Per pastaruosius metus performansas apkeliavo 33 miestus 26 šalyse. Šį sykį „dainuojantis“ paplūdimys Kaune bus rodomas BLC verslo centro pastate. Kaip Eltai pasakojo viena iš kūrinio autorių Vaiva Grainytė, verslo pastatas performansui pasirinktas ne atsitiktinai.

„Šis kūrinys yra unikalus dėl savo žiūrėjimo rakurso, nes žiūrovai stebi paplūdimį iš viršaus. Todėl dažniausiai kūrinį rodome ne tradicinėse erdvėse. Dabar tai vyks Kaune, BLC verslo centre, kuris turi keturis aukštus. Todėl žmonės iš saulės taško, paukščio ar drono perspektyvos galės stebėti smėlio aikštelėje gulinčius žmones su maudymosi kostiumais“, – sakė V. Grainytė.

Kelias valandas trunkančio pasirodymo metu personažai ne tik atlieka įprastas pliažo procedūras, tačiau ir dainuoja. Kūriniuose atsiskleidžia ekologijos tema.

„Tos dainos yra susijusios su ekologinėmis temomis, kalbančios apie dabartinę planetos situaciją, bet kūrinys nėra moralizuojantis. Jame daug ir melancholijos, humoro ir ironijos“, – tikino kūrėja.

Nors įprastai operoje-performanse dalyvauja 14 pagrindinių solistų, V. Grainytės teigimu, Kaune vykstančio pasirodymo metu jų bus galima išvysti kur kas daugiau.

„Yra keturiolika solistų, kurie yra konkretūs personažai, bet priklausomai nuo paplūdimio dydžio, reikia daugiau žmonių. Tai mes kas kartą rodydamos (performansą – ELTA) renkame statistus, taip vadinamus, pliažo savanorius. Dabar jų bus vos ne šimtas žmonių ir jie keisis“, – pažymėjo ji.

2019 m. prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje įvertintas kūrinys BLC verslo centre bus rodomas vasario 14–18 dienomis.

Festivalio kritikai filmą „Prasti dalykai“ pavadino momentine klasika, ir panašu, kad jis pakartos 2018-ųjų režisieriaus filmo „Favoritė“ (The Favourite), Venecijoje sulaukusio dviejų apdovanojimų, sėkmę.

Dėl tebesitęsiančio streiko Holivude Venecijoje nebuvo įprasto žvaigždyno, tačiau stipri programa parodė, kad seniausias pasaulyje kino festivalis vis dar yra atspirties taškas pretendentams į „Oskarus“.

„Prastuose reikaluose“ E. Stone vaidina Belą, moterį, kurią Willemo Dafoe (Vilemo Dafo) įkūnytas pamišęs mokslininkas atgaivino kūdikio smegenimis ir kuri vėliau pabėga su apsukriu advokatu ir leidžiasi į nuotykių virtinę, nepaisydama to meto visuomenės vertinimų.

Atsiimdamas apdovanojimą J. Lantimas sakė, kad filmas „negalėtų egzistuoti be dar vienos neįtikėtinos būtybės – Emmos Stone“, kuri negalėjo pasirodyti dėl streiko.

„Šis filmas – tai ji, ir priešais kamerą, ir už jos“, – sakė režisierius.

Kiti pagrindiniai festivalio nugalėtojai buvo du filmai, gėdinantys Europą dėl jos migracijos politikos.

Matteo Garrone (Matėjas Garonė) už filmą „Io Capitano“ pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą, o jo juostos jaunoji žvaigždė Seydou Sarras (Seidu Saras) – geriausio jaunojo aktoriaus apdovanojimą. Filmas pasakoja apie dviejų jaunų berniukų kelionę iš Dakaro Senegale į sulaikymo stovyklas Libijoje ir galiausiai per Viduržemio jūrą į Europą.

Specialųjį žiuri prizą laimėjo Agnieszkos Holland (Agneškos Holand) filmas „Žalioji siena“ (Green Border) apie kitą Europos migracijos krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje.

Žmonės vis dar slepiasi miškuose, iš jų atimtas orumas, žmogaus teisės, saugumas, ir kai kurie iš jų čia, Europoje, praras savo gyvybes.

„Žmonės vis dar slepiasi miškuose, iš jų atimtas orumas, žmogaus teisės, saugumas, ir kai kurie iš jų čia, Europoje, praras savo gyvybes, – sakė A. Holland. – Ne todėl, kad neturime išteklių jiems padėti, bet todėl, kad nenorime.“

Peteris Sarsgaardas (Piteris Skarsgardas) pripažintas geriausiu aktoriumi už vaidmenį filme „Memory“. Juostoje, kurioje taip pat suvaidino Jessica Chastain (Džesika Častein), pasakojama apie vidurinės mokyklos moksleivių susitikimą.

Savo padėkos kalboje P. Sarsgaardas užsiminė apie streiką ir dirbtinį intelektą bei jo keliamą grėsmę industrijai ir ne tik.

„Manau, kad visi tikrai galėtume sutikti, jog aktorius yra žmogus, ir scenaristas yra žmogus. Tačiau atrodo, kad negalime“, – sakė jis.

„Ir tai kelia siaubą, nes šis mūsų darbas yra susijęs su ryšiu. O be jo ši gyva erdvė tarp mūsų, ši šventenybė, ši šventa buvimo žmogumi patirtis bus atiduota mašinoms ir aštuoniems milijardieriams, kurie jas valdo“, – kalbėjo aktorius.

Cailee Spaeny (Keili Speini) pelnė geriausios aktorės titulą už vaidmenį filme „Priscilla“, Sofios Coppolos (Sofijos Kopolos) atvaizduotą asmeninę Priscillos ir Elvis Presley (Priscilos ir Elvio Preslių) istoriją.

Festivalio žiuri vadovavo Damienas Chazelle'as (Damienas Šazelas).

Seniausiame pasaulyje kino festivalyje, kuris vyks rugpjūčio 31–rugsėjo 10 d., žvaigždei bus įteiktas „Auksinio liūto“ apdovanojimas už viso gyvenimo laimėjimus.

„Džiugu gauti šį prestižinį apdovanojimą Venecijos kino festivalyje, kurį jau seniai pažįstu ir myliu nuo tada, kai Luiso Bunuelio filmas „Dienos gražuolė“ („Belle de jour“) laimėjo „Auksinį liūtą“, – sakoma 78 metų aktorės pareiškime.

Festivalio direktorius Alberto Barbera pritarė sprendimui apdovanoti C. Deneuve. Jis apibūdino ją kaip „amžiną primadoną, tikrą sidabrinio ekrano ikoną (...) vieną didžiausių aktorių kino istorijoje“. A. Barbera taip pat pabrėžė C. Deneuve „meninį bendradarbiavimą su kai kuriais svarbiausiais Europos aktoriais ir režisieriais“, įskaitant Rogerį Vadimą, Jacques‘ą Demy, Francois Truffaut, Romaną Polanskį ir Gerard'ą Depardieu.

C. Deneuve yra pelniusi daugybę apdovanojimų, įskaitant du garbingus Prancūzijos „Cezarius“ kaip geriausia aktorė: 1981 m. už vaidmenį filme „Paskutinis metro“ („Le Dernier Metro“) ir 1993 m. už juostą „Indokinija“ („Indochine“), kuri taip pat laimėjo „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas.

2005 m. Kanuose ji pelnė „Garbės palmės šakelę“, taip pat „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje 2002 m. už geriausią meninį indėlį Francois Ozono filme „Aštuonios moterys“ („Huit Femmes“).

Dar prieš premjerą Šiaurės Amerikoje, kaip teigiama pranešime, apie kūrinio gastroles pranešė ir menininkes kalbino „The New York Times“, „Vogue“, „The New Yorker“ ir „Vulture“.

Pradinė kūrinio idėja, gimusi vienai iš operos autorių R. Barzdžiukaitei prieš kone dešimtmetį lankantis Gugenheimo muziejuje, šįkart į JAV sugrįžo kaip įgyvendinta ir apdovanojimų pelniusi performatyvi instaliacija. „Venecijos bienalėje pagrindinį prizą laimėjusi „Saulė ir jūra“ tapo klimato kaitos eros šedevru“, – savo rašinį „The New York Times“ pradeda Joshas Barone’as, apibūdindamas kūrinį kaip klastingai malonaus vartojimo, globalizacijos ir ekologinės krizės mozaiką.

„Tai, kaip opera pateikia šias idėjas, – stebina. Tai nuginkluoja ir užburia. Nesame pratę būtent taip susidurti su kūriniu, kuris kalba apie šiandienos klausimus, apie tai, ką padarėme šiai planetai“, – kalbinamas „The New York Times“ prasitaria Bruklino muzikos akademijos (BAM) meno direktorius Davidas Binderis. Būtent šioje institucijoje, kur savo kūrybą yra pristatę tokie kūrėjai kaip Philipas Glassas, Trisha Brown, Steve’as Reich’as, Laurie Anderson, Merce’as Cunninghamas, Pina Bausch ir kt., rugsėjo 15 – 26 dienomis rodoma ir „Saulė ir jūra“.

Vienoje naujausių, balkonu apjuostoje akademijos „Fisher“ teatro salėje įrengtas dirbtinis 21 tonos smėlio paplūdimys. Pasak J. Barone’o, saujoje smėlio R. Barzdžiukaitė, V. Grainytė ir L. Lapelytė parodo gilesnes potekstes. „Saulė ir jūra“ yra subtili, intymi ir bauginanti“, – rašo „The New York Times“ performatyvių menų skilties asistuojantis redaktorius. V. Grainytės libretas čia apibūdinamas kaip poetiškas ir parašytas paprasta kalba, o jo veikėjai – persidirbę, per daug keliaujantys ir besipriešinantys technologijų įsiskverbimui į jų gyvenimus. Jų pasakojamus monologus ir vinjetes pertraukia grėsmingai ramios choro partijos. L. Lapelytės sukurta elektroninė partitūra čia aprašoma kaip neįtikėtinai įsimenanti, minimaliai akomponuojanti ir parašyta taip, kad atspindėtų poilsio lengvumą.

Dieną po premjeros Bruklino muzikos akademijoje, kur bilietai į pasirodymus jau išpirkti, „The New York Times“ skiltyje „Kritiko pasirinkimas“ Jasonas Farago „Saulę ir jūrą“ apibūdina kaip vieną didžiausių performanso pasiekimų per pastaruosius dešimt metų.

R. Termine nuotr.

„Nerimastingas, viliojantis ir klastingas, atsiskleidžiantis po kelių dienų ar metų. Tai performansas, dėl kurio rūšių išnykimas juntamas kaip tobula ir nepamirštamas popdaina,“ – rašo J. Farago. Periodiškai kas valandą rodomas kūrinys, pasak jo, yra pagrindinė „Saulės ir jūros“ jėga, parodanti tai, kaip su tokiu pačiu nerūpestingumu į klimato kaitą žiūri ne tik daugelis turistų, bet ir įstatymų leidėjų. „Barzdžiukaitė, Grainytė ir Lapelytė yra vienos iš nedaugelio menininkų, pasiryžusios pažvelgti į klimato kaitos pokyčius tokiu mastu ir su tokiu rimtumu: ne kaip į artėjančią nelaimę, bet į visą epochą, kurioje malonumai ir nelaimės nuolatos susidurs ir tam nebus pabaigos“, – teigia meno kritikas.

Kartu su operos atlikėjais iš Lietuvos ir Italijos menininkės operą-performansą taip pat pristatys Filadelfijoje, parodų erdvėje „Arcadia Exhibitions“, kur rugsėjo 30 – spalio 3 dienomis kūrinys bus rodomas „Fringe“ festivalyje. Nuo 1997-ųjų organizuojamas keturių savaičių renginys pristato progresyviausius meno projektus. Vėliau, spalio 6 – 9 dienomis, „Saulė ir jūra“ skambės Arkanzaso valstijos Bentonvilio mieste, kur įsikūręs kūrinio rodymą Venecijoje parėmęs meno centras „The Momentary“.

Turas po JAV baigsis pasirodymu Los Andžele, kur bendradarbiaujant su „Hammer“ muziejumi ir performanso meno centru „CAP UCLA“ spalio 14 – 16 dienomis kūrinys bus rodomas šiuolaikinio meno muziejaus MOCA „The Geffen Contemporary“ erdvėje. Specialiai šiam pasirodymui prie „Saulės ir jūros“ atlikėjų prisijungs „Tonality“ choro nariai, žinomi dėl koncertų socialinio teisingumo temomis.

Prancūzų režisierės Audrey Diwan (Odri Divan) drama apie abortus „Happening“ (pranc. „L'événement“) pasirodė kaip tik tokiu metu, kai vėl vyksta intensyvūs debatai dėl naujų suvaržymų abortams Teksase ir jų dekriminalizavimo Meksikoje.

„Sukūriau šį filmą su pykčiu, troškimu, energija, savo valia, širdimi ir galva“, – sakė libaniečių kilmės A. Diwan, atsiimdama apdovanojimą už subtiliai papasakotą, bet šokiruojančią dramą.

Šie metai buvo geri kino kūrėjoms moterims. Venecijos festivalio geriausio režisieriaus „Sidabrinis liūtas“ atiteko Naujosios Zelandijos režisierei J. Campion už jos emociškai sudėtingą vesterną „The Power of the Dog“ su Benedictu Cumberbatchu (Benediktu Kamberbaču).

Sukūriau šį filmą su pykčiu, troškimu, energija, savo valia, širdimi ir galva.

Geriausio scenarijaus prizas atiteko Maggie Gyllenhaal (Megi Džilenhal) už jos režisūrinį debiutą – žvilgsnį į motinystę „The Lost Daughter“ – su „Oskaro“ laureate Olivia Colman (Olivija Koulman),

„Permainos tvyro ore, – sakė J. Campion apie judėjimą „MeToo“ ir jo poveikį kinui. – Tarsi būtų griuvusi Berlyno siena moterims. Tai buvo tarsi apartheido pabaiga. Atsirado naujas supratimas, ką moterys galvoja, ką jos sako, ką daro.“

Sugrįžo su trenksmu

Su daugybe žvaigždžių ir didelio kalibro filmais šis prašmatnus festivalis Venecijos Lido saloje šiemet su trenksmu sugrįžo į gyvenimą po pandeminio praėjusių metų renginio.

Didysis žiuri prizas atiteko italų režisieriui Paolo Sorrentino (Paolui Sorentinui) už nuoširdų filmą „The Hand of God“ (it. "È stata la mano di Dio“) apie jo jaunystę Neapolyje. Ši juosta taip pat pelnė naujoko apdovanojimą jaunajai žvaigždei Filippo Scotti (Filipui Skočiui).

Vis dėlto Venecijoje dominavo lyčių klausimai.

Festivalį uždarė konkursinėje programoje nedalyvavusi juosta „Paskutinė dvikova“ (The Last Duel) – viduramžių kovinė drama, persmelkta temos apie istorinę neteisybę moterų atžvilgiu, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Mattas Damonas (Metas Deimonas) ir Benas Affleckas (Benas Aflekas).

„Galvoju, kad bet koks deramai humaniškas, empatiškas, supratingas žmogus turi būti feministas“, – naujienų agentūrai AFP sakė B. Affleckas.

Tuo metu Edgaro Wrighto (Edgaro Raito) siaubo filmas „Paskutinė naktis Soho rajone“ (Last Night in Soho), kuriame suvaidino Anya Taylor-Joy (Anja Teilor Džoi), atskleidžia už nostalgijos „svinguojančio Londono“ laikotarpiui slypinčią mizoginiją.

Viena moteris, kuri artimiausiais mėnesiais veikiausiai sulauks daug žiniasklaidos dėmesio, yra Kristen Stewart (Kristen Stiuart), Venecijoje sužavėjusi kritikus savo sukurtu princesės Dianos vaidmeniu filme „Spenser“ (Spencer) ir taip padidinusi galimybes galiausiai pelnyti „Oskarą“.

Tačiau geriausios aktorės apdovanojimą išsivežė ispanų megažvaigždė P. Cruz, už naujausią savo darbą su kino elito veteranu ispanų režisieriumi Pedro Almodovaru (Pedru Almodovaru).

Drama „Parallel Mothers“ (isp. „Madres Paralelas“) yra stebėtinai politinis šio kino kūrėjo pareiškimas, nagrinėjantis Ispanijos 4-ojo dešimtmečio pilietinio karo traumą ir pasakojantis apie dvi motinas vienoje gimdymo namų palatoje.

„Ačiū, Pedro. Tai 100-u procentų priklauso tau. Ačiū, kad dar kartą pasitikėjai manimi, kad kasdien įkvepi mane savo tiesos paieškomis, viduje ir išorėje“, – atsiimdama apdovanojimą pasakė P. Cruz.

Geriausio aktoriaus apdovanojimo laureatas nustebino labiau – juo tapo Filipinų žvaigždė Johnas Arcilla (Džonas Arsila), suvaidinęs nusikaltimų trileryje „On the Job: The Missing 8“.

Įžymybės

Šių metų festivalio komisijai pirmininkavo Pietų Korėjos režisierius Bong Joon-Ho (Bong Džunho), kurio filmas „Parazitas“ (Parasite, Gisaengchung) pernai gavo „Oskarą“ geriausio filmo kategorijoje.

Venecijos kino festivalis yra svarbi gairė kultūros ir kino pasauliui, nes Venecijoje pripažinti filmai kitais metais dažnai laimi Holivudo „Oskarus“.

Pastarųjų ketverių metų „Auksinio liūto“ laureatai – „Klajoklių žemė“ (Nomadland), „Džokeris“ (Joker), „Roma“ ir „Vandens forma“ (The Shape of Water) – įvertinimo sulaukė ir Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų ceremonijose.

Praėjusių metų Venecijos kino festivalis dėl pandemijos buvo kuklus ir net nugalėtojai, „Klajoklių žemės“ kūrybinė komanda, negalėjo dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje.

Šiemet kovos su pandemija priemonės išliko – premjerų salėse žiūrovai užpildė tik pusę ten esančių vietų, atvykstantieji į peržiūras turėjo pateikti dokumentą, kad jų testo dėl COVID-19 atsakymas yra neigiamas, kad jie yra pasiskiepiję arba neseniai persirgo koronavirusine infekcija, uždarose patalpose reikalauta dėvėti apsaugines kaukes.

Vis dėlto blizgesys sugrįžo, o akinantį Holivudo svečių sąrašą vainikavo B. Afflecko pasirodymas su savo drauge Jennifer Lopez (Dženifer Lopes).

Ji tapo pirmąja per dešimtmetį moterimi, laimėjusia šį apdovanojimą.

Šis filmas – odė amerikiečių aistrai keliauti ir pakilimams bei nuopuoliams kelyje. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka dviem „Oskarais“ apdovanota Frances McDormand (Frensis Makdormand), įkūnijusi po ekonominės krizės po JAV vakarus furgonu keliaujančią moterį. Jos veikėja, kuri yra našlė, iškeliauja po to, kai praranda savo namus.

Ši juosta yra laikoma rimta pretendente į geriausio metų filmo „Oskarą“.

Ch. Zhao pagrindinį Venecijos kino festivalio prizą laimėjo praėjus dešimčiai metų po to, kai 2010 metais juo buvo apdovanota Sofia Coppola (Sofija Kopola) už juostą „Kažkur tarp ten ir čia“.

Už skirtą apdovanojimą Ch. Zhao ir F. McDormand padėkojo per vaizdo programėlę „Zoom“ iš Pasadenos Kalifornijoje, kur penktadienį įvyko filmo premjerą JAV. Beje, jos tai padarė sėdėdamos tame pačiame furgone, kuris buvo panaudotas filmavimui.

Didysis žiuri prizas atiteko Michelio Franco (Mišelio Franko) filmui „Naujoji tvarka“, pasakojantis apie distopinę Meksiką.

Japonų režisieriaus Kiyoshi Kurosawos (Kijošio Kurosavos) filmui „Šnipo žmona“ atiteko „Sidabrinis liūtas“.

Britų aktorė Vanessa Kirby (Vanesa Kirbi), geriausiai žinoma iš „Netflix“ serialo „Karūna“, buvo pripažinta geriausia aktore už vaidmenį Kornelio Mundruczo (Kornelio Mundruco) filme „Moters fragmentai“ apie liūdnai pasibaigusį gimdymą namuose.

Geriausiu aktoriumi pripažintas italas Pierfrancesco Favino (Pjerfrančeskas Favinas) už vaidmenį juostoje „Tėve mūsų“.

Praėjusiais metais pagrindinis kino festivalio prizas atiteko amerikiečių režisieriaus Toddo Phillipso (Todo Filipso) filmui „Džokeris“, o Didysis žiuri prizas atiteko Romanui Polanskiui už filmą „Pareigūnas ir šnipas“, nors tai sukėlė prieštaringų vertinimų.

Dėl pagrindinio Venecijos kino festivalio prizo kovojo iš viso 18 juostų. Dėl koronaviruso pandemijos visi festivalio dalyviai seniausiame kino teatre sėdėjo dėvėdami kaukes ir laikydamiesi socialinio atstumo. Dėl to salė buvo pustuštė.

Daugybė kino žvaigždžių nusprendė išvis nevykti į festivalį.

Tarptautinis Venecijos kino festivalis yra seniausias pasaulyje ir buvo pradėtas rengti 1932 metais.

Anot kūrėjų pranešimo, dabar kiekvieną šeštadienį rodomą menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą aplanko daugiau kaip tūkstantis lankytojų, jiems eilėje tenka palaukti iki trijų valandų.

„Atsižvelgiant į susidomėjimą ir lankytojų srautus bei gavus papildomą finansavimą, nuspręsta rodymų skaičių padidinti. Tad pagrindinį bienalės apdovanojimą pelnęs kūrinys nuo birželio 19 dienos bus rodomas ne tik šeštadieniais, bet ir trečiadieniais“, – pranešė kūrėjai.

Kitomis dienomis paviljone įrengtame paplūdimyje, kaip ir iki šiol, veiks garso instaliacija, ją kasdien aplanko iki 400 žiūrovų.

Lietuvos paviljonas Venecijoje atidarytas gegužės 10 dieną.

Pagal pirminį sumanymą, 20 atlikėjų gyvai atliekamą operą-performansą planuota rodyti aštuonias valandas nepertraukiamai vieną kartą per savaitę iki pat spalio pabaigos.

Klimato kaitai skirtas spektaklis įvertintas pagrindiniu Venecijos bienalės prizu – „Auksiniu liūtu“.

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais.

Kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje.

Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų.

Tokį sprendimą priėmė Lietuvos kultūros taryba.

Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operai-performansui „Saulė ir jūra (Marina)“ laimėjus pagrindinį bienalės prizą, išaugo paviljono lankytojų skaičius, kuriam prireikė papildomo finansavimo, antradienį pranešė Kultūros ministerija.

Lietuvos kultūros taryba „Saulės ir jūros“ sukūrimui bei sklaidai 2018–2019 metais iš viso skyrė 193 tūkst. eurų iš Kultūros rėmimo fondo lėšų.

Kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje.

Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų.

Temos apie tai, kad ir išvardintas aukštumas pasiekė moterys, neplėtosime, juolab kad menas seniai yra atviras abiem lytims ir dažniau prizus pelno ne tik talentingiausi, bet ir drąsiausi. Kas kita – gėdinga kultūros finansavimo tema, kurią suaktualino laimėjimas Venecijoje.

Regis, mūsuose lyg ir suprantama, kad menas nėra vien menininkų saviraiškos produktas, veikiau – svarbi šalies diplomatijos dalis, todėl po pasaulį pabarstyta kultūros atašė pareigybių, dalyvaujama mugėse, festivaliuose, šiuolaikinio meno renginiuose. Tačiau it anuomet, kai į Vakarus keliaudavome traukiniais per Gudiją, vis dar manoma, kad šalies indėlis į jos reprezentavimą turi apsiriboti menininkui skirtu palaiminimu (juk atstovauti šaliai – tokia garbė!) ir pigiausiu bilietu.

Vis dar manoma, kad šalies indėlis į jos reprezentavimą turi apsiriboti menininkui skirtu palaiminimu ir pigiausiu bilietu.

Kad pasirodytų Venecijos bienalėje "Saulės ir jūros" trijulė įveikė atranką, gavo Kultūros rėmimo fondo paramą. Deja, ji pasirodė esanti begėdiškai maža, todėl papildomų finansavimo formų menininkės ieškojo iki pat kelionės į Veneciją, pasitelkusios netradicinius būdus, su lengvu sarkazmu apeliuodamos į lietuvių meilę sportui. Net ir glostydama Auksinį liūtą trijulė vos nenutraukė pasirodymo: paviljonas Venecijoje paliktas tik skubiai įsikišus kultūros ministrui. Telieka įsivaizduoti, kokį triukšmą sukeltų į olimpiados finalą netikėtai patekusi, bet pinigų tik pasirodymui parade turinti krepšinio rinktinė, ir pamąstyti, jog saviguodos mantrą "svarbu ne laimėti, bet dalyvauti", seniai išaugo ne tik mūsų sporto asai, bet ir kultūros ambasadoriai.

Kaip BNS sakė kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė, svarstoma, jog rodyti operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ iki Venecijos šiuolaikinio meno bienalės pabaigos gali neleisti oro sąlygos, taip pat atlikėjų planai.

„Šią savaitę kalbėjau su Lietuvos paviljono komisare Rasa Antanavičiūte, ji sakė, kad tiek, kiek suaukojo žmonės ir kiek skyrė savivaldybė jiems užtenka pirminiam planui, koks buvo – rodyti operą iki spalio 24-osios, nes vėliau taps per šalta“, – sakė G. Žemaitytė.

„Auksinio liūto“ apdovanojimą pelniusio kūrinio menininkės – režisierė Rugilė Barzdžiukaitė, rašytoja Vaiva Grainytė ir kompozitorė Lina Lapelytė. Vilniaus savivaldybė kūriniui  rodyti dažniau šią savaitę skyrė 50 tūkst. eurų bei pažadėjo erdvę ekspozicijai.

Tuo metu per sutelktinio finansavimo platformą kūrinys surinko dar apie 40 tūkst. Jungtinių Valstijų dolerių (beveik 36 tūkst. eurų).

Anot G. Žemaitytės, menininkės pačios spręs, ar gavus Kultūros ministerijos paramą pratęsti operos seansus dar bent mėnesiui, tačiau svarstoma kita alternatyva – rodyti kūrinį ne vien tik šeštadieniais, kaip suplanuota, tačiau dukart per savaitę.

„Susitarėme taip, kad jos paskaičiuos, kad paviljoną geriau išlaikyti ne iki lapkričio, kai būna mažai žmonių, bet geriau pagal galimybes rodyti du kartus per savaitę tikrąjį performansą, o galbūt ir daugiau kartų sezono įkarščio metu. Mes su Kultūros taryba turėtumėme tuos pinigus numatyti“, –  sakė viceministrė.

Kūriniui Lietuvos kultūros taryba iki šiol skyrė 214 tūkst. eurų, įskaitant pirmąjį projektinį pastatymą 2017-aisiais, per teatro festivalį „Sirenos“.

G. Žemaitytė sako nusiuntusi menininkių prodiuseriams pageidavimą, jog Lietuva galėtų kokia nors forma įsigyti kūrinio autorines teises, kad jis būtų toliau rodomas ir Lietuvoje.

Kūriniu „Saulė ir jūra (Marina)“ menininkės nagrinėja klimato kaitos, kūniškumo, ekologijos ir vartotojiškumo temas. Žiūrovai turi galimybę stebėti smėlio paplūdimyje gulinčius ir aštuonias valandas dainuojančius atlikėjus. Paviljonas įrengtas istoriniame Venecijos arsenale, kur anksčiau veikė laivų statykla.

Iš viso operoje dalyvauja daugiau kaip 20 atlikėjų, anksčiau planuota, kad ji bus atliekama kiekvieną šeštadienį iki pat spalio.

Venecijos bienalė rengiama kas dvejus metus, ji laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Lietuva joje dalyvauja 11-ąjį kartą – šalies paviljonas pripažintas geriausiu iš 90 dalyvių.