Garsusis britų mokslininkas savo užrašų sąsiuvinius odiniais viršeliais prirašė 1837 metais, grįžęs iš savo kelionės laivu „HMS Beagle“. Pasak bibliotekos, šių užrašų vertė siekia milijonus svarų.

Viename sąsiuvinyje nupiešta diagrama, iliustruojanti rūšių evoliucijos keletą galimybių, kuri vėliau truputį patobulinta buvo publikuota Ch. Darwino knygoje „Rūšių atsiradimas“ (On the Origin of Species).

Milžiniška Kembridžo universiteto biblioteka pirmą kartą apie dingusius užrašus pranešė 2001 metais, kai jie buvo perkelti iš Specialiųjų kolekcijų saugyklų, kad būtų nufotografuoti.

Ilgai buvo manoma, kad užrašai buvo neteisingai registruoti ir pasimetė bibliotekos pastate tarp maždaug 10 mln. knygų, žemėlapių ir rankraščių, kur taip pat saugomas vienas reikšmingiausių Ch. Darwino darbų archyvų pasaulyje.

Tačiau po šiemet atliktų didelės apimties paieškų – didžiausių bibliotekos istorijoje – dingusių užrašų rasti nepavyko.

„Kuratoriai padarė išvadą, kad užrašai... veikiausiai buvo pavogti“, – sakoma bibliotekos pranešime.

Kembridžo universiteto biblioteka pranešė informavusi vietos policiją, o dingusios vertybės buvo įtrauktos į Interpolo dingusių meno kūrinių duomenų bazę „Psyche“.

Universiteto bibliotekininkė Jessica Gardner (Džesika Gardner) paskelbė vaizdo įrašą, kuriuo kreipėsi į visuomenę, prašydama pagalbos.

„Labai apmaudu, kad šie užrašai tebėra dingę, nepaisant daugybės didelės apimties paieškų, atliktų per pastaruosius 20 metų“, – kalbėjo J. Gardner.  Pasak jos, per tą laiką bibliotekos apsaugos sistemos buvo smarkiai patobulintos.

Bibliotekininkės nuomone, informacijos apie dingusius užrašus gali turėti buvę arba dabartinai bibliotekos darbuotojai, asmenys, užsiimantys prekyba knygomis arba tyrinėtojai.

„Prašau visų, kas mano ką nors žinantis apie užrašų buvimo vietą, susisiekti. Prašau, padėkite“, – sakė ji.

Šis kreipimasis buvo paskelbtas lapkričio 24-ąją, kuri dar vadinama Evoliucijos diena, nes šią dieną buvo išleista Ch. Darwino knyga „Rūšių atsiradimas“.

1880 m. žurnale „Nature“ H. Fauldas išspausdino publikaciją, kurioje dalijosi įžvalgomis, kaip pirštų antspaudai galėtų padėti gaudant nusikaltėlius ir kaip jų pirštų antspaudus būtų galima atpažinti panaudojus rašalą.

Grįžęs į Europą, H. Fauldas ne vienus metus bandė įtikinti policijos pareigūnus pasitelkti pirštų antspaudų atpažinimo metodą kriminalistikoje, bet visi mėginimai buvo nesėkmingi – niekas šio pasiūlymo nevertino rimtai. H. Fauldas mirė taip ir nesulaukęs pripažinimo.

Tačiau jo bičiulis, žymusis gamtininkas Charlesas Darwinas paskatino savo pusbrolį Francisą Galtoną ir toliau tyrinėti šią temą. Kur kas nuoseklesnė ir svariais įrodymais paremta F. Galtono studija galų gale įtikino kriminalistus, kad pirštų antspaudai gali praversti ieškant įstatymo pažeidėjų.

R.Owenas taip pat suglumo. Ir nenuostabu.

„Šie kaulai atrodė kitaip nei visa, ką jis žinojo“, – sakė Michaelis Hofreiteris, antradienį žurnale „Nature Communications“ paskelbto straipsnio bendraautorius. Šiame straipsnyje pagaliau nurodoma „keisčiausio kada nors atrasto gyvūno“, kaip jį pavadino Ch.Darwinas, vieta evoliucijos medyje.

„Įsivaizduokite kupranugarį be kupros, su kojomis kaip liekno raganosio ir galva kaip antilopės saigos“, – naujienų agentūrai AFP sakė Potsdamo universiteto profesorius M.Hofreiteris.

Patagoninė makrauchenija (Macrauchenia patachonica), kurios pavadinimas reiškia „ilgakaklė lama“, taip pat turėjo ilgą lanksčią nosį.

Beveik du šimtmečius biologai ir taksonomai ginčijosi dėl šio keisto gyvūno, svėrusio apie 400–500 kg, gyvenusio atvirose vietose ir mitusio žole bei lapais, genealogijos.

Tačiau dėl keisto kūno savybių derinio ir DNR įrodymų trūkumo būdavo beveik neįmanoma nustatyti, ar M. patachonica iš tiesų yra giminaitė lamoms, pagal kurias gavo vardą.

Ir dabar paaiškėjo, kad ne visai.

Evoliucijos aklagatvis

Naujo tipo genetinė analizė atskleidė, kad makrauchenijos buvo artimesnės senoviniam neporakanopių (Perissodactyla) būriui, kuriam taip pat priklauso arkliai, raganosiai ir tapyrai.

„Čia mums iškilo didelė problema“, – sakė pagrindinis naujosios studijos autorius Michaelas Westbury (Maiklas Vestberis), irgi dirbantis Potsdamo universitete.

„Kai senovinė DNR smarkiai suirusi ir užteršta nepageidaujama aplinkos DNR, kliaujamės galimybe panaudoti artimų giminaičių genomus kaip tam tikrą pagrindą iškastinėms sekoms rekonstruoti“, – sakoma jo pareiškime.

Tačiau makrauchenija, kuri pati yra evoliucijos akligatvis, neturėjo jokių mums žinomų artimų giminaičių.

Spręsdami šį galvosūkį M.Westbury ir 20 jo kolegų panaudojo mitochondrijų DNR pavyzdžius, paimtus iš vienos Čilės pietuose rastos fosilijos, ir aiškinosi šio išnykusio žinduolio kilmę.

Mitochondrijų genomas, paveldimas tik iš motinos, yra mažesnis, o ląstelėje – tuo pačiu ir fosilijose – būna daugiau jo kopijų negu sudėtingesnio branduolio genomo, aiškino M.Hofreiteris.

„Mitochondrijų DNR labai naudinga vertinant rūšių giminystės laipsnį“, – sakė jis.

Galiausiai mokslininkų komanda atkūrė beveik 80 proc. viso genomo ir galėjo nustatyti makrauchenijos vietą evoliucijos medyje.

Šių gyvūnų evoliucijos linija nuo dabartinių neporakanopių šakos atsiskyrė maždaug prieš 66 mln. metų, sako mokslininkai. Tai įvyko apytikriai tuo pačiu metu, kai Žemė susidūrė su didžiuliu asteroidu ir išnyko dinozaurai.

Makrauchenijos gyveno iki vėlyvojo pleistoceno – dar prieš 20–11 tūkst. metų.

„Kodėl jos išnyko, iš tikrųjų nežinome – vis dar neaišku, ar (taip įvyko) dėl žmonių, klimato kaitos, ar dėl abiejų šių veiksnių“, – sakė M.Hofreiteris.

Didžiosios Britanijos mokslininkų sukonstruotas kosminis zondas, dingęs be pėdsakų prieš daugiau negu 10 metų, buvo pastebėtas ant Marso paviršiaus, penktadienį paskelbė Jungtinės Karalystės kosmoso agentūra.

Kaip rodo JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) pasiųsto Marso palydovo „Mars Reconnaissance Orbiter“ (MRO) atsiųstos nuotraukos, zondas „Beagle 2“ guli ant Raudonosios planetos paviršiaus iš dalies išsiskleidęs, o vienas iš jo parašiutų tebėra prisitvirtinęs.

Pasak mokslininkų, nebus įmanoma atnaujinti ryšio arba gauti kokių nors duomenų iš to aparato, dingusio 2003 metų gruodžio 26 dieną.

„Tos nuotraukos rodo, kad „Beagle 2“ sėkmingai nusileido Marse“, – JK Kosmoso agentūros vadovas Davidas Parkeris (Deividas Parkeris) sakė žurnalistams Londone.

Anot D.Parkerio, šis atradimas tapo pateisinimu sunkiam darbui, atliktam ruošiantis tai nesėkmingai misijai, nes to aparato likimą iki šiol gaubė paslaptis.

To projekto pagrindinis sumanytojas – planetologas Colinas Pillingeris (Kolinas Pilindžeris) – mirė praeitais metais, taip ir nesužinojęs, ar jo zondas nusileido sėkmingai.

„Kalbant atvirai, buvau praradęs beveik visas viltis kada nors sužinoti, kad nutiko „Beagle 2“, – aiškino D.Parkeris. – Kiekvieną Kalėdų dieną nuo 2003-ųjų svarstydavau, kas nutiko „Beagle 2“.

Aparatas, pavadintas evoliucijos teorijos pradininko Charleso Darwino (Čarlzo Darvino) laivo „HMS Beagle“ vardu, yra panašus į didžiulį kišeninį laikrodį, kuris išsiskleidęs atidengia saulės baterijas, kibernetinį manipuliatorių ir įrangą, skirtą gyvybės pėdsakų paieškoms.

Tūkstančius metų mąstytojai stebėjosi tobula bičių korio sandara.

Kiekviena korio akelė yra tobulo šešiakampio formos, o jos šešios plonytės vaškinės sienelės ne vien suteikia tvirtumo korio struktūrai, bet ir yra išmaniausias būdas medui laikyti.

"Dėl kažkokios geometrinės nuovokos ... (bitės) žino, kad šešiakampės (akelės) yra geriau negu stačiakampės arba trikampės, ir kad jose telpa daugiau medaus, sunaudojant tiek pat statybinės medžiagos", - rašė IV mūsų eros šimtmečio graikų geometras Papas (Pappus) iš Aleksandrijos.

Evoliucijos teorijos kūrėjui Charlesui Darwinui bičių korys buvo "absoliučiai tobulas darbo ir vaško ekonomijos" pavyzdys.Tačiau kaip bitėms tai pavyksta?

Kaip rodo nauja studija, korio akelės iš pradžių būna ne šešiakampės, o apskritos.

Šešiakampėmis jos palaipsniui tampa tolygiai pasiskirstant vaškui, kurį specialios bitės darbininkės įšildo iki lydymuisi artimos temperatūros.

Šie prielaidą iškėlė trys mokslininkai iš Didžiosios Britanijos ir Kinijos, vadovaujami Kardifo universiteto tyrėjo Bhushano Karihaloo.

Mokslininkai aiškinosi, kas nutinka, kai korius statančios bitės surenka vaško pleiskanėles nuo nektarą ir žiedadulkes renkančių darbininkių kūnų.

Karštligiškai darbuodamosi, šios bitės lipdo akeles, išsirikiavusios eilėmis šalia viena kitos ir iš priešingų korio pusių.

Jos suminko pleiskanėles ir prilipdo jas netoli tos vietos, kur jungiasi trys mažyčiais 6 mm skersmens cilindrai.

Darbininkių skleidžiama šiluma ir vaško fizinės savybės atlieka visa kita.

Maždaug 45 laipsnių Celsijaus temperatūroje vaškas labai suminkštėja ir tampa klampia tąsia mase.

Akelių jungimosi vietoje paviršiaus įtempimo jėga priverčia vašką išsitempti tarsi pienišką karamelę. Sienelės tarp cilindrų jungimosi vietų susilydo, išsitiesina, ir akelės tampa šešiakampės.
Net jeigu bičių korių sandaros paslaptis gali būti paaiškinta fizikos ir matematikos principais, mokslininkai pripažįsta, jog dalis nuopelnų tenka patiems vabzdžiams.

"Negalime ... ignoruoti, negalime nesistebėti bičių vaidmeniu šiame procese, kaitinant, minkanti ir ploninant vašką tiksliai ten, kuri reikia", - sakoma straipsnyje, kuris buvo paskelbtas Didžiosios Britanijos mokslo žurnale "Journal of the Royal Society Interface".