Šiems nukritus ant įkaitusios žemės, pasigirsdavo grėsmingas šnypštimas, o į viršų pakildavo sieros garų debesys, kuriems išsisklaidžius, raudotojų dejones pertraukdavo pavieniai, retoriškus klausimus keliantys riksmai: "Kaip tai galėjo atsitikti? Kaip pasaulyje galėjo susikurti Jungtinės Amerikos Valstijos?"

Tikslios informacijos, kas pirmieji atrado Ramiojo ir Atlanto vandenynus skiriančias žemes, nėra. Daugelį metų buvo kalbama, jog vikingai tai padarė keliais šimtais metų anksčiau nei 1492 m. Ispanijos ekspedicija, vadovaujama italo avantiūristo (1451–1506).

Vėliau svarstyta, jog į Naująjį Pasaulį galėjo atplaukti ir senovės egiptiečiai ar viduramžių kinai, taip pat neatmesta teorija, jog čia galėjo atskristi ateiviai iš neseniai atrastos Kepler-1649C planetos.

Diskusijos dėl naujojo žemyno atradimo autorių teisių gali būti itin spalvingos ir smagios, tačiau Amerikos atveju jose visada praleidžiami keli svarbūs faktai.

Amerikų senbuviai indėnai taip pat neatsirado šiame žemyne iš niekur ir veikiausiai neišsivystė iš čia gyvenusių beždžionių.

Tikslių duomenų, bylojančių, kada jie atsikraustė į šias žemes, nėra, tačiau indėnų protėviai veikiausiai į Ameriką atvyko akmens amžiuje iš Azijos, ledams sukausčius žemynus skiriantį Beringo sąsiaurį. Kita versija – jų protėviai atplaukė iš Ramiojo vandenyno salų.

Šias prielaidas leidžia kelti indėnų fizinis panašumas į kinus, japonus ir kitus Rytų Azijos bei Sibiro gyventojus.

Be to, nei vikingų, nei egiptiečių, nei kinų, nei ateivių kelionės (jeigu tokių buvo) neatnešė į senuosius ir naujuosius žemynus jokių svarbių pokyčių. Tai įvyko tik po 1492 m. ekspedicijos, mat tik po jos Europos valstybes apėmė tyrinėjimų, kelionių, užkariavimų ir kolonizacijos manija.

Vieną pirmųjų sėkmingų gyvenviečių Šiaurės Amerikos žemyno Floridos pusiasalyje 1565 m. įkūrė ispanai (ji buvo pavadinta San Augustinu), tačiau dabartinių JAV ištakos slypi ne Floridos, o Virdžinijos valstijoje.

Būtent prie šios valstijos krantų stūkso Roanoko sala. Joje britų džentelmenas Walteris Raleighus (1552–1618), gavęs Elžbietos I (1533–1603) palaiminimą, net du kartus bandė įkurti pirmąją anglosaksišką koloniją Naujajame Pasaulyje (1585 m. ir 1587 m.).

Naująją britų gyvenvietę planuota pavadinti Virdžinija, Didžiosios Britanijos karalienės garbei, mat sutuoktinio nesusiradusi valdovė buvo gavusi Mergelės (Virgin) pravardę. Tokiu pat vardu buvo pavadintas ir pirmasis kolonistų kūdikis, gimęs Amerikos žemyne.

1585 m. gyvenvietės įkūrimas patyrė fiasko dėl pašlijusių santykių su vietiniais indėnais, kurie iš pradžių atvykėlius priėmė gana svetingai, o 1587 m. ekspedicijos dalyvių likimą iki šiol gaubia paslaptis.

Teigiama, jog iš kolonijos dėl britų karo su ispanais (1585–1604) išvykę ir vėliau į ją grįžę žmonės rado tik sugriautą fortą ir apleistus gyvenamuosius pastatus.

Kur dingo daugiau nei 110 atvykėlių? Ar jie mirė nuo bado ir ligų? Ar juos nužudė vietiniai? O gal priešingai – indėnai priglaudė dalį baltųjų ir šie, įsilieję į "laukinių" gretas, nenorėjo grįžti į civilizuotą pasaulį?

Praėjus dvidešimčiai metų, Didžiosios Britanijos avantiūristai dar kartą bandė suleisti šaknis į naujojo žemyno reljefą ir jiems pagaliau pavyko.

Daugelį metų tikėta, kad prie sėkmingo Džeimstauno gyvenvietės įkūrimo svariai prisidėjo romantiška dviejų skirtingoms kultūroms atstovaujančių žmonių istorija.

Legenda tvirtina, esą susikirtus baltųjų lyderio Johno Smitho (1580–1631) ir indėnų genties vado dukters Matoakos (1596–1617) keliams, jų širdis perrėžė vietinio amūro tomahaukas.

Vėliau žaviosios indėnės tėvas bandė suskaldyti Johno galvą, bet Matoaka stojo prieš savo gimdytoją ir išgelbėjo mylimąjį.

Yra tik viena detalė, neleidžianti iki galo mėgautis šiuo "Disney" kompanijos įamžintu pasakojimu, – jam buvo dvidešimt aštuoneri, kai jie susitiko pirmą kartą, o jai – vos dešimt.

Ar pirmosios JAV valstijos įkūrėjų lyderis buvo vaikų tvirkintojas? O gal jis pažadėjo mažajai čiabuvei palaukti, kol ši taps suaugusia moterimi? Realybėje veikiausiai viskas buvo paprasčiau. Johno ir Matoakos kontaktai buvo minimalūs ir neturėjo jokios romantiškos potekstės, o papildomos jaudinančios detalės buvo sugalvotos vėliau.

Neatmetama versija, jog kai ką galėjo sukurti ir pats Johnas, tam, kad sujaudintų Europos aristokratus ir gautų materialinės paramos savo projektui.

Yra manoma, kad Matoaka buvo itin guvi ir energinga mergaitė, neretai suaugusiesiems pridarydavusi rūpesčių. Už tai indėnai jai davė Pokahontos (Pocahonta) pravardę, kuri ekspertų nuomone reiškia "gyvybingoji" arba "mažoji padūkėlė" (gal net ištvirkėlė).

Manoma, kad ji dažnai lankydavosi baltųjų gyvenvietėje ir leisdavo laiką su kolonistų vaikais (ypač vyriškos lyties). Yra išlikusių pasakojimų, jog ji vėliau padėjo atvykėliams gauti rūbų ir maisto, kai šiems grėsė 1587-ųjų ekspedicijos likimas.

1609 m. tarp Matoakos genties ir baltųjų kolonistų prasidėjo atviras karas. Mergina buvo paimta į nelaisvę, kurios metu priėmė krikštą. Gavusi naują hebrajišką vardą, ji ištekėjo už tabako prekeivio Johno Rolfe‘o (1585–1622) ir pagimdė jam sūnų.

Vėliau jie išvyko į Didžiąją Britaniją, kur Matoaka buvo demonstruojama vietinei aukštuomenei tarsi egzotiškas žvėrelis.

1617 m. ji mirė būdama vos dvidešimties, veikiausiai nuo kokios nors europietiškos ligos. Teigiama, kad bažnyčią, kurioje buvo palaidota Matoaka, nukentėjo per gaisrą, todėl dabar tiksli indėnės amžinojo poilsio vieta nėra žinoma.

Nors daugelį šios veikėjos gyvenimo detalių gaubia paslaptys, ne vienas nuobodžiaujantis JAV turčius ar politikas tvirtino turįs giminystės ryšių su žymiąja Pokahonta.

Transporto koridorius

Beringo sąsiauris, esantis tarp Aliaskos ir Sibiro, jungia Beringo jūrą su Čiukčių jūra. Beringo jūra bei sąsiauris yra pavadinti Danijoje gimusio Rusijos tyrinėtojo Vituso Beringo, kuris pasiekė sąsiaurį 1728 m., vardu.

Kai kurių mokslininkų tvirtinimu, prieš 12 tūkst. metų Beringo sąsiaurio vietoje galbūt egzistavo sausumos tiltas. Juo pasinaudoję iš Azijos žmonės pasiekė Šiaurės Ameriką.

Tiesa, yra ir ginčijančių šią hipotezę. Anot kritikų,  pirmieji žmonės į Ameriką atsikėlė jūrų keliu jau prieš 30 tūkst. metų.

Šiandien apie Beringo sąsiaurį dažniau kalbama kaip apie reikšmingą transporto koridorių.

Viena vertus, sąsiauris jungia Arkties ir Ramųjį vandenynus, t.y. iš šiaurės į pietus. Nors anksčiau Arkties vandenynas buvo sunkiai įžengiamas, ledynai pamažu tirpsta, o glūdintys Arktyje ištekliai vilioja daugelį.

Tad laikui bėgant šis vandens kelias neabejotinai taps labai svarbus.

Kitas transporto koridorius driekiasi vakarų – rytų kryptimi. Kitaip sakant, iš Aliaskos į Rusiją, arba atvirkščiai. Šiuo atveju jau kalbama apie sausumos transporto kelią.

Buvęs Rusijos geležinkelių vadovas Vladimiras Jakuninas kažkada Rusijos mokslų akademijoje pristatė ambicingą planą, pagal kurį iš Europos į Šiaurės Ameriką būtų nutiestas kelias, skirtas automobiliams, traukiniams bei energetiniams ištekliams (dujoms ir naftai) transportuoti.

"Tai tarpvalstybinis, tarpcivilizacinis projektas, – tada aiškino V.Jakuninas. – Šis projektas gali tapti pasaulinio lygio ateities projektu, jis turi būti pagrįstas naujausiomis technologijomis."

Tiesa, kol kas daugelis panašių idėjų skamba tarsi būtų iš fantastikos srities. Be to, ir V.Jakuninas – nebe Rusijos geležinkelių vadovas.

Važiuojant traukiniu arba automobiliu iš Europos į Šiaurės Ameriką reikėtų sukarti apie 20 tūkst. km, taigi kelionė truktų daugiau nei dvi savaites. Palyginkime: lėktuvu – nuo 6 iki 7 val.

Išskyrus nuotykių ieškotojus, mažai kas norėtų tiek laiko praleisti automobilyje arba traukinyje.

Antra, projektas, kurį pristatė V.Jakuninas, kainuotų labai daug – keliolika šimtų milijardų JAV dolerių. Kas jį finansuotų?

Naudingas prekiauti

Kita vertus, pasaulinė prekyba intensyvėja. Pavyzdžiui, Kinija siekia gabenti kuo daugiau krovinių sausuma, o ne jūromis ar vandenynais.

Kinų kroviniai jau dabar gabenami per Aziją į Europą geležinkeliais. Kadangi Pekinas daug eksportuoja į JAV, sausumos kelias per Beringo sąsiaurį – viliojantis.

Kasmet per Beringo sąsiaurį galėtų būti pervežama po 100 mln. tonų krovinių. Be to, atsirastų galimybė pastatyti ir elektros magistralę, kuri aprūpintų Aliaską bei Kanadą pigia elektros energija.

Inžinieriai tvirtina, kad nutiesti tunelį po Beringo sąsiauriu nėra neįgyvendinamas sumanymas.

Didžiausia problema – atšiaurios oro sąlygos. Oro sąlygos ties sąsiauriu – ekstremalios: temperatūra svyruoja nuo 20 iki 50 laipsnių šalčio, o šaltuoju sezonu vandens paviršių dengia net dviejų metrų storio ledas.

Inžinieriai sako, kad dirbti sąsiauryje įmanoma tik penkis mėnesius per metus, tad projekto įgyvendinimas užtruktų.

Pagaliau milžiniški šalčiai regione sukelia tam tikrų problemų ir metalinėms tunelio konstrukcijoms.

Istorinis tikslas

Idėja sujungti Šiaurės Ameriką, Aziją ir Europą – ne naujiena.

Rusijos ir Amerikos telegrafo kompanija XIX a. pab. puoselėjo planus sujungti Šiaurės Ameriką ir Europą telegrafo linija, kuri driektųsi per Sibirą. Tiesa, plano buvo atsisakyta, mat pavyko sėkmingai panaudoti kabelį, nutiestą Atlanto vandenyno dugnu.

Kita inciatyva buvo tunelio ir tilto projektas, kurį pasiūlė prancūzų inžinierius Baronas Loicqas de Lobelas. Šį planą 1906 m. palaimino Rusijos caras Nikolajus II.

Vis dėlto tas projektas, už kurio įgyvendinimą buvo atsakingas Amerikos ir Prancūzijos verslo sindikatas, taip ir nepajudėjo iš mirties taško.

Pagaliau Rusija 2011 m. oficialiai uždegė žalią šviesą transporto koridoriui per sąsiaurį.

Maskva įgyvendino labai svarbų projektą – jau pastatyta geležinkelio magistralė nuo Transsibiro geležinkelio iki Jakutsko miesto. Šis 900 mln. dolerių projektas buvo baigtas 2013 m. Planuojama, kad iki 2030 m. geležinkelių tinklas Tolimuosiuose Rytuose bus toliau plėtojamas, žinoma, jeigu leis Rusijos ekonominė padėtis.

Projektu, kaip minėta, domisi ir Kinija. Ji siūlo plėtoti "Kinijos-Kanados-Rusijos-Amerikos" projektą, į kurį įeitų net 200 km tunelis per Beringo sąsiaurį.

Sudėtinga, bet įmanoma

Pastatyti tunelį po Beringo sąsiauriu reikėtų maždaug penkiolikos metų. Povandeninis kelias būtų net du kartus ilgesnis nei Eurotunelis, esantis po Didžiąją Britaniją ir Prancūziją skiriančiu Lamanšo sąsiauriu.

Eurotunelio ilgis siekia 50,5 km, o Beringo tunelis būtų dvigubai ilgesnis – 104,6 km ilgio.

Preliminari tokio projekto kaina – 65 mlrd. JAV dolerių. Nors, pasak kai kurių ekspertų, ši kaina – tikrai ne galutinė. Investuotojai sako, kad vien tunelio kaina viršytų 100 mlrd. dolerių.

Dar beveik tiek pat reikėtų keliams nutiesti iki Beringo sąsiaurio. Mat šiuo metu iki sąsiaurio neveda joks geležinkelis ar automobilių kelias.

Artimiausias didmiestis – beveik už tūkstančio kilometrų Aliaskoje esantis Ferbanksas. Čia prasideda vadinamieji Aliaskos greitkeliai, jungiantys šią JAV valstiją su Kanada ir likusia šalies teritorija.

Rusijoje geležinkeliu galima atvykti tik iki Vladivostoko arba Čitos miestų. Vėliau geležinkelis suka į pietus – t.y.  Mongolijos ir Kinijos link.

Pavojinga misija

Tai, koks pavojingas gali būti Beringo sąsiauris, šių metų kovą savo kailiu patyrė du britų keliautojai. Juos išgelbėjo Amerikos pakrančių apsaugos pareigūnai.

Neilas Laughtonas ir Jamesas Binghamas nutarė pėsčiomis per ledą kirsti sąsiaurį ir pasiekti jo viduryje esančias Diomedų salas. Tačiau ledas buvo per plonas, tad keliautojams neliko nieko kita, tik kviestis pagalbą.

Išgelbėti keliautojai dėl ledo trūkių kaltino klimato atšilimą.

"Akivaizdu, kad tai – atšilimo padarinys. Ledas nesiformuoja. Mūsų ekspedicija tapo neįmanoma", – konstatavo J.Binghamas. Vis dėlto keliautojas pažadėjo, kad tęs kelionę kitais metais.

Beringo sąsiauris: svarbiausi faktai

– Ilgis – 85 km, gylis – nuo 30 iki 50 metrų.

– Sąsiauris jungia Beringo jūrą (Ramiojo vandenyno dalis) su Čiukčių jūra (Arkties vandenyno dalis).

– Beringo sąsiaurio viduryje yra Diomedų salos.

– Šaltojo karo metais sąsiauris, skyręs JAV ir SSRS, buvo visiškai užvertas. Vietiniams gyventojams leista keliauti tik atšilimo metais.

– Teritorija greta sąsiaurio tebėra griežtai saugoma Rusijos kariškių. Patekti į ją galima tik gavus specialų leidimą. Neturėdamas jo, gali būti sulaikytas.