Norint istoriškai pasverti Ž. Širako asmenybės reikšmę Lietuvai, būtina nors trumpai žvilgtelėti į Lietuvos – Prancūzijos santykių istoriją XX a. pirmoje pusėje, kada Lietuvos – Prancūzijos santykiai klostėsi gana palankiai. Nors Paryžius tuomet ne iškart patikėjo lietuvių galimybėmis sukurti ir išlaikyti nepriklausomą valstybę, tačiau maždaug nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios šalių santykiai aiškiai progresavo. Buvo plėtojamas karinis, politinis, kultūrinis ir finansinis bendradarbiavimas.

Lietuvos geopolitinis pasitikėjimas Prancūzija, kaip didžiąja Europos galia buvo toks stiprus, kad Europoje ir pasaulyje vis labiau ryškėjant globaliai tarptautinei krizei, Lietuvos vyriausybė greta JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos bei Šveicarijos, didelę dalį savo aukso atsargų deponavo būtent Prancūzijoje.

Nuo 1932 rudens iki 1936 m. pavasario Lietuvos Bankas per keliolika kartų Prancūzijos Banke (Banque de France) deponavo net 182 aukso luitus, kurių grynasis svoris buvo beveik 2.247 kg. Bendrai paėmus, visi Lietuvos Respublikos aukso rezervai deponuoti užsienyje sovietinės okupacijos išvakarėse sudarė apie 8,637 kg. gryno svorio.

1938 m. kovą Lietuvai gavus pirmą užsienio valstybės ultimatumą, kuris kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui, Vyriausybė ėmėsi papildomų juridinių priemonių, kad eventualios okupacijos atveju šalies aukso rezervai nepakliūtų į priešų rankas. Taip 1938 m. balandžio gale Lietuvos Bankas ženkliai apribojo Banko akredituotus parašus. T.y iki minimumo sumažino asmenų skaičių galinčių valstybės vardu disponuoti šalies aukso rezervais užsienyje. Šio sprendimo istorinė svarba išryškėjo po 1940 m. vasaros, kada iš pradžių Lietuvą okupavo-aneksavo ir jos aukso rezervus užsimojo užvaldyti Sovietų Sąjunga, vėliau – Vokietija, o po to vėl ta pati SSSR.

Ir čia svarbu pabrėžti, jog šioje kritinėje situacijoje skirtingos valstybės elgėsi skirtingai. Lengviausiai ir greičiausiai Lietuvos auksą Maskvai atidavė neutralioji Švedija. Jungtinė Karalystė sovietams priešinosi iki 1968 m. pradžios, kada 1968 m. sausio 5 d. ji su SSSR pasirašė bilaterinę sutartį dėl tarpusavio finansinių atsiskaitymų. Pagal ją Jungtinė Karalystė Baltijos valstybių (taigi ir Lietuvos) aukso bei užsienio valiutos rezervus panaudojo savo atsiskaitymams su SSSR už Baltijos valstybių prieškarines skolas britų įmonėms, įstaigoms bei piliečiams, o rezervų likutį – 500 000 svarų sterlingų tiesiog pervedė SSSR Gosbankui.

JAV Federalinių Rezervų Banke Lietuvos Banko deponuoto aukso rezervo ir dolerių indėlio sovietai nepasiekė. Nors stengėsi labai, Vašingtonas Maskvos prašymų ir reikalavimų netenkino. Tačiau Lietuvos diplomatinės tarnybos pageidavimu ir sprendimu, šis aukso rezervas sovietinės aneksijos metais buvo naudojamas Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje poreikiams. Pirmiausia, Lietuvos Pasiuntinybei ir jos aparatui Vašingtone, o iš dalies ir Pasiuntinybei prie Vatikano (Romoje) išlaikyti. Taip rezervas seko natūraliai ir iki 1990 m. Kovo 11 iš esmės visas sunaudotas.

Nepasiekė SSSR diplomatijos rankos ir Lietuvos aukso saugoto neutralioje Šveicarijoje. Taigi artėjant istorinei 1990 m. Kovo 11-ąjai, Lietuvos aukso rezervai liko nepaliesti tik Šveicarijoje Tarptautinių atsiskaitymų Banke (Bank for International Settlements) ir Prancūzijoje (Prancūzijos Banke).

Sudėtingai Lietuvos aukso rezervo istorija klostėsi Prancūzijoje. Viena vertus, Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzija kaip ir Lietuva buvo okupuota. Tiesa, okupuota ne visa jos teritorija, o tik dalis. Likusioje teritorijoje su sostine Višy veikė pronacinis A. Peteno režimas. Kita vertus, generolo Šarlio de Golio vadovaujamas antinacinis pasipriešinimas veikė kaip britų-amerikiečių-sovietų koalicijos sąjungininkas.

Nepaisant tokių aplinkybių Prancūzija atsakingai žvelgė į tarptautinę teisę ir prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus.1940-ųjų gegužę–birželį vykstant Trečiojo Reicho karinei kampanijai prieš Prancūziją, Prancūzijos Bankas ir vyriausybė pasirūpino, kad šalyje esantys aukso rezervai, tame tarpe ir užsienio šalių (Lietuvos) depozitai, iš šalies slapta būtų evakuoti į saugesnes užjūrių kolonijas arba užsienio valstybes. Todėl Prancūzijoje saugotas Lietuvos auksas 1940 m. birželį nepateko į nacių rankas.

Po pirmos nesėkmės Trečiasis Reichas rankų nenuleido ir dar kartą Lietuvos aukso rezervus Prancūzijoje bandė užvaldyti 1941 m. birželio pabaigoje, kada Prancūzijos Bankas gavo „atsikūrusio Lietuvos Banko“ raštą su Lietuvos Laikinosios Vyriausybės lydraščiu, kur buvo reikalaujama „atsikūrusiai Lietuvai“ grąžinti Prancūzijoje saugomą jos auksą. Tačiau Prancūzijos Bankas nepasidavė ir dabar. Atsakymas Berlynui buvo lakoniškas, bet aiškus: kadangi Lietuva yra okupuota svetimos jėgos, todėl jos „atsikūrusių“ institucijų pageidavimai negali būti traktuojami kaip Lietuvos Respublikos ir Lietuvos „centrinio banko laisvos valios išraiška“.

Žymiai intensyviau ir ilgiau užvaldyti Lietuvos aukso rezervą Prancūzijoje bandė Maskva. Prancūzijai patikėtą Lietuvos auksą sovietai bandė pasisavinti keliskart: 1940 m. vasarą–rudenį; 1945 m. gale –1946 m.; 1948 m.; 1968 m.; 1971–1973 m. ir 1977–1987 m. Nesigilindami į visas šias be abejo įdomias ir sudėtingas detales bei peripetijas, tik pažymėsime, kad Lietuvos nacionalinio turto Prancūzijoje saugojimo byloje, be kitų, ir pirmiausia Prancūzijos Banko valdytojo Žako d'Larosjer (Jacques de Larosière), ženklų vaidmenį suvaidimo ir ilgametis Paryžiaus meras, dukart premjeras bei Penktosios Respublikos prezidentas Žakas Širakas. Būtent Ž. Širako vadovaujamai vyriausybei 1986–1988 m. paskutinįsyk teko vesti gana sudėtingas derybas su jau Perestroikos architekto Michailo Gorbačiovo vadovaujama SSSR dėl Lietuvos aukso rezervo likimo.

Kremlius tuomet tarsi lyg ir nujausdamas artėjantį sovietinės imperijos galą, labai kibiai vedė derybas, energingai atakavo ir bandė užvaldyti Lietuvos auksą. Kaip precedentą ir kompromiso pavyzdį sovietų diplomatai pirštu rodė į 1968 m. sausio 5 d. SSSR–Jungtinės Karalystės susitarimą. O kovoti išties buvo dėl ko: skaičiuojant 1985–1986 m. pasaulinėmis aukso kainomis, Lietuvos aukso rezervo deponuoto Prancūzijos Banke (2,246 kg. gryno svorio) vertė buvo maždaug apie 23,5 mln. JAV dolerių arba apie 202–205 mln. Prancūzijos frankų.

Tačiau premjero Ž. Širako vadovaujama prancūzų Vyriausybė atsilaikė. Atmetant sovietų pretenzijas prancūzai iš esmės rėmėsi trim argumentais: a) kad Lietuvos Respublika de facto yra svetimos jėgos okupuota/aneksuota ir laisva valia nedisponuoja; b) jog SSSR Gosbanko pareškimai ir reiškiama pozicija Lietuvai imperatyvios galios neturi; c) jog Prancūzijos vyriausybė oficialiai niekada nėra pripažinusi Lietuvos Respublikos inkorporavimo į SSSR teisėtumo. Žinia, kad spaudžiami SSSR spaudimo prancūzai nepalūžtų pastangas dėjo ir pati lietuvių egzilinė diplomatija. Pirmiausia, jos šefas Stasys Antanas Bačkis ir neformalus Lietuvos atstovas Paryžiuje, profesorius Jurgis Baltrušaitis (jaunesnys) turėjęs puikių ryšių Quai d'Orsy rūmuose ir Paryžiaus diplomatiniame korpuse

Žako Širako vardą tenka minėti kalbant ne tik apie sėkmingai išsaugotą Lietuvos auksą, bet ir apie Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pastato išsaugojimą nuo sugriovimo. Klausimas tapo aktualus, kada 1979 m. SSSR Ambasada Paryžiuje savo iniciatyva, pasinaudojusi tam tikrų valdininkų atsainumu ar išsiblaškymu bei pažeisdama Prancūzijoje galiojančius statybų įstatymus, nugriovė Estijos Pasiuntinybės namus įsikūrusius adresu 4, rue du Général Appert, Paris 16éme, o jų vietoje savo reikmėms ėmėsi statyti visai kitą pastatą.

„Susitvarkiusi" su estų pasiuntinybe sovietinė diplomatija ilgai nedelsdama atsigręžė ir į Lietuvos Pasiuntinybės rūmus Paryžiuje įsikūrusius adresu 14, place Malesherbes, Paris 17éme. Šį pastatą tarpukario metais buvo suradęs ir nupirkęs pats Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas. Pastatas buvo gerame Paryžiaus rajone, gana išvaizdus. P.Klimo rūpesčiu ant rūmų fasado buvo sukurtas Lietuvos herbo „Vyčio“ bareljefas. Kadangi kai rūmai buvo perkami Lietuvos valstybė dar tik stojosi ant kojų, o pasaulyje siautė ir didžioji depresija, tai rūmai buvo nupirkti išsimokėtinai. Panašu, kad rūmų „rekonstrukciją" tuomet skatino ne tiek praktiniai dalykai, kiek ideologiniai: ypač ant jų fasado besipuikuojantis „Vytis“.

Rūpintis rūmų „rekonstrukcija" (de facto – nugriovimu) sovietinė diplomatija pradėjo dar tuo metu, kai Ž. Širakas dirbo Paryžiaus meru ir su pertraukomis tuos žygius praktiškai tęsė iki XX a. devinto dešimtmečio vidurio, kai Ž. Širakas antrąkart tapo Prancūzijos premjeru. Tačiau nesėkmingai. Bendromis Ž. Širako, lietuvių egzilinės diplomatijos ir prancūzų politikos aktyvistų pastangomis (jau minėto P. Klimo jaunesniojo, jo žmonos Žibos Klimienės, Paryžiaus Tarybos deputato centristo Žoržo Mesmino (Georges Mesmin'o, etc) rūmai liko išsaugoti ir su lietuvišku „Vyčiu“ ant fasado Paryžiuje tebestovi iki šios dienos.

Tiesa, nuo 1940 m. birželio pabaigos juose šeimininkauja Maskva. Tačiau išsaugoti rūmai su ant fasado besipuikuojančiu „Vyčiu“ net ir XXI a. pradžioje liudija kas, kaip, kada ir už kokius pinigus iš tiesų juos įsigijo ir kas yra tikrasis jų šeimininkas. Kitaip tariant, net ir Maskvos užimti rūmai liudija savo istorinį-emocinį ryšį su Lietuva,jos istorija. O šiame liudijime matome ir ilgamečio Paryžiaus mero, dukart premjero ir dukart prezidento Žako Širako politinę valią ir testamentą.

Šiame kontekste, regis, visiškai suprantama tampa ir tai, jog po po 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. pučo Maskvoje, būtent Prancūzija iš visų didžiųjų valstybių pirmoji de jure pripažino Kovo 11 Lietuvą ir į Vilnių su oficialiu vizitu atsiuntė savo užsienio reikalų ministrą. Tų pačių metų rudenį Vilnių pasiekė ir daugiau nei pusšimtį metų prancūzų akylai saugotas lietuvių auksas.

Auksas, kurio išsaugojimo sagoje yra prancūzų prezidento Žako Širako pavardė.

„Šiuolaikinė Lietuva išlieka turbūt visoje Europoje unikali, nes savo sostinėje neturi deramo atminties įvertinimo pirmajam prezidentui ir paminklo nežinomam kariui, prie kurio galėtų atiduoti pagarbą užsienio valstybių prezidentai. Tai yra du tiesiogiai susiję momentai, kurie visam pasauliui liudytų, kad čia buvo, yra ir bus mūsų sostinė“, – BNS sakė istorikas Algimantas Kasparavičius.

Pasak istoriko, A. Smetona yra viena svarbiausių praėjusio amžiaus pirmos pusės Lietuvos politinių figūrų, be kurios greičiausiai nebūtų įsivaizduojamas ir valstybingumo atkūrimas 1990-aisiais.

„Be jokios abejonės tai yra viena žymiausių XX amžiaus pirmos pusės lietuvių politinių figūrų. Tai žmogus, kuris formavo lietuvių politinę tautą, daug prisidėjo kuriant politinę filosofiją, taip pat ir tobulinant lietuvių kalbą“, – teigė istorikas.

Tai žmogus, kuris formavo lietuvių politinę tautą, daug prisidėjo kuriant politinę filosofiją, taip pat ir tobulinant lietuvių kalbą.

A. Kasparavičius teigia, kad iki šiol dar pilna sovietmečiu projektuoto požiūrio apie A. Smetoną.

„Tie politiniai štampai, tos politinės dėmės, kuriomis buvo aptaškytas A. Smetona ir paskui buvo drabstomas sovietinėje istoriografijoje iki pat turbūt 1988 metų, neliko be pasekmių ir ženkliai daliai visuomenės tai įsigėrė“, – sakė A. Kasparavičius.

Jo manymu, visuomenė pamažu bręsta ir A. Smetonos politinės veiklos vertinimas vis labiau subalansuotas bei brandus.

„Šiandien mes artėjame prie tam tikro didesnio sutarimo, kad vis dėlto tai yra labai iškili asmenybė ir labai reikšminga asmenybė. Praktiškai modernus lietuviškas valstybingumas iš esmės yra nesuvokiamas be A. Smetonos politinės veiklos“, – teigė istorikas.

A. Smetonos gimtinėje, Užugirio dvare, atidengiamas paminklas pirmajam prezidentui – vienas iš nedaugelio Lietuvoje. Paminklas A. Smetonai stūkso ir istorinės prezidentūros kiemelyje, Kaune.

2019-uosius Seimas yra paskelbęs A. Smetonos metais.

Mokslo, meno, kultūros, politikos atstovus vienijanti asociacija „Mūsų tautos atmintis“ pernai kreipėsi į šalies ir Vilniaus vadovus, kad sostinėje būtų pastatytas paminklas A. Smetonai, tačiau jokio sprendimo šiuo klausimu nėra.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.

Lietuvoje kartais prieštaringai vertinamas jo atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.

Jo teigimu, popiežius yra puikiai informuotas apie Lietuvos istorinę sąmonę ir jos jautriausius plotus.

„Kalbant apie XXI amžiaus pradžią, Lietuvos visuomenės atskirus segmentus, suvokiame, kad tiems, kurie išgyveno sovietinę okupaciją, tai yra labai jautri tema. Šventajam Tėvui tai yra akivaizdu, tokiu būdu jis nusilenkia ir atiduoda pagarbą tos visuomenės atminčiai“,– BNS sekmadienį sakė A. Kasparavičius.

„Šventasis Tėvas taip pat jautė pareigą ir garbę priklaupti ir nulenkti galvą prieš tuos šimtus tūkstančių Holokausto metais išžudytų vaikų, vyrų ir moterų. Tai signalas, kad visuomenė turi matyti save bendrame kontekste, turime gerbti vieni kitų istorines atmintis“, – pridūrė jis.

Popiežius sovietų ir nacių aukas pagerbė savo kalbose Kaune ir Vilniuje, o sostinėje sekmadienio popietę apsilankys Vilniaus gete ir buvusiame KGB kalėjime įrengtame muziejuje.

Popiežiaus apsilankymas, pasak istoriko, primins Lietuvai ir Europai apie tas netektis bei kainą, kurią sumokėjo dvasininkija Lietuvos kelyje į laisvę.

A. Kasparavičiaus teigimu, svarbiausia Popiežiaus Pranciškaus vizito žinia – suprasti kito skausmą, įsijausti į jį, nes XXI amžiuje pasaulis gyvena visuotinio susvetimėjimo eroje.

„Nebeturime empatijos jausmo, nes žiūrėdami žinias kasdien matome kraują, sprogimus, teroro aktus. Šiuo atveju, Popiežiaus prisilietimas prie tų aukų mums dar kartą pasako, kad visą tai yra gyva, vyksta ne TV ekranuose, ir mes turime išlikto to gyvojo pasaulio dalimi“,– sakė A. Kasparavičius.

Kai šių metų pradžioje buvo paskelbti gyventojų ir istorikų apklausos rezultatai – Lietuvos valstybingumui per paskutinį šimtmetį labiausiai nusipelnė tautinio atgimimo tėvas Jonas Basanavičius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir tarpukario prezidentas Antanas Smetona, kai kas nustebo: "Tai tas Smetona, kuris, pasiraitojęs kelnes, 1940 m. bėgo iš Lietuvos?!"

Priminsime, kad A.Smetoną į šimtmečio asmenybių sąrašą įtraukė septyniolika iš 30-ies istorikų ir 31,3 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Vadinasi, dar sunkiai vaduojamės iš 50 metų sovietų intensyviai į mūsų sąmonę bruktų mitų ir dezinformacijos apie A.Smetoną – gabiausią nacionalinio lietuviško valstybingumo idėjos tėvo Jono Basanavičiaus mokinį.

– A.Smetona klojo ir tvirtino nacionalinio valstybingumo pamatus. Jis suformavo modernaus lietuvio ryšį su nacionaline valstybe, tapo šiandienės Lietuvos teritorinio vientisumo autoriumi, tačiau sostinėje paminklo jam, signatarui, keturiskart Lietuvos prezidentui, iki šiol nėra. Kodėl?

– Taip, Vilnius yra bene vienintelė sostinė visoje senojoje Europoje, kurioje nėra paminklo pirmajam nacionalinės demokratinės valstybės prezidentui, nacionalinio tapatumo kūrėjui. O juk būtent A.Smetona atkakliai puoselėjo gimtąją kalbą, nacionalinę istoriją ir istorinės atminties kultūrą, o tai yra svarbiausi nacionalinio tapatumo išsaugojimo instrumentai. Jie itin aktualūs tapo XXI a. pradžioje į globalizmą palinkusiame pasaulyje ir unifikaciją propaguojančioje ES.

Šiandien Lietuva sumaniai, bet užtikrintai stumiama globalizacijos keliu. Todėl tautinės tapatybės, nacionalinio identiteto, kartu ir Lietuvos – kaip tautos bei valstybės – išsaugojimo klausimai daugeliui tapo fundamentalūs. Nekreipdami dėmesio į tai tiesiog ištirpsime globalaus pasaulio erdvėse. Tokiame diskurse ypatingą svarbą įgyja būtent Pirmoji Lietuvos Respublika ir svarbiausi jos kūrėjai. Aš jau girdžiu man prieštaraujančius unifikuoto globalizmo šalininkus, tačiau nacionalinės tapatybės atpažinimo, jos verifikavimo diskurse A.Smetona iškyla kaip kertinė figūra, kurios bijo Vilniaus politikai, jiems ta figūra nepatinka. Antraip paminklas pirmajam Lietuvos prezidentui A.Smetonai šalies sostinėje būtų iškilęs dar prieš gerą dvidešimtmetį.

– Kaune jau dešimt metų stovi A.Smetonos skulptūra. Matyt, laikinojoje sostinėje smetoniškasis nacionalizmas turėjo ir turi stipresnes šaknis?

– Būtent. A.Smetona yra žmogus, kuris daugiausia rūpinosi nacionalinio valstybingumo – lietuviško nacionalizmo – ideologiniais pamatais, įtvirtino lietuvio kultūrinį ir ypač politinį įsipareigojimą nacionalinei valstybei. Būtent smetoniškasis nacionalizmas sukūrė Kaune kondensuotą išsilavinusių, vakarietiškai mąstančių valstybininkų luomą, kurio vėliau visą sovietmetį baiminosi sovietų valdžia.

Būtent smetoniškasis nacionalizmas sukūrė Kaune kondensuotą išsilavinusių, vakarietiškai mąstančių valstybininkų luomą, kurio vėliau visą sovietmetį baiminosi sovietų valdžia.

Laikinoji sostinė turėjo ir turi itin stiprią politinę ir sveiko nacionalizmo charizmą.

– Teigiama, kad A.Smetona nuolaidžiavo 1915 m. Vilnių okupavusiai kaizerinei Vokietijai, nenorėjo atsisakyti 1917 m. gruodžio 11-osios deklaracijos, priešinosi Vasario 16-osios akto pasirašymui.

– Šie istoriniai mitai dažniausiai grindžiami keliais tendencingai pateikiamais ar net tendencingai iškreipiamais faktais, o kai kada – ir dėl politinio bei juridinio analfabetizmo. Taip, A.Smetona drauge su kitais 20 Tarybos narių 1917 m. gruodžio 11-ąją pasirašė pirmąją lietuviško valstybingumo atkūrimo deklaraciją, kurios antroji pastraipa išties numatė glaudžią Lietuvos sąjungą su kaizerine Vokietija. Tiesa ir tai, kad A.Smetona tikrai neskubėjo atsisakyti Gruodžio 11-osios deklaracijos ir pasirašyti Vasario 16-osios akto – tam jis turėjo labai rimtų motyvų.

Viena vertus, A.Smetona buvo žodžio žmogus. Jis buvo davęs žodį vokiečiams laikytis Gruodžio 11-osios deklaracijos ir žodį tesėjo, nes manė, kad tik taip gali būti įgyjamas tarpusavio pasitikėjimas. Todėl istoriniame Vasario 16-osios posėdyje A.Smetona pasitraukė iš Tarybos pirmininko pozicijos – istoriniam  posėdžiui de jure pirmininkavo amžiumi Taryboje vyriausias J.Basanavičius, nors viskas iš esmės vyko pagal nuolatinio Tarybos pirmininko A.Smetonos, tos pačios dienos pavakarę vėl perrinkto Tarybos pirmininku, parengtą scenarijų. Tai rodo, kad A.Smetonos taktika ir strategija Tarybos daugumai buvo suprantama ir ji jai pritarė.

Kita vertus, A.Smetona buvo politikas teisininkas – 1917 m.  gruodžio 11-osios deklaracija ne tik ištraukė Lietuvą iš rusiškojo suvereniteto, bet kartu užbraukė pasilikimo atgimstančioje Lenkijoje ilgaamžę paradigmą. Tie du Gruodžio 11-osios deklaracijos momentai buvo tiesiog revoliucija to meto veikiančioje tarptautinėje teisėje. A.Smetona tai puikiai suprato.

Beje, Vasario 16-osios deklaracija iš esmės netgi nepanaikino Gruodžio 11-osios dokumente minimų keturių konvencijų su Vokietija, bet tik pasakė, kad jas dar turės patvirtinti arba atmesti Steigiamasis Seimas. Būtent taip 1918 m. kovą A.Smetona aiškino situaciją vokiečiams Vilniuje ir Berlyne.

Provokiško veikėjo etiketę A.Smetona pelnė dar ir dėl savo, kaip Lietuvoje likusios dalies Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti pirmininko, veiklos. Mat nuo pat kaizerinės Vokietijos okupacijos pradžios Vilnius ir Kaunas faktiškai gyveno pusbadžiu. Ir, esant tokiai situacijai, A.Smetona užmezgė su vokiečių okupacine administracija gan glaudžius dalykinius,  vėliau – ir politinius ryšius, o tai leido jam ieškoti ir rasti būdų, kaip palengvinti Lietuvos gyventojams vokiečių okupacijos naštą.

– Po 1918 m. lapkričio 11-osios, kai jau buvo suformuota pirmoji Vyriausybė, gruodžio pabaigoje prie Lietuvos su vadinamosios pasaulinės revoliucijos vėliava artėjo Raudonoji Armija, o A.Smetona, išsiuntęs savo šeimą į Šveicariją, kartu su finansų ministru Martynu Yču išvyko Skandinavijos ir Vokietijos kryptimi. Pabėgo, kaip įprasta teigti?

– Priminsiu, kad jiedu išvyko įkandin premjero ir užsienio reikalų ministro prof. Augustino Voldemaro, kurį Taryba gruodžio 18 d. pati įgaliojo vykti į Paryžiaus taikos konferenciją ginti Lietuvos valstybingumo bylos.

Dėl A.Smetonos pabėgimo – šį mitą paneigia du momentai. Vos išvykę minėti valstybės vyrai per kelias dienas sugebėjo Lietuvai išsiderėti iš Vokietijos 100 mln. ostmarkių paskolą, kuri ne tik tapo besikuriančios valstybės ekonominiu pamatu, bet ir sudarė sąlygas kurti lietuvišką kariuomenę kovai prieš bolševikus. Beje, vokiečiai sutiko duoti paskolą Lietuvai tik su A.Smetonos parašu. Ši paskola buvo itin reikšminga Lietuvos valstybingumui išlikti 1919 m. pradžioje. Būtent iš tos paskolos Mykolo Sleževičiaus vyriausybė galėjo pirkti ginklus ir mokėti algas vokiečių savanoriams, kovojantiems su bolševikais.

A.Smetonos paskolintų pinigų buvo tiek, kad M.Sleževičius jų galėjo paskolinti net atsikuriančiai Latvijai ir taip pradėti kurti bendrą Baltijos valstybių geopolitinį frontą. Be tos paskolos vargu ar kas būtų išėję.

Beje, kai lietuvių ūkininkų sūnūs dar tik vyko į savanorių šaukimo punktus, su bolševikais kariavo vokiečių savanoriai. Kaip tai galėjo būti? Galėjo, nes A.Smetona, A.Voldemaras ir M.Yčas išgavo iš prancūzų ir britų vyriausybių įsakymą karą pralaimėjusiems vokiečiams stoti Lietuvoje į kovą su bolševikais ir taip stabdyti jų veržimąsi į Vakarus.

Taigi, kol naujasis premjeras socialistas liaudininkas M.Sleževičius rašė ugningus atsišaukimus, kviesdamas savanorius į kariuomenę, kol vyžoti vyrai rinkosi ir mokėsi kariauti, nuo Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje likę vokiečių kariai ir į Lietuvą atvykę samdiniai savanoriai, daugiausia iš Saksonijos, ginklu jau stabdė bolševikus. Žinoma, gynė mūsų nepriklausomybę ne už dyką, bet už algą, kurią premjero M.Sleževičiaus vyriausybė mokėjo būtent iš tos pačios 100 mln. paskolos, nes kitų pinigų tiesiog nebuvo.

Yra ir kitas momentas, dar akivaizdžiau paneigiantis mitą apie A.Smetonos "pabėgimą" iš Lietuvos 1918 m. pabaigoje. Esmė ta, kad jau 1919 m. pradžioje situacija Lietuvoje be A.Smetonos ir A.Voldemaro ėmė tiek komplikuotis, kad Valstybės Taryba tiesiog paprašė "bėglio" A.Smetonos skubiai grįžti į Lietuvą ir vėl stoti jai vadovauti. Paradoksalu ir tai, kad "bėgliui" A.Smetonai buvo pasiūlytas prezidento postas. Jo išrinkimas balandžio 4-ąją prezidentu byloja, kad Valstybės Taryba savo aplinkoje nerado gabesnio ir išmintingesnio politiko kaip tik tas pats "bėglys" A.Smetona.

– Kur glūdi A.Smetonai lipdomų "diktatoriaus", "antidemokrato" etikečių šaknys?

– Kai 1920 m. vasario pabaigoje buvo ryžtingai numalšintas Aukštosios Panemunės karinės įgulos kareivių pučas, vyko kovos už nepriklausomybę – pučas buvo numalšintas tokiomis priemonėmis, kokių reikalavo situacija ir kokias tuomet naudojo kitos demokratinės šalys. Daugiausia bolševikų sukurstytos komunistuojančios visuomenės akyse ta pučo numalšinimo akcija prezidentui A.Smetonai pelnė "antidemokrato", "diktatoriaus" etiketes, kurios vėliau įsikerojo ir mūsų istorinėje atmintyje. Tačiau būtent tas "antidemokratas" padėjo svarbiausius juridinius ir politinius parlamentarizmo pamatus Lietuvoje.

– A.Smetona gan dažnai kaltinamas, kad, būdamas opozicijoje Vyriausybei, 1923–1925 m. palaikė gan glaudžius santykius su Kaune dirbusia sovietine diplomatija, kuri iš dalies netgi finansavo tautininkų spaudą. Teigiama, kad ta bičiulystė su sovietais politiškai subrandino 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą Lietuvoje, po kurio A.Smetona pamažu įtvirtino savo autoritarinį režimą.

– Iš dalies tai tiesa. Tačiau neužmirškime, kad, pradėdamas politinį žaidimą su SSRS, A.Smetona turėjo vienintelį tikslą – grąžinti Lietuvai kaimynų užgrobtas pietrytines teritorijas ir sostinę Vilnių. Prisiminkime ir tai, kad Sovietų Sąjunga ligi pat Antrojo pasaulio karo buvo vienintelė valstybė pasaulyje, kuri formaliai pripažino Lietuvos suverenitetą Vilniuje ir šalies pietryčiuose, kurių buvome netekę.

Sovietų finansinę paramą tautininkų spaudai išprovokavo dvi aplinkybės: tuometė krikdemų valdžia persekiojo tautininkų laikraščius ir politinę mintį; Kremliui imponavo tautininkiškos spaudos antilenkiška kryptis, išprovokuota Vilniaus netekties.

Netiesa dėl gruodžio 17-osios perversmo – jis buvo parengtas be SSSR įtakos ir politiškai nukreiptas būtent prieš ją. Juk Kremlius iškart perversmą pakrikštijo fašistiniu, priešiškiausiu režimu Sovietų Sąjungos geopolitiniams interesams visame regione. Taigi kalbėti apie A.Smetonos "prosovietinę politiką" – tiesiog istorinis nonsensas.

– Labiausiai mūsų visuomenėje iki šiol apaugęs mitais A.Smetonos vaidmuo 1940 m. birželio 15-osios kontekste.

– Tai iš esmės aidu atkartojamas 1918 m. pabaigos A.Smetonos "pabėgimo" iš Lietuvos mitas. Jo autorius – vienas krikdemų lyderių Kazimieras Bizauskas. Tai jis 1940 m. birželio 16-osios rytą SSSR pasiuntinybei Kaune pateikė versiją, kad A.Smetona "pabėgo" ir Lietuva "liko be valdžios", todėl reikia skubiai formuoti "naują valdžią". Žinoma, taip veikdamas krikdemų veikėjas negalvojo esąs kolaborantas, o tik vylėsi, kad okupantas kvies krikdemus – didžiausią opozicinę jėgą A.Smetonai – naujai vyriausybei sudaryti ir ši partija pagaliau susigrąžins turėtą valdžią ir autoritetą. Deja, smarkiai klydo.

A.Smetonos "pabėgimo" leksika labai patiko sovietams ir jau birželio, regis, 17–19 d. Maskvos spauda mirgėjo atitinkamomis antraštėmis ir komentarais. Maskva A.Smetonos "pabėgimą" pateikė kaip visos "lietuvių liaudies" istorinį nuosprendį prezidentui. Paradoksalu, bet ši prezidento politinio pasitraukimo, politinės emigracijos į Vakarus versija prigijo, nepaisant fakto, kad A.Smetona išvyko iš šalies tik tuomet, kai Lietuvos vyriausybė ir karinė valdžia nepakluso jo valiai priešintis sovietų okupacijai, trauktis į politinę emigraciją. "Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvos", – taip pasakė prezidentas, išeidamas paskutinį kartą iš prezidentūros.

– Kodėl prezidentas, būdamas vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, 1940 m. birželio 15-ąją paisė vyriausybės daugumos ir kariuomenės vado nuomonės – nesipriešinti? Ką turėjo reikšti Lietuvai laikinas prezidento pareigų perdavimas ministrui pirmininkui Antanui Merkiui?

– Viena vertus, A.Smetona buvo tik prezidentas, bet ne karalius. Jo paties sukonstruotoje autoritarinėje sistemoje galutinius sprendimus priimdavo kolektyvinis institutas – prezidentas kartu su vyriausybe. Kita vertus, A.Smetona, būdamas prezidentas, turėjo teisę pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją įsakyti kariuomenei priešintis. Tačiau nereikia užmiršti fakto, kad didžioji dalis šalies politinio ir karinio elito situaciją vertino kitaip – manė, kad A.Smetona pernelyg dramatizuoja situaciją. Matyt, tai ir kitos aplinkybės privertė prezidentą sudvejoti dėl įsakymo priešintis. Todėl tokio įsakymo nebuvo. Be to, manau, esant šiai situacijai, A.Smetonos sprendimui įtakos turėjo karti 1919–1920 m. nepriklausomybės kovų patirtis – pakelti tautą į kovą nėra lengva ir paprasta. Ypač jei tokiam sprendimui nepritaria, prasmės nemato politinis elitas, kuris įsidėmėjo Čekoslovakijos, Danijos, Liuksemburgo ir kitus 1939–1940 m. vokiečių okupacijos pavyzdžius.

– Ką turėjo reikšti Lietuvai laikinas prezidento pareigų perdavimas ministrui pirmininkui Antanui Merkiui?

A.Smetonos išvykimas į užsienį sukėlė sovietams faktiškai neįveikiamų teorinių juridinių kliūčių sklandžiai aneksuoti Lietuvą.

– A.Smetonos politinė emigracija iš Lietuvos 1940 m. birželio 15-osios popietę buvo prasminga mažiausiai trimis aspektais: tai buvo akivaizdus politinis demaršas SSSR atžvilgiu; savo išvykimą iš Lietuvos jis motyvavo "sunegalavimu" ir prezidento pareigas laikinai pavedė eiti premjerui Antanui Merkiui, puikiai suprasdamas faktą, kad pagal veikiančią Lietuvos Konstituciją, kol prezidentas gyvas, šių pareigų premjeras niekam nebegali perleisti. Šis juridinis slenkstis turėjo stabdyti Lietuvos okupaciją, juridiškai nepriekaištingą mūsų šalies politinės sistemos demontavimą pagal SSSR scenarijų; tai buvo pasauliui gana gerai suprantama politinio protesto forma – protestuodami prieš nacių okupaciją, 1940 m. panašiai politiškai elgėsi ir kai kurių kitų Europos mažųjų valstybių lyderiai. Ir ne tik mažųjų – naciams ir sovietams okupuojant Lenkiją 1939-ųjų rugsėjį, šalies prezidentas ir vyriausybė taip pat pasitraukė į egzilį.

Dar nežinia, ar be šio A.Smetonos politinio žingsnio į Lietuvos aneksiją 1940 m. vasarą būtų sureagavęs JAV Valstybės departamentas, ar jo laikinasis sekretorius Sumneris Wellesas būtų taip ryžtingai paskelbęs apie Baltijos šalių sovietinės aneksijos nepripažinimo politikos pradžią.

A.Smetonos išvykimas į užsienį sukėlė sovietams faktiškai neįveikiamų teorinių juridinių kliūčių sklandžiai aneksuoti Lietuvą. Kremlius viešai bandė apsimesti, kad nieko neįvyko, išties Stalinas buvo įsiutęs. Ir dar neaišku, kaip ši byla galutinai būtų pasibaigusi, jei ne keista ir netikėta A.Smetonos mirtis 1944-ųjų sausį per gaisrą savo namuose Klivlande.

Nemanau, kad šimtmečio proga A.Smetoną turėtume beatodairiškai garbinti. Tik manau, kad, nesibaimindami istorinės tiesos, Vilniuje turėtume solidžiai įamžinti jo atminimą.

Leidinys Kauno šimtmečiui įamžinti

"Kauno diena" skaitytojams ruošia dovaną – leidinį "Kauno šimtmetis: nuo laikinosios iki kultūros sostinės". Solidžios apimties, beveik 100 puslapių leidinyje skaitytojai susipažins su pastarojo 100 metų Kauno istorija. Leidinyje aiškinsimės, kuo Vilniaus praradimas išėjo į naudą Kaunui, kaip purvinas carinės Rusijos provincijos miestas staiga tapo šiuolaikine sostine ir nusipelnė mažojo Paryžiaus titulo, kaip miestas tvarkėsi, plėtėsi, augo.

Ieškosime naujų štrichų Lietuvos prezidentų Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus portretams. Aiškinsimės, kas iš tiesų įvyko 1926 m. gruodžio 17-osios naktį. Kartu su istorikais ieškosime priežasčių, lėmusių tokį didelį holokausto mastą Lietuvoje.

Prisiminsime partizanines kovas pakaunėje, svarstysime, ko iš partizanų aukos gali pasimokyti jaunoji karta. Apžvelgsime skausmingą miesto ir valstybės simbolių transformaciją sovietmečiu, Kauno tapsmą pramoniniu miestu. Gilinsimės į pasipriešinimo sovietiniam režimui formas partizaninėms kovoms pasibaigus. Prisiminsime hipių kultūrą, ryškiausias šio judėjimo asmenybes, ir iš lietuviškųjų katakombų sklidusią šviesą – slapta spausdintą ir platintą katalikišką spaudą.

Klausime, kodėl Kaune labiau nei kitur Lietuvoje per visą sovietmetį išliko gyvoji nepriklausomybės atmintis ir šis miestas tapo toks svarbus išsivadavimo iš sovietinio sąstingio laikotarpiu. Atgimimą ir nepriklausomybės atkūrimą prisiminsime kartu su šio laikotarpio vizualiniu metraštininku fotomenininku Romualdu Požerskiu.

Šiandieniame Kaune ieškosime buvusio daugiakultūrio Kauno atspindžių ir šiuolaikinių vertybių, svarstysime, ar visiškai atsikratėme homo sovieticus mąstysenos. Žvelgdami į ateitį, klausime, kodėl Kaunui reikėtų atsikratyti laikinosios sostinės etiketės ir kuo Kaunas gali būti žavus ateinančioms kartoms.

Leidinys pasirodys gegužę. Jį gaus visi per prenumeratos akciją užsisakę "Kauno dieną" 2019-iesiems.

Seimo apdovanojimas už indėlį atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę, valstybės ir parlamentarizmo tradicijų stiprinimą, veiklą visuomenės gerovei nuostatų patvirtinimą skirtas Algimantas Kasparavičiui, Algiui Krupavičiui ir Alvydui Nikžentaičiui.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, humanitarinių mokslų daktaras A. Kasparavičius įvertintas už XX amžiaus Lietuvos politinės raidos ir diplomatijos istorijos, tarptautinių santykių, parlamentarizmo ir autoritarizmo problemų, pilietinės visuomenės ir politinės kultūros tyrinėjimus.

Apdovanojimas politologui, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanui Algiui Krupavičiui skirtas už lyginamosios ir viešosios politikos, partijų, partinės sistemos ir rinkimų tyrinėjimus.

Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo vadovas A. Nikžentaitis apdovanotas už viduramžių lietuvių tautinės tapatybės tyrinėjimus ir visuomeninę veiklą puoselėjant santykius su kaimyninėmis valstybėmis.

Seimas savo apdovanojimą įsteigė 2014 metais, siekdamas įvertinti fizinių ir juridinių asmenų indėlį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, stiprinant valstybės ir parlamentarizmo tradicijas, už jų veiklą visuomenės gerovei.

Šiemet Lietuva mini valstybės atkūrimo šimtmetį.

Sakoma, trečias kartas nemeluoja, tačiau būna išimčių. Taip atsitiko ir su Tautos istorinės atminties įstatymo projektu. Parlamentarams jis siūlomas nuo 2012-ųjų, pateiktos trys projekto redakcijos, bet šią savaitę jis dar kartą grąžintas iniciatoriams tobulinti. Šie guodžiasi bent tuo, kad įstatymas nebuvo atmestas.

Tautos istorinės atminties įstatyme rašoma, kad jo tikslas įprasminti istorinį paveldą, formuoti valstybės istorijos politiką, nustatyti tautos istorinės atminties objektą. Kitaip tariant – įstatymu norima numatyti, kaip valstybės mastu minėti istorines šventes, kaip įprasminti istorines datas.

Siūloma įkurti ir Tautos istorinės atminties tarybą, kuri ne tik skatintų diskusijas istorijos politikos klausimais, bet ir pateiktų savo ekspertų išvadas apie jubiliejinių metų, švenčių iniciatyvas, organizuotų paminėjimų programas.

Taryba kelia nepasitikėjimą įstatymo kritikams, esą gali taip atsitikti, kad tautos istorinė atmintis bus priklausoma nuo rinkimų rezultatų: kas valdys, tokie žmonės ir taryboje sėdės. Tuo metu įstatymo rėmėjai tikina, kad  istorijos politikos būtinumas yra neabejotinas šių dienų geopolitikos ir informacinių karų kontekste, tai svarbu ne tik vidaus, bet ir užsienio politikai.

Seimo liberalai nepritaria Tautos istorinės atminties įstatymo projektui, o štai jų dažni sąjungininkai, konservatoriai, šįkart tapo oponentais. Pasak liberalės Dalios Kuodytės, tai, ką pradžioje deklaravo įstatymo iniciatoriai, skiriasi nuo to, kas parašyta paskutiniame įstatymo variante.

Kalbėta apie struktūros, kuri organizuotų atmintinų dienų, datų minėjimą, kūrimą. Dabar įstatymu, parlamentarės manymu, siekiama sukurti struktūrą, kuri formuotų ar įgyvendintų tautos istorinę politiką. O tai kelia baimę, kad gali būti susidurta su vieno ar kito istorinio fakto ignoravimu ar perdėtu iškėlimu.

„Ar čia yra istorinės atminties politika? Man atrodo, kad istorinės atminties politika arba istorinė atmintis yra žymiai platesni dalykai. Ir būtent istorikai nuogąstauja, kad šita taryba arba šiai tarybai gali kilti įvairiausių pagundų nurodinėti, imti vertinti istorikus, pasakyti, kuri istorinė tiesa yra teisingesnė“, – sako Seimo narė D. Kuodytė.

Tačiau opozicijos lyderis, konservatorius Andrius Kubilius atkerta, kad valstybės politika minint istorinius reiškinius, datas yra svarbi ugdant tautos mentalitetą. Politikas pastebi, jog yra valstybių, kurios istorinės atminties politikai skiria didelį dėmesį. Tiesa, vienos valstybės ją įgyvendindamos pabrėžia savo istorijos pasiekimus, pripažįsta klaidas, kitos – istorinę politiką naudoja propagandai.

„Galim pamatyti, kiek daug dėmesio istorijos politikai skiria ta pati Rusija, siekdama pateikti iškreiptą istorijos supratimą, siekdama sukelti abejonių dėl mūsų vienų ar kitų istorinių reiškinių, istorinių pasiekimų, tai čia valstybė neturi palikti žmonių visiškai tokiai asmeniniai savigynai“, – tvirtina opozicijos lyderis A. Kubilius.

Vienos nuomonės dėl Tautos istorinės atminties įstatymo neturi ir istorikai. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, per pastarąjį 25-metį Lietuvos istorijos politika nusistovėjo, todėl ką nors papildomai reglamentuoti nėra prasmės. Jo manymu, šio įstatymo esmė, tai ne vienos ar kitos istorinės datos minėjimas, bet konservatyvios visuomenės dalies noras labiau viską kontroliuoti.

„Tokio įstatymo priėmimas, man regis, liudytu mūsų sovietinę jungtį dabartinės Lietuvos su sovietine sistema, kada buvo norima kontroliuoti visas sritis, viską labai griežtai reglamentuoti ir formuoti visą visuomenę“, – teigia istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.

Istorikas sako, kad reglamentavus šią veiklą įstatymu, įkūrus Tautos istorinės atminties tarybą, mes parodytumėme, kad nepasitikime savo pilietine visuomene, kurios pagrindas – laisvo žmogaus atsakomybė, šiuo atveju – istorikų, kurie, pateikdami vieną ar kitą istorijos faktą, atsako už jo naudojimą ar interpretaciją. Be to, A. Kasparavičius įžvelgia ir pavojų, nes visuomeninė taryba būtų pernelyg priklausoma nuo politinių vėjų, kurių kryptis kinta po kiekvienų rinkimų.

„Pagal dabar egzistuojantį projektą Tautos atminties tarybą sudaro visa eilė funkcionierių, kurie yra keičiami po eilinių Seimo rinkimų, tai tokiu atveju mes tarsi koreguotumėme savo istorinę atmintį [pagal tai], ar ateitų į valdžią viena ideologinė politinė jėga, ar kita“, – tikina istorikas.

Tuo metu karo istorikas Valdas Rakutis sveikina tokią idėją. Esą priėmus Tautos istorinės atminties įstatymą, būtų įvesta tam tikra tvarka svarbioje valstybės reguliavimo srityje – tai leistų ne tik formuoti valstybės istorijos politiką, bet ir reaguoti į iškylančius iššūkius. Pavyzdžiui, dabar nesutariama dėl Žaliojo tilto skulptūrų – nuimti ar palikti jas, o Tautos istorinės atminties taryba ir galėtų tarti galutinį žodį.

„Labiausiai apsidžiaugs mokyklos, nes ko labai trūko mokykloms – aiškios valstybinės koncepsijos, kaip reikia pateikti, na, mūsų istoriją. Žinot, toje istorijoje visko yra, ir kada kiekviename vadovėlyje rašoma kitaip, tai tas mokinys, prisikaitęs visokių dalykų, nežino, kaip vertinti ir tiesiog atsiriboja“, – aiškina Generolo Jono Žemaičio karo akademijos prorektorius, istorikas prof. dr. V. Rakutis.

Pasak V. Rakučio, panaši taryba, tik su didesniais įgaliojimais, veikia Lenkijoje, čia ji prisideda ir prie kovos su informaciniais karais.

„Tiesa sakant, tų informacinių karų prevencijos, kai žmogui mokykloje yra suformuojami aiškūs pamatai, tai jam tada nebaisūs visokie netikri fakteliai arba pseudofakteliai“, – sako V. Rakutis.

Jis įsitikinęs, kad visuomeninė taryba tikrai nenurodinėtų istorikams, kokius įvykius pabrėžti, o kokius apdairiai pamiršti. Šio įstatymo labiau reikia paprastiems piliečiams, kad būtų užtikrintas istorijos tęstinumas, o esant reikalui, reaguojama ir į naujus įvykius. Tiesa, to dar teks palaukti, kol ne vienus metus tobulinamas įstatymas vėl grįš į Seimo salę.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia stiprinti kraštutinį rusišką nacionalizmą ir pateisinti agresiją, gindamas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pasirašytą sovietų ir nacių paktą, kuris lėmė Lenkijos ir Baltijos šalių okupaciją, sako Lietuvos diplomatai ir politologai.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius britų dienraštyje „The Guardian“ paskelbtame komentare rašo, kad Rusijos vadovybė „siekia patvirtinimo savo agresyviai ir revizionistinei užsienio politikai“.

Ministras perspėjo, kad tokie paktai gali pasikartoti, jei Vakarai nedės pastangų užkirsti tam kelio ir pataikaus Maskvai.

„Atėjo metas vertybes iškelti aukščiau strateginės partnerystės mūsų santykiuose su Rusija. Atėjo metas tvirčiau atmesti melą, kurį Rusijos vadovybė pardavinėja kaip „alternatyvią nuomonę“, - paragino L.Linkevičius.

„Tvirtai gindami savo vertybes galima paskatinti Rusiją permąstyti savo ambicijas, būdami minkšti galime paskatinti jų žiauriausius veiksmus“, teigė Lietuvos ministras.

Šią savaitę susitikime su istorikais V.Putinas teisino Molotovo - Ribentropo paktą, sakydamas, kad „tokie tada buvo užsienio politikos metodai“.

„Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija. Jie sako - ak, kaip blogai. Bet kas čia blogo, jei Sovietų Sąjunga nenorėjo kariauti?“, - kalbėjo V.Putinas.

Vytauto Didžiojo universiteto docento Ryčio Bulotos teigimu, Rusijos vadovas siekia sumenkinti sovietų ir nacių vykdytas teritorijų dalybas, tačiau visiškai klastoti istorijos jis negali, nes patys sovietai dar 1989 metais pasmerkė slaptuosius protokolus, kuriais pasidalyta Rytų Europa.

„Manyčiau, kad Putino retorika dėl pakto pirmiausia orientuota į vidų, stiprinant kraštutinį rusišką nacionalizmą, kuris įvardinamas kaip „antifašizmas“, o tam reikia menkinti J.Stalino ir A.Hitlerio ryšius“, - BNS sakė politologas.

„Kaip žinia, labai svarbi V.Putino režimo mobilizacinės retorikos dalis yra laimėtas karas, pergalė prieš fašizmą, ir visas „seneliai kariavo“ diskursas. Todėl jis siekia kiek įmanoma labiau pakeisti Molotovo-Ribentropo pakto traktavimą. Lenkiama prie to, kad tai buvo tiesiog taikos sutartis ir stengiamasi sumenkinti teritorijų dalybas, bei jų pasekmes. Tiesmukai pareikšti, kad slaptųjų protokolų nebuvo Putinas (bent jau kol kas) negali, nes 1989 metų gruodžio 24 dieną SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, tuo metu aukščiausias SSRS valdantysis organas, pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939-1941 metų slaptuosius susitarimus ir oficialiai pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“, tuo pačiu pripažįstant, kad Baltijos valstybių inkorporavimas į SSRS buvo antikonstitucinis. Todėl bandymas nepripažinti slaptųjų protokolų egzistavimo gal būti siejamas su klejonėmis apie SSRS reanimavimą“, – sakė R.Bulota.

1939 metais rugpjūčio 23 dieną Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas ir Joachimas von Ribbentroppas pasirašė nepuolimo sutartį ir papildomą slaptąjį protokolą, kuriuo pasidalijo regioną įtakos sferomis: Suomija, Estija ir Latvija atiteko sovietams, o Lietuva - Vokietijai. Po mėnesio pasirašytas dar vienas protokolas, pagal kurį Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą. 1940 metais Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis.

1991 metų sutartyje su Lietuva Rusija buvo pripažinusi, kad 1940 metais įvykdyta Lietuvos suverenitetą pažeidžianti aneksija.

Istoriko Algimanto Kasparavičiaus teigimu, V.Putinas siekia, kad kalbant apie Antrojo pasaulinio karo priežastis didesnis dėmesys būtų skiriamas 1938 metų Miuncheno suokalbiui, kuriuo, pataikaudamos Adolfui Hitleriui, Anglija ir Prancūzija nusprendė, kad nacių Vokietijai turi būti atiduota Čekoslovakijos Sudetų kraštas.

„Kadangi vyksta labai ryškiai ir įvairiomis formomis informacinis karas tarp Rytų ir Vakarų, tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio, šiuo atveju ir Miunchenas, ir Molotovo-Ribentropo paktas, yra naudojami kaip šio propagandinio karo instrumentai“, – kalbėjo Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.

Pasak jo, „tiek rytuose, tiek vakaruose, praktiškai be didesnių diskusijų sutariama, kad ir Miuncheno konferencijos sprendimai, ir Molotovo - Ribentropo paktas iš esmės buvo vienas kitą papildantys veiksniai, nulėmę XX pasaulinį karą“, ir negalima užmiršti nė vieno iš jų.

„Kada kalbama apie realų karą, visada yra skaičiuojama. (…) Man atrodo, ka panašūs skaičiavimai ir šiandien vyksta pasaulyje. Jeigu mes turėsime galvoje įvykius Ukrainoje, vyksta skaičiavimas: Ukrainoje iš esmės vyksta realus, ginkluotas karas, o kaip elgiasi Vakarai? Jie skelbia ekonomines sankcijas. Ar ekonominės sankcijos yra adekvačios prieš ginklus? Žinoma, kad ne“, – teigė A.Kasparavičius.

Latvijos ir Estijos politikai taip pat griežtai sukritikavo V.Putino žodžius.

„Kai prezidentas V.Putinas sako, kad Molotovo-Ribentropo paktas - nieko blogo, aš sakau, kad šiuolaikinė Rusija turi didžiulių problemų“, - perspėjo Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius.

„Pirmiausia Sudetai Kryme, dabar šitai. Kas toliau?“, - istorines analogijas pateikė Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.