Renginio programoje buvo nurodyta, kad iškilmėse dalyvaus ir miesto meras. Tačiau šį kartą nei buvęs, nei šią savaitę prisiekęs meras nepasirodė. Klaipėdiečiams atstovavo tik Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Klaipėdoje dr. Arūnas Baublys bei vokiečius mieste vienijančių visuomeninių organizacijų nariai.

Itin subtiliai surežisuotas renginys neužtruko. Prie tribūnos stojo tik du kalbėtojai, o jų pasakyti žodžiai vertė klausytis ir ne tik juos suprasti, bet ir pajausti širdimi.

Ne visų perlaidojamų karių asmenybės žinomos, jas įmanoma nustatyti tik tada, kai randami ne tik palaikai, bet ir kario žetonai. Tyrėjai Vilniuje bando identifikuoti palaikus, o apie jų radimą ir perlaidojimą informuojami artimieji, jei juos pavyksta aptikti.

Vakar sveikinimo žodį taręs Vokietijos gynybos atašė generalinio štabo pulkininkas leitenantas Konstantinas Bellini pažymėjo, kad apsilankymas Klaipėdoje yra stiprus draugystės ir solidarumo ženklas.

„Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo kariai surado čia paskutinio poilsio vietą. Jie krito toli nuo savo namų ir savo šeimų. Vokiečių karių kapai yra ne tik tai, ką galima būtų manyti iš pirmo žvilgsnio. Tai yra vieta, skirta visiems žuvusiems karuose, kaip vieta tironijos aukoms atminti. Jų gyvenimas buvo sunaikintas ir atnešė kančią šeimoms. Šiandien norime pažiūrėti praeičiai į akis. Todėl turime nepamiršti, kad čia besiilsintys kariai atvyko, kaip agresoriai, užpuolikai ir okupantai, o kai kurie ir kaip karo nusikaltėliai, atnešę kančią ir vargus. Tokios vietos verčia pajusti mums karo siaubą ir beprasmybę. Taigi atminkime tai, kas mus susieja ir įveikime tai, kas mus skiria. Tai labai svarbu, šiais laikais, kai karas grįžta į Europą, kai Ukrainoje kasdien miršta žmonės, kai Rusija, kaip agresorė nori sugriauti mūsų vertybes, mūsų taikų gyvenimą. Labai liūdna, kad ten nepripažįstamos pamokos, kurias mes visi iš išmokome iš baisių praėjusiojo amžiaus karų. Labai vertinga, kad šiandien tapome draugais ir partneriais. Šiandien mūsų kariai draugiškai stovi vieni šalia kitų“, – kalbėjo K. Bellini.

Ypač jautri ir naujai istorijos pamokas verčianti įvertinti buvo Vokiečių karių kapų tvarkytojų draugijos „Volksbund“ generalinio sekretoriaus Dirko Backeno kalba. Jis prisipažino, kad Lietuvai jaučia ypatingus sentimentus, nes jo mama ir močiutė buvo lietuvės ir gyveno Tauragėje, o šeima Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo išgyveno daugelio patirtas kančias ir išgyvenimus.

Būtent todėl pirmąjį draugijos renginį ponas D. Backenas suplanavo Lietuvoje.

Prisimindamas savo šeimos istoriją jis pasakojo, kad lietuvaitė močiutė buvo ištekėjusi už vokiečio. Senelis buvo paimtas į tarnybą Vermachte, o močiutė su trimis vaikais karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Senelis pateko į nelaisvę Rytų fronte, tad šeima susijungė tik 1953 metais, per tą laiką išgyvenusi labai daug nepriteklių ir kančių.

Kai 1995 metais Klaipėdoje buvo pašventintos vokiečių karių kapinės ir draugijos nariai ėmė jose lankytis, močiutė dar buvo gyva ir labai patenkinta simboliniu lietuvių ir vokiečių susitaikymu.

D. Backenas padėkojo susirinkusiesiems į renginį ir besirūpinantiems vokiečių karių perlaidojimu bei jų atminimo išsaugojimu.

Kapo duobę, kurioje palaidoti devynių karių palaikai, pašventino katalikų ir liuteronų kunigai. Susirinkusieji jų atminimą pagerbė raudonais gvazdikais ir maldomis.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras.

Vokiečių karių kapinių Klaipėdoje istorija – ypatinga. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais daugiau nei 100 karių, kovojusių prie Nemuno, čia rado paskutinio poilsio vietą.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Klaipėdos miesto gyventojai paaukojo pinigų kapavietei pertvarkyti, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje kapinaitės buvo išplėstos.

Iki 1945 m. čia buvo palaidota dar apie 1300 karių – dauguma jų žuvo 1944 m. rudenį atsitraukiant vokiečių kariuomenei.

1995 m. Vokiečių karių kapų tvarkytojų draugija „Volksbund“ čia pradėjo laidoti žuvusius karius iš Vakarų Lietuvos regiono. 1995 m. Klaipėdoje buvo iškilmingai atidarytos ir visuomenei perduotos vokiečių karių kapinaitės.

Šią vasarą planuojama čia palaidoti dar daugiau karių, tada šios kapinės bus priglaudusios per 1,9 tūkst. per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus žuvusių karių. Nuo 1996 metų liepos 4-osios, kai Vokietijos Federacinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarė sutartį dėl vokiečių karių kapų priežiūros mūsų valstybėje, „Volksbund“ glaudžiai bendradarbiauja su Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentu ir vietos administracijos institucijomis.

Iš Biržų kilęs 59-erių A.Baublys Klaipėdoje gyvena ir dirba jau daugiau nei 30 metų.

1993 m. jis pradėjo dirbti Klaipėdos universiteto (KU) Evangeliškosios teologijos centro, vėliau Teologijos katedros asistentu, lektoriumi, nuo 2006 m. – docentu, nuo 2001-ųjų iki 2013 m. vasario 1 d. (katedros uždarymo) buvo šios katedros vedėjas.

Nuo 1998 m. A.Baublys dėsto KU Istorijos katedros studentams ir, kaip pats teigė, dėstys toliau.

Esą darbas savivaldybėje ir dėstymas universitete – nesunkiai suderinami.

Prieš septynerius metus A.Baublys buvo paskirtas Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulu Klaipėdos, Tauragės, Telšių ir Šiaulių apskritims.

"Dabar dirbsiu Klaipėdos savivaldybės sekretoriate. Čia nieko tokio stebuklingo. Reikia suremti pečius tarptautiniuose dalykuose, panaudoti savo patirtį. Galbūt greičiau pajudės ir Jono bažnyčios atstatymo reikalai. Aišku, karantinas sulėtina tuos dalykus. Bet buvo pasitarimas tuo klausimu, kontūrai aiškėja", – teigė A.Baublys.

Uostamiesčio Vokiečių bendrija šeštadienį minėjo solidžią sukaktį – 25 metų veiklos sukaktį. Tai – trečia pagal dydį tautinė mažuma Lietuvoje.

Pasak Vokietijos garbės konsulo Klaipėdoje Arūno Baublio, belieka tik pasidžiaugti, kad trečia pagal dydi Lietuvoje tautinė mažumą švenčią solidžią veiklos sukaktį.

„Tai yra gražu, kad senieji krašto gyventojai  savo identitetą gali atkurti per bendriją ir mieste veikiančią mokyklą. Tai yra tęstinumas jaunajai kartai“, – teigė A.Baublys.

Tarpukario Klaipėdoje bene vienintelė galimybė viešai paskelbti apie bendruomenės nario mirtį buvo skelbimas laikraštyje. Jie lig šiol pakankamai gerai atspindi to meto šeimos narių santykį su velioniu, o užuojautos liudija mirusiojo ar jo artimųjų socialinę padėtį ir svarbą visuomenėje.

Skelbimai laikraštyje

1936-ieji. Buvo praėję lygiai trylika metų, kai Klaipėda tapo Didžiosios Lietuvos dalimi. Krašte ir toliau vyravo dvikalbystė. Būtent tais metais pradedamas leisti solidus uostamiesčio dienraštis lietuvių kalba "Vakarai".

Jame – miestiečiams skirta informacija, kuri bene labiausiai skaitoma ir iki šių dienų – skyrelis "Gimė, apsivedė, mirė":

"Klaipėdos metrikacijos įstaigos pranešimu, sausio 6 apsivedė darbininkas Juozapas Norkus iš Klaipėdos su darbininke Antanina Petrauskaite, abu iš Klaipėdos. Gimė: sūnus kalvio Fuelihasės šeimoje, taip pat sūnūs šiose darbininkų šeimose: – Aleksandro Monkevičiaus, Anso Albušio ir Martyno Topušio. Duktė gimė žvejui A.Šveistriui, darbininkų – A.Stalgio ir Jokūbo Kaspučio šeimose. Mirė: – 79 metų amžiaus rentininkas Martynas Varna, pašto laiškanešio žmona E.Klimkaitienė 73 m. amžiaus" (šioje ir kitose citatose kalba netaisyta – A.D.).

Priešpaskutinis šio leidinio puslapis buvo skirtas skelbimams. Šiandienos akimis žvelgiant, tai – savotiškas to meto socialinis tinklalapis, kuriame buvo pateikiama pati įvairiausia informacija miestiečiams – pradedant privačiais viešais atsiprašymais ir baigiant užuojautomis velionio artimiesiems.

Tuo metu tai buvo vienintelis greitas būdas pranešti bendruomenei apie kieno nors mirtį, laidotuvių laiką ir vietą, taip pat velionio paskutinę valią.

Pranešimas visiems

Dienraštyje "Vakarai" juodame rėmelyje per savaitę bent keletą kartų pasirodydavo štai tokio pobūdžio pranešimai:

"Pėtnyčioje, 11 val. 45 min. saldžiai užmigo Viešpatyje mano mylimas vyras, mūsų gerasis tėvelis, uošvis, dėdė Jurgis Ašmys. Laidotuvės atsibus (vyks – A.D.) pėtnyčioje (vasario 7 d.) 1 val. po pietų Budvyčiuose. Kviečiami pažįstami išreikšti paskutinę pagarbą. Giliai nuliūdę pasilikusieji."

"Po sunkios ilgos ligos šįryt pasimirė Klaipėdoje savo 53 amžiaus mete mano mylima žmona ir mūsų už mus viernai rūpinusi motinėlė Barbė Birškienė, gim. Grikšytė. Nuliūdę namiškiai. Jos kūnelį lydėsime į paskutinę poilsio vietelę iš liūdesio namų Griškuose antradienį vasario mėn. 11 d., 11 val."

Pranešdama apie savo vyro mirtį Marė Skystimienė iš Slengių neslėpė, kad sutuoktinis jai buvo labai artimas ir jo netektis sukėlė didelę širdgėlą: "Ponui Dievui pamėgo po trumpos, bet sunkios ligos šventą rytą 8 val. savęspi atimti mano mylimą neužmirštamą draugą Jurgį Skystimą, apsmūtnyta širdimi toktai praneša žmona Marė Skystimienė".

Gedėdami staigiai mirusios 53 metų Urtės Piklaps, apie tai pranešė jos vyras Martin Piklaps, broliai, seserys ir giminės, kviesdami draugus ir pažįstamus palydėti velionę į paskutinę poilsio vietą.

Vainikų nepageidavo

Anų laikų pranešimuose apie mirtį neretai galima aptikti ir paskutinę velionio valią.

"Pono Dievo meilei pamėgo po sunkios ligos savęspi pavadinti Anikę Daugalienę, 69-iuose metuose. Ji mirė, tikėdama į savo Išganytojį. Laidotuvės įvyks šią pietnyčią, pusė 11 val. iš liūdesio namų Selenuose. Gentys, kaimynai ir visi širdingai pakviečiami. Draugas ir vaikai. (Iškeliavusioji prašė jai vainikų nedėti)."

"Ponui Dievui pamėgo po ilgos su kantrumu neštos ligos mūsų mylimą motinėlę, seserį, uošvienę ir omamą Marinkę Pėteraitienę 69-ame amžiaus mete savęspi pavadinti. Nuliūdę pasilikusieji. Gedminai, 1936 m. sausio 17 d. Laidotuvės bus pėtnyčioje, 24-tą sausio 11 val. iš smūtkos namų. Gentys ir pažįstami širdingai kviečiami. Vainikų pagražinimai buvo nabaštininkės nepageidaujami".

Lakoniški nekrologai

Tuo laikotarpiu dienraščiuose buvo spausdinami ir nekrologai, tačiau jie buvo kitokie, nei šiais laikais. Oficialių institucijų pranešimai apie svarbių asmenų mirtį buvo kur kas trumpesni.

"Antradienį, 1936 m. kovo 24 d. lygiai iš sunkiausių darbų pavadintas Krašto Seimelio atstovas bei Einheitslistės frakcijos pirmininkas Artur Papendick. Niekada nenuilstančiu uolumu jis ėjo sunkias ir atsakingas savo pareigas dėl Klaipėdos krašto intereso. Mes liūdime dėl mirusiojo, kuris kaipo tikras Klaipėdos krašto gyventojas visą savo darbo pajėgą mielai aukavo visuomenės gerovei. Mes visada jį minėsime su pagarba. Krašto Seimelio Prezidiumas, Dietschmons, Monien, Bingau."

Nepraėjus nė mėnesiui tas pats Krašto Seimelio prezidiumas paskelbia dar vieną nekrologą:

"Antradienį 1936 m. balandžio 21 d. 45 amžiaus metuose mirė Krašto Seimelio atstovas ponas Bernhard Mielke, Jakštelių. Juomi Krašto Seimelis netenka žmogaus, kuris visas savo jėgas buvo paaukojęs Klaipėdos krašto gerovei. Mes jį visada minėsime su pagarba".

O štai Klaipėdos apskrities valdybos valdytojas von Schulze tarybos vardu išreiškė apgailestavimą dėl netikėtos valsčiaus viršaičio Christoph Schmidt iš Priekulės mirties.

"Pasimirusis buvo nuo 1906–1933 seniūnu Pongesų kaime ir nuo 1929 m. rugsėjo iki neseniai ėjo Priekulės viršaičio pareigas. Savo dideliu patyrimu ir maloniu būdu jis įgijo pripažinimą valsčiaus gyventojų ir įstaigų. Pasimirusis pasiliks mums neužmirštamas."

Klaipėdos teisininkų bendruomenė nekrologe apie mirusį valsčiaus teismo direktorių ir teisingumo patarėją Alfredą Valentiną taip rašė:

"Velionis buvęs ilgus metus advokatu ir notaru, ir įgijęs savo gabumu, plačiu žinojimu ir praktiniu būdu didžiausios pagarbos, nuo 1927 m. balandžio 1 d. stojo teismo tarnybon ir kaipo teisėjas pašventė savo branginamas jėgas teismo administracijai ir ėjo šias pareigas pavyzdingu būdu iki 1934 metų. Kelis metus jis vadovavo Klaipėdos valsčiaus teismui. Jo darbui pasišventusią, malonią ir kilnią asmenybę palaikysime visuomet atmintyje".

Garsių žmonių svarba

Ano meto dienraštyje gausu užuojautų garsiems žmonėms, netekusiems artimo žmogaus.

"Klaipėdos valstybės teatro artistui Ipolitui Tvirbutui, jo motinai mirus, skaudžioje gyvenimo valandoje, reiškiame nuoširdžią užuojautą. Klaipėdos valstybės teatro artistai."

Teatralai užuojautą pareiškė ir artistui Henrikui Kačinskui bei jo broliui kompozitoriui Jeronimui Kačinskui, mirus jų tėvui.

Taip pat mirus tėvui, Lietuvos jūrininkų sąjunga Klaipėdoje užjautė žinomą tuo metu jūrų kapitoną Feliksą Marcinkų.

O štai mirus 79 m. Kristupui Augustaičiui laikraštis kone visą savaitę mirgėjo nuo įvairiausių institucijų ir draugijų bei privačių asmenų užuojautų jo trims sūnums – Valstybės saugumo policijos apygardos viršininko padėjėjui Viliui Augustaičiui, Rusnės muitinės viršininkui Endriui Augustaičiui bei 10-ojo Plaškių šaulių būrio tarybos sekretoriui Jurgiui Augustaičiui.

Kaip dabar, taip ir tada užuojautų gausa laikraščiuose bylojo, kokią padėtį visuomenėje užėmė mirusysis arba jo artimieji.

Kukli retorika

Užuojautas savo bendradarbiams ar kolegoms bene dažniausiai laikraštyje spausdino "Santaros" ir kitų draugijų nariai, paštininkai, muitininkai.

"Plikių jaunųjų ūkininkų ratelio narys Martynas Trakis Dievui pamėgus apleido mūsų jaunas eiles. – Jo tėveliams ir gentims šią liūdesio valandą reiškia užuojautą Ūkininkų d-jos centro valdyba ir tarnautojai."

"Lietūkio Klaipėdos skyriaus, naftų produktų skyriaus vedėjui Vytautui Žukauskui, jo mylimai motinai mirus, reiškiame nuoširdžią užuojautą. Lietūkio vadovybė ir bendradarbiai."

"Panemunės muitinės valdininkui Stasiui Šiaučiūnui jo mylimam tėveliui mirus reiškiame širdingiausią užuojautą. Panemunės muitinės viršininkas ir valdininkai."

"Mirus mūsų nariui Endrikiui Motėjui iš Vitkiemio, jo šeimai reiškia širdingą užuojautą. Smalininkų ūkio draugija."

Užuojautas skelbdavo ir paprasti darbininkai, tik jų užuojautų tekstai būdavo ypač lakoniški, matyt, dėl skelbimo kainos.

"Gilios užuojautos Jokūbui Karaliui, mirus jo mylimai motutei. U.V. nauj. statyb. darbininkai."

Dar vienas šiandien keistokai atrodančios užuojautos tekstas:

"Kl. mot. labd. dr-jos "Globa" narei p. Poguželskienei jos mylimai motinai mirus, sunkaus liūdesio valandoje, reiškia gilią užuojautą. Kl. mot. labd. dr-jos "Globa."

Klaipėdos krašte lietuviškoje spaudoje žydai, mirus jų bendruomenės nariui, nei užuojautų, nei nekrologų nespausdindavo.

Lietuviška spauda Klaipėdoje gyvavo iki 1939 m. kovo pabaigos. Po A.Hitlerio "viešnagės" ir krašto atplėšimo tokių galimybių čia nebeliko, todėl lietuviškai kalbantiems dingo šansas net užuojautas paskelbti lietuviškai. Ateityje laukė sunkūs išbandymų metai.

Klaipėdos krašto tradicijos

Istorikas Arūnas Baublys, tyrinėjantis Klaipėdos krašto kapinių paveldą, teigė, kad čia prieškariu užrašai antkapiuose turėjo daugiau šeimai būdingų, tarpusavio santykių įrašų.

"Antkapinėse lentose dažnai užrašyta "mylimai žmonai, motinėlei". Tokie kreipiniai parodo, kad šeimoje santykiai buvo šilti. Katalikiškuose antkapiuose paprastai būna tik vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai, daugiau nieko", – pastebėjo A.Baublys.

Ankstesniuose antkapių įrašuose pasitaiko ir profesinės veiklos užuominų. Pasak istoriko, turtingesnių šio krašto žmonių antkapinėse lentelėse būdavo iškaltas ir posakis iš Biblijos, kuris charakterizuodavo mirusį žmogų, pasitaikydavo įrašų ir su gera humoro doze.

"Labai apmaudu, kad senosios krašto gyventojų kapinės beveik sunaikintos, nebeliko ne tik metalinių tvorelių ir kryžių su įrašais, bet ir porceliano antkapių, kurie čia irgi buvo populiarūs", – apgailestavo muziejininkas Dionyzas Varkalis.

Jis Kalvystės muziejuje sukaupė daugybę Klaipėdos krašto kryžių bei antkapinių lentelių ir taip nuo sunaikinimo išgelbėjo dalį unikalaus paveldo.