Pastarosiomis savaitėmis V. Zelenskis intensyviai keliauja telkdamas paramą savo šaliai. Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms labai trūksta šaudmenų ir joms sunkiai sekasi stabdyti rusų karinį puolimą sausumoje.

V. Zelenskis, sakydamas įžanginę kalbą susitikime Albanijoje, padėkojo Balkanų šalių vadovams už karinę ir humanitarinę paramą per dvejus karo metus, tačiau pabrėžė, kad fronte vis dar trūksta atsargų.

„Matome šaudmenų tiekimo problemas, kurios turi įtakos padėčiai mūšio lauke“, – sakė V. Zelenskis ir pridūrė, kad jo administracija yra suinteresuota ateityje surengti Ukrainos ir Balkanų šalių gynybos pramonės forumą.

Tai jis sakė praėjus kelioms valandoms po to, kai antradienį vėlai vakare atvyko į Albaniją dalyvauti Ukrainos ir Pietryčių Europos aukščiausiojo lygio susitikime. Tai pirmas jo vizitas į šią Balkanų šalį nuo Rusijos invazijos pradžios.

Trečiadienį susitikęs su Albanijos ministru pirmininku Edi Rama (Edžiu Rama), Ukrainos prezidentas sakė, kad abi šalys svarsto galimybę toliau bendradarbiauti gynybos srityje.

„Nuo pat pirmųjų plataus masto invazijos dienų Albanija rėmė Ukrainą kovoje už laisvę ir teritorinį vientisumą“, – socialiniame tinkle „X“ parašė V. Zelenskis.

„Šiandien taip pat aptarėme Ukrainos gynybos poreikius ir galimą bendrą ginklų gamybą“, – pridūrė jis.

Skubiai reikia pagalbos

Albanija, NATO narė nuo 2009 metų, aktyviai remia Ukrainą, tačiau viešai apie ginklų tiekimą Kyjivui beveik nekalbėjo.

Šį mėnesį lankydamasis Albanijoje JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas (Entonis Blinkenas) gyrė Tiranos paramą Ukrainai.

„Tai buvo viena pirmųjų šalių, kurios prasidėjus Rusijos agresijai siuntė karinę pagalbą Ukrainai – ginklus, šaudmenis, minoms atsparias transporto priemones – ir šiuo metu yra viena iš dešimties šalių, teikiančių didžiausią pagalbą Ukrainai ir paramą saugumui, skaičiuojant vienam gyventojui“, – sakė A. Blinkenas.

Matome šaudmenų tiekimo problemas, kurios turi įtakos padėčiai mūšio lauke.

Tiranos aukščiausiojo lygio susitikime dalyvavo visų Balkanų šalių vadovai, įskaitant Serbijos prezidentą Aleksandarą Vučičių, Kroatijos ministrą pirmininką Andrejų Plenkovičių ir Kosovo prezidentę Vjosą Osmani (Viosą Osmani).

Tačiau Serbija atsisako taikyti sankcijas Rusijai, o Ukraina niekada oficialiai nepripažino 2008 metais vienašališkai paskelbtos Kosovo nepriklausomybės deklaracijos.

Nepaisydama to, Kosovo prezidentė teigė, kad Prištinos vyriausybė remia Ukrainą.

„Bendro pripažinimo momentas ateis kartu su Ukrainos laisve“, – atvykusi į aukščiausiojo lygio susitikimą žurnalistams sakė V. Osmani.

V. Zelenskis ne kartą prašė sąjungininkų suteikti daugiau pagalbos ir perspėjo, kad Ukrainos pergalė priklauso nuo Vakarų šalių paramos.

Jo šalis, kuri niekada neturėjo per daug ginklų, atremia atsinaujinusį Rusijos puolimą, turėdama vis mažiau šaudmenų. Juos tenka normuoti.

ES sąjungininkės telkia jėgas, kad išspręstų šią problemą su Čekijos vadovaujamu planu pirkti artilerijos sviedinius už bloko ribų.

Praėjus dvejiems metams po Rusijos plataus masto agresijos karo prieš Ukrainą pradžios, ES gali tekti prisiimti didesnę pagalbos naštą, nutrūkus finansavimui iš Jungtinių Valstijų.

JAV Kongresas blokuoja gyvybiškai svarbų 60 mlrd. dolerių (55,3 mlrd. eurų) pagalbos paketą, o respublikonų dešinysis sparnas, vadovaujamas tikėtino kandidato į prezidentus 2024 metų rinkimuose Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo), yra nusiteikęs prieš Ukrainos klausimus.

Atstovų Rūmų pirmininkas Mike'as Johnsonas (Maikas Džonsonas), D. Trumpo sąjungininkas, vadovaujantis itin nedidelę persvarą turinčiai respublikonų daugumai Atstovų Rūmuose, atsisako teikti balsavimui vadinamąjį papildomo finansavimo įstatymo projektą.

Tuo metu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) išprovokavo kitų sąjungininkų nepritarimą ir Kremliaus įspėjimą, šią savaitę užsiminęs apie galimybę siųsti Vakarų šalių karius į Ukrainą.

Prieš atvykdamas į Tiraną Ukrainos prezidentas lankėsi Saudo Arabijoje, kur siekė aptarti savo taikos plano įgyvendinimą ir galimą apsikeitimą karo belaisviais.

Saudo Arabija palaiko santykius tiek su Rusija, tiek su Ukraina ir jau anksčiau tarpininkavo tarp kariaujančių šalių, įskaitant 2022-ųjų rugsėjį sudarytą susitarimą, pagal kurį buvo paleista daugiau kaip 200 į nelaisvę paimtų ukrainiečių.

Europos Komisija ne kartą žadėjo Albanijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Kosovui, Juodkalnijai, Šiaurės Makedonijai ir Serbijai, kad jų ateitis yra Bendrijoje. Tačiau pastaraisiais metais šių šešių šalių pažanga siekiant šio tikslo apstojo.

Albanijos ministras pirmininkas ir aukščiausiojo lygio susitikimo šeimininkas Edi Rama (Edis Rama) paragino imtis ryžtingų veiksmų karo Ukrainoje akivaizdoje.

„Jums reikia Balkanų – Vakarų Balkanų – tiek pat, kiek Vakarų Balkanams reikia ES, – sakė jis interviu agentūrai AP. – Ateitį turime pasitikti būdami vis labiau kartu.“

Vienintelis tikras ilgalaikis taikos, stabilumo ir klestėjimo sprendimas yra narystė ES.

Pastarąjį kartą ES priėmė naują narę – Kroatiją, kuri taip pat priklauso Balkanams, – 2013 metais. Prieš tai, 2007 metais, į ES įstojo Bulgarija ir Rumunija. 2021 metais iš ES pasitraukus Jungtinei Karalystei, dabar blokas turi 27 valstybes nares.

Nors tarp jų tebėra nesutarimų dėl stojimo derybų spartos ir kai kurių sudėtingų dvišalių klausimų, ES pareigūnai mano, kad kaip niekada svarbu aiškiai parodyti, jog šešios Vakarų Balkanų šalys priklauso Europos šeimai, kad jos neatsigręžtų į Rusiją ar Kiniją.

„Plėtros politika yra vienas iš trijų svarbiausių ES vadovų prioritetų“, – sakė už kaimynystę ir plėtrą atsakingas EK narys Oliveris Varhelyi (Oliveris Varhelijus), praėjusią savaitę apsilankęs Serbijos sostinėje Belgrade.

„Vienintelis tikras ilgalaikis taikos, stabilumo ir klestėjimo sprendimas yra narystė ES“, – pridūrė jis.

Birželį ES šalių lyderiai sutarė dėl kandidatės į Bendriją statuso suteikimo Ukrainai ir Moldovai. Tuo metu Sakartvelui ES lyderiai sutarė suteikti „europinę perspektyvą“, tvirtindami, kad valstybei reikės atlikti tam tikrus žingsnius prieš oficialiai tampant kandidate į Bendriją.

Liepą ES pradėjo derybas dėl narystės su Albanija ir Šiaurės Makedonija, kurios buvo atidėliojamos daugelį metų. Bosnija ir Hercegovina žengė nedidelį žingsnį link narystės galingame ekonominiame bloke, kai spalį EK rekomendavo narėms suteikti jai kandidatės statusą, nepaisant nuolatinės kritikos dėl šalies valdymo.

Kosovas tik žengė pirmąjį žingsnį – pasirašė Stabilizacijos ir asociacijos susitarimą. Priština pareiškė, kad vėliau šį mėnesį pateiks paraišką dėl kandidatės statuso suteikimo.

Tolesnė pažanga teisinės valstybės srityje yra labai svarbi, tačiau jos nepakaks.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas praėjusią savaitę tvirtino, kad parama Moldovai, Sakartvelui bei Bosnijai ir Hercegovinai yra labai svarbi karo kontekste. J. Stoltenbergas pažymėjo, kad Bosnija ir Hercegovina, kurioje Rusijos kišimasis ir etninė įtampa jau seniai drumsčia ramybę, yra „svarbi stabilumui visuose Vakarų Balkanuose“.

Tačiau laukiančiųjų šalių problema yra ta, kad Briuselis dar nemano, jog jų ekonomika ir politinės institucijos yra pasirengusios integruotis į ES bendrąją rinką, paremtą atvira prekyba ir Vakarų demokratijos idealais.

„Nė viena šalis nėra arti įstojimo į ES, – sakė Londone įsikūrusio Europos reformų centro tyrėjas Luigi Scazzieri (Luidžis Skacieris).

„Visos jos turi įveikti dideles kliūtis, kad atitiktų Kopenhagos kriterijus, kurie apibrėžia ES stiprių demokratinių institucijų, funkcionuojančios rinkos ekonomikos ir gebėjimo prisiimti narystės įsipareigojimus standartus“, – teigė jis.

Antradienį Albanijos sostinėje Tiranoje vyksiančiame susitikime taip pat turi būti aptarti neigiami Rusijos karo Ukrainoje padariniai energetiniam ir maisto saugumui. EK pirmininkė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen) jau paskelbė apie finansinę paramą, skirtą padėti Vakarų Balkanų šalims susidoroti su energijos trūkumu ir didesnėmis kainomis.

„Sukūrėme paramos energetikai paketą, pagal kurį regionui turėtų būti skirta bent 2,5 mlrd. eurų“, – sakė O. Varhelyi.

Prieš derybas Tiranoje Vakarų valstybėms didelį susirūpinimą tebekelia įnirtingas Serbijos ir Kosovo, buvusios Serbijos provincijos, kuri 2008 metais paskelbė nepriklausomybę, ginčas. Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius pagrasino boikotuoti susitikimą, protestuodamas dėl Kosovo ministro pirmininko Albino Kurti (Albino Kurčio) pasirinkto kandidato į etninių grupių ministrus.

Susiderinimas su ES užsienio politika taip pat vaidina daug svarbesnį vaidmenį nei anksčiau. Nes Europa taip pat yra puolama.

Kelionės į Belgradą metu O. Varhelyi aiškiai pasakė A. Vučičiui, kad jis turės suderinti Serbijos užsienio politiką su ES politika, jei šalis tikisi kada nors prisijungti prie bloko. A. Vučičius teigia, kad nori, jog Serbija taptų Europos Sąjungos nare, tačiau tuo pat metu puoselėja ryšius su Rusija.

Nors Serbija Jungtinėse Tautose pasmerkė Vladimiro Putino invaziją į Ukrainą, ji atsisakė prisijungti prie Vakarų sankcijų Rusijai. Pats A. Vučičius atsisakė aiškiai pasmerkti Maskvą.

„Tolesnė pažanga teisinės valstybės srityje yra labai svarbi, tačiau jos nepakaks, – sakė O. Varhelyi. – Susiderinimas su ES užsienio politika taip pat vaidina daug svarbesnį vaidmenį nei anksčiau. Nes Europa taip pat yra puolama.“

Jis sakė, kad Tiranoje susitikę lyderiai taip pat planuoja aptarti pastaruoju metu padidėjusį migrantų ir prieglobsčio prašytojų, kurie keliauja per Vakarų Balkanus be leidimų įvažiuoti į šalį ir kurių dauguma tikisi galiausiai pasiekti ES, skaičių.

2013 metais ES priėmus Kroatiją, plėtros procesas sulėtėjo, tokiose šalyse steigėjose kaip Vokietija, Prancūzija, Italija ir Nyderlandai pasigirdus euroskeptiškų balsų. Euro zonos skolų krizė prieš 10 metų, masinė migracija į Europą 2015–2016 metais, Jungtinės Karalystės referendumas dėl „Brexito“ taip pat prisidėjo prie politinio nerimo dėl tolesnės bloko plėtros.

Išsklaidyta intriga

Bosniją ir Hercegoviną po spalio pradžioje praūžusių rinkimų apėmė sumaištis, mat kovoje dėl Serbų Respublikos prezidento posto abu kandidatai – M.Dodikas ir Jelena Trivič – pareiškė iškovoję pergalę.

Nors ir prireikė perskaičiuoti balsus, intriga netrukus išsisklaidė ir M.Dodikas užsitikrino trečią kadenciją šiame poste.

Kadaise socialdemokratu pasiskelbęs M.Dodikas galiausiai pasirodė esąs aršus nacionalistas, trokštantis Serbų Respublikos atsiskyrimo nuo Bosnijos ir Hercegovinos.

Bosnija tebėra padalyta į serbų darinį – Serbų Respubliką – ir musulmonų-kroatų federaciją, kurią jungia silpna centrinė valdžia.

Nuo pat atėjimo į valdžią Serbų Respublikoje 2006 m. M.Dodikas buvo aiškus šios Bosnijos dalies lyderis. Pastaruosius ketverius metus M.Dodikas priklausė trijų narių Prezidiumui ir, kaip teigia Sarajevo universiteto Politikos mokslų fakulteto docentė Hamza Karčič, nuosekliai stengėsi pakenkti Bosnijai, siekdamas ją susilpninti ir vykdyti savo separatistinę darbotvarkę.

Dėl to jis bene vienintelis politinis lyderis pasaulyje, kuris nenuilstamai stengiasi sužlugdyti šalį, kuriai oficialiai vadovauja.

Tik atidėjo planus?

Praėjusių metų pabaigoje M.Dodikas pradėjo procesą, kuris galėjo atvesti prie Serbų Respublikos atsiskyrimo. Jis pats atvirai prisipažino, kad šiam jo planui sutrukdė tik Rusijos karas Ukrainoje. Tiesa, pridūrė, kad tai tik atidėjo planus.

M.Dodiko politika tapo nestabilumo Bosnijoje ir Hercegovinoje ir regione šaltiniu. 2017 m. pradžioje JAV įvedė jam sankcijas – tai reakcija į Serbų Respublikoje M.Dodiko surengtą referendumą dėl sausio 9-osios pažymėjimo „Serbų Respublikos diena“. Tą dieną 1992 m. Bosnijos serbų sukilėliai pradėjo kurti savo nelegalias lygiagrečias institucijas, kurios sukėlė karą ir žiauriu genocidu prasiveržusį smurtą.

Šių metų sausį M.Dodikas sulaukė naujų JAV sankcijų – šįkart už trukdymą įgyvendinti 1995 m. Deitono susitarimus, kurie iš esmės užbaigė kruviną karą.

Pagal šį susitarimą buvo sukurtas sudėtingas valdžios institucijų tinklas, apimantis trijų narių Prezidiumą, Ministrų Tarybą (de facto vyriausybė) ir abiejų darinių parlamentus. Kad būtų suformuota bendra šalies vyriausybė, trims etninėms bendruomenėms atstovaujantys politikai turi sutarti dėl ministerijų pasidalijimo ir būsimos politikos.

Neseniai M.Dodikas ėmėsi veiksmų, kad valstybės kompetencijos būtų iš esmės perduotos būtent Serbų Respublikai. Šiam žingsniui priešinosi JAV vyriausiojo įgaliotinio biuras, prižiūrintis Deitono susitarimų įgyvendinimą.

Galiausiai JAV pavyzdžiu pasekė ir Jungtinė Karalystė, balandį taip pat paskelbusi sankcijas šiam veikėjui.

Mokosi iš pavyzdžių

Siekdamas atsiskyrimo, M.Dodikas bando situaciją Bosnijoje ir Hercegovinoje paversti įšaldytu konfliktu. Stebėdamas panašius konfliktus posovietinėje erdvėje, separatistų lyderis kuria savo paravalstybę.

M.Dodikas puoselėjo vis glaudesnius ryšius su Rusija. Jis atidarė Serbų Respublikos atstovybę Maskvoje, kad galėtų vykdyti oficialios Sarajevo užsienio politikos alternatyviąją versiją.

Per pastarąjį dešimtmetį jis ne kartą lankėsi Rusijoje, o nuo 2014 m., kaip pranešama, su Kremliaus šeimininku Vladimiru Putinu susitiko septynis kartus.

Kai vasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą, M.Dodikas tvirtai stovėjo V.Putino demagogijos pusėje. Skirtingai nei kiti du Bosnijos Prezidiumo nariai Šefikas Džaferovičius ir Željko Komšičius, kurie pasmerkė invaziją, M.Dodikas atkakliai atsisakė tai daryti.

Tiesą sakant, jis atvirai palaikė Rusijos invaziją, teigdamas, kad ji yra pateisinama. Po Maskvos įsiveržimo daugelis Europos politikų vengė Rusijos prezidento, tik ne M.Dodikas – jis su V.Putinu susitiko birželį, o paskui dar ir rugsėjį. Jis taip pat pritarė referendumams Rusijos okupuotose Ukrainos dalyse.

Kiša koją narystei NATO

M.Dodiko posūkis į Rusijos glėbį yra ryškus nukrypimas nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigos politikos, kai jis buvo laikomas reformatoriumi ir netgi gyrė konflikte svarbia figūra tapusią tuometę JAV valstybės sekretorę Madeleine'ą Albright.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. 1998 m. M.Dodikas prisistatė kaip nuosaikusis ir tuo metu Bosnijoje sulaukė tarptautinių pareigūnų, turėjusių didelę įtaką pokarį išgyvenusioje šalyje, palaikymo.

Tačiau jo sugrįžimas į Serbų Respublikos ministro pirmininko postą 2006 m. pažymėjo naujos griežtos linijos separatistinio nacionalizmo eros pradžią.

Šiandien M.Dodikas yra aršiai antivakarietiškas politikas, prieštaraujantis Bosnijos siekiui įstoti į NATO, o tai puikiai dera su Maskvos požiūriu.

Visa tai daugumai provakarietiškų Bosnijos piliečių kelia susirūpinimą.

Neseniai atliktas Tarptautinio respublikonų instituto tyrimas parodė, kad 58 proc. bosnių ir 52 proc. kroatų pasisako už proeuropietišką ir provakarietišką politiką. Šalies stojimą į NATO palaiko 69 proc. bosnių ir 77 proc. kroatų, tačiau tik 8 proc. Bosnijos serbų.

Pastaruosius kelerius metus Rusijos pareigūnai priešinosi JAV vyriausiojo įgaliotinio biuro sprendimams, nesutiko su tarptautinių karo nusikaltimų tribunolų paskelbtais genocido nuosprendžiais ir vis dažniau pasisakė prieš šalies stojimo į NATO siekius.

Rusija palaikė ir M.Dodiką, ir pastaruoju metu griežto tono besilaikantį Bosnijos kroatų politiką Draganą Čovičą. Abu lyderiai sukūrė tvirtą aljansą ir sėkmingai blokuoja valstybės funkcionavimą. Taip jie siekia neleisti šaliai atitikti narystės NATO kriterijų.

Frankfurte (Vokietija) ištraukti „Euro 2024“ atrankos burtai Lietuvą nukreipė į G grupę, kurioje taip pat – Serbijos, Juodkalnijos, Bulgarijos ir Vengrijos futbolo atstovai.

Varžybos vyks 2023-iųjų kovo, birželio, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais. Į finalo turnyrą, kuris numatytas 2024 m. vasarą Vokietijoje, iškart pateks 1–2 vietas grupėje užėmusios ekipos.

„Pirmiausia reikės surasti naują vyriausiąjį rinktinės trenerį, nes aš šias pareigas atlikau laikinai, – sakė burtų ceremoniją Frankfurte stebėjęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) techninis direktorius Reinholdas Breu. – Šių varžybų ciklą turėtų pradėti kitos kartos komanda, jauna. Būsimi konkurentai – stiprūs, ypač serbai ir vengrai.“

Ne dovanėlė Juodkalnijos vienuolikė, 2:0 ir 4:1 sutriuškinusi mūsiškius 2018-aisiais Tautų lygos C divizione, o 2021 m. su bulgarais pavyko pasidalyti po pergalę – 0:1 ir 3:1 (tai buvo pasaulio čempionato atrankos C grupės turnyras).

Intriguojančių dvikovų tikimasi A grupėje (joje – ispanai, škotai, norvegai), taip pat B (prancūzai, olandai, airiai), C (italai, anglai, ukrainiečiai), F (belgai, austrai, švedai).

Europos čempionate nedalyvaus karinę agresiją Ukrainoje sukėlusios Rusijos futbolininkai.

Atranka

A grupė: Ispanija, Škotija, Norvegija, Sakartvelas, Kipras.

B grupė: Nyderlandai, Prancūzija, Airija, Graikija, Gibraltaras.

C grupė: Italija, Anglija, Ukraina, Šiaurės Makedonija, Malta.

D grupė: Kroatija, Velsas, Armėnija, Turkija, Latvija.

E grupė: Lenkija, Čekija, Albanija, Farerų salos, Moldova.

F grupė: Belgija, Austrija, Švedija, Azerbaidžanas, Estija.

H grupė: Danija, Suomija, Slovėnija, Kazachstanas, Šiaurės Airija, San Marinas.

I grupė: Šveicarija, Izraelis, Rumunija, Kosovas, Baltarusija, Andora.

J grupė: Portugalija, Bosnija ir Hercegovina, Islandija, Liuksemburgas, Slovakija, Lichtenšteinas.

Iš 55 šalių, kurios yra UEFA narės, burtuose dalyvavo 53. Automatinį kelialapį ir vietą čempionate turėjo turnyro šeimininkė Vokietija, o karą Ukrainoje sukėlusi Rusija yra suspenduota ir turnyre tikrai nedalyvaus.

Pastarajame Europos čempionate triumfavo Italijos rinktinė, finale įveikusi Angliją. Burtai šias komandas dabar suvedė į vieną atrankos grupę.

VISOS ATRANKOS GRUPĖS

A grupė: Ispanija, Škotija, Norvegija, Sakartvelas, Kipras

B grupė: Nyderlandai, Prancūzija, Airija, Graikija, Gibraltaras

C grupė: Italija, Anglija, Ukraina, Šiaurės Makedonija, Malta

D grupė: Kroatija, Velsas, Armėnija, Turkija, Latvija

E grupė: Lenkija, Čekija, Albanija, Farerų salos, Moldova

F grupė: Belgija, Austrija, Švedija, Azerbaidžanas, Estija

G grupė: Vengrija, Serbija, Juodkalnija, Bulgarija, Lietuva,

H grupė: Danija, Suomija, Slovėnija, Kazachstanas, Šiaurės Airija, San Marinas

I grupė: Šveicarija, Izraelis, Rumunija, Kosovas, Baltarusija, Andora

J grupė: Portugalija, Bosnija ir Hercegovina, Islandija, Liuksemburgas, Slovakija, Lichtenšteinas

Atrankos mačai yra numatyti kitų metų kovo, birželio, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais.

Iš kiekvienos grupės tiesiai į Europos čempionatą pateks po dvi pirmąsias vietas užėmusias komandas, taip pat šeimininkė Vokietija, o likusios trys paaiškės po atkrintamųjų varžybų, kuriose komandos dalyvaus remiantis UEFA Tautų lyga.

Į atkritamąsias varžybas pateks po keturias geriausias UEFA Tautų lygos A, B ir C divizionų komandas, kurios į čempionatą nepateks atrankos keliu. Jos kovos savo diviziono akrintamosiose varžybose, iš kurių kelialapius į čempionatą pelnys po vieną ekipą. Jei į čempionatą kažkuri iš keturių geriausių diviziono komandų pateks tiesiogiai, vieta atkrintamosiose varžybose atiteks žemiau bendrame diviziono reitinge esančiai komandai.

Tylioji invazija

Naujojo Kinijos šilko kelio atšakos siekia Serbijos aukso rojų. Majdanpeke, mažame miestelyje Serbijos rytuose, prie įeigos į aukso ir vario kasyklos administracijos pastatą dėmesį patraukia raudoni žibintai su kinų rašmenimis. Tolumoje girdėti sprogimai. Oranžines apsaugines liemenes dėvintys inžinieriai, žvelgdami į didžiulį šachtų kraterį, rūko rytines cigaretes ir šnekučiuojasi. Ne serbiškai ar angliškai, bet kinų kalba.

Janko Nikoličius, bedarbis šaltkalvis, vadovaujantis šalies rytuose gyvenančių valachų mažumos politiniam susivienijimui "Serbijos partija", noriai bendrauja su užsienio žurnalistais ir dalijasi su jais savo nerimu.

Iš policijos J.Nikoličius sako girdėjęs, kad šiame kalnakasių mieste, kurio gyventojų skaičius susitraukė iki 5 000, esama nuo 300 iki 400 oficialių ir triskart daugiau, virš 1 000, neregistruotų samdomų darbuotojų iš Kinijos. "Niekas tiksliai nežino, kiek jų yra", – sako J.Nikoličius, nerimaudamas, kad vieną dieną vietos gyventojai taps mažuma. Vyras baiminasi: "Pusė miesto jau priklauso kinams."

Savo propagandiniais tikslais Pekinas sumaniai pasinaudojo ir per koronaviruso krizę: kaukės ir vakcinos į regioną keliavo daug greičiau nei iš abejonėse ir derybose paskendusios ES.

Vietos verslui – trupiniai

Kalbėti apie kokią nors slaptą Kinijos invaziją negalima: Pekinas į Europą sėlina tyliai, ramiai, bet oficialiai. Nuo 2013 m. aktyviai vykdoma tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyva "Diržas ir kelias" – oficialus projektas, kurio kelyje Pekinas nenori matyti jokių kliūčių. Kad ir koks  būtų poreikis – nutiesti naują greitkelį ar geležinkelį, pastatyti tiltą ar įrengti uostą, modernizuoti elektrines, Pekinas niekam negaili lėšų. Investuodamas milijardus į infrastruktūros plėtrą, Pekinas siekia sutrumpinti transporto maršrutus visame pasaulyje ir atverti naujas pardavimo rinkas.

Kinijos siekis – perkelti konteinerių srautus, jungiančius Aziją ir Europą, iš Šiaurės jūros į Viduržemio jūrą. Kad logistikos prasme sumažintų atstumą iki Vidurio Europos, Kinija visokeriopai remia Pirėjo (Graikijoje) ir Triesto (Italijoje) uostų plėtrą bei greitkelio tarp Belgrado Serbijoje ir Budapešto Vengrijoje statybas.

Nuo 2012 m. Kinija kasmet rengia vadinamuosius 17+1 aukščiausio lygio susitikimus, kuriais siekiama suaktyvinti ekonominius santykius su valstybėmis, esančiomis ties ES pietrytine dalimi. Kinijos ir dabar jau septyniolikos šalių partnerių vyriausybių vadovai aptaria naujų didelių projektų galimybes.

Paskolų ir milijardinių investicijų Pekinas, žinoma, neskiria vien dėl draugystės. Pagrindinius projektus jis daugiausia finansuoja suteikdamas paskolas iš valstybinio importo ir eksporto banko "China EXIM" ir dar parduodamas savo valstybinių statybų bendrovių paslaugas. Nauda vietos kompanijoms itin menka: iš Kinijos į statybvietes Europoje vis dažniau gabenamos ne tik medžiagos, bet ir darbuotojai.

Pasiklydę skolose

Balkanų šalių vyriausybėms labai sunku atsispirti Kinijos paskoloms. Kreditus lengva gauti – partneriai iš Pekino nereikalauja nei didelių projekto galimybių studijų ar poveikio aplinkai vertinimų, kurie privalomi pritraukiant ES lėšas. Tai, kad ilgainiui rizikuojama prarasti kontrolę, vis labiau įklimpti į skolas ir galiausiai tapti priklausomiems nuo Pekino, niekas nesvarsto.

Vienas pavyzdžių – Juodkalnija. 2014 m. mažiausioji kandidatė į ES pasiėmė 944 mln. JAV dolerių kreditą – lėšas ketinta skirti greitkelio atkarpai nuo Adrijos jūros Baro uosto iki Serbijos tiesti. Šiandien šaliai, smarkiai nukentėjusiai nuo pandemijos, tenka griebtis šiaudo: kreiptis pagalbos į ES. Kovą kreipdamasis į Europos Parlamento užsienio reikalų komitetą Juodkalnijos vicepremjeras Dritanas Abazovičius žodžių nesirinko. "Prašome jūsų padėti mums grąžinti pinigus, kad galėtume sustabdyti Kinijos įtaką", – politiko žodžiuose skambėjo neviltis.

Kiek regionas iš tikrųjų priklauso nuo Kinijos paskolų? Pekinas Vakarų Balkanuose nėra didžiausias užsienio kreditorius, tačiau, anot neseniai paskelbtos Italijos "UniCredit Group" studijos, jam puikiai sekasi. Tyrimo autorius nustebino paskolų mastas: imami gerokai didesni kreditai, nei galėtų sau leisti šalys. Pvz., pernai Kinijos paskolos sudarė 3,4 proc. Bosnijos ir Hercegovinos bendrojo vidaus produkto, Serbijoje šis skaičius siekė 7 proc., Šiaurės Makedonijoje – 7,5 proc. ir net 20,7 proc. Juodkalnijoje.

"UniCredit" duomenimis, kol kas daugumoje regiono šalių Kinija yra trečia ar ketvirta pagal dydį užsienio kreditorė. Tačiau, visiškai išmokėjus jau sutartas paskolos sutartis, bendros užsienio skolos Kinijos paskolų dalis per ateinančius kelerius metus išaugs iki 11,4 proc. (Bosnijoje ir Hercegovinoje) ar net iki 22,7 proc. (Juodkalnijoje).

Politika – ne tarp kitko

Tyrimo autoriai mano, kad, didindama infrastruktūros projektų finansavimą, ES galėtų atsverti augančią Kinijos, kaip skolintojos, svarbą Vakarų Balkanuose. Savo ruožtu jie rekomenduoja ES kandidatėms regione paįvairinti savo finansavimo šaltinius, "kol kreditų grąžinimo Kinijai našta netaps nebepakeliama".

Situacija kelia nerimą ir Briuselyje. Viena vertus, baiminamasi akivaizdžios augančios Kinijos įtakos, kita vertus, ES spaudžiama vykdyti savo pažadus kandidatėms, kol šios nenusisuko. "Mes ne vieninteliai ten. Yra konkurentų. Ir jie be skrupulų", – gegužę kolegoms iš ES sakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas, akcentuodamas riziką, kad ES gali "prarasti Vakarų Balkanus".

Kaip teigia "Die Welt", Balkanų šalims ES vis dar yra didžiausia tiesioginė investuotoja ir prekybos partnerė. Tačiau kartu su augančiu jų įsiskolinimu Kinijai, didėja ir politinė priklausomybe – kaip rodo Vengrijos pavyzdys, ne tik tarp kandidatų į ES, bet ir tarp valstybių narių. Neseniai Budapeštas vetavo planuojamą Kinijos rinkimų reformą Honkongo specialiajame administraciniame regione smerkiantį pareiškimą.

Didina savo įkainius

Savo propagandiniais tikslais Pekinas sumaniai pasinaudojo ir per koronoviruso krizę: kaukės ir vakcinos į regioną keliavo daug greičiau nei iš abejonėse ir derybose paskendusios ES. "Akivaizdu, kad Europos solidarumas yra melas, – prieš metus išdidžiai aiškino Serbijos lyderis Aleksandaras Vucičius. – Tik Kinija gali mums padėti."

Simbolis: pandemijos metu A.Vucičiaus meilė Kinijai dar sustiprėjo. Nuotraukoje – Serbijos lyderis, pasirengęs antrajai Kinijoje sukurtos vakcinos „Sinopharm“ injekcijai. / Reuters nuotr.

Pernai atsiliepdama į A.Vucičiaus kreipimąsi, Kinijos vyriausybė nusiuntė Belgradui humanitarinę siuntą, kurią, darniai spragsint fotokameroms, priėmė pats prezidentas. Nurijusi kartėlį ES taip pat suteikė pagalbos už 3,3 mlrd. eurų – tik šįkart Belgradas neatsilygino ankstesniu dėkingumu.

Vėliau artimus ryšius su Pekinu Belgradas bandė pagrįsti ir savo veiksmais. Pernai pavasarį, kai Europą dar kaustė pandemijos sąstingis, Serbija vykdė turistus iš Kinijos masinančią kampaniją. Turint omenyje abiejų valstybių masto ir geopolitinės svarbos skirtumus, nesunku įsivaizduoti, kiek pastangų reikia Belgradui, kad atkreiptų į save keliauti nusiteikusio eilinio Kinijos gyventojo dėmesį. Nieko keista, kad tąkart kampanijoje filmavosi ir pats A.Vucičius.

Įdomi detalė – Serbija jau senokai yra po Europą keliaujančių Kinijos turistinių grupių stotelė, mat Belgrade esanti Kinijos ambasada, nukentėjusi per 1999 m. NATO antskrydžius, kinams yra savotiška patriotinės piligrimystės vieta.

Ekspertai pastebi, kad taip flirtuodami su Kinija Serbijos lyderiai branginasi ES atžvilgiu. Nepaisant investicijų klausimų, kultūriškai, socialinių net ir ekonominių ryšių prasme Serbija orientuojasi į Vakarų Europą. 60 proc. šalies eksporto keliauja į ES, šia kryptimi iš šalies ieškoti geresnio gyvenimo vyksta ir didžioji dauguma Serbijos žmonių.

Dar anuomet, kai Belgradas buvo Jugoslavijos sostinė, vietos politinis elitas stengėsi žaisti dvi partijas vienu metu: palaikyti gerus santykius tiek su Rytais, tiek su Vakarais.

Partneriai iš Pekino nereikalauja nei didelių projekto galimybių studijų ar poveikio aplinkai vertinimų, kurie privalomi pritraukiant ES lėšas.

"Pekino pinigai, be abejo, yra labai laukiami Belgrade, nes mainais už tai nereikalaujama reformų, kaip kad paramos iš Briuselio atveju", – sako Maxas Brändle, vadovaujantis Friedricho Eberto fondo Belgrado atstovybei. Jo manymu, geležinkelio projektą ES tiesiog pramiegojo.

Kita vertus, negalima pamiršti ir Kosovo klausimo. Kinija, kaip ir bet kuri kita Kosovo nepriklausomybės nepripažįstanti šalis, pelno Serbijos palankumą.

„Esame ypač susirūpinę epidemiologine padėtimi Balkanuose, taip pat daugelyje kitų Centrinės Europos šalių“, – spaudos konferencijoje sakė PSO Europos skyriaus vyresnioji nepaprastųjų padėčių valdymo pareigūnė Catherine Smallwood (Ketrin Smolvud).

Skiepai nuo koronaviruso pasiekė Antarktidą

Koronaviruso vakcina pasiekė Antarktidą, o Čilė paskiepijo 49 žmones šiame žemyne, apie tai trečiadienį pranešė šios Pietų Amerikos šalies karinės oro pajėgos.

Čilės vakcinacijos programa sulaukė stipraus palaikymo, nes valdžia sugebėjo daugiau nei 5 milijonus žmonių, o tai yra beveik trečdalis šalies gyventojų, paskiepyti bent viena vakcinos doze.

Sekmadienį buvo pradėti skiepyti ginkluotųjų pajėgų nariai ir mokslininkai, kurie yra dislokuoti prezidento Eduardo Frei Montalvos karinių oro pajėgų bazėje Antarktidoje.

Artimiausiomis dienomis pirmąją vakcinos dozę turėtų gauti dar 53 žmonės šioje bazėje.

Nė vienam iš paskiepytų žmonių, kuriems yra nuo 25 iki 58 metų, „nepasireiškė jokios alerginės reakcijos“, naujienų agentūrai AFP pareiškė gydytojas Victoras Videla, atsakingas už šią vakcinacijos programą.

Žmonės, kurie yra dviejose kitose Čilės kariuomenės bazėse Antarktidoje, jau turėtų gauti pirmąsias vakcinos dozes, tačiau šis procesas užtruko dėl blogų oro sąlygų, sakė V. Videla.

Antarktida buvo viena iš paskutinių vietų žemėje, kuri buvo paveikta koronaviruso, tačiau gruodžio 21 dieną buvo pranešta apie 36 užsikrėtimo atvejus Čilės kariuomenės bazėje.

Norint apsaugoti šį žemyną, visos turistinės kelionės į Antarktidą buvo atšauktos, pagalbiniai darbuotojai evakuoti ir kontaktai tarp 40 tarptautinių bazių uždrausti.

10,72 mln. gyventojų turinti Graikija patvirtino 145 naujus COVID-19 atvejų (ankstesnę savaitę – 124), jų skaičius šalyje padidėjo iki 3266, o su šia liga siejamų mirčių padaugėjo 7 (ankstesnę savaitę – 3) iki 190.

Šiaurės Makedonijoje (2,08 mln. gyventojų) per savaitę nustatyti 1049 nauji šios ligos atvejai (ankstesnę savaitę – 1032), iš viso – 5106, mirčių skaičius per savaitę augo 50 (35) iki 238.

Juodkalnija (0,63 mln. gyventojų), penkias ankstesnes savaites nefiksavusi nė vieno naujo COVID-19 ligos atvejo, šią savaitę jų patvirtino 38, o bendras susirgimų skaičius išaugo iki 362, tačiau naujojo koronaviruso aukų šioje šalyje skaičius nepakito – 9 mirtys.

Albanija (2,85 mln. gyventojų) – susirgimų per savaitę padaugėjo 441 (ankstesnę savaitę – 275) iki 1962, mirčių – 8 (2) iki 44.

Kroatijoje (4,08 mln. gyventojų) per savaitę nustatyti 65 nauji užsikrėtimo naujuoju koronavirusu atvejai (5), jų padaugėjo iki 2317, naujų mirčių nuo jo sukeliamos ligos užfiksuota (plius 3) iki 107.

Serbija (7 mln. gyventojų) – naujojo koronaviruso infekcijos atvejų padaugėjo 584 (487) iki 12 894, mirčių – 7 (5) iki 261.

Bosnija ir Hercogovina (3,32 mln. gyventojų) – 3273 atvejai – 380 daugiau nei prieš savaitę (287), 169 mirtys – 6 daugiau nei prieš savaitę (10).

Slovėnija (2,07 mln. gyventojų) – 1520 atvejų – 25 daugiau nei prieš savaitę (10), mirčių per pastarąsias dvi savaites neužregistruota, jų skaičius lieka 109.

Bulgarija (7 mln. gyventojų) – COVID-19 atvejų padaugėjo 606 (555) iki 3872, mirčių – 27 (12) iki 199.

Rumunija (19,41 mln. gyventojų) – 24 045 atvejai – 2046 daugiau nei prieš savaitę (1520), mirčių padaugėjo 102 (84) iki 1512.

Per pastarąją savaitę 10,72 mln. gyventojų turinti Graikija patvirtino 44 naujus COVID-19 atvejus, jų skaičius šalyje padidėjo iki 2878, o su šia liga siejamų mirčių padaugėjo nuo 164 iki 171.

Šiaurės Makedonija (2,08 mln. gyventojų) – 1978 atvejai (prieš savaitę buvo 186 mažiau), mirčių skaičius augo nuo 101 iki 113.

Juodkalnijoje (0,63 mln. gyventojų) per pastarąją savaitę nenustatyta nė vieno naujo COVID-19 atvejo ir nė vienos su šia liga sietinos mirties – jų skaičius išliko atitinkamai 324 ir 9.

Albanija (2,85 mln. gyventojų) – per savaitę padaugėjo 52 iki 998 32 mirtys (31).

Kroatija (4,08 mln. gyventojų) – 2244 patvirtinti COVID-19 ligos atvejai – 18 daugiau nei prieš savaitę, 99 mirtys (prieš savaitę – 95).

Serbija (7 mln. gyventojų) – naujojo koronaviruso infekcijos atvejų padaugėjo 549 iki 11 159, mirčių – nuo 230 iki 238.

Bosnija ir Hercogovina (3,32 mln. gyventojų) – 2401 atvejis – 111 daugiau nei prieš savaitę, 144 mirtys (133).

Slovėnija (2,07 mln. gyventojų) – 1468 atvejai – dviem daugiau nei prieš savaitę, 107 mirtys (104).

Bulgarija (7 mln. gyventojų) – COVID-19 atvejų padaugėjo 216 iki 2427, mirčių – nuo 108 iki 130.

Rumunija (19,41 mln. gyventojų) – 18 070 atvejų – 1199 daugiau nei prieš savaitę, 1185 mirtys (1104).

Trečiadienį Zagrebe planuota surengti ES viršūnių susitikimą su šešiomis Vakarų Balkanų valstybėmis, siekiančiomis prisijungti prie bloko. Tačiau dėl koronaviruso pandemijos, vos per kelis mėnesius nusinešusios per 250 tūkst. gyvybių ir itin skaudžiai smogusios Europai, derybas teks rengti virtualioje erdvėje.     

Vakarų Balkanai, kur nuo koronaviruso infekcijos COVID-19 mirė mažiau nei pusė tūkstančio žmonių, kol kas išvengė tokio pandemijos smūgio, kokį patyrė labiausiai paveiktos Europos šalys.  

Tačiau silpnos šio skurdaus regiono ekonomikos neišvengiamai susidurs su skausmingais ekonominiais pandemijos padariniais ir nerimauja, kokia ateitis jų laukia, ES visą dėmesį sutelkus į savo pačios išlikimą.      

Tarp kandidačių į ES derybose dėl narystės toliausiai pažengusios yra Juodkalnija ir Serbija. Anksčiausia galima jų prisijungimo data laikomi 2025 metai.

Už jų rikiuojasi Šiaurės Makedonija ir Albanija, kurioms kovą po ilgų atidėliojimų galiausiai buvo uždegta žalia šviesa pradėti derybas dėl narystės.

Eilę užbaigia Kosovas bei Bosnija ir Hercegovina – šalys, kurioms dar nesuteiktas kandidačių statusas.    

„Ypatinga atsakomybė“

Sulaukęs kritikos, kad delsė imtis žingsnių padėti Balkanų šalims kovoti su koronaviruso krize, Briuselis bando patikinti, kad jas toliau palaiko.   

Tokią kampaniją paskatino Kinijos sulauktos pagyros, kai ši šalis skubiai pristatė apsauginių kaukių ir kitų priemonių siuntų į šį regioną, kuriame Pekinas pastaraisiais metais bando plėsti savo įtaką.  

Nuo tada ES pareigūnai stengiasi akcentuoti reikšmingas sumas, kurias per du pastaruosius dešimtmečius Bendrija investavo į Balkanų šalių sveikatos apsaugos sistemas, taip pat naują finansinę pagalbą, skirtą kovai su koronavirusu. 

Prieš trečiadienio viršūnių susitikimą Briuselis paskelbė, kad šiam regionui papildomai skirs 3,3 mlrd. eurų kovai su COVID-19 ir socialiniam bei ekonominiam atsigavimui.   

„Mums tenka ypatinga atsakomybė per šią pandemiją padėti mūsų partnerėms Vakarų Balkanuose, nes jų ateitis – Europos Sąjungoje“, – sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen).

Šis paketas „patvirtina stiprų solidarumą“, pridūrė ji.

Diplomatinis šaltinis Briuselyje naujienų agentūrai AFP sakė, kad viršūnių susitikimas „rodo atnaujintą ES įsipareigojimą Vakarų Balkanų regiono europinei perspektyvai“. 

ES išplatintame pareiškime dėl viršūnių susitikimo tikslų pavartota panaši formuluotė, nepaminint žodžių „narystė“ ar „plėtra“.   

Nuo 2013 metų, kai šiuo metu ES pirmininkaujanti Kroatija per paskutinę plėtros bangą prisijungė prie bloko, entuziazmas tęsti Bendrijos plėtros procesą išblėso. 

Pernai spalį Prancūzija ir Nyderlandai išprovokavo pasipiktinimo bangą atkakliu reikalavimu peržiūrėti prisijungimo procesą prieš pradedant derybas su Skopje ir Tirana.

Tai pakirto pasitikėjimą Bendrija regione, kur daugelis kaltino bloką, kad šis nevykdo pažadų Skopjei ir Tiranai, nors šalys įgyvendino daug reikšmingų reformų.  

Kovą šioms šalims galiausiai buvo uždegta žalia šviesa, tačiau konkreti derybų, kurios veikiausiai truks ne vienerius metus, pradžios data dar nepaskirta. 

Pasigirdo būgštavimų, kad dėl koronaviruso pandemijos šis klausimas gali būti nustumtas į politinės darbotvarkės apačią.

„Plėtros klausimo šiuo metu tikrai nėra tarp ES prioritetų“, – sakė Kroatijos politikos apžvalgininkė Senada Šelo Šabič.