– Trečiadienį, gruodžio 8-ąją, "Girstučio" kultūros rūmuose Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras kauniečiams pristatys nuotaikingą Beno Jonsono komediją "Volponė", kurią jūs režisavote. Kaip gimė šis spektaklis?
– Pernai lapkričio 18-ąją sukako 80 metų, kai Panevėžyje buvo oficialiai įkurtas dramos teatras, o "Volponė" kaip tik buvo J.Miltinio Panevėžyje pastatyta pjesė – legendinis spektaklis, toks tarsi bestseleris. Kai man pasiūlė atvažiuoti į Panevėžį ir ją režisuoti, iškart perskaičiau "Volponę". Man patiko, tad ir ėmiausi.
– Ar nebuvo šiek tiek nedrąsu dėl to, kad pjesę jau buvo statęs J.Miltinis?
– Ne. Tiesiog dabar jau kitas laikas. Vis tiek taip, kaip statė J.Miltinis, dabar nepastatysi. Ir nereikia stengtis. Juo labiau kad iš to pirmojo spektaklio yra išlikę tik nuotraukų – įrašo nėra, ir televizija nebuvo nufilmavusi. Yra tik liudininkai aktoriai, kurie vaidino tame spektaklyje. Tad kažkokio spaudimo nejutau. Aišku, maestro vardas įpareigoja. Sugalvojau, kad spektaklyje turėtų skambėti ir paties J.Miltinio tekstai, todėl nemažai teko gilintis į jo raštus. Tai veikia, bet negaliu pasakyti, kad blogai. Tiesiog prideda tam tikros atsakomybės ir verčia pasitempti.
– J.Miltinio pastatyme jis pats ir vaidino. Jums tokių minčių nekilo?
– Taip, jis vaidino Volponę, pagrindinį veikėją. Bet aš neketinau vaidinti, pasinaudodamas režisieriaus funkcija taip susisvarbinti. Ne, ne, ne. Yra teatre gerų aktorių, aktorių legendų, kurie tikrai gerai išmano savo amatą. Jeigu pats dirbčiau Panevėžyje, jeigu ten būtų mano sielos bankas, tada gal. Arba jeigu "Keistuoliuose" statyčiau, gal ir susigundyčiau. Bet vėlgi – tai buvo J.Miltinio, kaip aktoriaus, noras vaidinti Volponę. Kad pats Volponė pjesėje turėtų kažką bendro ar bent funkcija būtų panaši į režisieriaus – ne, taip nėra. Tiesiog jis tam spektaklyje vaidino kaip aktorius. Tiesa, kažkuria prasme aš vis dėlto tame spektaklyje dalyvauju. Ten skamba J.Miltinio tekstai. Mes pradžioje bandėme naudoti autentiškus jo tekstus, bet nelipo – ir dėl kokybės, ir dėl žanro. Tai aš paskui tiesiog įskaičiau J.Miltinio tekstą. Bet Volponę vaidina Albinas Keleris.
– Kas jums yra svarbiausia pasirenkant, ką režisuoti, ką vaidinti?
– Labai keblu atsakyti, nes kiekvienas kartas būna kitoks. Jeigu kalbame Panevėžio dramos teatro ir "Volponės" kontekste – aš mėgstu tam tikrus iššūkius. Tai, kad čia Miltinio statytas spektaklis, kad toks legendinis, užveda varikliuką: "Na ir padarysiu!" Man patiko, kad tai labai teatrališka, labai ryški medžiaga. Mėgstu tą tokį vos ne teatrą teatre. Sakyčiau, dažniausiai viskas priklauso nuo spektaklio. Nėra vieno recepto. Tiesiog atsiranda kažkoks kabliukas, kuris užkabina, bet tu nežinai, nei kaip jis atrodo, nei iš kur jis tave užkabins. Labai įvairiai būna.
Tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie Keistuolių teatro kūrimo pradžios, ir tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie "Atviro rato" kūrimo pradžios, labai stipriai skyrėsi savo branda, nusiteikimu ir tikslingumu.
– O prisiminus tą seną istoriją, kaip gimė spektaklis "Apie žmogų, nužudžiusį gulbę", – ten užkabino istorija, situacija?
– Taip, ten buvo labai įdomi istorija. 1994 m. spaudoje pasirodė straipsniukas, kad žmogus Kauno zoologijos sode nužudė gulbę giesmininkę, nes labai norėjo valgyti. Perskaičiau ir jis kažką labai stipriai sujudino mano viduje. Išsikirpau tą straipsniuką ir saugojau. O spektaklį pastačiau tik 2011-aisiais – praėjus septyniolikai metų. Matyt, užkabinta buvo taip giliai ir stipriai, kad turėjo pagulėti mintyse septyniolika metų ir tik tada išvysti sceną. Įvairių sumanymų, pjesių ar idėjų iki šiol guli stalčiuke.
– Turi pribręsti, ateiti laikas?
– Taip. Nors būna ir taip, kad pamatai, – ištinka meilė iš pirmo žvilgsnio, ir pirmyn. O yra idėjų, kurios turi pabūti, išlaukti savo. Galbūt tuo metu tai neskamba, bet ateina laikas ir supranti – va, būtent tai, ką kažkada galvojau, dabar turėtų suskambėti.
– Jūs mokote vaidybos, režisuojate, pats vaidinate, dar ir dainuojate kartais. Kuris iš šių darbų, ar gal geriau sakyti gyvenimo vaidmenų, jums priimtiniausias?
– Gal vis dėlto įdomiausia man yra režisūra. Bet tokia, kuri reikalauja daug pastangų, įsigilinti. Kitos veiklos yra tokios, kaip čia pavadinti... Na, dainuoti ir muzikuoti yra dainuoti ir muzikuoti – sakyčiau, toks linksmas ir gaivus užsiėmimas. Dainuoji juk ne iš skausmo – dainuoji iš meilės. Vaidinu pastaruoju metu labai retai – tik tada, jeigu tikrai reikia. Ir nėra taip, kad labai trokščiau vaidinti ar suvaidinti kažkokį ypatingą vaidmenį. Vaidinti einu į tuos spektaklius, į kuriuos mane pakviečia ir įtikina, kur jaučiu, kad tikrai padėsiu žmogui, kuris serga idėja. Tad vaidyba dabar nėra mano svajonių užsiėmimas – labiau režisūra. O laisvalaikiu ir laisvu nuo režisūros metu, kai siela šaukiasi poezijos, – muzikavimas ir dainavimas.
Pradžia: pirmoji grupės "Užsitęsusios vaikystės ruduo" nuotrauka, daryta 1985 m. Hermis Preikštas, Andrius Kaniava, Aidas Giniotis, Ilona Balsytė, Darius Auželis.
– O pedagogika?
– Pedagogika tiesiog labai reikalinga teatrui. Reikia parengti naujus aktorius. Kadangi tai gana gerai darau, tenka tuo ir užsiimti. Bet pedagogika yra tokia, sakyčiau, nedėkinga specialybė, nes ten nei didelių apčiuopiamų rezultatų pasieki, nei duonai užsidirbi. Tai toks labiau altruistinis darbas. Bet atveda į mano gyvenimą mokinius, su kuriais po to bendrauji visą gyvenimą. Matau juos scenoje, ir tai labai smagu. Bet atiduodi jiems daug savęs, o greito grįžtamojo ryšio neturi. Studentai jauni, jie kitaip mato ir suvokia pasaulį. Tau jie – pagrindinis tikslas ir objektas, tu apie juos nuolat galvoji, turi kažkaip nusiresetinti, nueiti į šonus. Taip sakant, ištirpti jų veikloje ir jų brendime. Žodžiu, pedagogika yra labai sudėtingas reikalas.
– Koks tas dabartinis jaunimas, palyginti, tarkim, su jūsų karta?
– Jaunimas kaip jaunimas. Gal tik mažiau skaito. Dar jie turi daugiau pasirinkimų, nei mes turėjome. Bet ir pseudopasirinkimų – daugiau. Tačiau sakyti, kad dabartinis jaunimas kažkoks blogesnis ar geresnis, tikrai negalėčiau. Nes į vaidybą, režisūrą ateina jaunuoliai, kurie yra su tam tikru cviaku, liaudiškai sakant, savotiškai motyvuoti. Ir jie jau maždaug žino arba, jeigu nežino, tai bent jaučia, kur eina. Tai specifinis jaunimas, savotiškas jaunimas su labai menine pakraipa. O tie meninės pakraipos žmonės visais laikais buvo kažkuo panašūs.
– Bet dirbti su tokiais įdomu?
– Žinoma, įdomu – kitaip nedirbčiau. Kitaip nebūtų visiškai jokios prasmės. Vėlgi, jeigu žiūrėtume į aktorystę kaip į amatą, tai gal labai neįdomu mokyti tokio amato. Bet jeigu žiūrėtume kaip į kūrybą kartu su jaunais žmonėmis, tai be galo smagu.
Vaidmenys: A.Giniotis – juokdarys spektaklyje "Juokdario mirtis, arba Kas nužudė Šekspyrą" ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikų spektaklyje "Juokdarių mokykla".
– Keistuolių teatras. Jį galima pavadint jūsų gyvenimo projektu?
– Vienu iš jų. Gal, sakyčiau, tokiu pirmuoju projektu. Kadangi pradėjome tą projektą būdami labai jauni, tai sąmoningumo ten nebuvo labai daug. Bet buvo daug kalbų, daug ginčų, daug apmąstymų, daug energijos, daug judėjimo, daug pastangų – visko. Nebuvome nieko detaliai suprojektavę, apmąstę, ir jis išėjo toks, koks išėjo. Tačiau gyvuoja iki šiol. Kitas projektas – teatro laboratorija "Atviras ratas" – yra kur kas brandesnio proto darinys. Tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie "Keistuolių teatro" kūrimo pradžios, ir tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie "Atviro rato" kūrimo pradžios, labai stipriai skyrėsi savo branda, nusiteikimu ir tikslingumu.
– Tai koks buvo "Atviro rato" tikslas?
– Tikslas – kad jauni žmonės kurtų kita kalba, kitaip išreikštų save. Dirbant su jaunąja karta akademijoje man kilo idėja, kad aktorius pats gali būti medžiaga kuriant spektaklį. Ne vien dramaturgija, ne vien svetimas scenarijus ar režisūra, bet aktorius pats galėtų būti medžiaga. Ir mes pradėjome pasakoti vienas kito gyvenimo istorijas. Tiksliau, jie, aktoriai. Aš klausydavau. Ir taip atsirado nauja kalba, nauja teatro forma. Taip gimė daug spektaklių, kuriuos vėliau statėme "Atvirame rate". Tad pirma priežastis ir tikslas buvo būtent nauja teatro kalba ir nauja forma. Kita priežastis – kadangi tuo metu "Keistuoliai" kuo toliau, tuo labiau gyveno ne pačius geriausius laikus, viso kurso į teatrą mes tikrai negalėjome paimti. Tad palengvinome jų dalią – jie galėjo gyventi ir kurti kitame teatre. Ir labai norėjau, kad jie savarankiškai, ant savo pečių, pajustų, ką reiškia kurti teatrą nuo nulio, atsakytų už visą jo mechanizmą – ne tik už kūrybą, bet ir už techninę, administracinę dalį. Labai norėjau perduoti tą patirtį, kurią turėjau sukaupęs nuo Keistuolių teatro įkūrimo.
– Esate apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi, pelnėte kitų įvertinimų. Kokią emociją jums kelia apdovanojimai?
– Na ką aš galiu pasakyti... Kai gauni apdovanojimą, tau tarsi pasako: "Taip, brolau, tu esi teisingame kelyje, varyk toliau." Labai gerai, nes pasako, kad esi reikalingas ir naudingas. O šioje profesijoje, šiame kūrybiniame kelyje, kuris, taip sakant, ne guldenais klotas, tai yra labai stiprus impulsas. Ir kuriam laikui tai duoda stiprybės.
– Ar tarp visų darbų lieka laiko poilsiui, asmeniniam gyvenimui?
– Turi likti. Anksčiau galėdavau dieną naktį arti, griūti, kiek jau būtina – numigti ir toliau eiti. Dabar, aišku, pasitaupau, nes jau ir amžius ne tas, ir patirtis kitokia, žinai, kad ne visur reikia taip draskytis, kaip anksčiau draskydavaisi. Šį bei tą jau išmokau per gyvenimą. Labai mėgstu nuvažiuoti į sodybą pabūti, galų gale net namie prie kompiuterio prisėsti, pažaisti ką nors. Tačiau darbuotis sodyboje nemėgstu – stengiuosi, kad tai būtų mano tinginiavimo oazė.
– Jūsų sūnus jau suaugęs?
– Taip. Jam jau devyniolika.
– Jis paveldėjo potraukį teatrui?
– Na, jis įstojo į vaidybą. Ar paveldėjo, ar ne, nežinau, bet eina panašiais keliais. Apie jo gabumus man sunku spręsti – čia jau kurso dėstytojai turi pamatyti. Aš nematau, kaip jis ten scenoje būna.
– O kaip jums toks jo pasirinkimas?
– Manęs nenustebino. Jis nuo kūdikystės teatre gyvenęs ir bendravęs su teatralais, tad žino, kas yra ta bendravimo laisvė tarp mūsų. Tarp tokių ir toliau nori būti. Ir, sprendžiant iš to, kaip entuziastingai lanko paskaitas, kaip aš jo visiškai nebematau, manau, jam ten patinka.
– Bet dažnai aktoriai sako: "Jau savo vaikui tai tokio kelio nelinkėčiau..."
– Tai niekus šneka. Jeigu tau nepasisekė gyvenime, tai nereiškia, kad ir tavo vaikui nesiseks. Arba jeigu tau pasisekė, tai nereiškia, kad ir tavo vaikui seksis. Manyčiau, tai pakoketavimai, pamelavimai. Čia tokia Lietuvos teatro aktorių bėda. Manau, dažnai jie tą sako tik dėl to, kad pakeltų savo uodegytę.
– Pirmieji karantino metai, kai meno žmonėms buvo ypač sunku, sustabdė ir jus?
– Labai sustabdė. Sustojai ir nežinia, ką veikti, vietoj to, kad kurtum ir teatre dirbtum. Todėl man ir tas galimybių pasas patinka, kad mes galų gale vėl kuriame, dirbame, žiūrovai ateina – sėdi su kaukėmis, bet vis tiek kažkas vyksta. O karantinas buvo moralinis sielos žudymas. Aš jau nekalbu apie tai, kad ir šiandien neišlendu iš skolų ir mokesčių, kurie susikaupė per tą karantino laiką. Mes nieko neuždirbome, nes esame ne valstybinis teatras ir nuolatinių algų negauname. Nežinau, kaip aktoriai pragyveno... Karantinas mums buvo tikrai viena baisiausių nelaimių.
– Kas toliau numatoma jūsų kūrybiniame gyvenime? Ką režisuosite, ką statysite, ko laukti žiūrovams?
– Panašu, kad šį tą statysime "Jaunimo teatre", dabar tariamės. Su "Keistuoliais" tikrai dirbsime toliau – dabar baigiame statyti spektaklį vaikams. Po Naujųjų planuojame "Keistuolių teatro" scenoje atstatyti Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos "Meilę ir mirtį Veronoje". Teatre turime naują sceną, naujas šviesas, naują garso įrangą, turime daug jaunų aktorių, tad mums labai reikia judėjimo ir energijos protrūkio scenoje. Tai yra ta medžiaga, kur galima daug padaryti, – tiek "Meilė ir mirtis Veronoje", tiek jauni aktoriai. Vienas kitą papildo. Nebūtų jaunimo, tikriausiai nemąstyčiau apie tokį pastatymą. Nes kažkada jis buvo pas mus labai gražus, labai didelis, – visi labai gražiai atsimena tą spektaklį. Tad ir pagalvojome – o kodėl gi nepabandžius su naujomis technikos galimybėmis ir naujos kartos aktoriais driokstelėti? Gyvenimas tęsiasi.
