Nepalankių kitąmet verslo sąlygų laukia vos 11 proc. apklaustų Lietuvos įmonių finansų vadovų, o palankių – pusė (51 proc.) respondentų, kone dukart daugiau negu pernai. Latvijoje nepalankių vertinimų buvo 17 proc., o palankių – 39 proc. SEB banko Verslo klientų ir institucijų departamento direktorius Artūras Vingrys atkreipia dėmesį, kad trijų šalių skirtumai rodo ekonominę padėtį, nes 2023 metų antrą ketvirtį Estijos bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 2,9 proc., Latvijos – 0,8 proc., o Lietuvos padidėjo 0,7 procento.

Estijoje net 35 proc. apklaustų finansų vadovų nurodė, kad artimiausios ateities verslo sąlygas vertina kaip nepalankias. Palankiai situaciją vertinančiųjų buvo vos ketvirtadalis (25 proc.), kai tuo pat metu pernai – 39 procentai.

„Pernai Lietuvos verslo optimizmas buvo išblėsęs. Tai daugiausiai lėmė geopolitinė įtampa ir karas Ukrainoje, lėtėjęs ekonomikos augimas, sparčiai augusios žaliavų ir energijos kainos. Vis dėlto šiemet geros nuotaikos vėl sugrįžo ir atitinka ankstesnių metų lūkesčius“, – teigė SEB banko atstovas.

Paklausti apie įmonės finansinę padėtį 79 proc. respondentų Lietuvoje ir 78 proc. Latvijoje nurodė, kad padėtis yra palanki. Palyginkime: pernai finansinę padėtį palankiai vertino du trečdaliai (67 proc.) apklaustųjų Lietuvoje ir 73 proc. apklaustųjų Latvijoje – Estijoje nuo 56 proc. pernai iki 60 proc. šiemet.

Atsižvelgdami į Europos Centrinio Banko pinigų politikos posūkį, šiemet didelių įmonių finansų vadovai įvertino palūkanų normų augimo įtaką įmonių investicijų planams. Tyrimo išvados parodė, kad dauguma atstovų teigė, jog spartaus palūkanų normų augimas neturės įtakos jų įmonių investicijų planams. Tikėtina, kad daugelis įmonių, planuodamos investicijas, iš anksto įsivertino bazinių palūkanų normų augimą ir tai, kad tokios palūkanos gali užtikrinti norimą investicijų atsiperkamumą.

Kaip svarbiausią investicijų prioritetą Lietuvos įmonės šiemet nurodė pajėgumų didinimą, skaitmeninimą ir automatizavimą, naujų produktų ir paslaugų diegimą. Taigi pajėgumų didinimas ir toliau yra strateginis verslo prioritetas beveik trečdaliui (29 proc.) respondentų nepaisant to, kad šiemet pramonės pajėgumai išnaudojami mažiau negu ankstesniais metais. Tai, matyt, rodo, kad įmonės teigiamai žvelgia į savo prekių ir paslaugų paklausą ilguoju laikotarpiu. Latvijoje įmonės svarbiausiu prioritetu dažniausiai įvardijo skaitmeninimą, automatizavimą ir inovacijas. Estijos įmonių prioritetu tapo grynojo pinigų srauto didinimas, o skaitmeninimo ir automatizavimo svarba pastebimai sumažėjo.

Atliekant tyrimą taip pat pastebėta, kad Lietuvoje ir Estijoje padaugėjo įmonių, kurios laisvus pinigus planuoja panaudoti finansinėms skoloms mažinti. Latvijoje įmonių, planuojančių grąžinti skolas, dalis išliko beveik tokia pati kaip pernai.

Pasak A. Vingrio, po praėjusių metų sukrėtimų, 2023-aisiais didesnės įmonės prisitaikė prie pasikeitusių aplinkybių. Dabar daugumą bendrovių visose trijose Baltijos valstybėse labiausiai neramina bendros ekonomikos perspektyvos.

Įmonių finansų vadovų apklausą SEB bankas inicijavo jau dešimtą kartą. Kasmet, išskyrus 2020 metus, rudenį atliekama didelių Baltijos šalių įmonių finansų direktorių apklausa atskleidžia verslo nuotaikas ir požiūrį į iššūkius bei galimybes artimiausiu laikotarpiu.

Šiemet apklausoje dalyvavo 277 didelės Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonės, kurių apyvarta viršija 20 mln. eurų. Apklausos metu įmonių finansų direktoriai pateikia savo įžvalgas, kaip galėtų kisti verslo sąlygos per ateinančius dvylika mėnesių, taip pat nurodo svarbiausius verslo iššūkius ir įmonių planus.

Keturias savaites Romoje vyks 16-oji eilinė generalinė asamblėja, į kurią susirinks vyskupai ir kiti dalyviai, sieksiantys bendradarbiauti ieškant idėjų ir sprendimų kai kuriais opiausiais XXI amžiaus Bažnyčiai klausimais.

Vienas iš pagrindinių pontifiko tikslų – priartinti Bažnyčią prie tikinčiųjų. Todėl prieš kelerius metus Vyskupų sinodas pakvietė 1,3 mlrd. pasaulio katalikų pasidalyti nuomonėmis įvairiais klausimais, tokiais kaip skyrybos ir Bažnyčios LGBTIQ nariai, moterys diakonės ir kunigų celibatas.

Daugiapakopiame procese, kurio antroji asamblėjos sesija numatyta 2024-ųjų spalį, buvo siekiama vietos vyskupijų visame pasaulyje indėlio. Gautos įžvalgos padėjo parengti 50 puslapių darbinį dokumentą, kuris bus naudojamas per šį mėnesį vyksiančias diskusijas.

„Tai svarbus Bažnyčios apmąstymų forumas, kuriame svarstoma, kaip Bažnyčiai būti ir judėti pirmyn“, – naujienų agentūrai AFP teigė šios asamblėjos specialusis sekretorius italų kunigas Giacomo Costa (Džakomas Košta).

Asamblėjos metu 464 dalyviai, įskaitant 365 balsavimo teisę turinčius narius, kasdien dalyvaus plenarinėse sesijose ir diskutuos penkiomis skirtingomis kalbomis.

Asamblėją daugiausia sudaro vyskupai, tačiau jai priklauso ir kiti dvasininkai.

Tačiau pirmą kartą Bažnyčios istorijoje 54 diskusijos dalyvės bus moterys – vienuolės ir pasaulietės, kurios dalyvaus konsultacijose ir galės balsuoti.

Po susirinkimo 2024-ųjų spalį galutinis dokumentas bus pateiktas popiežiui, kuris galės nuspręsti, ar įtraukti šias išvadas į popiežiškąjį dokumentą.

Esame čia ne tam, kad iš naujo išrastume kitą Bažnyčią. Turime būti atsargūs: dialogas nėra lengvas, mums reikia arbitrų.

Šeštadienį Pranciškus išreiškė viltį, kad Sinodas bus ta „vieta, kur Bažnyčia bus apvalyta nuo apkalbų, ideologijų ir susiskaldymų“.

Svarbus žingsnis

Jautrūs klausimai ir įtraukesnis procesas papiktino kai kuriuos Vatikano atstovus, ypač konservatorius, tokius kaip Vokietijos kardinolas Gerhardas Muelleris (Gerhardas Miuleris) ir JAV kardinolas Raymondas Burke'as (Reimondas Berkas), kurie mano, kad šis procesas sukels sumaištį ir susiskaldymą.

Tačiau vienas informuotas Šventojo Sosto stebėtojas, kalbėdamas su anonimiškumo sąlyga, sakė, kad pasauliečių ir moterų dalyvavimas padidins Sinodo proceso veiksmingumą.

„Vyskupų gretose egzistuoja bažnytinė kultūra. Su pasauliečiais tai nebeveiks, jų nebetenkins gražūs žodžiai, bus reikalaujama tvarkos, noro keistis, veiksmingumo“, – AFP sakė stebėtojas.

„Šia prasme Pranciškus peržengia ribas, todėl daugelis bijo“, – nurodė jis.

Kitas Vatikano šaltinis AFP pareiškė, kad net jei po Sinodo svarbūs klausimai vis dar liks neišspręsti, bus padaryta didelė pažanga.

„Klausimai, kurie anksčiau buvo laikomi neleistinais, dabar atkreipia Bažnyčios dėmesį. Tai jau yra didžiulis žingsnis jautriais klausimais“, – teigė šaltinis.

„Vienu metu net negalėjome ištarti žodžio homoseksualas. Dabar ant stalo turime klausimų apie homoseksualumą“, – pridūrė jis.

Būsimose diskusijose daugiausia dėmesio bus skiriama galimybei leisti moterims tarnauti diakonėmis arba vedusiems vyrams tapti kunigais atokiose vietovėse, kur trūksta dvasininkų.

Sinodas taip pat suteiks Vatikano stebėtojams galimybę susipažinti su užkulisine dinamika ir jėgų pusiausvyra Bažnyčioje, kur konservatyvioji jos dalis labai aktyviai priešinasi popiežiaus idėjoms.

„Esame čia ne tam, kad iš naujo išrastume kitą Bažnyčią. Turime būti atsargūs: dialogas nėra lengvas, mums reikia arbitrų“, – AFP sakė prancūzas Christophe'as Pierre'as (Kristofas Pjeras), kurį Pranciškus šeštadienį paskyrė kardinolu.

„Daugelis atvyksta su savo idėjomis, savo darbotvarke (...) bet tai ne parlamentas, mes nesiruošiame balsuoti vieni prieš kitus. Svarbiausia, kad būtume kartu“, – pridūrė kardinolas.

Sinodo instituciją 1965-aisiais įsteigė popiežius Paulius VI.

Bando įleisti šaknis

37-erių Alena su vyru Anatolijumi (43-ejų) ir trimis vaikais – aštuoniolikmete Margarita, šešiolikmečiu Danilu ir penkerių Luiza apsistojo Kaune. Ramina vaikus, kad tik metams, kol tėvynėje viskas aprims. Mat vyresnieji veržte veržiasi pas gimtinėje likusius savo draugus – kasdien su jais susirašinėja, žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau Alena tiki, kad Kaunas jų šeimai gali tapti ilgalaikiais namais. Mažoji Luiza čia pradėjo lankyti darželį, sūnus Danilas – ukrainietišką mokyklą „Heroiam Slava“, o vyriausioji Margarita rudenį įstojo į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą. Ten ji mokosi kosmetologijos paslapčių.

Darbą čia surado ir Alena. Jauna moteris gyvenimu nesiskundžia – paliatyviais ligoniais rūpinasi su vėjeliu – ech, tas smarkus slaviškas temperamentas! Džiaugiasi, kad su daugeliu vyresnių pacientų gali susišnekėti rusų kalba, kol lietuvių mokosi.

Alenos vyras dirba statybose. Buvo laikas, kai namų statyti jis vykdavo į šalį agresorę – moteris net nenori ištarti jos vardo. Dirbo Vladivostoke, paskui Lenkijoje, kol galiausiai atsidūrė Lietuvoje.

Palengvėjimas: gera mamai, kai vaikai saugūs ir aprūpinti. Tuomet lieka laiko smagioms fotosesijoms lietuviškoje gamtoje. A. Vorobjovos asmeninio archyvo nuotr.

Gimtasis kaimas – prie Chersono

Paprašyta papasakoti apie savo namus, paliktus Ukrainoje, moteris giliai atsidūsta. Jų gimtasis kaimas yra netoli Chersono miesto, esančio pietų Ukrainoje, Dniepro žemupyje. Namas su visu ūkiu jai atiteko iš močiutės. Ten moteris pradėjo kurti naują gyvenimą su antruoju savo vyru Anatolijumi, susilaukė dukrelės Luizos.

„Kai gimė mažoji, paprašiau, kad vyras nebevažinėtų dirbti į statybas Rusijoje. Kokia čia šeima, sakiau, jei pusmetį šeimininko nėra namie! Jis manęs paklausė ir susirado darbą vietinėje gamykloje, vėliau dirbo maršrutinio taksi vairuotoju. Tačiau pinigų buičiai vis trūko ir trūko... Norėjosi man tą močiutės namą renovuoti, kiemą gražiai sutvarkyti“, – dalijasi savo svajonėmis A. Vorobjova.

Tuo metu Alena dirbo odontologijos klinikoje, buvo gydytojos padėjėja. Atėjo laikas, kai reikėjo lankyti profesinio tobulinimosi kursus, gilinti žinias, kelti kvalifikaciją, tačiau to sau negalėjo leisti.

„Mama jau kelerius metus nesikėlė iš lovos – sirgo onkologine liga. Sesuo girtavo. Reikėjo rūpintis tiek mama, tiek savo ir sesės vaikais. Neturėjau nei pinigų, už ką mokytis, nei psichologinių ar fizinių jėgų“, – apgailestauja pašnekovė.

Ji džiaugiasi, kad su vyriausios dukros Margaritos tėvu šiuo metu palaiko draugiškus santykius. „Buvo laikas, kai jis įniko į alkoholį. Teko skirtis. Dabar, šaunuolis, suėmė save į rankas. Jis irgi Lietuvoje, dirba toje pačioje statybų įmonėje kaip ir mano antrasis vyras Anatolijus. Jie draugai“, – šypsosi Alena.

Šešiolikmetis Danilas – Alenos sesers sūnus. Alena berniuką įsisūnijo, kai šiam tebuvo treji. „Sesuo labai gėrė. Spėju, kad ta problema jau slypėjo jos genuose iš tėvo pusės (mūsų tėvai skirtingi). Visaip bandėme ją nuo to gelbėti: ir kalbėdavomės, ir į kliniką vežėme, didelius pinigus už gydymą mokėjome – niekas nepadėjo. Šiuo metu ji likusi Ukrainoje, nepalaikome tiesioginio ryšio, tik per kaimynus sužinau, kaip ji laikosi“, – atvirauja A. Vorobjova.

Anot Alenos, Danilas šią istoriją žino ir jau nuo pačių pirmo bendro gyvenimo dienų vadina ją mama.

Slapstėsi kaimynės rūsyje

„Vasario 11-ąją vyras atvyko į Lietuvą, o vasario 24-ąją Rusija pradėjo karo veiksmus Ukrainoje“, – ima gniaužyti kumščius Alena, prabilusi apie juodąją datą.

Moteris su vaikais tuomet gyveno savo namuose, kaime. Ar iki to laiko nejautė vis didėjančios karo grėsmės? Pasak Alenos, daug ką žmonės aplinkui kalbėjo.

„Gyvenome be televizijos. Jei norėdavome kažką pasižiūrėti, jungdavome kompiuterį, jutubą. Tiesa, anyta vis šnekėdavo, kad reikia būti pasiruošusiems ir kad visi privalo turėti iš anksto sukrautą lagaminą su maistu, drabužiais, asmens dokumentais. Tačiau tuo metu labiau jaudinausi dėl išvykusio vyro. Nežinojau, ar Lietuvoje jis gaus darbą, ar turės kur nakvoti, juk kišenpinigių beveik neturėjo...“ – prisipažįsta Alena.

Karas vis dėlto prasidėjo. Vyras išgyveno dėl šeimos būdamas Lietuvoje, o Alena su vaikais daugumą naktų leido slapstydamiesi kaimynės rūsyje.

Paklausta, ar jų kaimelį buvo okupavę rusų kareiviai, liūdnai linksi galvą. Jie vaikščiodavo po namus, tikrino dokumentus, telefonus. Iš pradžių mandagiai, paskui įsidrąsinę ėmė savivaliauti.

„Aš viena, moteris su trimis vaikais, tarp kurių vyriausioji Margarita – graži aštuoniolikmetė. Kas galėjo garantuoti, kad rusai nieko jai nepadarys. Jei kas iš kaimynų neatidarydavo durų – šaudė, versdavo jas per jėgą. Jei šuo kieme lodavo – nušaudavo“, – krūpčioja pasakodama.

Pažinimas: vos tik atsiranda laiko ir galimybių, Vorobjovai stengiasi pakeliauti po Lietuvą. A. Vorobjovos asmeninio archyvo nuotr.

Pasikeitęs gyvenimas

Šeima kentėjo, kol galėjo. Kareiviai blokuodavo kelius – neleisdavo į parduotuves atvežti maisto. Pasak A. Vorobjovos, buvo viena vienintelė mašina, kurios vairuotojas kažkaip sutardavo su okupantais, – atveždavo brangių maisto prekių.

„Prieš karą obuoliai kainavo 12 ukrainietiškų grivinų, prasidėjus karui – 45! – pasakoja moteris. – Imdavome tik tiek, kiek reikia. Trims savo vaikams aš pirkdavau po tris obuolius, kad jų liktų ir kitiems.“ Vyresnieji į mokyklą nėjo – sėdėjo namuose. Visi darbai irgi užsidarė. Žmonės turėjo gyventi iš santaupų. Norint išsigryninti pinigų ar atsiskaityti banko kortele, reikėjo mokėti nemažus procentus.

„Kiekvieną dieną taupiau. Ypač maistą. Pati labai sulysau. Laimei, pirmasis mano vyras davė mums šiek tiek pinigų, už kuriuos tą mėnesį ir gyvenome“, – su dėkingumu prisimena buvusį sutuoktinį.

Vakare į lovas žmonės guldavosi apsirengę ne pižamomis, o šiltais žieminiais drabužiais, kad išgirdę pavojaus signalą spėtų į rūsį pasislėpti nuo bombų.

Su vaikais buvome ką tik sugrįžę iš rūsio, kuriame slapstėmės naktį. Išvažiavome beveik kaip stovime – nuogi, basi, kad tik su dokumentais!

 

Pabėgimas iš pragaro

Kovo 27-ąją Alena su vaikais gavo šansą pabėgti. Nebegalėjo ilgiau tverti kasdienės psichologinės įtampos.

„Atsitiko taip, kad gera mano mamos draugė, gyvenanti Italijoje, prasidėjus karui viešėjo Chersone. Jai taip pat teko daugybę dienų slapstytis savo namo rūsyje, bet kovo 27-osios rytą ji man paskambino ir liepė ruoštis. Sakė: „Kraukis lagaminą – po valandos išvykstame!“ Su vaikais buvome ką tik sugrįžę iš rūsio, kuriame slapstėmės naktį. Išvažiavome beveik kaip stovime – nuogi, basi, kad tik su dokumentais!“ – prisimena moteris.

Paskutinę minutę Alena dar spėjo užmaišyti dubenyje varškės Luizai, kad pavalgydintų mašinoje. „Tą dubenėlį ligi šiol vežiojuosi iš vienų nuomojamų namų į kitus kaip kokį talismaną, padėjusį mums saugiai išvykti“, – liūdnai šypsosi moteris.

Paklausta, kaip sekėsi evakuotis iš kaimelio, sako, kad sėkmingai. „Išvažiavome dviem mašinomis. Teko kirsti keturis kareivių, stovinčių su automatais, postus. Kai tai matai filme, yra vienaip, bet kai tas filmas vyksta tau prieš akis – jautiesi baisiai! Visą kelią verkiau, nes jie stovėjo mūsų žemėje kaip kokie šeimininkai“, – graudinasi A. Vorobjova. Moteris buvo prisiklausiusi visokių baisių istorijų, kad į mašinų kolonas rusų kareiviai šaudo be gailesčio.

Pirmoji Alenos ir jos vaikų nakvynė buvo Odesoje. Čia juos priglaudė pažįstami. Šeima ramiai pernakvojo, sočiai pavalgė.

„Kai ryte grįžau iš parduotuvės ir išdalijau vaikams maistą, mažoji taip godžiai valgė dešrą, lyg koks alkanas šuniukas. Vėliau atvažiavo vyro draugas ir nuvežė į Lenkijos pasienį, iš kur mus pasiėmė pats Anatolijus“, – ilgos kelionės į Lietuvą odisėją baigia slaugė.

Keliautojams norėjosi tik nusiprausti ir eiti miegoti, tačiau vos peržengę būsimų namų slenkstį jie susidūrė su skaudžia realybe: mat iki tol bute gyveno statybininkai vyrai. „Netvarka, nešvara, indai prikepę, riebaluoti. Dukra pradėjo verkti, kad nori namo, bet aš suėmiau save į rankas ir pasakiau, kad nuo šiol čia bus mūsų namai, todėl turime juos susitvarkyti“, – pasakoja Alena.

A. Vorobjovos asmeninio archyvo nuotr.

Patyrė įvairių sunkumų

Šiuo metu Vorobjovų šeimos gyvenimas jau įgavęs saugią rutiną – abu tėvai dirba, didieji vaikai mokosi, mažoji Luiza lanko darželį. Sunkiausia visiems pralaužti kalbos barjerą.

„Statybose vyras dirba su ukrainiečiais, tad lietuvių kalbos negirdi. Aš su slaugėmis bendrauju rusiškai, tiesa, jau moku ir kelis žodžius lietuviškai. Vyresnėlei Margaritai turbūt sunkiausia, mat jos kosmetologijos paskaitos vyksta tik lietuvių kalba“, – savo problemomis dalijasi Alena.

Dar priduria, kad persikraustę į Lietuvą visi patyrė nemažai sveikatos problemų: „Kiek čia pabuvus, vaikams pradėjo byrėti dantys, nebelaikė plombos… Kai dantis sutvarkėme, prasidėjo kitos ligos. Luiza pradėjo lankyti darželį. Susirgo plaučių uždegimu, paskui – skarlatina.“

Alenai atrodo, kad ligos juos ėmė pulti pirmiausia dėl pasikeitusio klimato: iki tol Vorobjovai gyveno Ukrainos pietuose, kur vasarą, įdienojus, termometro stulpelis rodydavo net 50 °C karščio!

Šiuo metu didysis mamos rūpestis – mažoji Luiza. Ji nebenori eiti į darželį. Skundžiasi, kad vaikai su ja nedraugauja, nes ji nemoka jų kalbos.

A. Vorobjovos asmeninio archyvo nuotr.

Nudžiugino darbdavio dovana

Ką ukrainiečių šeima mėgsta veikti savaitgaliais? Alena juokiasi, kad laisvomis dienomis daro namuose tvarką. Kai susitvarko, važiuoja į gamtą, kepa šašlykus.

„Mano vyras, kai dar gyvenome Ukrainoje, namuose turėjo visą suvirinimo įrangą. Buvo pats padaręs mums šašlykinę. Atvykus į Lietuvą, teko nusipirkti“, – sako Alena.

Balandžio 11-ąją abu su vyru atšventė gimtadienius: ir Alena, ir Anatolijus gimę tą pačią dieną. Moteris džiaugiasi, kad ta proga vyro darbdavys jiems padovanojo savaitgalį prie jūros Klaipėdoje – kelioms dienoms užsakė poilsio namuose nakvynę.

„Labai apsidžiaugiau, kad vaikai pagaliau pakvėpuos tyru jūros oru. Kaip tyčia mažiukė pasigavo kažkokią infekciją ir tą savaitgalį su ja atsidūrėme infekcinėje ligoninėje. Kelionę prie Baltijos jūros teko atidėti“, – liūdnai šypsosi moteris.

Kol gyveno Ukrainoje, Alena su vaikais dažnai važiuodavo ilsėtis prie Juodosios jūros. „Kai buvau maža, neturėjau tokios galimybės, užtai, kai ištekėjau, prisiekiau sau, kad mano vaikai kiekvieną vasarą bent po savaitę atostogaus prie jūros. Taip ir buvo“, – tikina ukrainietė.

Gamina ukrainietiškus barščius

Ar gyvendama Lietuvoje savo šeimą maitina lietuviškais, o gal ukrainietiškais patiekalais? Anot šeimininkės, ukrainiečių virtuvė jiems artimesnė.

Tiesa, bandė valgyti ir cepelinus. Suaugusiesiems patiko, o štai vaikams nelabai. Vorobjovų mėgstamiausi – riebūs ukrainietiški barščiai su kiaulienos gabaliukais. Kai pirmąsyk, vyro paprašyta, bandė juos virti Kaune, greitai suprato, kad lietuviškos kiaulės skiriasi nuo ukrainietiškų. Namuose kiaulės koją virdavo ilgai – beveik dvi valandas, o čia po tiek laiko mėsa ėmė ir sukrito.

Kol gyveno savo kaime, kauliukus nuo mėsos atiduodavo kiemo šunims. Kadangi vaikai jų labai ilgėjosi, tėvai padarė staigmeną – nupirko toiterjerą Ričį. Džiaugsmo buvo visiems, bet labiausiai – vyriausiai Alenos dukrai Margaritai. Ji dabar daugiausia rūpinasi augintiniu.

Namus patikėjo saviems

Sūnus Danilas, nors eina į ukrainietišką mokyklą, susirado draugų, nuolat klausinėja, kada galės grįžti namo. Bent jau trumpam – atostogų.

„Nežinau, ką jam atsakyti. Žinau tik viena, kad artimiausius kelerius metus mes dar tikrai gyvensime Lietuvoje, – pripažįsta realybę Alena. – Juk Ukrainoje labai pavojinga – viskas aplinkui namus, kaimus užminuota, nuo rusų paliktų minų žūsta taikūs žmonės. Be to, ir pragyvenimas labai brangus, darbų nėra. Ką veikti sugrįžus?!“

Kas šiuo metu gyvena jos namuose? Anot moters, ačiū Dievui, kad juose nė kvapo rusų kareivių nebuvo. Kai teritoriją atkovojo Ukrainos kariai, jos namuose iš pradžių apsigyveno vienuolika ukrainiečių karių, paskui liko šeši, o galiausiai – tik vienas. Pas jį atvyko žmona su vaiku. Alena pasiūlė jiems likti ir gyventi, jei nori. Naudotis paliktais drabužiais, daiktais. Už dyką.

„Aš ne tokia, kad iš saviškių imčiau pinigus. Mainais tik paprašiau pasirūpinti mano ūkiu – šuneliais, katėmis. Kai namuose apsigyveno jauna šeima, pasijutau rami. Žinau, kad kažkas mūsų namais rūpinasi, kad jų netrypia agresorių ar kolaborantų kojos“, – užsidegusi kalba A. Vorobjova.

Taip riaumoja kosminės kompanijos „Relativity Space“ raketos, pavadintos „Teran 1“, varikliai per statinius bandymus Kalifornijoje. Naujosios raketos pirmoji pakopa sukomponuota su devyniais varikliais, o antrojoje – vienas. Svarbiausia – revoliucinis šios raketos gamybos būdas.

„Šią raketą nuo tuščio popieriaus lapo suprojektavo mūsų pačių komanda. Sukūrėme savo raketų variklius, sukūrėme savo gamyklą su didžiausia pasaulyje 3D spausdinimo įranga iš metalo ir su mums sukurtais aliuminio lydiniais. Šią raketą intensyviai bandėme ant žemės savo bandymų centre“, – sakė „Relativity Space“ vadovas Timas Ellis.    

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Šie pagreitinti kadrai rodo, kaip įspūdingo dydžio 3D spausdintuvas iš aliuminio lydinio pagamina maždaug 3 metrų skersmens ir 30 metrų ilgio raketos korpusą. Kompanija žada, kad galės pagaminti visą raketą per du mėnesius. Ir vienas startas kainuos tik 12 milijonų JAV dolerių. O į orbitą bus galima iškelti pusantros tonos krovinio.

„Tai – pirmoji pasaulyje 3D spausdintuvu pagaminta raketa. Joje 3D būdu pagamintų detalių daugiau nei bet kuriame kitame mums žinomame kada nors pagamintame gaminyje. Kita naujovė – tai turbūt pirmoji raketa, kurioje naudojamas skystas deguonis ir skystas metanas. Tai yra ateities degalai, kurie bus naudojami daugkartinio naudojimo raketose“, – euforijos neslėpė T. Ellis.

Kita naujovė – tai turbūt pirmoji raketa, kurioje naudojamas skystas deguonis ir skystas metanas. Tai yra ateities degalai.

 

Į pirmąjį skrydį tik septynerius metus gyvuojančios kompanijos įkūrėjai ir darbuotojai nusprendė paleisti tikrai originalų krovinį – pirmąjį 3D būdu padarytos raketos gabalą.

„Be abejo, tas 3D spausdinimas nepavyko ir išėjo bjauri makalynė. Tačiau mes paleidžiame į kosmosą tą tikrąją prieš septynerius metus pagamintą detalę. Ji yra tarsi visų tūkstančių iššūkių, kuriuos teko įveikti, simbolis“, – kalbėjo „Relativity Space“ vadovas.

Rimtam kosmoso užkariavimui labai svarbu radikaliai sumažinti bent jau į žemas orbitas iškeliamo naudingo krovinio kainą. Dabar tai kainuoja dešimtis ir šimtus milijonų už toną. Ir tai neracionalu, kai svarstomi projektai, kuriems reikėtų šimtų ar net tūkstančių tonų kosminių konstrukcijų bei degalų.  

Ne išimtis ir Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama paroda. Į Kauną iš „Nidos meno kolonijos“ atkeliavusiame projekte dalyvaujantys menininkai apie karą kalba skirtingai. Jie pasitelkia alegorijas, kuria gyvybės pradžios ir baigties, trapumo ir imuniteto mirtį nešančiai geležiai, gamtos ir žmogaus motyvus. Kuria objektus, kuriuos lengva atpažinti per pastaruosius vienuolika mėnesių ne kartą matytuose reportažuose iš deokupuotų Ukrainos teritorijų, nuo rusų atakų besislepiantiems žmonėms namais tapusių rūsių.

Kuratorės Lesios Kulchynskos pakviesti kūrėjai dėmesį sutelkia į neapibrėžtumo būseną, kuri po vasario 24-osios apėmė visus Ukrainos žmones.

Neaprėpiama parama, kurią gauname ir teikiame vieni kitiems, laikina. Kaip mums įsikurti šioje laikinoje erdvėje? Apie ką svajojame, neturėdami jokios numatomos ateities?

Yana Bachynska, Dasha Chechushkova, „Fattucchiere“ (Marta Margnetti & Giada Olivotto), Agnė Juodvalkytė, Borys Kashapov, Mila Kostiana, Natasha Kushnir, Zoya Laktionova, Marta Margnetti, Daniela Pălimariu, Christian Răduță, Kseniia Shcherbakova, Anna Sorokovaya pristato videomeno, tapybos, tarpdisciplininio meno, keramikos, skulptūros ir kitų žanrų kūrinius.

Ateities loterija

„Šioje erdvėje lengva pasiklysti svajonėse. Ar turėtume pasinaudoti šia galimybe? Būti saugiam iš pamatų drebinamame pasaulyje – privilegija, greičiausiai, laikina. Kaip ja tinkamai pasinaudoti?“ – retoriškai klausia parodos kuratorė.

Kai esi „saugiai paklydęs“, turi galimybę ir prievolę patyrinėti nežinią, prie jos prisitaikyti, pasiruošti keblumams, laukiantiems ištrūkus iš svetingos erdvės, kurią simbolizuoja galerija.

Ksenia Ščerbakova. Vizija.

Tačiau visai netoli šios ramybės oazės vyksta karas. „Karas – tai nestabilumo, nenuspėjamumo ir pavojų šaltinis. Karo metu ateitį galima tik spėlioti arba už ją melstis, bet ne ja pasikliauti. „Planavimas mane paralyžiuoja“, – sakė bičiulis iš Mariupolio – dabar nebeegzistuojančio, nes buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus kartu su savo gyventojais. Planavimas, galimas „įprastame gyvenime“ su aiškia perspektyva, – nežinios laikais neaktualus. Kokių dar turime strategijų susisaistyti su ateitimi ir pažaboti dabartį?“ – apie tai, ką šalyje išgyvena Ukrainos žmonės, sako kuratorė.

Nataša Kušnir. Nerimastingumo šlepetės.

Tragediją išgyvena ne tik gimtinėje likę ukrainiečiai, bet ir tie, kurie bėgo nuo karo. Kad ir kur glaustųsi – santykinai ramesnėje teritorijoje pačioje Ukrainoje ar užsienyje, gyventų savo namuose Kijyve ar laikinai išsinuomotame būste, dirbtų įprastą darbą ar savanoriautų, – visi išgyvena tuos pačius jausmus. Ne tik nerimo dėl fronte kovojančių artimųjų, netekties skausmo jiems žuvus, bet ir neapibrėžtumo. Net jei neabejoji būsimąja pergale, iki jos laukia ilgas kelias, pažymėtas lėtiniu skausmu tapusios nežinios.

Apie ką svajojame, neturėdami jokios numatomos ateities?

Yra tik ši diena

„Tarkime, kad esame įstrigę laikinumo būsenoje. Kad ir ką dabar patiriame, tai laikina. Nepaprastosios padėties taisyklės laikinos. Nepaprastosios padėties sąlygomis priimami sprendimai – laikini. Namus palikę ir apsigyvenę kitur – ten yra laikinai. Neaprėpiama parama, kurią gauname ir teikiame vieni kitiems, laikina. Kaip mums įsikurti šioje laikinoje erdvėje? Kaip įsirengti laikinus namus? Apie ką svajojame neturėdami jokios numatomos ateities?“ – klausia L. Kulchynska.

Jana Bučynska. Kaukė.

„Negrįžkite į įprastą gyvenimą“, – savo feisbuko paskyroje rašė mano draugas menininkas, nuo pat pirmų karo dienų likęs Kyjive. Dabar, paskelbus nepaprastąją padėtį, ten vyksta pernelyg daug neįtikėtinų dalykų. Staiga daugybė žmonių suvokė, kad būti pasiklydusiam nenuspėjamybėje yra privilegija, kai jų nebeapriboja nei trokštama ateitis, nei apibrėžta dabartis. Net jei tai tetrunka vieną dieną ar dar trumpiau, kam rūpi – rytojus vis tiek niekam negarantuotas. Ar turėtume atrasti šias galimybes?“ – tikrąją, o ne įvairių socialinių tinklų subanalintą Horacijaus raginimo „carpe diem“ („mėgaukis šia diena“) prasmę primena kuratorė.

Kai tikrovė griūva, svajotojai gali staiga atrasti savo asmeninę misiją, o jų skausmo persunktos svajonės – tapti naujo pasaulio, prasidėsiančio po karo, pagrindu.

Christian Raduta. Paukščiai (Šnabždesiai).

Naują pradžią simbolizuoja ir menininkų pasirinktos kūrybos priemonės: dauguma parodoje pristatomų darbų pagaminti iš atliekų. Tai simbolizuoja antrąjį šansą, pomirtinio gyvenimo galimybę, idėją, kad viskas, kas buvo sunaikinta ar sudaužyta, vis dar gali virsti kažkuo, kas gražu, šilta, gyva.

Ramybės šukės

Parodoje dalyvaujanti Lvive gyvenanti Y. Bachynska yra baigusi Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto Filosofijos fakultetą ir Ščecino menų akademijos Multimedijos fakultetą. Ji ieško reakcijų į agresyvų konservatizmą ir tradicionalistinę paranoją, tyrinėja viešąją erdvę, papildo elementus, priešingus jau egzistuojantiems. „Tolimoje ateityje, išsivadavę iš rutinos, mes matuosimės vieni kitų veidus tiesiog dėl pramogos“, – savo spalvingų kaukių koncepciją aiškina Y. Bachynska.

Anna Sorokovaja. Akmenys, lakas, kristalai.

Kyjivo nacionalinėje dailės akademijoje tebestudijuojančios D. Chechushkovos kūryba apima fotografiją, videomeną, piešimą, tapybą, poeziją, siuvinėjimą ir hepeningus. Ji tyrinėja gamtos ir žmonijos ryšį, aiškinasi, kokiu lygiu individai yra susilieję su aplinka ir savo savijauta. Tarp parodoje pristatomų jos kūrinių – ir „Monumentas nežinomam įkaitui“. Po baltu audiniu paslėptas numanomas ant kėdės sėdintis siluetas savo beakį veidą nukreipęs į nebūtį.

Kyjive gyvenantis B. Kashapovas – fotografijos ir multimedijos mokyklos absolventas – aktyvus saviorganizacinių projektų ir alternatyvių institucinių meninių praktikų iniciatorius. Dirbdamas videomeno ir performanso srityje, menininkas tyrinėja galios santykius mene ir jo politinius aspektus.

Daša Čečuškova. Monumentas nežinomam įkaitui.

Su gimtojo Kyjivo kultūriniu paveldu daugiausia susijusi sostinėje gyvenančios M. Kostianos kūryba. Įgijusi formalųjį išsilavinimą kultūros studijų ir dizaino srityje ji kaip multimedijos dizainerė ir vizualinių tyrimų specialistė daug dėmesio skiria feminizmo ir lyčių studijomis, dekolonijinei teorijai, politinei filosofijai.

Žmogus ir jo tiesioginis dalyvavimas socialiniame gyvenime, išgyvenimo būdai ir individų stebėjimas – pagrindinė Odesoje gyvenančios N. Kushnir (Natusya) domėjimosi tema. Ji kuria tapybinius, skulptūrinius objektus ir instaliacijas. Kaune menininkė siūlo bent mintimis įsispirti į „Nerimastingumo šlepetes“, sukurtas iš eglės spyglių ir organinių siūlų, ir įsikurti „Privačioje erdvėje“, skausmingai panašioje į taikų romantiškos žvakių šviesos nutviekstą, žieduose paskendusį kampelį.

Rytoj sušaudytas miestas

Prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą, Kyjive gyveno ir dokumentinių filmų kūrėja Z. Laktionova. Karo, atminties ir asmeninių istorijų temas nagrinėjančios menininkės trumpametražiai filmai „Diorama“ ir „Tuščių langų teritorija“ buvo pristatyti daugelyje Europos kino festivalių ir yra pelnę ne vieną apdovanojimą.

Parodoje pristatomas filmas „Diorama“ buvo sukurtas likus keleriems metams iki plataus masto invazijos į Ukrainą – jis ir tapo akstinu kuratorei inicijuoti visą parodą.

Nataša Kušnir. Privati erdvė / Kadras Z. Laktionovos iš filmo „Diorama“.

Filmas – apie Mariupolio miestą ir jo gyventojus, karo alsavimą jautusius gerokai iki plataus masto invazijos. Žinant, kad Rusijos armija prieš okupuodama praktiškai sunaikino šį prie Azovo jūros esantį Ukrainos uostamiestį, kelias dešimtis jo gyventojų nužudė, filmas įgauna dar daugiau prasmių. Jis tampa pasakojimu ne tik apie žmogaus ryšį su savo miestu, stipresnį už pavojaus nuojautą ir baimę, – tai requiem dingusiam gyvenimui. Nebėra nieko, ką mato filmo žiūrovas: pastatų, žmonių. Net jei kuris ir išliko per stebuklą, jis amžiams paženklintas mirties.

„Man šis filmas taip pat tapo metafora, padedančia mąstyti apie pasaulį, apie tai, kad gyvename pasaulyje, kuriam gresia didelis pavojus. Šio pavojaus pėdsakus galime matyti net būdami saugioje erdvėje, kur nors už Ukrainos ribų. Šia prasme filmas tapo kvietimu mąstyti apie pasaulio pažeidžiamumą. Todėl filme parodyta tikrovė niekuo nesiskiria nuo to, ką patiriame šiandien. Nors filmas buvo nufilmuotas prieš invaziją, jis vis tiek suteikia tokią artėjančios ateities perspektyvą. Kaskart žiūrėdamas šį filmą jaučiuosi taip, tarsi žiūrėčiau į savo gyvenimą, bet iš ateities perspektyvos“, – interviu leidiniui „Blok Magazine“ sakė parodos kuratorė.

Odesoje gyvenanti tarpdisciplininio meno kūrėja K. Shcherbakova yra įvairių projektų iniciatorė, tarp jų – eksperimentinės muzikos projekto „-xraketa“, „Raiskii Raiii“ („Rojaus dangus“). Karas ją išplėšė iš Odesos kūrybinės bendruomenės, susibūrusios apleistoje laivų remonto gamykloje SRZ-2.

Kyjivietė A. Sorokovaya, dar studijuodama meno istoriją, nagrinėjo socialinius muziejinės praktikos aspektus. Fotomeną ir instaliacijas kuriančiai menininkei Kaune siūlo išspręsti rebusą „Akmenys, lakas, kristalai“.

Universalūs pojūčiai

Skausmingą nežinomybę, svajonių efemeriškumą ir materialų svorį tyrinėja ir kitų šalių atstovai.

Lugane gyvenanti M. Margnetti baigė vizualiųjų menų studijas Aukštojoje meno ir dizaino mokykloje Ženevoje, o vėliau – šiuolaikinio meno praktiką Berno aukštojoje meno mokykloje. Ji buvo viena iš galerijos „Sonnenstube“ Lugane įkūrėjų ir vadovių, tapo kolektyvo „Morel Lugano“ nare.

Agnė Juodvalkytė. Poilsis. 

Parodoje Kaune pristatoma ne tik jos individuali kūryba, bet ir tęstinis kartu su kuratore G. Olivotto kurtas projektas „Fattucchiere“. Įkvėptos magiškojo realizmo temų ir feministinių praktikų, menininkės kelia bendruomenės ir feminizmo klausimus, per dialogą tyrinėja kasdienybę, antgamtinius reiškinius.

Viena iš pagrindinių M. Margnetti nagrinėjamų temų – šaknų, namų neturėjimas. Ši savotiška nesvarumo būsena, kurią gali patirti ne tik karą išgyvenantis ukrainietis, bet ir artimo žmogaus, įprasto gyvenimo netekęs žmogus, L. Kulchynskai pasirodė labai artima.

Tarp Berlyno ir Vilniaus gyvenanti ir kurianti, Lietuvoje ir Ispanijoje studijavusi A. Juodvalkytė daugiausia savo kūrybos energijos skiria abstrakčiajai tapybai ir tekstilei.

D. Pălimariu iš Bukarešto – vizualiųjų menų menininkė, viena iš meno erdvės „Sandwich“ įkūrėjų. Jos praktika apima įvairią gyvenamąją aplinką ir objektus, instaliacijas, pusiau privačius renginius ir piešinius, kurie pabrėžia žmonių santykių dviprasmiškumą, asmeninės erdvės poreikį, žaidimą ir kasdienes subversijas.

Daša Čečuškova. Matyti vandenį kambaryje – pokyčių ženklas.

Jos žemietis C. Răduță kuria skulptūras, objektus ir instaliacijas, kurie prasideda nuo hipotetinių, dažnai absurdiškų situacijų ir personažų. Menininką domina santykiai ir įtampos, atsirandantys tarp įvairių pramoninių ir brikoliažinių medžiagų, kurias jis naudoja. Iš geležies ir dervos sukurti jo „Paukščiai“ karo kontekste panašūs ne tik į miniatiūrinius sparnuočius, bet ir į suveikus sprogmeniui suanglėjusią gyvybę.

Kas? Paroda „Saldžių svajonių fondas“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki balandžio 8 d.

Negana to, jis pažadėjo pasielgti taip, kaip nuspręs apklausos dalyviai.

„Ar turėčiau atsistatydinti iš „Twitter“ vadovo pareigų?“ – parašė E. Muskas tviteryje, paprašydamas vartotojų balsuoti „taip“ arba „ne“.

„Laikysiuosi šios apklausos rezultatų“, – teigė jis.

Pirmadienį, likus keturioms valandoms iki apklausos pabaigos, 56,7 proc. iš beveik 14 mln. respondentų balsavo „taip“.

Sekmadienį „Twitter“ taip pat paskelbė, kad nebeleis vartotojams reklamuoti savo paskyrų keliose konkuruojančiose socialinės žiniasklaidos platformose, įskaitant „Facebook“ ir „Instagram“.

Tačiau po kelių valandų atrodė, kad E. Muskas vis dėlto atsisakė šios naujos socialinio tinklo politikos.

Tai buvo naujausias iš daugybės prieštaringai vertinamų tviterio pasikeitimų, kuriuos E. Muskas vykdo nuo spalio, kai pradėjo vadovauti socialiniam tinklui.

Bendrovė sekmadienį paskelbė, kad „nebeleis nemokamai reklamuoti tam tikrų socialinės žiniasklaidos platformų“.

„Twitter“ pranešė, kad naudotojams bus uždrausta skelbti tokias žinute kaip „Sekite mane @naudotojovardas „Instagram“".

Vienas iš bendrovės įkūrėjų Jackas Dorsey (Džekas Dorsis) suabejojo naująja politika ir tviteryje parašė: „Kodėl?“

Po to, kai pagal naująją socialinio tinklo tvarką buvo sustabdytos kai kurios žymių asmenų, įskaitant technologijų investuotoją Paulą Grahamą (Polą Grejemą), paskyros E. Muskas tviteryje parašė, kad užuot atsižvelgus į atskirus „Twitter“ įrašus, politika apsiribos „paskyrų sustabdymu tik tada, kai tos paskyros pagrindinis tikslas yra reklamuoti konkurentus“.

Kiek vėliau E. Muskas paskelbė: „Toliau bus balsuojama dėl esminių politikos pokyčių. Atsiprašau. Daugiau tai nepasikartos“.

„Taip tolima istorija nejučiomis virsta dabarties dalimi, mus įpareigoja ir įkvepia naujiems darbams“, – sakė jis per valstybės vėliavų pakėlimo ceremoniją S. Daukanto aikštėje Vilniuje.

Kreipdamasis į aikštėje tuo metu buvusius Europos Vadovų Tarybos pirmininką Charles‘į Michelį (Šarlį Mišelį) ir Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį G. Nausėda teigė, kad jie dar kartą primena apie Lietuvos priklausomybę Europos tautų šeimai, kaip ir daugelio amžių patikrintą Lietuvos ir Ukrainos draugystę bei bendrystę.

„Prieš 768 metus Lietuva aiškiai ir nedviprasmiškai pasirinko žengti į Vakarus. Mindaugo apsisprendimas valstybės raidą nukreipė trajektorija, kuri vėliau mums padėjo, ir vis dar padeda, įveikti daugelį iššūkių“, – sakė G. Nausėda.

„Kartą atsigręžę į Vakarų civilizacijos pusę, niekada neišklydome iš mūsų pirmojo – ir vienintelio – Karaliaus nužymėto kelio“, – tvirtino jis.

Prezidento teigimu, ir šiandien Lietuva lieka skirtingų tautų, įvairių religijų ir kultūrų taikaus sambūvio ir tolerancijos erdve, kokia visuomet buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

„Patys būdami Vakarų dalimi, noriai savo patirtimi dalijamės su istoriškai ir kultūriškai artimomis regiono šalimis. Orūs ir nepriklausomi dalyvaujame sprendžiant svarbiausius europinės darbotvarkės klausimus“, – kalbėjo Lietuvos vadovas.

Jis taip pat akcentavo, kad valstybingumo ištakos glūdi ant vienybės ir sutarimo pamatų.

„Pasimokykime to iš praeities, spręsdami nė kiek ne lengvesnius dabarties geopolitinius, žmogaus teisių, socialinius klausimus. Argumentuotas ginčas visada pranašesnis už karą, diskusija visada vaisingesnė už banalų barnį. Išmintis visada žvelgia toliau nei pyktis“, – sakė G. Nausėda.

Antradienį Lietuva švenčia Valstybės dieną. Ji žymi Mindaugo karūnavimą Lietuvos karaliumi 1253 metų liepos 6 dieną.

Ši diena valstybės švente paskelbta 1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Užpernai Seimas paskelbė liepos 6-ąją ir Tautiškos giesmės diena.

„Tai pirmosios mūsų eitynės šiemet“, – portalui kauno.diena.lt pasakojo judėjimo atstovė kaunietė Saulė Zokaitė.

„Siekiame, kad būtų imtasi veiksmų kovojant su klimato kaita. Norime, kad Lietuvos politikai neužsimerktų prieš šią problemą, o imtų ją ir spręstų“, – kalbėjo mergina.

Ji akcentavo, kad klimato kaita yra tiek įsibėgėjusi, kad jai sustabdyti nepakanka pavienių žmonių pastangų ir atsakingumo. „Reikia sisteminių pokyčių norint išsaugoti mūsų Žemę“, – sakė aktyvistė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kuo didesnė visuomenės supras, kad nebegalime sėdėti sudėję rankų, kad turime veikti jau dabar, o ne laukti geresnių laikų ar rytojaus, tuo didesnis spaudimas bus politikams imtis visuotinių pokyčių.

„Kelionė tvarumo link yra viso gyvenimo kelionė“, – neslėpė S. Zokaitytė, tačiau be reikšmingų pastangų ir ryžtingų sprendimų sulauksime liūdnų klimato pokyčių pasekmių, kurias galime stebėti jau ir dabar.

Veikdami po vieną galime pasijauti bejėgiai, tačiau veikdami kartu turime milžinišką galią.

Pašnekovė, paklausta, ar per pastaruosius kelerius metus, kai užgimė judėjimas, pastebėjo teigiamų pokyčių, galinčių turėti įtakos klimato kaitai.

„Europoje vis daugiau politikų pradėjo apie tai kalbėti. Atsirado Žaliasis kursas“, – teigė S. Zokaitė, prabilusi apie ES šalių susitarimą siekti tapti pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu ir modernia, efektyvaus išteklių naudojimo ekonomika.

„Bet Žaliasis kursus nėra pakankamas. Jis kol kas geriausia, ką turime, bet šalių įsipareigojimai – per maži“, – konstatavo mergina. 

Klimato aktyvistai, ruošdamiesi šiandienos eitynėms, vardijo kovojantys už klimato teisingumą, gamtą, gyvūniją, socialinį teisingumą, už žemę, meilę kiekvienam, atsakingą laisvę, švarų oro gurkšnį, gyvybę, už vienodas galimybes ir šviesesnį rytojų.

Eitynės prasidėjo Rotušės aikštėje ir pajudėjo Nepriklausomybės aikštės link.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Susiburiame dėl vieno svarbaus tikslo, kad svarbiausia krizė žmonijos istorijoje būtų pradėta spręsti čia ir dabar! Veikdami po vieną galime pasijauti bejėgiai, tačiau veikdami kartu turime milžinišką galią“, – akcentavo aktyvistai.

„Penktadieniai už ateitį“ – pasaulinis judėjimas, kovojantis už klimatą, gamtos ir visuomenės gerovę. Aktyvistai reikalauja valdžios paskelbti nepaprastąją klimato padėtį bei imtis veiksmų kovojant su klimato krize ir aplinkosauginėmis problemomis.

Ketvirtadienį miesto tarybos posėdžio metu atėjus tarybos narių pasisakymų laikui buvo pranešta apie naują frakciją.

Politikė Elida Mantulova pranešė, jog pagal galiojančius teisės aktus, ji pati bei Vytis Radvila, Judita Simonavičiūtė ir Vaida Raugelė sudarė frakciją.

Politikai susijungė į frakciją pavadinimu „Už ateities Klaipėdą“.

„Frakcija darbą tęs įgyvendinant koalicinę programą savivaldybės tarybos daugumoje

Pranešama, kad frakcijos pirmininke tapo E. Mantulova, o pavaduotoju – Vytis Radvila.

Anksčiau politikai priklausė frakcijai „Už Klaipėdą“.

Vis dėlto kaip nauji statiniai mieste keičia tarpukario architektūra garsaus Kauno veidą? Ar miestas sugebės išlaikyti modernizmo architektūros žavesį, kai šalia vienas po kito kyla nauji statiniai?

"Miesto veidas visada keičiasi lydimas klausimo: ar vykstantys pokyčiai jį jaunatviškai tonizuoja, ar brandžiai tobulina, ar tiesiog yra neapgalvotas svaičiojimas", – sako dėstytojas.

Neperžengiama riba

Centrinėje Kauno miesto dalyje vyksta nemažai fasadų atnaujinimo darbų. Kauno miesto savivaldybė dar 2016 metais skyrė 400 tūkst. eurų paramą kultūros paveldo statiniams mieste tvarkyti.

"Suomių architektas Alvaras Alto yra pasakęs, jog svarbu ne tai, kaip pastatas atrodo atidarymo metu, bet kaip jis atrodys po 30 metų. Sutvarkyti paveldo statinių fasadai suteikia estetinį pasitenkinimą", – sako V.Baltus.

Be to, per pastaruosius kelerius metus atsirado ir daug šiuolaikiškų verslo centrų, pavyzdžiui "Kauno dokas", įsikūręs prie pat P.Vileišio tilto, Neries pakrantėje. 2018 metais A klasės biurų skaičius Kaune sudarė 6 proc. Planuojama, jog ateityje jis augs.

"Nemažai buvo ir nuo anksčiau pokyčių laukusių teritorijų, kuriose tokia verslo injekcija galėjo sužadinti brandesnį postūmį visam miestui vystytis. Yra tam tikras vietos charakteris, kurį užsimojus keisti galima tik iki tam tikros ribos – ją peržengus suardoma tvarka, saugumo jausmas", – sako V.Baltus.

Taip pat vyksta nemažai diskusijų dėl didžiulių prekybos centrų miesto centre. Dėstytojas mano, kad centrinės miesto dalies šurmuliui tokie centrai nepadėjo. Pavyzdžiui, jei "Akropolyje" esančios parduotuvės įsikurtų per visą miestą – situacija būtų kitokia. Tačiau panašu, kad kiekvienas po truputį atranda, ko jam reikia. Tai iš dalies atsijoja žmonių srautus pagal poreikius.

Reikia daugiau tiltų

Dėl žmonių poreikių, susijusių su naujais biurų pastatais, planuojamais koncertų rūmais kitoje Nemuno pusėje, stadiono rekonstrukcija bei jau beveik užbaigtu statyti "Business Leaders Center" (BLC) Vienybės aikštėje, gatvėse gali labai padidėti transporto srautai. Pasak V.Baltaus, Kauno gatvės nėra tam pritaikytos.

Anot architekto, visoje Europoje bandoma miestų gatves padaryti nepatrauklias privačių automobilių transportui – įvesti įvažiavimo mokesčiai, siaurinamos gatvės, brangus parkavimas. Tačiau šią problemą reikėtų spręsti kompleksiškai, nes kai kuriose miesto vietose yra sunku, o galbūt ir neįmanoma išvystyti transportą pagal gyventojų poreikius.

"Nemanau, kad automobilis būtų didžiausias priešas. Juk metro iš Šilainių į Senamiestį nenutiesi", – sako pašnekovas.

Po Vienybės aikštės atnaujinimo – jau dabar aišku – įsikurs iki 500 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Tačiau didžiausiame biurų pastate Kaune – BLC – tilps apie 2 tūkst. darbuotojų.

"Kaunui reikia daugiau tiltų – tada didelės automobilių aikštelės galėtų būti Marvelėje bei Žemojoje Fredoje, tarp jų kursuotų visuomeninis transportas, o į miesto centrą pereitumėme pėsčiųjų tiltais per Nemuno salą", – sako pašnekovas.

Suomių architektas A.Alto yra pasakęs, jog svarbu ne tai, kaip pastatas atrodo atidarymo metu, bet kaip jis atrodys po 30 metų.

Biurus gali nugriauti

Neseniai visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebėjo, kaip kilęs gaisras niokojo Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedrą – vieną įspūdingiausių architektūros paveldo pastatų. Numalšinus gaisrą, žmonės iš įvairiausių pasaulio valstybių noriai aukojo didžiules sumas pinigų, kad prisidėtų prie padarytos žalos ištaisymo. Tokie įvykiai tik parodo, kad istorinis paveldas – vertinamas. Vis dėlto sunku įvertinti, ar nauji, šiais laikais statomi pastatai turės tokią pat stiprią išliekamąją vertę.

"Minoru Yamasaki, Niujorko bokštų dvynių architekto, šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suprojektuotas socialinis kompleksas Pruitt-Igoe iš pradžių vietinių laikraštukų buvo įvertintas kaip urbanistinio miestų planavimo proveržis, modernistinis, Le Corbusier principais sekęs bendruomeniškumo, socializacijos ir susibūrimo svajonės išsipildymas. Po 20 metų kompleksą be ceremonijų susprogdino, nugriovė, aptvėrė ir taip paliko iki šiol", – sako architektas.

Lektorius pabrėžė, kad ir Kaune esančius biurus po 20 metų gali be ceremonijų nugriauti. Kauno mieste urbanistinei architektūrai maišantis su tarpukario, darosi vis sunkiau įsivaizduoti, kaip miestas atrodys ateityje, kaip keisis jo architektūra.

"Naivu būtų manyti, kad visa ji stebins ne tik renovuotų fasadų, bet ir savo erdvių organizavimo architektūrine išmone. Kur ne kur sužibės, kaip ir dabar sužiba, vieno kito architekto tikrai didesnio dėmesio vertas, įdomus, jaudinantis, šiuolaikiškas ir, svarbiausia – kultūringas – kūrinys, tačiau kritinę masę sudarys tokia pati kaip ir visur kitur pasaulyje – eilinė gelžbetoninių "televizorių" statyba, kad ir kokia kompiuterine technologija juos projektuos", – sako V.Baltus.

Dėstytojas mano, kad daugiau įdomių architektūrinių objektų atsiras privačioje gyvenamųjų namų, užmiesčio vilų architektūros tipologijoje negu verslo tikslams statomuose didžiuliuose kompleksuose.