Pasibaigus vasarai, būsimasis SSRS monarchas paliko merginą ir iš Vologdos išvyko į Sankt Peterburgą, tačiau dar tą patį 1911-ųjų rugsėjį į vietą, kurioje glaudėsi Josius, įsiveržė policijos pareigūnai. Atlikę kratą, be daugybės kitų daiktų, jie rado dar ir to paties P. Čižikovo pasą. Koba buvo uždarytas į Piterio areštinę ir laikomas ten tris savaites. Kiek vėliau caro valdžios atstovai nusprendė jį ištremti atgal į Vologdą trejiems metams ir leido jam vykti savarankiškai, o ne su būriu kitų kalinių, tačiau vos paleistas, jis sostinės gatvėse vėl pradingo dešimčiai dienų.

Galiausiai jis nusprendė grįžti į Vologdą, o atvykęs į miestą juodu apsiaustu ir fetro skrybėle vaikštinėjo po gyvenvietę ir ieškojo gyvenamosios vietos. Prieglobstį jis rado į pensiją išėjusio žandaro namuose. Šis, nors ir priglaudė politinį radikalą, tačiau tuo pat metu jam jautė nemenką antipatiją ne tik dėl politinių, bet ir dėl šeimyninių priežasčių. Čia Koba gyveno už užuolaidos prie krosnies virtuvėje.

Akivaizdu, kad būsto šeimininko priešiškumas nebuvo iš piršto laužtas, mat jis turėjo išsiskyrusią ir tris mažamečius auginančią dukrą Mariją Bogoslavskają, o Josius, kaip spėjama, nieko nelaukęs tuojau pat užmezgė su ja romaną (jis taip pat flirtavo ir su šeimos tarnaite šešiolikmete Sofija Kriukova).

1912 m. sausį Austrijos–Vengrijos imperijos mieste Prahoje (dabartinė Čekija) prasidėjo konferencija, per kurią Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) kartu su savo artimiausiais bendraminčiais sudarė vadinamąjį Bolševikų Centro Komitetą, į kurį nuspręsta įtraukti ir Josifą, tad po kelių savaičių sužinojęs apie „paaukštinimą“, Koba nusprendė vėl sprukti.

Jis grįžo į Sankt Peterburgą, tačiau netrukus caro slaptoji politinė policija, padedama savo agento Siuvėjo (Romano Vaclavovičiaus, gyvenusio nuo 1876-ųjų iki 1918-ųjų, labiau žinomo Malinovskio pavarde), pradėjo Centro Komiteto narių medžioklę. Josifas taip pat buvo suimtas ir šį kartą vėl išsiųstas į Sibirą (trejiems metams).

1917 m. liepos 18 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Josius atvyko į Tomską, o ten sėdo į Obės upe link Kolpaševo plaukiantį garlaivį. Šioje gyvenvietėje jis pabuvo savaitę ir vėliau, sėdęs į kitą garlaivį, pagaliau nuvyko į pagrindinį savo kelionės tikslą – Narymo kaimą. Šioje vietovėje jis susitiko su kitu Centro Komiteto nariu Jakovu Michailovičiumi (1885–1919), miestui ir pasauliui labiau žinomam Sverdlovo pavarde, o po kelių savaičių juodu pabėgo iš tremties.

Iš pradžių Josius nuvyko į Piterį, kuriame ilga barzda, susiglamžiusia kepure, juodais marškiniais ir nunešiotais batais vaikščiojo Nevos prospektu tarp prabangiai apsirengusių ponų, ponių ir panelių, vėliau išvažiavo į Tiflisą (dabartinį Tbilisį), kur jo sėbrai surengė paskutinį, nenusisekusį apiplėšimą, o po to vėl grįžo į imperijos sostinę.

Čia jis nusprendė šiek tiek atsiriboti nuo kriminalinės veiklos ir labiau sutelkti savo dėmesį į intelektualesnio pobūdžio dalykus, mat jam teko darbuotis prie naujojo bolševikų leidinio „Tiesa“ („Pravda“).

1913 m. vasario 23 d. (galbūt pagal Julijaus kalendorių) vakare, vykstant bolševikų rėmėjų rengtam vakarėliui, Josifas buvo susiimtas dar kartą ir šį sykį išsiųstas ketveriems metams į Turuchanską (Krasnojarsko krašte).

Vasaromis čia vyravo žaluma, o ir tas pats Jakovas Michailovičius buvo netoliese, tad vos atvykęs Koba vėl pradėjo planuoti pabėgimą, tačiau netrukus visus Josiaus planus sugriovė netikėtai visa galybe užgriuvusi žiema (prasidėjus lapkričiui, jau spaudė 33 laipsnių šaltis).

Išgyventi dieną po dienos darėsi vis sunkiau, tad netrukus Koba pradėjo siuntinėti žinutes visiems pažįstamiems, pradedant Svanidzėmis, Alilujevais ir baigiant Uljanovais, Malinovskiais bei Zinovjevais, maldaudamas pinigų (šie jį pasiekė tik 1914 m. pirmąjį mėnesį).

Policijos pareigūnai sužinojo apie pinigus ir iškėlė prielaidą, kad šie skirti dar vienam pabėgimui, tad netrukus caro valdžia nusprendė Josifą ir Jakovą Michailovičių iškelti į Kureikos kaimelį (anot Jakovo, 80 varstų nuo Šiaurės speigiračio).

Iš pradžių Josifas ir Jakovas kartu apsigyveno Aleksejaus ir Anfisos Tarasejevų namuose, tačiau galiausiai Koba išsikėlė ir laikinai prisiglaudė Filipo Saltykovo būste (bičiuliai pykosi dėl įvairių priežasčių, tačiau juos labiausiai supriešino 100 rublių, kuriuos pažįstami lyg ir pažadėjo Josiui, bet galiausiai nusiuntė Jakovui).

Gyvenimo sąlygos Kureikoje buvo atšiaurios, tačiau jos nepalaužė senų Kobos įpročių. Vos apsigyvenęs pas Tarasejevus, jis susipažino su našlaite Lidija Pereprygina, su kuria užmezgė romaną. Mergaitei buvo vos trylika.

Baigiantis 1914-iesiems, ji pagimdė pirmąjį judviejų vaiką, kuris netrukus mirė, o 1917 m. pavasarį – sūnų Aleksandrą (1917–1987).

Apie jį negalima pasakyti nieko įdomaus. Aleksandras buvo kareivis, tačiau mirė 1987-aisiais, tad galima kelti prielaidą, kad jo gyvenimas buvo linksmesnis už Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) sūnaus Jakovo (1907–1943), tačiau ne toks sėkmingas, kaip Konstantino Stepanovičiaus (1911–1996), visuomenėje labiau žinomo Kuzakovo pavarde.

Būdamas Dūmos deputatu, Kerenskio pavarde plačiojoje visuomenėje labiau žinomas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) itin dažnai kritikavo caro režimą, tačiau nors pirmasis jo bei nuversto monarcho susitikimas buvo gana šiurkštus, išlikusi korespondencija leidžia kelti prielaidą, kad netrukus tarp antimonarchisto ir Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1868–1918) aplinkos užsimezgė kažkas panašaus į abipusę asmeninio pobūdžio simpatiją.

„Jeigu valdovas būtų galėjęs atsikratyti savojo tiek mistinio, tiek ir politinio patvaldystės kulto ir sutelkti aplink save šalies jėgas, o ne saujelę niekšų, kuriais jis pasitikėjo, viskas būtų visai kitaip!“ – skelbia žodžiai, priskiriami memuarus (1931) išleidusiai rūmų damai Jelizavetai Aleksejevnai Naryškinai (1838–1928)

Iš pradžių Laikinoji vyriausybė svarstė išsiųsti Nikolajų ir jo šeimą į carienės pusbrolio valdomą Didžiąją Britaniją, tačiau netrukus šios idėjos buvo atsisakyta, mat britų valdžia dėl vidaus politikos intrigų Romanovams atvykti neleido.

Paprasti Rusijos gyventojai, kaip ir Vakarų europiečiai, vis labiau jautėsi nuvarginti dalyvavimo Didžiajame kare (1914–1918), tačiau dalis Laikinosios vyriausybės atstovų pasiryžo ne tik išsaugoti valdžią, bet ir toliau padėti Prancūzijai bei Didžiajai Britanijai.

1917 m. balandį (matyt, pagal Julijaus kalendorių) Antrojo reicho pajėgoms sudavus netikėtą smūgį rusų gynybos linijoms prie Stochido upės (dabartinė Ukraina), pesimistinės nuotaikos visuomenėje tik dar labiau sustiprėjo, o to paties mėnesio viduryje pačioje Laikinojoje vyriausybėje savo apogėjų pasiekė dėl skirtingo požiūrio į karą kilęs Aleksandro Fiodorovičiaus ir užsienio reikalų ministro Pavelo Nikolajevičiaus Miliukovo (1859–1943) konfliktas.

Įpusėjus 1917 m. gegužei (pagal Grigalijaus kalendorių), Aleksandras Fiodorovičius jau nebebuvo teisingumo ministras ir pradėjo eiti karo bei laivyno ministro pareigas.

Vos tapęs karo ministru, Saša palaimino vadinamąją „Kareivio teisių deklaraciją“ (suteikusią kareiviams vienodas teises su civiliais dalyvauti politinių partijų veikloje, ne tarnybos metu vilkėti civiliais drabužiais ir garantavusią jiems asmeninės korespondencijos slaptumą) bei pradėjo uolią viešųjų ryšių kampaniją, siekdamas savo charizma įpūsti dvasios naujam puolimui (jis lankė armijas, „pliekiant ugniai, skraidė po frontą tai automobiliu, tai aeroplanu, tai bėgte“, bandė auklėti provokatorius, pagerbdavo didvyrius, asmeniškai perrišinėjo žaizdas).

Iš pradžių atrodė, kad ši naujojo valstybės lyderio veikla gali duoti tikrai neblogų rezultatų, mat 1917 m. liepos 1 d. (pagal Julijaus kalendorių birželio 18 d.) prasidėjusiu puolimu rusų pajėgoms pavyko užimti Kalušą ir Galičą (dabartinė Ukraina), paimti į nelaisvę nemažai Austrijos–Vengrijos imperijos karių bei pralaužti frontą bent 30 km, o ir pačių rusų nuostoliai, palyginus su ankstesniais puolimais, buvo gan menki (vos 38 tūkst. prarastųjų).

Problema tikriausiai slypėjo tame, kad tie žuvusieji, matyt, buvo paskutinieji visoje to meto rusų kariaunoje, turėję dar kažin kokią, nepaaiškinamą motyvaciją terliotis Didžiojo karo purvyne, tad vos prasidėjęs puolimas netrukus ėmė strigti.

Jis to meto nuotraukose atrodo panašus į slaptose homoseksualų orgijose lankytis pamėgusį tradicinių šeimos, tautinių ir religinių vertybių gynėją.

„Kuriems velniams mums ta revoliucija? Vietoje caro ten – lvovai ar kerenskiai. O mums vis tiek tupėti utėlėtiems apkasuose ir skęsti purve!“ – vis garsiau girdėdavosi civilių ir karių burbėjimas.

„Gana, su vokiečiais prisikariavote, drožkite, vyručiai, į užnugarį su buržujais kariauti, iš dvarininkų žemę, iš fabrikantų fabrikus atiminėti“, – tai šen, tai ten į raudas atsiliepdavo marksizmo sirenų giesmės.

Liepos 2 d. (pagal Julijaus kalendorių) vadinamojo Pirmojo kulkosvaidžių pulko atstovai, paveikti Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940) demagogijos, šaudami šūkį „Pirmoji kulka – Krenskiui!“, bene pirmą kartą pabandė nuversti Laikinąją vyriausybę. Aleksandras Fiodorovičius tuo metu vyko į frontą, tad perversmą teko atidėti kitai dienai.

Liepos 3 d. revoliucija buvo atidėta dar vieną kartą, mat Marijos rūmus, kuriuose posėdžiavo Laikinoji vyriausybė, susirinkusi minia rado tuščius. Nieko nepešusi, dalis minios patraukė plėšti parduotuvių ir „konfiskuoti“ automobilių, o kita – link buvusios Nikolajaus draugužės, baleto šokėjos Matildos (1872–1971) būsto, kuriame dabar posėdžiavo bolševikų lyderiai.

Prasidėjusi revoliucija iš pirmo žvilgsnio kai kuriuos bolševikus užklupo netikėtai. Minia augo, plėtėsi ir darėsi vis agresyvesnė, tačiau dabar nei iki tol žmones kurstę raudonieji, nei Tauridės rūmuose įsikūrusi Petrogrado taryba nebežinojo, kaip suvaldyti spirgančią masę.

Liepos 4 d. itin padaugėjo smurto ir susišaudymų, o liepos 5 d. visuomenė sužinojo apie Rusijos valdžios inkriminuotus kaltinimus bolševikams, dėl tarnavimo Antrajam reichui.

Populiaraus to meto šūkio „Visa valdžia – sovietams!“ autorius Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) šį kartą buvo priverstas ne tik sprukti prie Razlivo ežero, bet ir užsimaskuoti. Su peruku, mužiko kepure, „patobulintas“ kosmetikos priemonėmis ir be savo žymiosios barzdelės jis to meto nuotraukose atrodo panašus į slaptose homoseksualų orgijose lankytis pamėgusį tradicinių šeimos, tautinių ir religinių vertybių gynėją.

Išaiškinti ir sunaikinti

1940-ųjų birželio 27 d. žurnalo „Karys“ viršelį „papuošė“ svajingai į tolį žvelgiantis sovietų Lietuvos „prezidento“ Justo Paleckio portretas.

To paties žurnalo, kurio redaktorius, o vėliau bendradarbis buvo Klaipėdos krašto operacijos karininkas, majoras J. Tomkus (1896–1940).

Pasirodžius šiam paskutiniajam tų metų „Kario“ numeriui, pačiam J. Tomkui gyventi buvo likusios dvi savaitės.

Neabejotina, kad šio gabaus kariškio pavardė seniai figūravo sovietų saugumo sąrašuose tarp labai pavojingų asmenų, kuriuos pirmiausia reikia sunaikinti, įžengus į Lietuvą.

„Įsakau visiems kariams tvirtai atsidėjus vykdyti savo tarnybines pareigas. Reikalauju iš visų karių ramybės, tvarkos, darbo ir gražaus santykiavimo su SSSR kariais“, – griežtai pabrėžiama įsakyme Lietuvos kariuomenei. Jis buvo išspausdintas tame pačiame žurnalo „Karys“ su J. Paleckio atvaizdu numeryje.

Sovietų cinizmui ir veidmainystei nebuvo ribų. Viena deklaruota viešai, o daroma visai kas kita.

Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, pradėta likviduoti šalies kariuomenė, suiminėjami visi, sovietų požiūriu, potencialiai „pavojingi elementai“.

„Pavojingiausi jiems buvo kariškiai, tas branduolys, kuris galėjo sutelkti žmones į partizaninį judėjimą, sukilimus. Ypač juos domino tie, kurie gebėjo organizuoti improvizuotas karines operacijas. Jie stengėsi šiais žmonėmis atsikratyti kaip įmanoma greičiau. Veiksmo žmonės jiems buvo labai pavojingi. Manau, kad sovietų ambasada Kaune dar iki okupacijos rinko duomenis, sudarė jiems pavojingų žmonių sąrašus ir jie buvo likviduojami pirmiausia“, – kalbėjo profesorius Valdas Rakutis.

Paieška: Klaipėdos krašto prijungimo operacijos herojus J. Tomkus yra palaidotas Kaune Šančių kapinėse, tačiau tiksli jo amžinojo poilsio vieta čia nėra žinoma. E. Lukoševičiaus archyvo nuotr.

Mirtis 139-oje kameroje

Majoras J. Tomkus buvo kaip tik toks, turintis neįkainojamą patirtį nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, kovose su bolševikais Sibire Vytauto Didžiojo lietuvių batalione, paskui – Lietuvos Respublikos kariuomenėje ir, žinoma, Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje.

„J. Tomkus – labai nuotykinga ir, sakyčiau, avantiūristinė asmenybė. Patyrinėjus jo biografiją matyti, kad jis visuomet buvo tų įvykių sūkuryje, kur vyko konfliktas, kur liejosi kraujas. Tai liudija visas jo gyvenimas“, – tvirtino Lietuvos kariuomenės istorija ir jos didvyriais besidomintis žurnalistas, kolekcininkas ir dokumentinių knygų autorius Vilius Kavaliauskas.

Todėl skubus J. Tomkaus areštas buvo dėsningas okupantų veiksmas.

Grupei, atsakingai už šaulių, voldemarininkų partijos narių sąrašo parengimą, vadovavo saugumietis komunistas Icikas Dembo.

Į šį sąrašą buvo įtrauktas ir J. Tomkus. 1940 m. iš liepos 10-os į 11-ąją naktį net aštuoni saugumiečiai keletą valandų krėtė Tomkų butą, ieškodami „inkriminuojančios medžiagos“.

Tą pačią dieną J. Tomkus buvo suimtas ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo 139-ąją kamerą A. Mickevičiaus gatvėje, kur išgyveno lygiai parą. Po to paskelbta, kad jis nusižudė.

„Kaune sovietmečiu paskleistas melagingas gandas, kad J. Tomkus pats sau persipjovė kairės rankos kraujagysles. Tariamai taip galėjo užbaigti kančias ir apsaugoti žmoną, vaikus nuo susidorojimo. Komisija, ištyrusi mirties aplinkybes, savo akte apie smūgį į galvą kietu buku daiktu, taip pat peilio smūgiu perpjautą miego arteriją bei išlaužytus rankų pirštus net neužsiminė – lavonas buvo perrengtas, nepalikta jokių kraujo pėdsakų. Toks aktas surašytas po Antano Sniečkaus telefoninio skambučio, palaikus perduodant Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto anatomikumui“, – savo publikacijoje apie J. Tomkų rašė šia asmenybe domėjęsis kraštotyrininkas Vytautas Gocentas.

„Kario pareigos kilnumo aukščiausias apsireiškimas yra, kad jis kiekvienu momentu yra pasiryžęs mirti tada ir ten, kur to reikalauja pareiga Tėvynei ir Jos garbei“, – šiuo atveju paradoksaliai skamba J. Paleckio prisakymas lietuvių kariškiams paskutiniame 1940-ųjų žurnalo „Karys“ numeryje, kuriame, beje, lyg tarp kitko užsiminta, kad legalizuojama Lietuvos komunistų partija.

Ciniškas bolševikų kerštas

Su komunistais arba bolševikais, kaip jie save dar ne taip seniai vadino, J. Tomkus susidūrė Sibire po 1917 m., kur prieš juos kovėsi Vytauto Didžiojo vardo lietuvių Sibiro batalione.

1924 m. „Mūsų žinyno“ 9 numeryje J. Tomkus rašė: „Šie piktadariai buvo negausingi batalione, gerai žinojo, jog jų praeitį mes visi gerai pažįstame, jog kiekvienu momentu galima juos sukišt kalėjiman, net sušaudyti. Bet mes to nepadarėme. Kodėl? Todėl, kad manėme, jog lietuvis, ar jis būtų komunistas, ar kitos kurios krypties, visų pirma yra lietuvis. Ir kaip skaudžiai teko apsivilti, užuot padėkos iš tų gaivalų pusės, mes sulaukėme kruvinų egzekucijų. Ar belieka tuomet kalbėti apie žmoniškumą, juo labiau, kad anuomet, tolimame Sibire esant, nė vienam nė į galvą negalėjo ateiti mintis, jog tautietis, nors ir komunistas, galėtų panašiai už gerus darbus atsiteisti.“

Komunistai su J. Tomkumi atsiteisė ypač ciniškai – kankino, nužudė, paskelbė, kad jis nusižudė, maža to, neleido palaidoti jo kūno, o perdavė į prozektoriumą, kad turėtų kuo praktikuotis medicinos studentai.

Neabejotinai okupantai bijojo, kad J. Tomkaus kapas netaptų sakraline vieta, kur patriotą kankinį garbins laisvės netekusi tauta. Vis dėlto J. Tomkaus kūną po daugiau nei metų pavyko deramai palaidoti.

„Jo palaikai saugoti VDU Medicinos fakulteto anatomikume, slėpti, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje, pasikeitus aplinkybėms, iškilmingai pašarvoti Vytauto Didžiojo karo muziejuje bei 1941 m. spalio 6 d., lydint tūkstantinėms kauniečių minioms, palaidoti Kauno Senosiose kapinėse karo lakūnų sklype, vėliau perlaidoti Kauno Šančių kapinėse. Virš velionio karsto pusiau nuleista kabėjo ir Sibiro Vytauto Didžiojo vardo lietuvių bataliono vėliava – ją į Lietuvą iš Sibiro buvo pargabenusi bataliono vado P. Linkevičiaus žmona Elžbieta Linkevičienė (1951 metais, keliant muziejaus eksponatus į Nemuno gatvę, vėliava dingo). Lieka nežinioje, kas ir kaip rūpinosi palaikų slėpimu, išsaugojimu, perlaidojimu“, – rašė kraštotyrininkas V. Gocentas.

Ernestas Lukoševičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Dešinioji J. Budrio ranka

Lig šiol nežinoma, kur tiksliai Šančių kapinėse šis Lietuvos karys yra perlaidotas.

Šiais metais jo vardas turėjo ypač garsiai skambėti, jam turėjo būti atiduota didžiausia pagarba, nes J. Tomkus – vienas pačių svarbiausių Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos vadų.

Jo kapo paieškomis jubiliejiniais krašto prijungimo šimtmečio metais užsiėmė Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje vado atašė Lietuvai Ernestas Lukoševičius, kuris, beje, labai daug prisidėjo organizuojant paties operacijos vado Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos pelenų perlaidojimą Klaipėdos skulptūrų parke.

Rinktinės vadas J. Budrys, gerai žinodamas J. Tomkaus dalykines savybes (dalyvavo kovose, buvo kuopos vadas, mokėjo skaityti karinius žemėlapius ir orientuotis vietovėje), pakvietė jį į sukilėlių štabo viršininko pareigas.

Tuomet kapitonas J. Tomkus nedvejodamas priėmė pasiūlymą ir tapo Mažosios Lietuvos savanoriu, pasirinkęs slapyvardį Oksas.

Pasiskirstę į tris grupes, sukilėliai iškeliavo į Klaipėdą. Mažosios Lietuvos savanorių štabas ir jo viršininkas kapitonas J. Tomkus-Oksas įsikūrė Klaipėdos apylinkėse esančiame Gindulių (Krucken Görgo) ūkyje.

„Ten buvo nemažai labai drąsių, paraką uosčiusių karininkų. J. Budrys visus surinko tokius, kurie norėjo ir mokėjo kariauti. J. Tomkus buvo vienas jų, Sibiro kovose dalyvavęs, jis mokėjo gerai skaityti karinius žemėlapius. J. Tomkus buvo legenda. Gaila, kad istorikai per mažai domisi tuo sėkmingu įvykiu, tiek diplomatiniu, tiek kariniu, tiek patriotiniu. Juk jeigu būtų nepasisekę, J. Budrys ir visi kiti būtų sušaudyti. Šių žmonių dėka Lietuva gavo Kuršių neriją ir neužšąlantį uostą, vien jau dėl to visa Lietuva kasmet sausio 15 d. turi stovėti ir giedoti himną“, – kalbėjo V. Gocentas.

Tokia nepagarba atrodo nedovanotina ir nedaranti garbės Lietuvai, ypač minint Klaipėdos sukilimo 100 metų jubiliejų.

Nepelnytai pamirštas herojus

Visuomenininkas, buvęs savanoris, šaulys, Lietuvos muitininkų veteranų asociacijos vadovas Gintautas Tamulaitis subūrė grupę entuziastų, kurie ėmėsi konkrečių J. Tomkaus-Okso kapo paieškos darbų.

„Mus toms paieškoms paskatino išeivijos šaulys E. Lukoševičius iš Čikagos. Neseniai pradėjome majoro J. Tomkaus kapo paieškas. Apvaikščiojome Šančių kapines, ten daugybė bevardžių, sunykusių paminklų, kai kurių įrašų įskaityti neįmanoma. Kai bus geresni orai, įtrauksime didesnę komandą ir tęsime ieškojimus. Kreipėmės į Kapinių priežiūros tarnybą, pažadėjo peržiūrėti archyvus dėl perlaidojimo, gal mums pavyks ką nors rasti, nes jo artimieji emigravo į Ameriką. Gal J. Tomkų palaidojo kokios nors šeimos kape, dar ieškosime“, – kalbėjo G. Tamulaitis.

E. Lukoševičius stebėjosi, kad visi kažkaip užmiršo majorą J. Tomkų, ir, švenčiant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, niekam neatėjo į galvą pasidomėti, kur vis dėlto ilsisi vienas pagrindinių Klaipėdos sukilimo vadų.

„Tikimės surasti, tinkamai pagerbti ir įamžinti. Prie paieškos prisijungė ir Lietuvos savanorių kūrėjų sąjunga, jos skyriaus vadovė istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė, kreiptasi pagalbos į istorikus prof. V. Rakutį, dr. S. Jazavitą, informuoti S. Putvinskio-Pūtvio klubo vadovai. Tikimės pagalbos iš Lietuvos šaulių sąjungos. Juk J. Tomkus buvo ne tik karininkas, bet ir žurnalistas, „Kario“ redaktorius, diplomatas, teisininkas, šaulys, vadovavęs šaulių būriui, galiausiai – kaunietis – dalį savo sąmoningo gyvenimo pragyvenęs šiame mieste, kur buvo nužudytas ir palaidotas. Mums, išeivijos šauliams, tokia nepagarba atrodo nedovanotina ir nedaranti garbės Lietuvai, ypač minint Klaipėdos sukilimo 100 metų jubiliejų“, – dienraščiui teigė E. Lukoševičius.

Anatolijus Vasiljevičius (1875–1933), miestui ir pasauliui labiau pažįstamas Lunačiarskio pavarde, buvo vienas pirmųjų bolševikų, išgirdusių apie praėjusio sekmadienio skerdynes tėviškėje. Sužinojęs naujienas, kartu su žmona Ana Aleksandrovna, kito bolševikų veikėjo Aleksandro Aleksandrovičiaus (1873–1928), labiau žinomo Bogdanovo pseudonimu, seserimi, jis tuojau pat nuskubėjo pas Vladimirą Iljičių (1870–1924) ir Nadeždą Konstantinovną (1869–1939).

Nors per eitynes į Žiemos rūmus krito daugybė nekaltų žmonių, būsimasis bolševikų lyderis neslėpė džiaugsmo – keletą amžių Rusiją valdęs carų režimas pagaliau pradėjo braškėti, o Vovočkos bendraminčiams atsivėrė galimybė perimti valdžią.

Vėliau Lunačiarskiai kartu su Uljanovais patraukė į Panteleimono Nikolajevičiaus (1868–1944) ir Olgos Borisovnos (1871–1963) Lepešinskių kavinę. Marksistai Lepešinskiai netroško gauti didelio pelno, tad jų įstaiga buvo ta vieta, kurioje kairieji visada galėjo pigiai paėsti ir iki soties paplepėti su bendraminčiais. Šioje kavinėje neretai galėdavai girdėti kelių revoliucionierių grupuočių klegesį, o staliukai visada būdavo nukrauti kavos puodeliais, dubenimis su koše ir lėkštėmis su kopūstais bei rūkytos dešros likučiais.

Tą dieną kavinė itin greitai prisipildė, tačiau nė vienas permainų vėjų netikėtai užkluptas kairysis emigrantas taip ir nesugebėjo pasakyti, ką reikia daryti toliau. Netgi visada žodžio kišenėje neieškantis Iljičius, jeigu tikėtume Nadežda Konstantinovna, tą dieną Lepešinskių kavinėje (ir paskui namuose), regis, buvo tarsi užsisiuvęs burną. Beveik visi sutarė, kad derėtų palaukti ir pasižiūrėti, kas bus toliau, o Vova, matyt, tuo metu labiau mąstė ne apie įvykius tėvynėje, o apie vidines Rusijos socialdemokratų darbo partijos rietenas ir konfliktą su savo įsteigtos „Kibirkšties“ („Iskra“) redakcija.

Kol valdančiąją Romanovų dinastiją nuversti svajojantys rusų politiniai migrantai saugioje Šveicarijoje rezgė planus, Rusijoje prasidėję įvykiai vystėsi sava linkme.

Sausio 22 d. šaudymai ne tik neužgesino bruzdėti pradėjusių masių entuziazmo, bet netgi dar labiau pakurstė maištingas nuotaikas, kurios iš imperijos sostinės vis labiau plito į kitus regionus (ypač į svarbius pramonės centrus), sukeldamos spontaniškus darbininkų streikus dabartinių Lenkijos, Suomijos, Latvijos ir Estijos valstybių žemėse. Vasarį bruzdėjimai jau buvo pasiekę Kaukazo regioną, o tų pačių metų balandį – Sibiro ir Uralo kraštus. Kilusius neramumus carui ištikimos pajėgos ir jėgos struktūros bandė numalšinti jėga, tad liejosi dar daugiau kraujo.

Tarsi viso to nebūtų gana, netrukus prie darbininkų protestų prisidėjo ir valstiečių bruzdėjimai, o 1905 m. pavasarį su japonais kariaujančios Rusijos valdžią pasiekė žinia apie pralaimėtą sausumos mūšį netoli Mandžiūrijos miesto Mukdeno (dabartinis Šenjangas, Liaoningo provincija). Nors daugiau nei dvi savaites trukusiose kautynėse japonai patyrė dukart daugiau nuostolių už priešininkus, rusų vadai nusprendė atsitraukti ir palikti miestą.

To paties vasario 17 d. (nežinia, ar pagal Julijaus, ar pagal Grigaliaus kalendorių) 14.45 val. socialistų revoliucionierių (eserų) grupuotės nariui Ivanui Platonovičiui (1877–1905) metus bombą į caro Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1868–1918) dėdės Sergejaus Aleksandrovčiaus (1857–1905) karietą, Kremliaus pastatų langus sudrebino sprogimas.

Vos devyneriais metais už carą vyresnis dėdė garsėjo religingumu ir prielankumu griežtosioms priemonėms, taip pat priešiškumu reformoms ir Konstitucijos idėjoms, tačiau visa tai nesutrukdė maskviečiams kalbėti apie jo tikrą (ar tariamą) polinkį į homoseksualizmą bei pikantiškus santykius su kai kuriais adjutantais.

Į sprogimo vietą, vilkėdama žydra suknele ir apsiaustu, atbėgusi viena gražiausių Europos moterų tituluota jo žmona vokietė Elizabeth (1864–1918) rankomis graibstė vyro gabalus ir krovė juos ant kareiviškų neštuvų, o sprogimo apkurtintas ir lengvai sužeistas žudikas bandė pasišalinti.

„Kam laikote, nepabėgsiu, savo darbą aš padariau!“ – bandė šmaikštauti sučiuptas sprogdintojas.

Vėliau Ela pademonstravo aukščiausio lygio krikščionišką jautrumą ir aristokratišką tvirtybę, nuspręsdama susitikti su vyro žudiku.

„Žinodama, kokia gera buvo velionio širdis, aš jums atleidžiu“, – pasakė nužudyto didiko žmona Ivanui Platonovičiui.

Tais pačiais metais japonams sutriuškinus rusų laivyną (gegužės 27–28 d.), iš vyriausiojo laivyno vado pareigų atsistatydino kitas caro dėdė Aleksejus Aleksandrovičius (1850–1908), kurį jau kelis mėnesius nušvilpdavo gatvėse (taip pat neretai būdavo daužomi jo rūmų langai).

Atėjus vasarai, kažin kur Rusijos glūdumoje atsirado naujas reiškinys (kuris vėliau vaidins itin svarbų vaidmenį daugelyje valstybių) – sovietais vadinamos, „dvasingumo“ pritvinkusios proletariato tarybos.

Tų pačių metų birželį netoli Ukrainos pakrantės esančiame laive „Potiomkinas“ jūreiviai surengė maištą, apie kurį vėliau buvo sukurtas žymusis begarsis bespalvis propagandinio pobūdžio filmas.

„Visų Rusijos piliečių psichika pradėjo krikti, visi išsimušė iš vėžių ir galų gale, galima sakyti, Rusija išsikraustė iš proto“, – reziumavo Sergejus Julijevičius (1849–1915), miestui ir pasauliui pažįstamas Vitės pavarde.

Būsimajam politikui taip pat derėtų atsiminti, kad jeigu jis labai rimtai suklups, ateities kartos jo atminimą "dulkins" pro visus galus iki pat Paskutiniojo teismo dienos (ir netgi po jos). Taip, Michailai Sergejevičiau (1931–2022), šie žodžiai skiriami Jums. Babilono monarchui Nabuchodonosarui II (642–562 m. pr. Kr.) užteko vos kartą sugriauti Jeruzalę (587 m. pr. Kr.), tačiau šio jo poelgio įkvėpti kūrėjai operos spektaklius stato iki pat mūsų dienų.

Kitaip tariant, politiko profesija yra viena tų, kurių atstovams Marijos žemės posakis "apie mirusius gerai arba nieko" vargiai galėtų padėti.

Kinijos pietuose įsikūrusi, Sun Yat-seno (1866–1925) vadovaujama dešinioji partija Gomindan (Kuomintang) siekė valdžios. Norint įveikti silpną, Pekine įsikūrusią vyriausybę bei provincijas užvaldžiusius "karo vadais" vadinamus militarizuotų grupuočių vadeivas, reikėjo ginklų ir pinigų.

Sun-Yat-seno bendraminčiai užsienyje ieškojo paramos, tačiau vienintelė geopolitinė jėga, sutikusi ištiesti pagalbos ranką Sun Yat-seno partijai, buvo Sovietų Sąjunga. Už šią pagalbą Rusijos bolševikai paprašė tik vieno. Jie pageidavo, kad Gomindan į savo politinę veiklą įtrauktų kuo daugiau komunistų.

1923 m. Kinijos dešinieji užmezgė ryšius su bolševikais. Jaunas Sun Yat-seno padėjėjas Chiang Kai-shekas (1887–1975) buvo išsiųstas į Sovietų Sąjungą praplėsti profesinio ir ideologinio akiračio, o Rusijos bolševikas, Trečiojo internacionalo atstovas Michailas Markovičius Gruzenbergas (1884–1951), labiau žinomas Borodino slapyvardžiu, atvyko į Kiniją patarinėti Sun Yat-senui. Sunku pasakyti, ar sovietų slaptosios tarnybos bandė užverbuoti būsimąjį generalisimą, tačiau vėlesni įvykiai leidžia kelti prielaidą, kad šios pastangos (jeigu jų ir buvo) patyrė visišką fiasko.

"Chiang Kai-shekas visada bando iš liaudies išplėšti visą valdžią ir kuo labiau pasipelnyti. O mes? Mes laikomės politikos atkeršyti jam ir kovoti dėl kiekvieno žemės centimetro. Mes taip pat pasitelksime jo metodus. Jis visada mėgina priversti liaudį kariauti su kalaviju kairėje rankoje ir kalaviju dešinėje rankoje. Mes, sekdami jo pavyzdžiu, taip pat griebiamės kalavijų... Kadangi Chiang Kai-shekas dabar kaip tik galanda kalavijus, mes irgi galąsime savuosius", – putojosi Mao (1893–1976) savo raudonoje citatų knygelėje.

Chiang Kai-shekas gimė 1887 m. spalio 31 d. netoli dabartinio Ningbo miesto (Džedziango provincija) druskos prekeivių šeimoje. Mirus šeimos galvai, būsimąjį generalisimą ir jo motiną užgriuvo įvairiausi buitiniai rūpesčiai, tačiau tai nesutrukdė Chiang Kai-shekui išvykti į kinams pritaikytą kariūnus ruošiančią įstaigą Japonijoje.

Vėliau trejus metus (1909–1911) jis tarnavo Japonijos imperatoriškosios armijos pajėgose. Prasidėjus neramumams, 1911 m. Chiang Kai-shekas grįžo į Kiniją. Pikti liežuviai plaka, kad savo jaunystės dienomis būsimasis generalisimas užmezgė itin artimus draugystės ryšius su organizuoto nusikalstamumo atstovais. Vėliau esą, Chiang Kai-shekui tapus ambicinga politine figūra, kriminalinės gaujos buvo neretai pasitelkiamos sprendžiant įvairius politinius klausimus (pvz., susidorojant su kairiaisiais piketuotojais).

1924 m. pavasarį Guangdžou mieste (Guangdongo provincija) Gomindan partijos atstovų pastangomis buvo įsteigtas karininkus ruošiantis centras, kuriam iki pat 1947 m. vadovavo Chiang Kai-shekas. 1925 m. kovo 12 d. mirus Sun Yat-senui, partijos viduje prasidėjo trumpai trukusios kovos dėl valdžios. Joms pasibaigus pergalę šventė Chiang Kai-shekas, o trapi Kinijos nacionalistų ir bolševikų sąjunga ėmė braškėti.

1926 m. liepą karinės Gomindan pajėgos pradėjo daugiau nei dvejus metus trukusią, prieš Pekine įsikūrusią vyriausybę ir provincijose įsitvirtinusius karo vadus nukreiptą karinę kampaniją, po kurios Chiang Kai-sheko partija artimiausioms dešimtims metų įsitvirtino Kinijos valdžioje.

Pikti liežuvautojai tvirtina, kad šios kampanijos metu Gomindan kariai ir (arba) jų sąjungininkai išniekino ir apiplėšė Mandžiūrijos Qing (1644–1912) dinastijos valdovų kapavietes. Kai kas netgi tikino, kad pats Chiang Kai-shekas asmeniškai išniekinęs imperatorienės Cixi (1835–1908) palaikus, tačiau patvirtinti šių pasakojimų autentiškumą sunkoka.

Nors Pekino vyriausybė ir dalis karo vadų buvo pašalinti iš kelio į valdžią, politinio pasaulio pakraščiuose besitrynusių komunistų gretos itin išaugo. Bolševikai darėsi vis įžūlesni, agresyvesni ir ambicingesni, ir, tarsi to nebūtų gana, virš Kinijos padangės vėl pradėjo tvenktis iš Japonijos atklydę karo debesys.

P.S. Rauda. Visas Kremliaus balalaikininkų, laisvės vilkstinės ir šeimos maršo pasaulis rauda dėl keturiems mėnesiams įkalinto Donaldo Johno Trumpo (1946) draugelio Stepheno Kevino Bannono (1953) ir milijardą dolerių apšmeižtiems asmenims sumokėti turinčio storuliuko Alexanderio Emericko Joneso (1974). Rauda tikrieji patriotai, kovotojai už daugumos ir tautos valią, tikrąją demokratiją, disidentai, įkalinti ir žlugdomi, it koks Mandela. Nebėra demokratijos JAV. Ji tik Rusijoje. Ten "Trampaz" galėtų susitarti su "Putinou" dar kartą dėl Ukrainos. Neraudokite, nubraukite ašarėlę. Kai kurie žmonės už savo politines pažiūras įkalinimo įstaigose praleidžia po dvidešimt, trisdešimt ir daugiau metų, o Alexui Jonesui tereikės nusisiurbti riebalus nuo savo pasturgalio, parduoti juos ūkinio muilo gamintojams ir baudos – kaip nebuvę.

Reikalas tas, kad A.Lukašenka, kaip ir dažnas psichopatas, taip įtikėjo savo genialumu, jog net nepastebėjo, kad užaugo nauja ir visai kitokia karta. Jai nebeįdomūs kolchoziniai anų laikų stereotipai, ji nesidomi agresija alsuojančia politika, SSRS jai – tokia pat praeitis kaip ir viduramžiai, o ir pats A.Lukašenka panašus į apmaižiotą sovietinių laikų išvietę. Jis neskiria "aifono" nuo plafono, nenutuokia, kas yra socialiniai tinklai, nesinaudoja mobiliosiomis programėlėmis, o ir išmanusis telefonas jam – tarsi triperio komplikacija. Juk nurodymus tebedalija laidiniu.

A. Lukašenka, kaip ir dažnas psichopatas, taip įtikėjo savo genialumu, jog net nepastebėjo, kad užaugo nauja ir visai kitokia karta. Jai nebeįdomūs kolchoziniai anų laikų stereotipai, o SSRS jai – tokia pat praeitis, kaip ir viduramžiai.

Ką ten telefonas, A. Lukašenka prakaituojančius smegenis vis dar šluostosi ne vienkartinėmis servetėlėmis, o praėjusio amžiaus nosinėmis, kurias vėliau turi išvelėti nomenklatūrinė skalbėja. Pagaliau tas atgyvena nuolat meluoja, didvyriais laiko vaikus rugsėjo 1-ąją Žodzinoje gąsdinusį OMON-ą, jis nemoka užsienio kalbos, nėra girdėjęs nei šiuolaikinės muzikos, kurią išmaniaisiais įrenginiais klausosi dabartinis jaunimas, nei suvokia, kuo tas jaunimas gyvena. Jam visa tai atrodo neverti dėmesio narkomanų, bedarbių ir veganų reikalai.

Ką ten jaunimas, paties diktatoriaus kartos žmonės, klausęsi "Smoke on the Water", jam svetimi, lyg Haičio kreolai, nes jis sėdėdavo pirmoje eilėje tik pas sovietinėmis muzikinėmis išmatomis žongliravusį J. Kobzoną.

Studentų protestai Baltarusijoje kaip tik parodė, kad tarp A. Lukašenkos ir jaunų baltarusių yra praraja, matuotina šviesmečiais.

Šie protestai atsispindi jau ne tik tautos išsivadavimo siekį, bet ir įnirtingą kartų priešpriešą, apie kurią dažnai kalba Vakarų sociologai, kuri yra ta nenugalima jėga, anksčiau ar vėliau nublokšianti paskutinį Europos diktatorių į istorijos mėšlyną šalia V. Lenino, Stalino, Mao ir kitų bolševizmu kraujavusių idiotų.

Ta proga Sėlių aikštėje Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai atliks parodomąją programą, iškilmingai prisieks Lietuvos šaulių sąjungos nariai, aidės artilerijos salvės. Taip pat bus pristatyta karinė technika, o Lietuvos kariuomenės orkestras sveikins minėjimo dalyvius muzikiniais kūriniais, pranešė Krašto apsaugos ministerija.

Pagrindinis šventės akcentas – kariuomenės dalinių įžygiavimas į Zarasų miestą, atkartojantis prieš 100 metų vykusį žygį.

Zarasų mūšio 100-mečio minėjimo šventė prasidės paminklo „Laivės aukuras“, skirto Nepriklausomybės kovų Zarasų krašte šimtmečiui, atidengimu.

Reginyje dalyvaus kariai su kovinėmis vėliavomis, naudojama įranga, ginkluote ir technika. Prie kariuomenės ekspozicijos prisidės ir policija, ugniagesiai, pasieniečiai, Karo istorijos klubas „Grenadierius“.

Renginio metu iš istorinio pabūklo bus iššautos salvės, skiriamos Lietuvos kariuomenei, Zarasų miestui ir žmonėms bei pergalei prieš bolševikus.

Garbės sargybos kuopos kariai, reprezentuojantys Lietuvos kariuomenės sausumos, oro ir jūrų pajėgas atliks parodomąją programą.

Pasirodymą surengs ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologai su tarnybiniais šunimis.

Zarasų rajono savivaldybė dovanos šventinį koncertą „Laisvės spalvos“.

1919 metų rugpjūčio 23 – 30 dienomis per operaciją Zarasuose Lietuvos kariuomenė pasiekė pergalę ir privertė bolševikus pasitraukti iš Lietuvos. Sutelkus reikiamus techninius resursus bei esminę visos Lietuvos kariuomenės dalį – kelis tūkstančius karių, kavaleriją bei artileriją – pradėtas lemiamas puolimas. Išlaisvinant Zarasus dalyvavo ir 1-asis pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas, todėl rugpjūčio 25 dieną minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono diena.

Dabar šios savybės vėl grįžo, leisdamos jam pasijusti padėties šeimininku. Jis vis rečiau nusileisdavo britų ir amerikiečių spaudimui ir vis dažniau pats bandydavo diktuoti savas sąlygas, tenkinančias jo grobuoniškus poreikius. Jo taikiklyje vėl atsidūrė Lenkija.

1943 m. balandžio 25 d. Sovietų Sąjunga oficialiai nutraukė diplomatinius santykius su ištremtųjų lenkų vyriausybe Londone. Tų pačių metų liepos 4 d. mįslingomis aplinkybėmis žuvo šios vyriausybės vadovas Władysławas Eugeniuszas Sikorskis (1881–1943). Tos dienos vėlų vakarą (23.07 val.) į vandenį, vos pakilęs iš Gibraltaro, nukrito jį skraidinęs lėktuvas.

Žuvo ne tik W.E.Sikorskis, bet ir jo duktė bei dar aštuoni žmonės. Vienintelis išgyvenęs šį įvykį buvo paties lėktuvo pilotas – Eduardas Maximilianas Prchalas (1911–1984). Kaip ir kiekviena mįslinga svarbaus ar žinomo žmogaus mirtis, ši nelaimė tapo puikia dirva sąmokslo teorijoms ir dezinformacijai.

1967 m. pasirodė vokiečių rašytojo Rolfo Hochhutho (1931) pjesė "Kareiviai: Ženevos nekrologas" ("Soldaten. Nekrolog auf Genf"). Šis žmogus jau buvo tapęs tikra įžymybe prieš ketverius metus, kai pasirodė jo kūrinys "Vietininkas. Krikščioniškoji tragedija" ("Der Stellvertreter. Ein christliches Trauerspiel").

Šioje pjesėje teigiama, kad popiežius Pijus XII (Eugenio Maria Giuseppe Giovanni Pacelli, 1876–1958) nuolaidžiavo nacių režimui ir abejingai žiūrėjo į žydų genocidą. Iš tiesų šis popiežius viešai smerkė tautiniu pagrindu pagrįstas nacių vykdomas masines žudynes ir buvo įsivėlęs net į tris sąmokslus, siekusius pražudyti Adolfą Hitlerį (1889–1945), įskaitant ir žymųjį 1944 m. liepos 20 d. išpuolį (apie kurį sukurtas 2008 m. filmas su Tomu Cruise‘u).

1967 m. pasirodžiusioje pjesėje "Kareiviai" R.Hochhuthas teigė, jog W.E.Sikorskio mirtis – organizuotas nužudymas, kurį palaimino pats Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965). Esą britų liūtas norėjęs kuo glaudesnių santykių su sovietais ir jų monarchu Josifu, o W.E.Sikorskis tam trukdęs.

Pasak R.Hochhnutho, W.E.Sikorskį ir kitus keleivius nužudę britų slaptųjų tarnybų agentai, o pilotas E.M.Prchalas išgyvenęs tik todėl, kad pats buvo įsivėlęs į sąmokslą (jo užduotis buvo inscenizuoti lėktuvo sudužimą). Vėliau, po daugelio metų, esą britai nužudę ir jį, išprovokuodami muštynes JAV bare.

Šias teorijas itin palaikė ir gynė Davidas Johnas Cawdellas Irvingas (1938) – vienas žymiausių holokausto neigėjų. Abu kūrėjai iki šiol yra geri bičiuliai.

Tačiau jie nežinojo, kad E.M.Prchalas pjesės pasirodymo metu vis dar buvo gyvas. Už šmeižtą R.Hochhnuthas teismo buvo įpareigotas lakūnui sumokėti 50 tūkst. svarų kompensaciją.

Po W.E.Sikorskio mirties ištremtųjų lenkų vyriausybės ministru pirmininku tapo Stanislawas Mikolajczykas (1901–1966). 1943 m. lapkričio 28 d. prasidėjo Teherano konferencija (truko iki gruodžio 1 d.) – pirmoji iš trijų svarbiausių "Didžiojo trejeto" (JAV, Didžioji Britanija, Sovietų Sąjunga) konferencijų. Joje buvo aptariama ne tik vykstančio karo eiga, bet ir planuojama pokario pasaulio ateitis. Svarbią derybų dienotvarkės vietą užėmė Lenkija ir jos sienų klausimas.

1944 m. vasarą daug kam buvo aišku, kad Trečiojo reicho dienos suskaičiuotos. Spaudžiami iš rytų ir vakarų, vokiečiai pradėjo aktyvų pajėgų atitraukimą iš Lenkijos. Liepos 22 d. sovietų pastangomis įsteigiamas komunistinis Lenkijos išlaisvinimo komitetas, turėsiantis valdyti šalį po karo Maskvos vardu.

Beveik tuo pat metu Lenkijos vyriausybė Londone ir lenkų vidaus dešiniosios pakraipos pasipriešinimo judėjimas (Armia Krajowa) planavo surengti sukilimą sostinėje, kuris turėjo ne tik išvyti vokiečius, bet ir neleisti valdžioje įsitvirtinti sovietams bei jų statytiniams.

Dar prieš metus, 1943-ųjų balandžio 19 d., Varšuvą jau buvo sukrėtęs sukilimas. Miesto gete uždaryti žydai nusprendė mirti oriai. Jie sugebėjo gauti ginklų ir geto likvidavimo dieną SS smogikams atsakė ugnimi. Gegužės 16 d. numalšinus sukilimą, jį išgyvenę žydai (56 tūkst. žmonių) buvo išvežti į Treblinkos mirties stovyklą, o tai, kas liko iš geto – nušluota nuo žemės paviršiaus.

1944 m. vasarą sukilti visus Varšuvos gyventojus ragino ir sovietai, garsiai transliuodami pranešimus radijo eteryje ir mėtydami lankstinukus iš oro. Lenkai buvo įsitikinę, jog laisvė remiant sąjungininkams (netgi sovietams) bus ranka pasiekiama.

Mūšis už miestą prasidėjo vėlyvą rugpjūčio 1-osios vakarą. Tą dieną apie 17 val. Varšuvoje ėmė aidėti šūviai. Pasak vyriausybės Londone įpareigoto sukilimo vado Tadeuszo Bor-Komorowskio (1895–1966), iš visų pusių pažiro kulkų krūša.

Tą dieną maždaug 40 tūkst. prastai apsiginklavusių žmonių (vyrų, paauglių, moterų ir netgi vaikų) puolė gerai pasirengusias vokiečių pajėgas. Tik vienas iš dešimties turėjo šaunamąjį ginklą. Kiti įsitraukė į kovą tikėdamiesi pasiimti šautuvus iš nukautų vokiečių.

Naciai reagavo žaibiškai ir jau po poros dienų perėjo į kontrpuolimą, tačiau ir sukilėliai nebuvo linkę nuleisti rankų. 63 dienas, iki pat spalio 2-osios, dieną ir naktį visame mieste virė kovos. Jos vyko ne tik gatvėse, pastatuose, bet ir po miestu.

Sukilėliai stengėsi išnaudoti miesto kanalizaciją judėjimui ir susisiekimui. Vokiečiai tai greitai perprato, ir kovos persikėlė į požemių kloaką.

O ką tuo metu veikė sovietų monarchas Josifas? Jis sustabdė Raudonosios armijos pajėgas prie pat Vyslos, nutildė propagandą per radiją ir nutraukė lėktuvų antskrydžius, leisdamas vokiečiams išskersti dešiniuosius lenkų sukilėlius.

Taip jis paruošė dirvą sau palankios komunistinės Lenkijos santvarkos pradžiai.

Prezidentas Vladimiras Putinas, kuris pagrindiniu jau 17 metų trunkančio savo valdymo šūkiu yra paskelbęs „stabilumą“, šią dieną nieko ypatinga neplanuoja, jam tai bus eilinė diena, anksčiau sakė jo atstovas Dmitrijus Peskovas.

Rusijos žiniasklaida nevienareikšmiškai reagavo į revoliucijos šimtmetį. Kremlių remiantis bulvarinis laikraštis „Komsomolskaja pravda“ savo pirmajame puslapyje klausė: „Didelė šventė ar didelė tragedija?“

Komunistai, kurie tebėra didžiausia opozicinė partija parlamente, Maskvoje organizuoja demonstraciją ir mitingą metinėms pašlovinti. Partija nurodė, kad tarp renginio šūkių bus „Leninas, Stalinas, pergalė!“ ir „Tegyvuoja Lenino idėjos!“.

Tačiau valdžia mitinge, kuris po pietų įvyks prie Karlo Marxo (Karlo Markso) statulos netoli Kremliaus, leido dalyvauti tik 5 tūkst. žmonių, pranešė valstybinė naujienų agentūra TASS.

Kairiojo sparno radikalų grupė „Kita Rusija“, vadovaujama rašytojo Eduardo Limonovo, taip pat planuoja renginį sostinėje.

Sovietiniais laikais revoliucijos metinės būdavo minimos pompastiška valstybine švente su kariniais paradais Maskvos Raudonojoje aikštėje.

2005 metais, valdant V. Putinui, lapkričio 7-oji tapo eiline darbo diena.

Šiemet Raudonojoje aikštėje taip pat vyko paradas, bet juo buvo paminėtos Josifo Stalino karo metais surengto įsimintino parado 76-osios metinės, o ne revoliucijos šimtmetis.

Šimtosios bolševikų revoliucijos metinės yra paskutinė reikšminga data prieš kovo mėnesį vyksiančius prezidento rinkimus. Beveik neabejojama, kad V. Putinas juose dalyvaus ir juos laimės.

„Ne šventimas“

V. Putinas nedalyvavo atminimo renginiuose, tarp jų – šį savaitgalį jo gimtajame Sankt Peterburge įvykusiame 3D šviesų šou ant Žiemos rūmų fasado.

Bolševikų perversmas prasidėjo 1917 metų spalio 25 dieną, kuri pagal dabartinį Grigaliaus kalendorių yra lapkričio 7-oji, iš kreiserio „Aurora“ paleistu šūviu Žiemos rūmų link.

Vienas iš nedaugelio su šimtmečiu susijusių renginių, kuriuose V. Putinas dalyvavo, buvo naujos bažnyčios Maskvoje atidarymas. Prezidentas jį vadino „labai simbolišku“, mat po bolševikų revoliucijos buvo naikinami religiniai pastatai ir persekiojami tikintieji.

V. Putinas šį mėnesį sakė, kad revoliucija yra „neatsiejama, sudėtinga mūsų istorijos dalis“. Jis akcentavo būtinybę „praeitį vertinti objektyviai ir pagarbiai“.

Metinių minėjimo organizavimą Kremlius yra pavedęs politikų, istorikų ir pareigūnų komitetui.

Organizatorius Konstantinas Mogilevskis praėjusį mėnesį per pristatymą pabrėžė, kad renginiai bus ne 1917-ųjų šventimas, o „ramus pokalbis apie revoliuciją, siekiant ją suprasti“.

Rusijos vadovybė labai nori išvengti „spalvotųjų revoliucijų“ kitose posovietinėse šalyse pasikartojimo, sakė jis.

Naujos istorinės dramos televizijoje buvo tarp pagrindinių naujo istorijos nagrinėjimo forumų.

Vienoje tokių dramų revoliucijos lyderis Levas Trockis vaizduojamas kaip „rokenrolo didvyris“, sako jos kūrėjai. Kitame seriale nagrinėjamas Vokietijos vaidmuo kurstant bolševikų revoliuciją.

Tačiau daug rusų apie šias metines nė nežino, sako komentatoriai.

„Šalis, kažkada savo gyvenimą skaičiuodavusi nuo (1917 metų) spalio, dabar savo šimtmetį pasitinka kurtinama tyla“, – verslo dienraštyje „Vedomosti“ rašė istorikas Ivanas Kurila.

„Paprastam rusui šis šimtmetis praeina nepastebimas“, – pridūrė jis.

Komunistų partijos užsakymu parengtoje ataskaitoje nurodoma, kad 58 proc. rusų nežinojo apie šias metines.

Lapkričio 7-oji vis dar yra nedarbo diena kaimyninėje Baltarusijoje, kurią sovietiniu stiliumi valdo prezidentas Aleksandras Lukašenka.

Tačiau kita iki šiol šią dieną šventusi paskutinė valstybė – Kirgizija – šiemet panaikino valstybinę lapkričio 7-osios šventę.

Šis klausimas, sulaukęs aktyvesnių diskusijų artėjant 1917-ųjų bolševikų perversmo 100-osioms metinėms, „nėra Kremliaus administracijos darbotvarkės tema“, sakė atstovas Dmitrijus Peskovas.

Komentuodamas Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo neseniai socialiniuose tinkluose išsakytus pareiškimus, kad V. Lenino palaikai turėtų būti palaidoti, D. Peskovas pabrėžė, kad šia tema „išsakoma įvairių požiūrių“.

„Visuomenėje ši tema sulaukia gana didelio atgarsio“, – pridūrė jis.