A. Tarasevičius gimė Klaipėdoje, Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, o po studijų vėl sugrįžo į gimtąjį uostamiestį. Šiuo metu Andrius dirba Adomo Brako dailės mokykloje, moko vaikus tapybos ir kompozicijos, o laisvalaikiu kuria neįprastai ryškius ir spalvotus paveikslus.

A. Tarasevičiaus meninė raiška yra atitolusi nuo tradicinės molbertinės tapybos tradicijos, jo kūrybinę stilistiką galima būtų pavadinti psichodeliniu siurrealizmu: paveiksluose viskas neįprasta, nenuspėjama ir nerealu... Tačiau labai daug vietos fantazijai.

Kurdamas paveikslus, Andrius nenaudoja teptuko.

Organizatorių nuotr.

„Anksčiau be teptuko tapybos neįsivaizdavau. Tačiau tai yra tik vienas iš daugelio įrankių, kuriuos galima pasitelkti kuriant vaizdą. Laikui bėgant atrandi naujų būdų kurti. Teptukas yra gana teplus įrankis, juo spalvas vis užmurzindavau. Ir tik atsisakęs pastarojo įrankio pagaliau galėjau išgauti spalvos vientisumą ir ryškumą”, – pasakojo tapytojas.

Savo minčių raiškai pasitelkęs fluorescencinius dažus ir šviesos iliuminacijas, Andrius kuria siurrealistinius performatyvius paveikslus, kuriuose nėra siužeto. Jis tiesiog nereikalingas, nes tapydamas menininkas nesiekia konkrečių tikslų ir niekada nežino, kur gali nuvesti kūrybos procesas. Tapyba jam yra savotiška meditacija, suteikianti galimybę atsiriboti nuo klišių, standartų, taisyklių, reikalavimų.

Girulių bibliotekos galerijoje (Šlaito g. 10 A) A. Tarasevičiaus paroda „Virsmai“ veiks iki rugsėjo 4 d.

A. Tarasevičius – jaunosios kartos tapytojas ir pedagogas, gimęs 1988 metais Klaipėdoje. 2011 metais įgijo tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2014 metų dėsto tapybą Adomo Brako dailės mokykloje.

Pirmą kartą „Rūtų galerijoje“ pristatoma personalinė A. Tarasevičiaus darbų paroda praplečia tradicinės tapybos ribas iki performatyvaus veiksmo. Parodoje specialiai įmontuotas apšvietimas pabrėžia judėjimą tarp vaizduojamų objektų bei jų nebūties, išnykimo. Pastaroji dinamika kuria unikalią metamorfozę, kismą, kuris neturi baigties. Nepaliaujama šviesos bei tamsos kaita transformuoja paveiksluose esančias formas, įvairiai jas iškraipo ir neleidžia žiūrovui priartėti prie galutinių išvadų.

Parodoje žiūrovo akį virpina ir netipiška pačių tapybos kūrinių stilistika, kurią būtų galima pavadinti Psichodeliniu siurrealizmu. Pasitelkdamas ryškius fluorescencinius dažus, smulkų, kaleidoskopišką potėpį, autorius kuria fantastiškas, abstrahuotas formas, išnyrančias iš pasąmonės gelmių. Menininko darbuose gausu psichodelinių įvaizdžių, suteikiančių darbams sapno estetiką. Nenuostabu, jog tarp menininko inspiratorių puikuojasi tokie vardai kaip žymiausias ispanų siurrealistas Salvadoras Dali (1904–1989 m.), lenkų kilmės distopinio siurrealizmo atstovas Zdzisław Beksiński (1929–2005 m.) bei biomechanišką meną kūręs šveicaras – Hans Ruedi Giger (1940–2014 m.). Tuo tarpu, nepralenkiama Vincento Van Gogo spalvų teorija yra didžiausias autoritetas ir A. Tarasevičiui.

Netradicinis ir dailininko tapybos procesas, kurio metu menininkas įvairiai lieja, pila bei sluoksniuoja dažus. Tačiau tai nėra atsitiktinis procesas, o veikiau suvaldytas ir sukontroliuotas kūrybinis veiksmas. Anot menininko, jis neprisiriša prie vaizduojamo objekto, dažniausiai pasikliauja improvizacija, kuri vėliau išsivysto į vaizdinius. Tokiu būdu menininkas siekia užčiuopti tą trapią liniją tarp objekto ir abstrakcijos.

Dailininkas buvo surengęs tapybos darbų parodas Klaipėdos apygardos teismo vitrinoje, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Jaunimo skyriuje, kavinėje „Kava ir menas“, restoranuose „Eldrado“ bei „Penn Station“.