Alvydas Šlepikas „Namas anapus upės“

Lietuvos rašytojų sqjungos leidykla, 2023

Garsiojo romano „Mano vardas Marytė“ autorius Alvydas Šlepikas  knygas leidžia retai ir dažniausiai jos išsyk tampa įvykiu. Tad, sulaikiusi kvapą, laukiau jo apsakymų rinktinės, kuri pasirodė metų pabaigoje. Atsiverčiau knygą turėdama daug lūkesčių, tačiau, skaitydama pirmąjį iš septynių apsakymų, pamaniau, kad jis kažkuo primena XX a. klasiką – tekstas sklandus, intriga yra, bet magiškas pasaulis, pasiaukojimo motyvas, simbolizmas – tarsi jau girdėta, nenurauna stogo. Kiti apsakymai paliko stipresnį įspūdį, ypač – „Namas anapus upės“ ir „Kur išėjo Mikis“.

A. Šlepikas geba rašyti meistriškai įtaigiai, kurti intrigą, įpinti siaubo elementų – skaitant apie jaunus partizanus, pabėgančius į negyvenamą namą prie upės, nugara lakstė šiurpuliai, o apsakymas apie mažą vokiečių berniuką, artėjant rusų kareiviams, bėgantį iš savo namų drauge su tetomis ir išprotėjusia močiute, priminė pagaulias „Mano vardas Marytė“ romano nuotaikas. Autoriaus akiratyje atsiduria vaikystė ir senatvė – tiek vaikiškas pasaulis, tiek nuo karščio nusikamavę seniai ar protą praradusi močiutė vaizduojami charakteringai ir yra įdomūs savo netikėtais pasirinkimų vingiais.

Vis dėlto, kai knygos apimtis nedidelė, kiekvienas tekstas gula tarsi po didinamuoju stiklu – pradedi galvoti apie tai, pagal kokią logiką ši rinktinė sudaryta, kodėl fantastiniai, maginiai pasauliai mainosi su istoriniais, futuristiniais tekstais. Gijų tarp mistinės Didžiosios motinos, Pavlovo eksperimentų, Antrojo pasaulinio karo, pokario partizanų, karščio išdegintos žemės ir nukryžiavimo scenos iš tiesų esama, tik vis tiek neapleidžia jausmas, kad dėl vientisumo dar reikėtų daugiau apsakymų.

Nepaisant išsakyto skepticizmo, manau, kad knyga vis tiek verta dėmesio. Kai kurios apsakymų scenos ar nuotaika įstringa ilgam, o tai turbūt ir yra gero literatūros kūrinio tikslas.

Primo Levi „Periodinė elementų lentelė“

Hubris, 2024. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Prieš pradedama skaityti šį kūrinį, žinojau, kad 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkasis institutas jį paskelbė geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga. Chemijos pamokų mokykloje nemėgau, tačiau P. Levi mane įtraukė į chemiko laboratorijoje vykstančius stebuklus.

Vis dėlto tai nėra knyga apie mokslą – cheminiai elementai tarnauja autobiografiniam pasakojimui. Per darbą laboratorijose vyniojamos kitų istorijų gijos, darbas pakreipia tolesnius likimo vingius ir padeda išgyventi atsidūrus lageryje. Nors knygos pabaigoje rašytojas kratosi autobiografijos žanro sakydamas: „Tai ir ne autobiografija, nebent iš dalies ir simboliškai, kiek autobiografiškas esti kiekvienas užrašytas tekstas ar, tiksliau, kiekvienas žmogiškas kūrinys; galima sakyti, kad tai istorija. Ar bent man norėjosi, kad ši knyga būtų savotiška mikroistorija: konkretaus amato ir jo pralaimėjimų, pergalių beigi vargų istorija, kokią trokšta papasakoti kiekvienas, kai suvokia užsibaigiant karjeros ratą ir menas nebeatrodo amžinas.“ (265 p.)

Savo protėvius – žydus Pjemonto regione – pasakotojas lygina su argono dujomis. Dujos, kaip ir jie, inertiškos ir nesiveliančios sąveikai į chemines reakcijas, nesijungiančios su kitais cheminiais elementais. Rasinė grynumo teorija, kuri sugriovė tiek P. Levi amžininkų gyvenimų, čia atskleidžiama per cheminių elementų paraleles, grynąsias ir negrynąsias medžiagas.

Nors P. Levi apsakymuose atskleistos gyvenimo aplinkybės žiaurios, o kartais, atrodytų, nepakeliamos, knygos nuotaika šviesi, kartais trykštanti humoru, dėmesiu mažoms, juokingoms detalėms. Tarkim, apsakyme „Nikelis“ išnyra pono Pistamiljos ir jo šuns istorija. Šuo šeimininko buvo išmokytas iš kaimynų vogti kalakutus. Tuos kalakutus ponas Pistamilja paskui dovanodavo savo senoms ir bjaurioms meilužėms skirtinguose Pjemonto priešalpių užkampiuose.

Taigi knyga apgyvendina skaitytoją chemiko laboratorijoje ir skaidriu, gyvu pirmo asmens pasakojimu veda per asmeniškos ir kolektyvinės atminties kalvagūbrius.

Mantas Adomėnas „Moneta & labirintas“

Baltos lankos, 2023

Jei reikėtų išskirti metų knygą, sukėlusią smarkiausią raibuliavimą visuomenėje, tai, be abejo, būtų pirmoji M. Adomėno knyga. Natūralu, kad žinomas vardas geriau atkreipia į save dėmesį nei šiaip debiutuojantis nouneimas, tačiau didžiausią įspūdį būtent ir padarė tai, kad kaip pramoginis, šnipų trileris jis gerokai pranoko savo žanro ribas.

Nors nesu knygų ir filmų apie šnipus mėgėja ir, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip pogrindinis jų tinklas galėtų atrodyti būtent Lietuvoje, tai, kaip tokį pasaulį vaizduoja M. Adomėnas, sukuria iliuziją, kad tikriausiai taip viskas ir yra. Tad romano linija, sklidina įtampos, nuotykių ir gudrių ėjimų, siekiant įgyvendinti pagrindinio veikėjo Tomo užsibrėžtus tikslus, parašyta puikiai. To tikriausiai ir būtų užtekę elegantiškai sukurtam žanriniam kūriniui.

Tačiau autorius nutarė sekti Umberto Eco pėdomis ir prifarširuoti romaną kur kas daugiau temų. Tiek daug, kad ilgainiui jos šiek tiek apsunkino ir imdavo darytis pikta, kad pagrindinis pasakotojas per daug nukrypo į šalį. Gal dėl to buvo vietų, kai pagrindinio veikėjo erudicija liejasi pro kraštus, jis vienas gabesnių slaptųjų agentų, tačiau ima ir pabaigoje įkliūva į ezoterinę kebeknę. Arba pajunta nepaprastai šiltą ryšį su vietiniu Šnipiškių vierchu, kovos menų mylėtoju, ir su malonumu leidžia dienas liurlindamas su juo alkoholį. Alkoholis, beje, kartais čia liejasi upėmis, bet niekada neprislopina pagrindinio veikėjo budrumo ir dažnai yra tik priedanga.

Daug dėmesio skiriama Tomo jaunystės Vilniui – čia tas dešimtojo dešimtmečio pradžios Vilnius kažkoks savotiškesnis, ne toks pilkas, taip pat kupinas paslapčių. Taip, mistikos ir sąmokslo teorijų šiame romane apstu. Šiame romane labai daug visko, bet vieno dalyko pasigedau – humoro.

Knyga neabejotinai verta dėmesio, smalsu, ar netrukus pasirodysianti antroji dalis prilygs pirmajai. Šiaip ar taip, netikėtas M. Adomėno debiutas jau dabar lyginamas su taip pat netikėtu Kristinos Sabaliauskaitės atsiradimu.

Asta Lipštaitė, Jurga Mandrijauskaitė, Jūratė Jaseliūnienė „Gyvenimas tarp knygų“

VšĮ „Mūzų bokštas“, 2023

Ši knyga pirmiausia pasirodė leidykloje „Dvi tylos“, tačiau taip nutiko, kad leidykla tada išgyveno blogus laikus, o galiausiai išvis bankrutavo, palikdama ant ledo ne vieną autorių ir nugramzdindama su savimi išleistas knygas. Tada J. Mandrijauskaitė nenuleido rankų ir pati perleido knygą mėlynais kietais viršeliais. Knyga pasirodė prieš Kalėdas, tad tikiuosi, kad nemažai žmonių pirko ir dovanojo solidžiai atrodančią knygą draugams ir artimiesiems.

Knygoje kalbinami labai skirtingi žmonės – tiek amžiaus, profesijos, tiek išsilavinimo, materialinės padėties. Čia galima atrasti rimtų mokslininkų, rašytojų, vertėjų ir bibliofilų, taip pat kolekcininkų, leidėjų ir tiesiog knygų mylėtojų.

Pamenu, kartą viena žymi rašytoja atsisakė pasakoti apie savo mėgstamas ir skaitomas knygas, nes tada žmonės sužinos, kaip veikia jos smegenys, ir tai yra tiesiog per daug intymu. Smagu patyrinėti, ką mąsto šie pašnekovai. Skirtingos namų bibliotekos ir pokalbis su jų turėtojais atskleidžia vis kitokią nuotaiką ir išryškina savitus požiūrio į knygų kaupimą akcentus. Ko gero, normalu, kad vieni pokalbiai, kaip ir sukauptos kolekcijos, labiau vykę, turtingi ir išsamūs, kiti lakoniškesni. Ne visada paprasta prakalbinti žmogų atvykus į jo namų erdvę ir peržvelgus jų kaupiamas knygas.

Ganyti akis šioje knygoje tikrai bus kur – ne tik po interjerus, knygų laikymo principus (tarkime, viena pašnekovė jas sudėliojusi pagal knygos nugarėlių spalvas), bet ir istorijas apie konkrečias turimas knygas ir paralelinius pasakojimus.

Kartais, ypač sužinojus, apie tai, kaip giminaičiai išmeta milžiniškas mirusių artimųjų kauptas bibliotekas, kyla klausimas, kam ir kodėl reikia namuose laikyti šitiek knygų (šį rebusą sprendžiu ir šluostydamas dulkes nuo savo knygų lentynų). Paskaičius šią knygą, iškyla skirtingų atsakymų.

Apsakymai kupini fantastinių vaizdinių ir pasakoms būdingų elementų. Tačiau, pasak rašytojo, jie kartu atspindi ir šiandien pasaulį apėmusį nerimą.

Pokalbis su A. Šlepiku – apie paslapčių kupiną apsakymo žanrą, knygoje skaitytojams paliktas mįsles ir realybės atspindžius fantastinėse istorijose.

– Neseniai pasirodė jūsų naujausia apsakymų knyga „Namas anapus upės“. Tikriausiai kiekvieną rašytoją apima malonus jaudulys, išvydus, kad jo kūrinys jau pasiekė skaitytojus. Su kokiomis mintimis šiandien pasitinkate savo naująją knygą? Ar ilgai ją rašėte, o gal knygoje atsidūrę apsakymai yra ganėtinai nauji?

– Knyga pasirodė dar prieš Naujuosius metus, tad prie jos lyg jau ir esu pripratęs. Tačiau žinoma, kad naujos knygos pasirodymas man yra svarbus įvykis. Juo labiau kad knygas leidžiu ne taip jau dažnai. Šią knygą rašiau gana ilgai, kai kurie apsakymai buvo parašyti prieš porą, gal net keletą metų, o kiti užbaigti gana neseniai. Visiems tekstams skyriau daug laiko, prie jų vis sugrįždavau, juos redaguodavau. Nė vienas jų nebuvo parašytas per vieną vakarą.

– Kodėl nusprendėte rašyti būtent apsakymų knygą, o ne romaną? Galbūt norėjote prisitaikyti prie šiuolaikinio, dėmesio ilgai neišlaikančio žmogaus? Atrodo, kad apsakymus rašyti turėtų būti lengviau, nes jie trumpi. Kita vertus, kiekvienam jų reikia sugalvoti atskirą siužetą, personažus. Kaip yra iš tiesų?

– Tai ne pirmoji mano apsakymų knyga. Dar 2016 m. išleidau apsakymų rinkinį „Lietaus dievas ir kiti“. Iš tikrųjų pats labai mėgstu skaityti apsakymus, nes tai be galo įdomus žanras. Esu didelis apsakymų meistro Juozo Apučio gerbėjas, mėgstu nuostabių rašytojų Henriko Algio Čigriejaus, Danieliaus Mušinsko, Romualdo Granausko apsakymus. Lietuvoje turime netrumpą apsakymų rašymo tradiciją, nemažai garsių rašytojų rašė kone vien šio žanro tekstus. Be to, Alytuje kas antrus metus vyksta labai gražus trumposios prozos festivalis „Imbiero vakarai“, skirtas Jurgio Kunčino atminimui. Čia susirinkę rašytojai skaito savo apsakymus ir apysakas, bendrauja. Pats taip pat dalyvavau poroje pastarųjų festivalių, juose laimėjau prizų. Visa tai mane ir paskatino sugrįžti prie apsakymų.

Apsakymų rašymas vyksta kiek kitaip nei romano. Šiuo atveju tu gali skirti savaitę pagrindiniam teksto siužetui – tam tikram karkasui – parašyti. Tada tas tekstas ramiai guli ir laukia tavęs, o tu vis prie jo sugrįžti. Taip pamažu parašai apsakymą net ir dirbdamas kitus darbus. O štai romano tokiu būdu neparašysi, nes jam jau reikia skirti daug laiko, turi tiesiog gyventi romanu, jo siužetu. Pastaruoju metu laiko nelabai turėjau, tad pasinėriau į trumpų apsakymų rašymą. Vis dėlto nesakau, kad apsakymus rašyti yra lengviau, nes vis tiek turi sukurti personažus ir tam tikrą pasaulį, kuriame vyksta veiksmas. Tam reikia tiek pat vaizduotės ir pastangų, kiek ir romanui. Tiesa, šiuo metu rašau ir romaną, bet nežinau, kada jį pabaigsiu.

Raktas: apsakymas, anot A. Šlepiko, privalo turėti paslaptį, kurią besiaiškindamas skaitytojas tampa teksto kūrėju. „Namas anapus upės“ – tarsi nežinomo pasaulio, kurį matai tolumoje, alegorija“, – knygai parinktą pavadinimą aiškina rašytojas. / A. Šlepiko asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų naujoji knyga vadinasi „Namas anapus upės“ – pagal vieno iš apsakymų pavadinimą. Galbūt būtent šis apsakymas jums atrodo svarbiausias, jaučiate su juo ypatingą ryšį?

– „Namas anapus upės“ yra tarsi nežinomo pasaulio, kurį matai tolumoje, alegorija. Tas namas savyje slepia paslaptį, o apsakymuose, kaip ir visoje literatūroje, paslaptis yra labai svarbi. Apsakymas apskritai yra toks žanras, kuris tiesiog privalo savyje turėti kažkokią paslaptį, kurią rašytojas nebūtinai atskleis. Apsakymas skaitytojui suteikia galimybę pačiam apsvarstyti įvairius atsakymus į paslapties iškeltus klausimus ir įminti mįsles, kurios atrandamos tekste. Taip skaitytojas pasitelkia savo vaizduotę ir tarsi tampa teksto bendrakūrėju. Tad šis pavadinimas yra simbolinis, atskleidžiantis pačią apsakymo žanro esmę.

Apsakymas „Namas anapus upės“ nėra kažkuo išskirtinis, tiesiog jo pavadinimas labiausiai tiko visai knygai. Iš tikrųjų pradžioje knygą norėjau pavadinti kito apsakymo pavadinimu – „Pavlovo šunys“. Tai yra man svarbus apsakymas, kurį parašiau jau gana seniai. Tačiau, rengiant knygą, pagalvojau, kad Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste nenoriu jokio rusiško atspalvio. Tada mąsčiau, gal pavadinti knygą „Dykvietė“, bet šis pavadinimas nekelia jokios intrigos – dykvietėje nieko nėra, tad kam apie ją skaityti? Galiausiai, nusprendžiau, kad skaitytoją labiausiai patrauks pavadinimas „Namas anapus upės“.

– Jūsų paminėtas apsakymas „Pavlovo šunys“, parašytas rusų mokslininko I. Pavlovo asistentės dienoraščio forma, labai išsiskiria bendrame knygos kontekste. Apsakymo pagrindinė veikėja kartu su I. Pavlovu vykdo eksperimentus su šunimis, o vėliau – ir su žmonėmis. Kaip kilo šio apsakymo idėja?

– Apsakymo idėja kilo, kai buvau pakviestas dalyvauti Rygoje vykusiame prozos festivalyje. Festivalio organizatoriai prašė teksto, kuris būtų parašytas laiško ar dienoraščio forma. Todėl apsakymas ir yra menamas dienoraštis. Kaip tik tuo metu domėjausi I. Pavlovo veikla ir įvykiais Sovietų Rusijoje, kurie vyko po bolševikinio perversmo. Besidomėdamas suradau tiesiog stulbinančių faktų apie tai, kaip Nobelio premijos laureatas Ivanas Pavlovas vykdė kraupius eksperimentus su vadinamųjų liaudies priešų vaikais, padedant bolševikų valdžiai, ir panorau būtinai apie tai parašyti.

– Apsakyme I. Pavlovo asistentė visus, nepritariančius žiauriems eksperimentams, vadina liaudies priešais. Ši moteris – arši komunistė, įtikėjusi savo veiksmų teisumu. Skaitant šį apsakymą galima atrasti paralelių su dabartine Rusijos propaganda. Ar tokia ir buvo jūsų idėja?

– Be jokios abejonės, kadangi Rusijos politikoje niekas nesikeičia nuo bolševikinio perversmo ir dar ankstesnių laikų. Kaip žinome, bolševikai jokios kitos nuomonės nepriėmė, todėl jei buvai ne su jais, tapai liaudies priešu. Tiesiog nebuvo jokių galimybių oponuoti. Mano aprašyta moteris yra fanatiška komjaunuolė, kuri gali nužudyti bet kurį, nes tiki, kad tai daro dėl revoliucijos. Toks fanatizmas nuvesdavo prie siaubingų dalykų. Pavyzdžiui, buvo toks NKVD generolas Viktoras Abakumovas, kuris pats pistoletu nužudė daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Visa tai – dėl „didžiojo gėrio“.

Mano apsakymas susijęs ir su dabartine padėtimi Rusijoje, nes akivaizdu, kad per ilgą laiką šioje šalyje užaugo ištisos kartos, kurios visiškai nevertina žmogaus kaip asmenybės, o žmogaus gyvybė jiems verta praktiškai nuliui. Jie viską aukoja dėl kažkokio įsivaizduojamo gėrio, atnešdami į šį pasaulį siaubingą terorą. Bolševikų laikais buvo populiarus toks šūkis: geležiniu kumščiu priversime jus pasiekti laimę. Šiandien rusai lygiai taip pat geležiniais kumščiais veda kitus į „laimę“, susirūpinę, kad kitur žmonės gyvena kitaip nei jie.

– Beveik visi jūsų knygos personažai kažkur eina, nuo kažko bėga. Kodėl vis pasikartoja būtent ėjimo, bėgimo motyvas?

– Esu parašęs įvairios tematikos apsakymų, dalyje jų niekas nei kur nors eina, nei bėga. Tačiau knyga turi turėti tam tikrą ašį, bendrą tematiką, literatūrinį audinį, į kurį drauge jungtųsi apsakymai. Šiuo atveju tai yra ėjimas keliu, kurį galima suvokti ir kaip tiesioginį kelią, ir kaip savotišką gyvenimo kelią. Tad į knygą sudėjau tuos apsakymus, kurie susiję su šia ėjimo ir kelio tematika. Likusius apsakymus galbūt sudėsiu į būsimą knygą.

Rengiant knygą, pagalvojau, kad Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste nenoriu jokio rusiško atspalvio.

– Skaitant knygą neapleidžia nerimo jausmas, karo nuojauta. Tikriausiai apsakymai yra atspindys to, kas dabar vyksta pasaulyje?

– Žinoma, nuo realybės nepabėgsi. Visa tai, kas vyksta pasaulyje, be abejonės, daro įtaką ir mano kūrybai. Aš tiesiog negaliu kurti kažko, visiškai nutolusio nuo šiandienių aktualijų, nors kartais to gal ir norėtųsi. Prisiminiau Henriko Radausko eilėraštį „Gėlė ir vėjas“, kurį jis sukūrė karo metu. Eilėraštyje nėra jokios grėsmės ar nevilties, tik meilės, vėjas, saulė. Kai kuriems rašytojams kartais pavyksta atitrūkti nuo realybės ir sukurti ką nors išties pasakiško, tačiau man taip neišeina.

– Jūsų knygoje daug magiškumo, mįslių, neatsakytų klausimų, patiems skaitytojams leidžiate interpretuoti apsakymų siužetą. Jums patinka, kai skaitytojai tarsi tampa pasakojimo bendrakūrėjais?

– Visa tai diktuoja pats apsakymo žanras, kuriame tiesiog privalo būti mįslių ir neatsakytų klausimų, skatinančių skaitytoją susimąstyti, priverčiančių jį nustebti. Jei viso to trūktų, apsakymas tiesiog nebūtų įdomus ir labiau primintų žurnalistinę apybraižą, kurioje viskas aiškiai sudėliota. Kalbant apie apsakymų magiškumą, tai pavadinčiau tiesiog fantastiniu rašymu. Kadangi mėgstu fantastinę literatūrą, pasakas, sapnų logika paremtus tekstus, natūralu, kad ir pats rašau tokiu stiliumi.

– Užsiminėte, kad jau rašote naują knygą. Ar galite atskleisti, apie ką?

– Mano gyvenime nebūna taip, kad parašau vieną knygą ir tik tada imuosi kitos. Aš nuolat rašau kelias knygas vienu metu, mano galvoje visada sukasi mintys apie skirtingus siužetus, personažus. Man atrodo, kad rašytojai vieną po kitos knygas rašo tik tada, kai neturi kitų veiklų. Tačiau Lietuvoje daugeliui rašytojų reikia dirbti kitus darbus, nes vien iš kūrybos išgyventi yra sunku. Tad aš taip pat užsiimu įvairiomis veiklomis, kurios atitraukia nuo rašymo. Susikoncentravęs į darbą, atitrūksti nuo pradėto rašyti teksto, nutolsti nuo jo siužeto ir personažų. Todėl vėliau, atsiradus laisvo laiko, tampa lengviau pradėti rašyti naują tekstą, o ne grįžti prie senojo. Tad pradedi rašyti naują kūrinį, vėliau atitrūksti ir nuo jo, tada vėl sugrįžti prie senojo. Iš naujo perskaitęs parašytą tekstą, imi fantazuoti ir siužetą kartais pasuki visiškai netikėta linkme, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, viskas ima atrodyti kitaip. Kaip supratote, rašau truputėlį chaotiškai, bet tai lemia mano gyvenimo būdas.

Dėl šių priežasčių negaliu įvardyti, kuris mano pradėtas rašyti tekstas taps nauja knyga. Galbūt tai bus romanas, o gal kitas apsakymų rinkinys. Tačiau, žinoma, stengsiuosi, kad šįkart apsakymai būtų kitokie, skirtųsi jų temos, literatūrinė ritmika, tempas. Noriu rašyti taip, kad kiekvienas tekstas būtų kitoks, nustebintų skaitytoją, jį sujaudintų.

Kaip nurodoma penktadienį išplatintame pranešime, jas taip pat rekomenduojama įteikti literatūrologui, vertėjui Vytautui Bikulčiui, architektui Gintarui Čaikauskui, šokio kritikui, kultūros vadybininkui Audroniui Imbrasui, muzikologei Laimutei Ligeikaitei-Grubevičienei, menininkei Marijai Marcelionytei-Paliukei, choreografui Martynui Rimeikiui, teatrologei Daivai Šabasevičienei, menininkei Emilijai Škarnulytei.

Komisija rinkosi iš 48 pretendentų, sprendimas priimtas slaptu visų komisijos narių balsavimu.

Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos Lietuvos, pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams bei veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.

Vyriausybės kultūros ir meno premijos teikiamos nuo 1997 metų.

Kasmet skiriama ne daugiau kaip 12 premijų. Vyriausybės kultūros ir meno premija yra 340 bazinių socialinių išmokų dydžių, nuo kitų metų ji sieks 16,6 tūkst. eurų.

Išties, kūrėjas plunksną įvaldęs tiesiog puikiai. Prieš aštuonerius metus pasirodęs A.Šlepiko romanas apie vilko vaikus – "Mano vardas Marytė" sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Ne viena užsienio kalba išleistas romanas 2019 m. pateko į "The Times" sudarytą geriausių knygų sąrašą. Netrukus su Rytprūsių pokario vaikų istorija susipažins ir ispanakalbis pasaulis.

Lietuvos publikai A Šlepikas žinomas ne tik kaip rašytojas. Kūrėjas taip pat prodiusuoja ir rašo scenarijus žiūrovų pamėgtiems serialams. Tačiau pašnekovas pripažįsta, kad jei tik galėtų, visą laiką skirtų rašymui. Pokalbis su A.Šlepiku – apie baltas dėmes pokario istorijoje, literatūrinę sėkmę ir savęs dalijimą kelioms sritims vienu metu.

Blaškymasis tarp skirtingų sričių neretai tik trukdo. Kai rašai didesnį kūrinį, reikia į jį visiškai panirti.

– Pradėkime nuo džiugios žinios – netrukus į ispanų kalbą bus išverstas jūsų romanas "Mano vardas Marytė". Tarptautiniu lygiu sėkmingame romane rašote apie vilko vaikus – našlaičius iš Rytprūsių, pokariu bado atgintus į Lietuvą. Knyga išleista dar 2012 m., bet jos atgarsiai netyla. Svarbu tai, kad vilko vaikų tema yra gana nežinoma, apie šį istorijos laikotarpį neturime daug informacijos. Kas jus paskatino rašyti būtent tokį romaną?

– Nesutikčiau, kad ši tema vis dar nežinoma. Iš tikrųjų pastaruoju dešimtmečiu tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje pasirodė nemažai knygų apie vilko vaikus ir Rytų Prūsijos žmonių likimus. Džiaugiuosi, kad mano romanas prisidėjo prie to, jog Lietuvoje būtų plačiau kalbama vilko vaikų tema. Tačiau, kai pradėjau rašyti, tai buvo balta dėmė istorijoje. Tiesa, lietuvių kalba knygas buvo išleidusios Silvija Peleckienė-Kaktavičienė ir vokiečių istorikė Ruth Kibelka-Leiserowitz. S.Peleckienė-Kaktavičienė iš įvairių to laikotarpio liudininkų surinko prisiminimus. O R.Kibelka-Leiserowitz bendrais bruožais papasakojo, kad tie vaikai yra Rytprūsių vokiečiai, po karo ieškoję galimybių išgyventi ir pasiekę Lietuvą. Mūsų šalis buvo mažiau nukentėjusi nuo Antrojo pasaulinio karo nei dabartinė Kaliningrado sritis, tuometinė Rytų Prūsija. Tad vilko vaikai čia ieškojo maisto ir pastogės. Tačiau ši knyga – pristatomojo pobūdžio, joje nebuvo daug informacijos.

Kas mane paskatino rašyti šia tema? Anksčiau buvau tik girdėjęs apie vilko vaikus, bet nieko konkretaus nežinojau. Tačiau teko susipažinti su gyvais istorijos liudininkais – vilko vaikų atžalomis. Kai išgirdau jų istorijas, jos mane labai sujaudino. Tada supratau, kad noriu tuo pasidalyti su kitais žmonėmis, ir parašiau knygą.

– Tad medžiagą romanui rinkote kalbėdamasis su gyvais liudininkais?

– Taip, bendravau su informacijos galėjusiais suteikti žmonėmis, skaičiau knygas. Žinote, kai pradedi domėtis kokia nors tema, pradedi ją visur matyti. Pastebi tarsi nereikšmingų dalykų, ir supranti, kad jie yra susiję. Pavyzdžiui, pradėjęs rinkti medžiagą, supratau, kad Sigito Gedos eilėraštyje minimi "vokietukai su terbom", kurie keliauja per Lietuvą, yra vilko vaikai. Anksčiau ši užuomina man nebūtų buvusi tokia aiški. Faktai ir žinios tiesiog patys ėmė ateiti pas mane. Susipažinau su vienu reikalingu žmogumi, tada antru. Viename interviu užsiminus, kad renku medžiagą apie vilko vaikus, patys pokario įvykių liudininkai man pradėjo skambinti, rašyti laiškus. Tai buvo ne tik vilko vaikai, bet ir lietuviai, kurie juos matė, su jais bendravo, buvo priėmę į savo šeimas.

– Tačiau kodėl vilko vaikų istorijoje buvo atsiradusi, jūsų žodžiais sakant, balta dėmė? Galbūt taip nutiko dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių?

– Ši tema ilgą laiką buvo tabu. Kaip žinome, prieš tai buvo kariaujama su nacistine Vokietija. Todėl pokariu visi vokiečiai labai dažnai buvo tapatinami su naciais, fašistais. Ankstyvuoju sovietmečiu jie išvis buvo laikomi priešais, tad žmonės bijojo vilko vaikams padėti, priimti juos į savo namus. Juk už tai galėjai sulaukti represijų. Jei kas nors šiuos vaikus ir priimdavo, niekam to neatskleisdavo. Mažųjų tapatybė būdavo pakeičiama, gaunami fiktyvūs dokumentai, įrodantys, kad jie – lietuviai. Kai parašiau knygą, mane ėmė kviesti į įvairius susitikimus, bibliotekas. Apvažiavau nemažai Lietuvos miestų ir miestelių. Beveik kiekviename susitikime atsirasdavo žmonių, kurie papasakodavo, ką žino apie vilko vaikus, atsinešdavo senų nuotraukų. Tada supratau, kad ši tema vyresnei kartai yra labai gerai žinoma. Ji tiesiog buvo užgniaužta, nutildyta. Svarbu ir tai, kad buvimas vilko vaiku yra trauminė patirtis, tad žmonės tai bando nugramzdinti į praeitį. Mažieji bėgliai iš Rytprūsių jausdavo gėdą, kadangi, ieškodami galimybės išgyventi, elgetavo, kartais ir kokią vištą iš kaimiečių pavogdavo. Sudėjus visa tai kartu ir atsitiko taip, kad šiame istorijos etape liko balta dėmė.

Vokietijos visuomenėje ilgai buvo vengta kalbėti ne tik apie vilko vaikus, bet ir kitas Antrojo pasaulinio karo bei pokario metu vokiečius ištikusias traumas. Šiuo aspektu vokiečių istorijoje taip pat daug baltų dėmių, nes jie išsiugdė labai stiprų kaltės jausmą. Po karo tapo tiesiog nepadoru ką nors gera kalbėti apie Vokietiją. Nebuvo įmanoma, kad, tarkime, per futbolo varžybas, kuriose žaidžia Vokietijos rinktinė, vokiečiai garsiai skanduotų savo šalies vardą. Kiekvienas iš jų asmeniškai jautėsi kaltas dėl Antrojo pasaulinio karo, nacių teroro ir Adolfo Hitlerio vykdytos ekspansijos. Niekam nekilo nė mintis pasakyti, kad Vokietijos gyventojas karo metais taip pat galėjo būti auka. Todėl buvo nutylima prievarta ir nekaltų žmonių žudynės, kurias, karui pasibaigus, vykdė Raudonoji armija. Lygiai taip pat buvo nutylima ir vilko vaikų tema. Bet laikai ir kartos keičiasi, žaizdos pamažu gyja. Ateina laikas, kai į istoriją tenka pažvelgti šiek tiek atidžiau ir blaiviau. Vokietijoje rašoma ir kuriama vis daugiau knygų ir filmų apie pokarį.

– 2018 m. Berlyne už romaną buvote apdovanotas Georgo Dehio premija. Ji skirta autoriams, kurie savo kūriniuose nagrinėja Vokietijos istorijos ir kultūros aspektus. Įdomu, kaip į vilko vaikų temą šiandien reaguojama šioje šalyje? Galbūt, kaip ir minėjote, vokiečiai jau išsigydė savo žaizdas?

– Kadangi negyvenu Vokietijoje, gana sunku ką nors kompetentingai pasakyti. Tačiau visi prisimename kokį didžiulį triukšmą buvo sukėlęs Nobelio premijos laureato, vokiečių rašytojo Günterio Grasso romanas "Krabo žingsniu". Knygoje rašoma apie vokiečių karo aukas – laivą "Wilhelm Gustloff", kurį Baltijos jūroje nuskandino sovietų povandeninis laisvas. Jame plaukė labai daug karo pabėgėlių, besitraukiančių į Vakarus, civilių žmonių. Romanas buvo labai kontroversiškai sutiktas, nepaisant to, kad jo autorius – Nobelio premijos laureatas. Kai Vokietijoje dalyvavau susitikime su skaitytojais, viena moteris pradėjo ant manęs šaukti. Jai atrodė, kad siekiu nuneigti nacių nusikaltimus. Su ta moterimi nebuvo įmanoma padiskutuoti, ji buvo tiesiog apimta isterijos. Tad reakcijos į vilko vaikų temą Vokietijoje gali būti įvairios.

– Romanas išverstas į daugybę kalbų. Kaip manote, kas nulėmė jo sėkmę net tose šalyse, kurioms ši tema atrodo labai tolima?

– Manau, kad nežinoma tema skaitytojams visada būna labai įdomi. Be to, pasakojama apie sudėtingą vaikų likimą, o tai jaudina. Tačiau tikiuosi, kad žmonėms patinka ne tik tema, bet ir rašymo stilius, pasakojimo būdas. Neseniai parašė mano agentas iš Londono. Jis pasirašė sutartį su arabų leidykla, kuri romaną išleis Saudo Arabijoje ir Jordanijoje. Šios šalys juk neturi visiškai nieko bendro su aprašomais įvykiais. Tačiau jei romaną užsimota išleisti net šiuose pasaulio kampeliuose, vadinasi, leidyklos jame kažką įžvelgia.

Knygos rašymo pradžioje susidūriau su problema. Kaip surinktą medžiagą išdėlioti, kad nebūtų vien sausi faktai? Puikiai supratau, kad manęs laukia dvi vilkduobės. Pirmiausia, rašant šia tema, galima sulipdyti pernelyg žiaurią knygą. Kita vertus, galima nuklysti į priešingą polių ir parašyti labai sentimentalų, verksmingą romaną. Manau, kad ir sentimentalumo, ir perdėto žiaurumo man pavyko išvengti. To pasiekiau kūrybiniame procese panaudodamas tam tikrus literatūrinius sprendimus. Vienas iš jų – trumpų, lakoniškų, bet vizualių sakinių vartojimas vietose, kurios rizikuoja tapti pernelyg žiaurios ar sentimentalios. Kitur naudojau laisvos eiliavimo technikos išaugintus sakinius. Galbūt visos šios jungtys ir sukūrė, grubiai sakant, produktą, kuris patinka skaitytojams?

– Esate tikras multiinstrumentalistas. Rašote romanus, poeziją, taip pat dirbate televizijoje – prodiusuojate populiarius serialus, rašote jiems scenarijus, esate filmų režisierius. Ar kartais nuo viso to neapsisuka galva? Ir apskritai, jei galėtumėte, ar norėtumėte visiškai atsidėti tik rašymui?

– Be jokios abejonės, norėčiau tik rašyti. Tačiau Lietuvoje gyventi vien iš literatūros yra sudėtinga, nes rinka nedidelė. Žinoma, yra žmonių, kurie bando tai daryti. Galima pateikti paraišką Kultūros tarybai, Lietuvoje ar užsienyje esantiems fondams ir paprašyti stipendijos knygos rašymui. Bet nėra jokių garantijų – gali gauti stipendiją, gali jos ir nesulaukti. Tad tenka lėšų pragyvenimui užsidirbti kitais būdais. Aš televizijoje užsiimu serialų kūrimu. Tačiau negaliu pasakyti, kad tai nėra įdomu, juk darbas televizijoje taip pat kūrybinis. Tik, žinoma, jis kitoks, nes įrėmintas. Turi atsižvelgti į tai, ko reikia televizijai ir prodiuserių kompanijai. Negali tiesiog sugalvoti idėją ir daryti, ką nori. Privalai atlikti tiksliai tai, ko prašo užsakovai.

– Ar buvimas rašytoju daro įtaką režisūrai, serialų prodiusavimui, scenarijų rašymui? Galbūt iš vienos srities pasisemiate idėjų kitai?

– Na, idėjų nelabai pasisemsi... Nors Vladas Rožėnas išleido romaną "Viskas gerai, aš dar jaunas" apie tai, kaip jis rašo scenarijų. Šis neseniai pasirodęs romanas yra gana smagus, lengvas ir džiaugsmingas. Autorius knygai idėjų greičiausiai pasisėmė iš kitų savo veiklų. Tačiau aš sakyčiau, kad blaškymasis tarp skirtingų sričių neretai tik trukdo. Kai rašai didesnį kūrinį, reikia į jį visiškai panirti. Jeigu dirbi prie knygos ir staiga tenka pakeisti darbo sritį, grįžti prie teksto būna labai sunku. Deja, neturiu tiek laiko ir galimybių, kad galėčiau nesiblaškydamas tarp skirtingų sferų parašyti visą romaną.

– Kai kuriuose savo kurtuose serialuose esate vaidinęs ir pats. Įgijote aktoriaus specialybę, tačiau dažnai jūsų ekrane neišvystame. Ar mėgstate persikūnyti į skirtingus herojus?

– Mano pirmoji specialybė yra dramos aktorius, antroji – dramos režisierius. Kadangi studijavau aktorystę, manau, kad turiu tam gabumų. Tačiau kažkuriuo metu vaidyba man pasidarė nelabai įdomi. Aktorius turi būti itin darbštus, labai rūpintis savo fizine forma, kasdien atlikti pratimus kūnui, balsui, kvėpavimui. Kaip ir sportininkas, jis visą laiką būna parengties būsenos ir kiekvieną vakarą vaidina tą patį personažą. Juk vienas spektaklis rodomas daugybę kartų. Man tai pasirodė nelabai prasminga – turbūt esu pernelyg tingus žmogus. Mėgstu suvaidinti kokią scenelę, improvizuoti, bet negalėčiau to paties repetuoti milijonus kartų. Mano smegenys tiesiog veikia kitaip, tad iš manęs nekoks aktorius.

– Kaip atrodo jūsų karantinas – ar ką nors šiuo metu rašote? Galbūt toks uždaras laikotarpis rašytojams yra pats gražiausias, nes galima iš tiesų susikoncentruoti į kūrybą?

– Pirmasis karantinas man buvo visiškai nekūrybiškas, nes labai slėgė nežinia. Svarsčiau, kas mūsų laukia, ar galėsiu dirbti, filmuoti. Antrasis karantinas jau kiek ramesnis. Šiuo laikotarpiu parašiau kelis eilėraščius ir apsakymus. Kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta. Žmogus – taip pat.

„Skiriamės draugiškai, vaikai jau užauginti“, – portalui 15min.lt sakė 53-ejų metų poetas, režisierius, aktorius ir scenaristas.

Poros skyrybų prašymas jau pasiekė Vilniaus apylinkės teismą.

Santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių sutarimu.

Kaip rašytojas A. Šlepikas debiutavo 1994 m., išleidęs eilėraščių antologiją „Svetimi“. Tačiau bemaž labiausiai vyras išpopuliarėjo, kai režisavo bei vaidino televizijos seriale „Nekviesta meilė“.

Šį apie „vilko vaikų“ likimus pasakojantį kūrinį 2012 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Po trejų metų Marko Rodunerio išverta knyga pasirodė ir Vokietijoje.

„Jo (Alvydo Šlepiko) jautrus ir sykiu nesentimentalus pasakojimas Lietuvoje sukėlė diskusijas apie mažai žinomą, tačiau vis dar aktualią temą. Skatinamoji premija skiriama ir už šio lietuviško balso sklaidą Vokietijoje, už kurią esame dėkingi nusipelniusiam vertėjui Markui Roduneriui“, - taip savo sprendimą pagrindė premijos žiuri, sakoma pranešime.

Padėkos kalboje rašytojas Alvydas Šlepikas pabrėžė karo beprasmybę: „Rašiau knygą puikiai suvokdamas, kad jokia knyga, netgi Biblija, pasaulio pakeisti į gerąją pusę nebegali. Tačiau susipažinęs su nepelnytai nutylėta Rytų Prūsijos pokario našlaičių istorija supratau, kad privalome apie tai rašyti, kalbėti. Rašydamas šią knygą suvokiau viena - karas yra siaubinga, nenatūrali žmonių būsena ir nesvarbu, kas puola, kas ginasi, visi pralaimi. Vieni žūsta, kiti patiria badą, netektis, kančias, treti praranda žmoniškumą, tampa žudikais, nors, jeigu karo nebūtų, jie gal būtų tokie pat normalūs žmonės kaip ir mes. Todėl privalome rašyti, kalbėti, šaukte šaukti apie karo neįmanomybę. Tai galbūt ir sizifiškas, bet būtinas darbas (...)“.

Pagrindinė šių metų Georgo Dehio premija atiteko Kroatijoje gyvenančiam bosnių rašytojui Miljenko Jergovičiui ir jo vertėjai Brigitte Dobert.

Vokiečių meno istoriko Georgo Dehio (1850-1932) vardu pavadinta premija skiriama rašytojams, kurių kūryba nuosekliai tematizuoja vokiškosios istorijos ir kultūros apraiškas Europoje. 2004 metais įsteigta premija teikiama kas antrus metus. Lėšas skiria Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros ir medijų ministerija, asignavimų vykdytojas - Vokiečių kultūros forumas - Rytinė Europa.

– Iš pradžių tavo romano pavadinimas mane stebino paprastumu, o dabar, knygai tapus populiariai, jis tarytum tapo atpažįstamu kultūriniu kodu. Jei ištarsi „Mano vardas – Julius“, greičiausiai prisiminsi ir Marytę. Kokia šio pavadinimo istorija?

– Man jis tiesiog atrodo iš esmės teisingas, nes knygoje kalbama apie žmogų, kuris praranda savo tapatybę. Karas sunaikino mano herojų vaikystę, džiaugsmą ir atėmė daug galimybių. Kai Rytų Prūsijoje vaikus lietuvių ūkininkams išmainydavo į bulves ar duoną, jie kartodavo tą pačią išmoktą frazę „Mano vardas – toks ir toks“. Tokia buvo sąlyga, kad pirkėjas nesupras juos esant vokiečius ir atsiveš į Lietuvą. Vienas žmogus man pasakojo, kad bent prieš mirtį norėtų sužinoti savo tikrąjį vardą.

Aš iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl jie daug ką nutyli. Tik paskui papasakojo. Jiems visą gyvenimą liko gėda, kad jie buvo vilko vaikai. Jeigu dar būdavo išlikusios vokiškos pavardės, tai jas dažnai pakeisdavo, vyrai priimdavo žmonos pavardę. Mane taip pat pribloškė, kaip kiti vertino jų situaciją. Kai rašydamas knygą rinkau informaciją, man paskambino viena vyresnė rašytoja ir pasakė girdėjusi, kad rašau apie vilko vaikus. „Tu gi nieko nežinai apie tuos vilko vaikus“, – man sako. „Taip taip, sakau, tam ir rašau – sužinosiu.“ „O aš tai, – ji sako, – žinau apie tuos vilko vaikus. Jie prie mano tėvo namų buvo pasistatę savo palapines, tai aš noriu tau pasakyti, kad tos vokiečių mergiotės viso kaimo vyrus sifiliu apkrėtė!“

Kai Rytų Prūsijoje vaikus lietuvių ūkininkams išmainydavo į bulves ar duoną, jie kartodavo tą pačią išmoktą frazę „Mano vardas – toks ir toks“.

Tada supratau, kad auka yra daroma nusikaltėliu. Tuomet suvokiau, kodėl žmonės taip ilgai nenorėjo kalbėti. Paskui labai apsidžiaugiau, kad keli žmonės, kurių tėvai buvo vilko vaikai, juos pagaliau prakalbino, kai davė jiems paskaityti mano knygą.

– Dar iš knygos gali suprasti, kad po karo Lietuvoje buvo geresnė situacija negu Rytprūsiuose, jeigu čia verždavosi vokiečių vaikai.

– Raudonoji armija pirmosiose vokiečių žemėse elgėsi labai žiauriai: viską sunaikino, sutrypė su žemėmis – toks buvo savotiškas revanšas. Liko liudijimų, kad buvo ir kanibalizmo atvejų. Ne kartą skaičiau apie tokį badą, kad net motinos atimdavo maistą iš savo vaikų. Anapus Nemuno maisto tikrai buvo daugiau. Tiems žmonėms nenumirti iš bado padėjo ir Kuršmarių žuvys.

Pavyzdžiui, kokie tuomet buvo neįtikėtini metalo supirkimo punktai! Įsivaizduokite, kad po karo stovi aplink tankai ir rūdija, o metalo punktai surenka visokius varžtus, nes tanko juk neatridensi. Skaičiau tokiame metalo supirkimo punkte dirbusios moters prisiminimą, kuris gerai iliustruoja tuo metu vyravusį chaosą.

Nedideliu lėktuvu atskrenda du vyrai ir užeina į punktą, kur metalą keisdavo į degtinę. Jie ir sako: štai metalas, o mums prašom porą dėžių degtinės. Bet jiems atsako: negaliu priimti, juk lėktuvas dar skrendantis! Tad jie pusę dienos vargsta, kol nuplėšia sparną, kad lėktuvas nebeskristų, ir tik tada gauna dvi dėžes degtinės.

– Teksto emociją kuria vaikai ir moterys esant trapioms, sukrečiančioms situacijoms. Turbūt teko atidžiai rinktis žodžius, kad nesuvulgarintum temos? Kaip pavyko jautriai perteikti moters ir vaiko pasaulį? Beje, panašią pasakotojo empatiją patyriau ir skaitydamas tavo novelę „Violončelė“.

– Man atrodo, kad įsijausti į vaiką nėra sudėtinga, nes mes visi buvome vaikai. Vaikystė juk yra gyviausias gyvenimo tarpsnis, kai laikas teka lėčiau, vyksta daug įvykių, o vasaros tęsiasi be galo. Dabar per dieną dažniai nieko nenutinka, kokie trys įvykiai jau būtų fantastika.

Žinoma, rašant apie vaikus ir moteris laukia dvi vilkduobės: sentimentalumas ir verksmingumas arba kaip tik – didelis žiaurumas. Bet aš nenorėjau rašyti nei sentimentalios knygos, nei žiaurios, todėl labai daug braukiau ir vėliau dėliojau kuo aiškesnę struktūrą. Daugelį vietų užrašiau lakoniška kalba, nes pačios situacijos yra pakankamos, kai kalbos grožio paieškos galėjo nuvesti nežinia kur.

Beje, aš turiu tokią tarytum psichikos negalią: pabaigęs tekstą, imu jį be galo taisyti. Ir tada perrašau ir perrašau, gadinu, gadinu. Jeigu neatiduodu leidyklai, iš viso nutaisau.

– Tavo tekstas vietomis sudarytas iš mizanscenų, kai pereini tarsi iš vieno kadro į kitą. Gal tai yra scenarijaus, kurį irgi rašei pagal šią medžiagą, reliktas?

– Tiesą sakant, tokią struktūrą konstravau sąmoningai. Vienu metu išvis galvojau, kad tai bus poema. Tiktai leidyklai, žinoma, poemos nereikia. Gal ir jos reliktų liko tekste. Norėdamas išvengti sentimentalumo, aš praktiškai nevaizduoju personažų minčių – jas atpasakoja nebent pasakotojas. Stengiausi, kad būtų matomi veiksmai, o jų motyvai liktų paslaptis.

– Knygos paaiškinime atskleidi, kad bendravimas su pagrindinės knygos veikėjos prototipe Renata nutrūko. Ar per šešerius metus po romano pasirodymo bendravimas atsinaujino?

– Ji man paskambino po kokių pusantrų metų. Niekaip negalėjo rasti mano knygos, nes tikėjosi, kad ji vadinsis „Vilko vaikai“. Ir stebėjosi, iš kur aš sužinojau viską apie jos gyvenimą – iki smulkmenų. Bet pasakojime juk įterptos ir kitų žmonių istorijos.

Kartais būna labai juokinga, kai grožiniame tekste žmonės aptinka tiksliai atspindėtą gyvenimą. Pavyzdžiui, mano apsakyme „Lietaus dievas“ paminėti artimųjų vardai – mano pusbrolių Valento, Aleksandro, kurį vadindavome Aliuku, dėdės Alfonso, tetos Janinos. Apsakyme vaizduojamas elgeta vaikystėje man iš tikrųjų darė didžiulį įspūdį, tačiau pats pasakojimas yra visiškai išgalvotas: nei tas žmogus atėjo pas mus, nei jis numirė. Ir štai kartą man skambina pusbrolis Aliukas: „Tu man pasakyk! Mama sako, kad puikiai prisimena, kaip tas elgeta numirė, tik dabar nežino, kur jį palaidojo.“ Aš atsakau, kad nenumirė. Valentas tuomet sako, kad elgeta tikrai buvo atėjęs, nors nenumirė. Aš atsakau, kad jis ir atėjęs nebuvo! Tuomet Aliukui palinkėjau, kad savo aštuoniasdešimtmetei mamai negadintų prisiminimų – tegu sau prisimena.

– Ar padeda kurti veikėjų balsus ir tapatybes tavo paties neeilinė tapatybė: juk esi ir aktorius, ir rašytojas, ir režisierius?

– Kad aš jau seniai ne aktorius. Poeziją rašau nuo vaikystės, turėjau puikius literatūros mokytojus, tad visada ketinau būti filologas. Į aktorystę papuoliau tik dėl to, kad negalėjau įstoti į universitetą. Grįžęs iš kariuomenės suvokiau vieną labai nemalonų dalyką: aš negalėjau mąstyti abstrakčiai, suvokti abstrakčių frazių. Tai turėjo siaubingą poveikį: jaučiausi visiškai sugniuždytas.

Tada dirbau gamykloje ir akademija man tapo išsigelbėjimu. Per konsultacijas nuėjau pasidomėti, kas ten vyksta; žmonės skaitė eilėraščius, ir aš, sėdėdamas kampe, pamaniau, kad taip blogai skaitomų eilėraščių gyvenime nesu girdėjęs. Tuomet supratau, kad jeigu stoja jie, tai ir aš, tiesą sakant, galiu įstoti ir viską padaryti geriau. Taip ir atsitiko.

Šių metų Londono knygų mugėje – per 25 tūkst. dalyvių iš 118 šalių. Lietuva, Latvija ir Estija mugėje specialiųjų viešnių teisėmis dalyvauja bendroje Baltijos šalių „Market Focus“ programoje.

„Simboliška, kad vienas didžiausių mūsų modernios valstybės šimtmečio renginių užsienyje yra dalyvavimas Londone knygų mugėje. Juk nepriklausomos Lietuvos valstybės viziją sukūrė ir įgyvendino rašto ir kultūros žmonės. Būtent lietuvių kalba ir literatūra prieš 100 metų vėl sugrąžino Lietuvą į politinį Europos žemėlapį“, – pabrėžė  kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson.

Ministrės teigimu, knygų mugės daug pasako apie jose dalyvaujančias šalis – atskleidžia jas vienijančią  aistrą  literatūrai ir norą tuo dalytis, taip atveriant kelius dar nežinomoms kalboms, šalims ir pasauliams. Už tai padėka rašytojams ir vertėjams, kurie padeda knygoms  tapti kitų šalių literatūros dalimi.

Pirmąją mugės dieną paskelbiami Londono knygų mugės apdovanojimai už išskirtinius pasiekimus 17 kategorijų. Į kandidatų sąrašą pateko nemažai Lietuvos nominantų – tarptautinis festivalis Druskininkų ruduo, leidykla ,,Šviesa“, leidykla „Alma littera“ ir kiti.

„Baltic Countries Market Focus“ paviljone, Lietuvos stende pristatomos pastaraisiais metais išleistų svarbiausių knygų kolekcijos. Iš viso apie 200 leidinių – grožinė ir vaikų literatūra, humanitarika, knygos apie Lietuvą, meno leidiniai, vertimai iš lietuvių kalbos bei informaciniai literatūrai ir leidybai skirti leidiniai. Stende dirbs 12 Lietuvos leidyklų atstovai. Londono knygų mugei Lietuvos leidyklos parengė ir specialias Baltijos šalių literatūros serijas.

Profesionalų programoje Baltijos šalių leidėjai diskutuos apie regiono leidybos industrijos panašumus ir skirtumus, taip pat pristatys skaitymo skatinimo programas, edukacinės literatūros leidybą. Knygų spausdinimo industrijos atstovai iš Baltijos šalių aptars naujausius srities pokyčius ir veiklos vystymo metodus.

Ketverius metus trukęs pasiruošimas 2018 metų Londono knygų mugei paskatino lietuviškų knygų leidybą anglų kalba. Tam įtakos turėjo britų leidėjų vizitai į Lietuvą ir pačių leidyklų noras pasinaudoti „Market Focus“ programos galimybėmis, taip pat išskirtinės vertėjų pastangos.  Mugės proga paėjusiais metais Jungtinėje Karalystėje pradėtos dvi iniciatyvos, skirtos Lietuvos literatūros vertėjų į anglų kalbą profesionalumo skatinimui: Noridžo rašytojų centro (Norwich Writers Centre) Pradedančiųjų vertėjų mentorystės ir „Market Focus Lithuania Translation Fellowship“ programos.

Knygų mugės kultūrinės programos pagrindas – teminėmis diskusijos su Baltijos šalių autoriais, britų rašytojais bei žurnalistais.

Vakar, prieš prasidedant mugei, Britų bibliotekoje („Būti baltais: įtakų kryžkelėse“) vykusioje diskusijoje dalyvavo trijų Baltijos šalių Dienos autoriai K. Sabaliauskaitė, Nora Ikstena (Latvija) ir Mihkelis Muttas (Estija), taip pat buvo pristatytas tarptautinis iliustruotojų mainų projektas „Pop-Up kūrėjai“, atidaryta  paroda.

Paskutinę mugės dieną, balandžio 12-ąją, Poezijos bibliotekoje Southbank centre vyksiančiame poezijos renginyje iš serijos „Pasaulio poetai“ dalyvaus Tomas Venclova, tą pačią dieną „Istorijos vaikų“ tema diskutuos Alvydas Šlepikas, balandžio 13-ąją Undinė Radzevičiūtė pokalbyje su britų žurnaliste ir rašytoja Erica Wagner (JK) pasakos apie savo literatūrinius pasaulius.

Poetai Marius Burokas, Giedrė Kazlauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė, poetas ir vertėjas Rimas Užgiris dalyvauja Poezijos  festivalyje.  Išskirtinis lietuviškos programos Londone renginys – avangardo legendos Jono Meko ir Serpentine galerijos meno vadovu Hanso-Ulricho Obristo susitikimas, po jo taip pat vyks filmo „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ peržiūra, J. Mekas pasirašinės knygą „Conversations with Film Makers“ (leidykla „Spector Books“).

Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti skirtas projektas dešimtyje serijų ir toliau pasakos apie iškilias šaliai nusipelniusias istorines asmenybes. Trečiadienio vakarą sostinėje vyko filmų ciklo tęsinio premjera, kuri sudomino ir televizijos garsenybes.

Pernai pristatyta prodiuserių kompanijos „Singing fish“ prodiusuojamo ir LRT televizijos transliuojamo filmų ciklo pirmoji dalis susilaukė didelio žiūrovų dėmesio. Antrojoje filmų ciklo dalyje bus pasakojama apie dešimt įtakingų XIX-XX a. asmenybių, prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Režisieriaus Alvydo Šlepiko ir Lauros Paukštės režisuojamuose filmuose žiūrovai bus supažindinami su istorijos vadovėliuose neaprašytais ir mažai žinomais faktais. Antrasis šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis, rašytojas ir visuomenės veikėjas Juozas Tumas Vaižgantas, publicistė ir politinė veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – tai tik dalis asmenybių, kurias LRT žiūrovai jau netrukus išvys televizijos ekranuose.

Šįvakar į filmo apie Aleksandrą Stulginskį peržiūrą ir antrojo sezono premjerą kulinarinėje studijoje „Čiop Čiop“ susirinko būrys žinomų žmonių. Jaukiame projekto pristatymo renginyje dalyvavo pirmagimio besilaukianti LRT televizijos ir radijo laidų vedėja Živilė Kropaitė su sužadėtiniu Liudu Basiuliu, filmų ciklo gamybos prodiuserė ir viena režisierių L. Paukštė, stilistė Viktorija Šaulytė su mylimuoju Juliumi Mocka.

Vakarėlyje taip pat apsilankė ne vienas žymus aktorius: Darius Petkevičius, Emilija ir Elžbieta Latėnaitės, Larisa Kalpokaitė, Ramūnas Cicėnas ir kiti.

Prieš filmo peržiūrą susirinkusius svečius sveikino ir apie projektą pasakojo prie jo kūrybos prisidėjęs istorikas Algimantas Kasparavičius bei jo prodiuserė ir režisierė L. Paukštė.

„Mane žavi tai, kad šie žmonės, apie kuriuos bus filmai, gyveno ne tik dėl Lietuvos žemės, bet ir dėl valstybės, o tą savo meilę šaliai realizavo konkrečiais darbais. Mane taip pat žavi jų vidinė elegancija, kad jie mokėjo gražiai rengtis ir gerai elgtis kompanijoje, jie tikri inteligentai. Jie buvo tokios asmenybės, kurie buvo pajėgūs sukurti Lietuvą, lygiuokitės į juos“, - kalbėjo A. Kasparavičius.

„Kartais galvojome, kad nespėsime, nežinojome, ar pasieksime tikslą, bet pasiekėme. Dėkoju visai kūrybinei komandai už sunkų darbą. Antrojo sezono serijos skirsis nuo pirmojo, nes dažnai nežinojome, nuo ko pradėti: užtruko rasti ekspertų, archyvuose kartais būdavo vos kelios nuotraukos, rasti naudingos informacijos buvo sudėtinga. Tačiau šiandien jums galime parodyti pirmąjį filmas apie Aleksandrą Stulginskį, kurį suvaidino Ramūnas Cicėnas. Jis neįtikėtinai į jį panašus“, - sakė L. Paukštė.

Dokumentinių filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ filmas apie Aleksandrą Stulginskį – jau šį sekmadienį, sausio 7 dieną, 21 val. per LRT televiziją.

Jaukioje aplinkoje ir teatro gerbėjams gerai pažįstamų veidų draugijoje jau trečiąją savo knygą „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“ skaitytojams pristatė aktorė Nijolė Narmontaitė.

Naujoje „Alma littera“ leidyklos išleistoje knygoje N. Narmontaitė pateikia dar vieną rinkinį įdomių, nuoširdžių ir su gera humoro doze papasakotų istorijų, kuriomis pasidalijo visas būrys garsių Lietuvos teatro aktorių ir režisierių. Šie pasakojimai, kaip teigia pati N. Narmontaitė, gimė ilgų, asmeniškų, juoko ir prisiminimų kupinų pokalbių su pagrindiniais knygos herojais metu.

„Mano pokalbiai su aktoriais ir režisieriais yra tiek šios, tiek ankstesnių dviejų knygų širdis. Neretai jie užsitęsdavo ir keliolika valandų, o laikas jų metu tarsi sustodavo. Man tai – ne tik neįkainojama medžiaga knygoms, bet ir be galo brangi patirtis bendraujant su teatro pasaulio bičiuliais ir kolegomis“, – sako N. Narmontaitė.

Aktorės teigimu, naujausioje knygoje daug dėmesio skiriama ir teatro žiūrovams bei gerbėjams. Visas atskiras knygos skyrius yra dedikuotas aktorių ir režisierių prisiminimams apie susidūrimus su gerbėjais, jų dovanotas dovanas, todėl ištikimi teatro žiūrovai, anot N. Narmontaitės, pasakojimuose galbūt netgi atpažins save.

Kalbėdama apie knygos herojus, autorė pažymi, kad jie – labai kontrastingos ir savitos asmenybės, todėl skaitytojai tikrai neturėtų nuobodžiauti. Tuo suabejoti neleidžia ir knygos anotacijoje vardijamos gerai žinomos pavardės – Vladas Bagdonas, Valda Bičkutė, Nerijus Gadliauskas, Dainius Gavenionis, Gabija Jaraminaitė, Kristina Kazlauskaitė, Viktorija Kuodytė, Vytenis Pauliukaitis, Vladimiras Prudnikovas, Kostas Smoriginas, Alvydas Šlepikas, netgi Holivudo šlove spinduliuojanti Ruta Lee ir daugelis kitų.

„Manau, kad knyga tikrai ras savo skaitytoją, juolab, kad ir dvi pirmosios žmonių buvo priimtos labai palankiai, sulaukiau tikrai gražių atsiliepimų apie jas. Naujoji knyga ypač turėtų tikti šiek tiek viskuo nusivylusiems, pavargusiems ir stokojantiems pozityvumo, tačiau ji, be abejo, yra skirta visiems. Humoro šioje knygoje yra apstu, todėl ji puikiai tinka nuotaikai pakelti ir dienai praskaidrinti“, – sako N. Narmontaitė.

Autorės teigimu, humoras išlieka labai svarbus knygos „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“ elementas, todėl surinktos istorijos nusijuokti ar bent jau nusišypsoti turėtų priversti kiekvieną skaitytoją. Net ir labai gyvenimiškos temos, kurios ne visuomet būna lengvos ir šviesios, N. Narmontaitės teigimu, knygoje vystomos su humoru, nevengiant pasijuokti ir iš savęs.

Anot N. Narmontaitės, tam, kad knyga gimtų, įdėta daug pastangų ir laiko, kurio per kasdienius darbus ir taip ne visuomet užtenka. „Tiesą sakant, man, kaip darboholikei, kuriai visuomet reikia daug veiklos, knygos rašymas teikia didelį malonumą, tačiau, reikia pripažinti, šis darbas išties reikalauja pasiryžimo, užsispyrimo ir susikaupimo. Be jų knygos tikrai neparašysi“, – įsitikinusi aktorė.

Rašydama knygą N. Narmontaitė pati organizavo susitikimus su kolegomis aktoriais ir režisieriais, fiksavo, o vėliau iššifravo daugybę valandų pokalbių. Kiekvienas susitikimas, aktorės teigimu, turėjo būti ypatingas, prie pietų ar vakarienės stalo, niekur neskubant ir pasineriant į atsiminimus.

„Būdavo pašnekovai prieš susitikimą klausia, ar užteks poros valandų. Atsakydavau, kad tikrai – ne. Istorijos tikrai nebūtų išėjusios tokios atviros ir nuoširdžios, kokios yra dabar, jei į tuos pokalbius būtume žiūrėję kaip į darbą, kurį reikia atlikti sugaištant kuo mažiau laiko. Kartais šešias, devynias ar net keturiolika valandų trukę pokalbiai leido sukaupti nemažai įdomios medžiagos, kuri dar ne visa panaudota išleistose knygose, taigi tikrai nesakau, kad tai jau paskutinis šios serijos leidinys“, – intriguoja autorė.

Anot N. Narmontaitės, pats rašymo procesas, pastangos kuo autentiškiau perteikti pašnekovų prisiminimus, parinkti tinkamus žodžius, sukurti tam tikrą atmosferą jai taip pat labai priimtinas, todėl knygos rašymas aktorei yra artimas ir toli gražu neprimenantis kūrybinių kančių.