25 metų A. Dolgopolovas negrįš į Rusiją, kol „situacija nepaaiškės“, sakė advokatas Leonidas Solovjovas.

Ketvirtadienį komikas paskelbė socialiniame tinkle „Instagram“ tokią žinutę: „Mes atvykome! Esame saugūs!“

Komikas taip pat paskelbė nuotrauką, kurioje jis matyti stovintis priešais grafičius, vaizduojančius Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.

Jis neatskleidė savo buvimo vietos.

L. Solovjovas teigė tiksliai nežinąs, kokiu pagrindu policija vykdo tyrimą dėl komiko pasisakymų.

„Neabejotina tai, kad policija susidomėjo jo pasirodymu“, – pažymėjo jis.

Rusų žiniasklaida pranešė, kad policija sureagavo į vieno maskviečio skundą, kad per A. Dolgopolovo šou buvo „įžeidinėjami tikintieji“.

L. Solovjovas pareiškė negavęs tokio skundo.

Šalyje galioja prieštaringai vertinamai įstatymas, numatantis laisvės atėmimo bausmę ir baudas asmenims, įžeidusiems tikinčiųjų jausmus.

Anksčiau šią savaitę A. Dolgopolovas socialiniuose tinkluose paskelbė nuskenuotą laišką, kurį Pamaskvės policija išsiuntė Sankt Peterburgo teatrui, kur jis įrašinėjo vieną savo populiariausių interneto laidų. Laiške prašoma suteikti informacijos apie komiką.

Vietos policija AFP patvirtino gavusi visuomenės nario skundą dėl „tikinčiųjų įžeidimo“, tačiau atsisakė patikslinti, ar šis reikalas susijęs su A. Dolgopolovu.

Jo „YouTube“ laidoje minimas anekdotas apie slavišką vardą Bogdanas, kuris rusų kalba reiškia „Dievo duotas“.

Nešvankybių nestokojančiame numeryje komikas juokauja, kad Mergelei Marijai vertėjo pavadinti Jėzų būtent Bogdanu.

Praėjusių metų vasarį nufilmuotas vaizdo įrašas iš šio A. Dolgopolovo pasirodymo viename Sankt Peterburgo bare peržiūrėtas „YouTube“ jau daugiau nei 2,7 mln. kartų.

Per tą šou nuskambėjo ir V. Putiną kritikuojančių anekdotų.

Nuo vėliausių prezidento rinkimų „visi gyventojai tiesiogine prasme pasidalijo į dvi dalis“, – sakė A. Dolgopolovas.

„Viena vertus, yra tų, kurie balsavo už Putiną, bet, kita vertus, esama žmonių, mokančių skaityti ir rašyti bei priimti logiškus sprendimus“, – tęsė jis.

Jis taip pat juokauja, kad jei V. Putinas lieptų savo ištikimiems šalininkams šokti į ugnikalnio lavą, jie paprasčiausiai jo paprašytų juos ten nuvesti.

A. Dolgopolovas „Instagram“ prisipažino, kad „bijo“, bet pabrėžė nesąs nustebintas dėl tokios teisėsaugos reakcijos.

„Prieš dvejus metus mane vijosi kaimo chuliganai. Dabar manęs ieško visa šalis, nieko sau!“ – parašė jis.

Anekdotų karaliumi tituluojamo humoristo Raimondo Šilansko kasdienybė šiandien tokia pat, kaip ir prieš kelis dešimtmečius. Pasikeitė tik darbo vieta – pastaruosius keletą metų jis skraido pas užsienio lietuvius, kurie, jo žodžiais, į pasirodymus susirenka kur kas gausiau nei Lietuvoje.

Viskas dėl meilės

– Kuris laikas gyvenate Birštone. Ko ten nusibeldėte?

– Jau aštunti metai. Juk čia daug ramiau. Be to, mano mylimas žmogus – žmona Aušra – yra iš Birštono.

– Vadinasi, viskas dėl meilės?

– Ir tik dėl jos. Visi karai gyvenime vyksta dėl meilės. Nors tiksliau būtų sakyti, kad ne gyvenu, o pasirodau Birštone. Nes paprastai gastroliuoju, vedu renginius, vestuves visoje Lietuvoje bei užsienyje – Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje.

– Linksminate užsienio lietuvius?

– Taip, ten daugiau žmonių susirenka į koncertus nei pas mus gimtinėje. Gerai uždirba, todėl leidžia sau vaikščioti į renginius. Lietuvoje gyvenantys pataupo. Kai litą iškeitėme į eurą, tai tik vienintelis dalykas, kuris nepasikeitė, yra atlyginimas. Pabrango net ir anekdotai. Be to, juk ne kiekvieną dieną koncertai užsienyje vyksta lietuvių kalba. Nepamirškite, kad daugelis išvykusiųjų moka norvegiškai tik "ačiū", "labas" ir "viso gero". Sėdi užsidarę mažyčiame lietuviškame pasaulėlyje: darbas, miegas, valgis. Tai bent anekdotų pasiklauso.

Tėtis Bielskis ir Dėdė Gaidys

– Nemažai laiko praleidote Klaipėdoje, kur studijavote.

– Pajūryje baigiau konservatorijos studijas Klaipėdos fakultetuose. Nors kilęs esu iš Kauno – grynakraujis Kauno vaikas, bet Klaipėdą labai myliu, kaip ir Anykščius, Birštoną.

– Apie Kauną sklando daug mitų. Gal žinote kokį nors anekdotą?

– Prasideda. Aš niekada nepasakoju anekdotų, kai manęs prašo. Pradedu skaldyti tik tada, kai užeina "ant seilės" arba pasirodymo metu.

– Buvote režisieriaus Petro Bielskio studentas. Kokia nuotaika prisimenate studijų metus?

– Oi. Sudarėme patį pirmąjį profesoriaus kursą. Su P.Bielskiu nesutarti neįmanoma, iš jo spinduliuoja tokia ramybė, meilė, šiluma, kad net sunku įsivaizduoti. Įsivaizduokite, jei studentai, suvažiavę iš visos Lietuvos, vieną žmogų vadina tėčiu. Tuo metu mums dėstęs režisierius Povilas Gaidys buvo dėdė. Iš jo sklisdavo griežtesnis tonas, daugiau reikalaudavo.

– Matyt, nebuvote labai stropūs studentai?

– Na, mūsų kursas nebuvo vienas iš pavyzdingiausių. Bet įdomus. Po pirmojo egzamino ketvirtakursiai iškart pasakė – šitas kursas toli eis. Gera prisiminti tą faktą, kad mūsų kurso gyvavimo metu P.Bielskis atidarė klojimo teatrą Agluonėnuose. Tai buvo fantastika. Statėme spektaklius, važinėjome po Lietuvą.

Gyvenimas su ramentais

– Jei nebūtumėte pasirinkęs humoristo duonos, galbūt iki šiol suktumėtės teatre?

– Ši idėja visuomet gyveno su manimi. Ir dabar mėgstu pažiūrėti spektaklius. Birštone yra toks jaukus teatriukas, kur vyksta visokie smagūs festivaliai. 1992-aisiais dirbdamas Telšiuose pradėjau rengti komedijų festivalį "Cha-cha". Jis vyko lygiai 14 metų. Bet išvažiavau iš Telšių, ir festivalis baigėsi. Užtat išliko kita tradicija. Penkiolika metų važinėju pas vaikus, turinčius fizinę ar protinę negalią. Kasmet birželio pradžioje, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, į Telšius sulekia vaikai iš Jurbarko, Mažeikių. Visą dieną žuvaujame, atvažiuoja baikeriai, muzikinės grupės. Žvejų draugija įsteigia prizus, verdame žuvienę, žaidžiame žaidimus. Man jie – kaip vaikai. Nors ir neįgalūs, bet yra lygiai tokie pat, kaip ir mes. Kartais pagalvoju, kad neaišku, kurie iš mūsų laimingesni.

– Jaunystėje buvote nenuorama. Ar todėl jums nuolat tekdavo vaidmenys su ramentais?

– Tai kad per vienerius metus spėjau keturiskart susilaužyti koją. Netyčia. Visokių tų situacijų buvo. Kai moki, sako, netrunki. Kur žmogus dingsi, vis tiek tekdavo vaidinti. Po trečiojo lūžio su ramentais vaikščiojau greičiau už sveiką žmogų.

– Ar su savo senaisiais draugais iš Klaipėdos vis dar susitinkate?

– Labai retai. Tik per jubiliejus, pagerbimus sulekiame krūvon. Dar ir dabar juokas ima prisiminus, kad ant mūsų bendrabučio kambario durų vietoj pavardžių buvo užrašyta: Dūda, Potė, Bitė ir Kukutis. Mus taip vadino. Du iš Kauno, vienas iš Vievio, o kitas – iš Šilalės. Atitolome vieni nuo kitų, dar ta nelaimė įvyko. Juk mūsų kurso draugas Vytautas Germanavičius su žmona užduso apsinuodiję smalkėmis.

– Turite gausią šeimyną. Gyvenate ne tik su dukra Ieva ir žmona Aušra.

– Auginame šunį, žuvų, žiurkę, prieš kelias dienas palaidojau jūrų kiaulytę. Pastačiau jai antkapį, dabar laukiu, kol dukra užrašys. Turėjau vietnamietišką kiaulę, bet kaimynai apačioje negalėjo ramiai gyventi. Kai ji bėgdavo parketu, tinkas byrėdavo. Gimtadienio proga man ją padovanojo kartu su nykštukiniu taksu. Tas šuo pjaudavo paršelį, nes iš jo atiminėdavo valgį. Atidaviau kiaulę vienam ūkininkui, kuris dabar bendrauja su ja kaip su šeimos nariu. Buvau nuvažiavęs keletą kartų aplankyti, pasirodo, sveria per 50 kg. Įsivaizduokite, jei toks kukulis po kambarį lakstytų.

Telefonas – lyg svetimkūnis

– Jūsų žmona – medikė. Ar gydytojo ir humoristo gyvenimas po vienu stogu ramus?

– Jei turi humoro jausmą, visai nesvarbu, kokia tavo profesija. Mylime vienas kitą. Juk Raimondas Bingelis – matematikos mokytojas. Ant Artūro Orlausko vizitinės kortelės buvo parašyta: mašinų gamybos inžinierius-humoristas. Kas su tokia kortele gali priimti į rimtą darbą?

– Ar ir netylantį telefoną Aušra toleruoja?

– Teisybė, sulaukiu labai daug skambučių. Kai po pusantros valandos trukmės koncerto įsijungiu, randu keliolika praleistų. Apskritai mobilųjį telefoną aš vadinu vėžiu. Negana to, nuolat juos pametu. Dabar jau naudoju 29 aparatą. Man tai yra svetimkūnis, ir išmaniojo neturiu. Nemėgstu, kai telefonas yra protingesnis už mane.

– Tai ir socialiniame tinkle "Facebook" jūsų nėra?

– Girdėjau, kad kažkoks balvonas sukūrė mano puslapį, iš kažkur atsiranda nuotraukų, jis net bendrauja su žmonėmis. Blogiausia tai, kad rašo tokius nykius anekdotus, kokių aš niekada nepasakočiau. Jei paskambintų, tai duočiau gerų. Aš kitu asmeniu būti nenorėčiau.

– O kokių anekdotų nepasakotumėte?

– Jau seniai nebepasakoju anekdotų apie neįgaliuosius. Paprasčiausiai supratau, kad bet kurią gyvenimo akimirką per kelias minutes gali kažkas atsitikti. Koncerto metu suparalyžiuos, pateksi į avariją, ir viskas. Todėl iš negalios šaipytis gali tik bukas žmogus.

Dukra – kaip tėtis

– Ar yra Lietuvoje gerų humoristų?

– A.Orlauskas. Ne dėl to, kad jis mano draugas. Dabar save vadinantys humoristais pasakoja tą patį per tą patį ir aiškina, kad patys tai sukūrė. Vadinamieji stenduperiai iš anksto pasiruošia tekstą, nors viskas turėtų būti kuriama ekspromtu. Neseniai kavinėje pritaikiau seną kaip pats gyvenimas anekdotą realybėje, tai šalia sėdėję žmonės lūžo. Pro šalį einančio administratoriaus paklausiau: "Dovanokite, o barmenas, pas kurį ką tik užsakiau pietus, dar pas jus dirba?"

– Anksčiau sakėte, kad menininko gyvenimas nėra saldus. Kodėl?

– Aš nelaikau savęs menininku. Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Romualdas Rakauskas – jie yra menininkai. O mes ką? Krapštome nosį, ir tiek. Bet kai gyveni koncertinį gyvenimą, daug savęs išdaliji kitiems. Todėl brangiausi žmonės, kuriems turėtų būti skirtas visas dėmesys, lieka tartum nuošalėje. Dukra Ieva, kuriai šiemet sueina dešimt, irgi yra barbė šimtarankė. Lanko muzikinį ansamblį, šokius, smuiko pamokas. Visko nori ir nieko nespėja. Visai kaip aš.

– Ar lietuvius sunku prajuokinti?

– Visaip būna. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Alytuje turėjome pasirodymą su A.Orlausku. Buvo pilna salė žmonių ir nuo pat pirmojo iki paskutinio anekdoto susirinkusieji kvatojo iki ašarų. Kai kurie sako: "Užtenka jus pamatyti, iškart pradedu šypsotis".

– Neatsibosta toks dėmesys?

– Iš pradžių tai buvo labai malonu, paskui tapo sunkiau. Bet pats supranti, į kokią smalą lendi ir kaip atrodysi kitiems. Kai kurie mano, kad labai lengva – išėjai į sceną, pablevyzgojai ir užsidirbai. Todėl atsakau: "Gal pabandom? Pamėginkite prajuokinti kelis šimtus žmonių".

– Ar kada nors nepavyko to padaryti?

– Suvalkijoje. Tai buvo baisu. Koncertavome su grupe "Balius". Žmonės suėjo akmeniniais veidais, atsėdėjo koncertą ir akmeniniais veidais išėjo. O mes nėrėmės iš kailio – dainavome, šokome, vaidinome, anekdotus pasakojome. Bet nieko. Šiaip jau suvalkiečiai labai linksmi žmonės. Gal taip nutiko dėl to, kad renginys vyko parapijos salėje. Vestuvėse Suvalkijoje man sako: "Gerbiamasis vedėjau, eime, jau metas fejerverkams". Aš: "Mielieji mano, kylam į lauką". Suvalkietis puolė taisyti: "Į kokį lauką, eisime į rūsį, kad kaimynai nematytų".

Humoras suartina

– Be visų kitų veiklų, dar esate ir vestuvių piršlys.

– Iš viso supiršau 207 poras. Gaila tik, kad dauguma tų santuokų iširo. Skaudu, kai tai sužinai. Matyt, amžinai geros rankos būti negali.

– Ir paties pirmoji santuoka nebuvo sėkminga.

– Viskas buvo labai gerai. Bet. Mea culpa. Aš kaltas. Sūnui Rokui jau trisdešimt. Jis – Londone, buvo neseniai atvažiavęs, tai visą dieną praleidome Kaziuko mugėje Kaune. Lietuvoje emigracija – kaip Sibiro tremtis palietė kas antrą šeimą. Suskaičiavome, kad maždaug prieš dvejus metus išvažiavo visas Marijampolės rajonas. Jeigu anksčiau Anglijos ar Airijos lietuviai švęsti savo jubiliejų grįždavo į gimtinę, tai dabar perka lėktuvo bilietus giminėms, draugams, kad šie atvyktų pas juos. Nors pati šventės esmė – tokia pat.

– Galima sakyti, kad anekdotų poveikis – kaip alkoholio?

– O kodėl nesakote, kaip narkotikų? Humoras yra fantastiškas dalykas, jis suartina žmones, nuima stresą, absoliučiai skirtingų specialybių atstovus paverčia lygiais. Žmogus, neturintis humoro jausmo, – kaip balta varna. Jam gyvenime sunku prisitaikyti. Dievas tokius nuskriaudė.

– Švenčiate balandžio 1-ąją?

– Man ši diena visada yra darbas. O pastarasis – kaip šventė. Anksčiau, pamenu, draugas turėjo vieną įdomiausių kavinių Kaune "Crazy House" (liet. "Išprotėjęs namas"). Tokia Baltijos šalyse buvo viena. Bet viską išpardavė ir išvažiavo gyventi į Angliją, nors mes devynerius metus balandžio 1-ąją ten rengdavome Juodojo anekdoto naktį. Be vienos minutės. 23.59 val. prasidėdavo ir 2.59 val. baigdavosi. Trukdavo lygiai tris valandas. Patekti į Juodojo anekdoto naktį būdavo itin sunku.

Vizitinė kortelė

Gimė 1959 m. lapkričio 21 d. Kaune.

1984 m. baigė režisūros studijas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, dabartinėje Klaipėdos universiteto Menų akademijoje.

Vedęs, turi du vaikus.

Nors visi supranta, kad humoro funkcija yra prajuokinti, vis dar esame užstrigę laike ir nepamirštame sovietinių juokelių, sako komikas Paulius Ambrazevičius. „Nežinau, ar 30–40 metų pasakoti tuos pačius pokštus, yra talentas. Pats neseniai buvau tokiame renginyje – ten jie pasakoja tuos pačius anekdotus, iš kurių juokiausi prieš 15 metų [...]. Jie tiesiog permala, pakeičia personažus, valiutas, automobilių modelius ir galvoja, kad tai visiškai naujas anekdotas“, – pastebi renginio „Open Mic“ organizatorius.

P. Ambrazevičiaus manymu, dar viena lietuvių problema, dėl kurios dažnai nemokame juokauti viešojoje erdvėje, – baimė nesusimauti: „Neduok Dieve, sėdint prie stalo, kai mato keturi žmonės, numesti šakutę ar apsilieti – suakmenėsi. Labai daug kas bijo pasijuokti iš savęs.“

Nepamiršta sovietinių anekdotų

„Open Mic“ – renginys, kurio Lietuvoje nebuvo nei prieš 25, nei 15 metų. Į sceną lipa tie, kurie nori pademonstruoti 10 minučių originalaus ir niekur negirdėto humoro – apie bet ką.

Jo organizatorius, komikas, vertėjas Paulius Ambrazevičius sako, kad po 25 metų humoras palengva praranda socialinę ydų išgyvendinimo funkciją, o šiandien pagrindinis tikslas – tiesiog pralinksminti: „Sovietiniais laikais buvo sakoma, kad humoras turi parodyti negeroves, į dienos šviesą ištraukti blogus žmones, niektauzas ir pan. O dabar žmonės supranta, kad humoro funkcija yra prajuokinti, pralinksminti, nes besijuokiantis žmogus yra laimingas.“

Vis dėlto, pasak P. Ambrazevičiaus, dar esame užstrigę laike ir sovietmečio liekanų humore išlieka per daug, o ypač tai patvirtina ksenofobiniai juokeliai.

„Nežinau, ar 30–40 metų pasakoti tuos pačius pokštus, yra sugebėjimas, talentas. Pats visai neseniai buvau viename tokiame renginyje – ten jie pasakoja tuos pačius anekdotus, iš kurių juokiausi prieš 15 metų, todėl galėjau atspėti, kaip bet kuris baigsis. Viskas girdėta – jie tiesiog permala, pakeičia personažus, valiutas, automobilių modelius ir galvoja, kad tai visiškai naujas anekdotas. Bet kai kurie iš jų vis dar užstrigę. Pavyzdžiui, Šilanskas pasakojo vieną anekdotą, kuriame gražios moters simbolis jam buvo Sophia Loren, prabangus automobilis – „Mercedes 600“, didelė alga – 400 „baksų“ (būtent „baksų“ – ne eurų, ne litų). O policijos komisaras – Grigaravičius, kuris jau kokius septynerius metus nebedirba net toje sistemoje“, – prisimena P. Ambrazevičius.

Be to, pabrėžia humoristas, gėda ir dėl ksenofobinių, homofobiškų, antisemitinių, rasistinių juokų –neverta manyti, kad dabar, XXI amžiuje, kažką prajuokinsi juodai išsitepęs veidą ir vaidindamas  juodaodį.

„Kartais antropologiniais tikslais žiūriu festivalį „Juokis“.  2011 m. ten buvo situacija, kaip viena moteriškė, laimėjusi kelionę į Indiją, oro uoste susitiko kolegę. Šiai paklausus, ar prieš kelionę pasiskiepijo, moteriškė atsakė: „Tik nuo negrų, kad neišsitepčiau.“ Ir tai – 2011 m., Europos Sąjunga, humoro festivalis“, – stebisi P. Ambrazevičius.

Humoro tikslas – parodyti ydas?

Vaclovas Vičius, humoro sambūrio „Juokis“ vadovas, teigia, kad sovietmečiu buvo tam tikras draudžiamų temų sąrašas – visi žinojo, kad negalima liesti kažkokių dalykų: „Jei tą ribą peržengdavai, gaudavai į galvą. Buvo reaguojama net į vietinius faktus.“

Kaip prisimena V. Vičius, kartą Plungės kolektyvas paminėjo faktą, kad vieno kombinato darbo kokybė tokia, jog, išpylus pieną iš butelio, šio nebereikia plauti. „Reakcija buvo tokia, kad sukilo ir kombinatas, ir vietinė valdžia. Dabar to neįsivaizduoju. Iš visko galima juoktis, viskas yra leidžiama. Tokios reakcijos nebėra“, – pastebi jis.

Vis dėlto V. Vičius humoro funkciją mato būtent tokią – parodyti ydas. „Juokis“ labiausiai lygiuojasi į kabareto teatrą, o per 25 metus pakito tai, kad patys kolektyvai mažėjo ir atsirasdavo vis naujų reiškinių, kuriuos galima išjuokti, nors pagrindinės temos lieka amžinosios žmogaus ydos ir silpnybės (kvailumas, naivumas, godumas, neištikimybė) ir socialinės problemos, pvz., korupcija.

„Publika labai lengvai kimba ant to kabliuko, kai juokiamasi iš valdžios, nors aš ne visada tam pritariu. Bet jeigu jie mato kažkokį negerovę, paradoksą ir pašiepia, tai, žinoma, labai smagu. Taigi ir temų ratas keitėsi natūraliai, su pačiu gyvenimu. Pavyzdžiui, kokiais 1992–1993 m. tikrai negalėjo būti tokių temų, kaip plastinių operacijų aukos, grožio, jėgos kultas. Iš šito žmonės šaiposi, juokiasi ir kartais gana vykusiai“, – mano V. Vičius.

Dar viena tarp humoristų populiarėjanti tema – netradicinė orientacija, sako V. Vičius ir pastebi, kad šiuo atveju būtina tolerancija – galima pasišaipyti nebent tik iš perdėto noro atkreipti į save dėmesį: „Savo kolektyvams pabrėžiu, kad galima juoktis iš visko, bet juoką reikia nešti ant gerumo pagalvėlės, kad nepažemintum, neįskaudintum.“

Stokojama humoro kultūros

Labiausiai, pastebi P. Ambrazevičius, Lietuvoje trūksta mokėjimo juokauti viešojoje erdvėje – bet kokio viešo asmens užduotis kalbant nepasirodyti kvailam, nepasakyti ko nors ne taip. Dėl to, mano humoristas, tokie žmonės labai bijo juokauti, o, jei pajuokauja, kažkodėl, nors ir neturėtų, tai tampa didžiuliu įvykiu.

„Iki šiol atsimenu Andriaus Kubiliaus bandymą pajuokauti – kai į Lietuvą atvažiuos „Real“ ir „Chealsea“, tada bus ir stadionai. Taip, tai buvo pokštas. Nereikėjo priimti taip skaudžiai ir rimtai, kaip buvo priimta. Man visai patiko, kad kažkas pajuokavo. Užsienyje, ypač anglosaksų kraštuose, humoru viskas persmelkta. Bendraudamas su barmenu, policininku, pardavėju – bet kuo, apsikeiti pokštais. Lietuvoje to kol kas neįsivaizduoju“, – tvirtina P. Ambrazevičius.

Paklaustas, kodėl taip yra, pašnekovas teigia, kad tai neišvengiamai susiję su nemokėjimu kalbėti viešai. Be to, Lietuvoje giliai įsišaknijusi baimė viešai nesusimauti.

„Neduok Dieve, sėdint prie stalo, kai mato keturi žmonės, numesti šakutę ar apsilieti – suakmenėsi. Labai daug kas bijo pasijuokti iš savęs. Kai man kas nors nepavyksta, aš pirmiausia pasijuokiu iš savęs. Jei kažkas atsitinka viešoje vietoje, vis dar sunku tą padaryti, bet po truputį persilaužiu“, – prisipažįsta P. Ambrazevičius.

Humoro šou „Prajuokink mane“ žiūrovams vis dar pateikia malonių staigmenų. Pirmadienio vakarą Humoro laidos komisijos narę Violetą Mičiulienę keis ir šalia Mindaugo Sėjūno sės humoro pasaulio vilkas, ilgametis „Dviračio šou“ kūrėjas Vytautas Šerėnas.

V. Šerėnas, turintis didžiulę patirtį pokštų pasaulyje, atsiskleis kaip nepalaužiamas ir kietas komisijos narys – jį prajuokinti bus ypač sudėtinga. Humoristas, lyg pasiteisindamas, kukliai atsako: „Aš nesu anekdotų gerbėjas. Visus žinau kone mintinai, todėl jie man jau seniai nebejuokingi.“ V.Šerėnas tikina, kad vis dėlto, juokingų dalykų gyvenime jam dar liko.

„Tikėtina, mane prajuokinti galėtumėte su parodijomis, dainomis, grimasomis. Pavyktų, jei žmogus pats iš savęs būtų juokingas.“ Vytautas Šerėnas būsimiems laidų dalyviams trumpai ir aiškiai pataria: „Mažiau kalbėkite ir daugiau judėkite. Geriausia, jei sugebėtumėte abu dalykus suderinti.“