Pernelyg neplėtojant šio gerai žinomo ir žymaus kūrėjo biografijos, reikia pastebėti, jog jis priklausė neformaliai tapytojų grupuotei – „Ketvertui“ (su D. Dereškevičiumi, A. Kuru, A. Šalteniu), aštuntajame dešimtmetyje laužiusiai nusistovėjusius vaizduojamojo meno štampus ir kanonus.

Dailininkas taip pat yra žinomas kaip vienas pirmųjų fotografinio realizmo atstovų. Be to, A. Švėgždos asmenybė darė įtaką ne vienai menininkų kartai – jis dirbo pedagoginį darbą Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dabar J. Vienožinskio dailės mokykla) ir Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija (VDA).

Dėl sveikatos problemų nuo 1982 m. kūrėjas gyveno Berlyne (ten ir mirė), nuolatinių sugrįžimų, pastovių kultūrinių kontaktų pavidalais nenutraukęs intensyvių ryšių su Tėvyne.

A. Švėgždos testamentu po jo mirties visas kūrybinis palikimas buvo paliktas Lietuvos muziejams, dalis padovanota ir alma mater – Akademijai.

Tad šioje parodoje eksponuojami darbai yra iš VDA muziejaus kolekcijos.

Paroda „Iš medžio gyvenimo“ neatsitiktinai yra skirta piešiniui (ir medžiui).

A. Švėgždai tai (kaip ir pastelės) buvo svarbus, tapybai lygiavertis kūrybinis segmentas. Tai veikė ir kaip technika, pasaulio matymo būdas, mąstymo ypatumas.

Piešimo seanso metu autorius ne tik stebėjo, analizavo regimosios tikrovės (visų pirma – gamtinius, taip pat artefaktus, susijusius su asmeninėmis, šeimyninėmis patirtimis) objektus, bet ir per juos mezgė santykį su anapusybe.

Ne kartą dailininko kūryba buvo pavadinta panteistine. Jai taip pat tinka ir transcendencijos epitetas. Neskubriai ir detaliai, be galo kruopščiai bei tiksliai fiksuodamas, regis, paprastus gamtos kūrinius – medžio pliauską, žirginėlius, uogas, kiaušinį, kaštonus ar obuolį, A. Švėgžda apdainavo gyvenimą.

Parodos pavadinimas – „Iš medžio gyvenimo“ yra paremtas 1990 m. sukurtu piešinių spalvotais pieštukais ciklu „Medis“, primenant, kad augalas ir žmogus yra broliai bei seserys, su savo augimo, brandos, senėjimo patirtimis, išgyvenimais.

Taip pat eksponuojami kiti ciklai – „Išminties ieškojimai“ (1984), „Saksonijos peizažai“ (1989), „Rudens meditacijos“ (1994), triptikas „Lazdynai“.

Paroda Baroti galerijoje veiks iki balandžio 12 d.

Sunerimo šeima

1996 m. mirusio tapytojo, grafiko A.Švėgždos šeima – žmona Agnė Bekerytė–Švėgždienė, sūnus Martynas Švėgžda ir dukra Justina Švėgždaitė – kovo mėnesį kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus, kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską, Lietuvos dailininkų sąjungos ir kelių šalies muziejų vadovus. Menininko artimieji teigia, jog A.Švėgžda, gyvendamas Vokietijoje ir sunkiai sirgdamas, parašė testamentą, kuriame detaliai išdėstė, kaip paskirstys visą savo kūrybinį palikimą (maždaug 1 000 tapybos ir grafikos kūrinių), sukurtą svetur. Darbus jis išdalijo Lietuvos muziejams – Kauno nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės, Lietuvos dailės, Vilniaus dailės akademijos, Šiaulių "Aušros", Telšių "Alkos" muziejams. Yra dovanojimo aktai, testamentas, pagal kurį testamento vykdytojais paskirti trys A.Švėgždos draugai – dailininkai Arvydas Šaltenis ir Petras Repšys bei dailėtyrininkas Viktoras Liutkus. Tuomečiam kultūros ministrui Sauliui Šalteniui tarpininkaujant, jie turėjo įvykdyti dailininko valią.

Deja, grafiko šeimos teigimu, testamento vykdymas vyko vangiai, ir tik pernai, 2018 m. vasarą, Lietuvos dailės muziejui (LDM) ir jo padaliniui – Nacionalinei dailės galerijai, po įvairių peripetijų, buvo atiduota tai, kas turėjo būti atiduota dar 1996 m. Negana to, paaiškėjo, kad LDM buvo skirta per 700 kūrinių, o iš jų saugyklas pasiekė tik du trečdaliai. Ir dalis jų pablukę, apglamžyti ir reikalingi restauratorių rankos.

"Nesiplėsdami į detales primename, kad du ciklus – "Tibeto piemenims" ir "Amerikos čiabuviams" – pats A.Švėgžda laikė savo kūrybos gulbės giesme, atsisakydavo parduoti nors vieną lakštą. LDM, kuriam buvo skirti abu šie, dailininko nuomone, nedalomi ciklai, pasiekė tik vienas ciklas, o kito yra ne 16, o 14 lakštų", – rašo menininko artimieji.

Jų manymu, kilniaširdiškas A.Švėgždos elgesys ir meilė tėvynei, visą savo "vokiškojo" periodo kūrybą padovanojant valstybiniams Lietuvos muziejams, vertas atidaus ne tik kultūros institucijų dėmesio. Todėl šeima prašo sudaryti nepriklausomą komisiją, kuri patikrintų, kaip ir kiek buvo įvykdytas A.Švėgždos testamentas, ar tikrai visi jo darbai pasiekė muziejus, kuriems buvo dovanoti.

Algimantas Švėgžda. Visuotinės lietuvių enciklopedijos archyvo nuotr.

Gavo ne viską

A.Švėgždos artimųjų teiginius, kad LDM nebuvo perduoti visi jam padovanoti menininko darbai, "Vilniaus dienai" patvirtino ir muziejaus direktoriaus pavaduotoja – vyriausioji fondų saugotoja Loreta Meškelevičienė.

Šeima teisi – ne viskas pateko į muziejų.

"Šeima teisi – ne viskas pateko į muziejų, – sakė muziejaus atstovė. – Mums yra perduotos menininko testamento ir 35 dovanojimo raštų kopijos. Dokumentai datuoti 1996 m., o darbus gavome tik 2018 m. Kur tie darbai buvo 22 metus, negaliu komentuoti. Šiuo klausimu gal geriau į Lietuvos dailės akademiją kreiptis. Jų atstovai administravo visą šitą palikimą. O mes tiesiog priėmėme tai, ką mums pernai perdavė. 471 darbą. Kadangi mes dovanojimo raštų kopijas turime, žinome, kokius darbus gavome, o kokių – ne. Kur kiti darbai, nežinome. Ką mums pateikia, tą mes įtraukiame į nuolatinę apskaitą. Buvo testamento vykdytojai, jie ir turėjo visą šitą dalyką daryti. O mums darbus pristatė žmogus, kuris praktiškai nieko bendra neturi – moteris iš Dailės akademijos, kuri sakė, kad kiek rado, tiek ir atvežė."

Nuo balandžio 1 d. LDM vadovaujantis Arūnas Gelūnas "Vilniaus dienai" teigė, jog situacija apie kūrinių neperdavimą muziejams jam taip pat žinoma. Jo manymu, tai visiškai normalus šeimos susirūpinimas.

"Autorius – išskirtinis kūrėjas, ir jeigu tokiu mastu darbai iš tiesų yra nepasiekę muziejų, kuriems buvo skirti, situacija tikrai yra negera, ir manau, kad pirmas darbas muziejams yra patikrinti, kiek tų kūrinių fonduose yra, – sakė A.Gelūnas. – Kur yra likusieji darbai? Ar tie menininkai ir menotyrininkai, minimi laiške, turi tuos kūrinius, ar jie juos kur kitur perdavę? Manau, kad iš tiesų, taip kaip rašo šeima, reikėtų sukurti tarpinstitucinę komisiją ir situaciją išsiaiškinti iš esmės."

LDM vadovo manymu, muziejai savo archyvuose tyrimą tikrai galėtų atlikti, o tarpinstitucinę komisiją turėtų kurti aukštesnė instancija – Kultūros ministerija, nes ji yra muziejų steigėja. Esant kokioms nors nelabai palankioms išvadoms, kaip jau ne vieną kartą yra buvę panašiuose kontekstuose, turėtų įsijungti ir teisėsaugos institucijos. Bet tai – jau kraštutinė priemonė.

"Tiesą sakant, situacija nemaloni visiems, – sakė A.Gelūnas. – A.Švėgždos kūryba susijusi su šviesa, tas jo ankstyvas išėjimas paliko labai daug nuliūdusių žmonių. Aš ir pats, būdamas jaunas, buvau A.Švėgždos garbintoju. Mums, jauniems menininkams, jis tikrai buvo ypatingas autorius. Ir dabar apie tokį išskirtinį menininką kalbėti kažkokių netesybų ir praradimų kontekste tikrai nėra smagu."

Arūnas Gelūnas. Butauto Barausko nuotr.

Apie tokį išskirtinį menininką kalbėti kažkokių netesybų ir praradimų kontekste tikrai nėra smagu.

Ministerija aiškinasi

Kultūros ministerijos, taip pat gavusios A.Švėgždos artimųjų laišką, Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič "Vilniaus dieną" informavo, kad ministerija jau kreipėsi į minėtus muziejus. Aplinkybės šiuo metu yra tikslinamos, renkama informacija.

Sprendimai, ar reikia sudaryti nepriklausomą komisiją, kuri patikrintų, kaip ir kiek buvo įvykdytas A.Švėgždos testamentas, bus priimti atsižvelgiant į gautą informaciją. Tai turėtų paaiškėti balandžio pabaigoje.

Atvežė ir išdalijo

Su "Vilniaus diena" sutiko pasikalbėti ir vienas A.Švėgždos kūrybinio testamento vykdytojų, jo bičiulis, tapytojas, Lietuvos dailės akademijos Tapybos katedros vedėjas prof. A.Šaltenis.

"Tai, ką A.Švėgžda sukūrė Vokietijoje, jis pats laikė vertingiausia savo kūrybos dalimi. Tie darbai buvo kardinaliai kitoniški, kadangi, kaip pats teigė, jis "atrado save kaip paskutinį pagonį", suprato, kad svarbiausia yra gamta, kad reikia gamtą piešti ir iš jos semtis", – pasakojo A.Šaltenis.

Kad jo kūryba neišsisklaidytų, menininkas sugalvojo viską padovanoti Lietuvos muziejams. Jis pats paskirstė savo darbus. Ne konkrečiai kiekvieną, o tam tikromis grupėmis. Lietuvos konsulatui buvo perduotas dokumentas, kuriame A.Švėgžda ranka buvo surašęs, kam ką dovanoja. O viename savo rašte, tarsi testamentiniame, parašė, kad kūrybinį palikimą paveda prižiūrėti A.Šalteniui, V.Liutkui ir P.Repšiui.

"Pamenu, prieš pat mirtį su kolega iš Dailės akademijos nuvažiavome ir pakavome tuos jo darbus. Kažkiek jų jau buvo paties autoriaus supakuota, tačiau mišriai, ne pagal muziejus, o pagal dydžius, pagal piešinius. Tada jį paskutinį sykį ir mačiau. Jis lovoje gulėjo, mes ropinėjome ant grindų, rūšiavome, pakavome, – tikino A.Šaltenis. – Pargabenęs tuos darbus po kurio laiko ir atidaviau Kauno nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės, Šiaulių "Aušros", Telšių "Alkos" muziejams. O kai atėjau į LDM ir pasakiau tuomečiam direktoriui Romualdui Budriui, kad parvežiau darbus, kuriuos muziejui A.Švėgžda dovanoja, R.Budrys pasakė: turim mes to Švėgždos darbų ir taip, nereikia mums. Ką man reikėjo daryti? Tada visus darbus atidaviau į Vilniaus dailės akademijos muziejų. Na, tiesiog priglaudėm. Ir jie čia visą laiką ir buvo."

Parvežus darbus, pasak A.Šaltenio, jie buvo ne kartą, įvairiomis progomis eksponuojami tiek didžiausiose Vilniaus parodų salėse, tiek ir vežiojami po mažesnius Lietuvos miestus. Buvo surengtos net kelios didelės jo kūrybos parodos, kurias rengė skirtingi žmonės. Darbai buvo naudojami ir leidžiant A.Švėgždos darbų albumą, knygą apie jį, ir ruošiant medžiagą antrai knygai. Leidiniuose prie kai kurių darbų taip ir parašyta: Vilniaus dailės akademijos muziejaus depozitas, o tai reiškia – "laikinai esantis".

Saugomi darbai iš pradžių buvo senosiose Lietuvos dailės akademijos muziejaus patalpose, kur tam nebuvo tinkamų sąlygų, byrėjo tinkas, todėl A.Šaltenis teigė kurį laiką laikęs juos ir savo kabinete. Kai muziejus persikraustė į "Titaniko" patalpas su saugyklomis su austriška saugojimo įranga, esą visi darbai buvo perkelti ten. Tiesa, jis pripažįsta, kad per tiek laiko ir tiek "keliavę" visi darbai – ir skirtieji LDM, ir Lietuvos dailės akademijai – susimaišė.

"2014 ar 2015 m. Ramutė Rachlevičiūtė surengė Nacionalinėje dailės galerijoje bene didžiausią A.Švėgždos darbų parodą, – prisiminė A.Šaltenis. – Ji tada iš visur jo darbus rinko, bet daugiausia iš mūsų. Ir tada LDM darbuotojai susizgribo – kaip čia taip, kodėl visi darbai Dailės akademijos muziejuje. Visi žinojo tą faktą, tačiau niekas apie tai nekalbėjo, mūsų neprašė. Bet kai įvyko paroda, paprašė grąžinti. Sakiau, mes ir atiduosime, tik ne iškart po parodos, o kai knygą išleisime, nes kai darbai vienoje vietoje, patogiau juos fotografuoti, katalogizuoti. Tai taip ir buvo. Kai knygai nufotografavo viską, surašė visą jo darbų sąrašą, Eglė Šimkūnaitė, Dailės akademijos muziejaus fondų saugotoja, atrinko ir atidavė darbus LDM. Sakiau, kad pakviesk mane, aš padėsiu, nes kitam žmogui tarp tų darbų sunku susigaudyti. Bet aš tuo metu atostogavau, tai ji pati atrinko. Sakė man, kad tarsi trūksta darbų pagal sąrašus. Tai dabar, po šito šeimos laiško, ėmėmės žiūrėti, kas likę mūsų muziejuje – panašu, kad tikrai likę daugiau, nei buvo A.Švėgždos užrašyta. Viską sužiūrėsime, ir kas yra ne mūsų – bus grąžinta. Tam tik laiko reikia."

Draugo valią esą įvykdė

Paklaustas, kodėl po daugiau nei 22 metų artimieji ieško A.Švėgždos darbų, A.Šaltenis teigė manantis, kad tai gali būti pyktis ar kerštas dėl to, kad su menininku bendravo po jo skyrybų.

"Po to, kai parvežiau ir padalijau darbus muziejams, Agnė Bekerytė–Švėgždienė buvo ne kartą pas mane atėjusi – ir viena, ir su advokatu. Sakė, atiduok man visus darbus, aš juos tvarkysiu. Atsakiau, negaliu, Agne, juk pats Švėgžda paskirstė, neturiu teisės atiduoti. Viskas juk parašyta, popieriai yra, konsulatas patvirtinęs. Ji skundėsi, kad sunku gyventi, reikia Martynui (smuikininkas ir kompozitorius Martynas Švėgžda von Bekkeris – red. past.) smuiką pirkti. Buvo tų pačių grafikos darbų atspausta po kelis egzempliorius. Kadangi man jos buvo gaila – kažkada kartu gyvenusi, likusi su dviem vaikais – parinkau keliolika, atidaviau jai", – tvirtino A.Šaltenis.

Jis įsitikinęs – suskaičiavus visus darbus, taip pat ir tuos, kurie buvo atiduoti žmonai, paaiškės, kad niekas nėra dingę. Jo sąžinė visiškai rami ir prieš A.Švėgždą anapilyje, ir prieš visus kitus: draugas paprašė, jis draugo valią įvykdė. Dabar tik svarsto, kad gal reikėjo kokius nors aktus pasirašyti tiek paimant darbus Vokietijoje, tiek išdalijant muziejams Lietuvoje, bet kadangi nėra muziejininkas, apie tai net nepagalvojo.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ateinančią savaitę atidaroma dailininko Algimanto Švėgždos (1941–1996) grafikos darbų paroda „Mano burtai“.

Minint žymaus Lietuvos dailininko A. Švėgždos 75-ąsias gimimo metines, muziejuje rengiama menininko grafikos darbų paroda, kuri aprėpia vėlyvąjį menininko kūrybos laikotarpį.

A. Švėgždos kūryboje meninė forma yra susijungusi su pagoniška ir rytietiška gyvenimo filosofija.

„Esu paskutinis lietuvis pagonis ir pirmasis XXI amžiaus europietis, vėl santaikoje gyvenantis su gamta ir savimi“, – kalbėjo dailininkas 1993 metais.

Savo kūryboje A. Švėgžda keliavo intelektualaus kamerinio meditacinio koncepto keliu – vienišiaus keliu: „Esu tiesiog kitoks. Kitokiu keliu einu. Ir galima to mano kitoniškumo nesuprast, nepriimt, blogai išsiaiškint.“

Kūryboje jis taip pat vadovavosi tarp Tolimųjų Rytų menininkų paplitusiu posakiu, kad „tikrasis meistriškumas atsiskleidžia apsiribojus minimaliausiomis meninės išraiškos priemonėmis“. Todėl dailininko grafikos darbuose dominuoja meditacinė ramybė, juose užfiksuoti išskirtinai tik gamtos elementai: šakelės, žiedai, javų varpos ir kt.

A. Švėgždos grafikos parodoje sukuriama kamerinė nuotaika, atskleidžiamas Rytų filosofijos poveikis menininko kūrybai ir jo glaudus ryšys su gamta. Bus eksponuojami paties menininko muziejui dovanoti tušu, pastele, akvarele, tempera sukurti žymieji ciklai, kurie saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje: „Laiškas mano senelei" (1988), „Vapsvų lizdai" (1988), „Mano burtai" (1988), „Trys žiemos mėnesiai" (Žiemos meditacijos) (1990–1991). Parodą papildys nedažnai eksponuoti menininko estampai, kurti oforto technika.

Kas? A. Švėgždos grafikos darbų parodos „Mano burtai“ atidarymas.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune

Kada? Kovo 17 d., ketvirtadienį, 17 val.