Nauja konstitucija buvo vienas pagrindinių reikalavimų per 2019 metais šalį supurčiusius protestus, nusinešusius keliasdešimt žmonių gyvybių, tačiau atvedusių į rinkimus, kurie daugelio buvo vadinami svarbiausiais Čilėje nuo šalies grįžimo prie demokratijos prieš 31 metus.
Šeštadienį ir sekmadienį vykusio balsavimo rezultatai interpretuojami kaip smūgis valdančiajai dešiniajai stovyklai ir apskritai tradicinėms politinėms partijoms.
Prezidentas Sebastianas Pinera (Sebastianas Pinjera) sakė, kad rezultatai rodo, jog jo vyriausybė ir partijos nėra „prisiderinusios prie piliečių reikalavimų ir siekių“.
„Mums iššūkį meta naujos išraiškos ir nauji lyderiai“, – pripažino jis.
Nebuvo prognozuota, kad didelio palaikymo sulauks nepriklausomi kandidatai, per rinkimų kampaniją pateikę įvairių pažadų ir programų, tačiau jie gavo didžiausią balsų dalį – apie 40 procentų.
Suskaičiavus beveik 90 proc. balsalapių paaiškėjo, kad apie trečdalio rinkėjų palaikymo sulaukė kairiųjų partijų kandidatai, o dešinieji, šiuo metu esantys valdžioje, gavo tik kiek daugiau kaip 20 proc. balsų.
Dauguma nepriklausomų kandidatų yra „autsaideriai, nesantys jokių partijų nariai ir kritikuojantys tradicines partijas“, sakė Santjago universiteto politologas Marcelo Mella (Marselas Melja).
„Politinė sistema pertvarkoma, – sakė Čilės universiteto Viešųjų reikalų instituto darbuotoja Mireya Davila (Mirėja Davila). – Nepriklausomų veikėjų renkamoji galia daug didesnė negu manyta anksčiau, ir tai patvirtina, kad piliečiams tradicinės partijos įgriso.“
Dabartinė Čilės konstitucija buvo priimta dar 1980-aisiais – diktatoriaus Augusto Pinocheto (Augusto Pinočeto) valdymo 1973–1990 metais įkarštyje. Šis dokumentas daugelio yra laikomas kliūtimi socialinio teisingumo pažangai šalyje, priskiriamoje vienoms nelygiausių tarp išsivysčiusių ekonomikų.
Ši nelygybė buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl 2019 metų spalį kilo masiniai protestai. Po mėnesio – ir žuvus 36 žmonėms – vyriausybė sutiko surengti referendumą dėl naujos konstitucijos.
Tas plebiscitas, iš pradžių paskirtas 2020 metų balandį, bet vėliau atidėtas dėl koronaviruso pandemijos, galiausiai įvyko praėjusių metų spalio 25 dieną.
Rezultatas buvo nedviprasmiškas: 80 proc. dalyvių nubalsavo už tai, kad naują konstituciją parengtų specialioji komisija, sudaryta tik iš išrinktų narių.
Kairė ar dešinė?
Šį savaitgalį varžėsi daugiau kaip 1 300 kandidatų, siekiančių tapti istorijos dalimi.
Analitikai prieš balsavimą prognozavo, šie rinkimai taps kova tarp kairiojo ir dešiniojo sparno partijų atstovų, o nepriklausomi kandidatai veikiausiai nesulauks reikšmingos paramos.
Kairiosios partijos iš esmės siekia didesnės valstybinės mineralų ir kitų gamtos išteklių – daugiausia privatizuotų po diktatūros – kontrolės ir daugiau valstybės išlaidų švietimui, sveikatos apsaugai, pensijoms ir socialinei gerovei.
Tuo metu dešinieji, irgi pritariantys poreikiui didinti socialinę paramą, iš esmės gina kapitalistinę, laisvosios rinkos sistemą, kuriai jie dėkoja už dešimtmečius trukusį Čilės ekonomikos augimą.
Pirmą kartą pasaulyje pusė visų kandidatų vietų specialiai skirta moterims.
Lyčių pariteto principas bus taikomas ir 155 narių grupei, turėsiančiai per devynis mėnesius parengti naują Čilės pagrindinį įstatymą, kuris bus patvirtintas arba atmestas kitais metais vyksiančiame privalomame nacionaliniame balsavime.
17 vietų šioje asamblėjoje skirta indėnų atstovams.
Nepriklausomų kandidatų, tarp kurių esama daug aktorių, rašytojų, mokytojų ir teisininkų, dalyvavusių socialiniame sukilime, tvirtas pasirodymas didina neaiškumą, į kurią pusę pakryps svarstyklės.
„Tai... sudėtinga, nes [rengiant konstitucijos projektą] reikės derėtis su kiekvienu iš nepriklausomųjų ir derintis prie kiekvieno iš jų pozicijos“, – pažymėjo M. Davila.
Pinocheto šešėlis
Sekmadienį 57 metų architektas Guillermo Guzmanas (Giljermas Gusmanas) sakė balsavęs „su viltimi, kad šalyje įvyks pokyčių... Kad galėtume sukurti naują konstituciją, labai besiskiriančią nuo tos, kurią paliko mums diktatūra“.
Apklausos rodo, kad 60 proc. čiliečių galvoja, jog dabartinė konstitucija atvedė prie dabartinės elitui naudingos padėties.
„Atrodo, tarsi mes iš tikrųjų pradedame atsikratyti „Pinokio“, jo šešėlio, palikimo – visko“, – pridūrė 62 metų valstybės tarnautoja Carmela Urquiza (Karmela Urkisa), pavartodama velionio diktatoriaus pravardę.
Kaip rodo preliminarūs duomenys, balsavime sudalyvavo apie 37 proc. iš 14 mln. balso teisę turinčių žmonių.
Čilėje vienam gyventojui tenkančios pajamos yra didžiausios Lotynų Amerikoje, o pagal milijonierių skaičių šalis yra trečia regione. Tačiau darbininkai ir netgi pasiturintysis viduriniosios klasės sluoksnis yra prislėgti didelių skolų, dažniausiai paimtų siekiant apmokėti vaikų mokslą arba privačias pensijas.
Savaitgalį Čilės gyventojai taip pat rinko regionų gubernatorius, merus ir vietos tarybų narius. Šis balsavimas laikomas lapkritį planuojamų prezidento rinkimų lakmuso popierėliu.
Kampaniją prieš balsavimą sunkino COVID-19 protrūkis, o dviejų dienų rinkimų formatas buvo pasirinktas dėl pandemijos. 19 mln. gyventojų turinčioje Čilėje patvirtinta per 1,2 mln. užsikrėtimo koronavirusu atvejų, beveik 30 tūkst. žmonių mirė.
Čilė yra viena pirmaujančių Pietų Amerikos valstybių pagal vakcinavimą. Daugiau kaip 48,5 proc. iš 15,2 mln. skiepytinų gyventojų jau yra gavę abi vakcinos nuo koronaviruso dozes.
