Gal užtektų pasėdėti?
Faktas, kad net saviškių būsime nesuprasti, gal net ir pasmerkti, bet juk oficialaus draudimo, kad keliauti griežtai draudžiama, nėra. Tad akimirksniu daromės mokamus nosies kraštukų testus (apiplėšimas vidury baltos dienos: jų kaina trims šeimos nariams – pusė minimalaus atlyginimo) ir sprunkame iš Lietuvos.
Atrodo, nuo vasario, kai grįžome su koronos karūnomis iš Venecijos, niekas nepasikeitė. Tik lėktuvai nustojo skraidyti. Ir žmonės – keliauti. Užtai dabar jaučiu neapsakomą malonumą vien sėdėdama lėktuve.
"Gal užtektų pasėdėti ir niekur neskristi?" – ironizuoja vyras, matydamas mano iš malonumo murkiančias akis. Jaudina viskas: ir monospektaklis, kurio paprastai niekas nežiūri ir kurį dabar taip šauniai vaidina "Ryanair" stiuardesės, grakščiais rankų mostais kuriančios utopines išsigelbėjimo teorijas. Anksčiau, tiesą sakant, dar būčiau joms pareplikavusi dukros Kornelijos (ji taip pat stiuardesė) žodžiais: jei lėktuvas kristų į vandenį – išgyvenusių neliktų...
Bet dabar sėdžiu it geležėlę radusi, dairausi pro nakties užuolaidomis užtrauktus iliuminatorius, laukdama seniai girdėto, kadaise sukeldavusio katučių audrą, finalinio "Ryanair" šaukinio, kuris nuskamba jau nusileidus į Dubliną: tadadadam tadam…
Koronos bėgliai
Jaučiamės tarsi koronos bėgliai. Nors pasai nepadirbti, COVID-19 testai – neigiami. Bet visuotinis ažiotažas – keliauti blogai! – ir mums gerokai kerta per smegenis. Jos jau atsisako – net ir per 2 m atstumą! – draugauti su televizoriumi, kur kalbančios galvos vaidenasi gerokai dažniau už senosios animacijos herojus, dar visai neseniai skelbusius gėrio pergalę prieš blogį.
Sprunkame tyliai, ausis suglaudę, pėdsakus lyg zuikiai mėtydami. Garsiai nešūkaudami į socialinius tinklus (oi, kaip nagai niežti…), jokių apčiuopiamų įrodymų nekeldami, broliams lietuviams pavydo sparnų, juodvarniais lakstančių, neaugindami. Kad grįžę galėtume išvengti tautos linčo, o gal net ir Happy family šeimos genocido.
Happy family… – laiminga šeima. Juk ne patys tai sugalvojome. Širdį glostantį epitetą gavome iš visai nepažįstamų žmonių, kai visi keturi mėnesį keliavome po Kubą. Todėl bent keletą kartų per metus turime patvirtinti jo egzitenciją gyvai susitikdami, apsikabindami, išsibučiuodami ir visaip kitaip šeimyniškai išsiglėbesčiuodami. O čia nuo žiemos, kad ją kur bala, korona!
Tuštutėlis oro uostas
Dublino oro uostas mus pasitinka absoliučia egzistencine tuštuma. Kaip šiokia tokia rašytoja, galiu išsitraukti kompiuterį ir čia pat vietoje kurti egzistencializmo persmelktas istorijas – kaip gyventi žmogui, praradusiam humanizmo ir žmogaus laisvių iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje.
Saulėjos žingsniai aidi tarsi karo iššluotoje milžiniškoje parduotuvėje su tuščiais prekystaliais. Tik kad griuvėsių nematyti. Viskas preciziškai sutvarkyta, iščiustyta, išdezinfekuota. Bet pirkėjų nėra.
Bagažo patikros skyriuje mus užkalbina aukštas, raumeningas tarnautojas. "Žalia – balta, žalia – balta, hei hei hei…" – kažką panašaus į "Žalgirio" aistruolių šūkį skanduoja jo kaukėta burna, o akys juokiasi. Išsyk matyti – tautietis. Užmatė ant vyro barzdos unikalią žalios ir baltos spalvų kaukę, kurią maniškis gavo, kai "Žalgiris" žaidė su turkais per krepšinio sezono atidarymą Kaune.
Ech, liūdnai visi atsidūstam… Nebegalės "Žalgirio" mūšio didžiavyriai girdėti kovinę dvasią keliančių kauniečių skanduočių ir riksmų. Nuo šiol šis komandinis žaidimas – izoliuota sporto šaka, beje, kaip ir visos kitos. (Vis dėlto gerai, – trinu delnais mintyse, – kad neleidau saviškiui išlaidauti ir pirkti abonemento į naujojo krepšinio sezono rungtynes: o tai paskui gaudyk vėją laukuos, pinigus – kapuos!)
"Kur skrendate? – užkalbina raumeningasis tautietis. – Į Dubajų? Pas dukrą? Šaunuoliai! – įdėmiai skenuoja ne tik mūsų bagažą, bet ir mus pačius. – Dabar pats metas skraidyti. Žmonių pas mus oro uoste nulis. Lyg ant Airijos sostinės būtų išbandytas koks masinio naikinimo ginklas, – juokiasi. – Kai grįšite namo, tik neminėkite tos šalies, į kurią dabar vykstate… Žiūrėkit, iš kur karantinuotis nereikia", – draugiškai atsisveikina.
Žymė: Dubajus – miestas, garsėjantis ne tik inovatyviu architektūros stiliumi, bet ir dangoraižių gausa.
Dirbtinių emocijų įkaitai
Laukdama dar vieno skrydžio, laiko turiu į valias, tad paleidžiu fantazijos arklius pasiganyti. Galbūt netruks ateiti tas laikas, kai išmanieji dizaineriai ant mūsų kaukių ims piešti emocijų simbolius. Ir ne tik dėl mados.
Nes per laiką, skirtą pirmiems, antriems, tretiems karantinams, jau bus atrofavęsi veido mimikos raumenys, ir mes nebemokėsime fiziškai demonstruoti savo jausmų. Panašiai kaip susileidus gerą botulino dozę. Nori atrodyti linksmas – dėkis kaukę su nupiešta plačia šypsena, kažką skauda – ieškok tarp kaukių tos, su nuleistais lūpų kampučiais. Supykai? – trauk iš stalčiaus dar vieną su perkreipta pykčio grimasa. Kas po kaukėmis? Visuotinis abejingumas? Skausmas? Nežinomybė? Nerimas? O gal vienišumas – XXI a. senjorų rykštė?
Sykį nuvežiau tėtį pas psichoterapeutę, kad patartų, ką daryti su nemiga. Gavome visą puokštę dirbtinių miego daviklių. Iš pradžių, atsigulus į lovą ir net nepaganius šimto avių, reikėtų nuryti rožinę greito veikimo miego tabletę. Paskui, jei netyčia tėtis pabustų vidurnaktį, turėtų maktelėti tą mėlynąją su nerimą slopinančiu poveikiu, o jau išaušus rytui (jei, neduokdie, ne ta koja išliptų iš lovos) – antidepresantų su linksminančiomis dujomis! "Tuomet jausitės pailsėjęs, ramus ir linksmas, – jau baigdama konsultaciją reziumavo ji, į delną brukdama pluoštą receptų ir dar kažkokių vaistų pakuotę. – Dovanų. Nes tuoj galiojimas baigsis..."
Baigėsi kiaulių laikai, kai prisidedi kalnus, išknaisai ir vėl leki prie maistu garuojančių metalinių lovių krautis naujo ėdalo…
Tai išgirdusi mano vyresnėlė Kornelija, kažkur giliai stalčiuje turinti ir dietologės diplomą, tik už galvos susiėmė: "Mam, jei senelis visa tai vartos, po mėnesio galėsi daržininke dirbti!" Kokia dar daržininke? – nesupratau aš. "Tokia, kad su tiek chemijos jis netruks pavirsti daržove, kurią tau reiks ant patalo auginti…"
Baigėsi kiaulių laikai
Iškilmingai įžengiame į milžinišką 4 žvaigždučių viešbutį, stūksantį prie pat Dublino oro uosto. Tuščia. Tik švaros palaikymo komanda nesnaudžia: purškia ir valo. Anksčiau tokių prabangių viešbučių vestibiuliai dvelkė subtiliais bergamočių, citrusinių vaisių aromatais, o dabartiniais laikais kvapas vienas: dezinfekcinio skysčio!
Pusryčiai – kultūringi: kiekvienas prie savo staliuko. Užsisako tiek, kiek ruošiasi suvalgyti. Baigėsi kiaulių laikai, kai prisidedi kalnus, išknaisai ir vėl leki prie maistu garuojančių metalinių lovių krautis naujo ėdalo…
Helovino įtaka
Dubajaus oro uostas pasitinka žmonių spūstimi. Ačiū Dievui, pasaulis dar neišmirė. Visi pildo kažkokias kovido formas, linksmai šurmuliuoja ir iš lėto vinguriuoja gyvačiuke prie baltųjų angelų juodomis aureolėmis, atliekančių pasų tikrintojų vaidmenį.
Niekas nematuoja temperatūros, niekas nesilaiko jokių atstumų, tik pareigingai dėvi antsnukius. Kad stuktelėjęs nosimi į prieš jį stovinčio kaimyno nugarą nesuleistų nuodingų vampyro dantų. (Cha… Juokiuosi iš tokios asociacijos – čia turbūt artėjančio Helovino įtaka.)
Drąsa: ne kiekvienas turistas išdrįsta pakilti liftu ir pasidaryti nuotrauką didžiausiame pasaulyje paveikslo rėme. Kiekvieną žingsnį Dubajaus rėmo stiklinių grindų koridoriumi kausto baimė, o drauge apima ir žavesys atsiveriančia panorama.
Po paraliais! Nuo šiol nebetikėsiu, kad pasaulyje šauniausios Emyratų oro linijos yra pačios pačiausios. Jos ką tik pradangino mano raudonąjį lagaminą! Su lietuviškais varškės sūriais ir mėgstamiausiais "Miglės" saldainiais dukrai!
Nuslūgus pirminėms pykčio ir nusivylimo emocijoms (vis dėlto kaip gera jas turėti), bandau priimti šį faktą kaip iššūkį mano ligtoliniam gyvenimui komforto zonoje. O dabar pamėgink, – deruosi pati su savimi, – pagyventi savaitę Dubajuje be drabužių, be batų ir be kosmetikos!
Savaitė be lagamino
Iš dukros gaunu jaunatvišką džinsinio mini sijonėlio ir baltos palaidinės komplektą, kurį papildo pliažinės šlepetės! Vaidinsiu tą, kuriai dar iki trisdešimt ir kuriai visi konservatyvioje Lietuvėlėje užsiauginti kompleksai – iki kelių…
Nes kai brendi į malonia šiluma kūną glostantį vandenį – jokių kompleksų nebelieka. Tiesiog jauti, kaip saulė (ooo – kaip buvau jos pasiilgusi!) pumpuoja į kraują vitamino D atsargas, kaip atsiveria visos saulės spindulių ištroškusios mano čakros… O svarbiausia, kad paplūdimiai čia tušti, kaukių dėvėti nereikia. Tik vakarop, saulei leidžiantis, jie tarsi atgyja nuo šlapių vaikų, laimingų juodaskarių moterų, su visais musulmoniškais apdarais subridusių į šiltą Arabijos jūrą.
Kadangi maudomės Helovino išvakarėse, prašome dukrą papasakoti kokią nors šiurpią istoriją iš Emyratų stiuardesių gyvenimo. Viena taip pakraupina visus, kad grįžę į dukros namus pirmiausia paridename po lova nedidelį jos šuns Bambuko kamuoliuką.
Lavono testas
Kartą vienai stiuardesei, vos grįžusiai iš Malaizijos, skambina tos šalies teisėsaugos pareigūnai: "Ar nieko įtartino savo viešnagės metu nepastebėjote? Ar nieko viešnagės metu neįsileidote į kambarį? Ar niekam daugiau nedavėte savo kambario rakto?"
Pasirodo, merginai išskridus atgal į Dubajų, viešbučio kambarinė, atėjusi tvarkyti kambario, rado po jos lova… lavoną! Nuo to laiko, – pasakoja kolegės skrajūnės, – toji stiuardesė į tolimus skrydžius visada ima nedidelį kamuoliuką, kurį pirmiausia, vos įžengusi į viešbučio kambarį, paridena po lova! Lavono testas – ne kitaip.
Su vienu drabužių komplektu
Nepaisant visų šio nuostabaus klimato pranašumų, mano Saulėja paskendusi privalomoje literatūroje ir vadovėliuose. Nieko nepadarysi – dvylikta klasė. Įdomu, ar be jų kas nors dar tilpo į jaunėlės lagaminą? O jeigu būtų dingęs jis?
Brrr, veju tokias mintis į šalį, nes mano paklydėlis vis dar kažkur blaškosi. Kasryt per "WhatsApp" gaunu vis naujo raudono lagamino nuotraukas ir vis ramesniu veidu pyškinu eilinę žinutę: "Not mine…"
Pasirodo, visai įmanoma išgyventi atostogas su vienu vieninteliu drabužių komplektu. Kad tik niekas neminėtų koronos vardo be reikalo. Kaip viskas pasikeitė… – mąstau. Kadaise žmogaus sėkmę didžiąja dalimi lėmė jo dalyvavimas socialinėje erdvėje, o dabar – priešingai. Negaliu juk dėti laimingo savo veido, kad geriu kiekvieną saulės spindulį, kiekvieną jūros druską tolimajame Dubajuje, nes juk... komentarais apspjaudys, o grįžus – gal dar oro uoste – akmenimis užmėtys, kad pabėgome nuo pastaruoju metu labai pamėgto žodžio "pakentėti".
Kodėl gi negalite? Juk tik LAIKinai... – girdime iš draugų ir pažįstamų. Ogi todėl, – atsakau, – kad ant šito dviprasmiško prašymo aš nededu LAIKės, nors jų šaknis ir bendra.
Žavi dangoraižiai
Nors Dubajuje dukrą lankome ne pirmą kartą, vis dėlto didžiausią įspūdį tebekelia dangoraižiai. Tiek daug aukščiausių, gražiausių, didžiausių, keisčiausių pastatų vienoje vietoje mums dar niekur neteko regėti.
Ypač gėrimės "Burj Khalifa", aukščiausiu pasaulio dangoraižiu, kurio aukštis – net 828 m. Jame yra 163 aukštai, kuriuose įrengti tiek gyvenamieji butai, tiek įvairūs biurai, parduotuvės, viešbučiai, restoranai. Nekylame į apžvalgos aikštelę, bet laukiame vakaro kulminacijos – šokančių fontanų šou – apačioje, prie milžiniško prekybos centro "Dubai Mall".
Didybė: priešais „Burj Khalifą“, aukščiausią pasaulio dangoraižį, miesto svečiai pasijunta tarsi liliputai Guliverių šalyje.
Lyginant su pernai rudeniu – žiūrovų gal koks dešimtadalis. Visi kaukėti. Stovi tvarkingai kvadratukuose, nupaišytuose ant žemės, tarsi žaisdami klases. Pėsčiųjų eismas tik į vieną pusę. Žodžiu, korona ir čia ne vorona: visi saugosi. Nors, anot dukros, lyginant su itin griežtu karantinu Dubajuje pavasarį, dabar čia laisvė papūgoms. (Na, ne toms, kurioms prireikė santuokų ir vaikų.) Priešingai nei Europoje, čia ir kavinėse galima pasėdėti be kaukių, ir į pramogų parkus nueiti.
"Global Village" vilionės
Vienas toks – vardu "Global Village" – kaip tik mūsų viešnagės dienomis ir atsidaro (po vasaros karščių). Pataikome jame apsilankyti per kažkokią nacionalinę šventę – sutemus poška fejerverkai, net per kaukes nosis riečia rytietiškų smilkalų kvapai, sklindantys iš pasaulio tautų paviljonų, kur verda tautiniai gardumynai, vyksta prekyba suvenyrais, pristatoma įvairių šalių tautinė kultūra.
Persijos paviljone aš pirmąsyk pajaučiu šilkinio rankų darbo kilimo švelnumą. Mano vyriškis paslaugiai pasišauna jį nupirkti, bet išsigąsta kainos: nedidutis rankdarbis, ant kurio smagiai pasivoliotų mūsų jorkšyrė – kainuoja apie 3 tūkst. eurų... Įdomiausia visame tame vietinių ir turistų skruzdėlyne stebėti paslaptingąsias arabų moteris. Visų akys, juodais kontūrais išraižytos, tik šaudo iš po įmantriausiais raštais siuvinėtų juodų šilkų, nuo kurių sklinda prabangiausių kvepalų aromatai. Net man, moteriai, smalsu būtų pažvelgti į tų gražuolių veidus, kurie – net ir su kaukėmis – atrodo tarsi iš "Tūkstančio ir vienos nakties" pasakos.
Išbandymai Dubajaus rėmu
Važiuodami pietauti pro automobilio langus matome didžiausiais pasaulyje paveikslo rėmais vadinamą statinį. Suktais aukso motyvais puošti Dubajaus rėmai iš tolo blizga žydrame dangaus fone.
Nusprendžiame užsukti – juolab eilių nėra. Be mūsų čia – vos keletas užsieniečių. Pakilę greitaeigiu liftu į patį viršų, galime pasidairyti po apylinkes. Žiū kairėn – Dubajaus senamiestis, žvilgt dešinėn – dangoraižiai su miesto simboliu "Burj Khalifa" prieš akis.
Statinį sudaro 150 m aukščio ir 93 m pločio konstrukcija, pastatyta taip, kad primintų milžinišką rėmą. Būtent čia kiekvienas gali pasitikrinti savo aukščio baimę, žingsnis po žingsnio pėdindamas stiklinėmis grindimis, kurios nuo tavo kūno svorio iš matinių staiga virsta permatomomis... Kitoje salėje neonu tviskantis tunelis veda į interaktyvią parodą apie Dubajaus ateitį po 50 metų, kur daug žalumos, bet... mažai žmonių.
Rytietiško turgaus pasaka
Kadangi mes žmones mylime, dar vieną purpurinį vakarą paskiriame jaukioms Dubajaus senamiesčio krautuvėlėms. Besileidžianti saulė čia taip dramatiškai raudona tarsi iš maestro Vytauto Kernagio baladės, o jau patys arabai kaip gražiai čiulba…
Taip gražiai, kad net užsimanau rytietiškų kvepalų. Suvirstame į vieną iš tūkstančio kvapų kromelių išsirinkti Šecherezados kvapų. Duodu pauostyti vyrui, kad žinotų, už ką arabišką dirhamą moka, o šis tik droviai nusisuka ir pašnibždom murma (lyg tas arabas kažką suprastų lietuviškai): "Blemba, žinok, nieko neužuodžiu, turbūt korona..."
Turbūt, – jau noriu smagiai pasijuokti iš savo sutuoktinio fobijų, bet matau, kad jam ne pokštai galvoje. Griebia iš sutrikusio prekeivio indelį su kavos pupelėmis ir vėl uosto. Tada prašo kito kvapo, ir dar kito.
"Tikrai korona!" – liūdnai reziumuoja, o aš, pasikliaudama savo moteriška uosle, renkuosi pūstažandį buteliuką, į kurį akimirksniu mitrus arabas supila mano pasirinktus kvepalus.
Viskas – mūsų galvose
Tolesnis pasivaikščiojimas po senamiestį jau sugadintas. Smegenų neuronai fiksuoja tik vieną faktą: nejauti kvapo – tau korona! Už pusvalandžio vyrui ima vaidentis ir kiti viruso vaiduokliai.
"Stop! – sakau. – Ar gali sau trinktelėti, ar tai padaryti teks man? Dabar sustok ir garsiai tris kartus ištark užkeikimą: viskas slypi tik mano galvoje..."
Lyg patvirtindamas mano žodžius, galiojusius pasauliui dar iki koronos laikų, melodingu balsu vakarinę maldą užgieda muedzinas. O aš meldžiu džino, atsukusi savo Aladino žibintą primenantį kvapų buteliuką, kad pagaliau baigtųsi visos šitos nesąmonės ir mes galėtume gyventi taip, kaip anksčiau. Jei ne "Tūkstančio ir vienos nakties" pasakoje, tai bent toje su laiminga pabaiga, kur visi anksčiau ar vėliau pamato, kad karalius tai nuogas!
