„15min“ nurodo, kad šių asmenų buvusią partinę priklausomybę skelbia išnagrinėjusi „Lietuvos įtakingiausiųjų“ reitingo skirtingų visuomenės grupių pirmuosius dešimtukus.

Anot portalo, pagal dokumentus keturi iš jų į Komunistų partiją įstojo jau Atgimimo laikotarpiu: A. Avulis – 1988-ųjų rugpjūtį, R. Valiūnas – tų pačių metų gruodį. Žurnalistai R. Valatka ir R. Barysas priimti dar vėliau – 1989 metų liepą ir spalį.

Tuo metu A. Bumblauskas į Komunistų partiją įstojo 1984-ųjų lapkritį.

Pasak „15min“, R. Barysas kategoriškai neigė buvęs Komunistų partijos nariu, nors archyve yra saugoma byla, taip pat išlikę ir kiti susiję dokumentai, išskyrus įskaitos kortelę.

– 2022-ieji – labai šokiruojantys metai, nes tikriausiai niekas net juodžiausiame sapne negalėjo regėti karo Europoje. Kalbant istoriniu požiūriu, kokie, jūsų akimis, buvo praėjusieji?

– Mano kartoje baisesnių nėra, šie metai viską pralenkia. Galbūt 1990-ieji dar, kai vadavomės, bet nepalyginsi su 2022 m., nes Ukrainoje – karas. Tai karas mūsų darže. Kai kas sako, tai kodėl mes Sirija nesidomėjome. Vis tiek tai buvo toli. O dabar tai vyksta pas kaimynus. Ukraina – vos 700 km nuo Vilniaus. Karas vyksta namuose, šis karas ir vasario 24-oji įeis į pasaulio istoriją savo absurdiškumu, o gal neabsurdiškumu. O gal mūsų apskritai niekam nereikės, jeigu Ukraina pralaimės. Todėl man tas lietuvių bambėjimas kelia šypseną. Tuomet prisimenu Juozą Erlicką, kuris sako: „Pilnos parduotuvės pirkėjų, pilnos gatvės mašinų, o mes sakome, kad sunku gyventi“. Tai čia ne mūsiškiai perka, gal kažkokia spec operacija čia!? Ne! Na, o jei rimtai kalbant, tai Lietuva ilgai gyveno nelaisvėje, o kai esi nelaisvas, tai ir norisi ant visko bambėti. Čia yra savisaugos instinktas. Viliuosi, kad per tuos 30 metų pasikeitėme į geresnę pusę. Manau, mažiau lietuviai bamba, daugiau optimizmo.  

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Dabartinė LRT užsakymu atlikta apklausa rodo, kad absoliuti dauguma lietuvių nusiteikę pesimistiškai ir mano, kad šiais metais bus dar blogiau. Ar čia tiesiog genetiškai lietuviams būdinga, ar taip niurzgėti priverčia dabartinė situacija?

– Ta sociologinė apklausa man kažko nepasako iki galo. Jeigu turima omenyje, kad karas gali vesti prie prastesnės padėties, kad ekonominės sankcijos Rusijos, kaip matome, neveikia, kad rusai turi kad ir surūdijusių, bet labai daug raketų ir toliau taškysis, tuomet nesakyčiau, kad reikėtų ką nors smerkti dėl to pesimizmo. Taip, bus blogiau. Tad galbūt čia yra lietuvių atsargus realizmas, kad nėra ko džiūgauti, kai karas ant nosies. Jeigu šitaip interpretuosime tą apklausą, aš sutinku su tokiomis išvadomis. Lietuvių nacija nėra kvaila.

– Kiek kartų turi pasikeisti, kad pokyčių įvyktų tautos charakteryje. Ar mes niekada netapsime laimingiausia tauta, kaip, tarkim, suomiai ar danai?

Jeigu turima omenyje, kad karas gali vesti prie prastesnės padėties, nėra ko smerkti. Galbūt čia yra lietuvių atsargus realizmas.

– Jeigu atmestume į šalį karo faktorių, manau, kad per trisdešimt metų yra visa Lietuva pakilusi. Buvimas Europos Sąjungoje (ES), NATO suteikia visai kitą atmosferą. Mes turime 30 sąjungininkų, mes niekada taip negyvenome. Mane žavi, kad, pavyzdžiui, tokia nuostabi šalis, kaip Kanada, irgi yra mūsų sąjungininkas. ES pinigai išpuošė visą Lietuvą. Tai reiškia, kad visų europiečių pinigai padėjo pakilti Lietuvai. Šiuo požiūriu to bambėjimo turi būti vis mažiau ir mažiau. Viliuosi, kad taip ir bus.

– Jeigu nekalbėtume apie karą, kokie buvo, jūsų manymu, praėjusieji metai? Gal kažką praleidome, kažko nepastebėjome?

– Sunku pasakyti, nes Seimas daug visko „prifarširavo“. Na, man patiko, kad Trakai sugalvojo 700-etį vienais metais anksčiau nei Vilnius. Šaunuoliai. Pritariu. Iš tokių reikšmingesnių jeigu reikėtų išskirti, man buvo Adomo Mickevičiaus poezijos 200-etis. Vilnius, 1822 m., Zavadskio spaustuvė – man šios poezijos pasirodymas tolygus Gedimino laiškams. Apskritai, kai kūryba tampa miesto istorijos, miesto kultūros atmintiniu ženklu, labai sveikintina.

Netrukus kino teatrus pasieksiantis filmas, kaip teigė jo scenarijaus bendraautorius ir pagrindinis aktorius prof. Alfredas Bumblauskas, tapo tikru iššūkiu.

„Sunku kalbėti, kai salėje sėdi Tomas Venclova, apie Vilnių parašęs gražiausia, ką galima parašyti apie miestą. Man šis filmas tapo tikra avantiūra. Vilniaus istoriją, visus 700 metų, sutalpinti į vieną valandą – tikras iššūkis“, – sakė prof. A. Bumblauskas.

„Mes visi neabejojame, kad Vilniaus ateitis – šviesi, dabartis, akivaizdu, – įdomi. Beliko išsiaiškinti dėl praeities“, – prieš premjerą sveikindamas filmo kūrėjus juokavo Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Filmo prodiuseris Edmundas Jakilaitis pažymėjo, kad Vilnius – svarbus kiekvienam lietuviui. „Meras – iš Tauragės, filmo režisierius – iš Gargždų, profesorius – iš Telšių, gamybos vadovė – iš Kretingos, aš – iš Kauno. Ir visi švenčiame mūsų Vilniaus jubiliejų“, – šypsojosi jis.

„Į kino teatrus šiemet kviečiame jau antrai įdomiausiai istorijos pamokai. Įtaigiai ir įtraukiančiai sukurti filmai – puikus būdas daugiau sužinoti ir domėtis mūsų šalies praeitimi. Mokiniai noriai renkasi pamoką kino teatre, o mokytojams tai didelė pagalba sužadinant susidomėjimą istoriniais įvykiais“, – teigė prodiuseris.

700 Vilniaus istorijos metų įdomiausioje istorijos pamokoje. Charizmatiškasis istorikas prof. A. Bumblauskas lydi žiūrovus per septynias atkuriamosiomis istorinėmis scenomis papildytas filmo dalis – septynis Vilniaus šimtmečius. Profesorius padeda ne tik sužinoti apie svarbiausius Lietuvos sostines istorijos įvykius, bet ir suprasti jų reikšmę, prasmę bei domėtis įspūdinga ir įtraukiančia praeitimi verčiant vieną istorijos puslapį po kito.

Toliau kasmet sudaromame įtakingiausiųjų sąraše yra paramą Ukrainos kariams renkantis Jonas Ohmanas, kunigas Ričardas Doveika.

Į įtakingiausiųjų dešimtuką, anot apklaustų ekspertų, taip pat patenka Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, virusologas Saulius Čaplinskas, Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius ir kunigas Algirdas Toliatas.

Tuo tarpu atskirai atliktoje visuomenės apklausoje į įtakingiausiųjų trejetą pateko A. Bumblauskas, žurnalistas ir rašytojas Algimantas Čekuolis bei R. Doveika.

Toliau sąraše rikiuojasi L. Kojala, E. Jakilaitis, režisierius Oskaras Koršunovas, teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, operos solistė Asmik Grigorian, choreografė Andželika Cholina.

Ekspertų apklausą „Delfi“ užsakymu atliko žurnalas „Reitingai“, gegužės 17 – birželio 23 dienomis apklausęs 925 politikus, verslininkus, tarnautojus, žurnalistus, visuomenininkus ir žinomus žmones.

Visuomenės apklausą liepos 18–25 dienomis atliko rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“, apklausę 1013 žmonių nuo 18 iki 75-erių metų.

Lietuvos įtakingiausius žmones portalas renka aštuntus metus iš eilės.

Silpnas santykis su jūra

„Po Žalgirio mūšio Vytautas su Jogaila žadėjo dalintis Rytprūsius. Aplinkybės buvo tokios, kad lietuviai suprato, jog Vokiečių ordinui neįkirs. Kunigaikštis Vytautas Didysis Baltijos pajūrio atsisakė ir pajudėjo link Juodosios jūros“, – istorinius Lietuvos jūrinės politikos elementus prisiminė profesorius Alfredas Bumblauskas. Šiandien dar iki galo neatsakyta į klausimą, ar tikrai Vytautas Didysis buvo nujojęs iki Juodosios jūros. Apskritai, ar kontinentinės tautos kunigaikštį traukė jūra?

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė galėjo turėti galimybę gauti Prūsijos dalį su Klaipėda, bet tuo nebuvo pasinaudota.

„Jogaila jūrą pirmą kartą pamatė 1427 m. Palangoje. Tik per Jogailą mes turime Palangą, nes Vytautas norėjo ją atiduoti vokiečiams. Šiokį tokį santykį su jūra turėjo ir Mindaugas, Gediminas, Vytautas, Žygimantas Augustas, nekalbant apie Radvilas ir Chodkevičius. Galime prisiminti ir tai, kad XVII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė bandė sukurti Šventosios uostą“, – pastebėjo A.Bumblauskas.

Dar viena galimybė priartėti prie jūros buvo laikotarpis, kai kurta Abiejų Tautų sąjunga. Tuomet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė galėjo turėti galimybę gauti Prūsijos dalį su Klaipėda, bet tuo nebuvo pasinaudota.

Ar įvyks ekspedicija barku?

Negalima teigti, kad Lietuvoje nėra istorikų, kuriuos domintų Baltijos jūra, Klaipėda, jos senoji Mėmelio laikų istorija. Tokių istorikų yra Klaipėdoje, apie Mėmelio laikus, atskirus laikotarpius, periodus ar reiškinius detalios istorijos sudėliotos knygose, skambėjo įvairaus masto konferencijose.

Mažiau dėmesio Mėmelio laikų istorijai, Lietuvos sąsajoms su Baltijos jūra skiriama Vilniuje.

Siena: Klaipėdos kraštą ir Žemaitiją jungusi vieta Nemirsetos pajūryje / „Wiki.genealogy.net“ nuotr.

Kaip pavyzdys galėtų būti A.Bumblauskas.

Jis kartu su televizijos veidais ir studentais Kuršių marių žvejų valtimi kurėnu dalyvavo „Nacionalinėje ekspedicijoje“ Nemunu per Lietuvą nuo Kauno iki Klaipėdos. Jau pats faktas, kad ekspedicijoje vyko istorinės diskusijos, galbūt įtraukiant ir krašto laivybą, pagal „Būtovės slėpinių“ formatą, kur atskirose temose buvo dėstytojas ir jo oponentai.

Kita vertus, tokia kelionė ir kitos nacionalinės ekspedicijos primena tarsi kunigaikščių laikus, kai šie veržėsi į naujas žemes toli nuo Baltijos jūros. Nebuvo Lietuvos kultūroje glaudesnių sąsajų su jūra, nėra jų ir dabar istorikų ar televizijos veidų iš Vilniaus projektuose.

Šiandien dar iki galo neatsakyta į klausimą, ar tikrai Vytautas Didysis buvo nujojęs iki Juodosios jūros ir apskritai – ar kontinentinės tautos kunigaikštį traukė jūra?

Taip norėtųsi išgirsti žinią, kad pagal „Nacionalinės ekspedicijos“ projektą Klaipėdoje statomas Behrendto Pieperio laikų, kokių 1858 m., dvistiebiai brigas, škuna ar netgi tristiebis barkas, kuriais šių laikų garsūs žmonės pakartos XIX a. iš Klaipėdos (Mėmelio) į aplinkinius uostus vedusius pirklių laivų maršrutus.

Tais laikais didžiuotis iš tiesų buvo kuo. Vien B.Pieperis su savo pameistriais Klaipėdoje pastatė 144 burinius laivus, o tarp jų net 62 barkai. 1858 m. įsimintini tuo, kad balandžio 8 d. tuometinėje Klaipėdoje vyko didžiulė įspūdinga šventė – paminėtas B.Pieperio pastatyto 100-ojo laivo, kuris buvo tristiebis barkas, nuleidimas į vandenį.

Žemaitija ir vartai į jūrą

Neseniai į akiratį pakliuvo vienos Lietuvos televizijos 2018 m. laida, pavadinta „Istorijos laboratorija: kodėl Žemaitija yra jūrinė „valstybė?“.

Laidos kūrėjai pripažino, kad tai yra intelektualinė provokacija, nes Žemaitija nėra valstybė, o šio regiono geografija su jūra susijusi tik siaurame ruoželyje nuo Nemirsetos iki Latvijos sienos prie Būtingės ir tai su tam tikromis išlygomis, nes Būtingė tarsi ne Žemaitija.

Užtat į Palangą atvykęs žemaitis gali pasakyti: „čia mūsų žemės“.

Kūryba: Žemaitiją su jūra susiejanti knyga „Būtovės slėpiniai 3. Lietuvos vartai į jūrą“ / „If.vu.lt“ nuotr.

Nors daug kas mažiau išmanantis Lietuvos istoriją mano, kad ir Klaipėda yra Žemaitija. Profesorius A.Bumblauskas pripažįsta, kad Klaipėdos jokiu būdu negalima laikyti Žemaitija, nes tai išskirtinis kraštas – Mažoji Lietuva.

Kaip Žemaitija yra savotiškas Lietuvos kraštas su savo istorija ir kultūra, taip ir Klaipėdos kraštas yra išskirtinis. Anot A.Bumblausko, nedaug trūko, kad Žemaitija būtų tapusi Vokiečių ordino dalimi. Tai būtų galėję įvykti tuo atveju, jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų pralaimėjusi Žalgirio mūšį.

Tai ir kitos peripetijos pristatomos Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus knygoje „Būtovės slėpiniai 3. Lietuvos vartai į jūrą“. Knygos, kurios viršelis jūrinis, daugiau nei pusė skiriama Žemaitijos istorijai. Nors realiai Žemaitijos istorijoje beveik nebuvo laivų, buvo mažas lopinėlis jūros. Žemaičiai, kaip ir Lietuvos kunigaikščiai, nesiveržė prie Baltijos jūros, nors Mėmelio pilį jie puldinėjo.

Nepavyko Mėmelyje įsitvirtinti, nes intelektas buvo ne jūrinis. Lengviau buvo išsilaikyti prie Palangos pajūrio, nors vėlgi plyšelis prie jūros ne žemaičių nuopelnas. Kaip pastebėjo A. Bumblauskas, tai buvo Jogailos projektas.

Žemaičiams sparčiau kylantys pajūrio miestai, kaip Ryga, Karaliaučius arba pašonėje esantis Mėmelis atrodė grėsmingai. Jie jautėsi tarsi suspausti palyginti stiprių jėgų.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą “Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Vilniaus universiteto profesoriaus pamoka „Ką reikėtų žinoti apie Ukrainos istoriją?“ nuo 10 val. bus transliuojama „Youtube“ platformoje (adresu youtube.com/watch?v=QFVVImmF6HQ). Ją bus galima stebėti tiek tiesiogiai, tiek ir vėliau, peržiūrint įrašą.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia, kad pamoka bus skirta I-IV klasių moksleiviams, joje A. Bumblauskas kalbės apie svarbiausius šios šalies istorijos momentus, bendrą Lietuvos ir Ukrainos istorinį paveldą.

Taip tęsiamas pamokų ciklas, skirtas geriau susipažinti su Ukrainos istorija, Lietuvos ir Ukrainos ryšiais, dabartine šalies situacija bei iš to kylančiais iššūkiais, taip pat atsakyti į mokiniams ir mokytojams rūpimus klausimus.

Pasitelkus mokslininkus, pedagogus, nevyriausybines organizacijas, kariuomenės atstovus per nuotolines pamokas bus stengiamasi atskleisti kuo daugiau informacijos apie Ukrainą įvairaus amžiaus vaikams.

Ministerija skelbia, kad pamokos aprėps ne tik istorijos, krašto apsaugos, pilietiškumo, tautų tarpusavio santykius, bet ir psichologinius aspektus, pavyzdžiui, kaip kalbėtis apie karą su vaikais, koks turi būti mokyklos ir šeimos indėlis.

Rusijos kariuomenė vasario 24 dieną įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo karą, sukėlusį pasipiktinimą visame pasaulyje. Vakarų valstybės į invaziją atsakė griežtomis sankcijomis Rusijai ir visokeriopa, įskaitant karinę, paramą Ukrainai.

Renginio svečias – istorikas, televizijos laidų vedėjas, prof. dr. Alfredas Bumblauskas.

Vasario 16-oji – išskirtinė diena mūsų tautai ir valstybei. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba savo posėdyje paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.

„Minint šią datą, kalbėsiu apie tai, ką Vasario 16-oji davė Lietuvai. Tautos himnas, trispalvė, mokykla, kurioje dėstoma lietuvių kalba... Ar tai viskas, ką įgijome atkūrus nepriklausomos Lietuvos valstybę? Kodėl valstybė nežinojo, kaip elgtis Birželio 15-ąją? Galiausiai, kam reikėtų paminklo – A. Smetonai ar Smetonos Lietuvai?“ – klausia istorikas.

Paskaitos transliacija – bibliotekos feisbuko paskyroje @kmsvb, nuoroda – interneto svetainėje www.biblioteka.lt.

Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimą, valstybinės pensijos jiems bus mokamos nuo sausio 1 dienos.

Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, asmenys, kuriems skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, sulaukę pensinio amžiaus, turi teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.

Ši pensija šiuo metu siekia 234 eurus.

Ją skiria Vyriausybė pagal Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijos teikimą.

Pagal SADM teikimą valstybinės pensijos jiems būtų mokamos nuo sausio 1 dienos.

Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, asmenys, kuriems skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, sulaukę pensinio amžiaus, turi teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.

Ši pensija šiuo metu siekia 234 eurus.

Ją skiria Vyriausybė pagal Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijos teikimą.

N. Putinaitė teigia, kad racionali diskusija apie lietuvių ir baltarusių bendrą praeitį LDK užsimegs tik tuomet, kai istorinė atmintis nustos būti išnaudojama politiniams tikslams. Mokslininkė priduria, kad Vyčio negalime laikyti išskirtiniu Lietuvos simboliu dėl šio šaknų LDK istorijoje. Tuo metu A. Bumblauskas teigia, kad lietuviams reikėtų laikytis santūriai ir netrukdyti baltarusiams turėti Vytį.

N. Putinaitė Eltai teigė, kad diskusijų tiek apie Lietuvos, tiek apie Baltarusijos vaidmenį ir svarbą LDK ne tik nereikėtų vengti – jas, pasak mokslininkės, reikėtų skatinti. Anot docentės, ilgą laiką samprotavimai apie bendrą šalių praeitį patekdavo į Baltarusijos politinių manipuliacijų lauką, buvo siekiama savintis, o ne pripažinti bendrą LDK paveldą. Tačiau N. Putinaitė mano, kad, jei  Baltarusija taptų demokratine valstybe, diskusijos tarp Lietuvos ir Baltarusijos apie šalių identitetą taptų racionalios. O tokios, pabrėžia ji, diskusijos ir turi egzistuoti tarp demokratiškų valstybių.

Aš labai norėčiau, kad užsimegztų nepriklausoma nuo politikų lietuvių ir baltarusių diskusija, nes iki šiol ji buvo neįmanoma.

„Aš labai norėčiau, kad užsimegztų nepriklausoma nuo politikų lietuvių ir baltarusių diskusija, nes iki šiol ji buvo neįmanoma. Viena ar kita diskusija su Baltarusijos istorikais, jeigu ji viešesnė, neišvengiamai patekdavo į Baltarusišką politinių manipuliacijų žaidimų lauką, išskiriant ir savinantis bendrą paveldą. Tam tikrais periodais buvo mėginama ant baltarusiškosios Pahonios (Baltarusijoje taip vadinamas baltas raitelis raudoname fone – ELTA) statyti savo baltarusišką išskirtinumą, ir kai kuriuose sluoksniuose tai iki šiol vyksta. Taip nutinka, kai atminties politika tampa tiesiog politika, kai politikai atmintį naudoja savo dabarties politikos tikslams. Jeigu nuo tų simbolių politikai atsitraukia ir jais nemanipuliuoja, tuomet diskusijos, vykstančios visuomenėje, tarp istorikų, yra normalios. Jos ir turi būti. Jeigu jau taip įvyktų, kad Baltarusijoje atsirastų demokratija, ko ir siekia opozicija, tai demokratija ir reikštų, kad politikų pastanga manipuliuoti istorine atmintimi sumažėtų“, – kalbėjo N. Putinaitė.

TSPMI dėstytoja taip pat priduria, kad LDK buvo multinacionalinė valstybė, tad lygiai kaip negalime teigti, kad LDK buvo tik Lietuva, taip ir Vyčio, pasak jos, savintis neturėtume.

„Mes matome Vytį kaip tam tikrą LDK simbolį, bet net patys radikaliausi mūsų nacionalistai turbūt nesakytų, kad LDK yra tik Lietuvos. Ir mes negalėtume sakyti, kad Vytis yra mūsų išskirtinis simbolis, jeigu tai yra LDK. Ir mūsų lietuviškuose pasakojimuose apie praeitį LDK taip sunkiai prigijo, nes vis dėlto turėjome labai stiprų etnonacionalistinį diskursą. Ir visi puikiai mato, kad LDK tikrai nėra etnonacionalistinė, ji yra multinacionalistinė, ir Vytyje slypi tas multinacionalumas. Galbūt, jei baltarusiai priimtų jį kaip savo valstybės simbolį, tas Vyčio multinacionalumas išryškėtų“, – teigė ji.

Kalbėdama apie tautinę tapatybę, N. Putinaitė pažymi, kad bendra šalių praeitis ir bendri protėviai nereiškia valstybių tapatumo, ir net naudodamos tuos pačius valstybinius simbolius tautos jiems suteikia skirtingą prasmę. Taigi istorijos ir simbolių dalinimasis su kaimyninėmis tautomis ne tik nesumenkina šalių identiteto, bet jį dar labiau išryškina, teigia ji.

„Jeigu mes kalbame apie demokratines valstybes, apskritai apie valstybes, kurios nėra priešiškos kitų valstybių atžvilgiu, tai panašūs simboliai kaip tik gali būti tam tikri tiltai tarp šalių. Tokie simboliai rodo du dalykus: pirma, jie rodo, kad mes turime bendrus protėvius. Kalbant apie tautinę tapatybę, ypač Europoje, dažnai pasitaiko, kad šalys turi tuos pačius protėvius. Paprasčiausiai turime tai pripažinti. Ir tai kaip tik matyčiau kaip jungiamąją, o ne skaldomąją grandį, nes tai visiškai nereiškia, kad mes esame tie patys. Tai veikiau yra mūsų bendrumo išraiška. Visų antra, ir mes, ir baltarusiai į tą simbolį, tarkime į Vytį, įdedame visai kitas prasmes. Jeigu iš nė vienos pusės nekils noras kažkaip diskredituoti (bendrą praeitį – ELTA) ir pradėti karus dėl jos, tai kaip tik tas tautų skirtingumas gali išryškėti“, – kalbėjo N. Putinaitė.

Baltarusiai – antroji LDK tauta

A. Bumblauskas teigia, kad lietuviai kartais linkę pamiršti, jog baltarusiai buvo antroji tauta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos branduolys. Jis primena, kad baltarusiai LDK istorijoje buvo itin svarbūs dėl savo raštijos, kuri dominavo kunigaikštystėje. 

Baltarusija yra labai svarbi LDK dalis, ir kartais lietuviai šiek tiek neatsakingai pradeda sakyt, kad raštija, kuri dominavo senojoje Lietuvos valstybėje, neturi nieko bendra su baltarusiais.

„Lietuviai visada manys, kad dominuojantis elementas LDK buvo lietuviai, ir turbūt teisinga bus taip pasakyti, bet per raštines baltarusiai tapo antra nacija LDK, valstybės branduoliu. Baltarusija yra labai svarbi LDK dalis, ir kartais lietuviai šiek tiek neatsakingai pradeda sakyt, kad raštija, kuri dominavo senojoje Lietuvos valstybėje, neturi nieko bendra su baltarusiais. Tačiau kaip gali neturėti nieko bendro?  Juk tai yra šiandieninių baltarusių protėvių kalba. Mes galime pavadinti ją senąja baltarusių ar gudų kalba, kaip kartais yra sakoma, kadangi tų laikų ukrainiečių protėvių ir baltarusių protėvių kalba buvo neišsidiferencijavusi. Mes bet kuriuo atveju turime pripažinti, kad LDK raštijoje žymiai mažesnį vaidmenį vaidina lotynų kalba, dar mažesnį – lietuvių kalba, o dominuojanti yra tų baltarusių protėvių kalba“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Panašūs valstybiniai simboliai Europoje – įprastas reiškinys

Prisimindama šalis, kurios taip pat dalintųsi istorija ir valstybiniais simboliais, N. Putinaitė mini Skandinavijos valstybes, kurių vėliavose dominuoja kryžius. Ji priduria, kad apskritai nėra neįprasta, jog šalys turėtų panašius valstybinius simbolius.

Tuo metu A. Bumblauskas pateikia Vengrijos ir Slovakijos pavyzdį: abiejų šalių herbuose matyti Švento Stepono kryžius. Istorikas primena, kad kaip ir Baltarusija su Lietuva, taip ir Vengrija su Slovakija susiformavo iširus didesniam valstybiniam vienetui, tad šiuo atveju galima brėžti gana artimą analogiją. Negana to, A. Bumblauskas priduria, kad tapatūs valstybių simboliai vargiai taptų konfliktų priežastimi, o didesnių problemų galėtų sukelti valstybių teritorijų klausimas: kaip iki pat šiol tarp slovakų ir vengrų kyla nesutarimų dėl šiandieninės Slovakijos sostinės Bratislavos, kadaise priklausiusios Vengrijai, taip ir tarp lietuvių ir baltarusių, tikėtina, galėtų kilti nesutarimai dėl Vilniaus. Visgi istorikas teigia, kad racionalūs balsai Baltarusijos opozicijoje turėtų nusverti nacionalizmą ir lietuviams nereikėtų trukdyti baltarusiams pozicionuoti save kaip LDK elementą.

„Jau 1919 metais Baltarusijos kai kurie veikėjai manė, kad Vilnius yra baltarusių miestas. Simboliai – tik vaikų darželis. O problematikos lygiu yra teritoriniai dalykai. Ir čia yra Vilniaus klausimas. Bet aš tikiu, kad iki to bus neprieita, nes Baltarusijos opozicijoje, manau, nusvers racionalūs balsai. Tas nacionalizmas turėtų nueiti į šoną. Šiuo atveju lietuviams reikėtų laikytis labai santūriai ir netrukdyt baltarusiams turėt ir Vytį, ir bandyt pozicionuot save kaip LDK elementą jų tapatybei pripažint. Mes turime dalintis savo istorija, LDK istorija su Baltarusija“, – teigė A. Bumblauskas.