„Jos ilgametis darbas savo valstybei ir tautai, Jos rūpestis, globa, žmogiškoji šiluma, dalyta Lietuvos žmonėms, rado atgarsį daugybėje širdžių. Ir jeigu šiandien Lietuvoje daugiau šviesos ir tarpusavio pasitikėjimo, daugiau meilės ir vilties, tai – ir neabejotinas Almos nuopelnas. Ji netaupė savęs, negailėjo fizinių ir dvasinių jėgų šalies dabarčiai ir ateičiai“, – teigiama V. Adamkaus padėkos žodyje, kurį trečiadienio vakarą išplatino Prezidentūra.

„Šiandien gera žinoti, kad vaikai, kurie buvo gydomi Almos Adamkienės fondo lėšomis, mokėsi fondo rūpesčiu suremontuotose mokyklose ir skaitė fondo dovanotas knygas, užaugo ir jau patys dalijasi gerumu ir žmogiškąja šiluma“, – teigė kadenciją baigęs šalies vadovas.

Ir jeigu šiandien Lietuvoje daugiau šviesos ir tarpusavio pasitikėjimo, daugiau meilės ir vilties, tai – ir neabejotinas Almos nuopelnas.

V. Adamkus padėkojo visiems, kurie „mintimis, malda ar asmeniškai“ į paskutiniąją kelionę palydėjo jo žmoną Almą.

„Tai lieka kaip pagarba asmenybei, kuri švietė žmogiškumu ir kilniais darbais. Tai lieka ne vien kaip gražūs žodžiai, šiandien skiriami Almos Adamkienės atminimui“, – teigė V. Adakmkus.

„Ačiū visiems, ištarusiems šiuos žodžius. Jūsų dėmesys ir atjauta, kiekvienas šiltas prisiminimas ir šviesaus buvimo paliudijimas, kiekviena Jūsų užuojauta, skirta man ir Almos artimiesiems, lieka labai brangūs ir šią sunkią valandą suteikia daug paguodos“, – padėkos žodyje nurodė prezidentas.

96 metų A. Adamkienė mirė sekmadienį Vilniuje po sunkios ligos, antradienį ji palaidota Kauno Petrašiūnų kapinių panteone.

V. Adamkus Lietuvos prezidento pareigas ėjo dvi kadencijas 1998–2003 ir 2004–2009 metais.

– Kokios svorio užduotis teko poniai Almai kuriant prezidentienės, pirmosios šalies ponios vaidmenį, nes jai teko viską pradėti nuo nulio?

– Manau, jai tas pasikeitimas irgi buvo neįprastas, kaip ir visuomenei. Matyti ją visada šalia prezidento ne tik iškilmingiausiomis progomis. Prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma jam padėjo eiti prezidento pareigas. Jai reikėjo iškeisti ramų gyvenimą Čikagoje į viešą ir labai matomą gyvenimą Lietuvoje. Net teko sukurti mažytę raštinę prezidentienei, kur jai padėjo vienas žmogus visais klausimais, rūpinosi jos tvarkaraščiu. Jai pačiai teko pereiti prie gana apriboto gyvenimo. Mes turime suprasti, kad A. Adamkienė aukšto Amerikos federalinio pareigūno V. Adamkaus žmona atvažiavo labai gerai žinodama pirmųjų Amerikos ponių istorijas. Ir tai jai nebuvo nauja.

– Bet iki tol mes Lietuvoje neturėjome pirmosios ponios tradicijų?

– Mes neturėjome todėl, kad prezidentą A. Brazauską per oficialius vizitus lydėdavo dukros ar viena iš dukrų. Tam tikrą vaidmenį jos vaidino, bet tai nebuvo pirmosios ponios vaidmuo arba šeimininkės vaidmuo vizitų metu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokį netiesioginį vaidmenį šalies valdyme vaidina pirmosios ponios?

– Jis yra labai įvairus. Pavyzdžiui, JAV prezidento žmona Eleanora Roosevelt varė vos ne savo politiką, nes jos vyras  buvo ligonis. Kitos pirmosios ponios prisidėjo tokiose sferose, kurios joms tiko labiausiai. Tarkim, John F. Kennedy žmona Jacqueline Kennedy užsiėmė Baltųjų rūmų remontu, menais ir jų išsaugojimu. O štai ponia A. Adamkienė pasiėmė kitą nišą – užsiėmė vaikų globa, parama. Rengdavo vaikams iš visos Lietuvos kampelių šventes prezidentūroje, skirdavo lėšų paramai. Tai buvo nauja ir neįprasta. Manau, visuomenė priprato prie A. Adamkienės, kuri  praktiškai visada buvo šalia prezidento. Ji buvo artima vyro patarėja, tačiau mes negalime pasakyti, ar ji turėjo kokią nors įtaką šalies valdymui, ar ne.

– Labdara, ši tradicija, be abejo, yra ponios Almos palikimas Lietuvai. Kokį dar palikimą ji mums paliko?

– Nors jau daug gražių ir šiltų žodžių yra išsakyta, bet noriu pasikartoti, kad jos reikšmingas palikimas yra kaip žmonos, didžiausios vyro padėjėjos ir ištikimos bendražygės vaidmuo. Ji visuose darbuose palaikė vyrą. Galiu pasakyti, kad aš buvau tuose namuose Čikagoje, kurių jie atsisakė. Ir ji buvo griežtai prieš, kad jis kandidatuotų į prezidentus. Ir tai buvo nuoširdus nenoras, nes jai reikėjo radikaliai viską pakeisti. Nepaisant to, ji išliko ištikima jo bendražyge.

Per pirmą V. Adamkaus kadenciją jam patarinėjo V. Gaižauskaitė – žurnalistė, diplomatė, dabar – Mykolo Romerio universiteto rektoriaus patarėja. Kokia ponia Alma išliks jos atmintyje?

– Kokia A. Adamkienė išliks jūsų atmintyje?

– Pirmiausiai ji išliks visų tų, kurie su ja bendravo, širdyse. A. Adamkienė iš tiesų buvo tas žmogus, kuris tarsi nenorėdamas niekam daryti kokios nors įtakos, kuris nesiverždamas į eterį, darė visiems didelį poveikį. Ji spinduliavo gėriu, šiluma, išmintimi. Tuo metu mes visi, kurie dirbome kartu, gyvenome prezidentūroje tarsi viena draugiška šeima. Mus vienijo tie patys rūpesčiai, tie patys tikslai. Ir nors ponia Alma buvo ir neformalus, bet iš tiesų labai svarbus mūsų komandos narys.

Būtent ponios Almos dėka visi žinome, kad kalėdinių dovanų karavanas turi išvažiuoti ne tik nuo prezidentūros, kad kiekvienas turime kažką dovanoti kitam. 

– Apie jos filantropinę veiklą irgi nemažai kalbama. Tie mastai, kuriuos aprėpė jos įsteigtas fondas, buvo tikrai įspūdingi, palietė net r kaimo vietoves, kaimo vaikus. Ar viskas buvo taip paprasta?

– Ta jos veikla prasidėjo, kai ji atvyko į Lietuvą. Kartu su prezidentu važinėjant po įvairias Lietuvos vietoves, susitinkant su jaunimu, su vaikais, lankant mokyklas. Pamačiusi, kokia Lietuvoje yra didelė atskirtis, ji sutelkė visas savo jėgas, įkūrė tą fondą, nes jos tikslas buvo nešti šviesą, gėrį ir meilę visiems žmonėms. Nesvarbu, ar tai būtų vaikas, ar senelis, ar kitas žmogus, turintis problemų, ji turėjo didelį norą padėti ir prisidėti.

– Ponios Almos indėlis išties nemažas?

– Taip. Jos didelis nuopelnas ir tai, kad ji sutelkė ir netiesiogiai paskatino prisidėti prie tos labdaros ir kitus žmones, nes tai Lietuvoje buvo dar labai neįprastas dalykas. Prisiminkime, kaip dalis visuomenės prieštaringai sutiko pirmąjį Vienos pokylį. Daugelis buvo nusiteikę priešiškai, ne nesuprato jo paskirties, svarbos, ko tie išsipuošę ponai čia linksminasi. O būtent per tuos pokylius buvo surinkta daugybė pinigų, skirtų labdarai. Labai džiaugiuosi, kad ponios Almos ir V. Adamkaus pradėta labdaros, paramos veikla iš tiesų duoda didžiulį atgarsį. Kad tai tapo tradicija, nes pažiūrėkite, kokie šiandien mes dosnūs ir jautrūs, kaip aukojame ir padedame visi Ukrainos pabėgėliams. Ne veltui ta veikla buvo pradėta, nes ji turi tęstinumą. Dabar mes būtent ponios Almos dėka visi žinome, kad kalėdinių dovanų karavanas turi išvažiuoti ne tik nuo prezidentūros, kad kiekvienas turime kažką dovanoti kitam. Ir kad tuomet visiems Lietuvoje bus geriau.

Pokalbis su ja LNK reportaže.

– Kiek truko jūsų pažintis, draugystė? Kokia buvo ponia Alma?

– Aš ją pažinau kokius 65–67 metus. Mūsų draugystės pradžia buvo, kai Valdas Adamkus buvo mūsų sporto klubo pirmininkas, o kartu ateidavo ir Alma. Susipažinome per sportą, per susirinkimus, vakarones. Kai atvažiavau į Lietuvą ir buvo išrinktas prezidentas, tada susipažinome artimiau. Ponia Alma paprašė, kad aš eičiau į jos fondo valdybą. Tuomet daug bendravom,  dirbom kartu. Ji buvo puiki administratorė, puikiai pravesdavo valdybos posėdžius. Ji buvo ir verslo žmogus, visą gyvenimą dirbęs su finansais. Aš manau, kad tai buvo jos stiprybė – ji buvo retas žmogus, kuris tinka ir prie puodo, ir viskam. (juokiasi). Ji buvo labai nuoširdi, labai visokeriopa – ir su karaliumi, ir su vaikučiais, ir su močiute, su visais buvo labai maloni. Būdavo, prieina kokia močiutė, ji ją apsikabina...

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Sakėte, kad ji – gimusi būti karaliene. Ir išdidi, ir tauri, ir tuo pačiu nuoširdi. Kokius jos pomėgius išskirtumėte, apie kuriuos nesame girdėję?

– Na, nežinau, gal jau kas ir sakė, bet ji – labai gera šeimininkė, labai gera patarėja ir labai gero būdo. Niekad nemačiau jos supykusios ir niekad negirdėjau, kad ji apie ką blogai kalbėtų.

– O pirmosios ponios pareigos ją, kaip žmogų, vargino, ar patiko?

– Aš žinau, kad ją vargino kalbėjimas prieš televiziją, kaip ir mane. Ji labai gražiai kalbėdavo, bet visad sakydavo: „Ne, ne, ne, nenoriu“. Vėliau priprato.

Pokalbis su juo – LNK reportaže.

– Paskutinį kartą su V. Adamkumi ir pirmąja šalies ponia matėtės Atvelykio metu Turniškėse. Ką atsimenate, apie ką kalbėjote?

– Buvo siurprizas, kad per Atvelykį į Turniškes mus pakvietė Prezidentas Adamkus. Kai atėjome, tikrai nustebome, nes pirmame aukšte fotelyje sėdėjo ponia Alma. Ji gražiai atrodė, kaip visuomet – elegantiška, pavyzdys visoms Lietuvos moterims, ir buvo stipri. Ji sakė: „Ateina pavasaris, galėsiu išeiti į kiemą, į terasą, atsisėsti, pasižiūrėti į gėles, pasidžiaugti.“ Šiaip  ji didumą laiko praleisdavo antrame aukšte, bet tądien buvo tiek sustiprėjusi, kad nulipo laiptais, atėjo į apačią, dar prisiminė savo gerus laikus, kai Vokietijoje gimnazijoje pradėjo bendrauti su prezidentu ir kaip toliau vystėsi jų geras ir labai atsakingas gyvenimas.

– Ponią Almą pažinojote ne vieną dešimtmetį. Kokią ją pažinojote?

– Aš ją pažinojau kaip nepaprastai švelnią, malonią, draugišką moterį. Iš kitos pusės, ji buvo labai energinga ir visuomet žiūrėdavo, kuo gali kitam žmogui padėti, ką gali duoti. Jų vasarvietėje, kurioje buvo golfo laukai, atvažiuodavo vasarotojai, kiekvieną savaitę būdavo apie 200–300 žmonių, o ji  gražiai šeimininkaudavo, užimdavo visus, spėdavo visiems atnešti po bandelę pusryčiams, labai skaniai gamindavo. Ji buvo tikrai labai atsakinga, rimta moteris, su kuria buvo labai malonu bendrauti.

– Ar ji pati žaisdavo golfą?

– Ne, ji tikrai nežaisdavo golfo, prezidentas irgi nelabai. Užtekdavo jai darbo prižiūrėti miegamuosius, valgomąjį, ruošti pusryčius, pietus, vakarienę.

– Ponia Alma neabejotinai daug laiko skirdavo knygoms. Kokių pomėgių ji dar turėjo?

– Ji domėjosi visu lietuvišku gyvenimu ir Lietuva. Iš Amerikos visi išvažiavome tik 1944 metais, nors visąlaik sakėme, kad greitai grįšime.

– V. Adamkus ir A. Adamkienė – nuostabus poros pavyzdys, kurie per gyvenimą nė karto nesusipyko.

– Taip, per 70 metų nė karto nesu girdėjęs nei vieno blogo žodžio, kurį jis būtų jai pasakęs ar ji jam. Jų gyvenimas buvo tikrai pavyzdingas. Kiekvienas iš mūsų tuo turėtų džiaugtis ir bandyti taip pat daryti.

– Koks buvo ponios Almos vaidmuo V. Adamkui einant politiniu keliu?

– Jis visuomet pasitardavo su ja, ji jam visuomet padėdavo, pavyzdžiui, visokiuose priėmimuose, kur jie dalyvaudavo. Jos santykiai su bet kuo, su visais užsienio karaliais, prezidentais, princais ir t. t., be abejo, ir su moterimis, buvo labai geri, ji turėjo didelę įtaką.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Pakalbinti praeiviai ponią Almą taip pat minėjo labai šiltais žodžiais.

„Tiesiog Dievo dovana mums. Dovana Prezidentui. Daugiau tokios neturėjom ir neturėsim. Viskuo – elegancija, supratimu, tolerancija, grožio, meno supratimu“, – neslėpdama susižavėjimo vardijo moteris.

„Buvau mišiose, meldžiau dangaus, Dievo ir visų šventųjų kad jai karūną uždėtų“, – paklausta, ar lankėsi atsisveikinime su ponia, atsakė ji.

„Didi humanistė. Viena vertus, didis žmogus, kuris darė daug visuomenei, visuomenės nariams, bet darydamas daug kartu buvo beveik nepastebimas. Geri darbai daromi tyliai. Tai neturi būti poza, bet ji tą idealą labai gerai įkūnijo“, – didžiais žodžiais A. Adamkienę minėjo vilnietis.

„Lietuva atsisveikina su nepaprasto ryškumo asmenybe, kokios ilgą laiką Lietuvoje nebuvo – ir dar turbūt ilgai nebus“, – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje kalbėjo prezidentas G. Nausėda.

„Apdovanota ilgu, gražiu ir turiningu gyvenimu, ponia Alma Adamkienė jį visą sėmė, kad galėtų dosniai aukoti kitiems“, – teigė jis.

Prezidentas savo kalboje pabrėžė A. Adamkienės ilgametę paramą prezidentui V. Adamkui.

„Daugeliui mūsų sunku būtų net įsivaizduoti gražesnį santuokinės dermės pavyzdį nei tas, kurį savo šeimoje įkūnijo Alma ir Valdas Adamkai“, – kalbėjo G. Nausėda.

Jo teigimu, ne mažiau svarbi buvo A. Adamkienės auka Lietuvai, kurios ji buvo netekusi, kad galiausiai vėl atgautų po pusę amžiaus trukusio išsiskyrimo.

G. Skaraitienės / BNS nuotr.

„Dar ilgai atminsime ponios Almos pastangas kurti naują – teisingesnę, gražesnę ir tauresnę – tikrovę. Atminsime jos vaidmenį Lietuvoje diegiant labdarystės tradicijas, nuoširdžiai rūpinantis beglobių ir apleistų vaikų ateitimi“, – kalbėjo prezidentas.

Lietuva atsisveikina su nepaprasto ryškumo asmenybe, kokios ilgą laiką Lietuvoje nebuvo – ir dar turbūt ilgai nebus.

Pasak jo, sugrįžusi į Lietuvą, A. Adamkienė ją nušvietė kitų, „laike ir erdvėje nutolusių, pasaulių šviesa“.

„Visuomenei, tamsiais okupacijos metais netekusiai dvasios elito ir daugelio moralinių orientyrų, ji dovanojo ne tik vakarietišką laisvės ir žmogiškojo orumo pojūtį, bet ir išsaugotą gyvą tarpukario Lietuvos atminimą. Dovanojo prigimtinę eleganciją ir autentišką pagarbą kiekvienam žmogui, kurio taip stokojo amžių sandūros Lietuva“, –  kalbėjo prezidentas.

Anot G. Nausėdos, kad ir ko imdavosi A. Adamkienė, „visur aplinkui tarsi dykumos gėlės po lietaus kilo ir skleidėsi Lietuvos žmonių dvasia“.

Prezidentas susigraudino kalbėdamas, kad pirmoji ponia jam priminė jo paties mamą.

„Tokia traputė, lengva, bet savo dvasia nepaprastai stipri. Gebanti išklausyti, atjausti, parodyti dėmesį. Nepakanti neteisybei, pasiryžusi ne žodžiais, o darbais sklaidyti tamsą, įveikti visas pasitaikančias kliūtis“, – sakė jis.

Testiprina Jus Dievas ir tesuteikia jėgų tęsti gyvenimo kelionę iki pasimatymo su ponia Alma danguje.

Pamokslą Vilniaus katedroje šv. mišių metu sakęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis teigė, kad A. Adamkienė buvo jautri vargstantiems ir mylinti sutuoktinė.

„Su nuoširdumu ir malda apkabiname prezidentą Valdą Adamkų, kuris skaudžiai išgyvena praradimą jam taip brangios žmonos, kurią pamilo jaunystėje ir nuo to laiko drauge nuėjo ilgą gyvenimo kelią palaimintą tarpusavio meilės ir supratimo, ištikimybės ir palaikymo. Testiprina Jus Dievas ir tesuteikia jėgų tęsti gyvenimo kelionę iki pasimatymo su ponia Alma danguje“, – sakė mišias laikęs kardinolas A. J. Bačkis.

Anot jo, šiomis dienomis daug girdėjome gražių žodžių apie A. Adamkienę – „žavią moterį, inteligentišką ir draugišką, kupiną džiaugsmo ir ramybės, karštai mylinčią savo Tėvynę ir uoliai besirūpinančią jos reikalais, jautrią žmonių vargams, visomis jėgomis besistengiančią palengvinti ir padėti vargstantiems, ištikimą ir mylinčią sutuoktinę“.

„Žvelgdami į tokį ilgą ir gražų gyvenimą, negalime patikėti, kad jis praėjo ir lieka tik gražus atminimas“, – sakė A. J. Bačkis.

96 metų A. Adamkienė mirė sekmadienį Vilniuje po sunkios ligos.

V. Adamkus Lietuvos prezidento pareigas ėjo dvi kadencijas 1998–2003 ir 2004–2009 metais.

Aktyvią lietuvybės ir filantropijos tradicijos Lietuvoje puoselėtoją į paskutiniąją kelionę išlydėjo sutuoktinis, dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene bei šimtai žmonių.

Atsisveikinti su pirmąja ponia atvykę žmonės anksto lūkuriavo kapinėse, kiti atlydėjo velionę su laidotuvių procesija. Laidotuvėse dalyvavo apie tūkstantį žmonių.

Kaip laidotuvių ceremonijoje sakė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, ponia Alma buvo mylintis žmogus – ji labai mylėjo savo vyrą, šeimą, tėvynę Lietuvą.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Ji savo jautrią širdį atvėrė vargstantiems ir stokojantiems žmogiškosios šilumos Ji savo gyvenimu įkūnijo žmogaus, kuris dovanoja savo gyvenimą kitiems pavyzdį“, – kalbėjo jis.

LNK reportažas:

Anot dvasininko, A. Adamkienės „išskirtinio kuklumo, atjautos ir nuoširdžios tarnystės tėvynei ir jos žmonėms gyvenimas palieka neišdildomą žymę Lietuvos istorijoje.“

„Ją Viešpats pasišaukė dieną, kai visa Bažnyčia pasaulyje šventė Kristaus žengimo į Dangų iškilmes. Tai labai simboliška diena iškeliauti. Tarsi pats Viešpats per šį sutapimą į mus visus prabyla ir primena, kad žmogaus gyvenimas yra nuolatinis žengimas į Dangų, jei žmogus gyvena darydamas gera savo tikėjimu ir savo tikėjimą liudija darbais. Alma buvo mylintis žmogus. Ji labai mylėjo savo vyrą, šeimą, tėvynę Lietuvą. Ji palieka mums ištikimybės santuokos pažadams, besąlyginės meilės artimui ir tėvynei pavyzdį. Teatlygina gerasis Dievas mūsų seseriai Almai Dangaus Karalystės džiaugsmu, te Viešpats stiprina mūsų mylimą Prezidentą Valdą Adamkų savo paguoda, o mums visiems įkvepia ponios Almos pavyzdžiu dovanoti savo gyvenimą vardan Lietuvos, o ypač vardan Viešpaties, kuris sukūrė šį Pasaulį“, – kalbėjo K. Kėvalas.

Vėliau kalbėjęs kunigas Ričardas Doveika pabrėžė, jog velionė „visai tautai išlieka dovana ir pamoka, ji atsiskleidžia mums kaip dovana“.

Jei nori gyventi dėl savęs, pirmiausia reikia gyventi dėl kitų. Tai didelio žmogaus pamoka.

„Visa tauta šiomis dienomis ištarė pačius gražiausius žodžius. Ji dovana nuo Dievo mums, tautai, jums, prezidente, dovana“, – kalbėjo dvasininkas.

„Ji buvo šalia jūsų, bet nebuvo šešėlis, ji klausėsi jūsų, bet niekada neužgožė jūsų, ji ėjo šalia jūsų, bet kartu sugebėjo daugybei žmonių tapti rūpestingumo, atjautos ir tikrosios meilės motina“, – į V. Adamkų kreipėsi kunigas.

Pasak R. Doveikos, A. Adamkienė „išlieka mums didžiausia pamoka“.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Jei nori gyventi dėl savęs, pirmiausia reikia gyventi dėl kitų. Tai didelio žmogaus pamoka“, – sakė jis.

Iškilmingose laidotuvėse kalbėtos maldos, skambėjo daina „Lietuva brangi“. Specialiai velionei sukurtą dainą atliko dainininkas Justinas Jarutis ir jo sesuo Andrė Balžekienė.

E. Ovčarenko/BNS nuotr.

96 metų A. Adamkienė mirė sekmadienį Vilniuje po sunkios ligos.

Pavieniai susirinkusieji į laidotuves atvyko su gėlėmis. Iš anksto buvo prašoma jų nenešti, o pinigus verčiau skirti labdarai. Kai kurie atvykusieji, stebėdami gabenamą karstą, šluostėsi ašaras. Viena jų – 84-erių kaunietė Marijona Lisauskienė.

Kapinėse lūkuriavusi moteris sakė asmeniškai išgyvenanti ir jaučianti didelę pagarbą poniai Almai. Anot jos, A. Adamkienė buvusi labai maloni.

„Ji labdaros dalino, ji gatvėje žmonės prakalbindavo, ji visur buvo“, – graudindamasi pasakojo M. Lisauskienė.

Filantropė ir svarbi patarėja

1927-aisiais Šiauliuose prekybininkų šeimoje gimusi A. Adamkienė Antrojo pasaulinio karo metais 1944-aisiais su šeima pasitraukė į Vokietiją, o po penkerių metų – į Čikagą Jungtinėse Valstijose.

Vokietijoje A. Adamkienė mokėsi Eikšteto gimnazijoje, kur ir susipažino su būsimu vyru V. Adamkumi, vėliau baigė filologijos studijas Erlangeno Universitete Bavarijoje.

Atvykusi į JAV ji kurį laiką dirbo laborante plieno gamyklos laboratorijoje. 1951-aisiais A. Adamkienė ištekėjo už būsimojo prezidento.

K. Vanago/BNS, Tomo Raginos, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus nuotr.

Nuo 1962-ųjų A. Adamkienė 25-erius metus vadovavo iš Amerikos lietuvių verslininko Juozo Bačiūno kartu su vyru įsigytai Tabor Farm vasarvietei, tapusiai svarbiu lietuvybės centru – čia vykdavo išeivijos organizacijos „Santara–Šviesa“ suvažiavimai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šeima grįžo į Lietuvą.

V. Adamkui 1998-ųjų sausį tapus Lietuvos prezidentu, ji netrukus įsteigė savo vardo paramos fondą rūpintis globos stokojančiais vaikais ir jam 15 metų vadovavo.

Lietuvos prezidento pareigas dvi kadencijas 1998–2003 ir 2004–2009 metais ėjęs prezidentas prisiminimuose rašė, kad užsiimti labdara A. Adamkienė apsisprendė dar vykstant rinkimų kampanijai.

Per jos vadovavimo fondui laikotarpį surinkta ir išskirstyta daugiau milijonas eurų paramos. Vėliau labdaros ir paramos fondas pavadintas „Auginkime ateitį“, jo archyvinė medžiaga perkelta į A. Adamkaus vardo biblioteką ir Butrimonių gimnazijoje Alytaus rajone įkurtą A. Adamkienės fondo muziejų.

A. Adamkienės nuomonė buvo svarbi ir politiniais klausimais. V. Adamkus teigė, kad eidamas prezidento pareigas neretai klausdavo žmonos požiūrio, kaip elgtis vienu ar kitu atveju.

A. Adamkienė turėjo dvigubą Lietuvos ir JAV pilietybę.

Pastaruoju metu A. Adamkienės sveikata buvo labai silpna, ji ne kartą gydyta ligoninėje.

Balandžio pabaigoje pirmoji ponia buvo atvežta į Vilniaus universiteto Santaros klinikas, A. Adamkienei diagnozuotas galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, atlikta skubi operacija. Nuo tada ji sunkios būklės gulėjo reanimacijoje.

Etaloninė pirmoji ponia

Kai 1998-aisiais prezidentas Valdas Adamkus įžengė į Simono Daukanto aikštės rūmus, kartu su juo čia atėjo ir aukščiausios prabos politinės etikos suvokimas, vakarietiškos politikos tradicijos. Kartu ir valstybės pirmoji ponia, kokios atgavus nepriklausomybę dar nebuvome turėję.

Neįprasta buvo juodu matyti susikibusius rankomis, mat anuomet Lietuvoje artumą taip rodė tik įsimylėję paaugliai, o solidesnėse porose buvo priimta moteriai įsikibti vyrui į parankę. Taip susikibę rankomis jie žengė ir kai V. Adamkus būdavo apsuptas vos ne visuotinės žmonių meilės, ir kai patirdavo nesėkmę.

Kartu: V. Adamkus ne kartą yra pakartojęs, kad jis dėkingas savo žmonai už galimybę baigti aukštąjį mokslą. (Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus nuotr.)

Per dvi V. Adamkaus prezidentavimo kadencijas Alma Adamkienė istorijos analuose ir žmonių atmintyje įsirėžė kaip etaloninė pirmoji ponia, kokią norėtų turėti bet kuri valstybė. Kai reikia, visuomet šalia savo vyro. Kad ir koks džentelmenas yra ponas Valdas, per oficialius renginius ji sugebėdavo gal net ne fiziškai, o kūno kalba lyg per žvirblio žingsnį jį praleisti į priekį, kad ginkdie jo neužgožtų: skirtingai nei kai kurios kitos pirmosios ponios ji niekada neužsimiršdavo, kad žmonės prezidentu išrinko jos vyrą, tad dėmesio epicentras turi tekti jam.

Dėl pavydėtinos inteligencijos ponia Alma visuomet atrodė sava ir tarp pasaulio politikos elito, ir tarp eilinių žmonių.

Dėmesio sau ne tik nesiekė, bet sulaukusi jo bet kokia proga prisipažindavo, kad jaučiasi nejaukiai. Gerus darbus ji darė per daug nesiafišuodama. Savo gerumą ir dosnumą labiausiai skyrė pagalbai vaikams – per penkiolika metų jos įsteigtas ir vadovaujamas labdaros ir paramos fondas parėmė daugybę kaimo mokyklų, vaikų ligoninių, vaikų globos namų. Retas atvejis, kad įžymiam žmogui dar esant gyvam kokiai įstaigai suteikiamas jo vardas. Tačiau Kupiškio rajono Šepetos mokykla (dabar – Šepetos Almos Adamkienės mokykla-daugiafunkcis centras) savo globėjos vardu vadinamas jau nuo 2004 m.

Ponia Alma nemėgo dalyti interviu, sakyti viešų kalbų, bet mielai šnekučiuodavosi su bet kuriame susitikime ją apsupusiais žmonėmis. Ji niekada savo vyro prezidento nepastatė į nepatogią padėtį savo kalbomis. Nesiverždavo viešai reikšti nuomonės, nors V. Adamkus pripažįsta, kad eidamas prezidento pareigas neretai klausdavęs, ką ji mano vienu ar kitu klausimu, ir jos išsakyta pozicija kartais jam padėdavo apsispręsti, kokį sprendimą priimti. Tačiau, prezidento teigimu, ji niekuomet nemėgino kažkaip jo paveikti, nesikišdavo į jo darbo reikalus.

Karališka: iš kitų valstybių pirmųjų ponių ir karalienių A. Adamkienė išsiskyrė oria ir santūria laikysena, išskirtine elegancija, kurią suteikia ne tik drabužis, bet ir pats jį dėvintis žmogus. (K. Vanago/BNS nuotr.)

Viešai paklausta ponia Alma rasdavo nesurepetuotų nuoširdžių ir išmintingų žodžių. Visiems įstrigo, kai V. Adamkus, 2003-iaisiais kandidatuodamas antrai kadencijai, pralaimėjo rinkimus, ji prisipažino šiek tiek nusivylusi, bet pridūrė: „Aš nepralaimėjau, nes laimėjau savo vyrą atgal. Dabar jis vėl bus mano.“

Dėl pavydėtinos inteligencijos ponia Alma visuomet atrodė sava ir tarp pasaulio politikos elito, ir tarp eilinių žmonių. Atrodė, lyg būtų gimusi ir augusi karalių rūmuose, nes jai lyg savaiminės buvo protokolinės vingrybės bendraujant su pasaulio valstybių vadovais ar karališkomis šeimomis. Iš kitų valstybių pirmųjų ponių ir karalienių ji išsiskyrė oria ir santūria laikysena, išskirtine elegancija, kurią suteikia ne tik drabužis, bet ir pats jį dėvintis žmogus.

Viso gyvenimo meilė

Ponia Alma su savo gyvenimo meile Valdu susikibę rankomis ėjo jau aštuntas dešimtmetis. 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose prekybininkų šeimoje gimusi Alma Nutautaitė būsimą vyrą sutiko būdama septyniolikos Vokietijoje, kur 1944-aisiais atsidūrė nuo karo bėgdamos jų šeimos. Jie tiesiog prasilenkė ant lietuviškos mokyklos laiptų, bet V. Adamkus ne kartą prisipažino, kad tai buvusi meilė iš pirmo žvilgsnio, ir pagalvojo, kad, jei kada nors ves, tai tik tokią mergaitę kaip ši. Po kelerių metų jam pavyko užkariauti jos širdį.

Pasibaigus karui, Alma Vokietijoje įstojo į Eichštete įsteigtą lietuvišką gimnaziją, studijavo. Vėliau išvyko į JAV, kur Čikagoje 1951-aisiais susituokė su būsimu Lietuvos prezidentu.

Filantropė: savo gerumą ir dosnumą A. Adamkienė skyrė pagalbai vaikams – per penkiolika metų jos labdaros ir paramos fondas parėmė daugybę kaimo mokyklų, vaikų ligoninių, vaikų globos namų. (R. Medonio nuotr.)

Jaunai porai teko skaičiuoti centus. V. Adamkus ne kartą yra kartojęs, kad jis dėkingas savo žmonai už galimybę baigti aukštąjį mokslą. Nors Vokietijoje Alma studijavo, JAV jai teko eiti dirbti, kad jos vyras galėtų studijuoti. Vėliau, nuo 1962-ųjų, ji 25 metus vadovavo Adamkų įsigytai vasarvietei „Tabor Farm“, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV, čia vyko lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai.

Paskutiniai jų jaukūs namai JAV buvo šalia Čikagos, apsupti ąžuolų ir ponios Almos puoselėjamų gėlynų. Ten viešint V. Adamkus pasakojo, kad net namo projektą teko kiek pakoreguoti pagal šeimininkės pageidavimą, kad būtų išsaugoti ten augantys medžiai.

Dėmesio sau ne tik nesiekė, bet jo sulaukusi kokia nors proga prisipažindavo, kad jaučiasi nejaukiai. Gerus darbus ji darė per daug nesiafišuodama.

Dabartiniai Adamkų namai Turniškėse primena turėtus Čikagoje. „Viską atsivežėme. Noriu konstatuoti tą faktą, kad niekas negali mums prikišti, jog kažką išnaudojome. Iki paskutinių penkių centų – ir tuos atsivežėme iš JAV. Dėl gamtinės aplinkos visuomet juokaujame, kad Amerikoje gyvendami turėjome savo mažą ąžuolyną, o čia turime savo pušyną”, – interviu „Kauno dienai” pasakojo prezidentas.

Pernai rugsėjo 1-ąją Adamkų santuokai sukako 71. Kaip juokauja V. Adamkus, per tiek metų jie niekaip nepajėgia susipykti. „Tam yra viena sąlyga: kur bus pagarba, tarpusavio supratimas, toks ir bus bendras gyvenimas. Kai trūksta pagarbos žmogaus žmogui, ir kyla nesusipratimų, kitokių blogybių“, – prezidentas atskleidė „Kauno dienai“ jų šeimos darnos paslaptį.

Pavyzdys: per dvi jos vyro prezidentavimo kadencijas A. Adamkienė žmonių atmintyje įsirėžė kaip etaloninė pirmoji ponia, kokią norėtų turėti bet kuri valstybė. (Tomo Raginos nuotr.)

Žydintis atminimas

Sušlubavus ponios Almos sveikatai V. Adamkus viltis dėjo į pavasarį. Paklaustas, kaip laikosi žmona, vis kartodavo, kad ji silpna, bet gal pavasarį atgimstant gamtai ateis ir pagerėjimas.

Pavasaris pražydino ponios Almos taip mylimas gėles, taip pat ir Nyderlandų gėlininko Jano Lichtharto išvestas A. Adamkienės vardu pavadintas tulpes. Tokios šviesios, mielos ir taip žmonių mylimos asmenybės vardas labai pritinka nuostabaus grožio pavasario žiedams.

Tačiau jai šis pavasaris paskutinis. Jau kurį laiką A. Adamkienė turėjo sveikatos problemų, o balandžio pabaigoje Vilniaus universiteto Santaros klinikų medikai jai diagnozavo galvos smegenų kraujotakos sutrikimą, atliko skubią operaciją. „Nei žodžio pasakiusi, nei akių atmerkusi nebuvo“, – su skausmu žurnalistams pasakojo V. Adamkus prieš porą savaičių.

Interviu „Kauno dienai“ jis yra sakęs: „Kaune gimiau ir amžinojo pasitraukimo irgi, tikiuosi, pasiliksiu visiems laikams Kaune.“ Šiandien, gegužės 23-iąją, į Kauno Petrašiūnų kapines kartu su gedinčia Lietuva jis atlydės į paskutinio poilsio vietą savo gyvenimo meilę, įstabiąją, nepranokstamąją, mūsų širdžių pirmąją ponią.

Beje, atėjusių su ja atsisveikinti prašoma nenešti gėlių, o joms skirtus pinigus paaukoti filantropiniams tikslams, taip tęsiant A. Adamkienės gyvenimo ir darbų dvasią.

Apie 97-uosius ėjusios A. Adamkienės netektį sekmadienį, gegužės 21-ąją, pranešė prezidentūra. Gegužės 22-23 dienomis su iškilia Lietuvos asmenybe atsisveikinama Prezidento rūmų Kolonų salėje, antradienį Vilniuje bus aukojamos mišios, o laidotuvės vyks Kaune.

Antradienį, 12 val., specialia laida prasidės LRT televizijos programa, skirta poniai Almai atminti. Ją ves Jovita Vitkauskė.

12.30 val. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje už velionę bus aukojamos Šv. Mišios, kurias tiesiogiai transliuos LRT.

16 val., iškart po laidos „Laba diena, Lietuva“, LRT televizijos žiūrovai galės stebėti Guodos Pečiulytės tęsiamą specialią laidą A. Adamkienės atminimui bei tiesiogiai matyti vaizdus iš laidotuvių ceremonijos Petrašiūnų kapinėse Kaune, kur buvusi pirmoji ponia atguls amžinojo poilsio.

Antradienio vakarą, 21.30 val. LRT televizijos žiūrovų laukia ypatinga premjera – režisierių Česlovo, Audriaus ir Aistės Stonių kurtas dokumentinis filmas „Alma. Gyvenimas – šviesos akimirka“. Autorių teigimu, pasakojime apie prezidento V. Adamkaus žmoną atsikleis ponios Almos gyvenimo istorija, papasakota jos pačios lūpomis ir nepaprastas liudijimas apie atsidavimą̨ savo artimui ir savo šaliai, apie pasiaukojimą̨ ir meilę, kuri įveikė visus jai tekusius išbandymus.

Buvusi pirmoji ponia paskutiniais metais kovojo su sveikatos problemomis – po insulto 2023-ųjų balandį buvo gydoma Santaros klinikose. 2019-ųjų rudenį ją taip pat buvo ištikęs insultas, po kurio jį kone mėnesį laiko gydėsi ligoninėje.

Pagerbti jos atminimo atvyko žinomi kultūros, mokslo, politikos veikėjai. Tarp jų – Vilniaus meras Valdas Benkunskas, Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, žurnalistas Edmundas Jakilaitis, politologas Ramūnas Vilpišauskas, profesorius Vytautas Landsbergis.

Atsisveikinant su A. Adamkiene buvo prašoma nenešti gėlių, tad jų atsinešusiųjų – vos vienas kitas.

„Man atrodo, kad tas pirmosios ledi vaidmuo jos asmeny buvo išreikštas tiksliausiai. (...) Man atrodo, kad pakartoti Almą bus labai sudėtinga, nebent kai kuriuos bruožus“, – BNS sakė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

Anot jo, tokių moterų kaip A. Adamkienė Lietuvoje labai nedaug.

„Jos retos ir dar retesnės kaip žmonos, ištikimos bendražygės, kurios supranta į kokią situaciją pateko, turėdamos vyrą, kuris yra valstybės vadovas“, – kalbėjo jis.

Atsisveikinime su pirmąja ponia dalyvavo ir šalies vadovas Gitanas Nausėda su sutuoktine. Jis teigė, kad A. Adamkienė buvo „kaip didžiulis gerumo, švelnumo, žmogiškos empatijos, padorumo, dosnumo vandenynas“.

„Kuomet ji buvo šalia mūsų, atrodė, kad taip ir turi būt, kad tai yra mūsų gyvenimo dalis, tačiau kai netenki žmogus, supranti, kokia milžiniška ta netektis ir jos neįmanoma niekuo užpildyti“, – žurnalistams pirmadienį sakė G. Nausėda.

Anot jo, Lietuva bus dėkinga poniai Almai už atneštą šviesą, gėrį, atjautą, žmogišką kultūrą. Jis pridūrė, kad A. Adamkienė prisidėjo prie to, kad Lietuva tapo civilizuota, vakarietiška valstybe.

„Belieka guostis tik tuo, kad likimas padovanojo tą galimybę mums visiems pažinti ponią Almą – kam artimiau, kas galbūt tolimesnį ryšį išsaugojo, tačiau net ir žmonės, kurie niekada su ponia Alma nesusidūrė, jie vis tiek ją labai mylėjo, nes jie matė per atstumą, koks nuostabus ir neeilinis tai yra žmogus“, – sakė jis.

Jis linkėjo stiprybės prezidentui Valdui Adamkui ir pridūrė, kad „jam tikrai bus nelengva ir dabar labai svarbu, kad mes jį palaikytume.“

63-ejų senjorė Janina Zarembienė atsisveikinti su ponia Alma atėjo ne viena – kartu atsivedė ir anūkus. A. Adamkienę ji vadino visos Lietuvos mama.

Anot 79-erių Ritos Vilkienės, A. Adamkienė yra moters grožio, gėrio ir meilės etalonas.

„Daugiau mes tokios pirmos ponios neturėsime. Tokia ponia turi gimti ir gimsta vieną kartą į šimtą metų. Labai gaila, labai didelius jausmus jaučiu jiems abiems“, – kalbėjo ji.

96 metų A. Adamkienė mirė sekmadienį Vilniuje po sunkios ligos.

V. Adamkus Lietuvos prezidento pareigas ėjo dvi kadencijas 1998–2003 ir 2004–2009 metais.