– Žymus Indijos dvasinis lyderis ir humanistas Šri Šri Ravi Šankaras sako, kad meditacija – švelnus menas nieko nedaryti. Kas gi yra meditacija ir kuo ji naudinga šiuolaikiniam žmogui?

– Meditacijos technikos praktikuojamos jau tūkstančius metų: jos buvo sukurtos dvasingumui, sąmoningumui ir tiesioginiam realybės suvokimui gilinti. Nepaisant to, kad įvairios dvasinės technikos praktikuojamos skirtingose pasaulio religijose – krikščionybėje, budizme, sufizme ir kt., medituoti gali bet kas, nesvarbu religiniai įsitikinimai, kultūrinės pažiūros.

Meditacijos metu dėmesys susitelkiamas į garsą, objektą, vizualizaciją, kvėpavimą, judesį, siekiant sąmoningai išgyventi dabarties momentą, o tai padeda sumažinti stresą, skatina atsipalaidavimą, asmeninį ir dvasinį augimą. Toks meditacijos apibrėžimas parodo, kokia tai plati sąvoka – technikų rūšių ir tikslų labai daug.

Reguliariai medituojantys žmonės patiria mažiau nerimo ir įtampos, rečiau serga depresija, patiria daugiau džiaugsmo, yra dėkingi už tai, ką turi gyvenime, be to, reguliariai medituojant pagerėja tarpusavio santykiai. Meditacija sukelia gilaus atsipalaidavimo, balanso, dvasinės pusiausvyros pojūtį ir ugdo emocinį stabilumą. Ši praktika padeda pasiekti ramybę, stiprina empatiją, ugdo gebėjimą priimti save ir kitus, padeda geriau suvokti savo mintis, jausmus ir poelgius. Visi šie meditacijos privalumai – didesnio sąmoningumo pasekmė.

– Kokios gali būti meditacijos rūšys?

Meditacijos metu psichika pailsi: sąmoningo atsipalaidavimo valanda atstoja 4 val. neramaus miego.

– Galima išskirti dvi pagrindines meditacijų rūšis – koncentracijos meditaciją ir sąmoningumo (angl. mindfulness) meditaciją. Koncentracijos meditacija apima praktikas, kurių metu dėmesys sutelkiamas į vieną objektą. Tai gali būti kvėpavimas, vidinis arba išorinis vaizdinys, judesys, kaip pavyzdžiui, jogoje arba tai chi, garsas, tyliai kartojamas žodis arba frazė – mantra, malda.

Sąmoningumo meditacijos metu žmogus vysto sąmoningumą visame dėmesio lauke: medituojant stebimas ne tik kvėpavimas, bet ir mintys, jausmai, suvokimas ir pojūčiai, atsirandantys stebėjimo momentu.

Dažnai meditacijų praktikos – dviejų minėtų formų mišinys.

– Neretai žmonės meditaciją įsivaizduoja kaip būseną visiškoje tyloje be minčių...

– Taip, meditacijos metu patiriame tokią būseną, vieni dažniau, kiti – rečiau. Tik pradėjus medituoti, gali būti, kad mintis suvaldyti bus sudėtinga ir visiškos tylos būsena truks akimirką. Tačiau, jei nuolat praktikuositės, ji kartosis vis dažniau, bus vis ilgesnė.

Meditacijos būsena – stiprios koncentracijos būsena. Jos metu dėmesys sutelkiamas, pavyzdžiui, į kvėpavimą. 100 proc. sukoncentruoti dėmesį visos meditacijos metu – užduotis praktiškai neįmanoma, nes mintys įkyrios – nuolat kyla ir praeina. Praktikuodami meditaciją koncentruojame dėmesį į stebėjimo objektą, dėmesys nuklysta, pastebime tai, sugrįžtame atgal ir taip vėl, ir vėl iš naujo.

Nesudėtinga: „Medituoti gali išmokti kiekvienas ir tai patogu daryti namuose, svarbu, kad nestigtų motyvacijos, valios ir kantrybės“, – sako E.Vasiljeva. Miško archyvo nuotr.

– Ar įmanoma išmokti medituoti patiems?

– Išmokti medituoti labai paprasta ir tai gali daryti kiekvienas: tereikia skirti tam bent šiek tiek savo laiko. Viskas atrodo labai paprasta, tačiau svarbiausia – motyvacija, valia ir kantrybė. Jei nestokojate šių dalykų – puiku, jei ne, išmokti medituoti bus lengviau grupėje arba su mokytoju. Tokie užsiėmimai labiau motyvuoja, be to, po meditacijos galima aptarti iškilusius klausimus, sunkumus, pasidalinti pastebėjimais, mokytojas gali pasiūlyti ir kitų meditacijos būdų, kurie padės šią praktiką lengviau prisijaukinti.

Pasiryžusiems mokytis medituoti namuose, siūlau pradėti nuo labai paprasto dalyko – stebėkite savo kvėpavimą, kiekvieną įkvėpimą ir kiekvieną iškvėpimą. Galite net mintyse sakyti: „įkvėpiu“, „iškvėpiu“. Tai galite daryti sėdėdami, gulėdami, vaikščiodami, šokdami, plaudami indus, dirbdami kompiuteriu, skaitydami knygą, žiūrėdami filmą ar prieš užmigdami. Vertėtų paskaityti vieną kitą knygą apie meditaciją, o jei pasirodys, kad vienam medituoti per sunku, galite parsisiųsti programėlę į telefoną – jų sukurta daugybė.

– Kaip susikurti namuose šiam užsiėmimui tinkamą erdvę?

– Meditaciją praktikuoju daugiau nei 10 metų, dabar vieta man neturi didelės reikšmės. Visgi, mokydama meditacijos supratau, kad pradedančiajam medituotojui ji itin reikšminga. Puiku, jei namuose galėsite skirti atskirą kambarį, jei ne, susiraskite ramų, jaukų, tylų kampelį, kuriame jūsų niekas netrukdys. Meditacijai skirtos erdvės sukūrimas turi tam tikrą metaforinę prasmę: paskyrę vietą meditacijai savo namuose, paskiriate jai vietos ir savo gyvenime.

Neretai žmonės dvejoja: jiems sunku apsispręsti – vieniems atrodo, kad meditacijai reikia kažkokios išskirtinės aplinkos, pavyzdžiui, gražaus peizažo prieš akis, žvakių, smilkalų kvapo, kiti mano, kad visas pasaulis turi sustoti: vaikai turi nurimti, autobusai už lango nebevažiuoti, šaldytuvas nebeburgzti, kad jie galėtų pradėti medituoti. Visgi, net ir turint mažamečių vaikų – galima sėkmingai medituoti. Manau, kad labai svarbu turėti namuose šiam užsiėmimui skirtą pastovią erdvę: jei ji yra, atsirasite laiko, nedings noras medituoti, ypač, jei vieta bus gerai matoma – ji tarsi lauks jūsų, kvies ateiti.

Daiktai neturi didelės įtakos meditacijos kokybei. Budos statulėlės, žvakės, smilkalai ir visa kita – tai kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Svarbiausia – jums čia turi būti gera, ramu, tylu. Todėl išjunkite visus mobiliuosius, skaipus, mesendžerius, televizorių ir telefoną, dėl pašalinio triukšmo nesijaudinkite – sutelkite dėmesį į kvėpavimą, o aplinkiniai garsai, kaip ir mintys, lai gyvena savo gyvenimą.

Meditacijos metu mokykitės tiesiog būti ir stebėti, kas vyksta, – nieko nedarykite ir nesistenkite kažką pakeisti, priimkite tai, kas yra: pilną galvą minčių, liūdesį, skausmą, nusivylimą.

Apranga turi būti patogi: nei vienas drabužis neturėtų veržti, net kojinės. Medituoti geriausia be avalynės.

– Vyrauja stereotipas, kad medituojant būtina sėdėti lotoso pozoje, tačiau ne visiems pavyksta tokiu būdu sudėti kojas...

– Svarbiausia – tiesi nugara ir žemės pojūtis po savimi. Reikia atsisėsti taip, kad kūnas būtų tiesus ir atpalaiduotas, o stuburas it pakaba laikytų kūną. Pečiai, krūtinė, pilvas, veidas, rankos meditacijos metu turi būti visiškai atpalaiduoti. Kitas svarbus dalykas – stabilus pagrindas: turime sėdėti taip, kad jaustume sėdimuosius kaulus. Neturėtumėte sėdėti ant per daug minkštos arba per daug kietos pagalvėlės. Aš naudoju grikių pagalvėlę, o po kojomis pasitiesiu pledą.

Taip pat galima medituoti klūpant arba sėdint ant kėdės ar ant meditacinio suoliuko. Sėdint ant kėdės labai svarbu, kad abi pėdos būtų ant žemės, keliai sulenkti 90° kampu, nugara neatremta. Meditaciniai suoliukai ypač tinka tiems, kurie skundžiasi kojų tirpimu: sėdima klūpint, bet nespaudžiama apatinė kojų dalis. Turintys nugaros problemų turėtų sėdėti kuo tiesiau, negalima atsilošti. Kad būtų patogiau, už nugaros galima pasidėti pagalvėlių arba lengvai atsiremti į sieną. Rankas atpalaiduokite, padėkite ant jas kelių.

Nėra idealios, geriausios ar patogiausios pozos – atsižvelgdamas į savo kūno pojūčius kiekvienas žmogus asmeniškai turi išsirinkti jam labiausia tinkančią ir patinkančią.

– Patarkite, kokiu dienos metu geriausia užsiimti šia praktika?

– Konkretus laikas nėra nustatytas – jį kiekvienas žmogus gali pasirinkti atsižvelgęs į savo gyvenimo būdą, ritmą, įpročius. Kai kam patinka medituojant pasitikti brėkštantį rytą, kiti šiai praktikai skiria laiką vakare po visų darbų. Medituojantys šiuo metu sako, kad anksčiau pabunda ryte. Taip gali būti dėl to, kad meditacijos metu psichika pailsi: sąmoningo atsipalaidavimo valanda atstoja 4 val. neramaus miego. Kartais meditacija suaktyvina žmogų, todėl verta atkreipti dėmesį į kūno reakcijas – tai padės parinkti asmeniškai sau tinkamiausią laiką šiai dvasinei praktikai.

Pasirinkimas: medituoti lotoso pozoje patogu ne visiems – kad būtų lengviau po keliais ir nugara pakiškite pagalvėles, arba pabandykite medituoti klūpėdami ant kelių, atsisėdę ant meditacinio suolelio, galiausia – ant kėdės, bet taip, kad nugara būtų tiesi, o keliai sulenkti stačiu kampu.

Pastebėta, kad medituojant tuo pačiu metu diena iš dienos, greičiau susiformuoja įprotis, tačiau pats paros laikas meditacijos kokybei įtakos neturi.

– Kiek laiko reikia skirti meditacijai?

– Pradžioje meditacijai skirkite 5 min. ir pajutę, jog norite ilgiau - laiką ilginkite. Nekelkite sau iššūkių, kurie verstų įsitempti – pasirinkite tokią laiko trukmę, kuri negąsdintų. Patariu nusistatyti laikmatį ar žadintuvą ir ramiai, netikrinant, nesekant, ką jis rodo, jokiu būdu nebaigti meduoti ankščiau. Šis būdas ugdo valią, moko išbūti, nebėgti nuo savęs ir nuo nemalonių būsenų – nuobodulio, skausmo ar pykčio.

Beje, visiems žmonėms meditacijos laikas teka skirtingai. Kai paklausiu grupinėje meditacijoje dalyvavusių žmonių, kiek jų manymu truko užsiėmimas, vieni sako, kad 10 min., kiti – pusvalandį.

– Kaip suprasti, kad meditacija atliekama teisingai?

– Svarbiausia, kad medituodami nieko nesiektumėte – nei ramybės, nei atsipalaidavimo, nei harmonijos. Tiesiog stebėkite kvėpavimą. Jeigu stengsitės kažką patirti, pasiekti, ko šiuo metu jumyse nėra, tik sukelsite sau įtampą: ko bandote atsikratyti, tas išauga su kaupu. Meditacijos metu mokykitės tiesiog būti ir stebėti, kas vyksta, – nieko nedarykite ir nesistenkite kažką pakeisti, priimkite tai, kas yra: pilną galvą minčių, liūdesį, skausmą, nusivylimą. Atsipalaidavimas ir ramybė – meditacijos pasekmė, bet ne siekiamybė, jos tikslas – sąmoningai stebėti tai, kas vyksta. Jeigu nerimaujat – stebėkit nerimą. Jeigu pykstat – stebėkit pyktį.

Greičiausiai šios dvasinės praktikos poveikį pajunta žmonės, kurie įpranta medituoti ne tik patogiai sėdėdami ant pagalvėlės namuose ar salėje su mokytoju, bet sąmoningai šiai praktikai išnaudoja kiekvieną laisvo laiko tarpą – į savo kvėpavimą susikoncentruoja stovėdami automobilių kamštyje, eilėje, laukdami būrelyje esančio vaiko, kol teatre baigsis pertrauka, kol nustos lyti, kol užvirs vanduo arbatai...

Bendros tendencijos ir atlikti tyrimai rodo, kad pasaulyje daugėja nerimo, streso, depresijos ir dėl to atsirandančių kitokių sutrikimų. Tokia yra "tikslų civilizacijos" kaina, sako P.Rakštikas.

Laimė palikta atsitiktinumui

Jau prieš šimtą metų visuomenę ir žmogų tyrinėję filosofai bei psichologai įspėjo apie technologijų veržimąsi į žmonių gyvenimą ir aiškiai identifikavo didėsiantį stresą bei gyvenimo greitį, nors tuo metu nieko nežinojo apie internetą, socialinius tinklus ar gresiantį populiacijos augimą.

"Žmogui natūralu siekti tikslų, nes jie varo pirmyn. Tačiau laimės siekimas lieka antraeilis – jei išeis, tai gerai", – sako jis.

Moderniose visuomenėse vaikai nuo mažens mokomi siekti karjeros, materialinės gerovės, įtakos, tačiau neretai pamirštama išmokyti augančias asmenybes rasti pusiausvyrą tarp materialių ir dvasinių dalykų bei tausoti save, atkreipia dėmesį jis.

"Pietų Korėjoje stebimas bene didžiausias gyvenimo tempas, kurį lydi aukščiausi savižudybių skaičiai. Lietuva savo ruožtu įvardijama kaip startuolių ir technologijų šalis, kurioje psichinės sveikatos rodikliai taip pat prasti. Tai kaina, kurią moka pažangi žmonija. Todėl verta kasdien savęs paklausti: ar savo pavyzdžiu rodau vaikams, kad reikia būti garsiam ir turtingam, ar sveikam ir laimingam?" – retoriškai klausia P.Rakštikas.

Atostogaujame taip, kaip gyvename

Naivu tikėtis, kad gyvenant įtemptą ir greitą gyvenimą, atostogos bus kuo nors kitokios. Tai – saviapgaulė, teigia psichologas ir priduria, kad vasaros metu visus metus kultivuoti įpročiai niekur nedingsta.

Žmonės neskiria deramo dėmesio ir laiko atostogoms. Psichologo teigimu, kartą per metus būtina atostogauti bent 3–4 savaites. Pirmąją savaitę vyksta įžanga į atostogas, vėliau prasideda poilsis, o po jo – sugrįžimas į mintis apie darbus. Tie, kurie galvoja, kad pakanka pailsėti kelis kartus per metus po savaitę ar kelias dienas, klysta ir netausoja savęs.

Psichinės sveikatos požiūriu, bent kartą per metus būtinas ilgesnis atsitraukimas nuo darbo reikalų ir streso, tačiau harmoningai gyvenant kartais pakanka ir trumpesnio laiko pasiekti atostogų režimą.

Stresas – ir vasarą

Nors vasara laikoma atsipalaidavimo sezonu, tačiau daug žmonių vasarą patiria stresą. Dėl ko?

Verta kasdien savęs paklausti: ar savo pavyzdžiu rodau vaikams, kad reikia būti garsiam ir turtingam, ar sveikam ir laimingam?

P.Rakštikas sako, kad stresą gali sukelti tai, kad intensyviai dirbdami nespėjame susiplanuoti atostogų, tad joms prasidėjus toliau gyvename greitu tempu. Jo patarimas – dar iki atostogų bent dalį jų susiplanuoti, o dalį pasilikti ir nieko nieko neveikti.

Tas pats taikoma ir vaikams: patartina nebandyti užimti visos jų vasaros stovyklomis, kelionėmis, žaidimais ir pramogomis. Taip vaikai įvedami į nuolatinio lėkimo būseną ir neišmoksta nieko neveikti.

Nieko neveikimas – būtina kūrybiškumo sąlyga, sako psichologas. Šiais laikais kai kurie darbdaviai primygtinai rekomenduoja darbuotojams daryti pertraukas ir kurį laiką nieko neveikti, kad šie atsikvėptų ir pasikrautų kūrybinės energijos.

Nebandykime pasivyti gyvenimo

Pasak P.Rakštiko, vasarą nereikėtų vytis to, ko visus metus nespėjome ar neleidome sau daryti. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad būtent tai ir neleidžia atsipalaiduoti. Vasarą norisi gerai atrodyti su maudymosi drabužiais, todėl puolama sportuoti ar mesti svorį; norima pamatyti jūrą, kalnus, pilis ir bokštus, todėl skubiai ieškoma kelionių ir pan.

"Norėti, turėti tikslų yra puiku, tačiau kartais žmonės visų norų išpildymą laiko būtina laimės ar pasitenkinimo sąlyga. Jei nepavyksta ar nespėjama, kyla stresas, įtampa, nes norima visada daugiau, nei įmanoma gauti. Todėl mano patarimas – neiškelti lūkesčių, geriau daryti mažiau ir priimti tai kaip pakankamą pasiekimą", – sako psichologas.

Anot jo, sveikiausia visus metus gyventi harmoningai, dėmesingai, o vasaron atsinešti visų metų geros savijautos receptus: miego režimą, nuolatinį fizinį aktyvumą, sveiką mitybą, pozityvų bendravimą.

Ypač specialistas pabrėžia žmogaus ryšį su gamta. Vasara – pats palankiausias metas būti saulėje ir gamtoje, judėti, maudytis, tačiau tai daryti reikėtų ir likusiais sezonais. Kaip pavyzdį jis pateikia skandinavus, kurie nevengia sportuoti ar pramogauti ne tik vasarą, bet ir kitais metų laikais.

"Vasarą žmonės naudoja daugiau gamtos resursų, valgo vaisius, daržoves, uogas, geria žolelių arbatas, daugiau bendrauja. Perkėlus šiuos įpročius ir į kitus metų laikus, išmintingiau ir harmoningiau gyventumėme visą laiką, o vasara netaptų "kraštiniu" laiku, kai kompensuojame nepriteklius", – teigia sąmoningumo mokytojas.

Žmogus – gamtos dalis

Nepailsėję, patiriantys stresą žmonės dažnai ieško stebuklingų tablečių, kurios padėtų jiems greitai atsipalaiduoti. Tačiau psichologas sako, kad visi atsakymai slypi ne tabletėse, o gamtos resursuose. Žmogus visų pirma yra gamtos dalis, tik tai primiršta, teigia jis.

Todėl verta mokytis save tausoti. Pavyzdžiui, pasitenkinimą gyvenimu ir veikla didina dėmesingumo ugdymas ir pastebėjimas to, kas "po nosimi": saulės, ežero, artumo su mylimais žmonėmis, lietaus ar saujos žemuogių, sako P.Rakštikas.

Kuo mažiau laiko jis rekomenduoja praleisti su telefonais rankose. "Padovanokite sau savaitę be technologijų. Pažadu – pajusite daugiau ramybės, ryšį su gamta, kokybiškiau pailsėsite", – primena psichologas.

Jis vasaros metą pataria išnaudoti valgant sezono uogas ir daržoves. Be to, tempą sumažinti gali įvairūs ritualai, kad ir arbatos gėrimas ir knygos skaitymas ar mėgstamas filmas. Dienai baigiantis galima pasimėgauti valerijonų, melisų, pipirmėčių, apynių, ramunėlių arbatomis ar jų deriniais.

Kruopščiai parinktų žolelių derinių arbatos itin naudingos vos pajutus nuovargio, nerimo, streso, prasto miego požymius. Be to, jos nesukelia jokio nemalonaus šalutinio poveikio ir atpalaiduoja, ramina, pagerina miegą.

Tad save saugoti galima kompleksu priemonių: nuolat pasilepinant gamtos dovanomis, koreguojant gyvenimo būdą, nepamirštant laiku išjungti kompiuterio ir mėgaujantis mažais kasdieniais džiaugsmais.

Taip pat verta planuoti ne tik darbus, bet ir laisvalaikį, taip pasisemiant įspūdžių, ramybės ir geros nuotaikos.

– Ką daryti, kad atostogos ir jų planavimas neatneštų daugiau streso nei naudos?

– Atostogos yra laikas, kai galime pasirūpinti tuo, kas svarbiausia: kūnu, protu, psichika, mylimaisiais, šeima, sveikata, santykiais. Tai – ryšio su tuo, kas svarbu ir „prašo“ dėmesio, atkūrimo laikas. Taigi pirmiausia išsiaiškinus, kokie jūsų poreikiai, su kuo atkurti ar pagerinti ryšį jums svarbiausia, didėja tikimybė, kad atostogos bus tokios, apie kokias svajojate.

Atostogos – tarsi naktis, kuri skirta poilsiui. Jeigu brangų nakties laiką iššvaistome kalbėdamiesi telefonu ar tikrindami darbinį paštą, nukenčia gyvenimo kokybė.

Jeigu labai pavargo kūnas, svajojame apie išsimiegojimą, išsigulėjimą, arba, priešingai, aktyvų pajudėjimą vaikštant, laipiojant, plaukiojant ar kažką naudingo veikiant lauke, sode. Jeigu daugiau pavargta protiškai, svajojame apie nedrumsčiamą ramybę – kur nors ant ežero kranto, miške, kalnuose, pajūry, toli nuo namų. Jei visus metus kankino nuobodulys, norisi egzotiškų potyrių, kažko stipriai sujaudinančio ir ilgam įsimenančio.

Jeigu nebuvo laiko ar galimybės pabūti su šeima, draugais, artimaisiais, mylimąja ar mylimuoju – norisi atostogas praleisti kartu su jais.

Be to, per atostogas svarbu būti sąmoningam, gyventi „plačiai atmerktomis akimis“, branginti kiekvieną atostogų valandą, būti dėkingam gyvenimui už malonias staigmenas, konstruoti gyvenimo prasmę, mokytis ją įžvelgti, surasti, patirti tame, kas su jumis nutinka.

– Esama konkrečių patarimų, kaip išmokti kokybiškai pailsėti?

– Atostogų metu svarbu sąmoningai apsispręsti pasirūpinti kiekviena atostogų valanda taip, kad ji būtų džiuginanti, prasminga, leidžianti būti savimi. Taigi išsiaiškinus prioritetus reikėtų sąmoningai apsispręsti mėgautis kiekviena atostogų diena. Pradėkite kiekvieną atostogų dieną „Kaip gerai“ praktika – įvardykite mažiausiai keturis dalykus, kurie jums patinka jūsų atostogose. Pavyzdžiui, „Kaip gerai, kad išsimiegojau, kad už lango šviečia saulė, kad tokie skanūs pusryčiai, kad man nieko neskauda...“

Kiekvieną atostogų dieną taip pat užbaikite „Kaip gerai“ praktika – pagalvokite, kas jums tą dieną patiko, kuo gera buvo diena. Be to, rekomenduojama „Kaip gerai“ praktiką taikyti kuo dažniau kartų per dieną, kai tik turite laiko pamąstyti. Galite taikyti šią praktiką pačiame patirčių įkarštyje, tiesiog mintyse ištardami: „Kaip gera gyventi“. Kai įgusite pastebėti gerus dienos įvykius, tegu ir smulkmenas, ir būti dėkingas už tai, kas nutinka, jūsų atostogos savaime taps malonesnės. Ne pačios patirtys ar įspūdžiai yra pozityvūs arba negatyvūs, bet mūsų protas juos tokiais sukuria, todėl reikia išmokti jį paruošti pozityvioms patirtims.

– Ne paslaptis, kad dauguma net ir išvykę į svečią šalį nepaliauja tikrintis darbinį paštą ar atsakinėti į skambučius...

– Jeigu esate tikri, kad skambinantieji ar rašantieji į darbinį paštą jus nori tik nudžiuginti, atsiliepinėkite ir tikrinkite. Bet jeigu per atostogas tvarkote darbinius reikalus, galite sulaukti liūdno rezultato. Įsivaizduokite, kad naktį kažkas nuolat kas valandą skambinėja arba jūs pats kas valandą arba net kas pusvalandį keliatės, kad patikrintumėte elektroninį paštą. Koks bus rezultatas?

Per atostogas svarbu būti sąmoningam, gyventi „plačiai atmerktomis akimis“, branginti kiekvieną atostogų valandą, būti dėkingam gyvenimui už malonias staigmenas, konstruoti gyvenimo prasmę.

Liūdnas: ryte atsikelsite neišsimiegojęs, nepasiilsėjęs, pablogės dėmesio koncentracija, sumažės sprendimų priėmimo kokybė ir darbingumas.

Atostogos – tarsi naktis, kuri skirta poilsiui. Jeigu brangų nakties laiką iššvaistome kalbėdamiesi telefonu ar tikrindami darbinį paštą, nukenčia gyvenimo kokybė – dienos metu sunku susikaupti, gali apimti irzlumas, nerimas, net liūdesys. Lygiai tas pats pasakytina apie atostogas. Jeigu per atostogas neleisite sau pasiilsėti – po atostogų bus sunku susikaupti darbams.

Verta žinoti

Blogiausias atostogų scenarijus, kuris netinka nė vienam žmogui, – pasilikti namie, nepakeisti aplinkos, neturėti aiškaus grafiko, kas bus veikiama. Taip pat negerai atostogas skirti būsto remontui.

Dažniausiai prieš eidami atostogauti žmonės skuba nudirbti daug darbų, todėl savo pirmąją atostogų dieną būna ypač pavargę. Pasistenkite svarbiausius darbus įveikti likus savaitei iki atostogų. Tada pradėkite joms ruoštis. Ypač tai svarbu išvykstant į tolesnę šalį – išvažiuoti reikia geros fizinės būklės, su nenusilpnintu imunitetu. Be to, grįžus būtų gerai 2–3 dienas turėti galimybę pabūti namuose – adaptuotis, išsimiegoti, susitvarkyti.

Jei gyvenime trūksta ko nors naujo, netingėkite leistis į išskirtinę kelionę ar nuvykti į edukacinę stovyklą, kur galima išmokti visiškai naujų dalykų. Pasirinkimas įvairus – organizuojamos ir meditacinės, šokių bei kitos stovyklos.

Lietuvoje atsirado naujas užsiėmimas šunų mylėtojams. Šunų jogos arba „dogos“ užsiėmimuose gyvūnai ugdosi ramesnį charakterį, o šeimininkai randa progą pasportuoti ir sustiprinti ryšį su mylimais augintiniais.

Šunų jogos užsiėmimus vedančios trenerės pasakoja, kad 40 min trunkančiuose treniruotėse gyvūnai išmoksta ramiau elgtis ir geriau pajunta savo šeimininkus.

Specialių pratimų šunys neatlieka, tačiau jaučia iš šeimininkų sklindančią energiją, pasakoja trenerės. Šeimininkai liudija, kad po treniruočių ciklo jie ima ramiau reaguoti netikėtose situacijose, mažiau loja.

Jogos pratimai su šunimis atsirado 2002 m., išpopuliarėjo Japonijoje ir kitose šalyse, o dabar pasiekė ir Lietuvą.

Internete gausu patarimų, kaip mažinti nuolat patiriamą stresą. Tačiau, pasak specialistų, nė vienas būdas nebus veiksmingas ilgą laiką, jei streso valdymas netaps įpročiu. Tokiu, kaip nuolatinių, ilgalaikių įgūdžių formavimas.

„Žmonės kažkodėl linkę pro pirštus žiūrėti į nuolat patiriamo streso pasekmes, nors nevaldomas jis neigiamai veikia jų viso gyvenimo kokybę – sukelia sveikatos, darbingumo, bendravimo ir kitų problemų. Ne vienas, veikiamas ilgalaikio streso, linkęs griebtis destruktyvių priemonių, tokių kaip cigaretės, alkoholis, raminamieji vaistai, arba tiesiog išsilieti ant artimųjų“, – sako „StressOff“ programos autorius, sertifikuotas streso ir sveikatingumo konsultantas Lukas Mackevičius.

Specialisto teigimu, taip stengiantis save apgauti, jog situacija yra kontroliuojama, ir užsisukama uždarame nevaldomo streso rate. „Tada jau nebepadeda nei atostogos, nei internete rasti patarimai, kaip kovoti su stresu, nei įsitikinimas, kad stresas yra normali būsena, skatinanti įveikti visus gyvenimo iššūkius. Tačiau organizmo neapgausi – jis pradeda reaguoti įvairiais fiziniais ir psichiniais sutrikimais, – pastebi L. Mackevičius. – Todėl, norėdami nepatekti į tokią būseną, kad ir kaip bauginančiai skambėtų, turime keisti savo mąstymą ir elgesį negrįžtamai. Tai yra įgūdis, kurį reikia nuolat tobulinti.“

Pasak „StressOff“ įkūrėjo, norint, kad streso valdymas taptų įpročiu, labai svarbus veiksnys – žmogaus motyvacija. Čia gali pagelbėti ne tik artimųjų palaikymas ir pagalba, bet ir profesionalaus specialisto paaiškinimas ar nukreipimas tinkama linkme.

„Kartais pasirinkta netinkama priemonė gali ne tik nepadėti numalšinti streso, bet ir sąlygoti priešingą reakciją – sukelti organizmui papildomą stresą. Būtent todėl moksliniais tyrimais paremta ir į sprendimus orientuota specializuota streso valdymo programa „StressOff“, paruošta pagal Kanados streso instituto rekomendacijas, yra pritaikoma kiekvienam žmogui asmeniškai, – sako L. Mackevičius. – Nustačius konkretaus žmogaus dominuojantį streso tipą, sudaromas individualus veiksmų planas, apimantis pagrindinius streso valdymo įgūdžius. Taip ne tik „sutvarkomos“ neigiamos streso pasekmės, bet ir ilgainiui stresas pradedamas valdyti, arba, kitaip tariant – šalinamos priežastys nevaldomam stresui pasireikšti.“ 

Yra išskiriami penki esminiai streso valdymo įgūdžiai. Trys iš jų dažniausiai minimi populiariuose patarimuose: teisinga mityba, atsipalaidavimas ir tinkamas fizinis aktyvumas. Ketvirtasis – tai savo poreikių ir lūkesčių išsiaiškinimas bei siekimas juos patenkinti kiekvieną dieną. Penktasis įgūdis, kurį reikia lavinti, yra kokybiškas ir pasitikintis bendravimas su aplinkiniais bei savimi. L. Mackevičius pastebi, jog išsiugdyti vieną įgūdį prireiks bent 4-5 savaičių individualaus darbo su savimi bei sąžiningo specialistų parengtų rekomendacijų laikymosi.

Meditacija padeda susikoncentruoti, dirbti komanda, atsiskleisti kūrybiškumui ir dvasingumui, nors iš esmės neturi nieko bendro su religija. Taip teigia meditacijos ir jogos mokytojas iš Indijos Swamis Jyothirmayaha. „Meditacija padeda atrasti gilesnį tikėjimą, kad ir kokią religiją būtumėte pasirinkęs“, – pabrėžia jis.

Jogos instruktorius tikina, kad medituoja ne tik induistai ar budistai, bet ir džainistai, krikščionys, žmonės, išpažįstantys islamą – visų įmanomų religijų atstovai. „Iš tiesų mes visi esame viena“, – sako Lietuvoje viešintis S. Jyothirmayaha.

– Tai ne pirmas Jūsų apsilankymas Lietuvoje. Kokie įspūdžiai apie mūsų šalį ir žmones?

– Lietuva – labai graži šalis, mažai užteršta. Žmonės čia svetingi ir rūpinasi savo sveikata.

– Ar Lietuvoje pastebite susidomėjimą meditacija?

– Taip, šiandien vis daugiau žmonių ima medituoti.

– Kaip manote, kas tai lemia?

– Be meditacijos gyvenimas nėra išbaigtas. Tai vienas iš būdų gauti energijos. Medituodami kasdien po 10–15 minučių, mes gauname tiek energijos, kiek miegodami šešias valandas. Ir tai padaro gyvenimą malonesnį ir džiaugsmingesnį.

Ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje vis daugiau žmonių ima medituoti, ypač jaunimas, studentai. Kad ir kur nuvykstu, šimtai studentų prisijungia prie programų.

– Paskambinęs klausytojas teiraujasi, kodėl dvasinėje srityje taikomos rinkodaros taisyklės?

– Reikėtų pasižiūrėti į organizaciją apskritai, nes organizacija taip pat įgyvendina daugybę projektų visame pasaulyje. Nieko blogo, kad geriems dalykams pritaikoma rinkodara. Geriau jau viešinti tai, o ne smurtą ir kitus blogus dalykus.

Tarnystė negalima, jei rankos tuščios. Šiame pasaulyje yra žmonių, kurie nieko neturi. Ir tie, kurie turi, galėtų su kitais pasidalinti. Pavyzdžiui, „Gyvenimo meno“ organizacija rengia projektus kalėjimuose. Trečiadienį čia, Lietuvoje, praleidau dieną moterų kalėjime. Taip pat lankausi įvairiausiose vietose, kuriose vyko stichinės nelaimės. Dirbame su AIDS sergančiais žmonėmis.

– Paskambinęs klausytojas tikino, kad, susidomėjęs meditacija, kitaip ėmė suvokti ir krikščionybę. Ar matote skirtingų tradicijų panašumų? Ar meditacijos yra kitose tradicijose, kad ir krikščioniškoje?

– Nesvarbu, ar esate įtikėjęs krikščionybe, islamu, hinduizmu, budizmu. Jogą ir meditaciją galima atskirti nuo religijos, tai su religija iš esmės neturi nieko bendra. Bet meditacija padeda atrasti gilesnį tikėjimą, kad ir kokią religiją būtumėte pasirinkęs.

Organizacija, kurioje dirbu, yra 152 šalyse. Mūsų organizacijai priklauso krikščionys, musulmonai, džainistai – visų įmanomų religijų atstovai. Iš tiesų mes visi esame viena. Religija turi savo vaidmenį, savo vietą visuomenėje. Religija nurodo tam tikras vertybes, o dvasingumas veda dar giliau.

– Ar meditacija lengvai perkeliama į kitas kultūras? Ar tai tikrai tnka skirtingų kultūrų žmonėms? Galbūt suvokimas gali būti skirtingas?

– Žinote, mes vartojame visus vaistus, kurie pagaminti įvairiose pasaulio šalyse, naudojamės įvairiomis technologijomis. Lygiai taip pat turėtume atverti savo širdis ir priimti viso pasaulio išmintį. Žinios, kurias suteikia joga, vedos yra tūkstančių metų senumo. Iš tikrųjų tai yra grynas mokslas. Todėl neturėtume dvejoti, ar priimti tas žinias.

– Paskambinęs klausytojas klausia, nuo ko praėti žmogui, kuris apskritai nelabai žino, kas ta meditacija, tačiau norėtų sužinoti ir išbandyti? Nuo ko pradėti nieko nežinančiam – perskaityti knygą, susirasti mokytoją?

– Geriau išmokti iš jau mokančių žmonių. Pavyzdžiui, galite išmokti vairuoti be vairavimo instruktoriaus pagalbos, bet geriau, kai turite mokytoją. „Gyvenimo meno“ fonde yra mokytojai, kurie gali jus to išmokyti.

Ką galite padaryti be mokytojo? Tiesiog atsisėdus pabūti 5–6 minutes ir užsimerkus stebėti savo kvėpavimą, keletą kartų giliai įkvėpti.

Įkvėpimas yra pirmas mūsų gyvenimo veiksmas, o paskutinis bus iškvėpimas. Visas mūsų gyvenimas yra tarp to pirmo ir paskutinio iškvėpimo. O kvėpavimas yra paslaptis. Jei atidžiai stebėsite savo kvėpavimą, galėsite atskleisti daugybę paslapčių. Tai jus daro išmintingesnius ir protingesnius. Iš tikrųjų yra geriau išmokti medituoti.

– Vairuoti ne kiekvienas gali išmokti,net ir su labai geru mokytoju. Ar taip pat yra ir su meditacija?

– Yra daugybė būdų išmokti medituoti. Bet geriau išmokti iš to, kuris pats tai gerai moka. Antraip įdėsite daug pastangų, o rezultato nebus.

– Yra atliktas ne toks senas mokslinis tyrimas. Juo išsiaiškinta, kad meditacija padeda sumažinti nerimą, depresiją ir skausmą, bet nėra įrodymų dėl įtakos pozityviam nusiteikimui, priklausomybėms, mitybos įpročių taisymui ir pan. Kam iš tiesų gali padėti meditacija?

– Iš tikrųjų atliekama daug įvairiausių tyrimų, kaip meditacija padeda žmonėms. Europoje 35–40 proc. žmonių yra prislėgti, serga vienokia ar kitokia depresijos forma. Meditacija padeda. Ji padeda ne tik fiziškai, bet ir protiškai, padeda pakylėti sąmonę. Nauda, kurią duoda meditacija, – koncentracija, gebėjimas dirbti komanda, kūrybiškumas.

– Paskambinusi klausytoja teiraujasi, kodėl kunigai neigia jogą?

– Manyčiau, kad nereikėtų taip apibendrinti. Gal anksčiau taip buvo, bet dabar vis daugiau dvasingų žmonių praktikuoja jogą. Net ir Amerikoje, mūsų „Gyvenimo meno“ fonde Vašingtone, yra kunigas, kuris reguliariai ateina į jogą. Šri Lankoje, pavyzdžiui, yra katalikų vienuolė, kuri veda mūsų mokymus, moko jogos. Dėl religijos nedvejokite ateiti ir išbandyti jogą, meditaciją.

– Ar, meditacijai populiarėjant Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europoje, nemažėja jos populiarumas Indijoje?

– Ne, Indijoje joga yra šimtų tūkstančių žmonių gyvenimo dalis. Kaip mes kasdien prausiamės po dušu, taip žmonės Indijoje praktikuoja jogą, meditaciją. Jei nuvyktumėte į Indiją, pamatytumėte, kad ten žmonės nėra tokie pasiturintys, kaip europiečiai, bet ten nerastumėte nelaimingų žmonių. Galbūt jie gauna vieną kartą per dieną pavalgyti, bet yra laimingi.

Olimpinei ir pasaulio čempionei Rūtai Meilutytei vieną po kito gerinant rekordus bei skinant įspūdingas pergales plaukimo takeliuose, šia sporto šaka susidomi vis daugiau Lietuvos gyventojų. Lietuvoje sporto ir sveikatingumo klubų  „Impuls“ duomenimis, pastaruoju metu baseinų lankytojų padaugėjo apie 17 procentų.

Plaukimo instruktoriaus Justinos Repečkos teigimu, baseine mielai sportuoja įvairaus amžiaus bei poreikių lankytojai – tiek siekiantys sportinių rezultatų, tiek norintys stiprinti kūną ar paprasčiausiai išmokti plaukti.

„Plaukimo treniruotės vertingos jau vien tuo, kad išmokstama taisyklingai elgtis vandenyje, tad mažėja nelaimingų atsitikimų grėsmė pramogaujant prie vandens telkinių. Plaukiant mažesnė traumų tikimybė nei užsiimant kitomis sporto šakomis. Be to, plaukimas atpalaiduoja, gerina kraujotaką ir širdies darbą, laikyseną, o nuolatinės treniruotės lavina ištvermę“, ‒ treniruočių privalumus vardija J. Repečka.

Būtent todėl į baseiną dažnai neria ir kitų sporto šakų atstovai. Vienas jų – irkluotojas, daugkartinis Europos čempionas ir Lietuvos olimpinės rinktinės narys Mindaugas Griškonis. Jį taip pat dažnai galima išvysti skrodžiantį vandenį – suprantama, ne valtimi, ‒ plaukimo takeliuose.
„Plaukimas yra labai naudingas ‒ kiekvienam žmogui, ne tik profesionaliems sportininkams. Ypač rekomenduoju baseiną tiems, kas turi nugaros problemų. Aišku, tai labai aktualu irkluotojams – mūsų nugaroms tenka dideli krūviai, o plaukimas padeda nugarą sutvirtinti, sutvarkyti“, ‒ patirtimi dalijosi M. Griškonis.

Irkluotojas sako, jog plaukimas sudaro svarbią jo bendrojo fizinio pasirengimo treniruočių dalį šaltuoju metų laiku. M. Griškonis baseine sportuoja 2-3 kartus per savaitę, kaskart nuplaukdamas tris kilometrus. Greičiausiai šią distanciją olimpietis yra įveikęs per 54 minutes. „Vandenyje kūnas atsipalaiduoja. Plaukdamas jaučiuosi labai gerai ‒ galva skaidri, kūnas lengvas, tad treniruotės vandenyje yra ir naudingos, ir malonios“, ‒ šypteli sportininkas.

Žymus irkluotojas rekomenduoja plaukimą įvairaus amžiaus bei fizinio pasirengimo žmonėms. Tiesa, M. Griškonio nuomone, pradedantiems plaukikams naudingiau į baseiną leistis prižiūrimiems trenerių. „Net ir profesionaliems sportininkams pravartu išgirsti trenerių pastabas ir patarimus, o pradedantiesiems plaukikams tikrai rekomenduočiau treniruotis prižiūrimiems instruktorių. Tai padės išvengti klaidų, nuo pat pradžių ugdyti teisingą techniką ir įgūdžius“, ‒ atkreipia dėmesį pašnekovas.

Instruktoriaus J. Repečkos teigimu, ugdyti reikiamus įgūdžius svarbu nuo pat mažens. „Mokyti paprasčiausių pratimų ir saugaus elgesio vandenyje galima jau ir penkiamečius, o mokyti plaukti ‒ septynerių sulaukusius vaikus. Tačiau tai nėra universali taisyklė – juk vaikai ne visi vienodi, skiriasi jų fizinis išsivystymas, gabumai, pomėgis būti vandenyje“, ‒ dėsto specialistas.

Nors vaikai ‒ pagrindiniai plaukimo treniruočių dalyviai baseinuose, vis dažniau į trenerius kreipiasi ir suaugusieji. Dalis jų pageidauja sutvirtinti kūną ar tobulinti plaukimo įgūdžius. Kita dalis nori išmokti plaukti, įveikti vandens baimę ir užtikrintai jaustis stichijoje, kuri mums labai artima ‒ šiaip ar taip, vanduo sudaro didžiąją žmogaus organizmo dalį. „Mūsų požiūrį į mokymąsi plaukti atspindi taisyklė, draudžianti baseino lankytojams šokinėti į vandenį. Kaip ir daugelyje kitų gyvenimo sričių, taip ir plaukime ‒ nerdami stačia galva galime labiau nukentėti nei laimėti. Mokantis plaukti svarbiausia neskubėti, tinkamai nusiteikti, pamažu siekti rezultato“, ‒ dėsto J. Repečka.