Nepasirodė miniai
Prieš trisdešimt metų – 1990-ųjų sausio 11-ąją, likus dviems mėnesiams iki kovo 11-osios, į Lietuvą atvyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Tris dienas trukusio, antrą kartą po dešimties metų pertraukos įvykusio M.Gorbačiovo vizitą filmavo daugiau nei dvidešimt užsienio televizijos kompanijų, įvykius aprašinėjo mažiausiai keli šimtai užsienio žurnalistų.
Antai, 1990 m. sausio 10-osios italų laikraštyje "La Stampa" pirmajame puslapyje juoduoja antraštė – "Lietuva ir milijonas aikštėje". Tiesa, žmonių, laukusių į Vilnių atvykstančio M.Gorbačiovo, kuris dėl neva tai sušlubavusios sveikatos tądien taip ir nepasirodė, buvo mažiau – maždaug 20 tūkst. Sausio 11-ąją į sostinės Katedros aikštę susirinko dešimteriopai didesnė minia su trispalvėmis virš galvų ir plakatais, reikalaujančiais laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai.
Bijodama, kad nenusivilčiau, mama sakė, kad fotografas nėra iš dienraščio, o šiaip atsitiktinis žmogus.
Katedros aikštėje M.Gorbačiovas nepasirodė – nusileidęs Vilniaus oro uoste, kortežas pajudėjo į svečių namus Žvėryne, iš ten – į Lenino aikštę padėti vainiko prie Lenino paminklo. Paklaustas, kodėl taip ir nepasirodė Katedros aikštėje, generalinis sekretorius atšovė, esą jo padėtis įpareigoja nesiderinti prie jokio choro, nors ir koks skambus jis bebūtų.
Suvokė akimirkos svarbą
Apie įvykius, kurie sausio 11-ąją vyko Vilniaus Katedros aikštėje, žinojo ne tik pasaulis, bet ir vos per 100 km nuo sostinės nutolęs Kaunas. Didelė kolonėlė iš autobusiuko šalia Lenino paminklo Vienybės aikštėje tiesiogiai transliavo naujienas iš Vilniaus.
Po pamokų atvažiavęs pas Senamiestyje dirbančią mamą, įvykių sūkuryje visiškai atsitiktinai atsidūrė ir kaunietis Arvydas Pakštalis. Pro žmones mamai su sūnumi brautis nereikėjo – visi juos praleido. Taip Arvydas atsidūrė minios priekyje, šalia Laisvės paminklo. Vienoje rankoje berniukas laikė nedidelę Lietuvos trispalvę, į kitą šalia stovėjusi moteris įbruko žvakę ir apvyniojo ją apsauga nuo varvančio vaško.
A.Pakštalis – istorikas, tačiau įvykiai, kurių centre jis atsidūrė vaikystėje, prie profesijos pasirinkimo neprisidėjo.
"Nuotaikos nebuvo tokios pakilios kaip 1988-ųjų mitinge Santakos parke ar Baltijos kelyje. Viskas atrodė labai rimta", – suvokdamas akimirkos svarbą moksleivis stovėjo suakmenėjęs.
Kai prieš akis jam išdygęs vyras su fotoaparatu nuspaudė mygtuką, Arvydas įsitempė kaip styga. Labiausiai jam įsiminė ne tik įspūdingas fotoaparatas, kokio iki tol nebuvo matęs, bet ir aplinkinių moterų choras.
"Nutraukite dar ir mane prašau!", – tolstantį tuometės "Kauno tiesos" fotografą Edmundą Katiną susigrąžinti bandė būrelis kauniečių.
Išsipildė berniuko svajonė
Nors vyro, apsiginklavusio fotoaparatu, Arvydas nepažinojo, buvo šventai įsitikinęs, kad jis – spaudos atstovas, todėl visą vakarą nesiliovė kalbėti, kad jau ryt namiškiai jį pamatys svarbiausiame miesto dienraštyje, kuris kasryt įkrenta į jų pašto dėžutę.
"Bijodama, kad nenusivilčiau, mama sakė, kad fotografas nėra iš dienraščio, o šiaip atsitiktinis žmogus", – tokias mintis A.Pakštalis vijo šalin.
Ryte pirmiau už mamą į pirmąjį aukštą nusileido Arvydo sesuo. Iš pašto dėžutės iškrapščiusi perpus perlenktą laikraštį, pirmojo puslapio apačioje ji išvydo tolimame plane stovintį brolį ir pro moterų galvas kyšančią baltą mamos kepurę. Tik tada, kai laikraštis papuolė į Arvydo rankas, kairėje pusėje, šalia užrašo "Kauno tiesa" jis pamatė savo atvaizdą stambiu planu.
Namiškiai netikėjo, kad ši Arvydo nuotrauka pasirodys spaudoje. (Arvydo Pakštalio asmeninio archyvo nuotr.)
"Tuomet dar neturėjau archyvavimo įgūdžių, todėl neišsaugojau viso laikraščio. Svarbiausia juk buvo mano nuotrauka! Rašoma, kad straipsnio tęsinys yra ketvirtame puslapyje, bet dabar jau negaliu pažiūrėti, kas ten rašoma", – rankose gniauždamas pageltusį popierių juokėsi istorikas A.Pakštalis.
Sausio 11-ąją padaryta E.Katino nuotrauka spaudoje buvo pasirodžiusi dar kartą. 1993-aisiais dienraščio puslapiuose ji iliustravo tekstą, kuriame miestiečiai buvo kviečiami padėti vaikams.
Prisiminimai vis dar gyvi
Tragiškuose 1991 m. sausio 13-osios įvykiuose Vilniuje berniukas nedalyvavo – apkabinęs savo keturkojį draugą sirenų gaudesio jis klausėsi namuose Kaune.
"Mama visą naktį praleido prie "Šilelio" televizoriaus. Buvo nejauku visiems", – nors A.Pakštaliui dabar 37-eri, visus to meto įvykius jis prisimena kaip šiandien.
Skaudžios šalies istorijos esą neleidžia užmiršti ne tik minėjimai, bet ir kiti panašūs įvykiai pasaulyje, kaip antai Maidano žudynės. Pirmieji šturmai 2013 m. gruodį Ukrainoje, šūviai, tankų vikšrų garsas ir nukentėjusiųjų aimanos kauniečiui darsyk priminė tai, ką prieš kelias dešimtis metų Lietuvai teko išgyventi dėl laisvės troškimo ir nepriklausomybės.
"Mes galvojame, kad gerai atsimename visus tuos įvykius, galvojame, kad jie dar ne istorija, todėl rašyti apie tai neverta. Nesutinku. Asmeniškai man labai įdomus Lietuvos paveikslas tarptautiniame fone. Kaip Baltijos kelią, M.Gorbačiovo vizitą ar kitus panašius įvykius matė pasaulis. Netiesa, kad mes buvome už geležinės sienos!", – ne vienos istorinės knygos bendraautorius neatmetė galimybės, kad greitu metu į skaitytojų rankas pateks leidinys, kuris apie tai papasakos kur kas išsamiau.
