įkurti specialų Europos Sąjungos palaikomą teismą, kuris nagrinės karo nusikaltimus, įvykdytus albanų partizanų per 1998–1999 metų karą.

Po šešias valandas trukusių įtemptų debatų 82 įstatymų leidėjai 120 vietų parlamente pritarė pataisoms, leidžiančioms įkurti teismą, kuris imtųsi tirti kaltinimus dėl karo nusikaltimų, įvykdytų prieš serbus ir kitus ne albanus tame konflikte, per kurį regiono nepriklausomybę palaikiusi Kosovo išvadavimo armija (KLA) kovėsi su serbų saugumo pajėgomis.

Opozicija, kuri griežtai nepritaria tokiam tribunolui, balsavimą boikotavo. Šalyje, turinčioje beveik 2 mln. gyventojų, daugiausiai albanų, KLA partizanai tebelaikomi nacionaliniais didvyriais.

Premjeras Isa Mustafa prieš balsavimą sakė įstatymų leidėjams, kad šis klausimas yra „iššūkis“, kurį išspręsti prašė tarptautinė bendruomenė.

„Tai Kosovo strateginių partnerių, ypač Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos, betarpiškas prašymas“, – pabrėžę jis.

Priština patyrė didelį tarptautinį spaudimą įkurti specialųjį teismą po to, kai Europos Taryba 2011 metais paskelbė ataskaitą apie numanomus nusikaltimus, tokius kaip pagrobimai ir grupinės egzekucijos, taip pat didžiausią atgarsį sukėlusiu kaltinimus, kad KLA nariai prekiavo juodojoje rinkoje į jos rankas patekusių belaisvių organais.

Toje ataskaitoje, parengtoje Europos Tarybos specialiojo inspektoriaus Dicko Marty (Diko Marti), sakoma, kad KLA išnaudojo, kankino ir nužudė apie 500 kalinių, daugiausiai serbų ir romų.

Naujasis tribunolas, kuris turėtų pradėti veikti ateinančių metų pradžioje, taps Kosovo teismų sistemos dalimi, bet opiausios bylos būtų nagrinėjamos užsienyje, tikriausiai kurioje nors ES šalyje.

Karas Kosove baigėsi po tris mėnesius trukusios NATO bombardavimo kampanijos, kuri privertė serbų pajėgas pasitraukti iš separatistinės teritorijos 1999 metų birželį.

Kosovo vienašališkai paskelbė nepriklausomybę 2008 metais, bet Serbija to žingsnio nesutinka pripažinti.

Lietuvos žmonių požiūris į eurą labai priklausys nuo to, kaip sklandžiai valdžia užtikrins naujos valiutos įvedimą. Taip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas. Anot jo, valdžios institucijos neturėtų perlenkti lazdos, spausdamos verslą nedidinti kainų.

„Jeigu [...] bus neperlenkta lazda į priešingą pusę, darant spaudimą įmonėms, kad jos nedidintų kainų net ir tada, kai tas didėjimas visiškai nesusijęs su valiutos pakeitimu ir kainų suapvalinimu, manau, kad sklandus proceso suvaldymas turėtų teigiamą poveikį visuomenės nuomonei, ir visuomenė lengviau priimtų eurą“, – sako R. Vilpišauskas.

Vertindamas tai, kad Lietuva iš Baltijos šalių paskutinė įsiveda eurą, TSPMI direktorius teigia, kad tai tik patvirtina taisyklę, jog Baltijos šalių lenktynėse Lietuva lieka paskutinė, įgyvendinant tokios svarbos projektus.

Europos Sąjungos Taryba jau visai netrukus, liepos 23 d., oficialiai turėtų nuspręsti, ar Lietuva nuo 2015 m. galės įsivesti eurą.

– Euras realiai atsirado 1999 m., nuo tada vis daugiau šalių prisijungė prie euro zonos. Bet ar bendros pinigų sąjungos plėtra yra pakankama, atsižvelgiant į krizę euro zonoje, kai jau buvo kilę diskusijų, kad galbūt reikėtų palaukti dėl euro įsivedimo?

– Kiekviena šalis, stojanti į Europos Sąjungą (ES), jeigu ji stoja po to, kai įsigaliojo Mastrichto sutartis, privalo įsivesti eurą, nes ES plėtros metu galioja vienas bendras principas – stojančios šalys turi perimti visas tuo metu ES galiojančias normas. Bet kai jos stoja į ES ir derasi dėl narystės sąlygų, pagrindinis derybų objektas yra kada šalis visiškai tenkins visas ES galiojančias teisės normas, o ne kurias iš jų.

Žinoma, krizė euro zonoje smarkiai pakoregavo diskusijas naujosiose ES šalyse – tose, kurios dar nėra euro zonos narės. Tai matome Lenkijoje, Vengrijoje. Kita vertus, reikia matyti ir dar naujesnius pokyčius ES kaimynystėje, tai, kas vyksta Ukrainoje, tą geopolitinę situaciją, kuri vėl padidino susirūpinimą šalių saugumu.

Tad, viena vertus, euro zonos šalių, ypač pietinių, problemos iš tiesų atšaldė entuziazmą kuo sparčiau prisijungti prie euro zonos. Bet pastarųjų mėnesių geopolitinė situacija, susijusi su įvykiais Ukrainoje, vėlgi pakoregavo tą atmosferą ir gali būti, kad jau ne tik Baltijos šalys, bet ir kitos gali paspartinti savo sprendimus bendros valiutos įvedimui.

– Kaip Jūs galvojate, kodėl Lietuva iš Baltijos šalių paskutinė įsives eurą, nors buvo pirmoji šalis, užsibrėžusi tokį tikslą, ir jau visai nedaug trūko, kad 2007 m. turėtų eurą?

– Manau, kad tai labiausiai lėmė priežastys, susijusios su Lietuvos vykdyta finansų politika, ir tai, kokią politiką Lietuvos Vyriausybė vykdė iki krizės. Taip pat tai lėmė sprendimas nesikreipti į Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kuris reiškia, kad Lietuva skolinosi brangiau negu Latvija. O  Latvijos biudžeto politika buvo gana panaši kaip Lietuvos, ir jų abiejų skirtinga nei Estijos. Tačiau Estijos protinga biudžeto politika, dar prieš krizę leidusi sukaupti rezervą, ir buvo viena iš priežasčių, kodėl pačiame krizės įkarštyje Estija vienintelė iš ES šalių nesunkiai atitiko Mastrichto kriterijus. O Latvija – dėl to, kad galėjo pasinaudoti TVF parama, taip pat sugebėjo anksčiau sumažinti biudžeto deficitą.

Kartu galima pastebėti, kad Lietuva apskritai daugelyje tokių sričių nuo pat 1990 m. tai padarydavo vėliau nei kitos Baltijos šalys, ir paprastai pirmoji būdavo Estija, toliau Latvija, o Lietuva – paskutinė.

– Kokia dar politinė nauda Lietuvai įsivedus eurą, nes ekonomistai ekonomine nauda praktiškai neabejoja?

Ekonominė nauda, t.y. sutaupymas dėl bendros valiutos naudojimo, yra gana nesunkiai paskaičiuojama ir turbūt mažiausiai ginčytina. Daug sudėtingesnis yra politinis klausimas.

Aš sakyčiau, kad, viena vertus, yra naudinga būti ten, kur priimami sprendimai, kurie bet kokiu atveju veikia mus, nes mes turime valiutos valdybos modelį, kuris pagrįstas lito susiejimu su euru. Tad argumentas yra toks, kad tokiu atveju yra geriau dalyvauti priimant sprendimus.

Bet kartu, žinoma, yra ir tam tikrų naujų su euro zona susijusių rizikų, kurių nebuvo 2006 m. Aš turiu galvoje dėl krizės sukurtą Europos stabilumo mechanizmą – paprastai kalbant, tą fondą, į kurį visos euro zonos šalys turi įnešti tam tikrą kiekį pinigų, priklausomai nuo tos šalies ekonomikos dydžio. Ir jos taip pat turi garantuoti, kad didelės sumos bus įneštos, jei kils poreikis. Ir šios sumos Lietuvos atveju yra nemenkos. Įnešti reikėtų apie 1 mlrd. litų ir garantuoti, kad, esant reikalui, bus sumokėta dar 8,5 mlrd. litų.

Šalia to yra jau tiesiog politinis klausimas, ar dalyvavimas euro zonoje reikštų ir Lietuvos įsipareigojimą pritarti bet kokioms naujoms integracijos iniciatyvoms, nes euro zona dažnai vertinama kaip ta valstybių grupė, kuri būdama euro zonoje demonstruoja pasiryžimą integruotis vis toliau, giliau. Tad man atrodo, kad esminis ir sudėtingiausias klausimas yra būtent šis.

Noriu pabrėžti, kad prisijungimas prie euro zonos ir bendros valiutos naudojimas jau sukuria tam tikrą politinį spaudimą valstybei toliau dalyvauti naujose integracijos iniciatyvose.

– Buvo mėginta organizuoti referendumą dėl lito išsaugojimo, nors visiems lyg ir buvo aišku, kad Lietuva ir taip eina eurointegracijos link. Pasitikėjimas euru auga labai menkai, jei palygintume su Latvija ir Estija. Kiek Lietuva iš tiesų yra vieninga siekdama euro?

– Man atrodo, kad problema ne ta, jog trūksta vieningumo, nors akivaizdu, kad tarp politikų yra skirtingų nuomonių. Sakyčiau, kad didesnė problema yra ta, jog Lietuvoje labai dažnai tokio pobūdžio politinės iniciatyvos ir diskusijos kyla jau pavėluotai. Visgi stojant į ES ir derantis dėl narystės bei vėliau ratifikuojant stojimo sutartį, buvo pats geriausias metas diskutuoti ir dėl bendros valiutos įvedimo.

Kai kurie politikai, raginantys rengti referendumą, irgi akcentuoja, kad jie yra nusiteikę ne prieš vieningos valiutos įvedimą, bet prieš skubotą žingsnį. Tačiau šiuo atveju reikėtų gilesnės diskusijos prieš Vyriausybei apsisprendžiant dėl siektinos datos.

– Kaip suprantu, dėl pavėluotos diskusijos Jūs kritikuotumėte buvusią ir šią Vyriausybę?

– Manau, kad tai apskritai didžiosios dalies Lietuvos politinio elito bėda. Tuo metu, kai yra tinkamas laikas, kada reikia iš tiesų labai rimtai įvertinti privalumus ir trūkumus, tai daroma gana atsainiai, ir labai lengva ranka pasirašomi įvairūs susitarimai. Bet tada, kai jau ateina laikas įgyvendinti ar netgi kai jau prasideda visas įgyvendinimo procesas, vėl atsiranda tų, kurie ima kvestionuoti, ar tinkamas laikas, ar tinkama forma. Taigi manau, kad tada tokia veikla tiesiog stabdo projektų įgyvendinimą ir stiprina visuomenės nusivylimą politiniu elitu apskritai.

– Jūsų prognozė – kaip pasikeis Lietuvos žmonių požiūris į eurą po jo įvedimo, ypač, kai sakote, kad didinti pasitikėjimą euru nepadeda politinio elito veiksmai ir nesupratimas?

– Manau, kad pasitikėjimo kaita, t. y. žmonių pritarimas šiam projektui ar nepritarimas, priklausys nuo to, kas vyks toliau. Ir tai gali ypač priklausyti nuo to, ar pasiteisins tos baimės, susijusios su kainų padidėjimu įvedus eurą Lietuvoje. Kaip rodo kitų Baltijos šalių patirtis, tos baimės nepasitvirtino.

Tačiau, jeigu visas procesas bus sklandus, tinkamai suvaldytas ir neperlenkta lazda į priešingą pusę, darant spaudimą įmonėms, kad jos nedidintų kainų net ir tada, kai tas didėjimas visiškai nesusijęs su valiutos pakeitimu ir kainų suapvalinimu, tai manau, kad sklandus proceso suvaldymas turėtų teigiamą poveikį visuomenės nuomonei, ir visuomenė lengviau priimtų eurą.

Tuo labiau, kad įvertinant fiksuotą lito kursą euro atžvilgiu iš esmės pinigų politika Lietuvoje nepasikeistų. Pasikeistų tik pačios valiutos išvaizda.