Sceną pakeitė dangus

Klaipėdos muzikinio teatro scenoje S.Rezgevičius praleido daugiau nei 30 metų, 15 metų grojo ansamblyje "Nerija".

Ir nors su profesionalia kūrybine veikla S.Rezgevičius jau tarsi ir atsisveikino, bet ne su padange po parasparnio sparnais.

Jei geras oras, Stanislovas skraido kone visus metus, taip pat ir žiemą.

Taip buvo ir šiemet – važinėjo sklandyti į Kintus, į Svencelę, bet paskui teko daryti pertrauką iki gegužės 8-osios.

"Kol visi sėdėjo karantine, aš skraidžiau, o paskui atsitiko taip, kad ir pats susirgau. Koronavirusu užsikrėčiau, aišku, ne danguje. Mano gyvenimo draugės anūkėlė virusą parsinešė iš darželio. Sirgau kaip pagal vadovėlį – ir uoslė buvo dingusi, ir kosėjau. Bet išsikapsčiau be vaistų. Sėdėjau namie, gėriau arbatas, o paskui, jau persirgus, apėmė toks silpnumas, kad galvojau, jog jau ir man senatvė prasidėjo, pasijaučiau savo metuose", – šypsojosi prieš porą dienų gimtadienį atšventęs 76-erių klaipėdietis.

Vis dėlto tai buvo koronaviruso pasekmės. Paskui sukaupė valią ir su bičiuliais išsiruošė pasklandyti.

"Neįsivaizduojate, kaip atsigavau, vėl pasijutau jaunas. Saulė, vakarų vėjas, siautėjome kaip reikiant. Nors aš jau ne tik šioje kompanijoje, bet ir Lietuvoje esu vyriausias parasparnininkas. Visi kažkaip skraidyti pabaigia iki 60 metų. Visi skraidantieji gyvenimą tiesiog ryja, o aš, sulaukęs tokio amžiaus, jį ragauju, kaip gerą konjaką", – puikios nuotaikos nestokojo S.Rezgevičius.

53 metus sąžiningai dirbau, ar neturiu teisės dabar gyventi, kaip man norisi?

Neseniai buvo "pacanas"

Tačiau artistas net danguje lieka artistas. Kai nori – groja, nori – dainuoja, varnas erzina ar elnius su kiškiais iš aukštybių gainioja.

"Danguje užsimirštu, pasijaučiu toks pat jaunas kaip mano bendraminčiai. Vis dėlto – ne vaikiški žaidimai motoru pakilti, juk 30 kg ant pečių – ne juokas. O dar, kad pakiltum, reikia bėgti. Kai daug kas sužino, kiek man metų, negali atsistebėti", – kalbėjo Stanislovas.

Prieš keliolika metų sklandydamas Italijos Alpėse, netoli Basano miestelio, Stanislovas sutiko 80-metį lenką, buvusį lakūną – tokį patį parasparnių sporto aistruolį.

Su juo leidosi į vaizdingą Monte Grapos kalną. Lenkas teigė "pabėgęs" nuo žmonos į Alpes paskraidyti.

Išskleidęs dėvėtą parasparnį jis ramiai nusileido nuo beveik dviejų kilometrų aukščio Monte Grapos.

"Tuomet man buvo 60 metų. Pamenu, tada lenkas pasakė, kad esu "pacanas" palyginti su juo. Tada mačiau, kad turiu į ką lygiuotis. O dabar aš esu šioks toks švyturėlis visiems kitiems Lietuvoje. Ir negaliu sakyti, kad tai atsitiktinumas, nes nuo jaunumės savo gyvenimą taip lipdžiau, kad dabar galėčiau gyventi taip, kaip gyvenu", – tvirtino S.Rezgevičius.

Įvaizdis: S. Rezgevičius artistas išlieka net danguje, sklandydamas neretai užtraukia operečių arijas ar pagroja trombonu.

Išsipildė sena pranašystė

Stanislovas prisiminė vaikystę, kai su mama gyveno "Trinyčių" fabriko darbininkų bendrabučiuose.

Tėvelio, Lietuvos policijos karininko, niekada nematė, jį sovietai nušovė, kai Staselis dar buvo kūdikis.

Mama labai daug ir sunkiai dirbo, tad auklėti savo vaiko laiko neturėjo. Todėl mažasis buvo paleistas auklėtis į kiemą.

Stanislovas neslepia, jog gyveno kaip pokario beglobis vaikas, kurių tada buvo pilnos gatvės.

Ne kartą kiti jį spaudė eiti vagiliauti, bet, kaip jis pats teigia, kažkas jį tarsi nuo to apsaugojo.

"Turėjau nuojautą jau tada, kad nereikėtų susidėti su bloga kompanija. Ūgiu buvau pats mažiausias, bet nujaučiau, kad visus tuos didžiuosius-stipriuosius kada nors vis tiek kažkuo aplenksiu. Tik štai jau dabar tų mano vaikystės draugų beliko tik vienas ar du, nebėra kam ir pasigirti, kaip aš laiką leidžiu ir ką nuveikiu. Bet taip išsipildė mano tokia labai sena pranašystė, kad kažką gyvenime pasieksiu, gyvensiu ilgai ir aktyviai. Visada buvau mažiausias, gal todėl ir norėjau būti aukščiau už kitus, norėjau skraidyti", – kalbėjo S.Rezgevičius.

Kol visi sėdėjo karantine, aš skraidžiau, o paskui atsitiko taip, kad ir pats susirgau. Koronavirusu užsikrėčiau, aišku, ne danguje.

Spalvingo gyvenimo nusipelnė

Keliolika metų trombonu "Nerijos" ansamblyje grojęs S.Rezgevičius tikino, kad pagundų gyventi kitaip buvo ir ten.

"Tačiau ir toje provokuojančioje bohemiškoje aplinkoje sugebėjau išvengti pagundų. Ir aš išlikau toks, koks esu, nes daugelis neišliko. Aš tą darbą labai mylėjau, bet atmosfera ten man nebuvo komfortiška. Reikėjo didelių pastangų, bet ir į koncertų išvykas veždavausi skraidyklę ir kol kiti linksmindavosi, aš skraidžiau. Man kažkaip užteko valios, darbo įdėjau daug, todėl ir tęsiasi mano jaunystė", – kalbėjo S.Rezgevičius.

Stanislovas teigė gyvenąs tarsi už tris ir mano, kad tą spalvingą savo gyvenimą jis užsitarnavo, nuosekliai ir labai kantriai su savimi dirbęs nuo vaikystės.

Padėjo įgimtas padorumas ir atsakomybė, kai jautė negalįs nuvilti kitų žmonių, žinojo, kad nevalia nepadaryti, ką pažadėjo.

Stanislovas tikino, kad visą laiką norėjo skraidyti, o tam reikėjo palaikyti formą, reikėjo nuolatinio darbo.

"Kiti kartoja, kad bepigu, nes esu mažo ūgio, dėl to man viskas yra lengva. Jėga ir valia nėra prigimtiniai dalykai, teko daug dirbti, kad toks tapčiau. Kad ir dabar, kiekvieną rytą, tik prabudęs, darau kvėpavimo pratimus, mankštinu akis, pabėgioju ant aštraus kilimėlio. O atmintį padeda išlaikyti stovėjimas ant galvos, ne kiekvieną, bet jau kas antrą rytą tai tikrai. Pasimatuoju kraujospūdį – jei ne per aukštas, stoju ant galvos. Tai atrodo smulkmenos, bet tokie dalykai padeda sveikiau gyventi", – pasakojo Stanislovas.

"Likimą lipdome patys"

Klaipėdiečio teigimu, žmonės mažai rūpinasi ne tik savo kūnu, bet ir fizine sveikata, į viską žvelgia per juodus akinius, per daug sureikšmina nereikšmingus dalykus, bet ne tikrą gyvenimą.

"Žmonės, pažvelkite į debesis, kokie jie gražūs būna prieš audrą. Gamta – pats geriausias muziejus, kuriame gali šedevrais grožėtis nemokamai. Pažiūrėkite kada nors atidžiau į gėlės žiedą. Kokia simetrija, kokie ornamentai. Kodėl viena gėlė tokia, o kita – kitokia? Tada kyla klausimų. Ir apie save patį taip pat. Kas mus čia į pasaulį atsiuntė ir dėl ko? Gal čia koks nors eksperimentas? Kodėl aš skraidau? Kodėl mane traukia dangus, o kitų – ne? Man vis atsako pažįstami, kad čia toks likimas. Koks likimas? Dalį to likimo mes patys lipdome", – savo filosofiją dėstė klaipėdietis.

Stanislovas teigė supratęs, kad svarbiausia būti laimingam ir nebūtinai pinigai gali suteikti tą laimę.

Tiesa, verslą savo laiku irgi išbandė, bet nusprendė, kad tai – ne jam, geriau mažesni pinigai teatre, bet daugiau laisvės.

Stanislovas tikino nesureikšminąs nei pinigų, nei turtų. Stogas esąs tam, kad būtų kur prisiglausti, drabužiai – kad nesušaltum.

"Sutikau kaimyną, jis paklausė, kur susiruošiau, sakau, dabar einu pačiuožinėsiu ant ledo į areną, paskui važiuosiu skraidyti. Jis nusistebėjo, kad vien tik pramogomis gyvenu. Bet aš 53 metus sąžiningai dirbau, ar neturiu teisės dabar gyventi, kaip man norisi? Kodėl mus visus būtinai turi slėgti kažkokie rūpesčiai?" – klausė S.Rezgevičius.

Matydami tokį energingą ir nuolat besišypsantį, aplinkiniai Stanislovo ne kartą klausė, kodėl jis neina dirbti, juk turi tiek jėgų.

Šis linksmai atšauna, kad savo laiką jau atidirbo ir atėjo metas poilsiui.

"Žmonėse tūno neteisingas požiūris. Jei jau kas eina užsisvajojęs, į padanges žiūri ar, neduok Dieve, skraido, jis jau yra veltėdis, kažką praleidžia svarbaus. O aš visada norėjau laisvės. Dabar sugalvoju, sėdu ant dviračio ir važiuoju į Smiltynę maudytis ar į Palangą. Aš noriu laisvės, o kur pinigai, ten jos nebėra. Žmogus tampa pririštas prie to prakeikto banknoto. Man reikia nedaug – maistui ir drabužiams, kiek turiu, tiek užtenka. Mano ta gyvenimo filosofija padėjo ir karantinus išgyventi", – šypsojosi Stanislovas.

Svajoja grįžti į kalnus

S.Rezgevičius neslepia, kad dar būdamas 73-ejų kaip lygus su lygiais galėjo varžytis.

Stanislovas ne kartą buvo patekęs į audros debesis, bet pavyko išsisukti.

Buvo pakliuvęs į rūką virš jūros ir nematė kranto, kai jau beveik pasibaigė degalai skraidyklėje, tačiau ir vėl pavyko laimingai grįžti.

Klaipėdietis prasitaria, kad jo siela vis dėlto yra net ne danguje, o kalnuose.

Jis teigia, kad taip susiklostė viskas, jog apsigyventi ten neteko, nors važiuodavo, kai tik buvo galimybė.

"Ten patiriu palaimą vien lipdamas į kalnus, net skraidyti nebereikia. O jau sklęsti tenai tai jau tikras džiaugsmas – nuo vienos viršūnės prie kitos. Viską matai, kas lipa, kas važiuoja. O skraidant, ką ir sakyti, būna visko. Prieš trejus metus dalyvavau varžybose Ukrainoje. Ten man buvo susukę sparną, kritau gal 300 metrų, kol išsivyniojo. Buvau vos ne 2 km aukštyje, o staiga žiūriu – 1,3 tūkst. metrų beliko. Kai nusileidau ant žemės, iš streso tris litrus vandens išgėriau. Karštis – 36 laipsniai, aš šiltu kombinezonu, guliu ir galvoju, ar man to reikia? Juk aš jau – senjoras. Bet tikiu, kad dar ten nuvažiuosiu", – įsitikinęs Stanislovas.

Kino pasauliui liūdint dėl koronaviruso pandemijos atšaukto Kanų kino festivalio, jo apdovanojimų ceremonija vyko virtualiai. Jos metu Dašas – Agio senas bičiulis ir dubleris, taip pat pasirodęs 2011 metų nebyliojoje komedijoje – vietoj Agio priėmė žaižaruojančiu stiklu inkrustuotą antkaklį.

Agis buvo užmigdytas prieš penkerius metus, būdamas 13 metų amžiaus, prieš tai sulaukęs šlovės Kanuose ir pakerėjęs visą pasaulį.

„Palmės šunelio“ apdovanojimas yra šuniška pagrindinio festivalio prizo, „Palmės šakelės“, versija, kurios kone taip pat trokštama. Tarp daugybės režisierių, laimėjusių šį itin vertinamą šuns antkaklį, yra Quentinas Tarantino (Kventinas Tarantinas), Noah Baumbachas (Noa Baumbakas) ir Jimas Jarmushas (Džimas Džarmušas).

Šį savaitgalį būtų įvykusi Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremonija, tačiau koronaviruso pandemija visiškai pakeitė kino pasaulio kalendorių, priversdama sudvejoti ir dėl „Oskarų“ ceremonijos, turinčios įvykti kitų metų pradžioje.

Žiurkių konservai

„Palmės šunelio“ apdovanojimo steigėjas Toby Rose'as (Tobis Rouzas) naujienų agentūrai AFP sakė, jog nusprendė pagerbti Agį ne tik dėl to, kad šis buvo puikiausias Holivudo šuo per visą jau du dešimtmečius trunkančią „Palmės šunelio“ istoriją, bet ir todėl, kad šuo garbingai nešiojo laimėtą antkaklį viso filmo „Artistas“ viešinimui skirto pasaulinio turo metu.

„Kiekvienais metais žurnalistai klausia: „Ar sulauksime laiko, kai filmuose šunys nebepasirodys?“ – kalbėjo jis ir pridūrė, kad ateinančiais metais „Palmės šunelio“ apdovanojimas bus teikiamas jau 20 kartą, bet nei šunys, nei režisieriai nenuvilia keturkojų pasirodymais kine.

Q. Tarantino prisipažino, kad praeitais metais jis išties norėjo, kad antkaklį laimėtų jo „nuostabioji aktorė Brendi“, amerikiečių pitbulio veislės kalytė, kuri su pasimėgavimu rijo žiurkių konservus ir negailestingai draskė piktadarius šiurpioje paskutinėje filmo „Kartą Holivude“ (Once Upon A Time... In Hollywood) scenoje.

„Aš jai jo neatiduosiu – jis gulės ant mano židinio atbrailos“, – didžiuodamasis AFP reporteriui sakė režisierius po to, kai šuo, kuris tik per plauką savo šlove neužgožė Brado Pitto (Bredo Pito), laimėjo apdovanojimą.

Agio treneris Omaras Von Mulleris (Omaras Von Miuleris), kuris taip pat dirbo filmo „Kartą Holivude“ kūrėjų komandoje, sakė, kad „Palmės šunelio“ apdovanojimas buvo filmo „Artistas“ sėkmės ir pasakiškos kelionės link „Oskaro“ pradžia.

„Tuo metu net neįsivaizdavome, kaip filmui seksis, o [gavus šį apdovanojimą, apie „Artistą“] ėmė kalbėti visi“, – iš savo namų Los Andžele, kuriuose pilna Agio portretų, AFP žurnalistui pasakojo O. Von Mulleris.

„Jis dievino dėmesį“

„Agis buvo labai ypatingas draugas. Jis buvo šeimos narys, jam patiko dirbti ir jis dievino dėmesį, kurį gaudavo filmavimo aikštelėje. Agis amžinai liks mūsų širdyse“, – pasakojo O. Von Miuleris.

„Tokie apdovanojimai kaip „Palmės šunelis“ mus labai svarbūs, nes jais įvertinamas [šunų trenerių] darbas“, – teigė vyras.

O. Van Mulleris įsitikinęs, kad nėra jokios kitos sėkmingos šunų dresūros paslapties kaip tik meilė gyvūnams, aistra darbui ir rūpinimasis, kad šunys „mėgautųsi tuo, ką daro, nejausdami įtampos“.

„Iš pradžių viskas vyksta labai lėtai, reikia labai daug kantrybės ir meilės šunims“, – tvirtino vyras.

T. Rose'as savo ruožtu sakė, kad „Palmės šunelio“ apdovanojimo mastas ir svarba išaugo įsteigus „Šumanitarinį“ prizą, kuriuo, be kita ko, buvo pagerbtas britų socialinio realizmo meistras Kenas Loachas (Kenas Loučas), trikojį šunį pavertęs vienu iš pagrindinių savo filmų atributų.

„Jis reprezentuoja atstumtąjį“, už kurį K. Loachas kovoja kone visą savo ilgą karjerą, sakė T. Rose'as.

„Kenas sukūrė nuostabią alegoriją ir net papasakojo mums apie šunų atrankas“, – AFP pasakojo T. Rose'as.

Ar galite įsivaizduoti akimirką, „kai turite pasakyti trikojui šuniui: „Atleisk, vaidmens šįkart negavai“, juokavo T. Rose'as.

Šuo Uggie (Agis), daugelio mylimas dėl vaidmens „Oskarų“ pelniusiame filme „Artistas“ (The Artist), turėjo būti užmigdytas dėl auglio, pranešė garsenybių pasaulio naujienų portalas TMZ.

Rudos ir baltos spalvos Džeko Raselo terjeras pelnė žiūrovų susižavėjimą dėl savo triukų ir meilaus būdo toje kino juostoje, kurioje filmavosi su aktoriumi Jeanu Dujardinu (Žanu Diužardenu).

Uggie buvo diagnozuotas prostatos auglys, tad šuo buvo užmigdytas praeitą savaitę, rašo TMZ. Jam buvo 13 metų.

Kanų kino festivalyje už savo pasirodymą 2011 metų filme Uggie pelnė „Šuns palmės šakelę“.

Šis šuo yra nusifilmavęs tuzine filmų ir reklamų, bet jis geriausiai žinomas dėl vaidmens Prancūzijoje sukurtame nebyliame filme „Artistas“.

Ta komiška drama, kurioje išreiškiama pagarba Holivudo aukso amžiui, pelnė penkis „Oskarus“ – be kita ko, kaip geriausias metų filmas ir už geriausią aktoriaus vaidmenį J.Dujardinui.

Savo „Twitter“ žinutėje J.Dujardinas rašė: „Mieli prisiminimai apie mano nepaprastą kolegą: ilsėkis ramybėje, Uggie.“

Šis šuo pelnė vieną ir aukščiausių Holivudo apdovanojimų: jo keturių letenų atspaudai įamžinti Holivudo Šlovės alėjoje.

Baleto artisto gyvenimas gerokai skiriasi nuo to, kurį įsivaizduoja žiūrovai, todėl nevertėtų visko atskleisti, sako balerina Eglė Špokaitė. Jos teigimu, nusilenkimai scenoje nėra ta pasirodymo dalis, kai artistas pajunta įvertinimą, o artistai gali būti ir nedrąsūs, bet išmoksta tai paslėpti.

„Ir dabar esu nedrąsi. Visko mokomės. Sunku pasakyti, ko konkrečiai išmokau. Turbūt kaip artistė išmokau apgaudinėti, slėpti. Kai buvau maža, iš veido turbūt buvo galima atpažinti daugiau negu dabar, bet juk tai – gyvenimas“, – LRT Radijui sako E. Špokaitė.

– Kokios gėlės gražiausios baleto šokėjoms?

– Sutvarkytos, išpakuotos. Turbūt nėra daug žmonių, kurie gauna šūsnis gėlių. Dažnai artistai kalba, kaip su tomis gėlėmis elgtis, nes po kiekvieno spektaklio, renginio, kiekvieną kartą, kai ta vos apglėbiama šūsnis parsinešama namo, kyla minčių, ką su visomis gėlėmis daryti. Kiekviena gėlytė padovanota su didele šiluma, meile. Jų – šimtai. Kaip jas visas prižiūrėti, o ne sukišti į vazas ar kibirus su visomis pakuotėmis, kaspinais? Reikia išrūšiuoti, pažiūrėti, atrasti kiekvieną kampą. Tai – rūpestis. Kiekvienas artistas su tuo tvarkosi savaip. Man pačios gražiausios gėlės – prižiūrėtos, tarp kurių nėra nuvytusių gėlių.

– Gal po šokio, vieno ar kito vaidmens tas momentas, kai vėl grįžtate namo su glėbiu gėlių, buvo savotiška meditacija? Įsivaizduoju, kad buvimas scenoje Jus turėjo labai smarkiai pakrauti ir galbūt paskui ne taip paprasta nusiraminti. Koks Jums buvo tas metas, kai tvarkydavote gėles?

– Iš tiesų kyla labai daug minčių. Ne kiekvienas norėtų viską sakyti, nes artisto gyvenimo įvaizdis, kurį mato žmonės, tikrai stipriai skiriasi nuo tikro jausmo. Dažniausiai pasitenkinimą sukelia visai kiti dalykai, nei atrodo žiūrovams. Dažnai sveikam artistui lankstytis scenoje būna ne pats svarbiausias veiksmas. Publikos įvertinimą, meilę artistai jaučia šiek tiek skirtingai.

Nežinau, ar reikia atsakyti konkrečiai. Būti scenoje yra stipru. Tai – didžiulė energija, kuri žmogui suteikia labai daug jėgų. Tai – stebuklinga energija. Mes net negalime suvokti, kaip ji gali materializuotis į tikrąją energiją, kuri vėliau suteikia jėgų dirbti daugelį darbų su dvigubomis jėgomis. Kitaip sakant, energija, kurią gauni, yra labai konkreti, bet paaiškinti detales, kaip tai pajunti... Susilaikyčiau ir detaliai neaiškinčiau, nes daugeliui gali kilti nusivylimas. Iš tikrųjų taip neturėtų būti, nes tai – didžiulė jėga.

Dabar dažnai kalbu su mokiniais ir kartais jiems tai pasakoju. Jie po truputį pradeda patirti tikrąjį artisto gyvenimą, kuris skiriasi nuo to, apie kurį jiems pasakoja tėvai arba kurį jie patys įsivaizduoja. Tokia yra transformacija, kai jie iš tikrųjų susiduria su realiu artisto pasauliu. Tai – artistų gyvenimas.

– Ar Jūsų gyvenime yra arba buvo dalykų, kurių išreikšti žodžiais negalite, bet galėjote ir galite tai padaryti šokiu?

– Taip – jėga, energija, aistra. Aistra – tik žodis, bet iš tiesų tai yra lavina, jūra, vandenynas su visa savo jėga. To pagrindas – muzika. Tai gali išreikšti muzika, o baletas ir šokis yra tiesiogiai susiję su muzika. Mes turbūt esame kaip papildymas. Tos jėgos semiamės iš muzikos. Tai – daugiau negu žodžiai. Manau, kad ne veltui žmonės klausosi ir žiūri. Manau, kad jie taip pat patiria tą patį, kas yra daugiau negu žodžiai.

– Ar pristatant Jus klausytojams galima sakyti „buvusi baleto šokėja“?

– Tas žodis „buvusi“ man atrodo nereikalingas. „Baleto šokėja“...

– „Buvusi balerina“ – ar galima sakyti taip?

– Tai – jau kitaip pavadinta. Ne, esu balerina. Visada buvau, būsiu ir mirsiu balerina. Manau, kad, kai man buvo penkeri ir dar nežinojau, kad tai bus mano profesija, jau tada buvau balerina. Turbūt tuo remiantis galima sakyti, kad ir dabar ja esu.

– Ir būsite visą gyvenimą, nors profesionalioje scenoje vaidmenų nebekuriate?

– Kitaip sakant – savo judėjimu scenoje nebeuždirbu pinigų.

– Nukeliaukime į tą laikotarpį, kai Jums buvo ketveri su puse. Ar prisimenate, kokia buvote tuo metu? Viename interviu sakėte, kad vaikystėje buvote visiškai kitokio charakterio žmogus – labai nedrąsi, baili.

– Šokį jutau lygiai taip pat, kaip dabar. [...] Atsimenu, pavyzdžiui, penkerių metų gimtadienį baleto salėje. Labai gerai atsimenu tą jausmą. Kas yra balerina? Vis tiek tai – kūryba, muzika ir tikslo siekimas. Tai labai stipriai susiję su tikslo siekimu.

Buvau lygiai tokia pati, kaip dabar. Kalbant apie drąsą – visko mokomasi. Ir dabar esu nedrąsi. Visko mokomės. Sunku pasakyti, ko konkrečiai išmokau. Turbūt kaip artistė išmokau apgaudinėti, slėpti. Kai buvau maža, iš veido turbūt buvo galima atpažinti daugiau negu dabar, bet juk tai – gyvenimas.

Nedrąsi buvau visą laiką. Ir dabar esu tokia. Noriu padaryti naujų dalykų, bet bijau. Labai stipriai bijau. Nesu avantiūristė. Labiau esu racionalus žmogus. Net ir kūryboje esu labai racionali: viską apskaičiuoju, renku įvairias žinias, jas kaupiu, kad padaryčiau sprendimą, kaip reikėtų pasielgti. Tai – racionalumas, kuris lyg ir nelabai susijęs su kūryba. Turiu mažiau impulsyvumo.

Drąsa nėra nebijoti. Drąsa – bijoti ir daryti. Kad darytum, galbūt reikia užsispyrimo: jei susiplanavau, jei galvoje kilo kažkokių minčių, kaip trauksiuosi atgal? Juk reikia daryti. Taip buvo visada.

– Panašu, kad to užsispyrimo prireikė jau ankstyvoje vaikystėje, nes tėveliai nelabai norėjo, kad tęstumėte baleto meno studijas? Įsivaizduoju, kad juos gąsdino profesijos trumpalaikiškumas, sunkumai, susiję su maisto ribojimu ir panašiais dalykais.

– Šeimoje sprendėme ne šiuos klausimus. Tai – vienas iš įvaizdžio aspektų. Realiai baleto artisto gyvenime tai nėra svarbiausia. Tai – maža detalė. Pagrindinė problema, kurią sprendėme šeimoje (jau tuo metu tai dariau ir aš), buvo paprasta – jei turi galvą ant pečių, daug lengviau gyventi iš galvos negu iš kojų ir rankų. Baleto artisto darbas – fizinis. Tai – rimtas pasirinkimas.

Dabar su tėvais dažnai kalbame: ką daryti, jei vaikas – labai protingas, olimpiadininkas, jei tai – dešimties metų berniukas, kuris matematiką, lietuvių kalbą ir visus kitus dalykus mokykloje išmano geriausiai ir labai nori tapti baleto šokėju? Tėvams tai – labai sunkus sprendimas. Ar tas berniukas galėtų išlaikyti šeimą? Juk jis labai protingas ir galėtų būti mokslininku, verslininku, kuo tik nori. Su tokia galva ant pečių jis gali rinktis geriausius universitetus.

Baleto artistas, nors tai ir skamba lyg profesija, nėra profesija. Baleto artistas – laikotarpis (dažniausiai 18–35 metų), kai tu kursi, bet dar neturėsi profesijos. Profesiją vis tiek reikia įsigyti. Tik ji bus įgyjama ir karjera ims kilti kitu laikotarpiu – ne nuo 18 iki 40 metų, bet galbūt nuo 40 metų ar drauge su baleto šokėjo darbu, galbūt kažkaip kitaip nei normalių žmonių. Tai – labai sunkus klausimas, nes tuo metu tėvai turi nuspręsti už vaiką, kuris sako „aš noriu ir galiu“.

Tai – esminis klausimas ir gyvenimo sprendimas. Labai džiaugiuosi, kad man tėvai leido. Dabar turiu puikią profesiją ir tuos 20 metų galėjau kurti. Džiaugiuosi, kad padarėme tokį sprendimą, nes tuo metu tai tikrai buvo rimtas klausimas – puikiai mokiausi Salomėjos Nėries mokykloje ir iš jos reikėjo pereiti į kitą mokyklą.

– Tam, kad baleto studijoms turėtumėte daugiau laiko?

– Ne. Baleto artistas savo profesiją įgyja vidurinėje mokykloje, o ne universitete kaip visi kiti. Tam reikėjo palikti mokyklą. Mūsų baleto mokykla, kurią esu įkūrusi kartu su Kristina Sliesoraitiene, ir bando išspręsti (kol kas tik bandome, nežinome, ar mums sekasi, nes kol kas vyksta procesas) šią pasirinkimo problemą. Yra vaikų, kurie labai lengvai pakeičia savo rajoninę mokyklą į mokyklą, kurioje ruošiami baleto artistai.

Yra labai daug visose srityse talentingų vaikų, kurie labai sunkiai pakeičia mokyklą. Tokiu būdu bandome suteikti lyg ir alternatyvą, kad vaikas mokytųsi geroje bendrojo lavinimo mokykloje, toliau siektų savo olimpiadinių matematikos rezultatų, bet, jeigu jam pakanka jėgų ir energijos, siektų ir baleto artisto profesijos. Tada, būdamas 20 metų, jis pats nuspręs, ar tuos 10 metų paskirti kūrybai, ar ne. Tuo metu jis – visavertis žmogus, turintis visaverčių žinių ir galimybių įstoti į bet kurį norimą universitetą.

Justinui Bieberiui (Džastinui Biberiui) teko pirmoji vieta naujame geriausiai apmokamų jaunesnių nei 30 metų įžymybių sąraše.

Hito „Baby“ atlikėjas per praėjusius vienus metus uždirbo maždaug 80 mln. dolerių – iš pasaulinių gastrolių, hitų ir reklamų, nurodo Forbes.com.

Vaikinų grupė „One Direction“ su 75 mln. dolerių liko antroje vietoje, o buvusi Harry Styleso (Hario Stailso) mergina Taylor Swift (Teilor Svift) su 64 mln. dolerių užėmė trečią vietą.

Pirmąjį penketuką užbaigia Bruno Marsas (Brunas Marsas) ir Rihanna (Rijana).