Pomidoro sindromas

Ar visi, pavyzdžiui, naršantys socialiniuose tinkluose ir kitose interneto platybėse, supranta, kas iš tiesų yra hibridinės grėsmės, ar neužkimba ant priešiškos propagandos kabliuko?

Vienas užkalbintas garbaus amžiaus vyras hibridines grėsmes palygino su genetiškai modifikuotu pomidoru. Pavyzdžiui, pomidorai, gavę žuvies geną, tampa atsparesni šalčiui, juos paprasčiau transportuoti, laikyti, tačiau vargu ar tokiu būdu modifikuoti vaisiai naudingi žmogaus organizmui. Iš pradžių toks atsakymas suglumino, tačiau ilgainiui supranti, kad vyras teisus. Tačiau kitų atsakymai buvo toli nuo tiesos.

Šia tema trumpai pasikalbėjome su atsargos plk. Sauliumi Guzevičiumi, kuris 2021 m. vadovavo Krašto apsaugos ministerijos sukurtos Atsparumo hibridinėms grėsmėms grupei, nors, tiesą sakant, pagrindinė mūsų susitikimo tema – jo įkurtų Lietuvos kariuomenės SOP 22-osios metinės.

Tarsi širšių lizde

Pasak ats. plk. S. Guzevičiaus, hibridinė grėsmė – tai šalies pažeidžiamumas, kurį savo naudai išnaudoja priešiškos šalys, kombinuotomis priemonėmis kuriančios sudėtingus ir daugiamačius išpuolius: kibernetines, informacines atakas, daro įtaką, spaudimą kultūros, energetikos, ekonomikos, teisėtvarkos, diplomatijos srityse, infrastruktūros projektuose.

Kas galėtų paneigti, kad, pvz., suaktyvėjus Baltarusijos KGB veiksmams jų šalyje, neprasidės (jei dar neprasidėjo) žaliųjų žmogeliukų invazija į Lietuvą, pasitelkiant tam tikslui „pabėgėlius“ iš Baltarusijos? O laikinai pas mus gyvenantys tolimųjų reisų iš Baltarusijos vairuotojai, įvažiuojantys į Lietuvą ir dažnai grįžtantys į savo šalį? Ar jie negali turėti specialiųjų KGB užduočių? Arba dirbtinai sukeltos imigracijos į Lietuvą bangos, rusų kilmės piliečių iš svetur vadovaujamų organizacijų steigimasis Lietuvoje, pavyzdžiui, tokių kaip suverenai, kurie nepripažįsta jokių pasų, įstatymų, pareigų? O kur dar tautų draugystės lozungais besidangstantis Algirdo Paleckio su bendraminčiais įsteigtas priešiškas Lietuvai „Tarptautinis geros kaimynystės“ forumas, jo vadovė Erika Švenčionienė, Kazimieras Jūraitis ir panašūs veikėjai, kurie įvairiais būdais, priemonėmis mėgino apeliuoti į mūsų širdis ir protus? O „litvinizmo“ idėja, grasinimai susprogdinti vieną ar kitą svarbų objektą, dažais apteplioti paminklai? Tai tikrai dar ne visi hibridinių grėsmių pavyzdžiai Lietuvoje.

Ženklai: SOP antsiuvas ant uniformos, SOP YPT antsiuvas, Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono antsiuvas, kovinių narų tarnybos antsiuvas, Mokymo ir kovinės paramos centro antsiuvas. Redakcijos archyvo nuotr.

SOP pradininkai

Ats. plk. S. Guzevičiaus nuomone, labiausiai pažeidžiami yra mūsų piliečiai, neturintys pakankamai žinių ir neskiriantys tinkamo dėmesio kylančioms grėsmėms atpažinti. Pavojų didina ir tai, kad socialiniuose tinkluose nėra rusiškos propagandos kontrolės. Norint duoti tinkamą atkirtį propagandai, būtina labiau gilinti visų Lietuvos piliečių supratimą, kaip atpažinti tas grėsmes ir taip didinti visos šalies atsparumą joms. Suprantama, tai sunki užduotis jau vien dėl to, kad net 40 proc. mūsų piliečių tiki įvairiomis konspiracinėmis teorijomis.

Tačiau grįžkime prie pagrindinės rašinio temos – Lietuvos kariuomenės SOP „Aitvaras“ įkūrimo 22 metų sukakties. Šios pajėgos buvo įkurtos 2001 m. tuomečio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus įsakymu.

„Pavadinimą „Aitvaras“ pasiūliau, nes man labai patiko ir tiko tai, kas yra ir ką geba mūsų mitologijos Aitvaras. Jis siejamas su ugnimi, vandeniu, oru ir žeme, jos žmonėmis. Aitvaras dažniausiai vaizduojamas kaip skraidanti ugninio žalčio pavidalu būtybė, kuri baudžia už blogus darbus ir atvirkščiai. Jo net velniai bijodavę“, – aiškino S. Guzevičius.

Pasak jo, pirmieji Europoje specialiąsias pajėgas ėmė kurti vokiečiai, po jų – britai. „Tai vyko Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvoje minėtų pajėgų ištakos atsiranda 1944 m., po partizanų Kalniškės mūšio su reguliariąja sovietų kariuomene. Tada laisvės kovotojai suprato, kad būtina keisti kovos taktiką, persiorganizuoti į mažesnius kovinius darinius“, – priminė ats. plk. S. Guzevičius.

Netikėtas posūkis

Kas pastūmėjo jauną vaikiną 1990 m. eiti savanoriu į anuomet tik pradėtą kurti Lietuvos kariuomenę? „Prisimenu, mano mamos sesuo Atgimimo pradžioje padovanojo Juozo Lukšos knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, kuri buvo išleista Čikagoje 1950 m. Ši apie karą po karo Lietuvoje pasakojanti knyga paliko man didžiulį įspūdį. Ją pasiūliau perskaityti ir draugams, su kuriais vėliau aptarėme tą knygą ir priėjome bendrą išvadą – galima priešintis bet kokiam priešui. Juk mūsų partizanai be atvangos kovėsi dešimtmetį. Žodžiu, J. Lukšos knyga tapo svarbiu motyvu man ir mano draugams 1990 m. balandį tapti savanoriais“, – kelio į Lietuvos kariuomenę pradžią prisiminė pašnekovas.

Netrukus jaunam, gerai sudėtam vaikinui Artūras Skučas, anuomet vadovavęs 1990 m. birželio 5-ąją paties įkurtam Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriui (ATAS), pasiūlė tapti minėto skyriaus nariu. Naujoje tarnyboje susibūrė itin kovingi, ryžtingai nusiteikę vaikinai. Nors pradžioje jie net ginklų padorių neturėjo – buvo vos keli išklerę TT ir „Makarov“ pistoletai, bet per trumpą laiką ATAS tapo puikiai parengta ir gerai ginkluota jėga, kėlusia baimę ir kagėbistams, ir kriminaliniams nusikaltėliams. Tai buvo savarankiška institucija, nes ATAS dėl A. Skučo atkaklumo nebuvo prijungtas prie tuomet veikusių postsovietinių struktūrų. Į tarnybą ATAS buvo priimta aštuoni ar dešimt vyrų, kurie tapo parlamento pirmininko asmens sargybiniais. Vaikinai neturėjo specialaus pasirengimo, tačiau jie buvo labai motyvuoti ir puikiai pasirengę fiziškai.

Kasdienybė: S. Guzevičius pratybose. Apie 1998 m. S. Guzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Mamos indėlis

Šioje pokalbio vietoje išdrįsau paklausti ats. plk. S. Guzevičiaus jam nepatogaus, mano nuomone, klausimo.

Kaip atsitiko, kad Saulius buvo priimtas į ATAS, nors jo tėvas sovietmečiu buvo žinomas vidaus reikalų komisaras, NKVD generolas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, organizavęs lietuvių inteligentijos naikinimą ir didžiuosius 1941 m. trėmimus, parašęs sovietų ideologiją propaguojančią knygą „Kalvio Ignoto teisybė“?! Ar žinojo apie tai A. Skučas?

„Taip, žinojo, – ramiai ir tvirtai atsakė pašnekovas. – Kai aš gimiau, tėvui jau buvo arti 60. Po trejų metų jis mirė. Tad suprantama, kad jis negalėjo man padaryti jokios įtakos, o juolab – ideologinės. Mane augino mama ir močiutė, kurios buvo kitokių politinių pažiūrų nei mano tėvas: prieš miegą, atsimenu, mama man, vaikui, skaitydavo Vinco Pietario „Algimantą“ – pirmąjį lietuvišką istorinį romaną.

Mūsų šeimoje buvo natūralu tokias knygas skaityti, nes mamos abu tėvai buvo šauliai. Mano senelis buvo šaulių būrio vadas. Ir senelė vadovavo šaulėms. Ji man ir šaulio ženkliuką yra padovanojusi. Senelį, t.y. mamos tėtį, tarpukario gimnazijos direktorių, nužudė karo po karo metu.

Man sovietmečiu mokykloje nuostabą kėlė plonytis Lietuvos istorijos vadovėlis, nes namuose aš skaičiau Adolfo Šapokos 1936 m. parengtą pagal lietuvių istorikus storą „Lietuvos istoriją“. Beje, šią knygą lietuviai, traukdamiesi nuo okupantų į Vakarus, pasiimdavo su savimi, o likę Lietuvoje paslapčiomis ją skaitė, saugodami tautos savastį, semdamiesi vilties ir stiprybės. Ši knyga man, moksleiviui, tapo laisvės simboliu. Vėliau perskaityta J. Lukšos knyga apie partizanus sustiprino supratimą ir įsitikinimą, kad lietuviai nesutiko okupantų išskėstomis rankomis ir darė viską, kad išsaugotų laisvę.“

SOP užuomazgos

Sauliui netrūko motyvacijos rinktis kario savanorio kelią nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Jis labai džiaugėsi patekęs į ATAS. Jam teko drauge su bendražygiais iš ATAS 1991 m. saugoti, pavyzdžiui, Richardą Nixoną – pirmą JAV prezidentą, atvykusį trims dienoms į Lietuvą.

Sparčiai kaistant padėčiai šalyje, ATAS buvo suformuotas Ketvirtasis būrys (Speciali apsaugos tarnyba – SAT). Į ją pateko jauni, drąsūs, atletiški ATAS vyrai – tarp jų buvo ir S. Guzevičius. Šio būrio vadu ilgainiui buvo paskirtas vienas iš Antakalnio (Vilnius) bendražygių Saulius Tulevičius – pradėta rengtis įvairiausioms specialiosioms užduotims: stiprinti Lietuvos vadovybės ir aukšto rango svečių apsaugą, duoti atkirtį sovietų specialiųjų tarnybų provokacijoms, tvarkytis su pakėlusiais galvas kriminaliniais nusikaltėliais ir kitais šaliai kilusiais iššūkiais. Prireikus šie vyrai talkindavo Lietuvos vadovybės asmens sargybiniams, mitingų ir kitų masinių renginių metu dirbo minioje, stebėjo sovietų kariuomenės judėjimą, vykdė kitas užduotis.

Patenkintas: JAV prezidentas G. W. Bushas S. Guzevičiui dėkojo už mūsų pajėgas, sakydamas: „Džiaugiuosi, kad jūs – mūsų pusėje“. 2002 m. ruduo. S. Guzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Mokėsi Prancūzijoje

„Nors jau turėjome kovinės patirties per susišaudymus su OMON, KGB, nusikaltėlių grupuotėmis, tačiau stokojome metodikos. Todėl pusmetį 1992 m. mokėmės Prancūzijoje, Kovos su terorizmu kursuose. Ten įgijome specialiosios žvalgybos, įkaitų vadavimo, asmenų apsaugos žinių. Mums grįžus į Lietuvą buvo nuspręsta ATAS prijungti prie Vidaus reikalų ministerijos, todėl Prancūzijoje apmokyti vyrai, deja, išsibarstė Lietuvoje kas kur – ėmė saugoti bankus, įsidarbino neilgai gyvavusioje Finansų ministerijos Apsaugos tarnyboje ir pan. Mat Prancūzijoje buvo aiškiai pasakyta – specialiosios pajėgos gali būti tik kariuomenėje“, – pasakojo pašnekovas.

Pavadinimą „Aitvaras“ pasiūliau, nes man labai patiko ir tiko tai, kas yra ir ką geba mūsų mitologijos Aitvaras. Jis siejamas su ugnimi, vandeniu, oru ir žeme, jos žmonėmis.

Tad dėsninga, kad Saulius 1995 m. perėjo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (SKAT) ir jos vadui plk. ltn. Arvydui Pociui pasiūlė įkurti Kovos su terorizmu padalinį, panaudojant prancūziškąja teorinę ir lietuviškąją kovinę patirtį, įgytą Sausio agresijos, rugpjūčio pučo dienomis. SKAT vadas A. Pocius priėmė pasiūlymą, o 1996 m. šiam sumanymui oficialiai pritarė naujai išrinkto Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, nurodę įkurti Ypatingosios paskirties tarnybą (YPT). S. Guzevičius buvo paskirtas šios tarnybos, kurtos drauge su bendražygiais, vadu.

YPT kovotojai vadino save žaliukais – iš pokario partizanų perimtu pavadinimu. 1999 m. YPT buvo atskirta nuo savanorių pajėgų ir tapo tiesiogiai pavaldi kariuomenės vadui.

Pradininkai: pirmieji SKAT YPT kariai. Antras iš kairės – būrio vadas S. Guzevičius, pirmas iš dešinės – D. Jauniškis, dabar vadovaujantis Valstybės saugumo departamentui. 1995 m. S. Guzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Septyneri metai laukimo

„YPT nariai vykdė įvairias užduotis, saugojo atvykstančius į Lietuvą užsienio šalių krašto apsaugos ministrus ir kariuomenių vadus, padėjo policijai ieškoti pavojingų ginkluotų nusikaltėlių. Šioje tarnyboje petys petin dirbome su Dariumi Jauniškiu, su juo mokėmės Prancūzijoje, buvome ATAS komandos nariais“, – pasakojo ats. plk. S. Guzevičius.

Kaip jau minėjome, Lietuvos krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus įsakymu 2001 m. pradėtos steigti Lietuvos kariuomenės SOP – įsakymas atsirado po rugsėjo 11-osios išpuolių JAV. Pajėgų kūrimo užduotis buvo patikėta majorui S. Guzevičiui. Jis buvo paskirtas pirmuoju SOP vadu. Apie SOP sukūrimą pirmas viešai 2002 m. pranešė prezidentas Valdas Adamkus, stebėjęs dideles šių pajėgų pratybas.

„Vystantis, augant, tobulėjant struktūroms ir didėjant jų finansavimui, šiek tiek keitėsi ir čia minimų pajėgų pavadinimas. Nuo 2001 m. Specialiųjų operacijų pajėgos vadinosi SOP, nuo 2004 m. – SOJ (Specialiųjų operacijų junginys), nuo 2008 m. – vėl SOP. Beje, 2002 m. jau buvome kviesti dalyvauti tarptautinėse misijose. Pavyzdžiui, man teko vadovauti SOP eskadronui „Aitvaras“ Afganistane. Anuomet jau buvome apginkluoti vakarietiškais ginklais, turėjome savo specialiai tokioms užduotims pritaikytą transportą su sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir kt. 2003 m. JAV prezidentas George’as W. Bushas, lankydamasis Lietuvoje, dėkojo Lietuvos SOP eskadrono „Aitvaras“ kariams už dalyvavimą kare su terorizmu tarptautinėse misijose. Spausdamas man ranką Vilniaus oro uoste, JAV prezidentas pasakė: „Džiaugiuosi, kad jūs (Lietuvos SOP – aut. past.) mūsų pusėje.“

Beje, SOP pavadinimą pakeisti į SOJ 2004 m. kažkodėl sumanė anuometis krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas. SOJ oficialiai vėl tapo SOP po ketverių metų. Šis pavadinimas oficialiai buvo įteisintas Seime krašto apsaugos ministro patarėjo teisininko Dainiaus Žalimo ir Seimo nario Sauliaus Pečeliūno pastangomis“, – sakė pašnekovas.

Pradžia: Krašto apsaugos ministro L. Linkevičiaus įsakymas dėl SOP„Aitvaras“ steigimo. 2001 m. gruodžio 17 d.

Žiupsnelis istorijos

Ats. plk. S. Guzevičiaus nuomone, didžiausia Lietuvos SOP stiprybė – jos žmonės, jų motyvacija, atrankos ir parengimo sistema. Prie Lietuvos kariuomenės SOP lopšio stovėjo pirmuosius mokymus surengęs buvęs Kanados karinės žvalgybos karininkas Kostas Rimša, vėliau – amerikiečių Slaptoji tarnyba, sauganti JAV prezidentą. Amerikiečių dėka lietuviai pajėgų kūrimosi pradžioje pakeitė, pavyzdžiui, rusiškus pistoletus į „Sig Sauer P226“, gavo dovanų specialius akinius, kurie keitė stiklų spalvą, priklausomai nuo apšvietimo stiprumo, ir t. t.

Pasak pašnekovo, SOP negali būti visavertės be transportavimo platformų (lėktuvų, sraigtasparnių, laivų) ir netiesioginės ugnies paramos (minosvaidžių, haubicų). Kai buvo kuriama YPT, tuo metu Kaune jau steigėsi Jėgerių batalionas (specialioji žvalgyba, reidai, pasalos, vietovės blokavimas, parama ugnimi), vadovaujamas plk. ltn. Sauliaus Veprausko, Klaipėdoje – kapitono leitenanto Valerijaus Krisikaičio vadovaujamas kovos plaukikų būrys, priklausęs Dragūnų batalionui (diversijos vandenyje, minų paieškos, išminavimas ir pan.) Vėliau, tobulinant ir unifikuojant bazinį karių rengimą, buvo įkurtas SOP Mokymo ir kovinės paramos centras.

Ukrainos pamokos rodo, kad SOP reikšmė yra didžiulė. Deja, „Aitvaro“ eskadronams misijose įrodžius, kad šios pajėgos yra ypač vertingas lietuviškas karinis produktas, vis atsirasdavo norinčių išdraskyti šias sunkiai ir kartu labai atsakingai kurtas kariuomenės pajėgas. Jas sunaikinti būtų per didelė prabanga mūsų valstybei, jau dabar susiduriančiai su įvairiomis grėsmėmis.

Užuomazga: SKAT vado plk. ltn. A. Pociaus įsakymas dėl SKAT Žvalgų būrio suformavimo. 1995 m.

Nors Palangoje oficialusis vasaros sezonas jau trečia savaitė, tačiau pajūrio gelbėtojai kol kas rimtesnių rūpesčių neturėjo.

Pirmasis šio sezono krikštas jų laukė penktadienį. Kai iš skubios pagalbos centro 112 pasigirdo signalas apie jūroje, maždaug už pusės kilometro nuo kranto, ties laukiniu Nemirsetos paplūdimiu, plūduriuojantį jėgos aitvarų entuziastą.

„Tuo pat metu į mūsų gelbėtoją Nemirsetoje kreipėsi atskubėjusi moteris. Ji teigė, kad jos vyras, išplaukęs su jėgos aitvaru, negrįžta iš jūros. Gelbėtojas pro žiūronus pamatė žmogų tolumoje mojuojantį rankomis, matėsi, kad jis negalėjo atsistoti ant lentos. Išskubėjome į pagalbą“, – pasakojo Palangos pajūrio gelbėtojų vadas Jonas Pirožnikas.

Gelbėtojai skubiai sėdo į visureigį, prisikabino prie jo vandens motociklą ir nuo Palangos gelbėjimo stoties išlėkė link nelaimėlio Nemirsetoje, jau laukiniame paplūdimyje, kur gelbėjimo posto nėra.

„Kaip supratome, jis nuslydo nuo lentos, nebepajėgė ant jos užlipti, nors jau paskui buvo panašu, kad jam tai trukdė padaryti mėšlungio sutraukta koja. Be to, vėjas visai nurimo, ir jis turbūt nemokėjo pakelti aitvaro, esant tokioms sąlygoms. Mūsų gelbėtojai atskubėjo, tačiau vandens motociklo neprireikė, bangos nelaimėlį nešė į krantą, jis jau buvo maždaug už šimto metrų, tai mūsų žmonės pas jį nuplaukė plaukte“, – teigė J. Pirožnikas.

Gelbėtojai paliudijo, kad ekstremalas buvo be gelbėjimosi liemenės, nors pagal saugos reikalavimus, jis ją turėjo dėvėti.

Vyrui maždaug 50 metų, jis medikų pagalbos atsisakė, nors buvo kiek sušalęs. Preliminariai, vandenyje jis galėjo išbūti apie pusvalandį.

Nesugebėjo reikiama kryptimi aitvaro pasukti ir jį nunešė į atvirą jūrą.

Vandens temperatūra vakar Palangos pajūryje buvo 9 laipsniai šilumos, tuo metu, kai įvyko šis atvejis, oro temperatūra buvo 8 laipsniai.

„Tų ekstremalų jūroje mes nesidairome, jie patys už save atsako, mums rūpi poilsiautojų saugumas, kad jie neskęstų. O Jėgos aitvarų mėgėjus teko gelbėti ir ne kartą. Buvo atvejis Šventojoje, kai tokį ekstremalą vėjas buvo nunešęs net 6 km nuo kranto. Jis mokėsi valdyti aitvarą tarp Šventosios ir Palangos. Nesugebėjo reikiama kryptimi aitvaro pasukti ir jį nunešė į atvirą jūrą“, – prisiminė Palangos gelbėtojų vadovas.

J. Pirožnikas pabrėžė, kad tie, kurie tik mokosi valdyti jėgos aitvarus ir nėra profesionalai, būtų saugiausia, kad treniruotųsi ir eksperimentuotų, kol įgaus daugiau įgūdžių, ne Baltijos jūroje, o Kuršių mariose, ties Dreverna, kur vandens gylis apie pusė metro.

Per šį laikotarpį „Aitvaras“ atliko daugybę misijų Afganistane ir užsitarnavo sąjungininkų pagarbą. Lietuvos karius amerikiečiai jau vadina NATO lyderiais.

Specialiųjų operacijų pajėgos – tai strateginės pajėgos, kariuomenės ieties smaigalys, gebantis nulemti karo eigą. Atranka į šias pajėgas itin griežta, tačiau būtent ji leido Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgoms per daugiau nei dešimtmetį misijų Afganistane neprarasti nė vieno žmogaus – tai yra beveik neįmanoma tokiose pajėgose. Eskadronas „Aitvaras“ – nedidelė organizacija ir viskas, kas su ja susiję, itin slapta. Tačiau „Savaitės“ komandai buvo suteikta išskirtinė galimybė užfiksuoti karius pratybose ore, vandenyje ir sausumoje.

Sąjungininkai negaili pagyrų

Afganistanas, Zabulo provincija. Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų kariai laukia atvykstančio oro transporto. Dar viena sėkminga eskadrono „Aitvaras“ įvykdyta operacija, po kurios mūsų kariai amerikiečių transportiniais sraigtasparniais grįžta į priešakinę operacijų bazę. Afganistane „Aitvaras“ buvo dislokuotas 2002-aisiais. Daugiau kaip dešimtmetį jie dirbo sunkiausiomis karinėmis sąlygomis, vykdė specialiosios žvalgybos, tiesioginių veiksmų, kitas įslaptintas užduotis ir kiekvienas Specialiųjų operacijų pajėgų karys tarnavo ne vieną, ne dvi, o net po kelias misijas.

„Vien tai, kad dabar tarp operatorių galima rasti žmonių, kurie buvo 10–12 misijų, rodo, kokią jie milžinišką kainą sumokėjo ne tik kaip kariai, bet ir kaip žmonės, šeimų nariai, tėvai, kažkieno vaikai. Kiek tai kainavo nervų ir pastangų jų šeimoms. Tai čia ta žmogiškoji kaina, apie kurią labai dažnai nesusimąstom“, – sako knygos „Gabrieliaus kariai“ autorius Aleksandras Matonis.

Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgos misijas Afganistane baigė tik 2015-aisiais ir per visą tą laiką nežuvo nė vienas karys. Tiesa, sužalojimų nepavyko išvengti. Zabulo provincijoje automobiliui su kariais užvažiavus ant minos vienas iš „aitvarų“ buvo sunkiai sužalotas. Jis neteko kojos. Kariai sako, kad misijas Afganistane pavyko baigti be žūčių dėl gero pasiruošimo.

„Sėkmė mus lydėjo todėl, kad yra nuosekli atranka – mes atrenkame pačius tinkamiausius šiam darbui karius. Toliau – bazinis ruošimas, identifikavus jų savybes. Ruošimo metu jas užtvirtinam, išryškinam“, – pasakoja vienas iš Specialiųjų operacijų pajėgų karių.

Sėkmė mus lydėjo todėl, kad yra nuosekli atranka – mes atrenkame pačius tinkamiausius šiam darbui karius.

Afganistane eskadronas „Aitvaras“ ir užsitarnavo profesionalių karių vardą. Jie buvo pirmieji ir vieninteliai koalicijos kariai kalnuotomis ir nelygiomis vietovėmis į misijas judėję motociklais. Tokiu būdu padidėjo „aitvarų“ mobilumas, kur sunkioji sąjungininkų technika judėdavo kelias valandas, mūsų kariai šiuos atstumus įveikdavo gerokai greičiau.

Sąjungininkai pagyrų Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgoms negaili ir teigia, kad per kelerius metus „aitvarai“ tapo Aljanso lyderiais.

„Man buvo malonu keletą kartų dirbti su Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgomis. Aš su jais dirbau Afganistane, kai buvau NATO Specialiųjų operacijų pajėgų vadas. Tai puiki organizacija, mes labai didžiuojamės Lietuvos „aitvarų“ tobulėjimu. Organizacija suformuota mažiau nei prieš dešimtmetį ir šiuo metu yra vienas daugiausiai sugebančių mūsų partnerių karo zonoje ir sudėtingose misijose“, – tvirtina JAV Specialiųjų operacijų pajėgų vadas gen. Raymonas A. Thomasas.

Įsakymus svarbu vykdyti kūrybiškai 

Pagrindinės Specialiųjų operacijų pajėgų užduotys yra specialioji žvalgyba, tiesioginiai veiksmai ir karinė parama. Patys geriausi kariai įgyja teisę nešioti antsiuvą „Žaliukas“. Tai sąsaja su partizanais, besipriešinusiais Sovietų Sąjungos agresijai.

Kariai sako, kad SOP yra ne vien kariuomenė, bet ir šeima, siekianti bendrų tikslų, kur svarbiausia – motyvacija ir intelektas. Fizinis pasirengimas ar mokėjimas taikliai šaudyti – tik darbo priemonės, kurių išmokstama, teigia kariai. O štai išskirtinės savybės – tai gebėjimai veikti išskirtinio streso sąlygomis, besąlygiškai paklusti vado įsakymams, tačiau juos vykdyti kūrybiškai.

„Kariui atėjus į atranką tokių savybių iš karto neidentifikuosi, tai yra nuoseklus didžiulis darbas – atrankos darbas, tai trunka ne vieną savaitę. Tiesiog kariams sukuriamos situacijos, artimos realioms situacijoms, ir pasižiūrima, kaip jie veikia – ar geba stresinėse situacijose priimti sprendimus, valdyti save, „neužsikirsti“, – aiškina Specialiųjų operacijų pajėgų karys.

Tikslūs karių skaičiai dėl savaime suprantamų priežasčių yra įslaptinti. Viskas, kas susiję su šiais kariais, yra slapta. Tačiau pamatyti iš arti, kaip šie kariai rengiami, turėjo progą ir „Savaitę“. Nors oro temperatūra artima nuliui, Specialiųjų operacijų pajėgų narams teko šturmuoti žvejų laivą, kurį buvo užgrobę ginkluoti asmenys. Operacija, trukusi tik keletą minučių, – sėkminga, įkaitai išvaduoti.

Įsivaizduokite karius, kainuojančius tik nedidelę dalį to, kiek kainuoja laivai, tankai ar lėktuvai. Tačiau atliekančius svarbų vaidmenį hibridiniame konflikte, besipriešinančius agresoriui, priverčiančius jį „kraujuoti“ nuo staigių, neprognozuojamų, bet skausmingų smūgių pačiose netikėčiausiose vietose ir situacijose.

Ten, kur reikia atlikti „chirurginę“ operaciją, naudojamos Specialiųjų operacijų pajėgos. Jos gali būti greitai permetamos į priešo užnugarį, gali spręsti tas užduotis, kurių negali spręsti paprastai arba neturi tam priemonių konvencinės pajėgos.

Neretai SOP kariai vadinami elitu, nors jie šio pavadinimo ir nemėgsta. Visgi, tai strateginės pajėgos, gebančios nulemti net karo eigą. Maži vienetai, komandos, išmestos toli nuo draugiškų pajėgų, užtikrina priešo objektų sunaikinimą, sudaro sąlygas pagrindinių pajėgų išsiskleidimui.

„Pasinaudodami moderniomis karybos priemonėmis, tokiomis kaip infiltracijos iš oro, iš vandens, sausuma, jie atvyksta į užduoties rajoną ir atlieka tai, ką gali padaryti jau ištisos kariuomenės rūšys. Na, viena iš esminių užduočių yra specialioji žvalgyba, informacijos apie taikinį rinkimas, nutaikymas. SOP dirba geriausi priešakiniai kontrolieriai, galintys užvesti sąjungininkų aviaciją“, – teigia A. Matonis. 

„Ten, kur reikia atlikti „chirurginę“ operaciją, naudojamos Specialiųjų operacijų pajėgos. Jos gali būti greitai permetamos į priešo užnugarį, gali spręsti tas užduotis, kurių negali spręsti paprastai arba neturi tam priemonių konvencinės pajėgos“, – aiškina Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas.

Lietuvos gynybos planuose konvencinės atakos metu Specialiųjų operacijų pajėgoms yra numatyti konkretūs uždaviniai, nors tai ir gana nedidelė organizacija, galbūt prilygstanti įprastam sausumos pajėgų batalionui. 

Oro platformos leistų įgyti išskirtinį statusą

Specialiųjų operacijų pajėgas turi visos NATO šalys ir jų partnerės. Tačiau tik kelių šalių kariai turi išskirtinį statusą. Į šį klubą galėtų įstoti ir mūsų „aitvarai“, jiems tereikia oro platformų.

Šį statusą turintys kariai gali vadovauti NATO jungtinėms specialiosioms operacijoms. Jau praėjusiais metais buvo prabilta apie galimybę „aitvarams“ pirkti sraigtasparnius. Šiemet žadama priimti galutinius sprendimus dėl transportinių, o galbūt ir kovai pritaikytų sraigtasparnių.

„Galvojam apie transportinius sraigtasparnius Specialiųjų operacijų pajėgoms arba Greitojo reagavimo pajėgoms, bet kadangi biudžetas jau išdėstytas keleriems metams į priekį, tai dėl įsigijimo realiai galėsim pradėti kalbėti tik nuo 2022 metų. Dabar ieškom kažkokios galimybės dėl nuomos“, –sako kariuomenės vadas J. V. Žukas.

„Dar didesnis prioritetas ir pirmiausia žiūrima galimybė – pereiti prie vakarietiškos platformos. Jau dalį platformos turime. Tai yra trys mažesni „Dauphin“ tipo sraigtasparniai, dar trijų reiktų, kad visiškai užpildytume gelbėjimo ir paieškos funkcijas. Na, ir trys turėtų būti jau panašioms funkcijoms kaip SOP“, – teigia krašto apsaugos ministras Raimundas Karobilis.

Tad kadaise besimokiusios Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgos dabar pačios stiprina saugumą ten, kur jo labiausiai reikia, – Ukrainoje, Afganistane, kituose karštuose taškuose.

Nereikia galvoti, kad Lietuvos specialiųjų pajėgų kariais atrenkami tik raumenų kalnai ir atletai, tvirtina gynybos apžvalgininkas, knygos „Gabrieliaus kariai. Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija“ autorius Aleksandras Matonis. Jo teigimu, jie, visų pirma, pasižymi nepaprastu intelektu. Su knygos autoriumi kalbėjosi LRT Radijo žurnalistai.

Afganistane po 13 metų tarnybą baigia specialiųjų operacijų eskadronas „Aitvaras“. Anot gynybos apžvalgininko, nuo 2002 m. „aitvarams“ pavyko pasiekti geresnių rezultatų už kitų šalių specialiųjų pajėgų karius ir tai buvo įvertinta sąjungininkų.

– Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai Afganistane jau vadinami legendiniais ir yra užsitarnavę tarptautinę pagarbą. Kodėl?

– Dėl to, kad jie – gyvi legendos, nors patys tokio apibūdinimo tikrai nemėgsta. Žodžiai „legenda“, „elitas“ ir panašūs nebūdingi specialiųjų pajėgų kariams. Jie į savo darbą žiūri paprasčiausiai atsakingai ir pilietiškai. Specialiųjų pajėgų sėkmė – jų sudarymo principas. Tai – nepaprastai sudėtinga daugiapakopė atranka, kuri prasideda, kai karys, norintis tapti specialiųjų pajėgų kariu (į specialiųjų operacijų pajėgas gali pretenduoti tik kariškiai, profesionalios kariuomenės kariai), praveria duris į Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną. Jis pereina jėgerių atranką ir po to kvalifikacijos laipteliais gali kilti vis aukščiau. Parengimas, motyvacija ir atranka – trys receptai, kaip parengti gerą specialiųjų operacijų pajėgų karį.

–  Jums pačiam teko bendrauti su šiais kariais. Kokie jie?

– Jie yra tokie patys mūsų Lietuvos piliečiai. Iš tiesų jie – gana motyvuoti. Specialiosios pajėgos gyvena įkvėpimu, kurio semiasi iš Lietuvos pokario kovotojų už laisvę – partizanų, žaliukų. Būtent „žaliukas“ – neatsitiktinai pasirinktas pavadinimas, apibūdinantis aukščiausios kvalifikacijos specialiųjų operacijų karį. Karys gali tapti jėgeriu ir vėliau lipti laipteliais – įveikti įvairias kitokias atrankas. Tuomet žaliuko antsiuvas reiškia, kad jis toje hierarchijoje pasiekė aukščiausią lygį.

Nereikia galvoti, kad tai – vien tik kažkokie raumenų kalnai, atletai. Taip, netrūksta atletų, itin sportiškų, įspūdingos išvaizdos aukštaūgių plačiapečių vyrų, tačiau geras specialiųjų operacijų pajėgų karys pirmiausia atitinka tam tikrus psichologinius, intelektualinius reikalavimus. Atrankos principai, žinoma, yra nevieši. Jie – netgi įslaptinti. Pirmiausia patikrinamas psichologinis suderinamumas, atliekami intelekto testai, patikrinama, kaip žmogus gali išspręsti įvairias situacijas, kaip gali kūrybingai, tačiau paklusdamas įsakymui, rasti sprendimus krizinėmis, įtemptomis situacijomis. Kitaip tariant, pirmiausia tai yra žmonės su neprastu intelekto bagažu. Jie – gerai išprusę, išsilavinę ir, žinoma, yra Lietuvos patriotai.

– Koks techninis „aitvarų“ pasirengimas?

– Kartais į „aitvarus“ su pavydu žiūri mūsų likusi Lietuvos kariuomenė. Ypač pastaruosius kelerius metus, kai dėl finansinės krizės kariuomenės finansavimas ir aprūpinimas buvo itin mažas. Iš tiesų specialiųjų operacijų pajėgų kariai (ne tik „aitvarai“, nes „aitvarai“ – žmonės, tarnaujantys eskadrone „Aitvaras“) pirmieji gauna galimybę susipažinti su ginklais ir juos pasirinkti.

„Aitvarai turi nemažai tokių ginkluotės sistemų, kokių neturi likusi mūsų kariuomenė (jų ir nereikia). Ekipuotė nuolat modernizuojama, perkama. Stengiamasi įsigyti naują techniką. Prietaisai, elektroninės mūšių valdymo sistemos, naktinio matymo prietaisai – visa tai labai dažnai „aitvarus“ pasiekia ir su mūsų sąjungininkų pagalba, finansavimu iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai daroma tam, kad jie mūšio lauke neturėtų sau lygių.

– Kaip dėl tarnybos Afganistane apskritai pasikeitė Lietuvos specialiųjų pajėgų būklė ir kompetencija?

– 2002 m. lapkričio mėnesį, kai į Afganistaną buvo išlydėtas pirmasis eskadronas, kuris tuo metu vadinosi „Erelis“ – tai jau buvo sąjungininkų pripažinimo dėl savo kvalifikacijos sulaukę kariai. Kitaip tariant, sąjungininkai juos pakvietė, nes jais pasitikėjo, žinojo, kad duotas užduotis jie gali atlikti gerai. Būtent 2002–2004 m. eskadronas „Erelis“, o po to – trys „Aitvaro“ eskadronai dalyvavo specialiosiose misijose. Tai – labai pavojingos misijos, kurių metu ieškoma, pavyzdžiui, paslėptų ginklų, narkotikų sandėlių, sulaikomi įtariamieji asmenys, vyksta daugybė kovinių kontaktų.

2007 m., kai „Aitvaras“ vėl grįžo į Afganistaną, šiek tiek į kitą, nors pažįstamą regioną Afganistano Pietuose, užduočių spektras dar labiau išsiplėtė. Prie specialiosios žvalgybos užduočių prisidėjo ir sąjungininkų pajėgų mokymas. Pirmiausia – Afganistano specialiosios policijos kuopos mokymas Zabulo provincijoje, kur „aitvarai“ atrinko kiekvieną specialųjį policininką, jį parengė, taikydami giminingus atrankos metodus, kokius matome Lietuvoje. [...]

Lietuva buvo pirmoji valstybė, gavusi mokyti Afganistano specialiosios policijos kuopą. Kai pirmosios kuopos parengimo projektas buvo baigtas 2014 m., t. y. prieš metus, sąjungininkai negailėjo gerų žodžių. Yra laiškai, įvertinimai. Tokį gerą rezultatą mažai kas buvo pasiekęs.

Dabar baigtas kitas etapas: antroji policininkų kuopa kitoje – Tacharo – provincijoje irgi parengta. Be to, kad „aitvarai“ iš pradžių patys dalyvaudavo, sulaikant asmenis, kovojant su grupuotėmis, ieškant paslėptų ginklų, narkotikų, pinigų, po to jie viso to išmokė sąjungininkus afganus ir veikė kartu. Visa tai buvo padaryta, nekalbant apie tai, jog jie puikiai sąveikavo su amerikiečių, lenkų ir kitų šalių specialiųjų operacijų pajėgomis.

Misiją Afganistane baigia čia 13 metų tarnavę specialiųjų operacijų eskadrono „Aitvaras“ kariai, mažiausiai iki metų pabaigos Afganistane turėtų likti dar keliolika lietuvių.

Specialiųjų operacijų kariai dalyvavimą NATO misijoje „Tvirta parama“ (Resolute Support Mission, RSM) Afganistane turėtų baigti nuo liepos 1-osios.

„Specialiųjų operacijų pajėgos čia brendo, sutvirtėjo, pasirodė kaip profesionalios, gebančios ne tik vykdyti užduotis, bet ir perduoti savo patirtį afganistaniečiams. Šiandien pažymime „Tvirtos paramos“ misijos pabaigą, kuri truko metus, bei perdavimą tos atsakomybės už saugumą specialiosioms Afganistano policijos pajėgoms. Tai ženklina mūsų kariuomenės ir mūsų specialiųjų operacijų pajėgų brandą“, - žurnalistams Afganistane sakė J.Olekas.

Ministras tvirtino, kad nedidelė dalis karių vis dar liks Herate ir Kabule - Seimas yra patvirtinęs jų buvimą šioje šalyje 2015-2016 metais.

„Herate kalbėjau su generolu, kuris vadovauja misijos vakarų regionui, kalbėjomės ir su visos misijos vadovu Kabule, kad tam tikras poreikis yra pabūti iki šių metų pabaigos. Aš manau, kad prieš Kalėdas turėtumėme sulaukti sugrįžtančių“, - sakė ministras.

NATO brigados generolas, italas Michele Risis BNS patvirtino, kad lietuvių kariuomenės inžinierių, logistikos ir kitų specialistų buvimas Herate bent iki šių metų galo yra „labai svarbus“.

„Italija nusprendė pratęsti mūsų buvimą čia, kad būtų užtikrinta pasirengimo užduotims ir patariamoji funkcija Afganistano pajėgoms iki šių metų pabaigos ar net iki kitų metų pradžios (...). Iš taktinės ir strateginės pusės, būtų labai svarbu, kad lietuvių karių kontingentas, labai svariai prisidėdamas prie mūsų, liktų iki pat mūsų mandato pabaigos čia Afganistane“, - žurnalistams NATO karinėje bazėje Herate sakė M.Risis.

Anot jo, vienas svarbiausiu tolesnių tikslų Afganistane - užtikrinti paramą ne tik karinėje, bet ir kitose srityse.

„Svarbu, kad ekonomika, teisinė sistema, raštingumas galėtų stiprėti, žmonės ir toliau teiks indėlį šiai šaliai, ypač šiam regionui“

Tuo metu J.Olekas tvirtino, kad Afganistano pajėgos šiuo metu pasiruošusios atremti „saugumo grėsmes“ pačios vykdydamos kovines operacijas, vykdant derybas su Talibanu dėl stabilumo ir taikos. Ministras atkreipė dėmesį, kad nors šią vasarą Talibanas ir kiti maištininkai Afganistane aktyviau vykdo išpuolius, su tuo Afganistano pajėgos susitvarko sėkmingai.

„Yra incidentų, bet jų nėra tokių stambių, kurie būdavo anksčiau, ypač karinių incidentų. Pasitaiko išpuolių prieš civilius, savižudžių, organizuotų sprogdinimų. Iš tikrųjų, Afganistanas padarė didelę pažangą. Be abejo, tarptautinės pajėgos galėtų dar daug padėti. Bet vistiek ateina laikas, kai atsakomybę už saugumą turi prisiimti Afganistanas“, - sakė J.Olekas

Ministras šeštadienį Kabule susitiko su NATO misijos „Tvirta parama“ vadu, JAV generolu Johnu F. Campbellu (Džonu F.Kampbelu). Anot J.Oleko, aptarti tarptautinės paramos organizavimo planai, taip pat kalbėta, kokios reikėtų pagalbos iš Lietuvos, kalbėta apie ekonominę-socialinės reformos būtinybę, kaip užsitikrinti įvairių Afganistane esančių tautų pasitikėjimą.

Taip pat J.Oleko vadovaujama delegacija susitiko su laikinuoju Afganistano gynybos ministru Bismillah Masoom Stanekzai (Bismila Masumu Stanekzajumi).

Šiuo metu Afganistane tarnauja apie 50 Lietuvos karių.

Lietuvos specialiųjų operacijų eskadronas „Aitvaras“ Afganistane tarnavo 13 metų. „Aitvarai“ Afganistane vykdė įvairias aukšto rizikos lygio ir didelio intensyvumo užduotis, rengė vietines saugumo pajėgas, ruošiantis perduoti atsakomybę už Afganistano saugumą afganistaniečiams.

Apie 30 eskadrono „Aitvaras“ karių pastaraisiais metais vykdė „Tvirtos paramos“ misijos patarėjų (Train Advice Assist Command, TAAC) Afganistano nacionalinėms pajėgoms funkciją. Jie dalyvavimą misijoje Kandahare turėtų baigti nuo liepos 1-osios. Liksiantys karininkai misijos štabuose Kabule ir Herate vykdys organizacines funkcijas, taip pat dalis kariškių teiks logistinę paramą.

Ketvirtadienį Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazijoje iškilmingai paminėtas šios ugdymo įstaigos gimtadienis. Žinių kalvei sukako 50 metų. Jubiliejaus šventėje skambėjo sveikinimai gimnazijos darbuotojams bei ugdytiniams.

Prieš pat ilgąjį savaitgalį uostamiestyje sklando šventinė nuotaika. Spalvingų renginių netrūksta ne tik miesto viešose vietose, bet ir švietimo įstaigose.

Ketvirtadienį uostamiesčio „Aitvaro“ gimnazijoje nugriaudėjo didelė šventė. Žinių ir mokslo buveinė minėjo 50 metų jubiliejų.

Šventiniame renginyje netrūko sveikinimų mokiniams bei mokytojams, švietimo įstaigos administracijai. Jubiliejaus proga sveikinimo žodį tarė ir uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas.

Prieš pusšimtį metų įsikūrusios mokyklos klasėse mokėsi po 40-50 mokinių, pamokos vykdavo trimis pamainomis.

Bėgant laikui, mokykla įgijo sustiprinto matematikos ir fizikos dėstymo statusą, o 1995 m. mokyklos bendruomenė ėmė siekti gimnazijos statuso. Po trejų metų darbo, 1998 m. rugsėjo 1-ąją mokykla šį tikslą pasiekė.

Per ilgus darbo metus švietimo įstaiga siekė tapti vis modernesne – įrenginėjo kompiuterių klases, įdiegtas elektroninis dienynas, mokiniai turėjo galimybių susipažinti su švietimo sistemomis Italijoje, Maltoje, Anglijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, duris atvėrė gimnazijos muziejus, profesinio informavimo taškas (PIT), atnaujinti technologijų kabinetai.

Mokykla neabejinga ir socialiniams klausimams – Siekiant glaudesnio bendradarbiavimo su tėvais įkurtas Šeimos klubas.

Kartu su socialiniu pedagogu Šeimos klubo vadovas multiplikatorius padeda gimnazijos mokinių tėvams spręsti socialines problemas.

Šiuo metu gimnazijoje yra 14 komplektų klasių, kuriose mokosi 347 mokiniai.

Archainiuose lietuvių mituose aitvaras yra dieviška būtybė, nešanti materialines gėrybes. Lobius aitvarai kai kuriems neša ir šiandien, tik jų turtai su sąskaitomis bankuose nesusiję. Tad ką žmogui duoda aitvarai?

Jie prisistato žmonėmis, mėgstančiais žiūrėti į dangų. Jie – tai aitvarų judėjimo aistruoliai, susibūrę į neoficialų klubą ir laisvalaikį leidžiantys meistraudami bei skraidindami įvairiaspalves vėjui paklūstančias konstrukcijas. Tokių, kaip jie, entuziastų bendruomenė pasaulyje sparčiai plečiasi, ir gausina ją toli gražu ne vaikai.

„Yra žmonių, kurie mėgsta žiūrėti į dangų, mėgsta kažką skraidinti. Mūsų amžiaus grupė visai nevaikiška. Visame pasaulyje aitvarų mėgėjai yra solidesnio amžiaus. Atvažiuoji į kokį tarptautinį festivalį, tai dalis žmonių ten yra išvis pensinio amžiaus. Suvažiuoja su didžiulėmis aitvarų kolekcijomis, daro kažkokius socialinius dalykus, važinėja po Indiją, Afriką, fotografuoja, daro teminius aitvarus“, – pasakoja „Lietuvos aitvarų judėjimo“ koordinatorė Giedrė Aleksandravičiūtė.

Aitvarų mėgėjai pasakoja, kad iš pradžių jie susižavėjo šių skraiduolių teikiamu laisvės pojūčiu ir polėkiu, tačiau vėliau aitvarai jiems patiems netikėtai atvėrė ir daug platesnį žemiškąjį pasaulį. Tokiu būdu aitvarai harmoningai įsiliejo į jau turėtų pomėgių sąrašą ir paskatino dar labiau gilintis į mėgstamas sritis.

„Netgi eidamas pajūriu susirasdavau celofaną, pagaliukų, rasdavau uodegą, pasidarydavau ir bėgdavau. Tai būdavo mano pirmieji aitvarai – su tais aitvarais aš, sakykime, bėgiodavau. Bet jie nebūdavo tokios konstrukcijos, kad galėtų skristi. O laikui bėgant, sutikau žmonių, kurie gerai nusimanė apie konstrukcijas, ir tada man atsivėrė, kad yra didžiulis to aitvaro plotas, kurį aš galiu dekoruoti ir išpaišyti“, – prisimena dailininkas, aitvarų kūrėjas Marius Abramavičius.

„Paskraidinęs aitvarą danguje, jautiesi kaip pats pabuvęs. O paskui dar domėjausi, internete žiūrėjau, kaip kiti žmonės fotografuoja iš aitvaro. Nusižiūrėjęs irgi pasigaminau tokį prietaisėlį. Tas labiausiai ir veža“, – sako „Lietuvos aitvarų judėjimo“ entuziastas Saulius Kvietka.

Jis, kaip ir dauguma aitvarų judėjimo entuziastų, visus savo aitvarus išpiešia ir apipavidalina pats. Labiausiai S. Kvietką domina baltiški motyvai, tad aitvarai dar labiau paskatino domėjimąsi savo krašto istorija, kultūra ir etninėmis tradicijomis.

Kita vertus, aitvarai padeda atsikratyti neigiamų emocijų, užmiršti rūpesčius ir pasitarnauja ugdant charakterį bei pažįstant pasaulį.

„Eini prieš vėją, laikai virvę, danguje tave kažkas tempia – turi stebėti visą aplinką, turi jausti, ką daro aitvaras, turi matyti, kur pats eini, ar su niekuo [aitvaras] nesusipainios. Toks pajautimas ne tik sociumo, bet visos erdvės, vėjo, žemės, kur vanduo, kur kokie paukščiai ar dar kas nors. Toks suvokimas visos tos koordinacijos – kas esi, kur esi, ką veiki“, – teigia G. Aleksandravičiūtė.

Daugelis yra girdėję, kad aitvarui prie uodegos pririšus lapelį su užrašytais norais ir iškėlus jį į dangų, svajonės išsipildo greičiau. O senolių išmintis byloja, kad aitvarai žmogui suneša turtus. Entuziastai tuo nė kiek neabejoja, tik šypsodamiesi prasitaria, kad jiems atsivėrę turtai su pinigais nesusiję.

„Toks smagumas, galėjimas pasidalinti, nustebinti, kažkaip pačiam nustebti, apsidžiaugti tuo. Žmonėms kažkoks toks lengvumas atsiranda“, – tikina M. Abramavičius.

„Žiūrėjimas vien tik į žemę, į kažkokią aplinką susiaurina ir požiūrį, ir mąstymą, ir visa kita. O kai palakstai kelias valandas ar bent kažkiek, na, prie jūros lakstyti nereikia, kai iškeli tą aitvarą, tas pasikėlimas aukštyn stipriai keičia. Linkiu pabandyti“, –  sako G. Aleksandravičiūtė.