Polemika su S. Lemu

Stanisławas Lemas laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju – jo „Soliaris“ išverstas į 41 pasaulio kalbą, tačiau verta pabrėžti, kad A. Tarkovskio „Soliaris“ nėra S. Lemo kūrinio ekranizacija, o tik jo motyvais sukurta filosofinė alegorija. Režisieriui labiau rūpėjo ne pats kosmosas, o galimybė iš ten pažvelgti į Žemę, todėl nesutarimai su knygos autoriumi tapo neišvengiami. „Aš pasakiau A. Tarkovskiui, kad jis nufilmavo visai ne „Soliarį“, o „Nusikaltimą ir bausmę“, – piktinosi S. Lemas.

D. Banionis neturėjo konkurentų

Šis filmas Lietuvos kino istorijai svarbus tuo, kad pagrindinį vaidmenį jame atliko Donatas Banionis – vienintelis lietuvis, kuriam pasisekė dirbti su legendiniu režisieriumi. D. Banionis yra prisipažinęs, kad taip ir nesuprato, kodėl režisierius jį pakvietė filmuotis „Soliaryje“. Nors jis buvo pakviestas į mėnesį trukusią atranką, aktorius neturėjo jokių konkurentų, todėl psichologo Kriso Kelvino vaidmuo atiteko jam.

Leidimą filmuotis pasirašė Juozas Miltinis

D. Banionis apie A. Tarkovskį žinojo nedaug, bet buvo matęs du jo filmus: savo neįprastumu lietuvį sukrėtusią „Ivano vaikystę“ ir tuo metu naujausią A. Tarkovskio filmą – Sovietų Sąjungoje uždraustą „Andrejų Rubliovą“. Tais laikais kino studija reikalaudavo, kad aktorius pateiktų teatro vadovo pasirašytą leidimą jam filmuotis, todėl D. Banionis paprašė antrojo režisieriaus Igorio Petrovo atvežti juostos „Andrejus Rubliovas“ kopiją į Panevėžį, kad galėtų surengti slaptą peržiūrą Juozui Miltiniui. Pamatęs filmą Panevėžio teatro vadovas sutiko pasirašyti leidimą, kurio pagrindu D. Banionis galėtų išvykti filmuotis pas A. Tarkovskį.

A. Tarkovskio nurodymų tikslumas

D. Banionis savo memuaruose rašė: „Prisipažinsiu, man buvo labai sunku ir net jaučiausi nusivylęs. Kaip man vaidinti? Andrejus sako: „Stovėk čia, žiūrėk į šitą tašką, suskaičiuok iki trijų ir tada pasuk galvą.“ Pasukti irgi reikėjo būtent taip, o ne kitaip. Kažkiek sekundžių būdavo reikalaujama eiti, paskui pasisukti, ir tam posūkiui taip pat būdavo skirta kažkiek sekundžių. Paskui dar kažkiek sekundžių reikėdavo tylėti.“ Aktorius prisipažino, kad mintyse tekdavo nuolat skaičiuoti, o A. Tarkovskis dažnai priekaištaudavo, kad jis skaičiuoja tai per greitai, tai per lėtai. D. Banionis iš pradžių piktinosi, jog ne vaidina, o pozuoja, tik pamatęs rezultatą ekrane įvertino genialaus režisieriaus nurodymų tikslumą.

Tarp pretendenčių – I. Bergmano mūza

Daug sunkiau sekėsi ieškoti aktorės psichologo žmonos Hari vaidmeniui. A. Tarkovskis išbandė kone visas rusų aktores, tačiau nė vienos nepatvirtino. Tarp pretendenčių buvo net Ingmaro Bergmano mūza – švedų aktorė Bibi Andersson, tačiau biurokratinės kliūtys sutrukdė susitarti dėl jos filmavimosi juostoje. Galiausiai vaidmuo atiteko pradedančiai devyniolikos metų aktorei Natalijai Bondarčiuk, kuri ir pasiūlė režisieriui perskaityti S. Lemo romaną.

Epizodiniame vaidmenyje – R. Banionis

Nedaugelis žino, kad D. Banionio sūnus, tuomet trylikametis paauglys Raimundas Banionis taip pat filmavosi „Soliaryje“. Jis įkūnijo savo tėvo D. Banionio herojų Krisą Kelviną vaikystėje. Juostoje galima pamatyti kelių sekundžių epizodą, kuriame šmėsteli R. Banionio veidas.

Išskirtiniai „Soliario“ seansai įvyks gruodžio 3 d. „Forum Cinemas“ kino teatruose Vilniuje, didžiausioje salėje, ir Kaune.

A. Tarkovskis yra bene garsiausias rusų kino kūrėjas, kurio vardas visame pasaulyje tapo žinomas po filmo „Ivano vaikystė“ (1962) premjeros Venecijos kino festivalyje. Nors režisierius yra sukūręs tik 7 ilgametražius filmus, tarp jų – „Andrejus Rubliovas“ (1966), „Soliaris“ (1972) (su lietuvių aktoriumi Donatu Banioniu), „Stalkeris“ (1979) , kiekvienas iš jų paliko gilų pėdsaką kino istorijoje. Deja, jo filmai, tarp jų ir „Veidrodis“ turėjo įveikti daug tuometinių politinių ir ideologinių kliūčių. Dėl jų režisierius nusprendė pasitraukti į Vakarus, kur sukūrė du paskutiniuosius savo filmus „Nostalgija“ (1983) ir „Aukojimas“ (1986).

A. Tarkovskio kūriniais žavisi ir įkvėpimo iš jų semiasi daugelis pasaulio kino kūrėjų. „Paskui Tarkovskį taip ir ėjo, ir nežinia, kiek dar eis. Išaušta štai tokio „Veidrodžio“ diena, griaudama įvairialypio, ne tik meninio, konformizmo citadeles ir esi priverstas iš naujo mokytis, kas yra tikra, o kas ne, priverstas prisipažinti, kad iki šiol nedaug žinojai apie Žmogų“, – tuomet rašė kino kritikas Saulius Macaitis.

Filme „Veidrodis“ yra atskleidžiamas kūrėjo vidinis gyvenimas, kuris yra neatskiriamas nuo gamtos, istorinių įvykių, sudėtingų santykių su tėvais. Filmo pasakojimas dėliojamas iš pagrindinio herojaus Aleksejaus, kurio prototipas yra pats A. Tarkovskis, prisiminimų ir sapnų, į kuriuos sugrįžta jo motina, kaimo pievos, vaikystės namas, taip pat žmona Natalija ir sūnus Ignatas. Filmas apima tris laiko atkarpas – prieškarį, karą ir pokarį. Tačiau esminis įvykis, palikęs Aleksejaus gyvenime įspaudą – tėvų skyrybos. Filme herojaus nematome, tik girdime. Tačiau tai, kas matoma, yra jo atspindys. Jame – ir tėvo Arsenijaus Tarkovskio poezija.

„Nikolajus Bolbyriovas, vienas iš Andrejaus Tarkovskio kūrybos tyrinėtojų, siūlo į rusų režisieriaus filmus žvelgti kaip į savotiškas kino meditacijas, kurių metu vyksta savižinos procesas, t. y. žiūrėdamas filmą tarsi atrandi pats save. Ne veltui pats Tarkovskis sakė, kad į jo filmus galima žiūrėti kaip į veidrodį. Būtent veidrodis tampa centriniu tropu ir 1975 m. sukurtame to paties pavadinimo filme,“ – pasakoja N. Kairys, žiūrovams pristatysiantis režisieriaus filmą.

Anot kino kritiko, pirmojo pristatymo metu bus daugiau dėmesio skiriama A. Tarkovskio kūrybos autobiografiškumui; antrojo – pagrindiniam jo kūrybos principui, kurį režisierius metaforiškai įvardijo kaip laiko skulptūrų liejimą; trečiojo – vienai pagrindinių A. Tarkovskio filmų temų – mirčiai, ir su ja natūraliai susijusiems religiniams klausimams.

A. Tarkovskio filmas „Veidrodis“ bus rodomas „Skalvijos“ kino centro rengiamuose kino klasikos vakaruose rugsėjo 2, 9, 16 d. (pristatys kino kritikas N. Kairys) ir spalio 21, 28 d. Filmas taip pat bus parodytas rugsėjo 13 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“.

Spėjama, kad fotografijos bus parduotus už daugiau nei 500 tūkst. svarų.  Išblukusios ir nesufokusuotos nuotraukos padarytos „Polaroid“ fotoaparatu gimtojoje Tarkovskio Rusijoje ir Italijoje, kai ten režisierius dirbo 1983 m. ir filmavo pripažinimo sulaukusį filmą „Nostalgija“.

Menotyrininkai spėja, kad daugelis nuotraukų, kurios profesionalių fotografų būtų įvertintos kaip nekokybiškos ar techniškai ydingos, bus tarp labiausiai geidžiamų įsigyti A. Tarkovskio fotografijų. Kūrėjo nuotraukos dažnai nesufokusuotos, o užfiksuotų žmonių ar daiktų spalvos tiesiog susilieja su aplinka. Ekspertai pastebi, kad A. Tarkovskio nuotraukos, kaip ir jo paties filmai, išryškina mistinę atmosferą. 

Meno kritikai teigia, kad šios fotografijos buvo ypač artimos menininkui. A. Tarkovskio draugai prisimena, kad, kai kūrėjas atrado „Polaroid“ fotoaparatą, jo nebepaleido iš rankų ir nuolatos fiksavo įvarius gyvenimo momentus. Kino kūrėjo sūnus atskleidžia, kad jo tėvas į keliones visada pasiimdavo fotoaparatą.

Kiekvienas vaizdas, kurį užfiksuodavo menininkas, sulaukdavo vėlesnio jo įvertinimo. Nepatikusias nuotraukas A. Tarkovskis tiesiog sudegindavo. Italų scenaristas Tonino Guerra, dirbęs kartu su A. Tarkovskiu, yra sakęs, kad menininkas savo kadruose užfiksuodavo paprastas gyvenimo akimirkas, tačiau nuotraukose sustabdytas laikas atskleisdavo tų gyvenimo akimirkų grožį ir svarbą.

257 A. Tarkovskio fotografijos suskirstytos pagal 29 temas. Visų jų kaina, spėjama, sieks daugiau nei 500 tūkst. svarų. Nuotraukas suskirstyti pagal temas nuspręsta, nes manoma, kad visų fotografijų pirkėjai neišgalėtų įsigyti. A. Tarkovskio fotografijas aukcione nusprendė parduoti jo sūnus. Jis tikisi, kad nuotraukas nusipirks koks nors muziejus ar kino institutas.

A. Tarkovskis pasaulinę šlovę pelnė su filmais „Soliaris“, „Ivano vaikystė“, „Veidrodis“, „Stalkeris“ ir kitais. Jį įvertino ne tik meno kritikai, bet ir kiti kino kūrėjai. Pavyzdžiui, Ingmaras Bergmanas A. Tarkovskį yra pavadinęs geriausiu kino kūrėju, o danų režisierius Larsas von Trieras savo filmą „Antikristas“ paskyrė A. Tarkovskiui.

A. Tarkovskis mirė 1986 m., būdamas 54-erių. Jis palaidotas Paryžiuje, Genevieve kapinėse, o ant jo antkapio iškalti žodžiai „Žmogui, kuris matė angelą“.