A. Bielskis tiki, kad karas Ukrainoje atvėrė akis ne tik Vakarų šalims, bet ir joje veikiančioms kairiosioms ar net prorusiškoms partijoms. – Priešingu atveju jos visiškai save diskredituos ir neturės moralinės teisės egzistuoti, – sako A. Bielskis.

Ypač po Bučos, kur okupantas, nusikalsdamas žmogiškumui, galutinai save diskreditavo pasaulio akyse. Tačiau kodėl tuomet Vengrija, 1956-ais metais plikomis rankomis stojusi prieš sovietų tankus Budapešte, šiandien nesmerkia Putino veiksmų Ukrainoje? Kodėl Serbijoje plazda rusiškos vėliavos? Kodėl Vakarų šalys tiek metų mielai tiesė Rusijai dolerius už energetines žaliavas ir tiekė jai ginkluotę? Kaip šiame kontekste turėtų elgtis Lietuva, kurios nuogąstavimai dėl kaimyninės šalies grobuoniškų kėslų pasirodė esantys pranašiški?

Ir kodėl prof. A. Bielskis padarys išvadą, kad Putinas dar blogesnis už Leniną ir Staliną?

Kviečiame žiūrėti pokalbį „Kauno dienos“ studijoje.

– Daugelį metų trunkantis ideologinis diskursas medijose, politikos atstovų kalbose nuteikė Rusijos piliečius bene prieš visus Vakarus. Kaip buvo konstruojama ši ideologija?

– Rusijos kultūros pagrindas – ilgalaikė slavofilizmo tradicija, kuri prieštaravo vakarietiškoms vertybėms ir teigė slavų tautų vienybę. Visos XIX a. filosofinės, literatūrinės ir ideologinės diskusijos buvo apie tai, į ką lygiuosis Rusija: į Vakarus, ar į save.

Kremliaus nusisukimas nuo Vakarų vyko palaipsniui ir buvo matomas jau Vladimiro Putino valdymo pradžioje. Rusijos prezidentas iš pradžių bandė flirtuoti su tuometiniu JAV prezidentu George'u Herbertu Walkeriu Bushu, tačiau nusivylė. Tuomet V.Putinas atsigręžė į Rusiją ir pradėjo konstruoti savo politinę Rusijos tapatybę per draugo ir priešo skirtį, tad drauge tapo pati Rusija, o priešais – Vakarai.

Jei nėra alternatyvių informacijos šaltinių, o tie, kuriais galima naudotis, rodo vien propagandą, tai kaip tie žmonės gali „išeiti į gatves“?

Vėliau šis ideologinis režimas tik stiprėjo, ir Kremlius ėmė kontroliuoti skleidžiamą informaciją, sykiu riboti ir medijas. Kontroliuojant žiniasklaidą, gali vystyti kokį tik nori ideologinį diskursą ir vykdyti propagandą – daugelis žmonių nuoširdžiai tikės televizijos ekrane pateikiama informacija.

– Viešojoje erdvėje galima išgirsti nemažai nuomonių dėl gana pasyvių protestų Rusijoje.

– Manau, visi mes suprantame, kad tie protestai yra reikalingi, tačiau kontroliuojamos žiniasklaidos, Kremliaus propagandos ir žiauraus susidorojimo akivaizdoje tai daryti šalies gyventojai vengia. Įvairūs Rusijos opozicijos komentatoriai sako, kad lyginti šiandieninę Rusijos visuomenę su visuomenėmis, kurių nevaržo valdžios sprendimai ir kurios gali protestuoti, yra beprasmiška.

Jeigu Rusijos visuomenė matytų tą patį, ką matome Lietuvoje ar kitose Vakarų šalyse, jos pasipriešinimas būtų šimtą kartų didesnis. Tačiau taip nėra, nes Rusijos žiniasklaida yra priklausoma nuo valdžios ideologinio režimo, toliau skleidžiamas melas apie įvykius Ukrainoje prisidengiant „specialiąją operacija“ ir nutylima apie civilių moterų, vaikų mirtis, bombarduojamus teatrus, ligonines ir senelių namus. Jei nėra alternatyvių informacijos šaltinių, o tie, kuriais galima naudotis, rodo vien propagandą, tai kaip tie žmonės gali „išeiti į gatves“?

Kartu su savo šeima savaitei priėmiau pabėgėlius iš Ukrainos ir nors tai, ką jie pasakojo, nėra naujiena, jų pasakojimai parodo propagandos lygį Rusijoje. Ukrainiečių artimieji, anksčiau gyvenę Kyjive, o vėliau persikėlę į Rusiją netiki savo giminaičiais, savo šeimos nariais, kai jie pasakoja apie karo žiaurumus Ukrainoje. Nors nėra taip, kad Rusijos visuomenę sudaro vien herojai ar vien žmonės, negebantys mąstyti, – metai iš metų rodoma propaganda šią situaciją paverčia žymiai sudėtingesne, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Galbūt labiausiai liūdina tai, kad žmonės leidosi būti nuperkami V.Putino. Rusijos federacijos prezidentas, parduodamas naftą ir dujas Europai, palengva pirko savo piliečius ribodamas politines ir pilietines jų laisves mainais į minimalų Rusijos žmonių pragyvenimo lygį. Kai kam tai suteikė ir visai patogų gyvenimą: madingesnius automobilius, europietiškus restoranus. Laisvi rinkimai, nepriklausoma žiniasklaida turi didesnę kainą nei galimybė įsigyti Europos tiekiamų prekių Rusijoje, tačiau šalies visuomenė palaipsniui užmerkė akis prieš valdžios politinių laisvių ribojimus.

– Ar mes, būdami Lietuvoje, galime paveikti kitos šalies visuomenę iš išorės?

– Žinoma, kad galime! Privalome palaikyti Rusijos demokratinę opoziciją, skleisti informaciją ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Rusijoje. Matome pavyzdžių, kai įvairios programišių grupės įsilaužia į Kremliaus ir kitus valstybinius kanalus ir transliuoja žinutes eiliniams Rusijos piliečiams apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Jie rodo vaizdus iš karo zonos, kurie matomi visame pasaulyje, dalijasi necenzūruojamos žiniasklaidos priemonių turiniu.

Taip pat yra iniciatyva „Call Russia“, kurios metu siunčiamos žinutės Rusijos piliečiams iš Vakarų Europos, Lietuvos ir kitų šalių, bandoma juos informuoti, skleidžiamos žinios naudojantis „Google Maps“ žemėlapio atsiliepimais. Galimybių yra daug, todėl svarbu jomis pasinaudoti.

– Kokia ateitis laukia V.Putino režimo?

– Aš būčiau linkęs manyti, kad karas Ukrainoje yra tironiško V.Putino režimo pabaigos pradžia. Sankcijos yra beprecedentės, jos jau parklupdė ir ilgainiui smarkiai paveiks visą Rusijos ekonomiką. Vyks Rusijos ekonomikos deindustrializacija. Kuo ilgiau šis žiaurus karas tęsis, tuo stipresnės bus sankcijos, taip pat Europa atsisakys dujų ir naftos iš Rusijos. Civilizuotas pasaulis negali žiūrėti į šią baisybę, tad sieks, kad ryšiai su Rusija būtų nutraukti.

Įvairūs Rusijos opozicijos atstovai kalba apie tai, kad vyksta pasipriešinimas ir Kremliaus viduje, todėl vargu ar šis melą ir agresiją skleidžiantis režimas ilgai išsilaikys. Manau, V.Putinas jau pralaimėjo ir Rusijos visuomenė, norėčiau tikėti, yra per žingsnį nuo perversmo, kuris ir reikštų režimo pabaigą. Šiandieninė Rusija yra panašesnė į Šiaurės Korėja nei į XXI a. Rytų Europos šalį, todėl tokiam režimui vienaip ar kitaip bus priešinamasi. Iki sankcijų pradžios Rusijos ekonomika buvo gana atvira – grįžti į akmens amžių niekas nenori, todėl pasipriešinimo šalyje tik daugės.

I. Žalėnienė laikinąja Mykolo Romerio universiteto rektore buvo paskirta nuo sausio 16 dienos po to, kai buvęs šio universiteto rektorius Algirdas Monkevičius tapo švietimo, mokslo ir sporto ministru.

I. Žalėnienė nuo 2017 metų ėjo Mykolo Romerio universiteto Mokslo ir studijų prorektorės pareigas. 2010-2012 metais ji buvo mokslo prorektorė, 2012-2016 metais - mokslo ir tarptautinių ryšių prorektorė. I. Žalėnienė taip pat yra Pasaulio universitetų asociacijos (IAU) valdybos narė.

A. Bielskis yra MRU politinės teorijos profesorius bei vizituojantis mokslinis darbuotojas Londono Metropolitano universitete. 1998 m. Jorko universitete jis apsigynė magistro laipsnį, politinės filosofijos daktaro disertaciją - 2004 m. Voriko universitete. A. Bielskis dėstė politinę teoriją ir filosofiją keliuose Europos universitetuose.

Jis taip pat yra vienas iš judėjimo Naujoji kairė 95 įkūrėjų, politikos apžvalgininkų ir nevyriausybinės organizacijos DEMOS kritinės minties instituto direktorius.

Kas taps Mykolo Romerio universiteto rektoriumi, turėtų paaiškėti kovo 14 dieną Tarybos posėdyje.

Leonidas Donskis „Didžioji Europa: esė apie Europos sielą“

Šiais metais išleistoje L. Donskio knygoje „Didžioji Europa: esė apie Europos sielą“, remiantis mūsų žemyno meno, filosofijos ir mokslo istorija, kalbama apie Europos sielą – klausimus ir įtampas, kurie žmones jaudina nuo pat modernybės pradžios, Renesanso.

Knygoje vadovaujamasi Lietuvoje vis dar gana nauju ir netikėtu žvilgsnio į praeitį bei dabartį metodu – naujojo istorizmo teorija, išplėtota XX a. antrojoje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mūsų istorijos moksle vis dar vyraujant pozityvistinei požiūrio į praeitį strategijai, kai praeitis niekaip nesusiejama su dabartimi, aktualiąja situacija, faktai ne interpretuojami, o tik savotiškai kolekcionuojami, L. Donskis Europos žemyno istoriją ir kultūrą nagrinėja taip, lyg Williamas Shakespeare`as ir kiti didieji rašytojai, tapytojai, filosofai gyventų ir kurtų dabar. Skaitant „Didžiąją Europą“, nepalieka įspūdis, jog praeities ir dabarties santykyje svarbesni yra ankstyvesni autoriai ir jų kūriniai, nes be jų neįmanoma suprasti to, kas vyksta mūsų dienomis. Knygos autorius šį efektą vadina „amžinuoju dabar“ laiku. Tokia tendencija į naująjį istorizmą įsiskverbė dar iš XX a. pirmosios pusės Europos kontinentinės filosofijos, kurioje fenomenologinis, interpretacinis, mąstymas teigė būties antlaikiškumą: esminės žmogaus, visuomenės ir Europos problemos nesikeičia jau labai ilgai. Sprendimai įvairuoja, tačiau fundamentalūs klausimai labai stipriai nekinta. „Didžiosios Europos“ autorius nurodo bene svarbiausią mūsų žemyno kultūros ir visuomenės raidos ypatybę: kilus politiniams karams ar konfliktams, priešiškų valstybių susidomėjimas viena kitos kultūra bei mokslu tik sustiprėja. Tokia priešprieša yra nuolatinės Europos gyvybės ir raidos variklis: be binarinės opozicijos žemyne nebūtų tokios gyvybingos humanistikos. Būtent priešprieša yra Europos gyvybės sąlyga.

Britų sociologas Anthony Giddensas knygoje „Modernybė ir asmens tapatumas“ skiria dvejopą – tradicinės tvarkos ir modernųjį – žmogaus santykį su vieta ir erdve. Tradicinėje tvarkoje gyvenę ir gyvenantys žmonės su realybe mezga tik jutiminį santykį, neklausia, koks yra pasaulis už fiziškai matomo horizonto. Tokiu būdu vieta būdavo suvokiama iki Renesanso. Prasidėjus modernybei, žmogus iš vietos atsiduria erdvėje, kuri yra daug platesnė sąvoka, apimanti valstybę, regioną, žemyną. Taigi visuomenei tobulėjant, plečiasi žmogaus interesai, atsakomybė už save ir Kitą. L. Donskio knyga „Didžioji Europa“ parašyta iš erdvės žmogaus pozicijų. Tokių veikalų šiandienės Lietuvos literatūroje, moksle ir kultūroje dar nėra gausu. Autoriui rūpi ne siauras nacionalinis klausimas ar vien jutimais pasiekiama tikrovė. Žinoma, knygos lietuviškumas ir įsišaknijimas Czeslawo Miloszo gimtinėje Šeteniuose niekur nedingsta, tačiau ta vieta tampa atskaitos tašku, analizuojant viso Europos žemyno praeities paveldą. Plataus požiūrio pagrindas „Didžiojoje Europoje“ kyla būtent iš gebėjimo mąstyti erdvėje, o ne tik vietoje.

„Didžiosios Europos“ problematika skleidžiasi kaip neišsprendžiamų dilemų statinys: meilė ir draugystė, optimizmas ir pesimizmas, blogis ir gėris, aš ir Kitas. „Didžiojoje Europoje“ svarbus ne vien klausimo kėlimas (jei to nebūtų, knyga prarastų apeliaciją į skaitytoją), bet ir atsakymų variacijos. Amžinosios žmoniškumo problemos narpliojamos giliai ir enciklopediškai išmanant Europos kultūrą ir istoriją. Tai – dar viena retenybė mūsų šalies moksle: atrodytų, kam šiais interneto laikais rūpi įsiminti vieno ar kito paveikslo sukūrimo datą arba fakto aplinkybes? Erudicija „Didžiosios Europos“ autorių įgalina interpretuoti tai, kas jam ir skaitytojui yra svarbu. Išvengiama dar vienos populiarios lietuviškos tendencijos, kai interpretacijos yra tiek daug ir tokios laisvos, jog pamirštami faktai, be kurių ši interpretacija taptų negalima. „Didžiojoje Europoje“ lyg savaime, tačiau iš tiesų dėl didžiulio darbo išlaikoma pusiausvyra tarp faktų ir jų interpretacijų.

Kaip ir daugelis L. Donskio knygų, šis esė apie Europos sielą rinkinys skaitytojui yra moralinis savęs išbandymas. Autorius įtvirtina tokį skaitymą, kai neutraliam likti tiesiog neįmanoma. Kiekviena „Didžiojoje Europoje“ iškelta dilema ar konfliktas reikalauja asmeninio skaitytojo atsakymo ar bent bandymo jį formuluoti pačiam sau ir vėliau kitiems. Filosofas Algis Mickūnas viename interviu teigia, kad Lietuvoje yra mažai veikalų, kuriuose problema būtų „užspeista į kampą“. L. Donskio „Didžioji Europa“ šiuo požiūriu vėlgi yra išimtis, nes knygoje skverbiamasi į pačius gyvenimo pagrindus, kurių griežtomis ir apibrėžtomis filosofijos mokslo sąvokomis būtų neįmanoma aprašyti. Esė žanras aptariamame veikale tampa galimybe klausimus nagrinėti laisviau, plačiau ir giliau, tačiau neprarandant precizijos. Savo reikšmingumu ir mąstymo pločiu L. Donskio „Didžioji Europa“ yra artima tarpukario filosofo Levo Karsavino kelių tomų veikalui „Europos kultūros istorija“. Kitos Lietuvoje parašytos mūsų žemyno istorijos, kurioje būtų tiek dėmesio detalėms ir kartu neprarandamas visumos pojūtis, tiesiog nėra. Mūsų žemyno filosofija, literatūra, tapyba, muzika, kinas ir mokslas L. Donskiui yra dažnam skaitytojui taip sunkiai sugaunamos Europos sielos buveinė.

Andrius Bielskis „Nešventas sakramentas: ideologija, tikėjimas ir išlaisvinimo politika“

Filosofo Andriaus Bielskio knyga „Nešventas sakramentas: ideologija, tikėjimas ir išlaisvinimo politika“ reikšminga ir įdomi daugeliu aspektų. Veikalo pretekstas yra asmeninė, unikali, egzistencinė patirtis – tai, ką autorius vadina „tikėjimo įvykiu“. Prancūzų filosofas Jacques`as Lacanas tokį potyrį įvardija kaip trauminį įvykį, kurio metu suyra įprasta ir iki tol abejonių nekėlusi būties struktūra. Tikėjimo įvykio metu ir iškart po jo individas neišvengiamai sprendžia klausimą, kaip atsakyti į paties įvykio neišreiškiamumą žodžiais – taip ar ne? Jei atsakoma teigiamai, gimsta tikras tikėjimas Dievu. Apie priešingo pasirinkimo pasekmes A. Bielskis beveik nekalba, taigi atsakė teigiamai.

Vienas svarbiausių postulatų, kurį suformuluoja „Nešvento sakramento“ autorius, yra tas, kad ne ideologija per kalbą, diskursą, institucijas ir galią užvaldo žmogų. Po tikėjimo įvykio seka reversinis veiksmas: patyrusysis įvykį ir jį tematizuojantysis savo praktine veikla steigia ideologiją. Tai – vienas pagrindinių aptariamos knygos autoriaus tikslų. Būtent dėl priešingos subjekto ir ideologijos sąveikos krypties A. Bielskis kritikuoja marksistinę poziciją, kuriai būdingas siekis išlaisvinti individą nuo ideologijos, privačios nuosavybės, nepasiūlant konkrečių idėjų, kuo pakeisti liberaliąją ekonominę tvarką. Karlo Marxo siūlymas atsisakyti privačios nuosavybės tikrovėje sukūrė dar didesnę nelygybę nei liberalioji kapitalistinė sistema. Kai pačiam A. Bielskiui „Nešventame sakramente“ logiškai kyla būtinybė formuluoti naujos socialinės ir ekonominės tvarkos principus, ryškėja autoriaus mąstymo atotrūkis nuo realių galimybių, kad jo siūloma tvarka kada nors galėtų būti įgyvendinta. A. Bielskis savo siūlymais naikinti socialinę ir turtinę nelygybę, dėmesiu skurstantiesiems artimas dabartinio popiežiaus Pranciškaus veiklos krypčiai. Tačiau, skirtingai nei Bažnyčios hierarchas, veikiantis vis dėlto neoliberalioje tvarkoje, „Nešvento sakramento“ autorius pasiūlo ne itin originalią, Atgimimo laikų Lietuvą primenančią kooperatinę ekonominę sistemą, kurios vieni pagrindinių reikalavimų – lygus visų piliečių dalyvavimas, pelno dalybos ir tokiu būdu pašalinta nelygybė. Ši pozicija kritikuotina vien todėl, kad remiasi A. Bielskio kaip tikinčiojo nuomone, kuri savo gyvenime dar nepatyrusiesiems tikėjimo įvykio neišvengiamai atrodytų kaip prievartinė. Pagaliau prasminga klausti: kodėl kiekvienas visuomenės narys privalo dalyvauti kooperatyvinėje veikloje? Ar tai nedvelkia dar vienu prievartos mechanizmu? Atsakymai į šiuos klausimus išryškina kelias tendencijas: daugelio lietuviškų filosofijos veikalų stiprybę, kai autoriai iš dalies kompiliatyviai interpretuoja pasaulinius autoritetus, tačiau pateikti savąją ir visiškai originalią tezę pritrūksta kūrybinių galių; dar viena „Nešvento sakramento“ ypatybė – tai atvirai revoliucinis tikslas radikaliai reformuoti visuomenę. Net gimnazijos moksleiviui iš istorijos pamokų yra žinoma, kad jokia revoliucija neapsieina be prievartos ir fizinio bei psichologinio smurto. Pagaliau dar vienas retorinis klausimas: kodėl „Nešvento sakramento“ autorius, bylodamas apie tikėjimą ir jį liudydamas bei siūlydamas šiandieniam sociumui šventojo Pauliaus veikimo būdą – meilę, neišvengia neapykantos kupinų emocinių pareiškimų? Ar naujo šventojo Pauliaus atėjimas, apie kurį su viltimi paskutiniajame knygos skyriuje kalba A. Bielskis, turi paskatinti prievartą ir kitus negatyvius jausmus bei veiksmus?

Knygos „Nešventas sakramentas“ pirmuosiuose ir paskutiniuose skyriuose autorius teigiamai vertina daugiau ar mažiau veikiantį Bažnyčios ir politinės valdžios atskyrimo principą, mūsų civilizacijoje įtvirtintą A. Bielskio taip nemėgstamų liberaliųjų ideologinių mąstytojų. Tačiau kas suteikia teisę pagal tikėjimo įvykį (religinės praktikos veiksmą) konstruoti naujosios politinės valdžios veikimo mechanizmą? Susiduriame su prieštaravimu: tikėjimo veiksmas niekada nėra tik asmeninis, jis yra visuotinis, tačiau dėl to, stebuklingu būdu, neturi paveikti politinės valdžios, nes ši turi būti atskirta nuo religijos. Šią dilemą išspręsti beveik neįmanoma. Vis dėlto peršasi prielaida, kad tikėjimo įvykio universalumas praktikoje įgyvendinamas per paties A. Bielskio detaliai išnagrinėtą litvako Emmanuelio Levino etiką, pagal kurią tikėjimo įvykis netampa santykio „aš ir jūs“ prielaida, šis įvykis lieka ir turbūt turėtų likti „aš ir tu“, „aš ir Kitas“ erdvėje.

„Nešvento sakramento“ autorius savo veikale daugiau ne tematizuoja tikėjimo įvykį, o veikia jo paskatintas. Filosofinis mąstymas tampa pagrindine taip konkrečiai ir neįvardijamo tikėjimo įvykio legitimacijos forma bei būdu. Daugybė lietuvių ir kitų Vakarų civilizacijos tautų mokslo bei meno kūrinių byloja, jog tikėjimo įvykio aprašymas neįmanomas be metaforos. Beveik kiekvienas toks bandymas sulaukia labai didelės reakcijos. A. Bielskis metaforą kaip reikšmės perkėlimą traktuoja taip, kad tai, kas išryškėja individualioje tikėjimo patirtyje, tampa visuotina. Metafora įgauna prievartinį pobūdį, kurio išvengti padėtų turbūt tik vizualusis tikėjimo įvykio įvardijimas. Tokių atvejų lietuvių kultūroje nėra daug: Algirdo Juliaus Greimo aprašyta estezė ar Arvydo Šliogerio Esmo žaibas, kai iš tamsos staiga gimsta būtis kaip šviesos srautas.

Filosofas Gintautas Mažeikis apie A. Šliogerio knygą „Niekis ir Esmas“ daugiau nei prieš 15 metų rašė: „Tai – geriausia iki šiol parašyta lietuvių filosofinė knyga.“ Apie A. Bielskio „Nešventą sakramentą“ knygos ketvirtajame viršelyje tas pats recenzentas G. Mažeikis pabrėžia tik jos autentiškumą ir aktualumą.

Iniciatyva skirti baudas už viešą šeimos niekinimą tėra bandymas uždrausti ir bausti homoseksualių žmonių partnerystę, mano filosofas Andrius Bielskis. „Jei toks įstatymas bus priimtas, bet koks dviejų vyrų ar dviejų moterų, einančių susikibus rankomis, gali būti traktuojamas kaip tradicinės šeimos niekinimas“, – pastebi jis.

Filosofo nuomone, tai tėra baimių eskalavimas, labai primenantis homofobiškos Rusijos visuomenės dalies mąstymą. „Tai tamsa, sklindanti iš tokių politikų, kaip Petras Gražulis ir panašių. Vienintelis jų rinkimų ėjimas ir yra skleisti tas baimes“, – LRT radijo laidai „60 minučių“ pabrėžia A. Bielskis.

„Normalios“ šeimos patiria spaudimą?

Už viešą šeimos niekinimą kalbomis, plakatais, šūkiais ir pan. siūloma bausti 1000–3000 litų bauda. Pakartojus tokius veiksmus bauda gali būti ir 6 tūkst. litų. Tokioms įstatymo pataisoms pritarė Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas.

Filosofas Andrius Bielskis įsitikinęs, kad tokie draudimai nereikalingi, nes taip būtų siaurinama demokratinės saviraiškos erdvė. „Tai badymas pusiau politinės valstybės metodus įdiegti tam tikroje sferoje ir labai konservatyvios dienotvarkės stūmimas Seime. Tokius dalykus vertinu labai neigiamai“, – pabrėžia jis.

Tačiau VšĮ „Ori šeima“ vadovas Vilmantas Marcinkevičius mano, kad ši mintis graži, nes tradicinė šeima patiria vis didesnių iššūkių. „Demokratija yra demokratija, bet be jokių rėmų ji išsigimsta. Manau, kad atėjo toks laikas (tai tęsiasi jau keletą metų), kai tradicinės santuokinės šeimos, kuriose vaikas, silpniausia grandis, gali augti saugus, patiria spaudimą“, – tikina jis.

V. Marcinkevičiaus teigimu, normalios šeimos gyvena savo gyvenimą ir sako, kad to dar nejaučia. Bet organizacijos, dirbančios su šeimomis, puikiai žino, kokie yra iššūkiai. „Už tos vadinamosios demokratijos stovi tokia beribė laisvė, kuri normalias šeimas stumia į pakraštį, ir joms vis sunkiau apginti savo teises“, – mano viešosios įstaigos vadovas.

Paklaustas, kas yra „normali šeima“, V. Marcinkevičius atsako, kad tai tradicinė šeima, kuriai pavyzdį rodė seneliai, tėvai. Tačiau dabar ji tampa vadinamosios vakarietiškos laisvės įkaite.

Pirmiausia reikia kovoti su netolerancija

A. Bielskis mano, kad yra didesnių problemų, pavyzdžiui, auganti netolerancija: visai neseniai neištvėręs įtampos nusižudė jaunas žmogus, kuris, kaip paaiškėjo, buvo homoseksualus. Jo nepripažino šeima ir iš socialinės aplinkos jis jautė milžinišką spaudimą bei smerkimą.

„Sutikčiau su mintimi, kad tokie bandymai pozityviai niekaip neprisideda kad ir prie tradicinės šeimos skatinimo. Mes gyvename modernioje Lietuvoje, modernioje valstybėje, kur žmonės patys kuria santykius. Ir visai nesvarbu, kokia yra lytinė orientacija – vis tiek „tradicinė“ vyro ir moters šeima susilaukiant vaikų yra dominuojanti gyvenimo kartu forma“, – pastebi filosofas.

Jis įsitikinęs, kad šioje visuomenėje jai jokios grėsmės nėra, o aptariama iniciatyva tėra bandymas uždrausti kitokias gyvenimo formas. „Pirmiausia, tarkime, homoseksualių žmonių partnerystę. Ne tik uždrausti, bet ir bausti, nes, jei toks įstatymas bus priimtas, bet koks dviejų vyrų ar dviejų moterų, einančių susikibus rankomis gatve, gali būti traktuojamas kaip tradicinės šeimos niekinimas. Tokiu būdu bus leidžiama tokius žmones patraukti atsakomybėn“, – kalba A. Bielskis.

Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto atstovė Milda Petrauskienė primena, kad 2012 m. ir visai neseniai Petras Gražulis pasiūlė du projektus. Tais projektais ir būtų siekiama, kad už dorovinių vertybių, įtvirtintų Konstitucijoje, šeimos pagrindų viešą niekinimą, raginimą niekinti ir netgi renginių, kurie prieštarauja dorovei, organizavimą (tai homoseksualų paradai, eitynės), jau būtų įtvirtinta administracinė atsakomybė. „Bet komitetas tam nepritarė ir mes pasiūlėme patobulintą variantą, kuriam antradienį buvo pritarta“, – teigia ji.

Nenusprendžiama, ką reiškia sąvoka „niekinimas“

Pasak komiteto atstovės, siūloma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, viešas šeimos niekinimas kalbomis, demonstruojamais daiktais (pvz., plakatais, šūkiais ir kitomis priemonėmis) užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, kaip ir vėliavos niekinimas. „Bet čia vėl išsiskyrė mūsų nuomonės. Aš pati susilaikiau – man neaišku, kas yra niekinimas. Pavyzdžiui, jei per eitynes prieš tradicinę šeimą nepasakoma nė vieno žodžio, – jie tik išsako savo nuomonę“, – kalba M. Petrauskienė.

Ji tikina, kad pati nemato šeimos niekinimo pavyzdžių: „Yra grupė žmonių, kurie bando pasakyti savo nuomonę. Tai visai kitas klausimas. Man nesuprantama sąvoka „niekinimas“. Ką tai reiškia? Kada yra niekinama, kada – ne?“

A. Bielskis pastebi, kad tai tėra baimių eskalavimas ir būrimas iš tirščių. O toks elgesys, kai kalbama prieš Vakarus, prieš lygiomis galimybėmis grįstas naujas žmonių gyvenimo formas, labai primena ypač homofobiškos Rusijos visuomenės dalies mąstymą. „Manau, kad šitie dalykai kaip tik ir yra didžiausias pavojus. T. y. tamsa, sklindanti iš tokių politikų, kaip P. Gražulis ir panašių. Vienintelis jų rinkimų ėjimas ir yra skleisti tas baimes“, – pabrėžia filosofas.

Anot jo, kad to nebūtų, žmones reikia šviesti. Pavyzdžiui, apie homoseksualumą kalbėti kaip apie natūralų dalyką, kaip apie kitą gyvenimo formą ir pan. „Kita vertus, reikia priešintis tokiems įstatymų projektams, kurie regresyvūs ir iš kurių jokios naudos nebus“, – įsitikinęs A. Bielskis.

„Naujoji kairė 95“ (NK95) teigia žinanti, kaip užkirsti kelią nedarbui ir augančiai nelygybei – reikia sutrumpinti darbo dieną. „Per pastaruosius 40 metų darbo produktyvumas kilo net iki šešių kartų, tuo metu atlyginimai liko tokie patys ir, įvertinus infliaciją, netgi sumažėjo [...]. Maža to, įvairios darbdavių organizacijos dar kalba, kad darbo dieną reikėtų ilginti“, – stebisi NK95 narys filosofas profesorius Andrius Bielskis.

Pasiūlymas sutrumpinti darbo dieną – viena iš daugelio naujų sąjūdžio idėjų, kurios netrukus pasirodys papildytame NK95 manifeste. Pastarasis po šešerių metų pertraukos buvo plečiamas neseniai Nidoje vykusios tarptautinės NK95 konferencijos metu.

A. Bielskis sako, kad per šešerius gyvavimo metus judėjimas subrendo ir dabar daugiau dėmesio skiria ekonomikai. „Žmogaus teisių diskursas yra labai svarbus, jis – esminis, bet anksčiau ar vėliau netgi tokioje homofobiškoje ir patriarchalinėje Lietuvoje jis vienaip ar kitaip bus išspręstas“, – įsitikinęs A. Bielskis.

– Kodėl būtent dabar nutarėte pildyti NK95 manifestą?

– Pribrendo reikalas. Senajame manifeste, jo preambulėje, yra pasakyta, kad 45 tezės byloja apie šio judėjimo atvirumą ir, siekiant pritraukti naujų žmonių, plečiantis mūsų ratui, daugės ir manifesto tezių. Jokių konkrečių įvykių, paskatinusių papildyti manifestą, nebuvo. Tiesiog kilo mintis, kad galbūt viena šios konferencijos dalis gali būti skirta būtent manifestui pildyti – naujoms tezėms siūlyti, įtraukti ir redaguoti.

– Vienoje iš svarstomų tezių teigiama, kad tikite visuomenės gebėjimu ir galia demokratiškai spręsti politinius klausimus, bet laikotės principo, kad devyni vilkai ir viena avis neturėtų lygia balso teise spręsti, kas šiandien pietums. Gal galėtumėte paaiškinti šią metaforą – kas tie devyni vilkai ir viena avis?

– Šitą tezę pasiūlė aktyvi NK95 narė Daiva Repečkaitė. Galbūt ji ir galėtų geriausiai ją paaiškinti. Bet mintis, manau, paprasta – visuomenėje mes norime matyti daugiau demokratiškumo. Ir tas demokratiškumas, be kita ko, reiškia, kad ne devyni vilkai ir viena avis tariasi bei sprendžia, kaip dalintis bendrai priklausančius resursus. Labai dažnai politinis procesas, politinės derybos – ypač kapitalistinėje visuomenėje – vyksta šiuo principu: yra devyni vilkai ir viena avis, galios santykiai – nelygūs. Toks socialinis arba politinis dialogas yra demokratinio dialogo ir demokratiškai priimamų sprendimų simuliakras. Kitaip tariant, tai nėra demokratinis procesas.

– Kokia forma, jei ne lygia balso teise, anot Jūsų, turėtų vykti balsavimas dėl to, kas bus pietums?

– Mes nesame prieš liberalios demokratijos principus. Kalbame ne tik apie balsavimą... Neneigiame sąžiningų ir teisingų rinkimų bei rinkimo teisės liberalioje demokratijoje, tiesiog sakome, kad to nepakanka, reikia žvelgti toliau.

– Ką turite galvoje sakydamas, kad to nepakanka? Ko dar reikia?

– Visų pirma reikia stiprių profsąjungų, kurios turėtų balsą, arba piliečių atstovavimo, ypač ekonominio atstovavimo politinėse struktūrose. Tai rinkos kapitalizmo ir demokratinės politikos plačiąja prasme problema.

– Teigiate, kad Jums svarbi ekonominė gerovė, tačiau manote, kad nederėtų beatodairiškai orientuotis vien į pelno siekimą – pridėtinė vertė gali būti išreikšta ir nepiniginiais matais. Kaip Jūs suprantate ekonominę gerovę ir kokiais matais ją būtų galima pamatuoti?

– Sudėtingas klausimas. Mes iš esmės pasisakome už ekonominę demokratiją. Tai yra toks utopinis arba normatyvinis NK95 principas. Ekonominė demokratija yra ekonominė sistema, kur pelnas vienaip ar kitaip yra socializuojamas arba priklauso pačiam darbuotojų kolektyvui, kur darbuotojai, o ne siaura akcininkų grupė, kontroliuoja gamybos procesą. Tai gilaus demokratinio socializmo principas, bet ne gerovės valstybės socialdemokratijos, kuri buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo. Gerovės valstybė yra labai reikšminga, ją kurti ir išsaugoti reikia, bet to nepakanka – tai neturėtų būti aukščiausias kairiųjų idealas.

Pirmiausia reikėtų kalbėti apie pridedamąją vertę. Pridedamoji vertė, anot Karlo Marxo, yra sukuriama samdant darbą ir nusavinant dalį darbo laiko, už kurį nėra apmokama. Kapitalistinėje rinkos ekonomikoje tai išreiškiama pinigais. Kitaip tariant, kapitalas arba kapitalo savininkas nusavina dalį darbo, už kurį nesumoka, – juk darbininko darbo dienos trukmė yra ilgesnė, nei turėtų būti pagal jo gaunamą atlyginimą. Tad pridedamoji vertė kapitalizmo rinkos ekonomikoje yra išreiškiama piniginiais vienetais.

Tačiau reikia kalbėti ir apie pridėtinę vertę. Pridėtinė vertė atsiranda tuomet, kai paimame kažkokį daiktą, kuris pats savaime yra vertingas, ir suteikiame jam papildomos vertės. Pavyzdžiui, iškasame auksą, kuris pats savaime vertingas, o iš to aukso dar pagaminame papuošalus. Tokiu būdu mes pridedame vertę: tai nėra tik auksas, jis turi dar ir meninę vertę. Pridėtinė vertė – tai visuomenėje sukuriamos vertės. Pridėtinė vertė neturėtų būti išreiškiama tik per tai, kas sukuriama ekonomiškai, ūkiškai, pragmatiškai… Tai, kas plačiąja prasme yra kultūra, neturėtų būti įsprausta tik į monetarinius principus.

Mūsų, kaip politinės kairės, vienas iš tikslų turėtų būti palaipsniui ištraukti (žinoma, kiek tai įmanoma) žmogiškus santykius, kūrybinius ir gamybinius santykius iš kapitalistinės cirkuliacijos, kuri visus santykius sudaiktina arba paverčia prekėmis ir išreiškia pinigais. Viskas, pavyzdžiui, inkstai ar net patys žmonės, gali būti kalkuliuojami, net žmogaus gyvybė! Ką daro bankai ar draudimas? Įkainoja gyvybę. Mūsų, kaip politinės kairės, siekis – ištraukti dalį santykių ir visuomenėje kuriamą pridedamąją vertę, kūrybinę veiklą iš kapitalistinės cirkuliacijos, t. y. tokios cirkuliacijos, kurios vienintelis tikslas yra pelno maksimizavimas.

– Kodėl, Jūsų nuomone, ekonomika, besiremianti beatodairišku pelno siekimu, veda į susinaikinimą?

– Dėl daugelio priežasčių. Visų pirma todėl, kad yra taip, kaip kadaise pareiškė vienas automobilių gamintojas: „We are not in the business of car making, we are in the business of money making“ – mūsų verslas yra ne automobilių gamyba (nors tai automobilius gaminanti įmonė), o pinigų darymas, tai reiškia – pelno maksimizavimas. Ką tai sako? Mes, kaip piliečiai, „vartotojai“, perkame prekes, K. Marxas pasakytų – naudojamąsias vertes… Automobilis yra vertingas, bet jis turi gerai atlikti tam tikrą funkciją. Akivaizdu, kad viskas yra apskaičiuota… Jei automobilių gamintojų požiūris toks, jiems kur kas parankiau gaminti nesaugius automobilius. Vadinasi, be kita ko, keliuose žus žmonės. Kai kas nors tą automobilių gamintoją paduos į teismą, jam bus kur kas pigiau sumokėti didelę išmoką nukentėjusiajam, o ne gaminti gerus automobilius, kurie būtų saugūs ir ilgai tarnautų.

Pažiūrėkime į namų apyvokos daiktus: virduliai, televizoriai, kompiuteriai ir kt. nėra gaminami taip, kad tai būtų kokybiškos, ilgalaikės prekės. Yra nurodoma trejų ar ketverių metų garantija, o sulig tuo metu prekės galiojimas iš esmės baigiasi, ji ne kažin kiek ilgiau tetarnauja. Jei įmonės arba ekonominiai subjektai siekia tik maksimizuoti pelną, filosofiškai tariant, kokybė tampa ontologiškai nereikšminga.

Be to, pelno maksimizavimo principas reikalauja, kad cirkuliacija – pirkimas, pardavimas, vėl pirkimas – didėtų, nes tik per cirkuliacijos greitėjimą įmonės arba ekonominiai subjektai gali uždirbti daugiau pinigų. Tai, be kita ko, reiškia ir ekologinę katastrofą, nes įmonės arba ekonominiai subjektai nuolatos gamina vis daugiau nekokybiškų prekių, kurios tiesiog išmetamos. Taip mes artėjame prie to, ką kartą parodė filosofas Slavojus Žižekas. Yra toks momentas, kai jis vaikšto po šiukšlyną ir sako – štai mūsų vieta šitoje Žemėje. Taip, visa Žemė tampa šiukšliadėže.

– Manote, kad ekonominę gerovę galima pamatuoti ne per bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą, o per žmonių gerovę, kooperacijos skatinimą, tvarų išteklių panaudojimą ir pan. Tai kiek panašu į laimės indeksą (angl. Happy Planet Index (HPI), kuris įtraukia tris rodiklius: ekologinę pėdą, gyvenimo trukmę ir pasitenkinimą gyvenimu. Ar siūlote kažką panašaus?

– Taip, tai būtų panašu, ši mintis nėra nauja. Alternatyvūs ekonomistai jau ne vieną dešimtmetį apie tai kalba. Nors šios idėjos, žinoma, nėra prasiskverbusios į dominuojantį viešąjį diskursą, o valstybės ir vyriausybės vis dar kalba tik apie BVP augimą, kas gana primityvu. BVP augimas yra visuomenės ir žmonių gerovės neatspindintis rodiklis – jis tik formaliai rodo, kad vyksta daugiau ekonominių sandorių, tačiau nekalba apie tai, kokie jie.

Na, taip, galima daryti tokią prielaidą: kai BVP auga, visuomenei ir valstybei geriau. Bet palaukite – o kaip yra su žaliųjų politine mintimi? Planetos resursai ekologiniame kontekste riboti. Jei sakome, kad vienintelis valstybės tikslas yra stabilus ekonomikos augimas, tarkime, 3 proc. BVP augimas, kiek mes galime plėstis ir tai tęsti?

Vadinasi, šiandien – ypač potencialios ekologinės katastrofos kontekste – labai svarbu ieškoti naujų ekonominių rodiklių, kurie kitaip pažiūrėtų į kūrybingą gamybinę veiklą. Ta kūrybinga gamybinė veikla pirmiausia turėtų tarnauti žmonių poreikių ir apskritai gero gyvenimo garantavimui. Tuomet kyla klausimas, kas tas geras gyvenimas. Bet tai jau filosofinė arba politinės teorijos diskusija.

– Manote, kad ekonomika turi būti orientuota į visuomenės poreikių tenkinimą. Apie kokius poreikius kalbate?

– Tikrai ne apie tokius poreikius, kuriuos nutaria įvardyti A. Bielskis ar dar kas nors, ne (juokiasi). Mes sakome, kad turi būti sudarytos tam tikros sąlygos, leidžiančios pasiekti visuomenės gerovę. Tų sąlygų neįmanoma vienareikšmiškai ir universaliai apibrėžti. Bet tam, kad žmonės pasiektų gerovę, jie turi patenkinti tam tikrus poreikius. Tie poreikiai atviri, jie nėra visiems laikams fiksuoti. Tai sykiu ir kultūros dalykas, patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti...

Reikšmingiausi poreikiai susiję su mūsų kūnais, mūsų kūniškumu. Tai saugumas, kūno tęstinumo poreikiai. Turėti stogą virš galvos, apsirengti, pavalgyti – tai esminiai žmogaus poreikiai. Dar svarbesnis poreikis šiandienos visuomenėje yra puikus išsilavinimas. Jo reikia, kad žmogus išmoktų mąstyti ir galėtų visaverčiai dalyvauti politiniame ir viešame gyvenime, o ir šiaip gyventų aktyvų gyvenimą. Remiuosi Aristoteliu: laimingas gyvenimas yra aktyvus gyvenimas, tai mūsų gebėjimų realizavimas ir praktikavimas.

Jei kažkam kyla poreikis turėti „Porsche“, jei kažkam tai ypač reikšminga, tegul žmonės turi. NK95 nepasisako už visišką geometrinę ar aritmetinę žmonių lygybę. Žmonės yra skirtingi, jų ambicijos ir poreikiai taip pat skiriasi. Bet jie nėra tokie skirtingi, kokie dabar skirtumai tarp turtingiausiųjų ir mažiausiai turtingų. Turtingiausiems žmonėms nusipirkti „Porsche“ yra tas pats, kas man nusipirkti knygą – štai apie kokius ekonominius skirtumus mes kalbame. Tuo metu poreikiai yra kur kas homogeniškesni negu tie skirtumai.

– NK95, be kita ko, svarsto, kad galbūt vertėtų apmokestinti prabangą. Kaip manote, kas ir kokiu pagrindu turėtų nuspręsti, kas yra prabanga?

– Ši tezė sukėlė dideles diskusijas NK95 viduje, ir ne visi jai pritarė, tai vis dar diskusijų objektas. Labai paprastai kalbant, progresiniai mokesčiai tam tikra prasme ir yra prabangos apmokestinimas.

Ar žmonės turi teisę į prabangą, ar mes, kaip politinė visuomenė, turime leisti prabangą? Be jokios abejonės. Bet jei mes tai leidžiame, galbūt būtų socialiai teisinga (o aš manau, kad būtų socialiai teisinga), kad tie, kurie mėgaujasi prabanga, kažką visuomenei grąžintų. Tačiau kiek apmokestinti prabangą ir kas yra prabanga, čia jau kitas klausimas...

– Ką Jūs pats laikote prabanga? Kaip manote, ar, pavyzdžiui, turėti jachtą yra prabanga?

– Galbūt, žiūrint, apie kokią jachtą kalbame... Bet, tarkime, turėti tris pilis tikrai yra prabanga. Arba turėti vieną namą pietų Prancūzijoje, kitą – prie Trakų, trečią – Nidoje, o ketvirtą – kur nors Majamyje – tai yra prabanga, ir tokią prabangą reikia apmokestinti.

– Visi bendrai pasisakote už darbo dienos trumpinimą. Kodėl tai svarbu? Kokių teigiamų rezultatų, anot Jūsų, būtų galima pasiekti sutrumpinus darbo dieną?

– Būtų galima pasiekti labai daug ir įvairių teigiamų rezultatų. Visų pirma, didžiulė problema šiandien visoje Europos Sąjungoje (ES) yra jaunimo nedarbas ir apskritai nedarbas.

Antra, nuo pat 1950-ųjų, per pastaruosius 60 metų, darbo produktyvumas augo milžiniškai. Tarkime, JAV, Europoje ir pačioje Lietuvoje per pastaruosius metus darbo produktyvumas augo kelis kartus. Per pastaruosius 40 metų darbo produktyvumas kilo net iki šešių kartų, tuo metu atlyginimai liko tokie patys ir, įvertinus infliaciją, netgi sumažėjo – tai irgi puikiai įrodytas faktas.

Maža to, įvairios darbdavių organizacijos dar kalba, kad darbo dieną reikėtų ilginti! Kitaip tariant, žmonės dirba produktyviau, sukuria daugiau pridedamosios ir pridėtinės vertės, o atlyginimas faktiškai sumažėja... Šitame kontekste savo ruožtu mes siūlome – o kodėl gi nesutrumpinus darbo dienos? Be to, kaip minėjau, yra milžiniškas nedarbas, o vienas iš būdų, kaip spręsti šią problemą ir augančią nelygybę, – pasiūlyti trumpesnę darbo dieną.

– Ar, Jūsų manymu, sutrumpinus darbo dieną, reikėtų sumažinti ir darbuotojų atlyginimus?

– Ne.

– Jei atlyginimai nesumažėtų, o sykiu būtų sprendžiama ir nedarbo problema – įdarbinama daugiau darbuotojų, kurie gautų tokį pat atlyginimą, – iš kur tuomet, Jūsų nuomone, reikėtų paimti pinigų tiems naujai įdarbintų žmonių atlyginimams?

– Žiūrint, apie kokias įmones kalbame… Gerai apskaičiuota, kad nuo 2003-iųjų iki 2008-ųjų per ekonomikos augimą iki krizės Lietuvos įmonių pelnas augo 300–400 proc. per metus. Taigi kuopelė verslo savininkų tapo labai turtingi – ir puiku. Bet kas vis dėlto sukuria tas ekonomines vertes? Tai darbuotojai. Na, žinoma, ir verslininkai, tačiau tikrai ne tiek, kad didžiąją dalį nuopelnų pasiimtų tik sau. Juo labiau kad mes įsitikinę – įkurdamas verslą, žmogus turi jausti milžinišką socialinę atsakomybę. Jei ekonominių verčių nesugeba kurti neišnaudodamas darbo jėgos, toks verslas neturi teisės egzistuoti.

– Ką dar, be naujų manifesto tezių, svarstėte šiųmetėje konferencijoje? Neseniai viešojoje erdvėje tarp Jūsų ir NK95 narės filosofės Nidos Vasiliauskaitės kilo ir užsitęsė diskusija apie empatiją. Galbūt konferencijoje ją pratęsėte?

– Taip, viena sesija konferencijoje buvo skirta šiai temai. Buvo išsakytos dvi pozicijos. N. Vasiliauskaitė tęsė savo liniją, Algis Davidavičius išsakė priešingą poziciją. Mano supratimu, didžioji dauguma NK95 žmonių vis dėlto pasisako, kad vienaip ar kitaip empatija – plačiau suprasta – turi saitą su socialiniu jautrumu ir solidarumu. Vadinasi, tai reikšmingas dalykas politinei kairei.

– O ar empatija yra sąjūdžio NK95 vertybė?

– Taip, manyčiau, kad taip. Nors vėlgi kiti galbūt su tuo nesutiktų...

– Ne taip seniai viešoje erdvėje pasirodė nuomonė, kad galbūt intelektualiai stimuliuojančią ir socialiai įtraukiančią atmosferą kūręs sąjūdis buksuoja. Ką į tai atsakytumėte?

– Ne, aš su tuo nesutinku. Sąjūdžiui, kuris nesiskelbia turįs ambicijų tapti politine partija, išlaikyti visuomenės dėmesį sunku. Natūralu, kad, palyginti su 2007 metais, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys NK95 sumažėjo. Bet sąjūdis vystosi: vieni išeina, kiti ateina, procesas vyksta.

Toje išsakytoje nuomonėje daugiausia racionalaus pagrindo turintis aspektas buvo kritika, kad iš mūsų sąjūdžio niekada negimė alternatyvus kairės pakraipos žiniasklaidos šaltinis. Bet mes dar neužbaigėme savo veiklos...

– Ar toks žiniasklaidos šaltinis yra vienas iš Jūsų tikslų?

– Taip. Aš pripažįstu, kad tai labai reikšminga.

– Kodėl tai reikšminga? Kaip manote, ar tuomet galėtumėte daryti didesnę įtaką?

– Ir taip, ir ne. Ne, nes kairiosios vertybės, kad ir kaip norėčiau, nėra vyraujančios nūdienos Lietuvoje, todėl jų sklaidai būtina tokia žiniasklaida, kuri visiems prieinama ir matomiausia. Vadinasi, būtina, kad apie tai, apie ką kalbame savo konferencijose, būtų kalbama ir platesniuose viešuosiuose forumuose, angliškai tariant, mainstream žiniasklaidoje. Sukūrus kairės minties žiniasklaidos šaltinį, atsiribotume nuo tos visuomenės dalies, kuri potencialiai galėtų įsiklausyti į kritinę mintį.

Taip, nes alternatyvus ir kokybiškas žiniasklaidos šaltinis visuomet yra gerai, ypač jei jis ne tik kokybiškai pateikia žinias ir analizuoja viešąjį gyvenimą, bet ir daro tai subtiliai deklaruodamas savo vertybines pozicijas.

– Ką pastebite žvelgdami į save iš šalies – kaip pasikeitėte per visus sąjūdžio gyvavimo metus?

– Mes subrendome. Mes daug ko išmokome patys ir suvokėme (na, bent jau aš suvokiau), kad svarbiausi klausimai visų pirma yra ekonominiai. Ekonominės demokratijos klausimai tampa vis reikšmingesni.

Žmogaus teisių diskursas labai svarbus, jis – esminis, bet anksčiau ar vėliau netgi tokioje homofobiškoje ir patriarchalinėje Lietuvoje jis vienaip ar kitaip bus išspręstas. Dažnai sakau, kad šitas klausimas, žmogaus, LGBT, mažumų teisių klausimas, jau yra laimėtas vien todėl, kad Lietuva yra ES narė, jai galioja europinė teisė ir t. t.

Tuo metu ekonominės demokratijos ir socialinės bei ekonominės nelygybės problema, ekonominė ir socialinė marginalizacija, – vis dar neišspręsta problema. Ir manau, kad mes, NK95, visų pirma ir turime apie tai kalbėti.