Gyvenimas – tautos istorija

A.Savickas gimė 1919 m. gegužės 12 d. Kopenhagoje, lietuvių rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio ir gydytojos stomatologės Idos Trakiner šeimoje. 1939 m. pradėjo studijuoti Kauno meno mokykloje.

Būsimasis tapytojas per Antrąjį pasaulinį karą prarado artimuosius: įkandin mylimosios savo noru į Kauno getą pasitraukė brolis, galiausiai pakirstas nacio kulkos. Gyvenimo audros psichologiškai palaužė motiną, kuri galiausiai nusižudė.

Būsimasis dailininkas pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą, tarnavo Raudonojoje armijoje. 1945–1949 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), 1951–1972 ir 1985–1993 m. ten dėstė. Nuo 1951 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Rašė spaudoje kultūros ir meno temomis, išleido knygų ir mokslinių monografijų. 1993 m. jam suteiktas menotyros daktaro laipsnis. Mirė 2012 m. birželio 24 d.

Parodai eksponatus skolino: "Lewben Art Foundation", Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Zigfridas Jankauskas, Egidijus Jokubauskas, Zenonas Pažarauskas, Juozas Pilipavičius, Raimondas Savickas, Gitenis Umbrasas.

Atkurta atmosfera

Kaip pažymi parodos kuratorius Vidas Poškus, parodoje yra trys pagrindiniai veikėjai: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys, o parodos tikslas – atkurti A.Savicko dirbtuvę. Toji "restauracija" yra simbolinio pobūdžio.

Tapytojo dirbtuvė, keitusi savo lokaciją bei pavidalus, ne tik veidrodiškai atspindėjo šio meno ir kultūros veikėjo socialinį statusą sovietinėje ar postsovietinėje visuomenėje, bet ir egzistavo kaip fizinis, materialus jo kūrybinių aspiracijų, troškimų, siekių, lūkesčių ir net nesėkmių bei nusivylimų, viso aistringo temperamento pavidalas.

Apsilankius šioje dirbtuvėje (buvo) galima pamatyti, pajusti ir suvokti, iš kur eina ir kur eina (perfrazuojant Paulį Gauguiną) A.Savickas. Jo darbinė erdvė – ne tik keturiomis sienomis apribota patalpa, bet ir langas į miestą ir gamtą, mylimos žmonos Lizos puoselėtas sodas, aplinkiniai žmonės, vartomos ir skaitomos knygos, kiti kultūros artefaktai bei reiškiniai, pagaliau – atsiminimai ir prisiminimai.

Esminė menininko studijos paskirtis – kūrinių gamyba. Fizinis triūsas čia jungiasi su moksliniais tyrinėjimais ir poetiniu polėkiu. Dirbtuvė tarnauja kaip prieglobstis ar net įsčios – čia gimsta, formuojasi ir į pasaulį išeina kūrinys. Kūrinius galima skirstyti pagal etapus ir periodus, klasifikuoti į tematines ar konceptualias grupes,  tai šios ekspozicijos kolekcijoje ir daroma, o kartais viskas vyksta savaime, paveikslams tartum debesims skrajojant po kūrybinio dangaus skliautais, – studijoje.

Esminė menininko studijos paskirtis – kūrinių gamyba. Fizinis triūsas čia jungiasi su moksliniais tyrinėjimais ir poetiniu polėkiu.

Paroda, primenanti menininko aprašytus rojaus sodus ar čiurlionišką (dailėtyrininko ir dailininko analizuoto bei mėgto menininko) visatą, pasivaikščiojimus, mena neramią A.Savicko kūrybinę kelionę su savais pakilimais ir nuopuoliais, su paveikslų atsiradimais nuo eskizo iki galutinės studijos, su persekiojančiais motyvais ir pasąmonėje įstrigusiais vaizdiniais.

Savitas braižas

Lietuvių dailės klasiko kūryba pasižymi monumentalumu, menininkas savitai interpretuoja, aktualizuoja kultūros tradicijas. Kūryboje dominuoja tamsūs pilkšvai melsvi tonai, vertikalėmis grįsta kompozicija, pasyvios personažų pozos. Dailininkas remiasi naiviojo meno stilistika ir ją savitai transformuoja.

Anot dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, A.Savickas buvo įvairiapusis dailininkas. Įkvėpimo sėmėsi iš lietuvių liaudies meno, ypač artima jam tapo lietuvių medinė skulptūra, taip pat – iš poezijos ir pasakų, gamtos ir gyvenimo realijų. Jo peizažuose, portretuose, natiurmortuose, architektūrinėse ir figūrinėse kompozicijose galima atsekti realizmo (Suglaudžia vakaras sparnus, Saulėta žiemos diena), impresionizmo (Lietus užeina, Laukuose), kubizmo (Vilniaus peizažas), fovizmo (Nukryžiuotasis), prancūziškojo ekspresionizmo (Smūtkeliai ir verbos), vokiškojo ekspresionizmo (Smūtkeliai), primityvizmo (Geltonas namas) ir abstrakcionizmo (Angeliška muzika, Smūtkelių motyvas, Senas karalius) tendencijas, tačiau tuo pat metu dailininko braižas yra lengvai atpažįstamas.

"Savickas yra vienas tų menininkų, kurie ir per daug nenutolsta nuo savo pagrindinių kūrybos principų, ir sugeba nuolat atsinaujinti [...], ir dar žaisti rizikingą meninį žaidimą", – 1997-aisiais pasirodžiusioje knygoje "Lietuvių dailė: 1975–1995" rašė A.Andriuškevičius.

A.Savicko tapybos pasaulis liūdnokas, su transcendencijos atspalviu. "Ir to liūdnumo priežastis paprasta – autoriaus kontempliuojama žmogaus gyvenimo drama. Pirmiausia – tai monumentalus liūdesys. Toks, kuris tegali gimti sieloje, ne vien suvokiančioje žmogaus dramą, bet ir matančioje mechanizmo, vadinamo gyvenimu, pasauliu ar teatru, kur ta drama rutuliojasi, grandioziškumą. Toliau – tai kontempliatyvus liūdesys. Vadinasi, orientuojantis žmogų tiek į išmintį, kaip tam tikrą intelekto pakopą, tiek į kontempliatyvią gyvenimo formą."

Kas: paroda "Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas".

Kur: Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22).

Kada: veikia iki 2020 m. sausio 26 d.

Trakuose atidengta memorialinė atminimo lenta, kartu Trakų istorijos muziejuje vyks ir dailininko paroda; Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje bus parodyta kūrybos ekspozicija "Dirbtuvė arba kūrinio gimimas" apie A.Savicko dirbtuvės gyvenimą; kita paroda vyks sostinės Pamėnkalnio galerijoje, joje bus atrinkti kūriniai iš naujo apie tapytoją kuriamo albumo, taip pat jau yra sukurtas dokumentinis filmas "Sujungęs amžius". Šių renginių kontekste neištirpsta ir šiek tiek kitokia minėta paroda – "A.Savicko mokiniai", kurioje eksponuojami A.Savicko vadovaujamų studentų ankstyvesni kūriniai, diplominiai, taip pat buvusių studentų prisiminimai apie mokytoją, rodomas specialiai parodai sukurtas archyvinių nuotraukų ir dokumentų video. Tai dar vienas paminėjimo, prisiminimo būdas.

Kartų ryšiai

Tapytojo vardas jau chrestomatinis Lietuvos XX a. dailės istorijoje, vyresnės kartos prisimena ir jo gebėjimus rašyti, kalbėti viešai. XX a. antrojoje pusėje A.Savicko pavardė dažna tarp parodų recenzijų, tapybos apžvalgų, yra išleisti jo memuarai, prisiminimai. Tokia paroda pažvelgėme į dar vieną šios asmenybės pusę – akademinį pasaulį. Norėjosi parodyti bent dalelę to paskutiniojo, bet intensyvaus pedagoginio periodo (A.Savickas nuo 1985 iki 1993 metų išleido nemažai diplomantų laidų). Pvz., kokie pedagoginiai ryšiai siejo dėstytoją ir studentus, koks buvo jų bendravimo stilius? Tarp tapybos studentų, dabar jau žymių menininkų, yra ir neformalus mokinys – sūnus, Raimondas Savickas, suradęs keletą tapybos pavyzdžių iš savo pirmosios personalinės parodos: "Autoportretas" ir "Skulptūrėlė peizažo fone" (abu 1980 m.).

Apie šiuos molbertinės tapybos darbus, tėvas. A.Savickas 1981 m. anotacijoje rašė: "Mano sūnaus Raimondo Savicko debiutas su tapybos paroda gali atrodyti kiek nelauktas, bet rimčiau pažvelgus į šį reiškinį nesunku pastebėti, kad visas jo gyvenimas surištas su tapyba: nuo pat vaikystės jis buvo pastovus mano tapybos studijos svečias, pats su dideliu malonumu tapė, piešė ir mielai man pozavo. Intensyviai tapyti pradėjo 1979–1980 metais portretus, peizažus ir natiurmortus." Vėliau priduria, kad geresnių rezultatų per keletą metų pasiekė natiurmorto srityje, o po sistemingų piešinių, tapybos praktikų, ir portreto žanras neblogai valdomas.

Prasmingos korekcijos

Ne visi studentų diplominiai triptikai ar diptikai buvo rasti Vilniaus dailės akademijos (VDA) muziejaus fonde – per XX a. paskutinįjį dešimtmetį kai kurie darbai ar jų dalys pasimetė. Iš Elenos Balsiukaitės triptiko "Rugsėjis" liko dvi dalys, kuriose gerai matyti ekspresyvus potėpis, medžių, pastato ekspresyvios išraiškos ieškojimas. Tapytoja pasakojo, kad A.Savickas keletą savaičių prieš gynimus jai davė patarimą: "Žinot ką? O jūs apverskite aukštyn kojomis viską ir laisvai patapykite, na, kad ir tą medį, kur už lango." Elena pabandė pasinaudoti tokiu pasiūlymu (vieną dalį apvertė), kas žino, gal tokia ekspresyvios, deformuoto kompozicijos pamoka buvo kaip tik reikalinga kūrinio pabaigai?

Eglės Rakauskaitės kūrinių serija "Hommage – Monet" (1993 m.) rodoma irgi tik iš dviejų dalių (kitos dvi dalys prarado savo išskirtinę spalvą). Visas ciklas turėjo priminti ir H.Monet vandens lelijas, ir neleisti pasikartoti drobėje tam, kas jau atmintinai žinoma iš dailės istorijos. E.Rakauskaitė, kuriant baigiamąjį darbą, pajuto išsigelbėjimą savo vadovo asmenyje, ji prisimena: "Išgyvenau nenusakomą emocinį komfortą A.Savickui ne iš meno istorijos vadovėlio kontempliuojant prancūzų kultūrą, ir lyg tarp kitko įterpiant pastabas apie esminius kūrybos principus." Vadovo autoriteto prireikė gynimų metu, nes buvo replikų, kad darbas net nepradėtas tapyti, iš keleto dėstytojų buvo galima išgirsti ir aukščiausius, ir žemiausių vertinimus.

Taip pat iš Audriaus Gražio triptiko pristatomas tik vienas kūrinys "Stasio Narijausko portretas" (1989 m.), kuriame dera ir "išeinančio" iš centrinės kompozicijos portretuojamojo žmogaus figūra, ir įsivešėjęs kambarinis augalas, labai tinkantis natiurmorto kompozicijai. Nors paveikslas jau patamsėjęs (o gal kaip tik dėl to), kelia asociatyvias improvizacijas portreto, natiurmorto lietuviškų dailės tradicijų tema. Pvz., vieno iš Lietuvos kino pradininkų S.Narijausko (1912–1998) veide galima įžvelgti kad ir gudaitiškų bruožų, ir apskritai arsininkų mėgtų interjero detalių.

Ko gero, toks ir buvo A.Savicko metodas: siekis parodyti, kad tik per savarankiškus bandymus, eksperimentus ir praktiką galima kažko pasiekti meninėje kūryboje, o tradicinių dalykų, taisyklių kopijavimą jau reikėtų palikti praeities mokyklai.

Ieškojimų kelias

Tarp daugelio skirtingų metų diplominių darbų yra keletas studijinių, eskizinės tapybos pavyzdžių. Pvz., Ramunės Staškevičiūtės vietoj diplominio "Lauko kavinė" išvysime ankstesnį darbą "Pusryčiai". Tapytojos "Lauko kavinė" po studijų baigimo ilgai kabėjo VDA bibliotekoje, vėliau kūrinio vieta liko nebeaiški. Aleksandras Vozbinas eksponuoja tapybinius eskizus "Salaspilio (Kirholmo) mūšio išvakarėse" (1987 m.) parodoje, nes jo diplominis darbas irgi ne VDA muziejuje. Tai keletas mūšio fragmentų. Eskizai labai skirtingi, tarsi parodo, kiek daug būta ieškojimų kompozicijos srityje.

Kompozicijos svarba aiški ir kitų menininkų darbuose, pvz., Vytauto Vasiliūno tapyboje "Pokario aukoms atminti" (1988 m.). V.Vasiliūno darbo tema tais, Atgimimo metais, buvo viena pirmųjų, kai jau nebereikėjo ezopiškai aiškintis dėl turinio prasmių. Čia daug simbolių iš religinio meno klasikos pavyzdžių (ne veltui gynimo recenziją rašė menotyrininkė Irena Vaišvilaitė). Įdomu pamatyti ir praktikos pratimų rezultatus: vieną figūros poza labai artima studijiniams pastatymams (gulintis pozuotojas iš VDA studijų laikų dokumentikos, eksponuojamos parodoje).

Lemtingos pamokos

Kiekvienas parodos kūrinys labai glaudžiai susijęs su kažkokia sena, kelis dešimtmečius siekiančia istorija. Dėl to prie visos šios ne vien dokumentiškai svarbios tapybos, pridedami tekstai, keletas pastraipų arba daugiau – buvusių studentų pamąstymai iš dabarties pozicijų, ką jiems reiškė susitikimas su A.Savicku.

Tekstai skirtingi, bet juose apie dėstytoją galima išskirti keletą savybių, kurios vardinamos ne kartą: kolegiškumas, draugiškumas, optimizmas, savarankiškumo ugdymas, rėmų nebuvimas. Vieniems tai buvo išsigelbėjimas, pagaliau jie pasijuto lygiaverčiais, galinčias kurti niekam nestovint už nugaros, kitiems ta laisvė buvo per didelė, t.y. chaotiška, norėjosi patikslinimų, pamokymų, nes iš A.Savicko tikėjosi daug daugiau nei iš kitų, pažinojo jį kaip turtingą asmenybę, t.y. turintį meninės patirties, įžvalgų, dailės istorijos išmanymo.

Yra prisiminimų, kad tik jo dėka jauni žmonės nebebijojo tapyti, pradėjo savarankiškai reikštis, įgijo pasitikėjimo, taigi, jis subtiliai taikė skirtingus metodus. Kažkam tereikėjo vienos sparnuotos A.Savicko frazės ir ją prisiminė visą gyvenimą, kai kurie ir dažniau lankydavosi jo studijoje, įkvėpdavo kitokio gyvenimo atmosferos.

Būta ir nesusikalbėjimų, bet dažniausiai A.Savickas buvo studentų pusėje. Jo pasakymai "daryk, daryk, pasižiūrėsime, kas gausis" (iš V.Vasiliūno prisiminimų) – vedė prie laisvamaniškos, visai ne akademiškos metodikos. Ko gero, toks ir buvo A.Savicko metodas: siekis parodyti, kad tik per savarankiškus bandymus, eksperimentus ir praktiką galima kažko pasiekti meninėje kūryboje, o tradicinių dalykų, taisyklių kopijavimą jau reikėtų palikti praeities mokyklai. Todėl ši paroda – tai skirtingų eksperimentų pristatymas. Kada bandyti, jei ne studijų metais?

Kuoja ant burių, arba Įlipo dvi silkės į obelį

Ramunė Staškevičiūtė

Aš augau plisuotos uniformos laikais, kai mama gerą pusdienį "fastriguodavo" mano mokyklinės uniformos sijoną, kad galėtų išskalbti ir išlyginti, vėl jį paverčiant į giežtą smulkiai plisuotą armonikėlę. Nežinantis nesupras, apie kokį "vargą" aš čia kalbu ir ką čia reiškia tas žodis "fastriga". Bet aš augau sovietmečiu ir, kaip dauguma jaunimo, besimokančio dailės mokyklose svajojau tęsti studijas dabartiniame VDA, kuri asocijavosi su didesnėmis laisvėmis ir galimybėmis.

Įstojau į tapybos katedrą 1983 m. ir ten prasidėjo mano pažintis su būsimu baigiamojo darbo vadovu A.Savicku. Profesoriumi labiau pradėjau domėtis po trečio kurso, kai 1986 m. reikėjo pasirinkti vieno žmogaus vadovaujamą tapybos studiją, kurioje norėčiau tęsti dar dvejus mokslo metus prieš baigiamojo darbo išpildymą finaliniais jau šeštaisiais mokslo metais (studijuodavom gan ilgai, kaip ir studentai medikai). Norinčių mokytis jo studijoje būdavo žymiai daugiau nei kitose, nes, kaip visiems gerai žinoma, profesorius buvo "neformatas", ironiška, charizmatiška ir pagal tą laikmetį, laisva asmenybė. Įprastai visi ir pasilikdavo savo studijos profesorių baigiamojo darbo vadovu, bet man nutiko kitaip. Aš mokiausi V.Gečo studijoje, o mokslus užbaigiau pas A.Savicką. Dalykiška mūsų pažintis truko vienerius 1988–1989 metus, kuomet tapiau savo baigiamąjį darbą "Lauko kavinė". Tai buvo neramus metas tiek VDA, tiek visos Lietuvos gyvenime. Tai "Sajūdžio", lūžio bei laisvės pradžios metai, kurie palietė visų likimus. Jau galėjom laisviau rinktis temas baigiamajam tapybos darbui ir nebeatidirbti privalomus du metus valstybei už suteiktą galimybę mokytis. Aš rinkausi temą iš Vilniaus jaunimo kasdienybės gyvenimo, niekuo neišsiskiriančią savo patriotiškumu ar jautrumu, nes jau tuomet, bent man taip atrodė, buvau sau atsakiusi į klausimą "kas tai yra tas menas" ir, kad gali jis gimti iš nieko. Aš tuos paskutinius metus bendravau su profesoriumi A.Savicku trumpai, dalykiškai ir su didele jo pasitikėjimo doze savarankiškam darbui, dėl ko ir esu be galo dėkinga šiam žmogui. Bet norėčiau čia grįžti prie ankstesnių metų, kuomet A.Savicko neakivaizdžios pamokos, o tiksliau, pasisakymai, padarė daug didesnį įspūdį bręstančiai menininkei, nei tos kelios linksmos paskutinės korektūros.

Aš atsimenu vieną neoficialų studentų "pasisėdėjimą" privačioje aplinkoje, kurioje buvo kalbama apie meną ir kuriame dalyvavo ir pats minimas dėstytojas. Tuomet man įstrigo du paties A.Savicko pasakyti svarbūs dalykai. Pirmasis – kad jei jis galėtų, tai išpirktų savo paties darbus, esančius tuometiniame "Lietuvos revoliuciniame muziejuje" nutapytus socialistine tematika ir viešai juos sudegintų. Čia tuo viskas ir pasakyta, nėra ko išsiplėsti. Bet ties antruoju norėčiau stabtelti ilgiau, nes nežinantis, kas ta rusiškai "vobla" (liet. – kuoja) ir "parusa" (liet. – burės), manęs nesupras.

"Vobla" – tai pigi pramoniniu būdu auginta džiovinta žuvis, dažniausiai vartojama kaip užkandis sovietmečiu prie degtinės. Žodžiu, kalbam apie prastą, smirdinčią, pigią žuvį. Visai ką kitą reiškia žodis "parusa" tūlam rusakalbiui keliantis asociacijas su M.Lermontovo eilėraščiu "Baltuoja burė vieniša". Tai romantinis eilėraštis, parašytas lyrinio herojaus vardu, kurį anuomet visi rusiškai mokyklose skaitėme ir žinojome.

Grįžtu prie antrojo A.Savicko pasakyto dalyko, kuris nuskambėjo rusiškai su visu tos kalbos socialiniu, politiniu ir filosofiniu kontekstu. Žinoma, tuomet visi smagiai vakarojome, bet dėstytojo atsakymas į klausimą "kas tai yra menas?" tikrai nustebino. "Vobla na parusach" (liet. k. – kuoja ant burių), –- nuskambėjo atsakymas ir smagus juokas nuvilnijo profesoriaus kūnu kartu su atsakymu sudrebindamas jau suapvalėjusį jo pilvuką.

Žinant A.Savicko pomėgį šmaikštauti, galėjo ta (bandau išversi ne pažodžiui) "silkė ant jachtos denio" lengvai "išplaukti" iš mano galvos, palikusi ramybėje, bet taip nenutiko. Va, tau ir kontrastas: silkė ir burės arba silkė su sparnais. Tokį trumpą ir taiklų meno apibūdinimą, privertusį susimąstyti, išgirdau pirmą sykį. Posakio netikėtumas ir, matyt, užkoduota prasmė jame nuolat vartėsi nauju požiūriu mano galvoje ir ataidėdavo gilinantis į kitų kūrybą dar ilgai po VDA baigimo. Tai kasdienybės ir nekasdienybės, suidealizuotos tikrovės arba net ir absurdo tema, kad ir pavyzdžiui Charleso Baudelaire'o eilėraštyje "Sriuba ir debesys" ("Paryžiaus splino" rinkinys) arba analogiški V.Kernagio dainos žodžiai "įlipo dvi silkes į obelį" (albumas "Kažkas Atsitiko"), sudainuotos panašiais 1986 m.

Iš atsiminimų

Judita Budriūnaitė

Prisimenu A.Savicką kaip autoritetą, tolerantišką dėstytoją, ryškią asmenybę, žavingą maestro. Jo nebijojome.

Prieš paskirstant į profesorių studijas, buvome pakviesti aplankyti jo dirbtuvę. Labai norėjau patekti mokytis pas jį, todėl, radausi kapeikėlę ant grindų jo dirbtuvėje, palaikiau tai geru ženklu. Taip ir buvo.

Atminty liko keli epizodai iš to laiko. Kartą jis atnešė El Greko kūrinių knygą ir, vartydamas ją, pasakė, kad atkreiptume dėmesį į tai, kokios spalvos buvo kūrybos pradžioje ir kaip pasikeitė kūrybos brandoje. Be didelių išvedžiojimų gavome vilties galimybę išbristi iš savo "murzinų" koloritų.

Aš darbus "nukankindavau" beieškodama geriausio sprendimo, todėl jo paklausiau, kaip žinoti, kada darbas baigtas? Jis papasakojo, kaip didelį darbą vis keitė ir keitė, šeima išvažiavo prie jūros be jo, o darbas vis sunkėjo nuo dažų sluoksnių, net pakelti buvo sunku... galiausiai pridūrė, kad gali būti daug įmanomų sprendimų, vieniems patiktų vienas, kitiems kitas. "Nenusibaigti" dėl to paties tobuliausio paieškų.

Pradėjau tapyti diplominį darbą ant drobės, užsimečiau per kelis seansus – viskas kelia abejones, neramiai laukiu profesoriaus korektūros... Atėjęs jis ilgokai pastovėjo prie drobės ir sako: "Viskas pabaigta, geriausias jūsų darbas, kiek mačiau."

Praėjo daug laiko, dabar juokinga ir graudu dėl perkrauto siužeto, bet mokytojo žodžiai nepasimiršo.

Gal ir norėjome daugiau pagalbos savo "kūrybinių kančių" virtuvėje, bet jo tolerancijos pamokos buvo aukso vertės bendram katedros kontekste.

Kas? Paroda: "Augustino Savicko mokiniai".

Kada? Veiks iki rugpjūčio 13 d.

Kur? Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius).

Dalyviai

Gintaras Palemonas Janonis, Henrikas Čerapas, Vytautas Vasiliūnas, Aistė Juškevičiūtė, Ramunė Staškevičiūtė, Judita Budriūnaitė, Audrius Gražys, Linas Liandzbergis Virginijus Viningas, Eglė Rakauskaitė, Edita Rakauskaitė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aleksandras Vozbinas, Ričardas Bartkevičius, Raimondas Savickas.