Ekspertai sako, kad ateityje oro temperatūra kils, vasaromis bus daugiau hidrologinių sausrų ir liūčių, o žiemomis kritulių gali daugėti.

Anot Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vadovės Jūratės Kriaučiūnienės, besikeičianti temperatūra ir kritulių kiekis keis Lietuvos upių hidrologinį režimą.

„Tikėtina, kad metinis upių nuotėkis mažės bei įvyks nuotėkio persiskirstymas, padidės žiemos sezono nuotėkis ir sumažės pavasario sezono nuotėkis“, – BNS teigė J. Kriaučiūnienė.

Anot Gamtos tyrimų centro Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos vadovo Juliaus Taminsko, dėl šylančio oro atsiranda grėsmė žuvų ekosistemai, nes aukštesnė oro temperatūra mažina žuvims reikalingo deguonies kiekį.

„Kuo oro temperatūra aukštesnė, tuo vandenyje mažiau deguonies. Vasarą sušylant telkiniams jo kiekis nukrenta, ypač naktį, kai nevyksta fotosintezės procesas. Taigi paryčiais esamas deguonies kiekis žuvims gali būti katastrofiškas ir pražūtingas“, – BNS sakė J. Taminskas.

Grėsmė pelkių ekosistemai

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Ekologijos ir aplinkotyros centro vedėjo Aliaus Ulevičiaus teigimu, dėl klimato kaitos sausėja pelkės, o tai kelia grėsmę ten augantiems labai retiems žoliniams augalams.

Pakitusios klimato sąlygos lems naujų ligų ir kenkėjų atsiradimą, kurie gali daryti didelę žalą dabar Lietuvos miškuose augantiems medžiams.

„Padidėjęs audrų ir škvalų skaičius didins išvartytų medžių plotus, o dėl dažnėjančių sausrų didės miškų gaisrų skaičius. Pakitusios klimato sąlygos lems naujų ligų ir kenkėjų atsiradimą, kurie gali daryti didelę žalą dabar Lietuvos miškuose augantiems medžiams. Dažnesni sausringi laikotarpiai vasarą ir vyraujantys skysti krituliai šaltuoju metų laiku sumažins medžių atsparumą ligoms ir kenkėjams“, – BNS sakė A. Ulevičius.

Anot VU Gyvybės mokslų centro Ekologijos ir aplinkotyros centro lektoriaus Giedriaus Trakimo, dėl klimato kaitos ilgėja vidutinė augalų augimo – vegetacijos – trukmė.

„Ankstėja augalų lapų išsiskleidimas ir žydėjimo laikas. Palyginus su ilgalaikiu vidurkiu, dabar obelys pradeda žydėti maždaug 10 dienų ankščiau negu prieš kelis dešimtmečius“, – BNS sakė G. Trakimas.

Pasak A. Ulevičiaus, per ateinančius dešimtmečius daugelis augalų prie šylančio klimato prisitaikys, tačiau kai kurių, pavyzdžiui, paprastųjų eglių, paplitimo plotas gali pasislinkti į šiaurę.

Anot jo, kiti ekosistemos dalyviai, pavyzdžiui, bitės turėtų prisitaikyti prie klimato permainų.

„Bitės, kaip globaliai paplitusi rūšis, turi didelį potencialą prisitaikyti prie klimato kaitos. Tačiau neprognozuojama aplinkos kaita gali sutrikdyti vietinių bičių gyvenimo ciklus. Pavyzdžiui, bitės nesimaitina, taigi ir nelanko apdulkinamų augalų, kai per vėsu, ar pernelyg karšta. Tai gali būti bičių badavimo ir šeimų silpnėjimo priežastimi“, – sakė A. Ulevičius

Iššūkiai statybų ir kelių sektoriams

Anot VGTU Kelių tyrimo instituto direktoriaus Audriaus Vaitkaus, instituto mokslininkų vykdyti tyrimai parodė, kad dėl klimato kaitos sukuriamų oro sąlygų atsiranda poreikis naudoti naujas asfalto mišinių rūšis bei atnaujinti vandens surinkimo ir nuvedimo sistemas.

„Papildomai būtina pradėti taikyti vandenį sugeriančias ir drenuojančias kelių dangas, tokiu būdu užtikrinant saugias eismo sąlygas didelių liūčių metu. Galiausiai klimato kaita žiemos metu sukuria ekstremalias sąlygas automobilių kelių dangos konstrukcijoms. Žiemos laikotarpiu dangos paviršius daugiau kartų užšąla ir atšyla, po atšilimų staigus temperatūros kritimas iki -20 laipsnių ir žemiau lemia temperatūrinių plyšių susidarymą dangose bei visos dangos konstrukcijos peršalimą“, – BNS teigė A. Vaitkus.

Pasak jo, klimato kaita įpareigoja taikyti naujas medžiagas ir technologijas, o tai sukuria papildomus kaštus, todėl, anot A. Vaitkaus, tikėtina, kad kelių tiesyba ir priežiūra ateityje brangs.

„Tačiau šis technologinis brangimas turėtų būti ženkliai mažesnis negu brangimas dėl infliacijos ir darbuotojų darbo užmokesčio didėjimo“, – sakė A. Vaitkus.

„Sukurti ypatingųjų apkrovų poveikiui atsparūs asfalto mišiniai, mažatriukšmiai bei triukšmą mažinantys dangos sluoksniai jau yra sėkmingai taikomi Lietuvos keliuose ir gatvėse“, – teigė profesorius.

Pasak Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento Daliaus Gedvilo, klimato kaita įpareigoja statybų sektoriaus darbuotojus kelti kvalifikacijas.

„Klimato iššūkiai ir nauji reikalavimai statiniams iššaukė poreikį apmokyti statybų sektoriaus darbuotojus naudoti inovatyvias medžiagas ir technologijas. Taigi jaučiame didelį poreikį kelti žmonių kvalifikacijas“, – BNS teigė D. Gedvilas.

Anot KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekano Andriaus Jurelionio, klimato kaita taip pat verčia pritaikyti infrastruktūrą prie ekstremalių oro sąlygų.

„Nors klimatas šiltėja, fiksuojami itin žemos temperatūros periodai žiemą, karščio bangos vasarą. Tai reiškia, kad pastatų šildymo ir vėsinimo sistemos turi būti pakankamos galios, kad gebėtų „susidoroti“ su ekstremaliomis oro sąlygomis“, – BNS sakė A. Jurelionis.

Pasak A. Jurelionio, klimato kaitos sukuriami iššūkiai daro prielaidą, kad statybų sektoriaus paslaugos brangs, bet brangimas nebus radikalus.

D. Gedvilo teigimu, tikėtina, kad ateityje statybose gali būti įvestos normos gaminant medžiagą naudoti 10-20 proc. perdirbtų medžiagų.

„Europos Sąjungos dokumentų projektuose sklando pasiūlymas dėl reikalavimų medžiagų gamintojams nemokamai paimti iš vartotojų perteklinai nupirktas medžiagas. Jeigu nusipirkote kažką per daug, tai gamintojas bus įpareigotas nemokamai paimti šią žaliavą, ją perdirbti arba dar kažkaip panaudoti“, – sakė D. Gedvilas.

Anot A. Jurelionio, ateityje stiprės surenkamos statybos technologija, kuri leis užtikrinti aukštesnę kokybę ir greitą surinkimą statybvietėse.

„Pasaulyje taip pat vystomos tokios technologijos kaip betono 3D spausdinimas ir kitos, kurios, nors Lietuvoje šiuo metu nėra taikomos, manau atras savo vietą ateinančiais metais specifiniuose statybos sektoriaus segmentuose“, – teigė A. Jurelionis.

Želdyno chameleonai

Pastaruoju metu hortenzijos – vieni populiariausių dekoratyvinių augalų. Dažname kieme, sode, parke, urbanistinėje miesto erdvėje akį traukia vešlūs, pavieniai krūmų kerai ar grakštūs medeliai, žavi skirtingų hortenzijų rūšių ir veislių deriniai, mišrios jų kompozicijos su gėlėmis, kitais želdynų augalais.

"Daugumos rūšių ir veislių hortenzijos suteikia nuostabią žydėjimo dovaną antroje vasaros pusėje ir ankstyvą rudenį. Jų žiedų spalvų paletė liejasi nuo baltos, žalsvai baltos iki rožinių, alyvinių, net intensyvaus bordo atspalvio. Žydėdamos dauguma hortenzijų turi savybę keisti žiedų spalvą: skleidžiantis žiedams jie gali būti balti, žalsvi, paskui įgauna švelnų rožinį atspalvį, ilgainiui pradeda rausvėti, visai nuraudonuoja", – pasakoja dendrologas.

Šie daugiamečiai augalai žavi ne tik įspūdingais žiedais – ne mažiau efektingi ir patys hortenzijų lapai. Jie gali būti įvairių formų, atspalvių, faktūrų, padengti švelniu pūkeliu, neretai skirtingu metų laiku gali keisti savo atspalvį ir spalvą. Žiemą kai kurių rūšių hortenzijas galima palikti neapkarpytas bei taip nužiedėjusiais žiedynais ir šakų struktūra papuošti apšarmojusią žiemišką aplinką.

Dauguma hortenzijų rūšių nereiklios priežiūrai, gana atsparios mūsų krašto klimatui, ligoms, kenkėjams.

"Dauguma hortenzijų rūšių nereiklios priežiūrai, gana atsparios mūsų krašto klimatui, ligoms, kenkėjams. Ko daugiau dar galima norėti iš dekoratyvinio augalo?" – stebisi A.Rutkauskas.

Lietuvoje – nuo XIX a.

Pasaulyje daug hortenzijų rūšių: trys jų kilusios iš Šiaurės, septynios – iš Pietų Amerikos, bet daugiausia randama Pietryčių Azijoje.

1736 m. Europos gėlynus pirmosios pasiekė iš Šiaurės Amerikos atgabentos šviesiosios hortenzijos (Hydrangea arborescens), o ryškiais ir stambiais žiedais žydinčios stambialapės hortenzijos (Hydrangea macrophylla) į Angliją iš Japonijos ir Kinijos buvo parvežtos kiek vėliau – 1788 m.

XIX a. antroje pusėje Vakarų Europoje ir Rusijos europinėje dalyje pradėjo plisti Azijinės kilmės hortenzijų rūšys, tikėtina, kad būtent tuomet jos įsikūrė ir Lietuvoje. Šviesiosios hortenzijos pasirodė atspariausios mūsų šalies klimatui, todėl labai greitai paplito miesteliuose ir kaimuose, keliavo iš sodybos į sodybą – jos nesunkiai dauginosi dalijant kerą ar įsišaknijančiomis atžalomis.

"Kai kurie žmonės hortenzijomis laiko ir dideliais, sterilių baltų žiedų bumbulais žydinčius augalus – jie nuo seno liaudyje vadinami gulbinais. Iš tiesų šis augalas labai panašūs į hortenzijas ir paplito Lietuvoje tuo pačiu metu, bet tai paprastojo putino 'Roseum' veislė, – paneigia klaidingą nuomonę dendrologas. – Lietuvoje želdynuose ir kolekcijose galima sutikti iki 8–11 rūšių hortenzijų, iš jų tik kokias 5–6 rūšis verta auginti ir platinti."

Populiariausios veislės ir rūšys

Neįnoringiausios oro sąlygoms ir priežiūrai, todėl pačios populiariausios – šviesiosios, šluotelinės, laipiojančios ir su kai kuriomis išimtimis stambialapės bei krūminės hortenzijos.

Šviesiosios hortenzijos (H. arborescens) Lietuvoje auginamos nuo seno. Šios hortenzijos pradeda žydėti anksčiausiai – jau birželio mėnesį. Debesis primenančios purios žiedų kekės formuojasi ant vienmečių ūglių, žydi gausiai gana dideliais, kai kada – itin dideliais žiedynais. Tradiciškai jie baltos, žalsvai ar gelsvai baltos spalvos, tačiau neseniai išvestos veislės stebina rožiniais atspalviais ('Pink Anabelle', 'Invincibelle Spirit', 'Bella Anna'), galima rasti šviesiųjų hortenzijų pilnaviduriais žiedais ('Hayes Starburst', 'Tery Greer').

Labiausiai vertinamos šviesiųjų hortenzijų savybės – atsparumas šalčiui ir prisitaikymas augti skirtingo rūgštingumo pH dirvoje.

Šluotelinės hortenzijos (H. paniculata) pastaruoju metu užkariavo kone visus gėlynus – tai gali būti krūmas ar medelis. Šių hortenzijų stebėtinai daug veislių – per 100: įvairiausio aukščių, žiedų formų ir spalvų, yra ir su spalvingais lapais. Šios rūšies hortenzijos ne tik itin dekoratyvios, bet ir pačios atspariausios šalčiui – atlaiko net iki –40 °C temperatūrą, vis dėlto žiediniai pumpurai gali nušalti esant –28– –30 °C šalčiui. Jos nereiklios dirvai, žydi ant pirmamečių ūglių, žiediniai pumpurai nebijo vėlyvų pavasarinių šalnų.

"Priklausomai nuo veislės, šluotelinės hortenzijos žydi nuo liepos iki rugsėjo mėnesio, – sako A.Rutkauskas ir vardija: – Vienos geriausių veislių – 'Pinky Winky' užauga iki 1,2–1,5 m aukščio, šakos – gana standžios, žydi gausiai dvispalviais baltais ar rožiniais žiedais, jų žiedynai – iki 30 cm ilgio! 'Limelight' auga iki 2–2,5 m aukščio, džiugina dideliais citrininio atspalvio švelniai kreminiais žiedais. 'Vanille Fraise' – panašaus aukščio, balti žiedai palaipsniui rausvėja iki intensyviai rožinės, 'Wim‘s Red' – tamsios purpurinės spalvos. Originali veislė 'Great Star' – šių hortenzijų žiedai primena drugelius ar vėjo malūnėlius, pats krūmas gražiai stiebiasi į viršų iki 2–2,4 m."

Krūminės hortenzijos (H. serrata) auga tankiais kerais, kurių aukštis priklausomai nuo veislės gali siekti 1–1,5 m. Šių augalų atsparumas šalčiui – vidutinis, todėl šaltymečiu palikti lauke vazone nederėtų – patikimiau įkasti į gruntą. Labiausia žinoma ir gana atspari šalčiams melsvai alyvinės spalvos, skėčio formos žiedais žydinti hortenzija 'Blue Bird'.

"Į ją panaši – 'Santiago'. Ji itin dekoratyvi: žydi alyviniais žiedais, o rudėjant rausvai nusidažo ir paties krūmo lapai. Raudonais atspalviais intriguoja 'Preziosa': apie 1 m aukščio tankūs krūmai su rausvais ūgliais, gana solidūs rožiniai žiedynai", – mini spalvingiausias veisles želdynų specialistas.

Laipiojančios, arba vijoklinės, hortenzijos (H. petiolaris) – lianinis augalas, vikriai lipa, vyniojasi ant įvairių atramų, mažomis orinėmis šaknelėmis kabinasi į grubesnės faktūros paviršius, puikiai veši ant drėgnų medienos tvorų. Kad jaunas augalas sustiprėtų, reikia 3–4 m, bet paskui jis auga labai greitai – gali pasiekti net 10 m aukštį. Laipiojančios hortenzijos žydi nuostabiais baltais žiedais, tačiau ne mažiau įspūdingi ir jų lapai – jie apvalios, širdį primenančios formos, blizgūs, intensyviai žali. Šaltymečiu jiems nukritus, augalas nepraranda savo dekoratyvumo – susivijusios plonos jaunos ir storos senos, sumedėjusios šakos primena prabangų gobeleną.

"Šios hortenzijos mėgsta šviesesnes vietas, bet auga ir daliniame pavėsyje. Jei pasodinsite saulėkaitoje, reguliariai liekite – ši veislė nemėgsta sausros, bet labai atspari šalčiui", – tikina pašnekovas.

Stambialapės hortenzijos (H. macrophylla) vilioja efektingais ir ryškiais žiedynais: dvilyčiai žiedai susitelkę centre, o sterilūs – pakraščiuose. Savo tėvynėje Japonijoje šis augalas užauga iki 3 m aukščio, Lietuvoje išsikeroja į apie 1 m aukščio ir 1–1,5 m pločio krūmą. Šakos storos, stačios, o lapai – elipsės, kiaušinio formos, gali būti dailiai dantyti.

"Ne visos jos pakenčia žiemos šalčius, tačiau yra veislių, kurioms nebaisi –26–29 °C temperatūra, – sako dendrologas ir pataria: – Jei norite kas vasarą džiaugtis žiedais, rinkitės remontantines veisles, kurios žydi ir ant šiųmetinių ūglių: 'Endless Summer', 'Bailmer', 'Summer Lace', 'Shugert“.

Tręškite saikingai

Hortenzijos auginamos vazonuose, todėl jas galima sodinti į dirvą nuo pavasario iki rudens. Jos nemėgsta aktyvios saulės, geriau augs pusiau pavėsyje, šiaurės vakarų ar šiaurės rytų pusėje. Išimtis – šluotelinės hortenzijos: jos – saulės, atviros erdvės mėgėjos. Kad augalas vešėtų, dirva turi būti ne tik derlinga, kompostinė, bet ir gana rūgšti – nekalkinga, laidi drėgmei. Įsodinti augalą reikėtų 1–2 cm giliau nei žemės viršus buvo vazone, būtina palieti ir patręšti.

"Kad geriau įsišaknytų, palaistykite amino rūgščių ir fosforo turinčiais silpnais trąšų tirpalais. Vėliau geriausia tręšti lėto veikimo trąšomis, skirtomis žydintiems augalams, gėlėms. Prioritetas – vandenyje tirpios ar organinės trąšos, nes mažesnė rizika nudeginti šaknis, ypač esant karštoms dienoms", – pataria A.Rutkauskas.

Jis pastebi, kad stambialapės hortenzijos šviesių rausvų atspalvių žiedais, priklausomai nuo dirvos rūgštingumo ir aliuminio kiekio joje, gali keisti žiedų spalvą nuo rožinės iki melsvos. Kai substratas yra tik silpnai rūgštus ir artimas neutraliam – pH 6–6,2, augalas žydės gražiais rožiniais rausvais žiedais. Jei norite, kad jie taptų mėlyni, augalus turite kelis kartus per sezoną palaistyti aliuminio sulfato tirpalu (2 šaukštai trąšos į 10 vandens grunte augančioms hortenzijoms ir 1 šaukštas į 10 l – vazone). Aliuminis žiedams suteikia melsvą atspalvį, tik jis į augalą patenka esant rūgštesnei dirvos reakcijai – kai pH 4,5–5,5. Mėlynosioms hortenzijoms aliuminį padės įsisavinti daugiau kalio turinčios trąšos.

"Jei turite stambialapių hortenzijų grupę, vienas jų galite laistyti aliuminio sulfato tirpalu, kitas – šiek tiek pakalkinti kreida ir patręšti aliuminį blokuojančiomis fosforo trąšomis – gėlynas nustebins savo spalvų ir atspalvių įvairove", – atskleidžia specialistas.

Stambialapes, krūmines ir kitas jautresnes šalčiams hortenzijas žiemai pravartu pridengti sausomis durpėmis, eglišakiais, agrodanga. Jei hortenzija augo vazone, įneškite į rūsį, kuriame temperatūra neturėtų būti aukštesnė kaip 4–6°C šilumos, reguliariai paliekite, bet neperlaistykite, o šalčiams pasibaigus vėl išneškite į lauką.

"Augalą genėti geriau ankstyvą pavasarį iki birželio vidurio – kitaip hortenzijos tais metais gali ir nežydėti, – įspėja A.Rutkauskas. – Šviesiąsias hortenzijas galite nupjauti ir vėlai rudenį – jos vis tiek gražiai atžels kitais metais ir žydės. Šluotelines ir vijoklines hortenzijas genėkite kuo mažiau, ypač vyresnio amžiaus augalus."

Dendrologas pastebi, kad hortenzijos gali būti sodinamos pavieniui arba formuojamos grupės iš ne daugiau kaip 2–3 skirtingų rūšių. Hortenzijos dekoratyviai atrodo gėlyne tarp daugiamečių žydinčių, lapinių ar varpinių augalų, dera su rožėmis ir rododendrais, idealų foną jų žiedams, spalvas keičiantiems lapams kuria visžaliai augalai – pušys, kukmedžiai, tujos, gebenės, bugieniai, o kontrastingas smulkialapių raugerškių raudonis išryškina stambius hortenzijų žiedynų nėrinius.

Deja, kartais tam labai stinga vietos. KTU studentė Vaida Buzaitė ir alumnas Artūras Baleckis rado originalų šios problemos sprendimo būdą.

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) tvariosios inžinerijos studentės V. Buzaitės ir šio fakulteto alumno A. Baleckio sprendimas – praktiškas, neįprastas, tvarus ir funkcionalus lauko ar vidaus dekoravimo gaminys, leidžiantis paprastai auginti įvairius pasirinktus augalus.

„Darbo aplinkoje norėjome žalumos ir gamtos pojūčio. Taip gimė idėja sukurti tokį produktą, nes rinkoje siūlomi variantai pasirodė brangūs, todėl panašų gaminį pasigaminti sugalvojome patys“, – pasakoja bendrovėje „Gija“ kartu besidarbuojantys kūrėjai.

Pasak jų, tekstilinė sienelė aktuali tiek žmonėms, ieškantiems įdomių dizaino sprendimų, norintiems savo erdvėse žalumos, gamtos akcento, tiek praktiškų interjero sprendimų.

Darbo aplinkoje norėjome žalumos ir gamtos pojūčio. Taip gimė idėja sukurti tokį produktą, nes rinkoje siūlomi variantai pasirodė brangūs.

„Pirmiausia mūsų sukurtos žaliosios tekstilinės sienelės funkcija yra dekoruoti, tačiau tokia sienelė itin praktiška mažose patalpose ar tiesiog norint sutaupyti vietos“, – sako tekstilės inžinerijos studijas baigęs A. Baleckis.

Draugiškas aplinkai gaminys

Žalioji vertikali tekstilinė sienelė – tekstilės gaminys, skirtas mažiems, vertikalioje padėtyje augantiems įvairių tipų augalams.

Anot kūrėjų, sienelę galima panaudoti įvairiose vietose: kambariuose, balkonuose, terasose ar sode, darbo kabinetuose ar kitose biuro erdvėse. Produkto pagrindas yra megzta tekstilinė medžiaga su skirtingo dydžio kišenėmis. Visa tekstilinė dalis pagaminta vieno gamybinio proceso metu.

„Kišenės ir reikiamas dydis išmezgamas iš karto – taip tampame draugiškesni aplinkai dėl minimizuojamų gamybos atliekų“, – sako A. Baleckis.

Inovatyvus kompiuteriu valdomas mezgimo būdas taip pat ženkliai pagreitina gamybos procesą.

„Be to, tiek tekstilinė dalis, tiek pati konstrukcija gali būti perdirbama: sienelės medžiaga 100 proc. poliesteris (PES), korpusas iš aliuminio, tvirtinimo detalės plieninės“, – paaiškina vyras.

Pritaikoma pagal kiekvieno poreikius

Pasak kūrėjų, sienelės gaminimas nėra standartizuotas, todėl yra gana plačios tiek dydžio, tiek kišenių kompozicijų galimybės: „Vartotojai turi galimybę pasirinkti savo dizainą ir spalvas“.

Augalai sienelėje susodinami į kišenėles. Apačioje yra lovelis, skirtas vandens pertekliui surinkti. Taip pat į jį pilamas vanduo, kuris mezginiu transportuojasi apie 25 cm į viršų.

Tuo tarpu aukščiau esantys augalai turėtų būti purškiami vandeniu rankiniu būdu. Tačiau, pasak V. Buzaitės, unikali mezginio struktūra gerai paskirsto vandenį-drėgmę po visą gaminio plotą.

„Yra minčių pabandyti integruoti kapiliarinę laistymo sistemą su laikmačiu, tada liktų pasirūpinti tik rezervuaru, kad jame nuolat būtų vandens“, – mintimis dalijasi A. Baleckis.

Tekstilinėje sienelėje vartotojai patys gali sukurti išskirtines augalų kompozicijas. „Tokiu būdu sienelė tampa akį traukianti interjero ar eksterjero detalė, neužimant daug vietos“, – pastebi V. Buzaitė.

Žaliosios tekstilinės sienelės kūrėjai tikina, jau turintys planų, kad šis produktas pasiektų rinką ir vartotojai galėtų jį įsigyti.

Už šį projektą KTU MIDF atstovai V. Buzaitė ir A. Baleckis kasmetinėje inovacijų parodoje „Technorama 2019“ laimėjo bendruomenės „Ar žinai“ įsteigtą 100 eurų vertės prizą.

Vilkaviškio rajone Ramoniškių kaime įsikūrusiame Valuckų ūkyje, 1000 hektarų teritorijoje kasmet sodinamos bulvės, rapsai, kviečiai, grikiai, ankštiniai augalai. Ūkio savininkė Alvytė Valuckienė sako, kad šis laikotarpis sudėtingiausias bulvėms.

„Ne visur turime laistymo sistemas, buvo smėlio audros. Mums keletą kartų nupustė, liko tik gumbai, aplink nebuvo žemės, kentėjo sudygus bulvė, vargo“, – BNS sakė A. Valuckienė.

„Kur buvo laistoma, situacija buvo kitokia, bet kur nelaistoma, (...) labai sudėtinga, vėluoja su augimu“, – pridūrė ji.

Pasak A. Valuckienės, dėl orų kenčia ir grūdai, todėl manoma, kad jų kokybė suprastės – bus smulkesni ir nesieks aukštos klasės. Nuo to priklausys ir kaina. Be to, pasak A. Valuckienės, grūdo kokybę blogina ir kenkėjai, kurių šiemet laukuose – ypač daug.

Grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovas Ignas Jankauskas sako, kad šiemet grūdų derlius neturėtų mažėti, nes ūkininkai pernai rudenį dėl palankaus sėjos meto prisėjo daugiau žieminių kultūrų, kurios sausroms atsparesnės, nei vasariniai augalai.

„Žieminės kultūros sausrai gerokai atsparesnės, būna augalas gerokai išaugęs, pasiruošęs. Sudėtingiau su tais, kurie sausros metu turi išdygti, pavyzdžiui, vasariniai miežiai, vasariniai kviečiai. Šios kultūros kenčia labiausiai“, – BNS sakė I. Jankauskas.

„Šiemet žieminių kviečių plotai gerokai didesni ir tas atsparumas sausrai bus geresnis, nei pernai. Bet aišku, tai dar priklauso ir nuo regionų, nes pavyzdžiui, Pietų Lietuvoje padėtis tragiška“, – pridūrė jis.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovė Zofija Cironkienė teigia, kad karščiai labai paveikė „Icebergo“ bei „Romano“ salotas, todėl jų derlius neabejotinai mažės.

Sudėtingiau su tais, kurie sausros metu turi išdygti, pavyzdžiui, vasariniai miežiai, vasariniai kviečiai. Šios kultūros kenčia labiausiai.

„Jos šiaip yra auginamos vėsesnėse temperatūrose, pietinės šalys jų jau kaip ir nebegali auginti. Jeigu taip ir toliau tęsis, tai ir mes nebegalėsim. Turėjome galimybę jų išauginti ne tik savo rinkai, bet ir eksportui, o dabar jau tik žiūrėkim, kad savo rinkai užtektų“, – BNS sakė ji.

Žemdirbiai plotų nemažina, bandys prisitaikyti

Nors oro sąlygos ir apsunkina žemdirbystę, vis dėlto mažinti dirbamų plotų neskubama. Pasak ūkininkų, teks atsirinkti pasėlių rūšis, kurios labiau tinkamos karštiems ir sausiems orams, didinti laistymo pajėgumus.

„Per 20 metų prekiniai ūkiai buvo atsirinkę veisles, kurios tiko mūsų sąlygoms, tačiau vėl laukia ilgas kelias atsirinkti tinkamiausias veisles. Kitas dalykas – didinti laistymo pajėgumus, juos tobulinti. Gelbėtų ir išmanioji melioracija, tačiau tai reikalauja daug investicijų“, – sakė Z. Cironkienė.

„Vienas kitas ūkis yra atsisakęs daržininkystės, bulvininkystės, ir lieka tik prie grūdininkystės, nes tai yra lengviau. Bet jei jie išeina, kažkas kitas padidina plotus. Tie, kurie pasilieka ir investuoja į daržininkystę, jie nenustos auginti, tačiau turės pergalvoti visas savo technologijas. (...) Ūkių laukia didelės investicijos prisitaikyti prie gamtos sąlygų“, – pridūrė ji. 

Grūdų augintojų atstovas taip pat sako, kad svarstomos priemonės, kaip prisitaikyti prie klimato kaitos, be to, stengiamasi sėti kuo daugiau žieminių kultūrų.

„Pasikeitimų pasėlių struktūroje pastebėti dar neteko, turbūt tam reikia ilgesnio laiko. Tiesiog žemdirbiai žino tas kultūras, kurios jiems tinka, kurios pelningos. Manau, šioje vietoje pasikeitimų greit nebus“, – sakė I. Jankauskas. 

Naujoji oranžerija – geras pagalbininkas

Prekybos centro „Ermitažas“ Pardavimų ir rinkodaros skyriaus direktorės Laimos Skirienės teigimu, prekybininkai jau nuo ankstyvo pavasario jaučia didelį pagyvėjimą aplinkos priežiūros skyriuose.

L.Skirienės teigimu, naujoje „Ermitažo“ parduotuvėje, įsikūrusioje Kaune, Pramonės prospekte 6B, pasiteisino sprendimas išskirtinai didelį plotą paskirti oranžerijai – net 2 tūkst. kv. m. „Norėta vienoje vietoje patogiai išdėstyti viską, ko gali prireikti gražinant savo aplinką. Pateikiame išskirtinai platų kambarinių ir lauko augalų pasirinkimą, didelį sodo, daržo technikos, laistymo įrangos ir kitų aplinkos priežiūrai reikalingų prekių asortimentą. Taip pat oranžerijoje maksimaliai išnaudojome ventiliacijos, apšvietimo technologijas, kad sukurtume kuo natūralesnę aplinką lauko ir vidaus augalams“, – tvirtino L.Skirienė.

Be išskirtinių pasiūlymų, pirkėjus pasitinka profesionalūs konsultantai, kurie ne tik pataria, kaip prižiūrėti augalus, bet ir su klientais noriai pasidalija sodinimo paslaptimis, pataria, kaip dekoruoti sodybą ar užsiauginti prieskoninių žolelių namų sąlygomis. „Matome, kad šių dienų pirkėjas yra labai išprusęs, nėra prisirišęs prie kokios nors vienos dominuojančios apželdinimo vizijos ar tik kelių augalų rūšių, todėl siūlome labai platų produktų asortimentą“, – teigė L.Skirienė.

Ji aiškino, kad labai svarbus yra ir logiškas produktų išdėstymas: numatytos erdvės atskiroms augalų kategorijoms, lauko baldams, sodų technikai, įrangai. „Dėl to sulaukiame pagyrų, kad įspūdingai didelis plotas nevargina ir yra aiškus prekių išdėstymas ir estetinis pateikimas“, – kalbėjo L.Skirienė.

Mėgstami daugiamečiai augalai

Tarp „Ermitažo“ klientų yra ir įmonės, kurios užsiima sklypų želdynų projektavimu, apželdinimu, priežiūra. Viena jų – kauniečiams daug sklypų suprojektavusi bendrovė „Želdynų projektai“. Jos direktorė ir aplinkos projektuotoja Laimutė Radvilavičienė papasakojo, kokios tendencijos vyrauja tarp mylinčių augalus ir norinčių jais puošti savo kiemus. „Šiuo metu daugiametės gėlės nurungia vienmetes. Mėgstamiausios – alūnės, heicherelės, astilbės, levandos, jukos, vilkdalgiai, veronikos“, – vardijo L.Radvilavičienė. Pramonės prospekto „Ermitažo“ oranžerija išsiskiria pelargonijų, hortenzijų, rožių, levandų, begonijų veislių įvairove. Klientai šias gėles gali rinktis pagal spalvą, dydį. Iš viso čia galima rasti per tūkstantį įvairiausių lauko ir vidaus augalų rūšių.

Madingi varpiniai augalai

Šiuo metu madinga sodinti ne tik gėles, bet ir varpinius augalus. Pavyzdžiui, kiemo želdynus paįvairina siūbuojančios soruolės pašiaušelinės, plunksninės ašuotės, drėbūnės, kupstinės šluotsmilgės. „Tik nereikia nusiminti, kad pirmais metais jos nebus tokios gražios kaip matytos kitur, nes augalas patiria sodinimo stresą ir visas jėgas atiduoda šaknims, kad įsitvirtintų. Tik paskui augalai atskleidžia vainikinės dalies grožį“, – kalbėjo L.Radvilavičienė.

Ji pataria pasodinti ir augalų, kurie pražysta vasaros pabaigoje ir džiugina akį vėstant orams, rudenį. Vėlyvus žiedus krauna miskantai, o štai šluotelinės hortenzijos žiedai ir atėjus žiemai sušąla, sudžiūva, bet nenubyra ir lieka iki pavasario.

„Viena iš tendencijų apželdinant sklypus – lapuočių sugrįžimas. Anksčiau beveik visi dekoratyviniai medeliai buvo spygliuočiai. Dar ir dabar nemažai klientų būgštauja, kad lapuočiai sukels papildomų rūpesčių tvarkant kiemą, kai pradeda kristi lapai. Jiems siūlau atrasti vėjo nešiojamų lapelių grožį. Jų nė nebūtina grėbti – tai puiki trąša žemei“, – tikino L.Radvilavičienė.

Vejų įvairovė

„Ermitažas“ siūlo įvairių vejų sėklų. L.Radvilavičienė kviečia pagalvoti ne tik apie tradicines žalias vejas, bet ir apie tokias, kuriose pražysta įvairių žiedų. Specialistė pataria papildomai dar primaišyti pievų gėlių sėklų, tada žiedai bus gausesni. „Galima pagyvinti veją rugiagėlėmis, aguonomis“, – pasakojo ji.

Norintiems rečiau pjauti žolę, geriau pirkti lėtai augančios žolės sėklas. „Sausu oru, kai ilgiau nelyja, žolės stipriai netrumpinkite, nes tada greičiau išdžiūva dirva ir veja ima skursti“, – pataria L.Radvilavičienė. Turintiems sklypus su statesniais šlaitais patartina ieškoti specialių vejų, kurios išsiskiria tvirtesniu šaknynu.

Vaikščiojant tarp patogiai išdėstytų produktų įvairovės, lengviau gimsta naujų vizijų.

Tingesniems specialistė pataria sodinti daugiau besidriekiančių augalų, tarp jų iškloti skaldytų akmenų takelius, suformuoti gėlynų, dekoratyvinių augalų salas, jas apkloti mulčiu. „Jei dar įsirengiama automatinė laistymo sistema, darbo sode lieka ne taip ir daug“, – šypsosi L.Radvilavičienė.

Viskas, ko reikia priežiūrai

Net ir mažiausiam apželdintam plotui reikia visokeriopos priežiūros. Šį darbą palengvina kokybiška sodo technika, patogūs ir tvirti įrankiai. „Pramonės prospekte veikiančio „Ermitažo“ oranžerijoje yra platus įvairios įrangos, įrankių, darbo priemonių pasirinkimas“, – informavo L.Skirienė.

Čia konsultantai pataria, kokių savybių turi turėti vejapjovė konkrečiame sklype. Jei turite 2–3 a, užsėtus žole, tikrai neverta investuoti į galingą ir brangią techniką – gali užtekti ir mažos žoliapjovės. „Ermitaže“ rasite ir didesniems plotams skirtos technikos, pavyzdžiui, savaeigių galingų vejapjovių, krūmapjovių, nešiojamųjų žoliapjovių. Čia yra įvairių įrankių žemei dirbti, šakoms genėti, kitokiems sodo ir daržo darbams.

Atsižvelgta ir į tai, kad nuolat tobulėja augalų priežiūros priemonės, todėl Pramonės prospekte 6B esančio „Ermitažo“ oranžerijoje pasirūpinta plačiu trąšų, apsaugos priemonių asortimentu, vazonų įvairove, mulčiu, laistymo priemonėmis, kitomis želdynams būtinomis ir naudingomis prekėmis.

„Norėjome, kad oranžerijoje būtų galima apsirūpinti viskuo, kas būtina kuriant ir puoselėjant aplinką. Čia, vaikščiojant tarp patogiai išdėstytų produktų įvairovės, lengviau gimsta naujų vizijų“, – sakė L.Skirienė, pabrėždama, kad Pramonės prospekte esančios oranžerijos koncepcija ir yra būti ne vien parduotuve, bet ir idėjų generatoriumi.

Populiarėja prie namų

"Figūrinis karpymas, žalios ar augalų skulptūros, gyvas menas – dekoratyvinį augalų karpymą žmonės vadina skirtingai, o pasaulyje jis turi pavadinimą topiariai, iš lotynų kalbos – ornamentinė sodininkystė", – sako V.Čekanauskis, prieš 15 metų iš augalų pradėjęs formuoti geometrines figūras, o pastaruosius ketverius metus kuriantis sudėtingus objektus.

"Topiariai labai populiarūs Europoje, Azijos šalyse. Pastaruoju metu juos atranda ir Lietuva – žaliomis skulptūromis puošiasi miestų aikštės, parkai, vis dažniau jos tampa išskirtiniu nuosavo namo aplinkos akcentu", – sako V.Čekanauskis.

Sparčiai plintanti dekoratyvi augalų formavimo tendencija nėra naujiena – tai labai senas menas, kuriuo žavėtasi dar Senovės Romoje. Kas lankė garsiuosius Prancūzijos, Anglijos parkus, pilis, turbūt atkreipė dėmesį į įmantriais ornamentais apkarpytas gyvatvores, gėlynų akcentus – geometrinių formų medžius, krūmus, iš augalų "sukonstruotus" mažosios architektūros statinius – pergoles, pavėsines, labirintus, arkas.

Šių dienų menininkai praplėtė topiarių sąvokos ribas: naudodami specialias konstrukcijas kuria sudėtingas geometrines kompozicijas, žmonių, gyvūnų formas, architektūrines figūras, garsių pasaulio meno šedevrų kopijas.

Iššūkis sau

"Nesu nei agronomas, nei landšafto specialistas, – nuoširdžiai prisipažįsta pašnekovas. – Esu menininkas, kuris išbandė skirtingas meno kryptis, tarp kurių – ir skulptūra. Prieš ketverius metus draugas parodė brangiai kainavusį, tačiau labai nevykusį tigro formos rėmą topiariui, tada ir pagalvojau, kad galiu padaryti geresnį. Pats sau mečiau iššūkį."

Asmeninę žaliųjų skulptūrų ant rėmo kūrybos metodiką sugalvojęs V.Čekanauskis pats projektuoja ir gamina rėmus iš tvirto metalo ir vielos. Jis sako, kad neįveikiamų užduočių nėra: įvairūs gyvūnai, paukščiai, architektūros objektai, žmonės, simboliai ir net O.Rodeno skulptūra "Mąstytojas" – kuo sudėtingesnis ir originalesnis sumanymas, tuo įdomiau.

V.Čekanauskio kurti topiariai puošia Anykščių "Labirintų parką", Garliavos plovyklą, Skuodo meno mokyklą, daug jo darbų iškeliavę į užsienį.

Jei objektas sudėtingas, kartais tenka sumeistrauti ne vieną, o du ar net tris rėmus, iš jų padaryti atskirus topiarius, kurie sujungiami į vieną tik nuvežus į jiems skirtą vietą. Didžiuliu iššūkiu V.Čekanauskiui buvo dramblio, arklio skulptūros, arkos formos. Pastarosioms trims reikėjo ypač tikslių rėmų, ne vieno, o 2–4 daugiakamienių augalų.

Formuoti žaliąsias skulptūras su rėmu galima ne tik iš medžių, puskrūmių ir krūmų, bet ir iš gėlių, karklų, vijoklių ir net samanų.

Tinka ne visi augalai

Pašnekovas tikina, kad gerai prižiūrimi topiariai nekinta ir yra labai dekoratyvūs. Dažniausia jie formuojami iš amžinai žaliuojančių augalų.

"Tokios skulptūros savo žavesio nepraranda ir šaltuoju metų laiku, kai dauguma kitų medžių ir krūmų jau būna numetę lapus, – pastebi specialistas. – Gražiai atrodo ir topiariai iš lapuočių augalų, kurie turi gražią, tankią ar retą, bet ypač dekoratyvią šakų struktūrą."

Augalų sąrašas nemenkas: buksmedžiai (Buxus sempervirens), tujos (Thuja rūšys), kilnusis lauramedis (Laurus nobilis), bugieniai (Ilex rūšys), mirtos (Eugenia arba Myrtus rūšys), kukmedžiai (Taxus rūšys), ligustrai (Ligustrum rūšys). Deja, Lietuvos orams ir dirvožemiui tinka ne visi.

Eksperimentuodamas, pasitardamas su agronomais V.Čekanauskis atrado, jo manymu, idealius šiam menui ir pakančiausius mūsų krašto klimato kaitai augalus: tai – vakarinė tuja "Smaragd", kurios šakelės smulkios, labai dekoratyvios bei lanksčios, be to, ryškiai žalia jų laja šaltuoju sezonu neparuduoja, ir rutulinės formos tujos, kurios primena purius rutuliukus, tad labai tinka apskritos formoms užpildyti.

Lakoniška geometrija

"Topiariams gali būti naudojami ir kiti augalai – viskas priklauso nuo formavimo būdo. Jų pasaulyje yra ne vienas, tačiau Lietuvoje, beje, kaip ir Europoje, populiariausi du: be rėmo ir su rėmu", – sako skulptorius.

Formuoti be rėmo tinka jau minėti visžalius ir beveik visus dekoratyvinius, net žydinčius augalus. Topiarių formos nėra sudėtingos ar įmantrios, tradiciškai jos – lakoniškos, geometrinės: kūgis, kubas, piramidė, obeliskas, cilindras, lašas, burbulas, ovalas, spiralė. Neretai tarpusavyje derinamos ar jungiamos 2–3 skirtingos formos. Šis principas naudojamas meniškai formuojant vešlias parkų, miesto sodų gyvatvores ar didelius, masyvius medžius.

"Karpyti galima ne daugiau kaip trečdalį medžio apimties, – įspėja pašnekovas. – Jei bus iškarpyta kur kas didesnė dalis augalo, topiaris nebus gražus – stokos žalumos, styros plikos šakos, be to, didelė rizika, kad taip negailestingai apkarpytas, tiksliau – sužalotas medis ar krūmas ims skursti, gali labai greitai nunykti."

Įrėmintas grožis

Formuoti žaliąsias skulptūras su rėmu galima ne tik iš medžių, puskrūmių ir krūmų, bet ir iš gėlių, karklų, vijoklių ir net samanų. Šiuo būdu V.Čekanauskis topiarius kuria dviem variantais: augalą įsodina į konkretaus pavidalo 3D rėmo formą arba ją ant augalo užmauna.

Pirmas variantas paprastesnis: rėmas uždedamas arba į jį įsodinamas augalas, kurio aukštis – iki pirmo metalinės formos linkio. Toks augalo formavimo metodas nėra labai populiarus, jį retai kada naudoja ir pats menininkas – visas žalios skulptūros grožis atsiskleidžia tik augalui užpildžius rėmą, t.y. ne anksčiau kaip po 3–7 metų, kai medis, puskrūmis ar krūmas gražiai suveši.

"Ilgai laukti niekas nenori – iškart trokšta įspūdžio, efekto", – šypsosi V.Čekanauskis. Kaip tik todėl populiariausias ir paklausiausias antras būdas, kai 3D rėmas virtuoziškai užmaunamas ant jau suaugusio augalo. Pagrindinė sąlyga – savo dydžiu ir forma medis turi būti panašus į rėmą, geriausia – už pačią konstrukciją po 10 cm aukštesnis ir platesnis į šonus.

Reikia kruopščios priežiūros

Intensyviai kuriantis vyras išmoko ant medžio virtuoziškai užmauti bet kokio pavidalo rėmą, gana retai šakas karpo, geni, dažniausia jis jas atsargiai prakaišo pro rėmo konstrukciją, pririša, palenkia. Taip formuojant topiarį visa žaluma sutelkiama išorėje, o vidus lieka beveik tuščias.

"Viduje laisvai cirkuliuoja oras, prasiskverbia saulės spinduliai, todėl augalas negelsta, sėkmingai žaliuoja ir auga", – tikina pašnekovas.

Susižavėjusiems karklų topiariais skulptorius pataria rinktis specialius tvoroms pinti skirtus karklus. Jų šakeles supinti ar pririšti prie rėmo. Pradžioje toks topiaris tikrai nėra itin išvaizdus – retas, persišviečia, tačiau, genint šakeles, atžalėlių gausės, žalumos tankės.

Topiaris savo formos nekeis, jei tik šeimininkas netingės kruopščiai jį prižiūrėti: kuo dažniau karpys, tuo tankiau žels naujos šakelės, skleisis lapeliai. Kur ir kaip karpyti, aiškiai matyti – skulptorius rekomenduoja žalumos palikti per pirštą virš rėmo.

Pirmaisiais mėnesiais topiarius reikia gausiai laistyti, dažniau nei neformuotus, paprastus augalus, reguliariai patręšti, o apgenėtus medelius pridengti nuo kaitrios saulės spindulių.

"Negalima genėti tik ką pasodinto augalo, reikia palaukti, kol prigis, taip pat nepatartina jo genėti ir prieš pat žiemą", – įspėja V.Čekanauskis.

3D gėlynai

Jei nors kartą lankėtės Venspilyje kasmet vasarą vykstančiame gėlių festivalyje–parade, tikrai nelikote abejingi visą miestą puošiančioms margaspalvėms gėlynų ir darželių augalų skulptūroms. Žydintys ir lapiniai augalai, įvairios smilgos, darniai skambantys ir kontrasto principu parinkti spalvų deriniai, skirtingos formos ir neįprasta faktūra – šiuose 3D gėlynuose atsiskleidžia stebuklingas augalų grožis, o patys topiariai tampa gerą nuotaiką, išskirtinį aplinkos stilių kuriančia erdvės detale.

Pasak V.Čekanauskio, nedidelį, nesudėtingos formos žydintį topiarį galima pasidaryti patiems. Tokiam objektui daromas dvigubas metalinės konstrukcijos rėmas. Jo vidus užpildomas dirvožemio substratu, kurio paviršiuje būtina išvedžioti laistymo sistemą. Ant apatinio rėmo dugno tiesiama orui ir drėgmei laidi plėvelė su angomis augalams įsodinti. Viršutinė rėmo konstrukcija augančioms gėlėms suteikia stabilumo – prilaiko, kad nekristų, per daug nesvirtų, todėl gyvasis augalų kilimas atrodo puresnis.

"Tokiu principu formuojami topiariai ir iš samanų, vijoklių, ypač tinka nelepios ir gajos įvairios gebenių rūšys, – aiškina skulptorius. – Šiuo atveju daug kokybiško dirvožemio nereikia, jį galima maišyti su kitos kilmės "užpildu", pavyzdžiui, pjuvenomis, puriomis durpėmis, samanomis, šienu."

Žaliųjų skulptūrų menas

• Nors manoma, kad pirmosios žaliosios skulptūros buvo sukurtos apie XV a. prieš Kristų, didžiausiais šio meno meistrais laikomi senovės romėnai: gražiai karpyti augalai demonstravo išskirtinį skonį bei prabangą.

• Masiškai topiariais susižavėta Renesanso laikotarpiu, kai idėjų pritrūkę italų ir prancūzų sodininkai ėmė semtis įkvėpimo antikinės Romos madose.

• XV a. Olandijoje buvo sukurtos pirmos gyvūnų pavidalo skulptūros. XVII a. jos paplito Anglijoje. Prancūzijoje dominavo geometrinių, darnių simetriškų formų topiariai. Žaliomis skulptūromis savo namų aplinką puošė aristokratai, tačiau anglų sodininkų dėka jos persikėlė į paprastų žmonių sodelius.

• XVIII a. Europoje topiarių menas buvo pradėtas kritikuoti kaip pernelyg dirbtinis, buvo raginama sekti kinų ir japonų pavyzdžiu – pastarieji siekė, kad kompozicijos ir formos atspindėtų natūralias gamtos jėgas, jų poveikį augalams. Taip gimė Japonijoje populiari debesų forma.

Gausi renginio programa ir mažuosius, ir suaugusius lankytojus kvietė gėrėtis gausiai pražydusiais augalais bei priminė apie jų svarbą – skatino atsigręžti į gamtą.

Nuo pat ankstaus ryto VDU Botanikos sode šurmuliavo vaikai. Iš daugiau kaip 30 ikimokyklinio ugdymo įstaigų atvykę mažieji sveikino skroblų gyvatvorę – Vikšrą šimtakojį – su septintuoju gimtadieniu. Po muzikinių pasirodymų ir tulpių kūrybinio konkurso apdovanojimų ceremonijos jie draugiškai dalijosi UAB „Bijolos“ dovaną – šventinį tortą.

Renginyje dalyvavusi auklėtoja metodininkė Dalia Redikienė, į VDU Botanikos sodą atvykusi iš lopšelio-darželio „Šermukšnėlis“, džiaugėsi, kad nuo pat mažų dienų vaikai yra supažindinami su gamta. „Labai svarbu, kad vaikai pamiltų gamtą, neatitrūktų nuo jos. Žinotų pavadinimus, atskirtų medį nuo krūmo“, – sakė trimečių vaikučių būrį atsivedusi D. Redikienė.  

Popietę sode vyko ekskursijos po Aukštosios Fredos dvaro ir Botanikos sodo gražiąsias erdves, vakarop lankytojai rinkosi į nemokamas paskaitas. Šįkart dėmesį kaustė Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus Ekskursinio skyriaus vedėjos Audronės Kleišmantienės paskaita „Prof. Tadas Ivanauskas – vienas žymiausių XX a. Lietuvos gamtininkų“. Lektorė apžvelgė prof. Tado Ivanausko gyvenimo istoriją: pasakojo, kaip prof. Tadas Ivanauskas pirmasis Lietuvoje išvystė gamtos mokslą, kaip ir kodėl kūrė gamtosauginius objektus, tokius kaip Zoologijos muziejus, Ventės rago ornitologinė stotis, Žuvinto rezervatas, Zoologijos sodas.

Norintieji sužinoti, kaip dideli medžiai maitina mažesniuosius, kokie egzistuoja augalų savigynos mechanizmai, kaip pupelės ūglis tikslingai ieško atramos, rinkosi į  lektorės VDU profesorės Vidos Mildažienės paskaitą „Augalų komunikacija“. Trečiojoje paskaitoje gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas prof. Libertas Klimka pasakojo apie medžių mitologizmą etnokultūroje. Lektorius akcentavo, kad lietuviai yra medžio kultūros tauta: anksčiau medžiai buvo mitologizuojami, siejami su dvasinėmis vertybėmis – šalia sodybų sodinti ne vien dėl praktinės naudos. Paskaitoje prof. L. Klimka ragino grįžti prie tradicijų – pasiimti iš jų tai, kas tinkama XXI amžiuje.

Paskaitos vyko renovuotoje VDU Botanikos sodo konferencijų salėje, kurią papuošė specialiai „Augalų žavadieniui“ iš Vilniaus atvežtos Irenos Ševcovos fotografijos. Fotografiją prieš dvi dešimtis metų pamilusi Irena lankytojams dovanojo sustabdytas neeilines akimirkas, jos dėmesį patraukusius gamtos motyvus. „Ši kolekcija prasidėjo nuo „Medžio kvėpavimo“, kai pamačiau apšarmojusią medžio žievę, kurią šildė saulės spinduliai. Atrodė, kad medis tarsi transliuoja savo mintis“, – sakė fotografijų autorė. Anot jos, tokie renginiai, kurių metu įvairiais pjūviais skirtingų sričių specialistai pasakoja apie gamtą, augalus, jų svarbą – be galo reikalingi. Iš sostinės į Kauną atvykusi fotografė džiaugėsi tapusi šio renginio dalimi.

Programą vainikavo nemokamas VDU Folkloro ansamblio LINAGO koncertas „Augalai ir liaudies dainos“. Atlikėjų repertuarą papildė prof. L. Klimkos intarpai – pastebėjimai apie apdainuojamų augalų reikšmę senovės lietuvių pasaulėjautoje.  

VDU Botanikos sodas – nacionalinis tarptautinio renginio „Augalų žavadienis“ koordinatorius Lietuvoje. Šią pasaulinę iniciatyvą skelbia Europos augalų tyrimų organizacija (EPSO).  „Augalų žavadienis“ suvienija viso pasaulio augalų tyrėjus, skatina gėrėtis augalais ir primena jų svarbą.