Atminimo lentos bus įrengtos ant pastatų, kuriuose gyveno šie žymūs visuomenės veikėjai. A. Terlecko atminimas turėtų būti įamžintas Gynėjų gatvėje 4, o V. Urbanavičiaus, kurio tikrasis vardas buvo Antanas Urbonas – Garvežių gatvėje 6.

Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė BNS praėjusią savaitę sakė, kad prašymų įrengti atminimo lentas būtent šioms asmenybėms komisija sulaukė iš visuomenės.

„Visos atminimo lentos, kurios yra atidengiamos Vilniaus mieste, turi pereiti tą vadinamąjį komisijos filtrą ir tuomet, jei komisija pritaria ir mano, kad atminimo lentas reikia įrengti dėl tų žmonių nuopelnų, jos yra teikiamos Vilniaus miesto tarybai“, – kalbėjo ji.

K. Šeraitės-Gogelienės teigimu, iniciatyva įrengti atminimo lentą V. Urbanavičiui kilo iš jo šeimos, o A. Terleckui – artėjant šio politinio kalinio mirties metinėms vasario 16 dieną.

1928 metais gimęs ir pernai miręs A. Terleckas dalyvavo neginkluotame antisovietiniame pasipriešinime, dukart buvo nuteistas kalėti tremtyje. 1978-aisiais jis įkūrė pogrindinę organizaciją – Lietuvos laisvės lygą, kurios pagrindinis tikslas buvo ugdyti politinę ir tautinę sąmonę, kelti laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.

Pagerbdami rezistento atminimą, Vilniaus politikai pernai jo vardu pervadino sostinės Ežerėlių gatvę, Seimas jam prieš dešimtmetį yra skyręs Laisvės premiją.

Valentinas Urbanavičius, gyvenęs 1845-1929 metais, buvo lietuvybės puoselėtojas, Lietuvos mokslo draugijos ir Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio komiteto narys, dar vadintas Vilniaus krašto knygnešių tėvu.

Šias iniciatyvas Vilniaus savivaldybės taryba turėtų svarstyti kitą savaitę.

Atminimo lentas planuojama įrengti ant pastatų, kuriuose gyveno šie žymūs visuomenės veikėjai.  A. Terlecko atminimas turėtų būti įamžintas Gynėjų gatvėje 4, o V. Urbonavičiaus, kurio tikrasis vardas buvo Antanas Urbonas – Garvežių gatvėje 6.

Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė BNS šią savaitę sakė, kad prašymų įrengti atminimo lentas būtent šioms asmenybėms komisija sulaukė iš visuomenės.

„Visos atminimo lentos, kurios yra atidengiamos Vilniaus mieste, turi pereiti tą vadinamąjį komisijos filtrą ir tuomet, jei komisija pritaria ir mano, kad atminimo lentas reikia įrengti dėl tų žmonių nuopelnų, jos yra teikiamos Vilniaus miesto tarybai“, – kalbėjo ji.

K. Šeraitės-Gogelienės teigimu, iniciatyva įrengti atminimo lentą V. Urbonavičiui kilo iš jo šeimos, o A. Terleckui – artėjant šio politinio kalinio mirties metinėms vasario 16 dieną.

Visos atminimo lentos, kurios yra atidengiamos Vilniaus mieste, turi pereiti tą vadinamąjį komisijos filtrą.

Atminimo lentos savivaldybės lėšomis bus įrengtos gavus sostinės savivaldybės tarybos pritarimą.

1928 metais gimęs ir pernai miręs A. Terleckas dalyvavo neginkluotame antisovietiniame pasipriešinime, dukart buvo nuteistas kalėti tremtyje. 1978-aisiais jis įkūrė pogrindinę organizaciją – Lietuvos laisvės lygą, kurios pagrindinis tikslas buvo ugdyti politinę ir tautinę sąmonę, kelti laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.

Pagerbdami rezistento atminimą, Vilniaus politikai pernai jo vardu pervadino sostinės Ežerėlių gatvę, Seimas jam prieš dešimtmetį yra skyręs Laisvės premiją.

Valentinas Urbonavičius, gyvenęs 1845-1929 metais, buvo lietuvybės puoselėtojas, Lietuvos mokslo draugijos ir Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio komiteto narys, dar vadintas Vilniaus krašto knygnešių tėvu.

„Tai gyva legenda ir Šaltkalvių gatvės veidas“, – taip velionį kolegą prisiminė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė.

Dėl D. Varkalio įamžinimo į Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisiją kreipėsi šio iškilaus klaipėdiečio bendražygiai iš Jūrininkų sąjungos, Lietuvos piliečių sąjungos, buvę sąjūdiečiai.

Memorialinės lentos eskizus sukūrė architektas ir skulptorius Adomas Skiezgelas, kuris dar ketina juos tobulinti, kad D. Varkalio atvaizdas būtų kuo panašesnis.

Įamžinimo iniciatoriai dalį pinigų lentos sukūrimui ketina surinkti savo jėgomis, dalį prašys padengti savivaldybės.

Memorialinę lentą ant Kalvystės muziejaus sienos planuojama atidengti kitų metų liepą, kai bus minimos muziejininko, kraštotyrininko ir visuomenininko gimimo bei mirties sukaktys.

D. Varkalis (1934–2022) buvo tautodailininkas, metalo restauratorius, aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Lietuvių kalbos vartojimo Klaipėdoje komisijos prie Miesto vykdomojo komiteto organizatorius, Klaipėdos miesto tarybos deputatas, Lietuvos jūrininkų sąjungos atkūrimo iniciatorius ir garbės narys, Lietuvos kultūros fondo Klaipėdoje pirmininko pavaduotojas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos talkininkas, Lietuvos piliečių sąjungos pirmininkas, visuomeninis paveldosaugininkas ir nenuilstantis kraštotyrininkas.

D. Varkalis kaupė Klaipėdos krašto laikraščių, knygų ir atvirukų, XIX–XX a. Rytprūsių miestiečių namų interjero ir buities apyvokos daiktų rinkinius.

Jis P. Domšaičio galerijai padovanojo vertingą Klaipėdos krašto keramikos ir metalo dirbinių kolekciją.

D. Varkalis yra vienas iš keturių Klaipėdos laikrodžių muziejaus įkūrimo iniciatorių, Kalvystės muziejaus įkūrėjas, išsaugojęs Klaipėdoje veikusią Gustavo Kackės XIX a. kalvę.

Vakar sukako 70 metų, kai Vladimiro kalėjime mirė arkivyskupas Mečislovas Reinys, Dievo tarnas, stalininio teroro kankinys, atgulęs bendrame kape kartu su kitais nukankintaisiais.

Rusijos katalikai, su pagarba menantys jį kaip šventąjį, sugriuvus sovietijos kalėjimui, tose kapinėse arkivyskupui pagerbti įrengė atminimo lentą. Ją finansavo Vladimiro Švč. Mergelės Marijos – Rožinio Karalienės parapijos tikintieji.

Turbūt ne atsitiktinumas, kad memorialinė lenta ir kiti atminimo ženklai, skirti persekiojimų aukoms pagerbti, nežinomų asmenų buvo nudraskyti likus maždaug mėnesiui iki M. Reinio mirties metinių.

Veikiausiai be atgarsio liks ir Maskvos Dievo Motinos katalikų arkivyskupijos kreipimasis į Vladimiro miesto kapinių administraciją su prašymu sugrąžinti atminimo lentą, ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos protesto nota dėl memorialo sunaikinimo bei stalinistinio režimo aukų atminimo niekinimo.

Dantis už dantį. Nereikėjo liesti „šventenybių šventenybės“ – raudonarmiečių monumentų! Lenteles su žuvusiųjų pavardėmis palikote? Na, ir kas, o kur kalavijas, penkiakampė žvaigždė ir kūjis su pjautuvu, kur šauniojo raudonosios armijos kario obeliskas?

Jie buvo okupantai ir žudikai? Tai visi tie jūsų represuotieji – aršiausi mūsų šalies priešai! Todėl – akis už akį, dantis už dantį.

Paaiškėjo ir dar viena aplinkybė – policijai liepą buvo pranešta apie kitą išpuolį.

Tame pačiame Sąjūdžio parke praeiviai buvo aptikę nuplėštą trispalvę, kuri buvo rasta prie tualeto.

Ar šie įvykiai susiję, aiškinasi policija.

Tokie vandalizmo atvejai kelia rimtą nerimą, nes niekinami jau ir ukrainiečių, ir lietuvių simboliai.

Nuo karo į Klaipėdą pabėgusi ukrainiečių bendruomenė, norėdama atsidėkoti uostamiesčio žmonėms už geraširdiškumą, padovanojo miestui liepaičių, kurias pasodino Sąjūdžio parke.

Galbūt tik plaktuku ar kūju.

Prie medžių buvo sumontuota atminimo lenta.

Nuo vandalų ši lenta nukenčia antrą kartą – sausio pradžioje buvo aptikta, kad ji buvo apmėtyta akmenimis.

Antrą kartą vandalai sugrįžo jau nešini kažkokiu itin sunkiu įrankiu.

Kaip sakė liepaičių akcijos sumanytoja Jelena Ušakova, koja marmuro nesuskaldysi.

„Galbūt tik plaktuku ar kūju“, – versiją kėlė moteris.

Pareigūnai tikrina Sąjūdžio parke esančių vaizdo kamerų įrašus ir prašo gyventojų, turinčių žinių apie įvykį, susisiekti su policija bendruoju pagalbos telefonu.

Daužė kūju?

Tai ne pirmas išpuolis prieš šią ukrainiečių dovaną miestui. Sausį buvo aptikta, kad marmurinė lenta buvo apdaužyta akmenimis. Šį kartą ji buvo visiškai suknežinta.

Marmuro plokštę kažkas turėjo daužyti atsineštu itin sunkiu daiktu.

Kai kurie klaipėdiečiai kėlė versiją, kad aplinkybės verčia susimąstyti – gal ir Klaipėdoje apstu teroristinės Rusijos grupuotės „Wagner“ sekėjų, kurių įvykdytų nusikaltimų simbolis yra kūjis?

„Dabar atminimo lenta, o ko galima tikėtis ateityje? Aš tai vertinu kaip grėsmės demonstravimą ukrainiečių atžvilgiu“, – patikino liepaičių sodinimo akcijos sumanytoja Jelena Ušakova.

Moteris visus metus lankė jaunas liepaites – per karščius jas laistė.

Gyvenimui pasisukus kita linkme, ukrainietė paliko Klaipėdą.

„Man teko visiems laikams išvykti iš Klaipėdos, tad atėjau liepos 5-ąją aplankyti liepaičių ir atsisveikinti. Jos juk simbolizuoja ukrainiečių širdis, kurios dėkingos Klaipėdai už svetingumą. Kam galėjo užkliūti mūsų liepos ir atminimo lenta?“ – stebėjosi moteris.

Mindaugas Busilas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Sulaukė ir nemalonių replikų

Dienraštis „Klaipėda“ šių metų pradžioje rašė apie pirmąjį išpuolį prieš šią ukrainiečių iniciatyvą.

Tą kartą žurnalistai sulaukė priekaištų, buvo skųstasi tarnyboms, esą tokio išpuolio tikrai negalėjo organizuoti Klaipėdoje gyvenantys asmenys, kurie tyliai pritaria Rusijos ekspansionistinei agresijai.

Negalime to toleruoti.

„Štai ir kyla klausimas – o kas tai padarė? Kas galbūt naktį paslapčiomis nešėsi sunkų daiktą ir skaldė akmeninę lentą? Pastaruoju metu aš Klaipėdoje jaučiau nemalonių išpuolių, replikų ukrainiečių atžvilgiu. Labai dėl to liūdna. O po to, kai buvo suskaldyta atminimo lenta, aš iš viso likau šokiruota. Atrodo, kad sielą kas būtų sudaužęs“, – pripažino J. Ušakova.

Moteris pritarė minčiai, kad penktosios kolonos veikėjai galvas kelia ne tik komentaruose internete, šį kartą jau imtasi vandalizmo.

„O ko dabar jie imsis? Pačių liepų?“ – nuogąstavo ukrainietė.

Policija ieško vandalų

Klaipėdos miesto policijos komisariato viršininkę pavaduojantis Mindaugas Busilas patikino, kad policija sulaukė pranešimo apie incidentą ir pradėjo tyrimą.

„Atsiuntė mums nuotraukas, matyti, kad lenta buvo sudaužyta. Iš nuotraukų matau, kad viskas vyko netoli daugiabučio namo. Juk ten gyvena daug žmonių. Gal kas matė, girdėjo naktį triukšmą, galės nurodyti laiką“, – kalbėjo M. Busilas.

Sąjūdžio parke veikia apsaugos kameros, pareigūnai pasižiūrės jų įrašus.

„Žinoma, kad nepaliksime taip, ieškosime vandalų. Labai būtų puiku, kad visuomenė prisidėtų. Negalime to toleruoti. Ir niekas nepaneigs, kad ir uostamiestyje veikia penktoji kolona. Visokių žmonių yra“, – tikino M. Busilas.

Liepas ukrainiečių bendruomenė sodino iš savo lėšų, patys pirko ir atminimo lentą, užsakė užrašą lietuvių ir rusų kalbomis.

„Pinigai nekompensuos to skausmo, kurį išgyvenu. Tai tikrai smūgis į širdį mums visiems, kurie norėjo padėkoti uostamiesčiui. Gal kas iš mūsų išvyks, sugrįš į tėvynę, o liepos liks ir žaliuos, primins apie mūsų širdis“, – kalbėjo J. Ušakova.

„Lietuva itin didžiuojasi savo mokslininkų pasiekimais. Siekiame, kad ir dabar jaunus žmonės ugdytų tokios asmenybės – ambicingos, pasišventusios mokslui ir švietimui, prisidedančios prie mūsų visuomenės gerovės“, – atminimo lentos atidengimo šventėje sakė švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius.

A. Sniadeckis (1768–1838) dabartiniame ministerijos pastate skaitė chemijos paskaitas Vilniaus universiteto studentams.

Atminimo lentos įrengimą inicijavo ir įgyvendino Lietuvos chemikų draugija.

Projektui panaudotas Kazimiero Jelskio sukurtas ir Jono Ostrovskio 1863 metais išlietas profesoriaus skulptūrinis portretas, saugomas asmeninėje Rūtos ir Rimvydo Baranauskų kolekcijoje, pranešė ministerija.

A. Sniadeckis – pirmojo Lietuvoje ir Lenkijoje chemijos vadovėlio autorius, chemikas, gydytojas, Vilniaus universiteto Chemijos katedros profesorius ir vedėjas, vėliau – Medicinos‑chirurgijos akademijos Terapijos katedros profesorius ir vidaus ligų klinikos vedėjas, Medicinos‑chirurgijos akademijos viceprezidentas.

Vilniaus universitete 1805 metais jis įkūrė chemijos laboratoriją, su kitais – Vilniaus medicinos draugiją ir buvo pirmasis jos pirmininkas.

1805 metais A. Sniadeckis su bendražygiais įsteigė ir kurį laiką redagavo žurnalą „Vilniaus dienraštis“, 1817 metais įsteigė Šubravcų (Nenaudėlių) draugiją, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, spaudoje kėlė to meto socialines negeroves, kritikavo santvarkos konservatyvumą.

Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, 1809 platinos rūdoje jis atrado cheminį elementą rutenį, tačiau atradimas nebuvo pripažintas.

Idėja virto kūnu

Viskas prasidėjo 2010-aisiais, kai tuometis Kauno medicinos universitetas (KMU) ir Lietuvos veterinarijos akademija (LVA) pasirašė universitetų sujungimo sutartį ir paskelbė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto eros pradžią. Šis dviejų aukštųjų mokyklų susivienijimas vadinamas vienu sėkmingiausių Lietuvoje. 

„Kaip aš sakau, visoms institucijoms ir žmonėms galioja vienas principas – jei nori būti matomas tarp stipriausių, pats būdamas stiprus, tu turi turėti kažką tokio, ko neturi kiti“, – taip, anot Lietuvos gydytojo kardiologo, habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos klinikos vadovo, LSMU rektoriaus emerito prof. Remigijaus Žaliūno, tuo metu ėjusio KMU rektoriaus pareigas, kilo mintis įkurti mokyklą.

Kelias nuo sumanymo iki jo išpildymo buvo ganėtinai trumpas. Vardan tikslo pečius surėmė patys didžiausi entuziastai – LSMU bendruomenė ir tėvai, patikėję idėja. 2013-ųjų rugsėjį pirmuosius mokinius pasveikino naujoji mokslo šventovė su vienais geriausių mokytojų priešakyje.

Dabar svajoju, kad geriausias veiklos įvertinimas bus, kai alumnai į mokyklą atves savo vaikus.

„Prieš dešimt metų turėjau svajonę, kad po dešimt metų į mokyklą norės patekti daugybė ketvirtokų ir jų tėvų. Ir tikrai neapsirikau. Šiandien matome, kad konkursai į gimnaziją yra vieni didžiausių mieste. Dar svajojau, kad būtume vieni geriausių mieste. Šiandien LSMU gimnazija yra viena iš akademiškai stipriausių, neabejotinai, viena iš visapusiškiausiai mokinius ugdančių mokymo įstaigų, frankofoniškiausia šalies mokykla ir visi išorės tyrimai sako, kad čia – puikiausi mokytojų ir mokinių santykiai. Viso to pagrindas yra LSMU – altruistiškiausias universitetas, įdėjęs milžinišką indėlį, kad ši mokykla gyvuotų ir būtų visų mūsų namai, – gimnazijos vadovas Arūnas Bučnys džiaugėsi, kad šioms jo svajonėms buvo lemta išsipildyti, todėl drąsiai kūrė naujus ateities planus. – Dabar svajoju, kad geriausias veiklos įvertinimas bus, kai alumnai į mokyklą atves savo vaikus.“

Regimanto Zakšensko nuotr.

Linkėjo toliau augti 

LSMU gimnazijai minint savo dešimtmetį, gražių žodžių bendruomenei negailėjo į šventinį renginį susirinkę svečiai. Lietuvos gydytojas kardiochirurgas, biomedicinos mokslų daktaras, širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas, LSMU rektorius Rimantas Benetis gimnazijai prognozavo klestėjimą. LSMU dekanų atstovas, Anesteziologijos klinikos vadovas prof. dr. Andrius Macas dėkojo mokytojams už jų darbą ugdant naują, stiprią kartą, o gimnazijos mokiniams priminė, kad jie labai laukiami LSMU. Respublikinės Kauno ligoninės direktorė prof. dr. Diana Žaliaduonytė linkėjo nesustoti, kilti, plėstis, tobulėti, išugdyti daug specialistų, o svarbiausia – gerų žmonių. Dovanodamas savo knygą „Širdys ir rankos“, kurioje aprašyta ir LSMU gimnazija, LSMU profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, gydytojas infektologas Alvydas Laiškonis mokyklos bendruomenei dėkojo, kad ši puoselėja frankofoniškas tradicijas ir yra didžiausias frankofonijos centras visoje šalyje. 

„Galvojome, ką dovanoti ir labai pataikėme su šiuo simboliniu stiklo obuoliuku. Prieš dešimtį metų jūs mums patikėjote sodinti obelį, duodančią vaisius. Vieni jų nuriedėjo į mediciną, kiti į inžineriją. Linkime toliau augti, plėstis ir ne vieną dešimtmetį skinti vaisius“, – kalbėjo bendrovės „Statybų vizija“, kuri prieš dešimtį metų mokyklą pavertė modernia ugdymo įstaiga, atstovas. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

Atidengta atminimo lenta

Dieną leidę kiek neįprastai – be pamokų, bet su estafete, lobių paieškomis ir gimtadieninio atviruko piešimu gimnazijai, moksleiviai džiaugėsi galimybe semtis žinių iš didžiausių savo srities profesionalų. Pastarieji neslėpė, kad darbas mokykloje nėra lengvas, tačiau tik taip galima pasiekti aukštų rezultatų.

„Niekas niekada lengvo darbo nežadėjo. Jūs, mieli kolegos, esate tie, kurie myli vaikus, gerbia, supranta, bendrauja ir bendradarbiauja, skiepija norą gauti žinių, skiepija norą būti gerais, sėkmingais žmonėmis. Jūs esate tie, kurių rankose šalies ateitis. Tie, kurie moko meilės mūsų Tėvynei. Jūs atliekate šventą darbą ir aš neabejoju, kad gimnazijos mokiniai jus visada prisimins“, – A. Bučnys, mokyklos vairą laikantis nuo pat jos įkūrimo, džiaugėsi, kad pavyko suburti pačių geriausių specialistų komandą. Vieni čia nuo pat pirmųjų dienų, kitiems jauniems, tačiau ambicingiems pedagogams tai – pirmoji darbovietė.

Vedami puikių mokytojų, gimnazijos moksleiviai skina laurus ne tik šalies, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Garsina Kauno vardą šalyje ir visame pasaulyje. 

„Dėkoju 8 laidų 509 alumnams, iškėlusiems pasiekimų kartelę. Dėkoju ir dabartiniams moksleiviams, pažiūrėkite, kokie laimingi jie eina į mokyklą“, – į jauniausius bendruomenės narius kreipėsi įstaigos vadovas.

Minint dešimtmetį, LSMU Veterinarijos akademijos iškilmių salėje buvo surengtas šventinis renginys, o mokyklos asmenybių ir alumnų alėjoje atidengta lenta, žyminti dieną, kai LSMU gimnazija pradėjo rašyti savo istoriją.

Ji atidengiama ant klebonijos pastato.

Prieš tai Simno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje bus aukojamos mišios.

Renginyje planuoja dalyvauti šio pogrindinio leidinio steigėjas, pirmas ir ilgametis redaktorius kunigas Sigitas Tamkevičius.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ yra reikšmingiausias pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972–1989 metais. Sovietmečiu tai buvo vienas iš informacijos šaltinių apie režimo vykdomą piliečių persekiojimą.

„Kroniką“ leido Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Nors buvo suimtas ne vienas jos bendradarbis, per 17 metų sovietų KGB nesugebėjo likviduoti leidinio.

Iš viso išleistas 81 „Kronikos“ numeris. Vakaruose ji leista anglų, estų, italų, ispanų ir vokiečių kalbomis.

Užpernai už šią veiklą leidinio bendradarbiams Gerardai Šuliauskaitei, Bernadetai Mališkaitei ir Jonui Borutai skirta Laisvės premija.

Seimas 2022-uosius buvo paskelbęs „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ metais.

Akcijos sumanytoja Jelena Ušakova pasakojo, kad iniciatyvos Sąjūdžio parke pasodinti šešias liepas ėmėsi dėl klaipėdiečių parodytos šilumos.

"Tikimės, kad praeis metai ir šios liepos užaugs didelės. Liepos laikomos apsaugos medžiais, jos saugo nuo saulės, suteikia jėgų. Žmonės po liepomis pasėdėję jausdavo jėgų antplūdį. Liepos lapai primena širdies formą. Tai mūsų širdys, kurios plaka čia. Mums čia gerai, bet mūsų širdis traukia į namus", – kalbėjo J. Ušakova.

Tačiau akcijos sumanytoja itin nustebo aptikusi, kad naujai pastatyta atminimo lenta jau yra apgadinta.

"Gali būti, kad vaikai akmenukais apmėtė. Takeliai išgrįsti akmenėliais. Aš nepykstu, bet vis tiek nemalonu", – pripažino moteris.

Niekas nežino, ar tokiu būdu pagiežos neliejo kai kurie uostamiesčio rusakalbiai, kurių požiūris į Ukrainoje vykstantį karą yra kardinaliai priešingas nei beveik viso pasaulio nuomonė.

Prijaučiantieji Kremliui ir jo į Ukrainą pasiųstiems žudikams dažnai lieja pyktį ukrainiečių atžvilgiu internete. Tad gali būti, kad tokiems galėjo užkliūti ir liepaitės.

"Tokia nedidelė šalis Lietuva, bet taip padeda Ukrainai. Aš dėkoju visa širdimi Lietuvai už jos paramą mums. Viliuosi, kad šis karas baigsis", – sakė ukrainietė.

Moteris pripažino, kad Klaipėdoje ji pirmą kartą Kalėdas šventė gruodį.

"Ukrainiečiai šįsyk net Kalėdas šventė taip, kaip visa Europa ir kitos pasaulio šalys. Nebenorime švęsti šių švenčių kartu su Rusija. Kiti ukrainiečiai švęs dvi šventes – Kalėdas minės gruodį ir sausį", – tikino J. Ušakova.